Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Archive for August 2010

Aug/10

15

Daiva Ausėnaitė. Yra gydytojų …

Kaip mes, gydytojai, atrodome paciento akimis? Kaip į mus žvelgia, vertina ir ko tikisi žmogus, susirgęs sunkia liga? Ką reiškia įvairūs netobuli įstatymai žmogui, atsidūrusiame sunkioje padėtyje? Perskaitęs Daivos dienoraščio įrašus,  imi ir pagalvoji: kam ir kokiu tikslu rašomi įstatymai? Žmonėms?

Ką apskritai reiškia, kad tiek metų mes delsiame daryti rimtus pokyčius sveikatos apsaugos sistemoje? Apie tai paprastai ir trumpai – šimaitis.lt svečias  žurnalistė Daiva Ausėnaitė ir jos interneto dienoraštis IEVOSNUOMONE

******

YRA GYDYTOJŲ ….

Daiva Ausėnaitė

Pastaruoju metu nemažai bendrauju su medikais kaip pacientė. Dar prieš kurį laiką jie buvo mano pašnekovai. Pasikeitus mano santykiui su jais, atsirado naujas vertinimas. Ir galbūt naujas požiūris į tuos pačius žmones.

Yra gydytojų, kuriuos bet kokia sunkesnė diagnozė gali išgąsdinti. Jie tyliai pildys ligos istoriją ir tikėsis, kad po savaitės tau stebuklingai bus geriau.

Yra gydytojų, kurie nėra komunikabilūs, todėl glumina savo pacientus, nes palieka daug neatsakytų klausimų ir neaiškių nutylėjimų.

Yra gydytojų, kurie keistai juokauja, kai tau visai nejuokinga.

Yra labai tiesmukų gydytojų, kurie nesistengia nemalonių dalykų pasakyti švelniau ir mažiau skausmingai.

Yra gydytojų, linkusių pykti, vos tik kyla grėsmė suabejoti jų kompetencija. Todėl jie dievagojasi tuščiomis frazėmis “mūsų diagnostika nenusileidžia…”, “pas mus važiuoja gydytis užsieniečiai”.

Yra pavargusių ir nusivylusių gydytojų.

Yra parsidavusių farmacininkams. Jie nepasako, kad vaistas yra kompensuojamas ir tau nereikėtų už jį mokėti pinigų. Jie netgi jį išrašinėja, kai tau jo visai nereikia.

Yra gydytojų, dirbančių keliose darbovietėse. Už tą patį patikrinimą vienoje gydymo įstaigoje jie nieko neima, kitoje – kelis šimtus.

Yra gydytojų, kurio veidą tu staiga prisimeni matęs savo vaikystės poliklinikoje. Ir, atrodo, jis mažai pasikeitė.

Yra gydytojų, kurių veide būna užuojauta.

Yra tokių, kurie šypsosi tave pamatę.

Yra prisimenančių tavo vardą jau pirmą pažinties dieną.

Yra gydytojų ir Gydytojų :)

******

Daivos įrašas apie  lietuviškų įstatymų nacionalinius ypatumus

Gyvenimas Lietuvoje užknisa

PrintFriendly

· ·

Aug/10

12

Eglė Masalskienė. Emocinė kompetencija versle ir gyvenime

Ar užtenka turėti tik gerą IQ, kad pasiekti gerų rezultatų šeimoje, darbe, gyvenime? Psichologė Eglė Masalskienė teigia, kad intelekto koeficientas (IQ) lemia tik 20 % sėkmės. Visa kita lemia mūsų sugebėjimas suprasti kitą, sugebėjimas bendrauti, priimti, atjausti. Visa tai galima pavadinti intuicija. Psichologinis terminas – emocinis intelektas (EQ). Emocinis intelektas – vidinio pasaulio procesas, kurio dėka vyksta mūsų savęs pačių pažinimas. Tik pažinę save, galėsime bandyti suvokti kitą. Kaip tą padaryti? Kas tai yra? Ir kokia emocinio intelekto svarba mūsų asmeniniame gyvenime?

Šimaitis.lt svečias – psichologė Eglė Masalskienė, Profesinės saviugdos klubų puslapyje paskelbusi straipsnį apie emocinį intelektą  http://saviugdosklubai.lt

Jos manymu reikia ne Galvoti – veikti, o Jausti – galvoti – veikti!

****************

Emocinė kompetencija versle ir gyvenime

Eglė Masalskienė

Tikriausiai žinote patarlę „devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk“. Jei paprašytumėte savo pažįstamų paaiškinti, kaip jie ją supranta, daugelis sakytų, kad prieš ką darant reikia gerai apgalvoti.

Taip jau įprasta, kad mes, laikydami save protingomis būtybėmis, tai yra žmonėmis, itin vertiname sugebėjimą galvoti, taip pat ir protą, na, ir,žinoma, žinias – tai yra tai, ką protas sukaupia. Mažų mažiausiai bent jau verslo reikaluose. O jausmų sritis, dažnai tiesiog priešpastatoma racionaliajam protui, paliekama menininkams ar romantiškiems savaitgaliams – mat manome, kad pasaulyje, kuriame viešpatauja tempas ir naujos technologijos, emocijoms tiesiog nebelieka vietos.

Besistengiant išmokti greitai spręst vis naujas problemas, atrodo, kad jausmai daugiau trukdo nei padeda. Todėl norime juos suvaldyti – nors dažniausiai tik ignoruojame arba užgniaužiame. Tačiau jei jau jausmai mums buvo duoti, jei jie būdingi žmogiškai prigimčiai, matyt jie vis tik dėl kažko buvo reikalingi…

Mokslininkai apskaičiavo, kad IQ (intelekto koeficientas) sėkmę lemia tik 20%. Tai reiškia, kad aukštas racionalusis intelektas – tai dar nėra joks garantas, kad darbe, o juo labiau – šiaip gyvenime, jus lydės sėkmė. Kitaip sakant, gebėti protauti – tai reikalinga, tačiau nepakankama sąlyga. Pavyzdžiui, studentui, kurio IQ yra gana aukštas, gali nepasisekti per egzaminą, nes jis gal neturėjo kantrybės jam ruoštis, arba jam trūko vidinės motyvacijos, gebėjimo susidomėti ir kitų savybių. Tuo tarpu kiti tyrimai rodo, kad sulėtėjusio bei sutrikusio intelekto vystymosi vaikus atitinkamai skatinant galima pasiekti stebėtinai puikių rezultatų.

Galiausiai nereikia nei mokslinių tyrimų – kiekvienas turime savų pavyzdžių, kai klasės pirmūnai, su pagyrimais baigę ir aukštuosius mokslus, gyvenime pasiekia kur kas mažiau už tuos, kurie nieko nestebindavo savo intelektiniais sugebėjimais.

Jei dirbate pardavimų srityje, greičiausiai pastebėjote, kad pardavimo vadybininkas be aštraus racionalaus proto turi turėti dar keletą savybių. Visų pirma tai – gebėjimas bendrauti, tiesiog būti tarp žmonių, tai yra taip vadinama socialinė kompetencija. Be abejo, ji reikalinga ne tik pardavėjams.Vadovai, ypač vidurinės ir žemesniosios grandies, mokytojai, konsultantai, klientų aptarnavimo specialistai – visi tie, kurie nuolat bendrauja dirbdami, pasiekia geresnių rezultatų, ir, žinoma, sparčiau lipa karjeros laiptais, jei yra ne tik protingi, bet ir lengvai randantys bendrą kalbą su tais, su kuriais jiems tenka susidurti.

