Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Archive for June 2010

Jun/10

28

Supuvusios sveikatos apsaugos sistemos pinigai neišgelbės

http://dryicons.com/

Ginta Gaivenytė
2009-02-05 14:00

Intervju “Lrytas svetainėje”

Ką daryti, kad gydytojai neimtų kyšių? Kaip parvilioti atgal emigravusius medikus? Kaip įtikinti gerus specialistus dirbti provincijoje? Kai kardiologas Audrius Šimaitis kam nors pasako žinąs būdų, kaip spręstis skaudžias Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos problemas, daugelis lietuvių numoja ranka: „Negi ką nors gero įmanoma padaryti, kai nėra pinigų“.

Abejones A.Šimaitis atremia šypsena – jis tiki, jog net vienas žmogus gali išjudinti sistemą, nors jau dukart buvo priverstas nuleisti rankas. Prieš keliolika metų, dirbdamas Klaipėdos jūrininkų ligoninėje, jis sukūrė du reformos projektus, kuriuos ligoninės vadovybė atmetė, net nepaaiškinusi priežasčių.

Nusivylęs kardiologas tuomet nusprendė emigruoti – iš pradžių į Australiją, paskui – į Didžiąją Britaniją. Dabar jis vėl nori grįžti į Lietuvą ir čia parodyti visiems – sveikatos apsaugos reforma gali prasidėti ne nuo pinigų, o nuo mąstymo pokyčių.

***

– Jūsų aiškinimas, kad sveikatos apsaugos reformai įgyvendinti nereikia daug pinigų, skamba kaip iš pasakų pasaulio. Kokia jūsų „stebuklingojo“ projekto esmė?

– Čia ir yra svarbiausia, kad tokiai reformai nereikia didelių pinigų. Projekto esmė – turime pakeisti mąstymą. Dabar visos medikų organizacijos prašo: „Duokit pinigų“. Tačiau jei pinigai atsidurs toje pačioje supuvusioje sistemoje, niekas juk nepasikeis. Būtina pakeisti mąstymo stereotipus.

Nesiūlau iškart reformuoti visą sveikatos apsaugos sistemą. Šiandien užtektų mažo pokyčio. Pokyčiai prasideda nuo mažų dalykų – tai gamtos dėsnis. Atominė bomba atsiranda iš įvykusių pasikeitimų atomuose.

Per emigracijos metus sukaupiau daug patirties. Kartu su Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacija mes nusprendėme sukurti tokį modelį, kuris Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą nukreiptų teisingu keliu.

Kadangi pats dirbau Klaipėdos jūrininkų ligoninėje ir dabar bendrauju su daugeliu kolegų, parengiau konkrečius darbo organizavimo toje ligoninėje principus, remdamasis naujausiomis vadybos ir sveikatos apsaugos žiniomis. Paskui iš tos ligoninės patirties galėtų pasimokyti visa šalis.

Štai mano projektas – beveik visose eilutėse prie pasiūlymų yra prierašas „finansų nereikia“. Vienintelis dalykas, kuriam reikėtų pinigų, yra slaugytojų skaičiaus didinimas. Nenormalu, kai skyriuje daugybę ligonių prižiūri tik kelios slaugytojos. Viskas kainuotų tik 1,7 mln. litų per pirmus dvejus metus. Tai juokingai maža suma.

– Ką siūlytumėte keisti?

– Pirmiausia būtina pakeisti padalinio valdymo modelį – iš administracinio į koleginį. Tada neliktų neginčijamos vienos nuomonės, kuriai niekas nedrįsta prieštarauti. Vadovaujančio žmogaus balsas būtų svarbus, bet ne vienintelis. Sprendimus turėtų priimti pagrindiniai specialistai.

Antra – reikėtų panaikinti etatinę sistemą, kuri liko iš sovietinės struktūros. Kur kas geriau veiktų kontraktinė sistema su individualiais darbo planais.

– Kuo bloga etatinė sistema?

– Etatinė sistema neatspindi per nepriklausomybės metus įvykusių pokyčių, kada atsirado naujų specialistų, dirbančių keliuose skyriuose. Gydytojų darbo pobūdis labai pakito. Yra didžiulis neatitikimas tarp etatų ir to, ką iš tikrųjų žmogus daro. Ligoninėse daug daktarų turi pusantro etato, tačiau tai yra dvylika valandų darbo per dieną, tiek jie net neišbūna ligoninėse.

– Ar tai nereiškia, kad gydytojai uždirbs dar mažiau negu dabar uždirba?

– Atvirkščiai – priėmus mano pasiūlymą gydytojo darbo sąlygos pagerėtų. Keturis ar penkis tūkstančius litų uždirbantis medikas išeiti iš ligoninės galėtų ketvirtą vakaro ir gautų tą pačią algą.

Tuomet liktų laiko ir privačiai praktikai. Jei jau valstybė neišgali mokėti gydytojams atitinkamų algų, tai bent turėtų sudaryti sąlygas privačiai praktikai. O jei gydytojai norėtų dirbti ilgiau toje pačioje ligoninėje, reikėtų sukurti skatinimo sistemą už papildomai atliktus darbus ar viršvalandžius.

Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos apibrėžimą žmogaus gerovė susideda iš materialinės, psichologinės ir socialinės gerovės. Dabar Lietuvos gydytojų gerovė gerokai nutolusi nuo vidutinės. Jei žmogus dirba itin daug, pavyzdžiui, dvylika valandų per parą, jo materialinė gerovė nėra bloga, bet kyla klausimas, ar gera yra psichologinė ir socialinė jo būklė.

– Projekte numatyta keisti gydytojų rengimą. Bet juk kalbama, kad gydytojai Lietuvoje ruošiami gerai?

– Aš neteigiu, kad reikia keisti. Reikia tobulinti. Tačiau mitas, kad Lietuvoje gydytojai ruošiami gerai. Aš irgi taip anksčiau maniau, bet pagyvenęs Australijoje ir Didžiojoje Britanijoje supratau, kad Lietuvoje gydytojai daugeliu atvejų ruošiami netgi blogai.

Lietuvoje netgi tokių sudėtingų sričių kaip kardiologijos jaunų gydytojų ruošimo laikas yra tik ketveri metai. Kitose Europos Sąjungos šalyse kardiologo rezidentūra trunka mažiausiai šešerius metus. Tie metai sugalvoti ne dėl to, kad žmogus ilgiau pasitrintų ligoninėje, o todėl, kad yra tam tikra riba, per kiek laiko tu gali išmokti tokio sudėtingo meno kaip gydymas.

Antra, švietimas susijęs su gera kokybės kontrole. Kontrolė būna vidinė ir išorinė. Lietuvoje egzistuoja tik vidinė – universitete medikai ruošiami, ten juos ir tikrina. Tačiau visoje Europoje yra ir išoriniai kokybės stebėjimo komitetai. Taip pasiekiama aukštesnės kokybės.

Be to, vertindami Lietuvos medicinos kokybę, iškart pastebėtume, koks didžiulis atotrūkis tarp Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir provincijos gydytojų lygio.

– Jūs tvirtinate turįs paprastą idėją, kaip pagerinti mažų miestelių ir kaimų medicinos lygį. Kaip įmanoma įtikinti gerus specialistus dirbti provincijoje?

– Įsivaizduokite, kad Vilniuje ar Kaune gydytojas baigia kardiologijos rezidentūrą – išmoksta daryti sudėtingus ultragarsinius širdies tyrimus, zondavimus. Ar toks vertingos patirties įgijęs žmogus važiuos dirbti į Mažeikių ligoninę? Manau, kad daugelis gydytojų dės visas pastangas likti didžiuosiuose miestuose. Ir tai normalu. Jei tu tobulėji, tu nori išlaikyti tai, ką pasiekei.

Todėl mes projekte siūlome kurti regioninius gydytojų tinklus. Galima sukurti tokį regioninio kontrakto principą, kad, pavyzdžiui, Klaipėdoje gyvenantis gydytojas pusantros dienos per savaitę gali daryti sudėtingas procedūras uostamiestyje, o likusias tris dienas konsultuoti Šilutėje, Tauragėje ar Mažeikiuose. Jis nebūtų „pririštas“ prie konkrečios ligoninėse. Tokia sistema veikia Didžiojoje Britanijoje.

Dabar daug kalbama apie regionuose gyvenančių žmonių poreikius, bet užmirštama, kad gydytojai taip pat turi žmogiškų poreikių. Jei visų poreikiai bus patenkinti, specialistų trūkumo regionuose problema savaime išsispręs.

– Vienas jūsų projekto tikslų – įtikinti į užsienį emigravusius lietuvius gydytojus grįžti. Kaip tai įsivaizduojate praktiškai? Na, galbūt reikėtų pirmiausia pradėti nuo klausimo – kodėl gydytojai emigruoja?

– Apie kitų emigrantų motyvus galiu tik spėlioti, o kalbėti galiu apie save. Dirbdamas Klaipėdos jūrininkų ligoninėje vadovybei pateikiau du projektus, kaip reformuoti darbą, tačiau jie abu buvo atmesti. Labiausiai mane liūdino ne tai, kad atmetė mano projektus, bet dėl to, kad nepaaiškino priežasties, dėl kurios mano idėjos buvo nepriimtinos.

Taip supratau, kad mano profesiniam tobulėjimui sistema darosi kliūtis. Priėjau išvados, kad geriausia yra pakeisti sistemą. Dėl to išvykau dirbti iš pradžių į Australiją, vėliau – į Didžiąją Britaniją.

Išvažiavau tikrai ne dėl to, kad čia trūko pinigų. Nemeluosiu, kad Lietuvoje nedalyvavau papildomų apmokėjimų sistemoje – aš buvau jos dalis. Tačiau su tuo dalyku niekada nesusitaikiau. Visada mano didžiulis troškimas buvo užsidirbti dorai ir sąžiningai.

Pirmoji sunkiai, bet šimtu procentų skaidriai uždirbta alga Australijoje man buvo kaip vandens lašas trokštančiam. Tada tvirtai nusprendžiau, kad niekada nesitaikysiu su tuo, su kuo anksčiau taikiausi.

Ar gali grįžti žmonės, kurie išvažiavę pamatė, kaip gali būti kitaip dirbama, kokie gali būti tarpusavio santykiai? Nė vienas gydytojas negrįš žinodamas, kad sistema jį sutraiškys.

Tačiau jei pasikeis sistema, daugelis gydytojų grįš į Lietuvą. Aš taip pat pasiruošęs grįžti. Šis projektas yra ir mano sugrįžimo projektas.

