Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Archive for July 2010

Jul/10

31

Ramūno Liko vadybos pradžiamokslis. Gyvavimo laikas

Šimaitis.lt: Pradedame spausdinti Dr.Ramūno Liko straipsnių ciklą “Sveikatos apsaugos vadybos pradžiamokslis”. Ramūnas yra vaikų psichiatras, daug metų dirbęs įvairiose verslo įmonėse ir įgijęs medikui neįkainuojamos vadybininko patirties. Intervju su Ramūnu skelbėme prieš kelias dienas. Tiek intervju, tiek šį straipsnį bei būsimus straipsnius skelbiame ir skelbsime ne tik kaip dienos įrašus, bet ir skyrelyje “Vadyba”, kuris yra viršutiniame menu.

******

Gyvavimo laikas

Šiais laikais apie valdymą ir vadybą parašyta tonos knygų, ruošiami vadybininkai universitetuose, bet iki šiol (bent jau man ) nėra tekę matyti glaustos vadybos abėcėlės, kuri leistų greitai suprasti šios srities pagrindus. Tuo tarpu valdymo reikšmė darosi vis aktualesnė.

Vaikas pradeda mokytis skaityti nuo abėcėlės, po to jungia skiemenis, skaito žodžius, toliau sakinius, o galiausiai gal tampa plunksnos meistru. Muzikantas paprastai pradeda mokytis skambinti nuo gamos, akordų ir t.t.

Su valdymu reiktų susipažinti nuo pagrindinių, bazinių dalykų. Šių pagrindinių bazinių dalykų neišmanymas trukdo susikalbėti, rasti bendrus sprendimus ir galiausiai judėti į priekį. Pabandykime viską sudėlioti nuosekliai.

Pirma tema pasirinktas gyvavimo laikas. Jeigu gyvenimo tempai nebūtų pagreitėję, o pokyčiai nesektų vienas paskui kitą, tai ir toliau sau galėtume rankioti šakneles, medžioti ir gyventi urvuose.

Didelis gyvenimo tempas ir jo kintamumas iškelia reikalavimus požiūriui į šiuolaikinį valdymą. Žvelgdami į istoriją galime matyti, kad tam tikros kultūros, religijos, valstybės, imperijos, tautos, kalbos, daiktai, papročiai ir daugelis kitų dalykų gyvavo tam tikru metu ir tam tikrą laiko tarpą, kol išnyko ar palaipsniui pasikeitė.

Šiuolaikinėje vadyboje mes taip pat kalbame apie prekės (paslaugos) gyvavimo laiką ar trukmę lygiai kaip ir apie organizacijos gyvavimo trukmę. Valstybės ir tos yra pastoviame kitime.

Į tai yra atkreipęs dėmesį ne vienas tyrėjas ir ne kartą bandyta paaiškinti sistemiškai. Iš esmės visi tie paaiškinimai atsispindi vienoje kreivėje, kur išskiriami keli pagrindiniai etapai.

Viskas turi pradžią, augimą, brandą ir saulėlydį arba pabaigą. Pagal šią logiką viskas turėtų prasidėti ir baigtis. Tokie yra ir gamtos ciklai, bet tie ciklai kartojasi ir tuo pačiu yra užtikrinamas tęstinumas, atsinaujinimas ir gebėjimas prisitaikyti.

Taigi ir visuomenėje vykstantys procesai gali savyje turėti gebėjimą atsinaujinti, prisitaikyti ir taip prailginti savo gyvavimo laiką ar pakisti taip, kad galėtų išlikti.

Russellas Ackoffas nustatė keturis organizacijos raidos etapus.