Kad socialinė kompetencija yra svarbu, jau seniai niekam įrodinėti nereikia. Tą rodo ir knygų, mokančių „kaip bendrauti‘ ir „kaip patikti kitiems“ paklausa, ir seminarų, skirtų specialistams, dirbantiems su žmonėmis, dalyvių klausimai. Jei imtume ieškoti giliau, kokios gi žmogiškos savybės būdingos tiems, su kuo mums lengva ir malonu bendrauti, galiausiai atrastume, kad tai – vidinė darna, ar harmonija, kurią sukuria tie, kas nebijo pažinti pirmiausiai patys save. Gal todėl pastaruoju metu tapo madinga kalbėti apie dar vieną savybę – tai emocinę kompetenciją (arba – emocinį intelektą, dar žymimą „EQ“). Šis EQ (emotional quality) apima tai, kas nebetelpa į taip vadinamą IQ , reiškiantį racionalųjį intelektą.

Tačiau EQ – tai nėra tik „kokybiškos“ arba tik teigiamos emocijos. Turintys aukštą EQ taip pat gali kartais būti pikti, liūdni ar nusivylę. Emocinė kompetencija visų pirma pasireiškia tuo, kad ja pasižymintys žmonės moka pažinti ir suprasti save. Jie pasitiki savimi, savo jėgomis ir gebėjimais, taip pat savo kūno ir emocijų teikiama informacija. Kitaip dar tai vadiname intuicija. Gebėdami visa tai daryti, šie žmonės taip pat išmoksta ir valdyti savo jausmus. O pasitikėdami intuicija, „leidžia“ jai prisidėti prie sprendimų paieškos, šitaip papildydami savo racionalaus mąstymo darbą. Taigi, EQ, būdamas IQ priešingybe, iš tikrųjų neprieštarauja jam, greičiau – padeda.

Be to, tie, kas išmoksta pažinti ir suprasti save patį, geba ir įsijausti į kitų padėtį, suprasti ir priimti kitus tokius, kokie jie yra. O tai, žinoma, turi įtakos bendraujant. Mokėjimas prisiimti atsakomybę, noras tobulėti, pagarbos kitiems jausmas, tolerancija, gebėjimas dirbti komandoje, motyvuoti ir save, ir kitus – tai vis tos asmenybės savybės, kurioms susiformuoti „padeda“ būtent EQ. Sėkminga ar nesėkminga partnerystė, šeimyninis gyvenimas ir profesinė veikla iš esmės priklauso nuo šių gebėjimų. Juk ir priimant į darbą, pvz. pardavimo vadybininką, dabar vis labiau domimasi ne tik jo dalykinėmis žiniomis, bet ir asmenybinėmis savybėmis. Šios, taip vadinamos „soft skills“, tampa vis labiau pastebimos ir vertinamos.

„Ar tu pagalvojai prieš tai darydamas?“ – klausiame, jei kas, mūsų manymu, pasielgia kvailai. „Susikaupkite – galvokite, ką darote“, – patariame ties sunkia užduotimi triūsiančiam kolegai. „Tu juk žinai, kad vis tiek turėsi tai padaryti – vėliau džiaugsiesi, kad nepatingėjai, ir suspėjai laiku“, – skatiname bendradarbę, tarsi prizu ar atpildu už darbą pasiekus finišą jos laukiančiu emociniu „apdovanojimu“ – tai yra džiaugsmu, kad darbas jau atliktas. Visais šiais atvejais kitus (ar save) raginame elgtis pagal tą pačią formulę: „galvok – tada tik veik – o po to jau galėsi ir jausti, jei norėsi“.

Jausmai ir emocijos, tiek teigiami, tiek ir neigiami, kaip kad mes juos mėgstame skirstyti, ne be reikalo būdingi žmogaus prigimčiai. Štai paimkime pavyzdį: žiema, sninga, stiprus vėjas, o jūs einate apsivilkęs visai nedaug – tik ploną vasarinę striukę, neturite nei pirštinių, nei šaliko, nei kepurės. Ką pradedate jausti? Oda pašiurpsta, raumenys susitraukia ir sustingsta, gelia ausis, pirštai patys susigniaužia į kumščius… Ką tai reiškia? Šalta! Kūnas reaguoja dar net negavęs signalo iš racionaliojo proto – jis ginasi nuo pavojingo šalčio susigūždamas, jūs nejučia pasistatote apykaklę, slepiate rankas kišenėse, imate trepsėti, šokinėti. Ir kad jums šalta jūs žinote besiremdamas būtent savo jausmais, o ne racionaliais išvedžiojimais (minus 20 laipsnių, o striukė – vasarinė, taigi, turėtų būti per šalta – vadinasi, šalta, reikia pajudėti). Šalčio jausmas pranešė: „pavojus sveikatai ir net gyvybei!“.

Panašiai „dirba“ ir baimės, pasibjaurėjimo, laimės, liūdesio ir kiti jausmai. Jausmai ir emocijos visada mums kažką praneša – dažnai tai, ko racionalusis protas dar nepastebėjo arba tiesiog pražiopsojo, nes buvo užsiėmęs kuo kitu. Pavyzdžiui, eidamas pas klientą imate jausti nerimą, nors paprastai nesinervinate prieš panašius susitikimus. Galite ignoruoti šį jausmą, ir lyg niekur nieko eiti toliau. Bet jausmai egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar mes juos pripažįstame, ar ne. Nerimas, negavęs atsako, neišnyks, na, gal tik pasislėps. Jau vien tai neigiamai veiks jūsų elgesį susitikimo metu. Na, o greičiausiai pasibaigus pokalbiui, gal net kitą dieną po jo, staiga suprasite, kodėl jautėte šį nerimą – nagi prieš mėnesį dirbote su labai panašiu užsakymu, ten padarėte klaidų, ir dėl to turėjote nemalonumų („ir kaip aš nesusiprotėjau, kaip galėjau pamiršti, reikėjo man pasiimti dar ir tuos duomenis, tuomet būtų… ir t.t.“). Nerimas kaip tik ir bandė jus įspėti šįkart nepadaryti tos pačios klaidos.

Gali būti, kad jausmai, kaip rūpestinga mama, mus įspėja ir visai be reikalo. Tačiau jei ignoruosime jų pranešimus, dėl to jie nenusiramins, net priešingai, gali imti labiau reikštis – kad tik juos pastebėtumėte. Šitaip nutikus, tampame lyg ir be pagrindo irzlūs, priekabūs, emociškai nepusiausviri. Tuomet sakome : „turbūt pervargau, man reikia poilsio“. Ir dažnai juk tik šitaip kūnas ir emocijos priverčia mus atkreipti į save dėmesį.

Visa, kas susikaupia, ir kam ilgai neleidžiama išsilieti, galiausiai prasiveržia nevaldomai, ir neretai – didžiule griaunančia jėga – tarsi potvynio vanduo upėje. Vis tik mylintys ir gerbiantys gamtą bei išmanantys jos dėsnius išmoko su ja sugyventi ir naudotis jos teikiamomis dovanomis: taip atsirado vėjo ir vandens malūnai ir daugelis kitų naudingų dalykų. Mūsų emocijos ir jausmai, jei tik tinkamai juos įvertinsime, ir deramai su jais elgsimės, taip pat gali tapti mūsų draugais ir partneriais, nei kiek ne menkesniais už taip vertinamą protingumą.

Jei atsižvelgsime į emocinę inteligenciją, galėsime paaiškinti, kodėl mes taip nedaug iš to, ką žinome, panaudojame. Juk jei žinau, tai dar nereiškia, kad visada taip ir darau. Pavyzdžių galime rasti kasdien: štai žinome, kad rūkyti nesveika, tačiau tai neretam netrukdo to daryti; žinome, kad nevalia viršyti greičio, bet skubame… Kodėl taip atsitinka? Tai požiūris mus verčia elgtis vienaip ar kitaip. Žinojimas tėra tik žinios, tik protavimo „produktas“ – tai yra mūsų pačių arba kitų sukurtos dogmos. O požiūris – jau ne vien dogmos, tai visuomet kažkas labai asmeniška, susiję su įsitikinimais, o šie – savo ruožtu – susiję su jausmais ir emocijomis. Toks gilesnis, „jausminis“ žinojimas atsiranda ne todėl, kad galime protingai galvoti, o todėl, kad mokame išmintingai mąstyti. Tai yra, kitaip sakant todėl, kad mokame naudotis ne tik IQ, bet „IQ+EQ“.

