Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Archive for September 2010

Sep/10

17

Ir vienas lauke karys

http://dryicons.com/

Liaudies išmintis sako: “Vienas lauke ne karys”. Tačiau viena Jungtinės Karalystės pilietė suabejojo šia tiesa ir metė iššūkį daug metų galiojančiam įstatymui, atsispyrusi pagundai pasielgti taip, kaip iki šiol darė visi.

46 metų moteris, daugiau kaip dešimtį metų serganti išsėtine skleroze, jautė, kaip senka jos kūno jėgos, ir nusprendė, kad ateis toks momentas, kada ji tiesiog nebenorės gyventi. Moteris yra pasiryžusi savo gyvenimą baigti eutanazija.

Diskusija apie eutanaziją nėra šio straipsnelio tikslas. Straipsnelis tik apie vieną šios istorijos aspektą, kuris tiesiogiai nesusijęs su eutanazija, tačiau byloja apie žmogaus norą, užsispyrimą ir netgi aistrą pasielgti pagal įstatymą ir apie drąsą mesti iššūkį egzistuojančiai tvarkai.

Jungtinėje Karalystėje, kitaip nei Olandijoje, Šveicarijoje ir dar keliose Europos valstybėse, eutanazija nėra legali. Tačiau niekas negali uždrausti žmogui keliauti į “Dignitas” kliniką Šveicarijoje, kur, sumokėjus 5 tūkstančių svarų mokestį, galima pasinaudoti šia paslauga. Dauguma žmonių, siekiančių eutanazijos, yra sunkūs ligoniai, nepajėgūs nukeliauti iki Šveicarijos. Dar svarbiau tai, kad jie nori, jog mirties valandą šalia būtų artimas žmogus.

Nuo 1961 metų Jungtinėje Karalystėje galiojantis įstatymas numato, kad bet kuris asmuo, padedantis eutanazijos siekiančiam žmogui, gali būti nubaustas kalėti iki 14 metų. Juridinė pagalbos sąvoka nėra apibrėžta. Ar užtenka sėdėti šalia žmogaus lėktuve lydint jį iki Šveicarijos, būti šalia lovos, ar pakanka nupirkti artimam žmogui bilietą į Šveicariją? Aiškaus atsakymo į šiuos klausimus niekas nežino. Tačiau visuomenėje ir žiniasklaidoje nuolat pabrėžiama, kad, pagal egzistuojantį įstatymą, žmogus, padedantis eutanazijos siekiančiam artimui, gali būti persekiojamas.

Debbie Purdy, 46 metų moteris, serganti išsėtine skleroze, nusprendė, jog ji nenorėtų mirti, tiksliai nežinodama, ar jos vyras nebus persekiojamas teismų už tai, kad paskutinę gyvenimo akimirką buvo su ja. Ji kreipėsi į teismą. Šis jos paklausimą ir bylą atmetė.

Debbie Purdy tai netenkino. Ji kreipėsi į Lordų Rūmus, aukščiausią teisminę instituciją. Ši priėmė sprendimą, kad prieš taikant šį įstatymą turi būti aiškiai įvardijamos sąlygos, kada prokuratūra gali imtis sankcijų. Visi šeši Lordų Rūmų nariai balsavo vienbalsiai – Debbie Purdy naudai.

Nuo 1961 metų galiojantis įstatymas artimųjų atžvilgiu nebuvo pritaikytas nė karto. Iki Debbie Purdy į “Dignitas” kliniką važiavo šimtai Jungtinės Karalystės piliečių, juos lydėjo šimtai artimųjų.

Tačiau Debbie Purdy nenorėjo daryti taip, kaip daro visi. Visi, nepaisydami grėsmingo įstatymo, rizikuodavo, lydėdavo savo artimuosius, ir laukdavo – kas bus toliau. Debbie Purdy nusprendė, kad negarbinga pažeidinėti įstatymą. Be to, ji nenorėjo, kad po jos mirties vyras, lydėjęs kelionėje į Šveicariją, negalėtų gyventi ramiai ir kasdien lauktų kvietimo į teismą.

Debbie Purdy šventė didelę pergalę, nors jos dar laukia ilgas kelias iki galutinės išvados. Tačiau šiandien Jungtinėje Karalystėje niekas neabejoja, kad Debbie Purdy švęs dar vieną pergalę – bus panaikintas 48 metus galiojęs įstatymas.