ORGANIZACIJOS VYSTYMOSI ETAPAI

Išgyvenimas Gyvybingumas Augimas Vystymasis
Tik ką susikūrusi organizacija turi gauti paramą iš išorės, nes ji dar nėra pakankamai stipri, kad galėtų savarankiškai egzistuoti. Nuostoliai viršija pajamas. Organizacija tik pradeda kilti, ji dar “nežinoma”. Aiškiai pasiekia ribą, kai daugiau reiškia daugiau.. Organizacija turi išmokti padaryti daugiau, turėdama mažiau. Ji jau negali daugiau plėstis, bent jau smarkiai, siūlydama savo tradicinę produkciją, paslaugas ir išlaikydama esamą organizacijos struktūrą



PrintFriendly

· ·

Ar reikia gydytojui išmanyti apie sveikatos apsaugos vadybą? Kaip atrodo medicina žmogaus, dirbusio versle, o po to vėl sugrįžusio į mediciną,  akimis? Kaip atrodo Lietuvos  medicina Ramūno Liko, vaikų psichiatro, daug metų dirbusio verslo struktūrose, žvilgsniu?  Ramūnas ne tik maloniai sutiko atsakyti į šiuos klausimus, bet ir pasiūlė mūsų puslapiui paruošti straipsnių ciklą “Vadybos pradžiamokslis gydytojui”. Pirmąjį straipsnį skelbsime po kelių dienų. Prieš tai keli keli klausimai Ramūnui ….

Ramūnai, gal galėtum trumpai papasakoti apie savo profesinę karjerą?

Trumpai sudėtinga, nes kalbant apie profesinę karjerą paprastai galvojama apie kurią nors vieną sritį. Tiesiog, baigęs medicinos studijas Vilniaus Universitete ir po to pabuvęs vaikų psichiatrijos rezidentūroje, 1994 – 2000 metais dirbau versle, įvairiose pozicijose: nuo įmonės steigimo, vadovavimo reklamai žurnale, darbo verslo konsultavimo įmonėje iki vadovavimo rinkodarai.

Žinoma, natūraliai traukė artimesnės psichiatrijai sritys, todėl pagrindinė domėjimosi sritis ir buvo žmogiškieji resursai, valdymas ir pan. Manau, kad šiose srityse pasiekiau šiokios tokios kompetencijos, nes mūsų įmonėje atliekantys praktiką studentai man vadovaujant rašė darbą, su kuriuo laimėjo rimtą stažuotę JAV ir vieną to darbo egzempliorių atnešė man dovanų atsiminimui.

Kodėl po daugybės metų mokslų ir praktikos  nusprendei pasukti į verslą?

Paprastai priimant rimtesnius sprendimus juos lemia ne viena priežastis, o daugybė įvairių aplinkybių. Taigi šalia asmeninių aplinkybių galėčiau paminėti keletą visuomeninių. Pirmiausia buvo akivaizdu, kad medicinoje esmingesnių pokyčių nebus neapibrėžtai ilgą laiką. Negana to, taip pat buvo akivaizdu, kad nebus normalių darbo sąlygų, apmokėjimo ir t.t.

Kita vertus, buvo alternatyva dalyvauti visuose tuose procesuose, pokyčiuose, kurie jau buvo prasidėję privačiame sektoriuje. Čia derėtų paminėti vieno suomių psichiatro pasisakymą apie psichiatrijos ir psichiatrų svarbą bei kompetencijas. Jis teigė, kad psichiatras turi būti kur kas geresnis ekonomistas už ekonomistą, nes jis turi prognozuoti visuomenės būklės pokyčius dešimtmečiais į priekį ir parengti bei pagrįsti programas, kurios teigiamai veiktų visuomenę ilgus dešimtmečius. Tegaliu pasakyti, jog jis buvo visiškai teisus ir telieka apgailestauti, kad daugelis mūsų psichiatrų labai siaurai supranta savo misiją ir vietą visuomenėje bei tikrai neturi reikiamų kompetencijų.

Ir vis dėlto grįžai vėl į mediciną?

Toli gražu nebuvau vienintelis pasukęs truputį į šalį nuo medicinos. Labai daug mūsų kartos atstovų perėjo dirbti į farmacinių kompanijų atstovybes bei į kitas sritis. Tačiau privačiuose pokalbiuose dažnai girdėdavosi nostalgiškos gaidos ir daugelis vienaip ar kitaip stengėsi būti arčiau medicinos. Psichiatrai yra šiek tiek išimtinė publika. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse yra labai normalu, kad darbuotojas (psichiatras, slaugytoja, socialinis darbuotojas) kuriam laikui pasitraukia iš psichiatrijos, kad „prasivėdintų“. Jie dažnai dirba net kuo toliau nuo psichiatrijos eančioje srityje.