Turbūt sutiksite, kad būtent požiūriai turi lemiamą įtaką bendravimo, sveikatos, o taip pat ir darbo kokybei. Juk jei tektų pačiam priimti į darbą naują vadybininką, su kuriuo turėtumėte dalintis vienu kabinetu ir kartu turėtumėte daryti tuos pačius projektus, pasirinktumėte ne tą, kuris turi daugiausiai žinių, o tą, kuris greta žinių turi dar ir teigiamą požiūrį darbą, bendradarbiavimą ir bendravimą apskritai.

Prisiminkime situacijas, kai sakome sau: „Aš žinau, kad turiu tai padaryti“. Na, pavyzdžiui, kai reikia paruošti praeito mėnesio ataskaitą, kurios rašymas jums yra nuobodus ir varginantis darbas. Kaip sunku prisiversti! Žinojimas yra, jis yra galvoje (mes galvojame apie tai), bet kūnas sunkiai paklūsta, jis tingi veikti ir visaip išsisukinėja…

Visai kita situacija – kai sakome sau: „Aš jaučiu, kad turiu tai padaryti“. Šiuo atveju irgi yra žinojimas, tik jis kitoks, jis yra lyg ir kažkur kitur, gal širdyje (mes jaučiame tai), ir…stebuklas! … kūnas klauso jo daug lengviau. Jei jaučiu, kad ataskaitą turiu padaryti dar šiandien, ir netgi labai gerai, daugiau apie nieką, išskyrus šį darbą, ir negalvoju. Prisiversti nereikia, viskas darosi lyg savaime. Netgi – atvirkščiai – kartais tokiais atvejais sunku žmogų būna ir sustabdyti.Šitaip išmintis skiriasi nuo galvojimo.

Taigi, kai tenka ką nors nuspręsti, prieš pradėdami galvoti, patylėkime ir pasitikrinkime, ką jaučiame. Net ir darbe. Net ir dirbant su skaičiais bei faktais. Tegu seka būna tokia: „jausti – galvoti – veikti“.O atvirkštinėje situacijoje: veiksmas – reikia jį apgalvoti – dar nesustokime ir nepadėkime taško. Dar verta pasiklausti, ką sako jausmai. Nes galvodami galime save apgaudinėti. Jausmai apgauna retai.

Jei jums kilo klausimas, ar šį EQ jau turime tokį, kokį turime, ar galime jį lavinti, atsakymas būtų toks – visi jį turi, kasdieniniame gyvenime daugiau ar mažiau sėkmingai pasireiškia visų žmonių emocinis intelektas. Dažnai sakoma, kad moterys yra jautresnės, empatiškesnės (tai yra, geriau moka įsijausti į kito būseną), kad jausmai, ir teigiami, ir neigiami, joms kyla greičiau ir būna stipresni. Tyrimai parodė, kad moterų kairysis ir dešinysis smegenų pusrutuliai yra labiau susiję nei vyrų, ir tai, žinoma, turi reikšmės. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad mergaitės ir berniukai auklėjami skirtingai, o ir vėliau jų elgesiui nuolat daro įtaką skirtingi lūkesčiai moterų ir vyrų elgesio atžvilgiu. Taigi, aplinka neabejotinai daro įtaką emocinei kompetencijai. Vadinasi, EQ galima lavinti. Kaip kad raumenis laviname fiziniais pratimais, lygiai taip atitinkamais pratimais galime treniruoti ir savo emocinius bei komunikacinius gebėjimus.

Jei norite tai daryti, pradėti vertėtų nuo savo jausmų stebėjimo ir suvokimo. Tai vadinama savistaba. Pirmas žingsnelis būtų – mokytis kalbėti apie savo jausmus. Pirmiausiai patiems sau, po to ir bendraujant su kitais. Išmokę geriau suvokti momentines savo emocijas bei gilesnius jausmus, netrukus pastebėtumėt, kad jie kur kas mažiau ima veikti ir „reguliuoti“ jūsų elgesį bei savijautą. Vadinasi, tai mokymosi valdyti savo jausmus pradžia. Dar sekantis laiptelis – išmokti atpažinti, kokios mintys, kokie prisiminimai ar įsivaizduojamos ateities situacijos sukelia kokias emocijas.

Kai įprasite stebėti save, galima imti ir analizuoti: taip rasite atsakymus į daugelį „kas“ ir „kodėl“.

Tuomet jau galėsite pamažu kurti save tokį, kokį norėtumėte save matyti.

Na, o tam, kad galėtumėte mokytis daryti įtaką kitiems, dar reiks išmokti ir stebėti kitus įsijaučiant į jų būsenas bei mokantis juos suprasti.

PrintFriendly

No tags

Šimaitis.lt: tęsiame Dr.Ramūno Liko straipsnių ciklą “Sveikatos apsaugos vadybos pradžiamokslis”. Ramūnas yra vaikų psichiatras, daug metų dirbęs įvairiose verslo įmonėse ir įgijęs medikui neįkainuojamos vadybininko patirties. Šį straipsnį bei būsimus straipsnius skelbiame ir skelbsime ne tik kaip dienos įrašus, bet ir skyrelyje “Vadyba”, kuris yra viršutiniame menu.

***************

Pirmoje temoje buvo aptarta, kad visa kas turi savo gyvavimo trukmę, o tai apsprendžia svyravimus ir cikliškumą. Svyravimai ir cikliškumas yra atsinaujinimo pagrindas, bet tuo pačiu ir didelių sukrėtimų priežastis.

Taigi bent artimiausiu metu nesimato jokių galimybių visiškai tuos svyravimus pašalinti, o kita vertus juos pašalinti būtų ir nenaudinga ir labai brangu. Tačiau daugelyje sričių yra siekiama šiuos svyravimus įtakoti tiek, kad tai užtikrinų stabilumą, kryptingumą, perimamumą ir visai veiklai suteiktų prasmę ir atlygį (pasitenkinimą). Šiai dienai tokiu strateginio valdymo apibūdinimu ir pasitenkinčiau, bet tai skamba labai abstrakčiai, o mes gyvename realų gyvenimą ir labiau domina tai, kas ir kaip realiai veikia.

Dabar ir pabandysiu nutiesti tuos tiltus tarp abstrakcijos ir realybės. Pasiremsiu A. Christensen ir Jon Lund Hansen knyga „Harmonija ir produktyvumas“ ir joje pateiktu strateginiu dokumentu. Šis strateginis dokumentas pateikiamas taip, kad tiktų įmonei ar organizacijai, bet jį nesunku pritaikyti ir sistemos ar valstybės mąstu. Čia tiktų atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje jau buvo prirašyta daug strategijų, kurios sėkmingai guli stalčiuose ir mes visi vis kalbame, kad nėra valstybės, šakos ar kokios srities strategijos.

Pasiskaičius šį strateginį dokumentą ir palyginus tai, kas jame sakoma su kuriom nors parengtomis strategijomis, taps pakankamai aišku, kodėl tos strategijos neveikiančios. Galiu iš karto atkreipti dėmesį, kad pas mus kuriamos strategijos paprastai neturi aiškaus ryšio su esama situacija. Pirmiausia niekada nėra kruopščiai ir išsamiai įvertinami žmogiškieji resursai. Iš to sekant niekada nebūna aiškaus plano kaip jie bus vystomi.