*****

Ši istorija yra viena iš nuostabių sėkmės istorijų. Mąstydamas apie šią ir kitas Jungtinės Karalystės spaudoje skelbiamas sėkmės istorijas, nejučia apsistojau ties viena mintimi. O kaip Lietuvoje? Nejaugi Lietuvoje nėra sėkmės istorijų? Nejaugi sėkmingi yra tik tie, kurie aprašomi “Žmonėse”, “Stiliuje” ir kituose panašiuose žurnaluose? Kodėl į juos patenka tik verslininkai, įtakingi veikėjai, politikai? Nejaugi eilinių Lietuvos žmonių tarpe  nėra tokių žmonių kaip Debbie Purdy? Tokių žmonių, kurie pasiruošę mesti ir meta iššūkį egzistuojančiai tvarkai  (betvarkei?), iššūkį vis gilėjančiai socialinei neteisybei, verčiančiai žmones emigruoti, žmonių, kurie tiesiog meta iššūkį biurokratijai ir jos tarpe vis labiau įsigalinčiam cinizmui.  Vieną vakarą atsisėdau ir pradėjau rašyti straipsnį “Sėkmės istorijos: kodėl mes apie jas nutylime?”. Aprašiau dvi sėkmės istorijas. Ir sustojau … Kažko trūko. Tos sėkmės istorijos buvo kolektyvinių pastangų istorijos. Vasaros atostogų metu Klaipėdoje teko susipažinti su šeimos gydytoja Birute Jankuviene. Ji papasakojo savo pastangų kovoje už artimo žmogaus sveikatą epopėją. Tai nuostabi individualios iniciatyvos, begalinio tikėjimo, atsidavimo ir meilės istorija. Apie tai sekantis šimaitis.lt įrašas – Dr. Birutės Jankuvienės pasakojimas  “Keturiolika bučinių į galvytę”.

****

Tekstas “Ir vienas lauke karys”  skelbtas “Vakarų eksprese” .

PrintFriendly

· ·

Sep/10

15

Laiškai iš dvasinio pogrindžio. Ministerijos pareigūnas

http://dryicons.com/

Teisingumo ir lygiateisiškumo principo sveikatos sistemoje įdiegimas.

Sveikatos apsaugos ministerijoje dirbu keli metai, prieš tai dirbau ligoninėje … Patiko “Vertybėmis pagrįstos reformoje” išdėstyti principai …. Visgi norėčiau Jums pasiūlyti dar vieną vertybę – teisingumo ir lygiateisiškumo principą sveikatos apsaugos sistemoje.

Šis dalykas nereikalauja jokių finansinių investicijų ar darbo jėgos sąnaudų, bet gali būti labai palankiai priimtas mūsų piliečių daugumos, kurie jau pavargo gyventi dvigubų standartų visuomenėje. Tiesiog pirmieji asmenys, atsakingi už sveikatos apsaugą, turi viešai pareikšti, kad nuo šiol naikinama „telefono teisė“, naikinamos „nematomos“ privilegijos daliai visuomenės per pažintis ar su valdžios vyrų tarpininkavimu gauti išimtines sveikatos priežiūros paslaugas iš PSDF biudžeto.

SAM, VLK ir kt. vadovai turi pripažinti, kad tokie dalykai anksčiau vyko ir asmeniškai pasižadėti, kad dės pastangas ir kontroliuos savo pavaldinius, kad to nevyktų jų institucijose. Tam reikia tik drąsos. Šis principas, manau, yra pagrindinis  visoje socialinėje sistemoje.  Jeigu jo nėra visuomenėje kyla įtampa, atsiranda nepasitikėjimas valdžia ir šalies ateitimi.

Tada jau niekas ne tik nebetiki, bet ir nesiklauso „pasakėlių“ apie vykdomą ar planuojamą vykdyti naują sveikatos reformą. Apie šią problemą kalba daug kas, bet tik ne valdžios vyrai.  Atvirkščiai, slaptų privilegijų sistema, tai yra gelbėjimosi ratas ant kurio savo postuose laikosi atsakomybės, talento ir sąžiningumo stokojantys vadovai.  Jie savo energiją investuoja į santykius, užsitikrindami kitų įtakingų žmonių palankumą.

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl sveikatos sistemos valdyme yra stagnacija.  Šio principo įgyvendinimas, beje, padėtų racionaliau, taupiau naudoti ir PSDF lėšas, tada pasiturintys piliečiai išimtines sveikatos paslaugas galėtų gauti tik išleidę asmenines lėšas ar papildomai apsidraudę savanorišku draudimu.

******

Skyrelio “Pogrindis” (meniu viršuje) publikacija.