– Kaip siūlote spręsti itin skaudžią kyšių problemą?

– Į kyšius derėtų žvelgti kaip į kompleksinę problemą. Gaudyti ir bausti pinigus imančius medikus – juokinga ir primityvu.

Pirmiausia svarbu, kad kiltų gydytojų algos. Antra, turi būti skaidriai sudarinėjamos ligonių eilės. Siūlau įdarbinti vadybininkus, kurie tvarkytų ligonių srautus – tuomet gydytojai turėtų mažiau galimybių piktnaudžiauti. Vadybininkams imti kyšius būtų gerokai sunkiau.

Trečią dalyką įgyvendinti siūlau tuomet, kai pagerės gydytojų darbo sąlygos – tada turėtų būti įvestas etikos kontraktas. Tarkim, aš Anglijoje esu pasirašęs keturių puslapių etikos kodeksą. Jis nurodo, kad iš farmacijos firmų tegaliu dovanų gauti rašiklių ar kitų smulkmenų.

– Farmacininkų ir gydytojų bendradarbiavimas kartais irgi peržengia visas etikos ribas. Sklinda gandai, kad gydytojai gauna papildomą užmokestį už tai, kad išrašo tam tikrų gamintojų vaistus.

– Farmacijos kompanijų ir gydytojų bendradarbiavimas neišvengiamas. Lietuviai gydytojai, uždirbdami tiek mažai, be farmacininkų paramos negalėtų netgi tobulintis gydytojų konferencijose. Tačiau yra ribos, kurių negalima peržengti. Jei aš vykstu į konferenciją užsienyje ir mano kelionę finansuoja farmacijos kompanija, visada pranešu vadybininkams. Todėl mane visada gali patikrinti. Dirbdamas privalau išlikti neutralus.

– Kur, jūsų manymu, yra Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos bėdų šaknys? Daugelis aiškina, kad tai yra sovietmečio palikimas. Sutiktumėte?

– Lietuvos sveikatos sistema yra kelių sveikatos apsaugos sistemų lydinys. Mūsų sveikatos apsauga pradėjo formuotis XVIII amžiuje, kai profesorius Josephas Frankas ėmė dirbti Lietuvoje ir įkūrė Medicinos draugiją. Taip Lietuvos sveikatos apsaugos pagrindu tapo vokiška sistema.

Vokiškoje sistemoje labai vertinamas paklusnumas. Tai yra gerai, tačiau blogai, kad tas paklusnumas kartais virsta aklu negalvojimu. Dažnai sprendimai nuleidžiami iš viršaus, nėra iniciatyvos iš apačios, slopinamas kūrybiškumas. Manau, kad šios mūsų medicinos sistemos bėdos iš dalies yra ir tolimos praeities palikimas.

Iš tarpukario Lietuvos iki šių dienų išliko atsiskaitymas su gydytoju kiaušiniais ir maisto produktais. Sovietinėje medicinoje produktus pakeitė pinigai. Be to, rusiška medicina taip pat išaugo iš vokiškos ir austriškos sistemos, rusai taip pat turi stiprių paklusnumo stereotipų.

Kai pažvelgi į praeitį, tada tampa aišku, kodėl dabar Lietuvoje mąstoma, kad reformą turi daryti Sveikatos apsaugos ministerija. Tačiau reformą turi daryti patys gydytojai, o ministerija tegali tik padėti. Ministerijos valdininkai net nežino, kas vyksta konkrečioje ligoninėje, kokia yra konkreti daktaro darbo diena. Anglai turi įdomų pasakymą: „Blogis slypi detalėse“. Ministerijos valdininkai negali žinoti tų detalių.

Tačiau ministerija gali padėti. Aš tikiuosi, jog ji palaikys mano projektą ir priims kelis įstatymų aktus, kad mano siūlymai galėtų būti įgyvendinti, bei skirs pinigų slaugytojų algoms.

– Kur slypi tas didžiausias blogis? Ar darbo organizavimo principuose, ar gydytojų mokyme?

– Medicininis sprendimas susideda iš trijų dalykų – mokslo, darbo organizavimo principų ir darbo patirties – sandūros. Jei pernelyg akcentuosime vieną iš šių dalykų, sprendimas visuomet bus ne pats geriausias. Blogai, jei daug dėmesio skirsime klinikinei praktikai, bet užmiršime mokslą ir darbo organizavimo principus, jei akcentuosime darbo organizavimą, bet neliks laiko klinikiniam darbui ir mokslui, jei sureikšminsime mokslą, bet dėl to kentės klinikinė praktika ir darbo organizavimas.

Tik tada, kai tarp šių dalykų yra harmonija, atsiranda ideali medicina. Darbo organizavimo ir mokslo sandūroje susikuria kūrybinga atmosfera, mokslo ir klinikinio darbo rezultatas – gydytojų mokymas ir rengimas, gero darbo organizavimo ir klinikinio darbo pasekmė – darbuotojų gerovė. Visus šiuos dalykus sudėję gausime gerą paslaugą pacientui.

Medikai pirmiausia turi galvoti kaip geri vadybininkai. Tai, ką pasakoju, yra schema, kurią galima pritaikyti visose – ne tik medicinos organizacijose.

– Tikite, kad keli žmonės gali Lietuvoje pakeisti sistemą? Daugelis vadins jus naivuoliu – čia juk Lietuva, čia neįmanoma pakeisti žmonių mąstymo taip, kaip jūs siūlote.

– Lietuvoje mažai kas tiki, kad keli žmonės gali pakeisti sistemą. Tačiau aš matau: pakeisti įmanoma net Lietuvoje, tik reikia daugiau pastangų. Pamenu, Seimas buvo sugalvojęs padaryti tokią „reformą“, kad 80 procentų rezidentų reikėtų mokėti už mokslą, nors pasaulyje jauniesiems gydytojams moka netgi palyginti solidžius atlyginimus. Parašiau straipsnį, o kartu su kitais Jungtinėje Karalystėje gydančiais lietuviais išsiuntėme viešą laišką premjerui ir prezidentui. Daug iniciatyvos rodė ir jaunieji Lietuvos gydytojai. Dėl mūsų visų bendrų pastangų tas ydingas projektas buvo atšauktas.

Tai pasakoju ne dėl to, kad norėčiau pasigirti, o dėl to, kad parodyčiau, jog galima daug ką pakeisti.

Kiti straipsniai, kuriuos parašė Ginta Gaivenytė:
Šokanti psichologė I.Truskauskaitė: „Per judesį ateina atsakymai“ (15)
Žolininkė J.Balvočiūtė: „Nereikia labai sureikšmint nei savo sėkmės, nei savo pralaimėjimų“ (124)
Jurtų meistras ir avių ūkio savininkas A.Poška: „Lietuva yra rojaus kraštas“ (nuotraukos) (118)
Gėjai, niekadėjai ir užpakalinių durų filosofija (211)
Naują knygą pristačiusi aktorė D.Kazragytė: „Jei visiškai netikėtum amžinybe, išprotėtum arba nusižudytum“ (91)
Čerkesas A.Berzegas apie Rusiją: „Pakanka pasakyti, kad norime kalbėti savo kalba, ir jau esame apšaukiami teroristais“ (119)
Docentas A.Gutauskas – apie D.Kedžio bylą: „Teisingai įvertinti policijos ir prokurorų darbą reikia teisinių žinių“ (741)
Dzeno mokytoja J.Potter: „Žmonės, kurie kenkia kitiems, patys neįtikėtinai kenčia“ (194)
Filosofas B.Kuzmickas: „Lietuviams būdinga savinieka“ (158)
Kunigas V.Vaišvilas: „Mylėti kitą nelengva, bet būtina“ (141)
PrintFriendly

· · · ·

http://dryicons.com

Gegužės 16 dieną skelbėme Dr. Ramūno Liko sraipsnį   “Pastebėjimai apie Lietuvos psichiatriją”

Šis straipsnis “išprovokavo” diskusiją, kuri turėtų būti įdomi skaitytojams. Tai diskusija apie Lietuvos gydytojų bendruomenės santykį su visuomene, apie gydytojų bendruomenės savivokos procesą. Kadangi diskusija vyko tiek www.simaitis.lt, tiek keliose vietose Facebook’e, visus komentarus apjungėmę į vieną.

Martynas Andrijevskis

Problematika aiški.
Strategija patvirtinta http://www.jppc.lt/?_nm_mid=TlN3M0xEQXNNQ3d3&_n…
Retorinis klausimas, kas ir kaip trukdo pagerinti situaciją?..

Audrius Šimaitis

Geras klausimas.. Gal kas galėtų pakomentuoti?
Rima. Kalbėsiu kaip pacientė, kaip paslaugų gavėja ar vartotoja. Aš taip pat manau, kad problema aiški. Tačiau jos sprendimas… Galbūt daug kas ir supranta, ir žino, ką reikėtų daryti, bet…. mūsų dabartinėje sistemoje tai tiesiog neįmanoma. Tikrai nemažai vandens turės nutekėti, kad tokie klausimai būtų pradėti spręsti. Kam rūpi? Šiuo laikotarpiu kam rūpi visos šitos problemos? Aišku, kad Lietuvoje galioja principas “skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas”. Prieš keletą mėnesių pati kreipiausi psichologinės pagalbos. Ar ją gavau? O taip. Sumokėjau tikrai nemažus pinigus ir kažkiek gavau. Daugiau mokėti nebeturiu galimybių, tai ir nebegaunu. Štai. Dirbu, mokesčius moku. O kai prireikia pagalbos – jos negaliu tikėtis. Jei nutiktų kokia kitokia bėda (suskaustų ranką, koją, galvą), dėl kurios galėčiau kreiptis į savo šeimos gydytoją, tuomet vilties yra, tačiau jeigu kalbėti apie psichinę žmogaus būklę, tai tikrai niekam šitie dalykai Lietuvoj nerūpi. Paskutinėj vietoj. Ir labai gaila, kad taip yra… Psichologų,  psichoterapeutų yra, tačiau dauguma jų dirba privačiai. Ir tai sakyčiau viskas “apgraibom”, iš bendro išsilavinimo… Nesakau, kad jie nesistengia, nesitobulina, tačiau tam padaryti galimybių šitie specialistai turi tikrai nedaug… Visi atsimušam į tą pačią sieną…
Audrius Šimaitis
Manau, kad turi palaipsniui turėtų telktis tiek gydytojai, tiek žmonės, besidomintys sveikatos apsauga, į grupes, organizacijas, diskutuoti ir kurti kitokią sveikatos apsaugą, kitokį požiūrį. Šios internetinės svetainės vienas iš tokių tikslų būtent ir yra toks. Ačiū, Rima, už gražiai, nuoširdžiai ir atvirai išsakytas mintis.
Kristina Grybauskaitė-Rusakovienė