Kita vertus, psichiatrai ir būdami psichiatrais neretai konsultuoja įmones žmogiškųjų resursų klausimais, pertvarkų metu padėdami keisti nuostatas ir t.t. Daugelis valdymo klausimų yra kilę iš klinikinio darbo, o šis tas iš verslo valdymo prigijo klinikiniame darbe, kad ir kalbant apie grupinės terapijos technikas. Taigi, kas šiais laikais supranta psichiatriją tik kaip gydymą, tas neturi jokio supratimo, kas yra šiuolaikinė psichiatrija, kuo ji užsiima ir kokius uždavinius visuomenėje sprendžia.

Mano grįžimas į klinikinį darbą taip pat buvo nulemtas aplinkybių sutapimo ir, žinoma, noro ir gal nuojautos, kad jau atėjo laikas, kai ir šioje srityje yra ką veikti ir gal šiek tiek daryti įtaką tiems procesams, kurie vyksta Lietuvoje. Per ilgus metus viešojoje erdvėje buvo diskutuojama apie privatizavimą, vamzdžius, korupciją, dujas, o apie daug svarbesnius dalykus – kas darosi su vaikais, kaip auga nauja karta, niekam nebuvo įdomu. Tik pastaraisiais metais šiek tiek tam skirta dėmesio, bet tik po tikrai skandalingų įvykių. Tačiau ir dabar tereikia apgailestauti, kad įvairiuose pasisakymuose vyrauja demagogija.

Kaip tau atrodė sveikatos apsauga ir jo organizavimas po to, kai grįžai į praktinį darbą iš verslo?

Lietuvoje verslo irgi yra visokio – nuo paprastų sukčių ir vagių ar grynai korupcinių sandėrių iki aukščiausio lygio profesionalų, kurie net pasauliniame kontekste atrodo labai gerai. Tačiau, nežiūrint verslo įvairovės, yra vienas bendras bruožas – jei nejudėsi, tai nieko ir nebus, o jei pasiremtume patarlėmis, tai kaip sakoma: „vilką kojos maitina“, „po gulinčiu akmeniu vanduo neteka“.

Taigi šia prasme ir patiri šoką, kad viešajame sektoriuje per gana ilgą laikotarpį taip ir neatsirado sprendimų priėmimo mechanizmai, kad kasdienės problemos, kurioms išspręsti net nereikia jokių papildomų resursų, o tik noro ir gal ministro parašo po vienu ar keletu gerai surašytų sakinukų, metų metais nesprendžiamos. Valdoma be jokio grįžtamojo ryšio. Labai sunku suprasti, kodėl žmogus daugelį metų nieko neveikia, o užima rimtas ir atsakingas pareigas bei gauna gerą atlyginimą? Kodėl, užuot dirbęs savo darbą, darbo laiką naudoja, kad dar papildomai užsidirbtų? Bet blogiausia, kad daugelis gydytojų prie to jau prisitaikę, apsipratę ir nesirūpina, kad kiekvieno jų interesai būtų ginami, kad sprendimai būtų su jais derinami ir kad juos atstovaujantys asmenys tinkamai atliktų prisiimtus įsipareigojimus.

Kaip tu vertintum Lietuvos ligoninių sveikatos apsaugos vadybą?

Iš viso negalvoju, kad ligoninės yra svarbiausia problema. Tiksliau, jos yra mažiausia problema mūsų sveikatos apsaugoje, na tik jos gal neproporcingai didelę dalį biudžeto suvalgo. Problema iš esmės yra paprasta – mūsų sistemoje viskas yra persistūmę nuo šeimos gydytojo iki specialisto ir nuo specialisto iki ligoninės. Nemaža dalis ligonių, kuriuos turėtų būti gydyti kompetentingi bendrosios praktikos gydytojai (BPG), siunčiami specialistui, nes BPG nebuvo praktiškai apmokyti atlikti tą darbą.