PrintFriendly

· ·

Neretai rimčiausi dalykai gyvenime nutinka gana spontaniškai. Man taip buvo su sprendimu emigruoti…

Neslėpsiu, per paskutinius metus  ne kartą susimąsčiau apie emigraciją. Dažniausiai taip nutikdavo po trijų parų „non-stop“ budėjimų , ar eilinio buvimo „bloga“ rezidente, kuri ir vėl prašosi ankščiau išbėgti į kitą darbą, arba, neduok Dieve, kelioms dienoms išvažiuoti į konferenciją.  Tikrai nebuvau vienintelė, kuri  balansuoja tarp privalomos ir naudingos veiklos derinimo, ar nemoka „teisingai“ pasirinkti prioritetų. Ne vienas rezidentas sukasi tame užburtame rate – po darbo savaitės lekia į savaitgalinius budėjimus, po jų vėl pirmadienis, vėl nepadaryta begalė daugiau ar mažiau būtinų darbų. Vienas vyresnis kolega iš priėmimo skyriaus, panašiu krūviu dirbantis jau ne metus, o dešimtmečius, kartą pasakė  graudžią mintį – „Klaikus budėjimas. Pacientai vis trukdė prisėst prie savo darbų.“ Tuo metu jis rašė kažkokį straipsnelį į nerecenzuojamą medicininį žurnalą skirtą vienam vaistui ir pyko, kad nespėja laiku. Pasirodo pacientai budėjimo metu gali trukdyti gydytojui…

Truputį daugiau laiko pamąstymui apie ateities perspektyvas ir emigracijos pliusus bei minusus atsirado mėnesiui išvykus praktikai į Vokietiją.  Ten išvažiuodama tikėjausi parsivežti naudingų žinių ir patirties, kurią pritaikyčiau Lietuvoje, tačiau grįždama jau žinojau, kad to kas ten, net ir daužydama galvą į visas sienas tėvynėje nerasiu.

Taigi, apie tai, kas ten kitaip.

1.    Jaunieji gydytojai Vokietijoje yra GYDYTOJAI.

Tai yra ne: studentai, praktikantai, pagalbiniai darbuotojai ar ypač ligoniams iš kaimo mistišku pavadinimu besivadinantys rezidentai. Vokietijoje į skyrių guldomas pacientas iš karto priskiriamas vienam ar kitam jaunajam gydytojui, kuris jį apžiūri, paskiria tyrimus ir gydymą. Nereikia eiti susikibus su vyresniuoju kolega prisistatyti. Nereikia tartis dėl kiekvieno punkto paskyrimuose. Daugiau atsakomybės, bet daug daugiau pasitikėjimo bei motyvacijos tobulėti. Konsultuotis visada galima, tačiau iniciatyva čia irgi vertinama. Vizitacijų, paprastai su skyriaus vedėju, metu pacientai yra aptariami. Net ir pirmų metų asistentas, kuris atėjęs gal net ne į savo specialybės ciklą, nestovi niekam už nugaros ir savo pacientus gydo pats.  Žinoma, kyla klausimas, kur tos ribos, ir ar tikrai teisinga palikti tiek daug atsakomybės dar besimokančiam gydytojui? Kad ir kaip bebūtų keista, čia veikia sąmoningumo principas. Niekas nedaro to, ko nemoka, ar to, dėl ko nėra užtikrintas. Vieni daugiau klausia ir tariasi, kiti „sulenda“ į knygas, tačiau visi žino, ką daro.

2.    Mitas – Lietuvoje medikai puikai paruošiami.

Ilgėliau pabuvojus Vokietijoje, šis įsitikinimas išgaravo. Mes nemokame daugybės dalykų, nuo elementariausio kateterio statymo, iki sudėtingesnių diagnostinių ar gydomųjų procedūrų. Pati susigėdau savo klausimo – „Ar jūs pleuros punkcijai nesikviečiate pulmonologo?“  „O kam?“ Ir iš tikro, kam? Tokių dalykų čia paprastai mokoma studijų metų praktikų ir internatūros metu. Be jokių rašytinių specialybės normų, tai sugeba atlikti praktiškai kiekvienas gydytojas. Kaip ir echoskopuoti. Ar pačiam įsivertinti ir aprašyti EKG. Mes net po tų nelemtų 10-12 metų studijų daug dalykų padaryti esam neįgalūs, dėl nemokėjimo ar negalėjimo pagal specialybines normas. Ir visas puikiai paruošto lietuviško gydytojo darbas lieka tik rašyti receptus ir traktatus ligos istorijose. Vokietijoje banalius paciento statusus ir skundus kompetentingos surašyti ir slaugytojos.