Visiškai pritariu. Iš šeimos gydytojo varpinės galiu kai ką pridėti, yra kuriozų ir mūsų darbe. Kadangi besigydantys pas psichiatrą pacientai yra konfidencialūs, tai, aišku, niekas šeimos gydytojui nepraneša, kad jis serga depresija, šizofrenija ar bipoliniu, kol : 1) pacientas pats nepasisako, 2)ateina su siuntimu, kad išduoti pažymą apie bendrą sveikatos būklę, 3) ateina artimieji siuntimo į psichiatrijos ligoninę dėl paūmėjimo, nes greitoji neveža, pas psichiatrą pacientas neina, o į namus psichiatras nevažiuoja, žodžiu žmonėms prisakyta, kaip straipsnyje parašyta-su kirviu ims lakstyti. Kaip šeimos daktarui rašyti siuntimą ar net elementarių raminamųjų, kad iki esamo momento, net nežinojo, kad pacientas eilę metų serga psichikos liga? Antras niuansas, dėl priverstinio gydymo. Gyvena sau žmogus, sergantis šizofrenija su persekiojimo kliedesiu, eilę metų eina per gydymo įstaigas (ligoninės priėmimai, šeimos gydytojai), reikalauja gydymo del spinduliavimo, prievartavimo, minčių skaitymo ir taip toliau, rekomenduota psichiatro konsultacija net nedarbingumo komisijoje, bet pacientė kategoriškai atsisako eiti pas psichiatrą. Su kirviu nelaksto, bet laksto po gydymo įstaigas, policijos įstaigas, trukdo žmonių darbą, po gydymo tai negauna, to , kurio reikia. Tai čia tik vienas atvejis. O kiek tokių turbūt per visą Lietuvą. Trečias niuansas, jei bet kurioje poliklinikoje būtų bent vienas psichiatras, bent vienas psichiatras, psichikos ligų gydymas būtų daug efektyvesnis, nes žmones stabdo (iki šiol) vien faktas, kad kažkas gali pamatyti einantį į psichikos sveikatos centrą ar info bus perduota darbdaviui, ar į kažkokia įskaitą bijo būti įrašyti. Taip,  kad pertvarkų psichiatrijoje LT tikrai reiktų.

Nomeda Repšytė

Ne visai į temą klausimas, bet per Kedžio istorija išlindo viešumon gan neraminantis dalykas. Ar mes žinome, kur yra šiandien tie psichiatrai ir neurologai, kurie KGB paliepimu iš žmonių darė daržoves sovietmečiu? Ar tikrai nėra niekur likę slaptų “palatų nr.6?” Mes turim labai nesėkmingą patirtį su šia sveikatos apsaugos sritimi, visuomenei gyvybiškai svarbu, kad šitoje srityje pilna liustracija ir desovietizija būtų įvykdyta.

Audrius Šimaitis

Kaip visada, Nomeda, tu labai moki užduoti įdomius ir netikėtus klausimus bei pasukti diskusiją įdomia kryptimi. Paklauskime straipsnio autoriaus. Be to prie mūsų FB draugų yra ir kitų psichiatrų. Gal kas galėtų taip pat šiuo klausimu pasisakyti?

Ramūnas Likas

Kedžio istorijoje psichiatrija buvo užkabinta, bet tik ne iš tos pusės iš kur reikėtų. Versija apie dar iki šiol egzistuojančias kažkokias specialias palatas (kad ir Nr. 6) visiškai absurdiška. Lygiai kaip ir tramdomųjų marškinių panaudojimas. Niekada gyvenime nesu matęs tramdomųjų marškinių (neskaitant filmo “Kaukazo belaisvė”). Griežčiausias režimas Lietuvoje yra Rokiškio ligoninėje, bet ir iš ten juk ne kartą buvo pabėgę. Apie psichiatrijos panaudojimą tarybiniais laikais kalbėti sudėtinga dėl kelių aspektų. Pirmiausia (kiek žinau) tokios ligoninės skirtos politiniams “ligoniams” buvo pačioje Rusijoje ir tai tik kelios. Antras dalykas, kad psichikos ligų atveju dažnai nėra kritiško liguistos būsenos suvokimo. Trečia – ta liguista būsena gali daugiau niekada nebepasikartoti. Taigi būtų labai sudėtinga įvertinti, kas teisus. Čia reikia pastebėti, kad tais laikais įvairūs testai (kas įneša objektyvumo) buvo mažai naudojami ir darbas nebuvo komandinis. Iš žurnalistinės pusės žiūrint gal tai ir įdomu, bet, kaip ir ką čia būtų galima išsiaiškinti, praktiškai neįsivaizduoju. Šie klausimai buvo iškilę beveik prieš dvidešimt metų.

Nomeda Repšytė

Na, Kaune mes matėm kiek kitokius dalykus psichiatrijoj ir neurologijoj, tad nereikia remtis vienu dokumentiniu filmu iš Rusijos kaip galutine ir vienintele tiesa.

Ramūnas Likas

Galiu tik pastebėti, kad pasakojimai ir yra pasakojimai, o kitas dalykas teisiniai klausimai. Taigi medicininė dokumentacija laikoma ir saugoma apibrėžtą laiką (25 metus). Taigi šiandieną jau praktiškai jokių dokumentų nėra, o desovietizaciją atlikti remiantis pasakojimais gerokai sudėtingas klausimas, bet ne faktas, kad nevertėtų visų paliudijimų surinkti į vieną vietą. Kitas klausimas, kaip viskas būtų daroma. O pastangoms visą psichiatriją išstumti į užribį tikrai nepritariu.

Audrius Šimaitis

Pasirodo yra įrodymų
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php

Ramūnas Likas

Man irgi kilo naujų minčių. Pagalvojau apie pokaryje vykusius įvykius ir kas apie tai buvo žinoma iki nepriklausomybės atgavimo. Juk praktiškai nieko. Tačiau po to nuosekliai surinkus atsiminimus ir netgi partizanų dienoraščius bei sugretinus su archyvine medžiaga susidarė visai išsamus vaizdas, išryškėjo dėsningumai. Ko gero panašios taktikos laikantis galima būtų sukonstruoti vaizdą, kas gi vyko ir kaip su psichiatrija.

Nomeda Repšytė

Kaune apdirbinėjo ir psichiatrai, ir neurologai, ir venerologai, ne vienas ir gerai suprato, kodėl ir ką su jais daro daktariūkščiai mengelės. O kad yra infantilų, kurie dar paisto “reikia raštelio” – ką gi, mankurtai dar neišnyko Lietuvoje, mėgina reikštis kaip kuriose srityse ir aktyviai. Žinoma, kad reikia ir psichologų, ir psichiatrų,- gerbiančių save ir savo profesiją, už ką juos gerbs ir vertins visi. Bet tik ne tokių infantilų, kurie kliedi anno 2010, kad be testukų negalima įrodyti, jog vyko tai, kas vyko, kad nebuvo ir toliau nėra slaptųjų palatų. Cinizmo viršūnė teigti, kad visos tos istorijos išmislas. Jei nors kartą namo vežei žmogų, apdirbtą KGB rūsiuose ar ligoninėse, net pagalvot nedrįstum tokių tauzalų, kad to nebuvo, kur jau čia viešai čiauškėt.

Arnas Zdanevičius

Labai įdomi diskusija. Aš tik norėjau pasakyti, kad didelė problema yra ne tik ambulatorinis lygis, bet ir stacionaras. Esu atlikęs tyrimą (stebėjimą dalyvaujant) Kauno psichiatrinėj (Muitinės g.) 2006m. Buvau šokiruotas. Psichiatrai nelaiko paslapties apie pacientus, apie 20 proc. pacientų – kriminalai, kurie patys pasakojo kiek mokėjo kyšio, kad sėdėtų ne kalėjime, o ligoninėj – jie vaistų negerdavo, išspjaudavo net nesislėpdami. Žmonės su sunkiom depresijom, psichozėm, alkoholizmo ir narkomanijos sindromai, senatvės demensijom gulėjo tose pačiose palatose po 16 asmenų. Kriminalai gerdavo naktimis alkoholį ir rūkydavo, slaugai bijodavo ten užeiti. Senukai, nešiojantys pampersus ir nerandantys savo lovų naktimis, rytais plaudavo grindis. Sanitarinės sąlygos – tyliu. Mankštą pacientai daro toje pačioje patalpoje kur ir valgo neaiškų kokį maistą. Slaugų lygis – kaip kalėjime. Vienu žodžiu reikia – kurti Anti-Psichiatrijos judėjimą Lietuvoje…. ;) ) Kada nors parašysiu viską – bet ne dabar.. čia tik nereikšmingos detalės.

Audrius Šimaitis

Iš tiesų labai įdomi diskusija ir visų pirma norėčiau padėkoti Dr. Ramūnui Likui, kuris sugebėjo išjudinti šiaip diskusijai nelengvai išprovokuojamus lietuvaičius. Atsiminkime pirmą Ramūno Liko straipsnį ” Pamąstymai apie sveikatos apsaugos sistemą ir jos pertvarką – I dalis.”, skelbtą www.simaitis.lt balandžio 12 dieną. Visą diskusiją skelbėme balandžio 15 dieną.
Man kilo tokia mintis šiandien, kai mąsčiau apie čia besivystančią diskusiją. Visų pirma, kad gydytojų bendruomenei svarbu objektyviai įvertinti skaudžius praeities įvykius. Tokių minčių kol kas nesu girdėjęs. Tą turėtų inicijuoti arba Lietuvos gydytojų sąjunga , ar Sveikatos apsaugos ministerija. Tai būtų vienas svarbesnių žingsnių visuomeninio solidarumo link. Nes būtent tokio solidarumo gydytojų bendruomenei labiausiai trūksta. Tas ypač akivaizdu, kai prasideda diskusija apie papildomus mokėjimus. Tarkime, mokytojo profesija ne ką mažiau svarbesnė nei gydytojo – bet jie nereikalauja papildomų mokėjimų. Kai gydytojas uždirba 2-3 tūkstančius, tai papildomus mokėjimus pateisinti dar galima. Tačiau jau dabar yra nemažai gydytojų, kuriems ligoninės moka 10 tūkst. į rankas – ar jie turi moralinę teisę imti papildomus mokėjimus? Kita ištisa tema – gydytojų santykis ir požiūris į jaunesnįjį personalą. Šiandien supratau vieną dalyką – kol gydytojai visuomenei nepateiks aiškių atsakymų visais šiais klausimais, vargu ar jiems taip lengvai pavyks atsikovoti tą autoritetą, kurį jį turėjo ikikarinėje Lietuvoje.