Niekada nebūna numatomi terminai ir kriterijai, kurie turėtų būti pasiekti per konkretų laiko tarpą. Niekada nesuformuluojami pirminiai ir antriniai tikslai, o tikslai nesuskaidomi į konkrečius uždavinius. To pasekoje neįmanoma sudaryti tikslaus veiksmų plano ir jį pagrįsti ekonomiškai. Taigi standartinė strategija Lietuvoje – abstrakcijų rinkinys su keliomis fantastinėmis idėjomis ir be veiksmų plano (patvirtinus strategiją numatoma, kad veiksmų planas bus pridėtas vėliau). Tačiau strategijos be konkrečių veiksmų plano nebūna. Taigi tuos kūrinius  geriau vadinti gairėmis, gal vizija, bet tik ne strategija.

Prieš skaitant tą strategijos dokumentą tikslinga būtų susipažinti su psichologiniais strateginio planavimo pagrindais, nes tai leis giliau tai suprasti ir kūrybiškiau bei prasmingiau  taikyti gyvenime. Geriausia suvokti strateginį valdymą per kognityvinio disonanso prizmę.

Kognityvinis disonansas. L. Festingerio „Kognityvinio disonanso teorija“. Beje turiu perspėti, kad šiek tiek pasiskaičiau, kas rašoma internete apie kognityvinį disonansą ir neradau nieko gero (lietuviškai). Apie jį  rašo savo knygoje „Dievai, dvasios ir žmonės XX amžiuje“ bene geriausias lietuvių kilmės psichologas Antanas Paškus. Taigi kognityvinio disonanso esmė, kad tarp tokių esminių žmogaus sričių kaip elgesys, mąstymas ir jausmai turi būti harmonija. Jeigu kurioje nors iš šių sferų atsiranda komponentas prieštaraujantis visumai ar viena sfera pasikeičia kitų dviejų atžvilgiu – atsiranda prieštaravimas (disonansas), kuris sukelia diskomfortą, kurio pasekoje individas imasi priemonių, kurios leistų atstatyti pusiausvyrą.

Kad būtų aiškiau, paimkime praktinius pavyzdžius iš gyvenimo. Pavyzdžiui žmogelis buvo išrinktas į Seimą (ar šiaip į valdžią pateko). Praeina kiek laiko ir jis pasikeitė – pasikeitė jo apsirengimo stilius, pasikeitė ir laikysena, pasikeitė ir kalbėjimo maniera bei savęs vertinimas bei kitų vertinimas. Ar vaizdas matytas?

Šiuo metodu paremtas ir mados egzistavimas ar kaip šiais laikais dažniau sakoma ‚stiliaus kūrimas“. Tarybiniais laikais taip pat buvo stengiamasi įdiegti žmonėms tam tikras vertybes, kontroliuoti jų apsirengimą, elgesį, buitį (kiek ir ko galima turėti ir panašiai). Taigi šis fenomenas labai paplitęs įvairiose sferose.

Antanas Paškus aprašo, kai šis fenomenas taikomas destruktyviose sektose narių atžvilgiu. Lygiai taip pat tą patį fenomeną rasime skirtingose visuomenės grupėse ar skirtinguose socialiniuose sluoksniuose – elgesys, vertybės, interesai, apsirengimas ir t.t.

Taigi žiūrėdami į strateginį valdymą galime teigti, kad atskiri jo komponentai nukreipiami į tai, kad visus dalyvius per jų mąstymą, jausmus ir elgseną sujungti į vieną visumą, užtikrinti tarpusavio supratimą ir susikalbėjimą, patenkinti jų prasmės ir įvertinimo siekimą ir t.t. Taigi dabar ir siūlau pasiskaityti strateginį dokumentą kartu pagalvojant kaip misija, politika ir etinės direktyvos, filosofija ir veiksmų planai ar verslo planas siejasi su žmonių jausmais, mąstymu ir elgesiu.

STRATEGIJOS DOKUMENTAS

Strategijos dokumentas neapima visos veiklos. Uždaviniai, tikslai ir veikimo planai neturi aprėpti daugiau kaip 10 – 40 % visos veiklos.

I. Organizacijos paskirties (misijos) kriterijai:

  1. Turi būti apibūdinti organizacijos įsipareigojimai akcininkams.
  2. Turi būti apibūdinti organizacijos įsipareigojimai tarnautojams ir ketinimai keisti darbo sąlygas.
  3. Turi būti apibūdinti organizacijos įsipareigojimai klientams.
  4. Turi būti apibūdinti organizacijos įsipareigojimai visuomenei.

II. Organizacijos politikos ir etinių direktyvų kriterijai:

  1. Jos turi apibūdinti organizacijos elgesio taisykles – santykius tarp administracijos ir kitų tarnautojų.
  2. Jos turi apibūdinti organizacijos bendravimo su klientais, konkurentais, tiekėjais, pramone ir visa visuomene elgesio taisykles.

III. Organizacijos vadovavimo filosofijos kriterijai:

  1. Ji turi derintis su organizacijos politika ir etinėmis direktyvomis.
  2. Ji turi apibūdinti bendrąją teorinę vadovavimo struktūrą.
  3. Ji turi būti suformuluota pagal vidurinį loginį lygį, kad duotų pagrindą bendram valdymo modeliui ir tuo pačiu metu individualiems valdymo stiliams.
  4. Ji turi suformuluoti nuostatas, kaip administracija privalo elgtis su tarnautojais, su sau lygiais, aukštesniaisiais valdininkais, klientais, tiekėjais ir konkurentais.

IV. Organizacijos verslo aprašymo kriterijai:

  1. Turi būti aprašyta organizacijos darbo sritis, t.y., gaminiai ir (arba) paslaugos.
  2. Turi būti aprašyta organizacijos padėtis rinkoje.
  3. Aprašas turi būti suformuluotas gana apibendrintai, kad visi galėtų jį pritaikyti sau, ir kad jis suteiktų galimybes įvairiai veiklai. Kartu jis turi būti suformuluotas itin tiksliai, kad būtų aiškus organizacijos profilis ir nurodytos verslui aiškios gairės.
  • Organizacijos įvaizdžio kriterijai:
  1. Jame turi būti nusakyta tai, ką organizacija nori pasiekti ateityje, jeigu bus idealios sąlygos.
  2. Jis turi būti drąsus ir patrauklus (ir visai netikroviškas).
  3. Jis neturi prieštarauti žmonių grupių (organizacijoje) svarbiausiems interesams ar idealams. Idealiausia, jei jam pritartų visi organizacijos nariai.
  4. Jame turi būti atsižvelgta tiek į egoistinį, tiek ir į altruistinį aspektą.
  5. Įvaizdis privalo turėti organizacijai pritaikytą laiko išraišką.
  • Organizacijos pagrindiniai tikslai. Sričių, kurias jie liečia sąrašas:
  1. Ekonomika ir finansai.
  2. Rinka, įskaitant prekybą, kokybę vartotojų požiūriu ir gaminių bei paslaugų rūšis.
  3. Žmonių ištekliai, įskaitant darbo užmokestį, pareigybes, profesijų planavimą, vadovavimą ir fizinį bei socialinį klimatą.
  4. Organizacinis darbas įskaitant logistiką.
  5. Gaminių ir paslaugų tyrimas bei tobulinimas visose šiose srityse.
  6. Ekologinė aplinka.
  7. Kokybė.
  8. Produktyvumas.
  9. Technologija.