3.    Rezidentūros metu tik Lietuvoje reikia perbėgti visus skyrius.

Sistema, kai Lietuvoje bent jau terapinių specialybių ciklai sudėlioti po mėnesį patogi tikrai ne siekiant išmokyti. Per tokį trumpą laiką vargu ar įmanoma įsigilinti į pagrindines patologijas, ligonio ištyrimą, viso to specifiką. Kadangi kažką veikti vis tiek reikia, o niekam prasmingam (tarkim endokrinologijos cikle mokytis skydliaukės echoskopijos) neužtenka laiko, lieka daryti tai, kam daug išmonės nereikia – tvarkyti ligos istorijas. Ne kartą pačiai teko išgirsti, kad svarbiausia mano pareiga yra „atbūti valandas“ ir „sutvarkyti popierius“.  Vokietijoje nėra tikslo, būtinai pereiti visus vidaus ligų skyrius, visoms specialybėms privaloma yra kardiologija, daugelį kitų ciklų galima rinktis ir visų jų trukmė yra ne trumpesnė kaip 3 mėnesiai, paprastai pusė metų ar ilgiau.

4.    Tebūnie pinigai ne svarbiausias punktas, bet visgi…

Paprastas palyginimas, Lietuvoje mano pajamos rezidentūroje (įskaitant darbo užmokestį ir stipendiją), kartu su pajamomis gaunamomis iš dviejų kitų ligoninių, kur po pusę etato dirbau budėjimais ir dar visokiais papildomais darbeliais  yra  daugiau nei 2,5 karto mažesnes nei asistento  Vokietijoje, kuris ligoninėse tikrai nepraleidžia 70 proc. gyvenimo.  Kad Lietuvoje sunkiai įmanoma kitaip, paliudys ne vienas rezidentas. Juolab, kad pati sistema nestabdo darbo dviem ir daugiau etato. Tiesiog, visos galimybės užsidirbti… Kaip vienoj savo nuostabių dainų dainavo Johnas Lennonas – „Life is what happens to you while you’re busy making other plans”…

Tiesa, kalbant apie gydytojų pajamas, sunku nepaminėti kyšių.  Dėl to, kad Vokietijoje pacientas tau nesumąstys atnešt voko su pinigais, tiesiog ramiau dirbti.

5.    Galimybė daryti mokslinius darbus ne tik išrinktiesiems ir nusipelniusiems.

Man kaip trokštančiai šalia klinikinio darbo, kažką nuveikti ir mokslo srityje Lietuva nebuvo didelių galimybių šalis. Pamenu, dar pirmais rezidentūros metais ėjau į VU rezidentūros skyrių su „degančiu“ klausimu – „kaip galėčiau įstoti į doktorantūra ir pradėti mokslinę veiklą?“ Taip ir svajojau, kaip laisvus vakarus leisiu laboratorijose darydama mažesnius ar didesnius atradimus. Atsakymą, mamos tonu, atsimenu lyg šiolei – „Vaikeli, pirma reikia rezidentūra baigti. Viskas palaipsniui…“  Vokietijoje tokie degantys mokslininkai dažniausiai vakarus laboratorijose leidžia studijų metais. Tada ir laiko daugiau ir studijas baigia ne tik turėdami med.dr. laipsnį, bet ir praktiškai susipažinę su mokslu.  Ir tas mokslas čia labiau mokslinis, niekas nesigina disertacijų iš retrospektyviai surūšiuotų ligos istorijų…Ką jau bekalbėti apie visiems gerai žinomas Lietuvos realijas, kai publikacijas „rašo“ 10 ir daugiau autorių.

Tai pagrindinės ir, žinoma, labai subjektyvios emigracijos priežastys. Tiesiog vieną dieną susikroviau lagaminus,  štai ir visa mano medicinos reforma.

Ir visos Lietuvos labui visgi norėtųsi tikėti tuo populiariu šiuo metu teiginiu, kad „geriausi specialistai neemigruoja“.  Kaip ir tuo, kad Lietuva pagaliau pradės rūpintis, kaip tiems likusiems geriausiems specialistams suteikti visas sąlygas dirbti ir tobulėti.

******

Skyrelio “Rezidentai” publikacija. Ankstesnius šio skyrelio straipsnius galima suieškoti viršutiniame meniu.

PrintFriendly

· ·

_Z9I1909

Žemiau – penki  klausimai  Lietuvos jaunųjų gydytojų sąjungos prezidentui Dr. Jonui Korsakui.

Viename iš straipsnių  rašiau: “… iš  Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose dirbančių rezidentų administracija norėjo atimti vienintelę vietą, kurioje šie galėjo pasikalbėti apie savo reikalus – mažą drėgną persirengimo kambarėlį pusrūsyje … Tuo metu rezidentūra buvo reformuota taip, kad jauni gydytojai neturėjo socialinių garantijų, jiems nebuvo mokami atlyginimai, tik nedidelės stipendijos …. Grasinimas atimti kambarėlį jiems buvo paskutinis kantrybės lašas … Jauni gydytojai ėmėsi veikti.”