Nomeda Repšytė

Savivoka yra būtina kiekvienai sričiai, klausti “iš kur ateina, kur esame ir kur einame?” yra būtini. Bet tai taip pat yra ir įgūdis, pereiti iš kaltinimų-saviniekos į kritinės diskusijos, gebėjimo vertinti praeitus procesus ir t.t. pradžioje yra gan sunkus, bet kai išmoksti, tada nebenori to atsisakyt. Sveikatos apsaugai tiesiog reikia pradėti veikti pagal atviros visuomenės principus, nes autoritetą medikai savo sugriovė patys, dabar patys ir turės jį reabilituoti. Psichiatrija, manau, būtų puiki vieta pradėti, nes tai būtų ir viso bendro mūsų de(si)sovietizacijos proceso dalis. Sveikatos apsaugos istorija yra itin prastai ištyrinėta, o kas rašyta – visiškai neatitinka net minimalaus moksliškumo, kaip tai suprantama šiandien humanitariniuose ir socialiniuose.

Audrius Šimaitis

Nuostabus komentaras, Nomeda. Aš pastaruoju metu apie tai daug galvojau. Mano visi straipsniai, rašyti Lietuvos spaudoje, būtent nukreipti į to proceso skatinimą … kad pradėtume galvoti realiais šiuolaikiniais terminais. Atvirai, nebijant pasakyti net ir pačių skaudžiausių dalykų.Ir negalvoti, kad jei rašai neigiamai – tai ką nors asmeniškai smerki. Tą reikia rašyti tam, kad mes patys supratume, ką darome ir tų blogų veiksmų pasekmes, tam, kad daugiau jų nekartotume. Vienas iš tokių dalykų yra taip pat stereotipas, kad priemonės pateisina tikslą. Taip, gal sovietų laikais tą dar kažkaip buvo galima paaiškinti, tačiau šiais laikais galvojant apie Lietuvos ateitį (kuri yra tikrai šviesi – nors kol kas sunku įžvelgti ir pačiupinėti tą viltį) tai yra nepateisinamas dalykas. Atvejis. Sovietų laikais prof. Marcinkevičius sukūrė geriausią kardiochirugijos centrą SSSR ribose. Jis darė paprastai. Jis ir dar keli buvo, tie kurie operavo. Tačiau į tokį prestižinį centrą jis įdarbino visokius Komunistų partijos veikėjų vaikus, gimines, KGB veikėjų vaikus ir gimines – jo tikslas buvo vienas – kuo labiau sušvelninti Maskvos reakciją, pramušinėti priemonės ir tuo pačiu vystyti nacionalinę mediciną. Tą jis ir padarė. Tas puikiai veikė. Tie visi kiti vaikščiojo koridoriais, pletkono, rūkė ir gėrė, o keli operavo …. Tais laikais tai buvo gerai ir tik taip tą galima vertinti. Taip gimė kardiochirugų (tarsi antžmogių) mitas. Taip gimė iš dalies ir dabartinė rezidentūros situacija, kai rezidentai dirbti praktinio darbo gauna gerokai mažiau nei turėtų gauti. Tačiau kardiochirugija yra tik viena iš chirurgijos sričių. Tada to mito reikėjo. Panašų mitą sukūrė Prof. Briedikis Kaune. Irgi viskas tvarkoje. Tačiau jų mokiniai jau nepriklausomos Lietuvos laikais, matydami tą mitą, vis galvoja taip, kaip mąstė Prof. Marcinkevičius irProf. Briedikis. Jie užmiršo , kad mes gyvename kitais laikais. Juk čia yra nepriklausoma Lietuva !! Tačiau jie iki šiol taiko tuos pačius metodus, kuriuos jų mokytojai taikė SSSR laikais. Tai yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl Lietuvos medicina niekaip neatsigauna.

Nomeda Repšytė

Kaip kurios šalys kasmet rengia “Geriausia darbo vieta” rinkimus. Tarp naudojamų kriterijų yra ir tokie kaip psichologinio smurto lygis, seksualinis priekabiavimas, diskriminacija dėl lyties, orientacijos, religijos ir tautybės, maitinimo ir visos fizinės aplinkos kokybė, darbo grafiko lankstumas dėl miego ypatumų (t.y. ar atsižvelgiama į pelėdas), socialinių aplinkybių (neįgalumas, vaikai) ir jų valdymo etc. Be galo būtų įdomu padaryti tokį sveikatos apsaugoje Lietuvoje.

Švietimo ir mokslo ministerija ketina pradėti ketverių metų kompleksinį tyrimą “Šiuolaikinis lietuviškas identitetas” – puiki proga ir rinkti istorinę medžiagą, ir nagrinėti dabartinius reiškinius visose srityse, tame tarpe ir sveikatos apsaugoje.

Jonas Korsakas

Labai įdomi diskusija, ačiū. Įdomu, kas galėtų užsiimti tokiu kompleksiniu tyrimu Lietuvoje, juk čia reikia įvairių sričių specialistų. Kita vertus, sveikatos apsaugos sistema labai uždara ir toks tyrimas, norint jį atlikti kokybiškai, būtų brangus ir sudėtingas. Mes su keletu kolegų iš kitų sričių diskutavome ir jie pradėjo savo tyrimus atskirose srityse ir ligoninėse, kaip mokslinius darbus. Viena magistrantė tiria gydytojų psichologinius darbo niuansus, kitas doktorantas – vienos ligoninės administravimo ir vadybos efektyvumą. Bus įdomu pamatyti rezultatus. Iš kitos pusės, norisi būti optimistu, bet tokių tyrimų (gal gana fragmentiškai ir nepilnai) jau yra pridaryta, tik reikia juos apibendrinti. Blogiausia yra tai, kad netgi kreipiantis į institucijas su akivaizdžiais faktais, įrodymais ir studijomis suveikia tas mūsų geriausios ir neginčijamos medicinos fenomenas, apie kurį rašė Audrius, minėdamas kardiochirurgiją.

Audrius Šimaitis

Jonai, faina, kad įsijungei į diskusiją. Kas nežino, norėčiau pristatyti – Jonas yra Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacijos Prezidentas. Su Jonu ir kitais jaunaisiais gydytojais esame nuveikę labai daug gražių darbų. Apie juos daug kur rašiau. Labai didžiuojuosi draugyste su šiais jaunais žmonėmis – nes jie – Lietuvos ateitis.
Sutinku, Jonai, kad platus ir išsamus tyrimas nėra įmanomas. Iš kitos pusės, kaip minėjai, yra nemažai magistrantų ir doktorantų darbų, kurie labai įdomūs. Gal mums reiktų pagalvoti, kaip juos labiau populiarinti?
Iš tikro medikų bendruomenė yra tokioje letargo fazėje, kad ji net pati nesupranta, kur yra, ką daro, kodėl daro – ir apskritai net nesuvokia, kad yra letarge. Tokio žvėries iš karto pažadinti neįmanoma … netgi pavojinga – toks žvėris gali taptin itin agresyvus :)
Arnas Zdanevičius

tai yra tų galimybių tyrimus finansuot ir iš ES pinigų ir iš LT mokslo fondo. Tik noro reikia. Aš manau, kad juos turėtų inicijuoti visų pirma pačios nevyriausybinės organizacijos, pacientų teisių, ar gydytojų. Aš tai būčiau visų pirma UŽ tyrimą, kuris bandytų visų pirma patyrinėti medikų rengimo problemas. Nes reiktų pripažinti kad supuvusi sistema reprodukuoja tuos pačius medikus su tom pačiom sovietinėm vertybėm. Ar normalu, kad chirurgai po rezidentūros neišmoksta operuot? Jau nekalbu apie medikų etikos žinias. Beje, korupcija ir kyšininkavimas medicinoj irgi labai aktuali problema, dėl kurios ne maža dalis jaunų medikų emigruoja į vakarus, nes jie nenori žemintis..

Nomeda Repšytė

Arnas Zdanevičius yra labai rimtas Lietuvos sociologas, jis gal pakomentuos plačiau, kaip tokie tyrimai vykdomi. Tuo tarpu internete galima pradėti kaupti savotišką duomenų bazę iš straipsnių, disertacijų, pasakojimų ir pan. apie viską sveikatos apsaugos sistemoje. Turime Kaune ir medicinos istorijos, ir farmacijos muziejus, tokios vietos kartu su universitetais gali bendrai dirbti. Man pačiai būtų labai įdomu serija susitikimų su senaisiais Lietuvos gydytojais, kurie dar buvo baigę VDU mediciną, jų visa vertybinė sistema išliko kaip “prie Smetonos”, nes sių žmonių tik mažėja, o taip dings dalis Lietuvos istorijos.

PrintFriendly

No tags

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sveikatos komiteto pirmininkės Vitalijos Kliukienės iniciatyva 2010-06-18 įvyko susitikimas su Jungtinėje Karalystėje gyvenančiu žinomu gydytoju ekspertu Dr. Audriumi Šimaičiu.

(informacija iš  http://www.lsdpvilnius.lt)

Susitikime dalyvavo Vilniaus miesto asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovai, medikai. Susitikimo metu buvo diskutuojama apie gydytojo sampratą šiuolaikinėje visuomenėje, gydytojo ir visuomenės santykius, šiuolaikinių medicininių paslaugų vadybą, paslaugų kokybės kontrolę, paslaugų kokybės užtikrinimo kultūrą, e-sveikatos projektų įgyvendinimą, vertybėmis pagrįstą sveikatos priežiūros įstaigų reformą.

Susitikimo dalyviai Dr. Audriui Šimaičiui pateikė daug klausimų, aktyviai diskutavo. Dr. A.Šimaitis pabrėžė ypač svarbų visuomenės vaidmenį, sprendžiant sveikatos įstaigų pertvarkos ir kitus klausimus. Tik atviros diskusijos su bendruomenių nariais padės priimti kuo teisingesnius, skaidrius ir visuomenei priimtinus sprendimus. „– Sveikatos apsauga – tai sritis, kurioje negali būti skubių, vienašališkų ar  neatvirų sprendimų“ – sakė Dr. A.Šimaitis.

Sveikatos komiteto pirmininkė Vitalija Kliukienė patvirtino, jog ir toliau Sveikatos komitetas aktyviai bendradarbiaus su visais, dalyvaujančiais sprendžiant visuomenės sveikatos klausimus, bus aktyviai bendradarbiaujama dalijantis gerąja patirtimi.