Taigi pas specialistą patenka daug ligonių, kurie neturėtų pas jį patekti ir jis užsiima ne tuo, kuo turėtų užsiimti, ir teikia žemesnio lygio paslaugas negu turėtų, o tie ligoniai, kuriuos specialistas turėtų aptarnauti ambulatoriškai, jau keliauja į ligonines. Ligoninėse guli daug pacientų, kurių ten neturėtų būti ir todėl dažnai sunku patekti tiems, kam iš tikrųjų reikia, o neretai tenka ieškoti kokių nors pažinčių, kad ten būtų galima patekti. Dabartiniu metu pačiai ligoninei nusistatyti, ką ji turi priimti, o ko ne – sudėtinga, nes tuo pat gali būti kaltinama, kad dėl to, jog kažkas nebuvo paguldytas į ligoninę, vienaip ar kitaip nukentėjo sveikata. Galėsime kalbėti apie ligoninių darbą, kai pradėsime valdyti pacientų srautus, o pradėti reikia nuo apačios.

Vėlgi kokios bebūtų ligoninės, bet neatidėliotina pagalba Lietuvoje turi būti teikiama kuo geriau. Tai yra nepateisinamas dalykas turėti nepakankamai gerai dirbančią greitosios pagalbos tarnybą ir nepakankamai gerai veikiančius ligoninių priėmimo skyrius, o visų pirma dėl to, kad tai apsimoka, nes daugeliu ūmių atvejų, laiku ir tinkamai suteikus pagalbą, žmogus lieka dar daugelį metų produktyvus ir naudingas visuomenei.

Apie patį ligoninių tinklo valdymą tepasakysiu tiek, kad, kai Lietuva bus suskirstyta į regionus, tai kiekvienas regionas pats nuspręs kiek, kokių ligoninių ir kur reikia, kad viskas būtų savo vietose. To nereikia spręsti nei ministerijai, nei vienos ar kitos ligoninės vyr. gydytojui. Visi suprantame, kad savi marškiniai arčiau kūno ir joks administratorius nesuinteresuotas panaikinti savo vadovaujamą įstaigą ar tapti labiau atskaitingu bei kontroliuojamu ir t.t. Tiesiog atėjo laikas labai įdėmiai išsinagrinėti kaip sveikatos apsauga valdoma regioniniu principu tiek Anglijoje, tiek Skandinavijos Šalyse. Medicinoje nėra labai daug galimų sprendimo variantų. Iš esmės galimi vos keli modeliai.

Žvelgiant iš vadybos pozicijų, ar gali žmogus dalį laiko vadovauti ligoninei ir tuo pačiu  dalį laiko dirbti gydytoju?

Vadyboje, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, būna genijų, kurie netelpa į jokias taisykles. Iš vadybos pozicijų būtų labai geras klausimas, o kas gi yra tas gydymo įstaigos vadovas ir kokios jo kompetencijos. Šiuo požiūriu mes sveikatos apsaugoje vis dar turime iš tarybinių laikų paveldėtą vienasmenio valdymo modelį kaip tarybinėje kariuomenėje ir tarybiniuose kolūkiuose, kur vadovas vienas pats priiminėja visus sprendimus nuo darbuotojo priėmimo į darbą, jo atleidimo ir t.t.

Tereikia šias kompetencijas išskirstyti ir vadovo funkcijos jau bus kitokios. Kita vertus, jau dabar egzistuoja reikalavimai, kad kiekvienoje gydymo įstaigoje egzistuotų kokybės valdymo sistema ir vidaus audito grupė. Jei tai veiktų realiai, vadovui liktų labai nedaug rūpesčių, bet jų būtų, o svarbiausias – būti pakankamai kompetentingu. Čia prisimenu vieną schemą, kurioje buvo pažymėta, kokie reikalavimai keliami vokiškų įmonių vadovams esamu laiku ir kaip jie turės pagerinti savo kompetencijas visose išvardintose srityse per 10 metų. Manau, kad ir Lietuvos gydymo įstaigų vadovų laukia tokia ateitis, kad jiems teks stipriai dirbti, kad galėtų demonstruoti pakankamas kompetencijas aiškiai nustatytose srityse, o neatitinkantys tiesiog praras savo pareigas be jokių diskusijų.