Jonas buvo vienas iš jų. Drauge su kitais jaunausiais gydytojais jis diena iš dienos mynė valdžios institucijų slenksčius, kantriai rašė ilgus laiškus ir tikėjo, kad vėliau ar anksčiau rezultatas bus pasiektas. 2008 metų pavasarį buvo patvirtintas naujas gydytojų rengimo įstatymas.

Šimaitis.lt šiandien pradeda naują skiltį “Rezidentai” (žiūr. meniu viršuje), kurioje bus skelbiama medžiaga apie rezidentūrą, intervju su rezidentais bei pačių rezidentų parašyta medžiaga.

******

- Kas yra rezidentas?

Galima atsakyti formaliai, teisės aktuose šiandien įrašytomis frazėmis – rezidentas yra trečios pakopos studentas, dirbantis sveikatos priežiūros įstaigoje. Vis dėlto šiame apibrėžime nėra svarbiausio fakto – rezidentas yra gydytojas. Jis apžiūri pacientus, skiria tyrimus, nustato diagnozę ir parenka gydymą – tai yra gydytojo darbas. Kas turėtų išskirti gydytoją rezidentą – tai visapusiškas tobulėjimas profesinėje, mokslinėje, asmeninėje srityse.

- Kas yra geras rezidentas?

Geras rezidentas yra rezidentas, kuris palaipsniui tampa geru gydytoju. Geras rezidentas turi pakankamai teorinių žinių ir sąlygas įgyti praktinės patirties. Mano nuomone, geram rezidentui šalia klinikinio svarbu dirbti mokslinį darbą bei tobulinti bendruosius gebėjimus. Geras rezidentas visos rezidentūros metu įgyja pakankamai žinių ir įgūdžių, kad ją baigęs galėtų savarankiškai priimti sprendimus kasdieniame darbe. Geras rezidentas yra aktyvus, inovatyvus, ieško naujų galimybių ir nuolat domisi savo (ir kitų) sričių pasiekimais, sugeba integruoti ir įdiegti moksliniuose tyrimuose įrodytus metodus kasdienėje praktikoje. Gerą rezidentą turėtų išskirti bendrieji gebėjimai – užsienio kalbų mokėjimas, darbas su informacinėmis technologijomis, psichologijos, bendravimo įgūdžiai, vadybos ir ekonomikos sričių žinios.

- Ko reikia rezidentui?

Gydytojui rezidentui reikia teorinių žinių ir praktinės patirties. Žinias jis gali gauti iš naujausių mokslinių straipsnių ir literatūros, interneto, kurie turi būti pasiekiami. Praktinę patirtį gydytojui rezidentui privalo užtikrinti pakankamas pacientų srautas – klinikinių atvejų skaičius, ir pakankama rezidentūros trukmė. Tačiau šių dviejų faktorių neužtenka, reikia juos susieti, integruoti, pritaikyti žinias gydant konkrečius pacientus. Čia svarbią vietą užima ir geras rezidento vadovas, kuris galėtų patarti priimant sudėtingus medicininius sprendimus, pasidalinti savo patirtimi ir idėjomis kartu vykdant mokslinius tyrimus. Geram rezidentui reikia suteikti galimybę tobulinti jau minėtus bendruosius gebėjimus. Negalima pamiršti ir socialinių poreikių – adekvataus apmokėjimo už darbą, kad rezidentas galėtų pakankamai laiko skirti savo pagrindiniam tikslui – rezidentūrai, normalių darbo sąlygų, galimybės pasirinkti darbo ir mokymosi vietą pagal savo poreikius, gebėjimus ir ateities planus.

- Kas yra geras rezidentų vadovas?

Geras rezidento vadovas yra geriausias savo srities specialistas. Jis padeda gydytojui rezidentui susieti turimas teorines žinias ir praktinę patirtį. Rezidento vadovas kartu ir geras mokytojas, jis  privalo turėti edukologijos pagrindus, sugebėti efektyviai perduoti turimas žinias ir patirtį gydytojui rezidentui. Manau, rezidento vadovas būtinai privalo dirbti tiek mokslinį, tiek klinikinį darbą, tik tuomet jis bus kompetetingas vadovauti. Ir pats vadovavimas šiandien neturėtų būti suvokiamas kaip tiesioginis nurodymų davimas irpaliepimų vykdymas. Tai darbas ir mokymasis, kartu siekiant bendro tikslo ir dalinantis patirtimi. Ne vienas profesionalus gydytojas šiandien gali pasimokyti iš besigilinančių į savo ir kitas sritis gydytojų rezidentų bendrųjų gebėjimų, pvz. darbo su informacinėmis technologijomis, duomenų bazėmis, internetu. Tik partneryste pagrįstas tobulėjimas bus efektyvus, maksimaliai naudingas ir malonus abiem pusėms.