PrintFriendly

· ·

Prezidentūra

Prezidentės metinio pranešimo dieną atsiverčiau informacinius portalus. Buvo nemažai apžvalgininkų, kurie teigė, kad Prezidentės pranešime nebuvo nieko naujo ir kad ji nieko naujo nepasiūlė Lietuvai. Atsiverčiau Prezidentės metinį pranešimą ir nesupratau, kaip galima nesuprasti paprasčiausios tiesos, kurią labai aiškiai įvardijo Dalia Grybauskaitė. Lietuvoje buvo užmirštas žmogus.

***************

Dešimtmečiais, tarsi užkeikimą, kartojame išmintingus tekstus apie gyvybiškai svarbią būtinybę nedelsiant imtis struktūrinių reformų.

…..

Būtent todėl esu įsitikinusi: priėjome tašką, kur nebepakanka dar vieno eilinio padėties konstatavimo, priminimo apie sunkumus, pasikritikavimų ar akademinių pamąstymų apie bendrą atsakomybę. Priėjome tašką, kuriame reikia esminio lūžio. Lietuva jau subrendo permainoms.

……

Prirašę dešimtis tomų strategijų ir programų, kuriose puikuojasi šimtai kilnių prioritetų, pametėme svarbiausiąjį. Paniekinome vienintelį veiksmų vertinimo matą.

PAMIRŠOME ŽMOGŲ.

……

Visos problemos kildinamos tik iš pinigų stygiaus. Žinau, koks buvo globaliosios finansų suirutės mastas ir koks jo poveikis realiajai ekonomikai. Tačiau kategoriškai nesutinku su besąlygine ekonomikos viršenybe. Tai – iš esmės klaidingas požiūris, lemiantis ydingą pasaulio matymą, neadekvačius veiksmus ir, deja, labai skausmingus praregėjimus. Vakarykščius ekonominius burbulus išpūtė nežabotas ekonominis egoizmas. Šiandieninius jų sprogimus ir socialines pasekmes sukėlė ekonominių prioritetų aukštinimo ideologija. Ne pinigų stygius pykdo žmones, o teisingumo ir solidarumo trūkumas.

……

Išmokime šias pamokas. Atlikime vertybių peržiūrą ir pakilkime vertybiniam atgimimui.

……..

Pirminė – tai akivaizdus strateginio mąstymo deficitas. Šalies institucijos, taip pat ir politinės partijos, tapo tarsi „Lietuvos mažosiomis kunigaikštystėmis”, su savo suvereniais tikslais ir interesais.

……

Kruopšti poveikio analizė tokiomis sąlygomis nebeįmanoma. Tačiau užkulisiniai susitarimai – galimi. Todėl, vadinamieji „paskutinės minutės” pasiūlymai praslys. Netrukus paaiškės, kad jie iškreipė pirminį sumanymą, įnešė prieštaravimų, atvėrė naujų landų interesams, kurie nedeklaruojami viešai. Tokia yra patirtis. Kasdienė ir daugiametė. Todėl – pakankama, kad pagaliau imtumėmės tobulinti ne tik pačius įstatymus, bet ir jų priėmimo tvarką. Grįskime sumanymus ir projektus aiškiais strateginiais tikslais, atsisakykime ir „paskutinės minutės”, ir vilkinimo papročių.

.......

Vadovaujantis vertybiniu principu „Žmogus – Valstybė – Ateitis”.

……

Esu įsitikinusi, kad tik jis gali tapti patikimu pamatu atkurti žmogaus ir valstybės santykius, kuriems turėtume skirti ypatingą dėmesį. Tačiau šie santykiai ištikti giliausios krizės, kokios niekada nebuvo atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje.

…….

Galvoju ir apie emigracijos mastą. Ne kaip apie ekonominį reiškinį, o kaip apie žmogaus ir valstybės santykį. Palikti Tėvynę – sunkus sprendimas. Tačiau vis daugiau Lietuvos žmonių jam ryžtasi ir vis daugiau – svarsto tokią galimybę. Raminamės, kad tai – natūrali sunkmečio pasekmė.

…….

Todėl pažvelkime tikrovei į akis ir pripažinkime: žmonės emigruoja ne tik ir ne tiek dėl ekonominių priežasčių. Jie išvažiuoja į svetimas šalis, nes pasijuto svetimi savame krašte . Šiandieninė politinė kultūra ir moralė verčia abejoti: ar dar įmanoma dirbti tai, ko reikia Lietuvos žmonėms, o ne kažkuriam politiniam konsorciumui ar interesų dariniui?Atsakykime į tuos klausimus patys sau – ne iš tribūnos, ne prieš kameras, o prieš savo sąžinę.

……

Skatinkime ir formuokime požiūrį, kad SĄŽININGU BŪTI APSIMOKA.

……..

Daug kalbame apie korupciją. Piktinamės, analizuojame šaknis, prognozuojame pasekmes. Tačiau pernai už korupcines veikas buvo pradėta per septynis šimtus ikiteisminių tyrimų. Teismą pasiekė vos kas antra byla. Laisvės už piktnaudžiavimą tarnyba realiai neteko vienas. Už kyšininkavimą – nė vienas.

…….

Tik asmeninis kiekvieno nepakantumas korupcijai gali ją išguiti iš mūsų gyvenimo.

……

Valstybė stipri tiek, kiek žmonės tiki jos teisingumu. Tai sakydama, galvoju ne tik apie įstatymo raidę. Galvoju apie visapusį – socialinį, ekonominį, bendražmogiškąjį – teisingumą plačiąja šio žodžio prasme.

….

Tikra yra tik viena: dar bent keletą metų valstybė tikrai negalės būti dosni. Būtent todėl ji privalės būti teisinga ir išmintinga – labiau nei kada nors iki šiol.

…..

Tikiu, įveiksime visas krizes. Jeigu įveiksime savyjè blogiausią – atsakomybės ir pasitikėjimo krizę.

……

Visas Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas

PrintFriendly

· · ·

Jun/10

10

Teikime pasiūlymus ir idėjas dėl sveikatos apsaugos

Viena iš mano pažįstamų internete užrodė labai įdomią internetinę svetainę  ManoTaip.lt

Labai įdomi idėja. Čia galima išsakyti savo mintis ir pasiūlymus. Pavartęs ‘kontaktų’ skyrelį, supratau, kad tai yra Lietuvos liberalų sąjūdžio idėja.

Mane sudomino sveikatos apsaugos pasiūlymai.

Nors  šis puslapis jau egzituoja jau keli mėnesiai, komentarų labai mažai.

Mes visi dejuojame, nepatenkinti egzistuojančia sveikatos apsauga. O kaip mes ją pakeisime, jei neišsakysime savo pasiūlymų atvirai?

Žemiau pateikiu tame puslapyje išsakytus pasiūlymus bei savo komentarus apie šiuos pasiūlymus.

Paveiksliukas iš     http://dryicons.com

*********

Privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms leisime ne darbo metu naudotis savivaldybės sveikatos įstaigų įranga.

Skatinsime aktyvų valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų, kurių steigėjomis dažnai yra rajonų savivaldybės, bendradarbiavimą su privačiomis tokio pobūdžio įstaigomis, tam, kad pagerintume pacientų gydymo kokybę bei dar labiau suvienodintume konkurencijos sąlygas valstybinėse ir privačiose sveikatos priežiūros įstaigose.
Siūlysime atlikti išsamią valstybinių gydymo įstaigų turimos diagnostinės bei medicininių tyrimų infrastruktūros analizę, siekdami nustatyti turimos įrangos bei kitų materialiųjų resursų naudojimo efektyvumo rodiklius. Tuomet, remdamiesi šalyje galiojančiais teisės aktais, siūlysime privačioms gydymo įstaigoms rinkos kainomis nuomotis nepakankamai efektyviai naudojamą valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų diagnostinę ir tyrimų įrangą bei kitą infrastruktūrą.


  1. Pati mintis  yra nebloga ir įdomi. Tačiau trūksta konkretumo. Kokiu būdu bus nustatinėjamas efektyvumas? Kad Lietuvos sveikatos sistema yra neefektyvi, apie tai jau seniai kalba visi ekspertai. Iki šiol lietuviškų darbų šia tema praktiškai nebuvo. Pirmasis rimtas darbas – tai Neringos Jasaitytės magistrinis darbas, parodęs, kad su turimais resursais būtų galima 40 proc. pagerinti efektyvumą.
  2. Esminis klausimas šiuo atveju – ar privačioms įstaigoms bus galima dirbti valstybinio darbo metu? Jei taip – tai tuomet labai išsitrina riba tarp valstybinės ir privačios medicinos. Gali būti šių dviejų skirtingų sektorių akivaizdus interesų konfliktas. Net jei ir valstybinė įmonė savo darbo organizuoja neefektyviai, tiesiog reiktų organizuoti efektyviai ir gerinti produktyvumą.
  3. Siūlau, kad privačiam sektoriui būtų leista nuomuoti aparatūrą ne valstybinio darbo metu. Tarkime įvesti valstybinio darbo sąvoką – laikas nuo 9 ryto iki 17 valandos darbo dienomis. Visu kitu laiku gali darbuotis privatininkai. Tuomet viskas labai aišku ir konkretu.
  4. Labai svarbu skaidrus  punkto  Nr. 3 įgyvendindinimas. Kad neatsitiktų taip, jog konkursus laimi tos pačios gydymo įstaigos įsteigta vyr. gydytojo įmonė. Apskritai vyr. gydytojams Lietuvoje turėtų būti uždrausta būti privačių medicinos įmonių savininkais arba akcininkais. Šiuo metu Lietuvoje tokia praktika yra gana paplitusi. Tai akivaizdus privačių ir vakstybinių interesų konfliktas.Telieka tik stebėtis, kodėl Sveikatos apsaugos ministerija iki šiol nesiėmė jokių priemonių šiai problemai spręsti.
  5. Nebūtinai tai turi būti privačios įstaigos. Tokias paslaugas galėtų teikti patys gydytojai, tiesiog įregistravę  savo privačią veiklą.  Tokiu būdu pacientai turėtų civilizuotą galimybę oriai ir oficialiai susimokėti už be eilės ir greitai atliktą procedūrą, gydytojai mokės mokesčius.  Vienas iš svarbiausių niuansų, apie kuriuos niekas nekalba – tai, kad galimybę papildomai turės užsidirbti ir slaugytojos ir kitas pagalbinis personalas.  Dabar, kai mokama gydytojui į kišenę,  naudą gauna tik gydytojas. Tokiu būdu gydytojai žengtų svarbų žingsnį gilesnio bendruomeniškumo principo suvokimo  ir jo įgyvendinimo linkme.
  6. Kad tiek 3-ias, tiek 4-as punktas  efektyviai veiktų,   reikalingas skaidrus ir atviras bei pastoviai audituojamas laukimo eilių organizavimas.  Tą turėtų daryti sveikatos apsaugos vadybininkai.  Jei šis proceso dalis nebus tinkamai užtikrinta, bet kokios pastangos skatinti efektyvų privataus ir valstybinio sektoriaus bendradarbiavimą žlugs.  Iš ekonominės pusės  papildomi mokėjimai yra tiesiog nelegali gydytojų privati praktika valstybinio darbo metu. Nebandant  to išgydendinti , lygiagrečiai siūlant gydytojams alternatyvas, apie tolimesnį progresą kalbėti bus sunku. Ne tik  dėl šių pasiūlumų, bet ir dėl  sveikatos apsaugos sistemos Lietuvoje apskritai.
Įvesime kadencijas konkurso tvarka renkamiems sveikatos priežiūros įstaigų vadovams.