Organizacijos pagrindinių tikslų kriterijai:

  1. Jie turi nurodyti, ko organizacija nori pasiekti.
  2. Tikslus reikia taip formuluoti, kad jie būtų apskaičiuojami ir kad būtų galimybė nustatyti, ar jie buvo pasiekti.
  3. Pagrįsti pagrindiniai tikslai turi būti realistiški. Jais turėtų būti galima pasinaudoti, nustatant užduotis ir veiksmus.
  4. Pati organizacija turėtų kontroliuoti svarbesnes vykdymo sąlygas.
  5. Laikas, numatytas pagrindiniams tikslams pasiekti, turėtų prilygti atskiros veikimo srities vertės kūrimo ciklui.
  6. Kartu paėmus, jie turi apimti svarbiausias organizacijos veiklos sferas.
  7. Pagrindiniai tikslai turi derintis su verslo planu, paskirties pareiškimu ir įvaizdžiu, taip pat su direktorių kolegijos pateiktomis verslo sąlygomis.
  • Veikimo plane numatyti uždavinių ir veiklos kriterijai.
  1. Uždaviniai turi kilti tiesiogiai iš pagrindinių tikslų. Kiekvienas pagrindinis tikslas gali turėti keletą uždavinių. Jie turi būti taip suformuluoti, kad tik juos visus įvykdžius, būtų pasiektas ir pagrindinis tikslas.
  2. Uždaviniai turi būti taip nusakyti, kad kartkartėmis būtų galima patikslinti, ar pagrindiniai tikslai bus pasiekti.
  3. Veikla turi būti tokia, kad jos tinkamas atlikimas garantuotų uždavinių ir pagrindinių tikslų baigtį.
  4. Uždaviniai ir veikla turi derintis su organizacijos verslo planu, paskirties nusakymu, įvaizdžiu, pagrindiniais tikslais ir politika.
  5. Veikla turi būti naši, t.y., jos kaštai neturi viršyti pagaminto produkto vertės.
  6. Kiekvieną veiklą turi atlikti už ją atsakingas asmuo. Taip pat turi būti numatytas veiklos baigimo laikas.
PrintFriendly

· ·

http://dryicons.com

Amerikos sveikatos apsaugos sistema įgyvendina didžiausią pastarųjų dešimtmečių reformą.

Pagrindinis reformos JAV stimulas yra tai, kad išlaidos sveikatos apsaugai auga labai sparčiai. 1998 metais jos sudarė 13 BVP procentų, o 2008 metais šis skaičius  buvo 17 proc.

Lietuva sveikatos apsaugai skiria 4 proc. Šis skaičius nesikeičia nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikų.

Nors JAV skiria didžiules lėšas sveikatos apsaugai ir taiko pažangiausias pasaulyje technologijas, net 48 mln. amerikiečių neturi medicininio draudimo – tai pats blogiausias rodiklis tarp išsivysčiusių valstybių. Amerikoje, neturėdamas medicininio draudimo, negali kreiptis į gydytoją.

Tiek populiariojoje, tiek medicininėje JAV spaudoje vyksta itin intensyvios diskusijos, kokiu būdu reformuoti sveikatos apsaugos sistemą, kad medicinos paslaugos būtų prieinamos visiems, tuo pat metu išsaugant pranašumus, kuriais žavisi visas pasaulis – lankstumą, sugebėjimą operatyviai pritaikyti mokslo pasiekimus, pasirinkimo laisvę, kūrybingą ir darbingą atmosferą.

Be to, vyksta ir keli bandomieji (pilotiniai) tyrimai, skirti įvairiems sveikatos apsaugos reformos aspektams įvertinti. Vienas iš jų vadinamas Prometėjo modeliu. Iki šiol JAV buvo paprastas mokėjimo principas – tiesiog mokestis už atliktą paslaugą. Toks mokestis neskatino paslaugų kokybės. Gydytojai buvo labiau suinteresuoti ne kokybe, bet kiekybe. Prometėjo modelis apima tris pagrindinius komponentus: mokslinių tyrimų rezultatais pagrįstą gydymą, atsižvelgimą į įvairius sudėtingus ligų ypatumus ir priedus už tai, kad buvo išvengta tų komplikacijų, kurių galima išvengti. Jis taip pat skatina kooperaciją tarp skirtingų specialistų ir net ligoninių.

Tačiau turbūt įdomiausia ne tai, kaip bus įvertintas Prometėjo modelis, bet tai, kokiu būdu ši idėja testuojama, bandoma, įgyvendinama, tiriama. Vienu metu vyksta keletas bandomųjųprojektų, per kuriuos bandomi įvairūs Prometėjo modelio aspektai, tikrinama, kaip jie veikia praktiškai. Amerikiečiai objektyviai tiria, bando, ieško. Tai atitinka XXI amžiaus dvasią, kai visi valstybiniai sprendimai turi būti pagrįsti ir įgyvendinami pagal mokslinius principus.

O kaip vyksta sveikatos apsaugos sistemos reforma Lietuvoje? Ar užtenka kelių žmonių paruošto 20 skaidrių pristatymo ir kelių kartais net vienas kitam prieštaraujančių ministro pareiškimų? Kodėl iki šiol nėra paskelbti sveikatos apsaugos sistemos reformos principai, naujai kuriamų vertybių aprašymas, praeities klaidos, įvairių regionų ypatybės? Tame dokumente taip pat turėtų būti išdėstytos siūlomos naujovės ir aprašyta, kaip jos bus įgyvendinamos. Tada tai derėtų pateikti Lietuvos visuomenei, medicinos bendruomenei ir specialistų organizacijų visuotiniam svarstymui.

Visų reformos principų ir naujovių neįmanoma realizuoti iš karto. Dėl to įvairiose šalyse, kur anksčiau buvo vykdoma reforma ir įgyvendinami pokyčiai, labai dažnai naujoms idėjoms išbandyti taikytas metodas, pagal kurį naujas būdas, gydymo metodas ir organizacinė naujovė iš pradžių išbandomi nedidelės ligoninės, netgi departamento ar regiono mastu. Vėliau įvertinama, kaip tas metodas veikia ir apskritai ar jis vertingas. Tik taip įvertinus naująjį metodą, pamatoma, kaip jis veikia praktiškai, išryškinamos teigiamos ir neigiamos metodo pusės, tolesnio pritaikymo galimybės.

Kiek bandomųjų tyrimų šiuo metu vykdo Sveikatos apsaugos ministerija? Kiek idėjų jie šiuo metu tikrina praktiškai? Kokioje ligoninėje yra bandomi nauji darbo organizavimo ir paslaugų teikimo metodai?

Gal čia sustokime ir daugiau neklauskime, nes norint į šiuos klausimus atsakyti, visų pirma reikia sugalvoti Prometėjo modelį.

**********

Skelbta

“Vakarų eksprese” 2009-11-03

PrintFriendly

· ·

1. Neringa, kuo tave sudomino Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos efektyvumo tema?

Sveikatos apsaugos sistema yra viena svarbiausių valstybėje, kadangi ji tiesiogiai paliečia kiekvieną iš mūsų. Daugumos sveikatos sistemų vienas pagrindinių tikslų yra šalies piliečių gydymas bei ligų prevencija, tačiau kalbant apie sergamumą ar kitus sveikatos būklę nusakančius rodiklius, ne mažiau svarbu yra tai, kiek ir kokių išteklių sunaudojama šiems tikslams pasiekti.

Žvelgiant į įvairius sveikatos sistemų reitingus (pvz. Eurohealth Consumer Index), atrodo, kad Lietuvos sveikatos sistemos padėtis tikrai nepavydėtina – Lietuva kelerius metus iš eilės yra tarp paskutiniųjų iš tiriamų šalių (ES bei Norvegija, Šveicarija, Kroatija, Makedonija). Rašydama savo darbą norėjau patikrinti, ar nėra taip, jog pagal tai, kiek išleidžiame sveikatos apsaugai ar kokius išteklius turime, esame ganėtinai geroje pozicijoje.

Kita priežastis, paskatinusi domėtis ne kuria nors kita, o būtent sveikatos apsaugos sistema, yra ta, jog iš aplinkinių teko girdėti nemažai pasakojimų apie sistemos silpnąsias vietas bei pačiai jas pastebėti, taigi nutariau į visa tai pažvelgti iš ekonominės pusės.