- Jei Jums duotų uždavinį patobulinti rezidentūrą, nuo ko pradėtumėte?

Rezidentūros tobulinimas kaip pats savaime beveik neįmanomas nekeičiant visos sveikatos apsaugos sistemos. Manau reikia koncentruotis į pačias svarbiausias šiandienos problemas. Didžioji dalis gydytojų rezidentų šiandien dirba didžiosiose gydymo įstaigose, kur pernelyg daug gydytojų specialistų, tuo tarpu regionų gydymo įstaigose trūksta tiek specialistų, tiek rezidentų. Reikia keisti sistemą keliant universitetinių ligoninių lygį, siekti, kad jose dirbtų tik pripažinti savo srities specialistai, kurie vadovauja ne žodžiais ir postais, o darbais, uždirbtu autoritetu, tolerancija ir pagarba. Kita svarbi ir su tuo susijusi problema, kurią spręsčiau paraleliai – rezidentų vadovų atranka ir vertinimas.

Aš sukurčiau vieningą gydytojų rezidentų podiplominių studijų ir tobulėjimo sistemą visoje Lietuvoje, kad neliktų dabar egzistuojančios dviejų universitetų „konkurencijos“. Manau, šį darbą galima perduoti gydytojų specialistų asociacijoms, atskiram padaliniui prie SAM,  naujai įkurtam komitetui ar specializuotai kolegialiai komisijai, kurią sudarytų kelių universitetų, gydytojų specialistų, gydytojų rezidentų atstovai.

Maksimaliai palengvinčiau sąlygas gydytojams rezidentams dirbti visose Lietuvos gydymo įstaigose, juk jie ruošiami ne tik darbui universitetinių ligoninių specializuotuose skyriuose, bet ir mažesnių miestų ar rajonų ligoninėse, poliklinikose, ambulatorijose, kur medikų stygius ženkliai didesnis. Tačiau tam reiktų užtikrinti gydytojų parengimo kokybę įdiegiant tai prižiūrinčias institucijas.

Svarbiausia šiandien – kalbėtis ir įsiklausyti vieniems į kitus, neieškant slidžių kompromisų, o atsisakant išankstinių nuostatų. Dabartinę sistemą vertinti ne iš savo siaurų pozicijų, o ją keisti remiantis Europos sąjungos rekomendacijomis, išsivysčiusių šalių geriausia patirtimi ir aukščiausiomis vertybinėmis nuostatomis.

PrintFriendly

· ·

http://dryicons.com/

Neseniai Lietuvoje viešėjo Šveicarijos radijo DRS žurnalistas Urs Bruderer. Jis domėjosi, kaip Europos Sąjungos lėšos keičia Lietuvos medicinos veidą. Jo reportažą (transliuotas rugsėjo 6 d.) vokiečių kalba galima išklausyti  http://www.drs.ch . Kai atsidarys puslapis, spausti mygtuką  “Hören”.

Žemiau pateikiamas visas reportažo teksto vertimas į lietuvių kalbą.

*******

Justinas Ivaška yra gydytojas. Jis veda mane per savo skyrių Vilniaus universitetinėje ligoninėje (VUL “Santariškių klinikos” – A.Š.). Diagnozės centras. Viskas nauja. 4 000 kvadratinių metrų dydžio laboratorija atrodo kaip „state of the art“. „Tikriausiai ji pati geriausia visose Baltijos respublikose“,– teigia jis. Šis ligoninės skyrius įrengtas naudojant ES lėšas.

Pati ligoninė pastatyta septyniasdešimtaisiais, dar sovietiniais, metais. Didžiulis devynių aukštų pastatas. Siauri koridoriai. Vyrauja ruda spalva: rudos sienos, rudos grindys, rudos lubos. Menkas apšvietimas ne tik koridoriuose, bet ir palatose. Senos metalinės lovos, beveik nėra vietos, kur būtų įmanoma atsisėsti. Taip atrodo korpusai, kurie dar nėra renovuoti.

Tačiau Justinas Ivaška juos mielai parodo, nes juos pamačius pirmiau, naujos renovuotos patalpos atrodo dar šviesesnės. Pavyzdžiui, širdies chirurgijos skyrius. Ir čia nedaug vietos, tačiau patalpose vyrauja balta spalva, sienos naujai išdažytos. Naujos lovos, nauja, iš visų pusių spindinti, įranga. „ES lėšų dėka mes galime daryti pažangą, be tų pinigų vėl grįžtume į ankstesnę padėtį, į senus laikus“,– sako ligoninės gydytojas.