Siūlysime visų lygių gydymo įstaigų vadovus rinkti viešojo konkurso būdu terminuotam laikotarpiui. Vienos kadencijos trukmė neturėtų būti ilgesnė kaip 4 metai, o kadencijų skaičius turėtų būti ne daugiau dvi kadencijos iš eilės. Įgyvendinus šiuos siūlymus savivaldos lygmeniu, padidėtų tiek gydymo įstaigų tarpusavio konkurencija, tiek konkurencija pačių gydymo įstaigų viduje.Taip pat savivaldybių tarybos galėtų inicijuoti nacionalines konkursines taisykles gydymo įstaigų vadovams. Pagrindą siūlymo įgyvendinimui  sudaro tai, jog dauguma šalies gydymo įstaigos yra viešosios įstaigos, o jų steigėjos dažniausiai yra to miesto ar rajono savivaldybėsTurbūt, kad tai yra vienas iš svarbiausių šiame puslapyje išsakytų pasiūlymų.


1. Turbūt, kad tai yra vienas iš svarbiausių šiame puslapyje išsakytų pasiūlymų. 

2. Švedai 2002 metai apie vyr. gydytojus rašė: “Būtina pakeisti bendras vadybos sistemas. Apsilankymų sveikatos priežiūros įstaigose metu mes daugeliu aspektų susidūrėme su senamadiško vadovavimo stiliaus suvokimu. Santykiuose su darbuotojais bei kolegomis vadovai dažniau demonstravo pasenusį “boso”, o ne modernesnį “lyderio/trenerio” vadovavimo stilių.

3. Pasaulinio banko ekspertai savo 2009 metų ataskaitoje apie Lietuvos sveikatos apsaugos vadybą teigė, kad ji yra neprofesionali. Taip pat jie rašė “Daugelis sveikatos priežiūros pareigūnų taip pat įsitikinę, kad būtina stiprinti ligoninių vadybos gebėjimus ir profesionalumą“ .

4. Vyr. gydytojai kaip socialinė grupė, pasinaudodama valstybinių institucijų silpnumu bei savo perdėta įtaka, Lietuvoje sugebėjo prastumti vieną iš unikaliausių  sistemos perliukų: pagal įstatymus vyr. gydytojų pensijinis amžius yra neribojamas. Kai pieš kelis metus tas įstatymas buvo patvirtintas,  spaudos apžvalginkai šį įstatymą vadino” popiežine indulgencija.” Šis fenomenas turbūt yra unikalus  ne tik Lietuvoje ir Europos Sąjungoje, bet  ir visame pasaulyje (na, gal išskyrus tik Šiaurės Koreją). Siūlyčiau, kad šio įstatymo panaikinimas būtų visų  partijų sveikatos programų dalimi. Tai yra labai svarbu visai Lietuvos sveikatos sistemos pažangai, nes tokio pobūdžio įstatymai yra vienas iš pagrindinių progreso  trukdžių.

5. Apie tokia perdeta vyr. gydytojų rolę rašė ir Pasaulinis bankas: “Ligoninės (kaip spaudimą daranti grupė) daro (per) didelę įtaką sveikatos priežiūros sistemos plėtros krypčiai ir valdymui vietos ir respublikiniu lygiu esant tokioms aplinkybėms, labai sunku siekti reformų ir net ekonomiškai naudingai valdyti investicijas į brangias technologijas.“

6. Šis klausimas ypač aktualus turint omenyje dabartinę Sveikatos apsaugos ministerijos vykdomą reformą. Nekeičiant vadybos ir vadovavimo principų, po šios  reformos vyr. gydytojų skaičius sumažės.  Korupcine prasme sistema taps dar labiau pažeidžiama.

Geriausia išsivysčiusių užsienio valstybių patirtis rodo, jog sveikatos priežiūros įstaigų reitingavimas didina gydymo įstaigų konkurencingumą, taip pagerindamas šių įstaigų teikiamų paslaugų kokybę.
Sveikatos priežiūros įstaigų reitingavimas reikšmingas dėl to, jog leidžia pacientams, remiantis objektyviais kriterijais, patiems nuspręsti, kokią sveikatos priežiūros įstaigą pasirinkti.
Reitinguojamos bus tik to paties profilio sveikatos priežiūros įstaigos: pavyzdžiui, Respublikinės svarbos ligoninė negalės būti lyginama su ligonine atokiame Lietuvos rajone.
Toks reitingavimas vers pasitempti reitingo apačioje atsidūrusias šalies gydymo įstaigas.

Siūlomos dvejopos pradinio gydymo įstaigų reitingo kriterijų grupės – kokybiniai kriterijai ir pacientų atsiliepimų vertinimai.
Pradinį kokybinių kriterijų sąrašą sudarys svarbių susirgimų, tokių kaip širdies smūgio, įvairių traumų, plaučių uždegimo, apsinuodijimo ir kt. gydymo eiga, taikomos gydymo priemonės, operatyvumas ir t.t.
Pradinį pacientų atsiliepimų sąrašą sudarys tokie klausimai:

  • Kaip dažnai su jumis kalbėjosi medicinos sesuo, gydantis gydytojas?
  • Kaip greitai sulaukėte pagalbos?
  • Ar buvote informuoti apie jums skiriamus vaistus ir taikomą gydymą?
  • Ar buvo informuoti, kaip gydytis parvykus į namus?
  • Ar jus tenkino ligoninės aplinka – priimamasis, palatos, tualetai, procedūrų kambariai ir kt.?
  • Ar rekomenduotumėte šią gydymo įstaigą savo šeimos nariams? Kodėl?

Kokį balą dešimtbalėje skalėje suteiktumėte šiai gydymo įstaigai?


Iš tiesų pati mintis yra labai gera. Tačiau anglai sako: blogis slypi detalėse. Kaip tai bus įgyvendinama?  Kaip skaidriai tai bus įgyvendinta? Kas įgyvendins? Ir kaip, tie , kurie įgyvendins, sugebės  atsispirti bet kokiam išoriniam spaudimui?

  1. Šis punktas apskritai iškelia kitą itin skaudžią ir opią problemą – kokybės kontrolę ir kokybės auditą.  Tokia sistema Lietuvoje egzistuoja tik ant popieriaus.  Pasaulio banko ekspertai rašė: „Kokybės valdymas ir kontrolė yra silpna… agentūra veikia jau 10 metų, bet teisinė bazė arba procesai iki šiol nesukurti …informacija teikiama fragmentiškai ir netiksliai  …nėra aišku, ar šių auditų mastas ir dažnumas tikrai padeda kurti kokybės užtikrinimo kultūrą sistemoje… nėra sukurta sveikatos priežiūros technologijų vertinimo sistemos…“
  2. Esminis žodis „kultūra“. Tai yra tokios atsmosferos sukūrimas,  kurioje nėra bijoma kalbėti apie  klaidas ir netikslumus,  nėra bijoma atvirai ir nuoširdžiai diskutuoti. Tik tokia atmosfera gali padėti sukurti sistemą, kurioje klaidų bus padaroma mažiau. Vienas  iš pagrindinių rodiklių, atspindinčių  šių procesų rezultatą yra išvengiamų mirčių rodiklis. Tai yra tokių mirčių, kurios įvyko dėl medikų ir dėl sistemos klaidų.  Lietuva tokio skaičiaus pateikti negali – šis faktas yra savaiminis liudijimas, kad sistemoje yra  netvarka.
Pas gydytoją internetu bus galima užsiregistruoti kiekvienoje Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Visoje Lietuvoje pacientai galės užsiregistruoti pas gydytoją internetu. Taipogi bus sudaryta galimybė internetu pasikonsultuoti su gydytoju – galbūt vizitas sveikatos priežiūros įstaigoje nėra būtinas.Elektroniniai duomenų mainai tarp skirtingų šalies sveikatos priežiūros ir gydymo įstaigų išspręs problemą, su kuria vis dar susiduria dalis pacientų, kai vienoje gydymo įstaigoje atlikti diagnostiniai tyrimai kitoje įstaigoje nėra pripažįstami. Be to, tokiu būdu bus užtikrinamas kokybiškesnis gydymas tų pacientų, kurie turi būti gydomi skirtingose šalies gydymo įstaigose.
Elektroninės pacientų kortelės bus lengvai prieinamos ir patiems pacientams, norintiems turėti kuo išsamesnę informaciją apie savo sveikatos būklę.


  1. Idėja skamba gerai, bet visi gerai žinome, kuo baigėsi pradinės pastangos įdiegti elektroninę sistemą. Ji nebuvo įdiegta, išvaistyta apie  20 mnl litų. Ir kaltų nerasta.
  2. Kol kas Lietuvoje vyrauja mąstymas, kad įvedus tokią sistemą darbo sumažės. Anaiptol, darbo ir tos sistemos valdymo gerokai padaugėja. Tam reikia turėti ir papildomu resursų ir turėtų būti keičiamas gydytojų darbo organizavimas iš esmės. Prie krūvos popierių, kuriuos darbe pildo gydytojas, pridėjus kompjuterines sistemas,  darbo tik padaugės. Dauguma gydytojų tokių sistemų purtysis. Jos neveiks. Tai yra viena iš prežasčių, kodėl jos ir nebuvo   įdiegtos iki šiol. Kol kas vyrauja per daug supaprastintas šio proceso suvokimas. Kol toks suvokimas bus, jokios elektroninės sistemos neveiks.
PrintFriendly

· ·

Jun/10

7

Ar pavyko atsisakyti I.Mičiurino metodo?