2. Gal galėtum trumpai apibendrinti  mokslinio darbo išvadas.

Darbe keliamos problemos – netinkamas lėšų paskirstymas ir neefektyvus turimų išteklių panaudojimas, nulemia sistemos žemesnę kokybę. Atliktų tyrimų rezultatai atskleidė, jog mažėjantys ligoninių lovų ar ligonių apsilankymų stacionare skaičiai neskatina išlaidų sveikatos apsaugai smukimo, o netgi gali lemti jų išaugimą. Be to, buvo patvirtintas spėjimas, jog ypač didelę reikšmę sistemos neefektyvumui turi per didelis sveikatos apsaugos darbuotojų skaičius.

Kadangi į tyrimus dėl informacijos stokos ar prieinamumo nebuvo įtraukti kai kurie kintamieji, tokie kaip neoficialūs mokėjimai, gydytojų ir pacientų pasitenkinimas sistema, rezultatus reikia interpretuoti gana atsargiai. Viena iš šio darbo išvadų yra ta, jog prieš imantis kokių nors reformų ar pakeitimų sveikatos apsaugos srityje, reikėtų atsižvelgti į kiek galima daugiau veiksnių. Tarkime, jei ligoninės yra uždaromos vien tik siekiant sumažinti išlaidas, reikėtų nepamiršti galimo išlaidų išaugimo kitose sveikatos apsaugos sistemos dalyse. Visgi yra būtina didinti sistemos efektyvumą mažinant kai kurių išteklių skaičių ir perskirstant sutaupytus pinigus kitoms sritims, tokioms kaip prevencinės programos ar dienos sveikatos priežiūros centrai.

3. Moksliniame darbe  iš viso tyrei 20 Europos šalių. Pagal resursų panaudojimo efektyvumą Lietuva buvo paskutinėje vietoje. Kitos šalys su santykinai panašiais resursais pasiekia panašius rezultatus, įdėdamos 40 proc. mažiau resursų. Kodėl Lietuvos sveikatos apsaugos efektyvumas toks mažas?

Lietuvos sistemos neefektyvumą lemia daugybė veiksnių – žinoma, tiek gydytojų, tiek ligoninių lovų skaičius 1000 gyventojų yra gerokai aukštesnis nei daugelyje šalių (tarp analizuojamų 2007 m. ligonių lovų skaičius buvo aukštesnis tik Vokietijoje, o gydytojų  – tik Graikijoje), tačiau, mano supratimu, pagrindinės priežastys slypi giliau. Neefektyvumą dideliu mastu lemia gydymo įstaigų darbo organizavimas, kai tiek pačios ligoninės, tiek ir jų darbuotojai ne visada yra suinteresuoti siekti geriausių rezultatų. Kitas veiksnys – visos sistemos struktūra ir veikimo principai. Kai ligoninės nekonkuruoja tarpusavyje, ligonis neturi teisės laisvai pasirinkti gydytojo.

4. Sutinku su išvada, kad Lietuvoje reikia mažinti ligoninių ir gydytojų skaičių. Tačiau ar paprastas mechaninis mažinimas duos teigiamų rezultatų? Ar nenukentės sveikatos apsaugos paslaugų  kokybė, jei nebus lygiagrečiai keičiami darbo organizavimo ir paslaugų  teikimo principai?

Tikrai nemanau, kad beatodairiškas išteklių (ligoninių, lovų, darbuotojų) skaičiaus mažinimas duos pakankamai gerų rezultatų, jei iš vis jų duos. Kaip jau minėjau, imantis bet kokių reformų ar pertvarkų, svarbu atsižvelgti ir į kitus veiksnius – jei uždarome ligoninę, turime išplėsti pirminių sveikatos paslaugų teikėjų tinklą, numatyti, kaip ligonis keliaus iš vienos gydymo įstaigos į kitą, garantuoti, kad jis tikrai bus aptarnautas kitame mieste ir pan. Trumpai tariant, turi būti užtikrintas paslaugų prieinamumas kiekvienam, kuriam jų reikia.

Taip pat ir su gydytojų skaičiaus sumažinimu – negalima tiesiog atleisti žmonių, nepaskaičiavus kiek, kokių specialistų ir kur reikia, kas ir kokiu būdu teiks atleistųjų anksčiau teiktas paslaugas ar bent pirminę pagalbą. Taip pat svarbu suteikti galimybes gydytojams persikvalifikuoti. Tiesiog sumažinus gydytojų skaičių paslaugos taptų sunkiau prieinamos ir labai tikėtina, kad korupcijos ir neoficialių mokėjimų apimtys dar labiau išaugtų.

5. Esamas gydytojų  ir ligoninių skaičius susiklostė, kad galėtų „aptarnauti“ mūsų neefektyvią sistemą. Ji neefektyvi ne todėl, kad yra daug gydytojų ir ligoninių, bet todėl, kad yra neefektyvi  vadyba, paslaugų teikimas – todėl reikia daugiau lovų ir gydytojų jai aptarnauti. Gal visų pirma reikia keisti vadybos principus ir pačios sveikatos apsaugos sistemos struktūros principus?

Visiškai su tuo sutinku. Per didelis ligoninių lovų ir gydytojų skaičius turbūt yra neefektyvumo pasekmė, ne priežastis. Žinoma, didelis išteklių skaičius atėjo dar iš Sovietų Sąjungos, kai jų visų reikėjo labiau, nes sistema tikrai nebuvo efektyvi. Tačiau apmaudu, kad ir dabar lovų bei darbuotojų skaičius, nors ir sumažėjo, išliko santykinai aukštas ir vis dar liudija apie mūsų sistemos neefektyvumą. Todėl pertvarkant sistemą neužtenka tik riboti resursus, t.y. šalinti pasekmes. Reikėtų visų pirma žvelgti, kokios yra jų priežastys ir pradėti nuo jų. Jei paslaugų  teikimas ir ligoninių valdymas būtų optimizuoti, daugumos ligoninių lovų net nereikėtų.

Šiuo metu lovų užimtumas Lietuvoje yra ganėtinai aukštas, kas, rodos, turėtų reikšti, kad visų jų reikia. Visgi, manau, labai tikėtina, kad nebūtinai visos ligoninių lovos yra naudojamos pagal savo tikrąją paskirtį, t.y. yra atvejų, kai į ligoninę paguldomi ligoniai dėl savo pavardės, kad būtų lengviau atlikti tyrimus, o ne dėl to, jog jiems būtina gydytis stacionare. Tai, manau, iškreipia ligoninių lovų užimtumo rodiklį ir sukuria viziją, kad visos ligoninių lovos yra reikalingos. Kita vertus, tokie pavyzdžiai tik patvirtina, jog perorganizavus sistemą, optimizavus paslaugų teikimą ir intensyviai kovojant su korupcija, sveikatos apsaugos sistema taptų efektyvesnė, o išteklių poreikis sumažėtų.

6. Pagal tyrimo duomenis Lietuvai reiktų 40 procentų  mažiau gydytojų. Ar tai nereiškia, jog į tai turėtų atsižvelgti SAM ir institucijos, ruošiančios gydytojus?

Gydytojų ruošimas yra kita opi sveikatos apsaugos sistemos dalis. Per metus medicinos studijas baigia daugybė studentų, tačiau negavę norimos vietos rezidentūroje arba vėliau, ligoninėje, renkasi išvykti iš šalies, kur jų žinios ir noras mokytis bei dirbti būtų vertinamas. Taip ne tik švaistomos lėšos ruošiant gydytojus, bet ir prarandama daug perspektyvių ir norinčių dirbti žmonių.