Į senuosius laikus Lietuvoje dar galima sugrįžti, pavyzdžiui, nuvažiavus į ambulatoriją Kačerginėje, gyvenvietėje su 700 gyventojų, nuo Vilniaus nutolusioje 70 kilometrų. Genovaitė Lūžinienė yra slaugė ir darbuojasi šioje ambulatorijoje jau trisdešimt metų. Šiuo metu ji jau turi kompiuterį, gali atlikti kraujo tyrimą arba EKG (elektrokardiogramą). Slaugė mane veda jaukiu mediniu pastatu, kuris buvo pastatytas prieš antrąjį pasaulinį karą. Pirmajame kabinete dirba bendrosios praktikos gydytoja, antrajame – ginekologė, trečiajame kabinete stovi maždaug penkiasdešimties metų senumo stomatologijos kabineto kėdė. Ir įrankiai jau sulaukę gilaus amžiaus.

Dvi skirtingos Lietuvoje vykdomos sveikatos politikos vietos, Vilniaus universitetinė ligoninė ir ambulatorija Kačerginėje. Ligoninė gauna milijonus eurų, ambulatorija tik keletą centų. Kardiologas Audrius Šimaitis teigia, kad tai nėra teisinga. „Tokios įstaigos, kaip ambulatorija, visada buvo pirmoji vieta, į kurią apsirgę ar sunegalavę asmenys kreipiasi pirmiausia, tačiau būtent jos yra labai silpnai išvystytos. Jei pirminė apžiūra būtų geresnė, mažiau pacientų kreiptųsi į brangias didmiesčių ligonines“.

A. Šimaitis devynerius metus dirbo vienoje regioninėje ligoninėje Lietuvoje. Jis ir jo kolegos ne kartą siūlė atlikti reformas, pakeitimus, kad paslaugos būtų geresnės ir kartu pigesnės. Nesėkmingai.

„Niekas neklausė gydytojų. Politikai sprendimus priima paslapčiomis. Vis dar vyrauja sovietinis mentalitetas. Nors vyriausybė ir tvirtina, kad atlieka didžiulę reformą, nepaaiškina, kaip ši reforma atrodo.“

Aišku tik tiek, kad, palyginus su kitomis ligoninėmis, Vilniaus universitetinė ligoninė surijo nemažai pinigų.

Situaciją dar labiau pasunkina korupcija. Užsienio ekspertai spėja, kad 25 procentai ES lėšų, skirtų Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai, nutekėjo į asmenines kišenes. „Kai kurie ligoninių direktoriai pasistatė didžiulius pastatus su privačiais kabinetais. Kyla klausimas – kaip jie gali sau tai leisti?“ – stebisi Šimaitis. Juk Lietuvos gydytojai uždirba geriausiu atveju 4 000 Šveicarijos frankų. Audrius Šimaitis, padaręs tokias išvadas, iš Lietuvos emigravo. Šiuo metu jis dirba ligoninėje Didžiojoje Britanijoje.

Justinas Ivaška iš Vilniaus universitetinės ligoninės tokiai kritikai nepritaria. Jis tikras, kad pinigai panaudojami tikslingai. Apie nekontroliuojamą lėšų panaudojimą saviems tikslams jis net nenori girdėti. „Ligoninė per dvidešimt metų neatpažįstamai pasikeitė, net negalite įsivaizduoti, kaip viskas atrodė sovietiniais metais.“ Tačiau, paminint žodžius „sveikatos reforma“, ligoninės gydytojas nuo savo nuomonės susilaiko. „Tai yra politikų reikalas ir užduotis.“

Neringa Jasaitytė yra ekonomikos analitikė. Ji atliko vieną pirmųjų išsamių Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos tyrimų. „Lietuva turi per daug ligoninių, per daug lovų ir per daug ligoninių darbuotojų“,– teigia ji. „Tačiau vien raudona spalva kai kuriuos jų išbraukti iš sąrašo per daug pavojinga. Pinigus reikia paskirstyti veiksmingai – dalį skirtųjų ligoninėms lėšų nukreipti pirminei apžiūrai.“

Kuo daugiau valdžios turi ligoninių vadovai, tuo didesnės korupcijos apimtys. Ekonomikos analitikai prakalbo ir apie kitą korupcijos formą: didelė dalis lietuvių gydytojams duoda piniginius kyšius. Priklausomai nuo operacijos sudėtingumo, jie kartais siekia net kelis šimtus eurų. Tas įprotis jau taip išsikerojęs, kad sumos, mažesnės negu 35 eurai, net nelaikomos kyšiu, tai tiesiog vadinama dovana. Kyšininkavimas labiausiai paplitęs ligoninėse, teigia ekonomikos analitikė. Pirminės apžiūros medicininėse įstaigose kyšininkavimo atvejai pasitaiko labai retai.