Kodėl gydytojui reikia išmanyti ir žinoti apie vadybą?

Kažkada žmonėms reikėjo valgį susimedžioti, bet tam nepakanka žinoti, kas valgoma ir kas ne, ar tik mokėti mėtyti ietį. Tai irgi buvo didelė vadyba. Žmonės migruodavo paskui gyvūnų kaimenes, žinojo viską apie jų gyvenimo būdą ir prisitaikydavo prie jo. Žvėris reikėdavo ne tik sumedžioti, bet mokėti mėsą paruošti ilgam laikymui, o kailius išdirbti ir t.t. Taigi ir gydytojas, kaip koks medžiotojas, turi ne tik mokėti atlikti tam tikrą procedūrą, bet ir būti tikru savo srities profesionalu, o tai reiškia funkcionuoti sistemoje, tuo pačiu ir ta sistema rūpintis, kad ji neblogėtų (nes tada bus blogiau ir jam).

Pas mus pagrindinis trūkumas yra tas, jog realiai gydytojai nejaučia naudingumo dirbti sistemos labui, o ir jų darbas niekaip nevertinamas (čia neturiu omenyje atlyginimo). Gerai valdomoje įstaigoje lengviau dirbti visiems, geriau aptarnaujami pacientai, geresni darbo rezultatai, geresnė ir pačių gydytojų nuotaika. Kita vertus, gydytojai yra tie, kurie turėtų vaidinti ir socialinių lyderių vaidmenį, o tai reiškia turėtų sugebėti ne tik savimi pasirūpinti, bet padėti ir kitiems žmonėms susiorientuoti visuomeniniuose procesuose bei patys gydytojai turėtų būti aktyvūs visuomeniškai. Šiais laikais neišmanyti valdymo pagrindų universitetinį išsilavinimą turinčiam asmeniui būtų beveik tas pats kaip nemokėti naudotis kompiuteriu ar nežinoti, kad vištos deda kiaušinius.

PrintFriendly

· · ·

Jul/10

13

Dr. L. Sidrys. Lietuvoje vyksta grumtynės tarp rytų ir vakarų

Draugas”, 1993, birželio 18

Dažnai iš buvusių sovietinių piliečių girdime: „Gyveni­mas buvo daug geresnis Brežnevo laikais”. Tada gyvenimas buvo normalus, nebuvo eilių prie krautuvių, netrūko duo­nos ir degtinės. Rublio vertė buvo pastovi, nebuvo infliaci­jos, nebuvo spekuliantų. Vaikų mokslas buvo nemokamas. Medicina buvo nemokama. Nereikėjo rūpintis dėl senatvės. Gatvėje nereikėjo bijoti, kad kas nors užpuls. Viešas susisie­kimas, ypač lėktuvais, buvo labai pigus. Nors reikėjo daug metų laukti buto, mašinos, atrodė, kad vis dėlto vyko pa­žanga. Materialinės gyvenimo sąlygos po truputį gerėjo.

Nomenklatūrai tai buvo labai geri laikai. Ji turėjo neri­botas privilegijas: atskiras krautuves, specialias ligonines, limuzinus su vairuotojais. Net oro uoste buvo atskiras lau­kiamasis. Nomenklatūros damos vartojo 300 dolerių vertės prancūziškus kvepalus, įsigydavo madingų drabužių.

Kai girdime, kad lietuviai taip kalba, prisiminkime, kad Brežnevo laikais ekonomikos gerovė buvo pasiekta milijonų nekaltų žmonių gyvybių kaina. Milijonai kaceto darbininkų priverstiniame darbe kirto miškus, kasė mineralus, kanalus, statė užtvankas. Šie vergai pastatė Sąjungos pamatus, o ant tų pamatų dirbo ištisi fabrikai, pokario metais pavogti iš Vokietijos, Čekijos, Vengrijos. Visuomeninę ramybę garan­tavo negerų įstatymų ir gerų piliečių santvarka, o žiaurus teroras ir visuotinė baimė.

Senovės romėnai gerai gyveno. Jų vergai dirbo. Ameri­kos pietiečiai gerai gyveno. Juodieji vergai dirbo. Sovietų nomenklatūra gerai gyveno. Proletarai ir kaliniai dirbo.