Institucijos, atsakingos už specialistų ruošimą, turėtų ne tik tiksliai apskaičiuoti, kiek ir kokių specialistų reikia paruošti bei suteikti kokybišką mokslą per pirmuosius šešerius studijų metus, bet ir glaudžiai bendradarbiauti su universitetinėmis ligoninėmis, rūpintis gydytojų rezidentų darbo salygomis, užtikrinti, kad vyresnieji gydytojai dalinsis su jais žiniomis, užuot tik delegavę administracinius darbus. Labai svarbu, kad sistemoje gydytojai vieni kitiems būtų kolegos, o ne potencialūs konkurentai.

7. Ekspertai teigia, kad mechaninis lovų mažinimas ne visada sumažina išlaidas sveikatos apsaugai. Tavo manymu, ar šiuo metu vykdoma 5R3R2V reforma duos tinkamus rezultatus?

Mano atlikto tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad lovų skaičiaus mažinimas nebūtinai reiškia mažesnes išlaidas sveikatos apsaugai, t.y. jų mažinimas gali netgi lemti išlaidų išaugimą. Manau, kad 5R3R2V reformos vykdytojai turėtų atsižvelgti ir į tokias galimas pasekmes, antraip reforma  tikrai neleis sumažinti kaštų tiek kiek tikimasi. Juk dar 2002 m. švedų konsultantai siūlė kaip reikėtų restruktūrizuoti sistemą palaipsniui mažinant ligoninių ir lovų skaičių iki 2010 (per 8 metus), kai dabar viską norima įgyvendinti ganėtinai greitai, netgi spontaniškai.

8. Kaip paaiškinti fenomeną, kad pagal gyvenimo trukmę Lietuva yra viena blogiausių  Europoje, o kūdikių mirtingumo rodikliai yra  geri?

Manau, kad Lietuvoje trumpesnę nei vidurkis tikėtiną gyvenimo trukmę (tiek tik gimusiems, tiek 65-erių sulaukusiems žmonėms) lemia prastesnės gyvenimo sąlygos – ne tik sveikatos apsaugos sistema, bet ir gyvenimo būdas, polinkio sportuoti, sveikai maitintis nebuvimas bei panašūs veiksniai. Kalbant apie kūdikių mirtingumą, remiantis „WTO Health for All“ duomenų bazės duomenimis, Lietuvą taip pat lenkia dauguma Vakarų Europos šalių. Visgi drįsčiau spėti, kad pakankamai gerus šio rodiklio rezultatus gali lemti nebent ganėtinai stipri naujagimių sveikatos priežiūros sritis.

9. Ar lengva buvo gauti statistinius rodiklius apie Lietuvos sveikatos apsaugą?

Deja, turiu pripažinti, kad rašant darbą užsienio šalių (išskyrus Baltarusijos, Ukrainos ar Moldovos) statistinius duomenis gauti neretai buvo daug lengviau nei Lietuvos. Viena iš priežasčių galbūt yra tai, jog bent jau sveikatos apsaugai neturime ilgų statistikos rinkimo tradicijų ar tiksliai nustatytų metodologijų. Statistikos departamentas pateikia įvairių rodiklių, tačiau, tarkim, išlaidos sveikatai skaičiuojamos tik nuo 2004 m. Viso kito reikia ieškoti po įvairias institucijas (SAM, VLK ir pan.), kurios neretai dėl tos pačios informacijos nukreipia viena pas kitą. Matyt, labiausiai mano lūkesčių neatitiko Lietuvos sveikatos informacijos centras, kurio užduotis yra teikti informaciją apie sveikatos sistemą, tačiau paklausus apie duomenis nepateiktus jų internetinės svetainės lentelėse buvo pasiūlyta pasinaudoti „Google“ paieškos sistema, o santykinius rodiklius apsiskaičiuoti susiradus skaitiklį ir vardiklį. Visgi džiugu, kad labai noriai padėjo Finansų ministerijos darbuotojai, turintys informaciją apie investicijas į sveikatos apsaugą. O tų duomenų, kurių neradau Lietuvos institucijose, teko ieškoti Pasaulio sveikatos organizacijos duomenų bazėje.

10. Ar neplanuoji pratęsti savo tyrinėjimų ateityje?

Konkrečių planų kol kas neturiu, tačiau tikrai neketinu apleisti šios tyrimų srities. Galbūt imsiuosi ko nors individualiai, o galbūt bandysiu prisijungti prie kitų tyrėjų darbų. Norėčiau tikėtis, kad anksčiau ar vėliau visi tie tyrinėjimai atneš realią  naudą.

Labai ačiū  už atsakymus!  Kuo geriausios kloties. Lauksime kitų tavo darbų.

PrintFriendly

· ·

http://dryicons.com/

Dvidešimt metų kalbame, diskutuojame apie tai, kad mūsų sveikatos apsauga per mažai finansuojama. 4 procentai nuo bendrojo vidaus produkto. Paskutinė vieta Europos Sąjungoje. Prasidėjus A. Čapliko inicijuotai reformai, buvo nurėžta dar apie 15 procentų.

2006 metais nepriklausoma ekspertų organizacija „Health Consumer Powerhouse“ vertino Europos Sąjungos šalių sveikatos apsaugos sistemas pagal 28 kriterijus (sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumas, mirtingumas nuo sunkių ligų ir t. t.). Lietuva buvo įvertinta tik 340 balų iš 750 galimų. Vėl paskutinė vieta. Po kelerių metų į ES įsiliejus Bulgarijai ir Rumunijai, Lietuvai pavyko pakilti iš paskutinės vietos. Tapome trečiais  nuo galo.

Kai kurie Lietuvos ekspertai teigia, kad tai tikrovės neatspindintys skaičiai. Kiti tvirtina, kad  kitaip būti negali, nes medicina yra prastai finansuojama, taigi kitokių rezultatų ir negalima tikėtis.

Turint mažai lėšų, jas reikėtų  panaudoti kuo efektyviau. Tai natūralu ir net nesitiki, kad galėtų būti kitaip. Kaip yra iš tikrųjų? Moksliškai ir argumentuotai į šį klausimą nebuvo atsakyta. Nors visi žinome, kad Lietuva yra viena pirmaujančių valstybių pagal lovų, gydytojų ir medicinos personalo  skaičių.

Visa tai yra netiesioginiai rodikliai. Oponentai  galėtų teigti net atvirkščiai – kuo daugiau lovų ir kuo daugiau gydytojų bei medicinos personalo, tuo geriau pacientui, tuo geresni sveikatos rodikliai, tuo geresnis pinigų panaudojimas.

Visas pagrindines naujienas apie tikrąją Lietuvos sveikatos apsaugos būklę dažniausiai sužinome tik iš užsienio šaltinių. Rimtų lietuvių autorių darbų beveik nėra, išskyrus kai kuriuos nedidelius bandymus. Dauguma iš jų parašyti glaudžiai bendradarbiaujant su užsienio ekspertais.

Tačiau atrodo, kad tokios mintys jau istorija. ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto absolventės Neringos Jasaitytės magistro darbas „Sveikatos apsaugos sistemos finansavimas ir efektyvumas Lietuvoje“ (2010 m.) yra pirmas rimtas lietuvių autorių mokslinis darbas, kuris, naudojantis skaičių magija, leidžia argumentuotai ir moksliškai atsakyti į pagrindinį klausimą, ypač aktualų laikais, kai tikimybė, jog artimiausiu metu didės sveikatos apsaugos finansavimas, yra maža. Ar tinkamai ir efektyviai panaudojami Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigai, skirti sveikatos apsaugai?