2007 metų straipsnis

“Laikas imtis tikros medicinos reformos” dienraštyje “Lietuvos rytas”

Reikia tik dviejų žingsnių

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje jau ne pirmą kartą imamasi karštligiškų veiksmų bandant vykdyti sveikatos apsaugos reformą.

Bet tereikėtų žengti kelis ryžtingus žingsnius, kurie iš esmės pakeistų visą mūsų mediciną.

Siekiant įvykdyti reformą pirmiausia reikėtų sukurti pasaulinius standartus atitinkančias universiteto ligonines, rengiančias gerus specialistus.

Seimas turėtų parengti universiteto ligoninių ir rezidentūros įstatymą.

Atlikus tikrą universiteto ligoninių struktūrinę reformą ir šiek tiek pailginus rezidentūros trukmę, Lietuvoje labai greitai būtų išspręsta specialistų trūkumo rajonuose problema.

Antras žingsnis – radikalus gydytojų atlyginimų ir darbo sąlygų keitimas.

Be rezidentų – kaip be rankų

Universiteto ligoninė yra institucija, kurioje vykdoma šiuolaikinė gydytojų rengimo programa, taip pat įvairios mokslinės programos ir teikiamos aukšto lygio medicinos paslaugos.

Universiteto ligoninių pagrindą sudaro jaunesnieji ir vyresnieji gydytojai rezidentai, kuriems vadovauja patyrę specialistai.

Pagal nusistovėjusią pasaulinę praktiką ligoninėse gydytojai rezidentai pirmieji apžiūri pacientus, surašo ligos istorijas, vyresnieji rezidentai atlieka sudėtingesnes operacijas.

Naktimis ligoninėse budi jaunesnieji ir vyresnieji rezidentai. O specialistai budi namuose ir į ligoninę kviečiami tik esant reikalui.

Bet kurioje Vakarų valstybėje nutraukus rezidentų darbą iškart būtų visiškai paralyžiuotas ligoninės darbas.

Tenka gauti ligonio sutikimą

Lietuvoje nutraukus rezidentų darbą visiškai niekas nepasikeistų, vadinasi, rezidentūros struktūra veikia taip, lyg būtų visiškai nereikalinga.

Šiandien Lietuvoje gydytojo rezidento statusas prilygsta studento statusui, taigi jis lyg ir toliau „studijuoja“ universitete.

Tam, kad gydytojas rezidentas galėtų apžiūrėti pacientą, jis turi gauti pastarojo sutikimą, vadinasi, jauno gydytojo tobulėjimas priklauso net nuo pacientų geranoriškumo, tad ką jau kalbėti apie tolesnį įgūdžių įgijimą ir tobulinimą.

Teoriškai netgi įmanoma, kad per ketverius rezidentūros metus rezidentas gali negauti nė vieno sutikimo apžiūrėti ligonį.

Pritaikė I.Mičiurino metodą

Iš tikrųjų rezidentūra yra laipsniškas praktinių įgūdžių įgijimas.

Teorinių žinių įgyjama 6 metus studijuojant universitete, o baigęs rezidentūros studijas medikas turi būti visiškai įvaldęs pasirinktos specialybės praktinius įgūdžius, taip pat jis turi mokėti savarankiškai atlikti visas diagnostines ir daugelį gydomųjų procedūrų bei operacijų.

Lietuvoje, deja, taip nėra.

Rezidentūros koncepcija susideda iš dviejų dalių. Tai tarsi harmoninga dvinarė sistema, susidedanti iš pačios rezidentūros ir universiteto ligoninės.

Kyla klausimas, ar galima pakeisti rezidentūrą, nekeičiant darbo struktūros pačioje universiteto ligoninėje?

Į šį klausimą jau atsakė laikas. 1991 metais rezidentūros sistemos kūrėjai Lietuvos medicinai pritaikė I.Mičiurino metodą – vakarietiškoji rezidentūros idėja buvo įskiepyta į sovietinės medicinos modelį.

Eksperimentas tęsėsi 16 metų. Šiandien šiai sistemai rašome patologoanatominę diagnozę: „Mirties priežastis – audinių atmetimo reakcija“.

Valstybė sumokėjo milijonus litų rezidentų vadovams, kurių daugelis iš esmės nieko neveikė.

Būtina imti dirbti komandomis

Kartais tenka išgirsti nuomonių, kad rezidentai nenori dirbti, tingi ir pan.

Tai jau panašu į cinizmą, būdingą Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ prižiūrėtojui, besistebinčiam savo „pavaldinių“ iniciatyvos stoka ir nenoru dirbti.

Sarkastiškai skamba ir išsakytos mintys, esą rezidentai turėtų imti „paskolas“ ir tokiu būdu susimokėti už tokias „studijas“.

Seimas turėtų parengti universiteto ligoninių ir rezidentūros įstatymą, kuriuo būtų padėti pagrindai sistemai, įteisinančiai visavertį gydytojų rezidentų statusą, t.y. jie turėtų tapti neatsiejama ligoninės darbo grandimi.

Tai įmanoma padaryti tik lygiagrečiai pertvarkant universiteto ligoninių gydytojų darbo tvarką.

Būtina pradėti dirbti komandomis, kurias turėtų sudaryti patyręs gydytojas specialistas, atitinkantis šiandienius profesionalumo kriterijus, specialybės rezidentas ir keli jaunesnieji gydytojai rezidentai.

Valstybė pinigus turėtų mokėti ne formaliai mokymams vadovaujantiems rezidentų vadovams, kurie dabar dažniau laiką leidžia savo kabinetuose, o komandos vadovui, kuris iš tikrųjų dirbtų su pacientais ir gydytojais rezidentais.

Kviečia apsilankyti privačiai?

Specialistų darbo tvarka nuo sovietmečio nepasikeitė, o tų laikų „diedovščinos“ principai ir hierarchinė sankloda giliai įsismelkė į kasdienį gydytojų gyvenimą: yra vadinamųjų specialistų, kurie dirba tik vadovaujamą darbą, yra tikrų specialistų, tiesiogiai ir atsakingai atliekančių savo darbą (tai tikra dovana pacientams ir ligoninei), taip pat yra tik stacionarinio gydymo įstaigose ir tik poliklinikoje dirbančių specialistų.

Vakarų šalyse nerastumėte gydytojų, dirbančių vien tik poliklinikose ar tik stacionarinio gydymo įstaigose. Ten taip pat nėra tokių profesorių ar skyriaus vedėjų, kurie dalies darbo laiko neskirtų darbui poliklinikoje arba nebudėtų naktimis.

Lietuvoje universiteto ligoninių poliklinikose, atvirkščiai, konsultuoja tik retas profesorius ar skyriaus vedėjas.

Gal toks darbas laikomas neprestižiniu, o gal tai paprasčiausiai sovietinis palikimas ar tiesiog nebylus kvietimas pacientui apsilankyti privačiai?

Vakarų gydytojai dirba visur

Vakaruose yra tik vienos kategorijos specialistai, kurių darbo savaitė padalyta į kelias dalis: gydytojai dirba palatose, tyrimų kabinetuose, operacinėse ir poliklinikose.

Tik dirbdamas visuose baruose specialistas gali neprarasti kvalifikacijos, išmokti atskirti sudėtingą patologiją nuo paprastos, atlikti sudėtingus tyrimus ir procedūras.

Gydytoją specialistą visur lydi komanda.

Net poliklinikoje greta specialisto gretimame kabinete konsultuoja specialybės rezidentas ir jaunesnysis gydytojas rezidentas.

Tokia tvarka universiteto ligoninėse leidžia užtikrinti itin palankią ir efektyvią mokymo bei patirties perdavimo atmosferą.

Specialistas rengiamas šaliai

Universiteto ligoninėms šiandien reikia nuodugniai persvarstyti pagrindines funkcijas bei prioritetus ir suprasti, kad specialistai rengiami visai Lietuvai, o ne savo ligoninei.

Šiuo metu gaji praktika, kai labiau pasižymėjusį gydytoją rezidentą visomis išgalėmis stengiamasi palikti dirbti universiteto ligoninėje.

Kartais pasitaiko tokių kuriozinių atvejų, kai rezidentūrą baigęs gabus gydytojas rezidentas įdarbinamas tik naktiniam darbui.

Taigi nėra ko stebėtis, kad atsivėrus Europos Sąjungos sienoms ne vienam tokiam specialistui greitai praėjo noras dirbti tėvynėje.

Įtvirtino profesūros diktatą

Šiandien būtų sunku kalbėti apie tikrą mokslinę veiklą universiteto ligoninėse.

Atsivertus ligoninių interneto tinklalapius nesunku įsitikinti, kad ligoninėse vykdoma daugybė mokslinių projektų ir programų, tačiau didesnė šių mokslinių tyrimų dalis tėra paprasčiausi klinikiniai tyrimai ir yra svarbūs tik užsakovams, t.y. užsienio farmacijos korporacijoms.

Universiteto ligoninė šiuo atveju yra tik projekto vykdytoja ir jokio svaraus mokslinio indėlio plėtodama panašius projektus neįneša.

Įdomu tai, kad iki Lietuvai įstojant į ES mūsų šalies profesūra sugebėjo įtikinti Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM), jog visa tai yra mokslinė veikla.

Todėl Lietuvos mokslo įstatyme ir buvo įrašyta nuostata, kad šiuos labai gerai apmokamus tyrimus gali atlikti tik „mokslininkai“ – gydytojai, kurie turi mokslinį laipsnį.

Tokiu būdu buvo įtvirtinta finansinė profesūros diktatūra.

2004-ųjų gegužės 1 dieną lietuviškos išmonės ilgai puoselėta imperija žlugo, paaiškėjus, kad tai prieštarauja ES įstatymams.

Kiek skaičių formulėje?

Šiandien statistinio gydytojo pajamas sudaro keliomis dalimis gaunamas atlygis: vieną dalį sudaro valstybinis uždarbis, kitą – pacientų mokamas papildomas atlygis, trečią – pinigai, gaunami už atliktus klinikinius tyrimus.

Jeigu tau pasisekė ir dirbi universiteto ligoninėje, galutinį uždarbį gali skaičiuoti pagal formulę 1+2+3.

Jei dirbi rajoninėje ligoninėje, tuomet, priklausomai nuo ligoninės, uždarbis gali būti skaičiuojamas 1+2+3 arba 1+2.

Tačiau jei esi „neprestižinės“ specialybės atstovas (reanimatologas, anesteziologas, toksikologas ar pan.) arba dirbi „neprestižinį“ darbą poliklinikoje, formulėje tebus vienas skaičius – 1.