Tikra ironija, kad komunistai skelbė klasių kovą: proletarų prieš išnaudotojus kapitalistus, o pati nomenklatūra pasidarė valdančiąja privilegijuota klase. Ji teigė, kad val­stybės turtas priklauso visiems, tačiau tuo turtu naudotis galėjo tik ji. Prisimenu anekdotą, kaip Brežnevo mama, kartą pamačiusi jo prabangių mašinų rinkinį, susirūpinus paklau­sė: „Sūnau, ką tu darysi, kai komunistai ateis?”. Paskelbus Nepriklausomybę, buvusieji valdžioje turtą pasiėmė, išvogė, nes visuomet žiūrėjo į jį kaip į savo nuosavybę.

Šiems nomenklatūrininkams Nepriklausomybės atkūri­mas nebuvo demokratijos, socialinės lygybės, teisinės sant­varkos paskelbimas. Tik Vakarų kultūros žmonės taip galvo­ja. Lietuvos nomenklatūra yra rytiečių, maskviečių kultū­ros auklėtiniai. Daugelis jų baigė mokslus Maskvoje, jų tobu­linimosi kursai irgi vyko Maskvoje arba Leningrade. Jiems Vakarai buvo ir liko nepažįstamas, bauginantis pasaulis.

Rytų žmonės nieko arba labai mažai žino apie Vakarų kul­tūros ir filosofijos pasaulį. Universitetą baigė, nepaskaitę Sok­rato, Platono, Aristotelio, Senojo ir Naujojo Testamento, Au­gustino, Akviniečio, Paskalio bei kitų Vakarų kultūros mąs­tytojų. Jie kalė Marksą ir Leniną, komunizmo ir Sąjungos istoriją, partijos kongresų rezoliucijas, ateizmą. Tas mokslas sukūrė cinišką, amoralią, savanaudišką pasaulėžiūrą. Rytų tradicijoje nerasi sąvokos, kad valdžios pareigūnas yra žmo­nių tarnas. Rytuose žmonės yra valdininkų tarnai. Uzurpa­vusi valdžią, nomenklatūra jos lengvai nepaleis, pasistengs perduoti valdžią net savo vaikams.

Patronizmas nėra žinomas dalykas Vakaruose. Tai rytie­tiška nepotizmo tradicija. Duris atveria ne studento gabu­mai ar darbštumas, bet tėvo pavardė bei įtaka. Prieš trejus metus Lietuvoje vyko konkursas, turėjęs atrinkti penkis me­dikus vykti į JAV. Jų laukė Lietuvių fondo stipendija. Pasau­lio Lietuvių gydytojų sąjungos parama, patalpos Lietuvių pasaulio centre. Sveikatos apsaugos ministras J. Oleka vie­šai tvirtino, kad šių gydytojų atranka vyko nešališkai, objek­tyviai. Vėliau paaiškėjo, kad gabesni medikai buvo išstumti ir į jų vietą parinkti profesorių vaikai.

Nepotizmas yra labai žalingas visuomenei. Taip išrinktie­ji ir jų šeimos džiaugiasi, didžiuojasi, o tūkstančiai studentų nusivilia, praranda norą dirbti, nes mato, kad neturi tikrų galimybių gabumais ir darbštumu įgyvendinti savo svajonių.

Šiapus Atlanto tas nepotizmas irgi turėjo neigiamų rezul­tatų. Buvo numatyta pakviesti dar šešis gydytojus. Lietuvių fondas jau buvo paskyręs stipendijas. Tačiau Pasaulio Lietu­vių gydytojų sąjungos valdyba, nusivylusi pirmųjų atstovų elgesiu, atšaukė šią programą.

Lietuva yra tarp Rytų ir Vakarų. Dar ilgai grumsis šios kultūros, kol Lietuva išryškins savo pačios identitetą. Išei­vijos užduotis yra paaiškinti Vakarų kultūros teigiamas sa­vybes, bandyti jas puoselėti Lietuvoje. Turime remti Lietu­vos žmones, padėti jiems išardyti nomenklatūros struktūras ir galvoseną.