Neringa Jasaitytė atliko detalią įvairių Europos šalių sveikatos rodiklių bei į juos investuotų resursų (finansinių ir žmogiškųjų) analizę. Moksliniame darbe buvo pritaikytos formulės, kurios leidžia palyginti skirtingų šalių sugebėjimą panaudoti lėšas. Pagal minėtas formules galima įvertinti, kaip šalis efektyviai panaudoja turimus finansinius ir kitus materialius išteklius. Galima palyginti Lietuvą su Prancūzija, Lenkiją su Švedija ir gauti atsakymą į šį paprastą, tačiau itin svarbų klausimą.

Neringos Jasaitytės magistrinis darbas mums pateikia labai įdomų skaičių: 60 procentų. Tai yra, kad Lietuvos sveikatos sistemos efektyvumas lyginant su Prancūzijos, Austrijos, Švedijos, Danijos, Portugalijos, Graikijos ir Lenkijos tik 60 procentų. Deja, Lietuva lyginant su kitomis 20 Europos šalių vėl atsidūrė paskutinėje vietoje.

Jei  sveikatos apsaugos finansavimas būtų sumažintas 40  procentų ir  lėšos panaudojamos taip kaip Prancūzijoje, gautume tą patį rezultatą, kurį turime šiandien.

Kadangi lėšų mažinti jau nebėra kur, vadinasi, pasiekus prancūzų ar švedų lėšų įsisavimo efektyvumą, galime pasiekti mažiausiai 40 procentų geresnių rezultatų.

Kas telpa į tuos 40 procentų? Paprasčiausias neefektyvumas, prasta sveikatos apsaugos vadyba, medikų bendruomenės pilietiškumo stoka, korupcija ir visuomenės abejingumas. O gal tai paprasčiausiai visų mūsų bendruomeniškumo stoka?

Ką apie šiuos rezultatus mano pati darbo autorė? Neringos Jasaitytės atsakymai rytojaus simaitis.lt intervju.

PrintFriendly

· ·

Aug/10

2

Ramūno Liko vadybos pradžiamokslis. Gyvavimo laikas. II dalis

Šimaitis.lt: Tęsiame Dr.Ramūno Liko straipsnių ciklą “Sveikatos apsaugos vadybos pradžiamokslis”. Ramūnas yra vaikų psichiatras, daug metų dirbęs įvairiose verslo įmonėse ir įgijęs medikui neįkainuojamos vadybininko patirties. Šį straipsnį bei būsimus straipsnius skelbiame ir skelbsime ne tik kaip dienos įrašus, bet ir skyrelyje “Vadyba”, kuris yra viršutiniame menu.

***************

ORGANIZACIJOS VYSTYMOSI ETAPAI

Russelas Ackoffas nustatė keturis organizacijos raidos etapus

Išgyvenimas Gyvybingumas Augimas Vystymasis
Tik ką susikūrusi organizacija turi gauti paramą iš išorės, nes ji dar nėra pakankamai stipri, kad galėtų savarankiškai egzistuoti. Nuostoliai viršija pajamas. Organizacija tik pradeda kilti, ji dar “nežinoma”. Aiškiai pasiekia ribą, kai daugiau reiškia daugiau.. Organizacija turi išmokti padaryti daugiau, turėdama mažiau. Ji jau negali daugiau plėstis, bent jau smarkiai, siūlydama savo tradicinę produkciją, paslaugas ir išlaikydama esamą organizacijos struktūrą

1.Organizacijos atsiradimas. Šiame etape daugiau klausimų negu atsakymų. Niekas nežino, kurie sprendimai yra klaidingi, vadovai mokosi iš savo klaidų. Didžiausia našta tenka asmenims ar padaliniams, tiriantiems ir plėtojantiems veiklą.

2. Organizacijos augimas. Stengiamasi įgyti kuo daugiau vartotojų, gaminti daugiau produkcijos. Svarbiausi padaliniai – realizacijos ir rinkodaros. Šiuo metu irgi daugiau klausimų negu atsakymų. Organizacijos vadovai jau turi vadybos patirtį, ir kyla pavojus pasiimti per daug kreditų. Iš vadovų reikalaujama daugiau rinkodaros ir komercijos žinių.

3. Organizacijos branda. Pasiekta tam tikra pusiausvyra. Tiksliai žinoma, kas už ką atsakingas. Visi padaliniai turi darbo rinkoje patirtį, žino užsakovų poreikius, norus. Svarbiausia – palaikymas. Egzistuoja pavojus būti nelankstiems, nereaguoti į pasikeitimus.

4. Organizacijos žlugimas. Pagrindinis tikslas – kaip nors išgyventi. Svarbiausi asmenys – finansininkai ir buhalteriai. Žlugimo priežastys gali būti: aiški nekompetencija dėl įmonės tikslų, pasitikėjimo stoka, nepakankama finansinė kontrolė, didelės išlaidos ir gaminių savikaina, nauji konkurentai, netikėti arba nenumatyti pasikeitimai.

Visos organizacijos išgyvena šiuos etapus. Kai organizacija tampa gyvybinga, visada gali kilti pavojus, jog ji vėl sugrįš į išgyvenimo etapą. Iš augimo ciklo gali netikėtai nusmukti į gyvybingumo. “Kapinės ir šiukšlių krūvos auga kasmet, tačiau jos nesivysto”. Jei norite augti ypač greitai, sulėtinkite tempą.

Mokslininkai padarė eksperimentą: paėmė varlę, įdėjo į puodą ir iš lėto pradėjo šildyti vandenį, kol jis užvirė. Kas atsitiko su varle? Ji išvirė.Po to į kitą Puodą su karštu vandeniu įmetė varlę. Ji iššoko.

Pateikiamas iš esmės universalus grafikas. Reiktų atkreipti dėmesį, kad 3 etape atsirandantis kreivės išsišakojimas reiškia krizinę situaciją (nesvarbu ar prekei, valstybei, paslaugai ar organizacijai), po kurios egzistavimas gali baigtis. Tačiau tokia kritinė situacija gali susidaryti pagal du scenarijus  – iš lėto, palengva ir sunkiai pastebimai arba staigiai.

Neretai tai būna palengva susikaupusių problemų proveržis kaip šiuolaikinė finansinė krizė. Geru pavyzdžiu būtų ir nekilnojamojo turto kainų burbulas. Jei kalbėtume apie sveikatos apsaugos sistemą tai ji labai panaši į palengva virinamą varlę.

ĮMONĖS FILOSOFIJOS RAIDA

Pagal vystymosi etapus keičiasi ir įmonės, organizacijos filosofija.

Taigi verslo įmonės filosofija pagal anksčiau išdėstytus etapus taip kinta atitinkamai.

Įmonės filosofiją veikia įmonės identifikavimo fazės. Skiriamos keturios identifikavimo fazės:

  1. Įmonė identifikuojama su įmonės savininko asmenybe, su jo propaguojamomis vertybėmis ir idealais.
  2. Įmonė dažniausiai identifikuojama su vienu jos išleidžiamu, efektyviu gaminiu.
  3. Bandoma įmonę identifikuoti su norima kolektyvine įmonės dvasia ir įvaizdžiu visuomenėje.
  4. Įmonė identifikuojama plačiau, ne tik pagal jos kūrėjo idealus ir vertybes, bet ir įvertinant strateginius valdymo efektyvumo aspektus, pvz, vertybių ir idealų internacionalizavimo procesą.

Jei įmonės identifikavime svarbiausi 2 ir 3 fazės elementai, tai galima teigti, kad įmonės filosofija yra nesuformuota, įmonėje gajus nuomonių pliuralizmas, o ne aiški filosofija.

Jei kalbame apie sveikatos apsaugos sistemą tai įmonės sąvininko sampratą tereiktų pakeisti į vyr.gydytoją. Apie įmonės filosofiją dar teks kalbėti kitame kontekste tačiau, manau, buvo tikslinga paminėti jos tiesioginį ryšį su kokios nors organizacijos gyvavimo trukme.

PrintFriendly

No tags

<< Latest posts

Theme Design by devolux.nh2.me