Jeigu Vyriausybė ir SAM elgtųsi garbingai, formulėje neturėtų likti antrosios gydytojo uždarbio dalies.

SAM kartu su gydytojų profsąjunga galėtų sukurti tipinį gydytojo kontrakto pavyzdį.

Valstybė turėtų garantuoti normalų atlyginimą, siekiantį 7000 litų, apibrėžti gydytojo darbo laiką, kvalifikacijos kėlimo trukmę, santykį su farmacijos firmomis.

Vokeliuose – pusė milijardo

Pagal neseniai spaudoje skelbtus STT duomenis, valstybės gydytojams mokamas atlygis tesudaro apie 40 proc. jų gaunamų pajamų.

Žinant, jog Lietuvoje šiandien dirba apie 15 tūkst. gydytojų, galima daryti išvadą, kad vokeliuose šiandien cirkuliuoja apie 500 mln. litų.

Valstybės dalis sveikatos apsaugos biudžete yra apie 3,5 mlrd. litų. Vadinasi, Lietuvos žmonės iš savo kišenės finansuoja apie septintadalį sveikatos apsaugai skiriamų lėšų.

Tam, kad vidutinė gydytojo alga siektų 7000 litų, valstybei reikėtų apie 650 mln. litų, o tai sudaro tik 0,75 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), tuo tarpu jau ne vienerius metus BVP augimas šalyje siekia 6-8 procentus.

Įvedus tokią tvarką, sveikatos sistema taptų skaidresnė, sumažėtų nereikalingų hospitalizavimo atvejų ir invalidų skaičius.

Reformuotis privers pacientai

Šiandien rezidentūros koncepciją, susidurdami su įvairiais neįtikimais sunkumais ir kliūtimis, kuria patys rezidentai.

Ar ne laikas Seimui, Vyriausybei ir Sveikatos apsaugos ministerijai imtis tikros universiteto ligoninių ir kartu sveikatos apsaugos reformos?

Priešingu atveju reformos metmenis gali tekti rašyti patiems pacientams.

PrintFriendly

Jun/10

5

Inesa Žeimė. Gerumas visada į kažką nukreiptas

Penki klausimai rezidentei Dr. Inesai Žeimei

1. Kas yra rezidentas?

2. Kas yra geras rezidentas?

3. Ko reikia rezidentui?

4. Kas yra geras rezidentų vadovas?

5. Jei Jums duotų uždavinį patobulinti rezidentūrą, nuo ko  pradėtumėte?

**********

1

Rezidentas  – jaunas gydytojas , kuris turi daug medicininių teorinių žinių ir  sąlyginai ne daug praktinių įgūdžių.  Taip “buitiškai” apibūdinčiau gydytoją rezidentą. Rezidentūra  yra atliekama tam, kad jaunas gydytojas įgytų praktikos dirbdamas grupėje su jau patyrusiais kolegomis ir baigęs rezidentūrą saugiai dirbtų. Primum non nocere (vert. iš lot.k. Pirmiausia nepakenkti). Anksčiau gydytojai “vendravodavo” t.y baigę teorinį kursą, keliaudavo ir mokydavosi gydyti kelerius metus  taip įgydami praktikos, ir tik po to galėdavo laikyti baigiamąjį gydytojo egzaminą. Rezidentūra – modernesnis, standartizuotas ir kontroliuojamas metodas jaunam gydytojui teorines žinias paremti praktika. Lietuvoje rezidentūra pradėta vykdyti 1990 metais.   Iki to baigęs studijas gydytojas iš karto pradėdavo savarankišką praktinį darbą.

2

Kas yra geras gydytojas rezidentas?  Iš pirmo žvilgsnio lengvas klausimas, bet  tik kol nepradedi galvoti.  Juk gerumas  visada yra į kažką nukreiptas, t.y kažkam žmogus yra geras .  Jau senovės lietuvių išmintis sako, kad visiems geras nebūsi.  Gydytojas rezidentas  nėra  atsiskyrėlis,  jis susijęs su pacientais, kolegomis, gydymo įstaigomis, universitetu, sveikatos apsaugos ministerija… Visos šios grupės ko gero pateiktų kiek skirtingą “gero rezidento” apibūdinimą.  Mano supratimu  svarbiausia rezidentui būti geru gydytoju pacientams. Iš šios pozicijos ir pabandžiau atsakyti į šį klausimą.

Jei kas nors jums pasako “geras gydytojas”, pirmiausia pagalvojat, jog jis išmano savo darbą, t.y gerai gydo. Taip yra dėmesingas pacientui, pasižymi empatija, suteikia adekvačią informaciją apie paciento būklę. Tai  tinka ir rezidentui, skirtumas tik tas, kad jis dar  tobulina savo įgūdžius, mokosi, jam trūksta patirties. Taigi, geras rezidentas turi turėti gerą atmintį, būti žingeidus, pastabus, įsiklausantis, pasižymėti empatija  ir domėtis medicinos naujovėmis.  Kadangi dirba komandoje svarbi yra bendravimo kultūra, dalijimasis informacija, pagarba.  Pamatiniu gero rezidento bruožu pavadinčiau dorumą, be kurio neįmanomos  kitos aukščiau išvardintos “gero rezidento” savybės. Jei gydytojas rezidentas  yra doras, jis stengsis  išmokti, stengsis  suprasti pacientą, jei ką nors primirš ar nežinos  – pasiskaitys, elgsis atsakingai, turės pacientų pasitikėjimą. Rezidentui kaip ir bet kuriam kitam gydytojui tai labai svarbu.

3

Nežinau, ar gerai supratau šį klausimą.  Kalbant apie savybes,  kurios, mano supratimu, reikalingos rezidentui, tai svarbiausios būtų šios: nuolat papildomas profesinių žinių bagažas, atsakingumas,  domėjimasis ir noras tobulėti, komunikabilumas, empatija, geri darbo kolektyve įgūdžiai.

Kalbant apie darbo sąlygas, kurios būtų pageidautinos siekiant, kad rezidentas optimaliai galėtų tobulėti savo srityje, tai svarbiausia būtų toks darbo organizavimas, kad rezidentas pamatytų  įvairius ligų atvejus, įgytų reikiamus specialybei įgūdžius, darbo metu galėtų prieiti prie  internetinių medicinos duomenų bazių, bibliotekos ir pagilinti savo teorines žinias, prireikus galėtų pasikonsultuoti su patyrusiu gydytoju. Taip pat svarbūs profesionalūs seminarai, kurių metu patyręs specialistas dalintųsi savo patirtimi, sudėtų svarbiausius akcentus, nukreiptų rezidentą, konferencijos. Kadangi gydytojų darbas stresinis labai svarbi yra darbo kolektyve atmosfera. O tam, kad ji būtų gera reikalingas aiškus funkcijų  pasiskirstymas, aiški hierarchija, numatyta rezidento darbo vieta. Tai sumažina papildoma stresą, kylantį dėl vis besikeičiančios darbo vietos ir kolektyvo, leidžia susikaupti ties svarbiausiais dalykais. Taip pat svarbios soc/ekonominės garantijos, kad gydytojui rezidentui nereikėtų dirbti keliuose darbuose, skubėti. Iš skubėjimo, persitempimo kyla klaidos, kurios gydytojo darbe gali būti labai skaudžios pacientams.

4

Atsakydama į šį klausimą susiduriu su problema, apie kokį rezidento vadovą kalbėti:  formalų, kuris atsako už rezidento praktikos atlikimą, tačiau tame procese praktiškai nedalyvauja, dažnai per rezidentūrą savo rezidentą mato vos keletą kartų ar neformalų,  t.y.  gydytoją, kurio prižiūrimas rezidentas dirba kasdieninį praktinį darbą ir kurio vaidmuo rezidento profesiniame tobulėjime yra didžiausias.  Kalbant apie gerą rezidentų vadovą galima kalbėti tik apie neformalų. Būtent jį norėčiau pavadinti tikruoju rezidento vadovu. Toliau apie jį ir kalbėsiu.

Rezidento vadovo pagrindinė funkcija dalintis savo profesine patirtimi,  padėti rezidentui įgyti  praktinių įgūdžių, reikalingų jo specialybei, sudaryti sąlygas išpildyti rezidentūros programoje numatytus reikalavimus, t.y paruošti rezidentą savarankiškam praktiniam darbui. Tam rezidentų  vadovas turi turėti atitinkamą klinikinio darbo patirtį, paprastai ne mažesnę nei 5-ių metų klinikinio darbo stažą ir dirbti su rezidentais kasdieninį praktinį darbą. Geras rezidentų vadovas – tai tas, kuris šią funkciją sąžiningai atlieka.  Čia svarbios ir elementarios žmogiškosios savybės kaip bendravimo kultūra, abipusė pagarba, atsakingumas, savo darbo svarbos supratimas.  Nereikėtų painioti rezidentų vadovo su mokslinio tiriamojo darbo vadovu, kuriuo gali būti ir universiteto darbuotojas, neturintis gydytojo praktikos. Tačiau jokiu būdu neturėtų būti atvirkščiai, kas, dėja, dažnai pasitaiko šiuo metu.

5

Sunkus klausimas.  Turbūt nuo rezidentūros problemų  įvardijimo, kokias jas mato visos suinteresuotos grupes:  rezidentai, universitetai, gydymo įstaigos, SAM, ŠMM. Labai svarbus yra dialogas tarp šių grupių, nebijojimas permainų, matymas jų tikslingumo ir naudos. Žmogaus prigimtis tokia, kad permainoms priešinamasi, ypač jei trūksta informacijos apie pasikeitimų esmę, tikslingumą, reikalingumą, naudą.  Pradėčiau nuo mažų dalykų, kurie dažnai turi labai didelę įtaką, pavyzdžiui gydytojo, kuris dirba kasdieninį praktinį darbą su rezidentu, darbo pripažinimo, įvardijimo ir apmokėjimo. Tai viena iš priemonių kelti rezidentūros kokybę, didinant gydytojų  suinteresuotumą dalintis savo profesine patirtimi su rezidentu, apibrėžiant  rezidento ir gydytojo santykius.

Taip pat reikalinga nešališka rezidentūros kokybės kontrolės sistema, kiti dalykai.  Kaip minėjau, svarbus yra dialogas tarp suinteresuotų grupių, bendrų sąlyčio taškų paieška, ėjimas link bendro siektino rezidentūros modelio.

PrintFriendly

No tags

Older posts >>

Theme Design by devolux.nh2.me