PrintFriendly

· · · · ·

Jul/10

5

Nebaigta pasaka apie Ivaną

http://dryicons.com/

Gyveno kartą Ivanas Bulgarijoje ir šildėsi saulėtose Juodosios jūros pakrantėse.

Mokslus jis baigė tėvynėje ir buvo įgijęs gydytojo kvalifikaciją. Jis buvo didelis savo šalies patriotas. Bulgarijos medicinoje, kaip ir kitose Rytų Europos valstybėse, nelegalūs mokėjimai labai paplitę. Bulgarai jam davė kyšius, jis juos ėmė ir gyveno kaip visi.

Vieną kaitrią vasaros dieną jis tiesiog užmiršo užsidėti kepurę ir saulė perkaitino smegenis. Ėmė jos ir susisuko. Ir ne tik. Jo smegenyse ėmė dygti orumo, savigarbos ir sąžinės daigai. Jis nusprendė, kad kyšis yra amoralu, neetiška ir pažeidžia visuotinio solidarumo principą.

Jam darėsi neramu. Nejaugi šiame amoralumo liūne teks gyventi visą likusį gyvenimą? O gal aš tiesiog apsirgau? Tada Ivanas nusprendė apie tai išsipasakoti savo artimiausiam kolegai (-ei). Jis (ji) tik numojo ranka ir pasakė: mūsų jau niekas nepakeis, reikia naujos kartos.

Spjovė daktariukas ant viso to saulėto Juodosios jūros paplūdimio ir išvažiavo į Angliją. Iš pradžių jam atrodė, kad pateko į rojų. Kyšio čia ne tik niekas neima, bet ir niekas neduoda. Jis pagalvojo: “Žinai, Anglijos lietūs man daug geriau nei Bulgarijos saulė. Tikras rojus.”

Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Nusibodo daktariukui Anglijos lietūs. Jis pradėjo svajoti. O ką, jeigu Anglijos rojų perkelti į Bulgariją? Ši mintis jam taip įkaitino vaizduotę, kad jis ėmė ir nusprendė grįžti į Bulgariją. Kreipėsi į ligoninės direktorių. Ir čia į Ivaną direktoriaus lūpomis trenkė perkūnas. Iš “turtingo” bulgaro direktorius pareikalavo “otkato”. Viso labo tik 20 tūkst. eurų už pelningą postą.

Ivanas vėl klausia kolegų: ką daryti? Sumokėk ir vėl būsime drauge. Jam irgi reikia gyventi. Šį kartą Ivanas patikėjo savo kolegomis, nes jam taip norėjosi gyventi Tėvynėje. Tačiau Tėvynėje jis dirbti jau nebegalėjo. Prieš kelerius metus sąžinės ir savigarbos daigai jo smegenis pavertė neįžengiamais padorumo ir vertybių brūzgynais. Kyšių jis imti negalėjo, o atlyginimas  buvo mažas. Aplinkiniai į jo moralines aimanas žiūrėjo abejingai ir galvojo, kad tai yra “kapitalistiniai prasimanymai”. Nebegalėjo Ivanas daugiau nei gyventi, nei daryti taip, kaip daro visi.

Greitaeigis traukinys 300 km per valandą greičiu skriejo Lamanšo sąsiauriu. Ivano minčių brūzgynuose sklandė paskutiniai kolegų ištarti žodžiai: “‘Ir ko jam čia trūko… Juk viską turėjo…”

Tada jis atsiminė kažkada buvusios geriausios draugės žodžius, kad situacijai pakeisti “reikia naujos kartos”. Gal ir teisingai draugė šnekėjo. Tačiau vieno dalyko Ivanas negalėjo suprasti. Iš ko gi mokysis tos būsimosios kartos?

V. P. (vieša paslaptis). Tai visai ne pasaka . Tai tikra istorija, dažnai pasakojama tarptautinėse konferencijose apie Rytų Europos medicinos problemas.

Skelbta  “Vakarų Eksprese”

PrintFriendly

· ·

Jul/10

1

Sergu futbolo karštine

PrintFriendly

No tags

Theme Design by devolux.nh2.me