Ekonomikos analitikės Neringos Jasaitytės atliktų tyrimų rezultatai labai opūs. Ji siuntė laiškus su pasiūlymais ne vienai gydymo įstaigai, taip pat prašė duomenų ir informacijos. Tačiau tų įstaigų darbuotojų jos atliekamas darbas nedomino. Valdininkai nebuvo suinteresuoti.

Tos pačios nuomonės ir Genovaitė Lūžinienė, teigianti, kad jos ambulatorija apleista ir palikta likimo valiai. Politikai nebuvo suinteresuoti, reformos tiesiog aplenkė šią ambulatoriją. Prieš du metus net sklido gandai, kad ambulatoriją visiškai uždarys.

Genovaitė ambulatorijoje uždirba labai mažai: dirbdama puse etato, teuždirba 400 litų. Pavertus Šveicarijos frankais tai net nesiektų 50. Tai yra pats žemiausias atlyginimas dirbantiems Lietuvos sveikatos apsaugos srityje. Net ir gydytoja, dirbanti puse etato, per mėnesį uždirba maždaug 300 frankų, t. y. mažiau negu jos kolegės, dirbančios bet kurioje kitoje gydymo įstaigoje. Abiems Kačerginės darbuotojoms išėjus į pensiją, rasti naujų darbuotojų nebus įmanoma.

******

Ši informacja taip pat skelbiama “Vakarų eksprese” ir “Lietuvos ryto” tinklapyje.

PrintFriendly

· ·

Sep/10

8

Laiškai iš dvasinio pogrindžio. Pacientė

http://dryicons.com/

……….

Asmeniškai man vieni vaistai netgi pabrango, o sakė: tikrai pigs kokius 10-20%. Jie gal susapnavo tuos skaičius?

Jūs net neįsivaizduojate, kokį svarbų darbą darote viešai pasisakydamas. Nes tai yra kaip anglai sako “foot in the door” (liet. laikyti koją tarpduryje -A.Š.). Jie gal ir labai norėtų visai viešai nediskutuoti apie tą supuvusią sveikatos sistemą ir savo bejėgiškumą prieš ją. O reikia ją griaut ir kuo greičiau.

Visą šią savaitę gulėjau  …. ligoninėje.

Išrašydama iš ligoninės, skyriaus vedėja pasikviečia pas save į kabinetą ir akivaizdžiai pareikalauja už paslaugas susimokėti! Negalėjau patikėti savo akim! Tai buvo pirmas atvejis mano gyvenime, kada gydytojas taip akivaizdžiai, plačiai atidaręs stalčių, pareikalautų kyšio.

Dar iki šiol negaliu atsigauti, bet jei būčiau neatlaikius spaudimo ir davus nors litą, dar blogiau jausčiaus, nes tapčiau tos sistemos dalimi. Tiesiog, baisu, kas darosi toj sveikatos sistemoj. Kartu gulėjusios kitos pacientės sakė, kad visos duoda jai pinigų.

Na, nesuprantu, už ką reikia duoti, juk valstybinė ligoninė, tikriausiai ir vedėjos atlyginimas neblogas…

Man labai patiko tokios, rodos, žurnalistės (Daiva Ausėnaitė- A.Š.), kuri dabar, taip supratau, serga, tinklalapis. Tikrai ji labai   taikliai apie gydytojus yra aprašiusi.

Aš irgi jų visokių sutinkau, bet šiandienos atvejis buvo pats liūdniausias, atskleidęs ir sistemos, ir pačio žmogaus supuvimą. Baisu …. Man dar ir šiandien ta gydytoja niekaip iš galvos neišeina. Kai rodo per televizorių gydytojus, imančius kyšius, ne taip baisiai atrodo, lyginant su tuo, kaip tai atrodo realybėje, kai su tokia situacija susiduri pats.

PrintFriendly

No tags

Sep/10

6

Laiškai iš širdies į širdį

http://dryicons.com/

2009-aisiais, beveik  pusę metų  prieš prasidedant A. Čapliko ir Co inicijuotai reformai,  sukūriau pagrindinius Lietuvos sveikatos apsaugos reformos  principus ir padariau pranešimą Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacijos organizuotame renginyje. Idėja -  pradėti reformą nuo pilotinio projekto vienos iš Lietuvos ligoninių departamente. Tikslas -  pakeisti sveikatos apsaugos darbo organizavimo ir paslaugų teikimo principus. Tik vėliau, kai teko susipažinti su švedų studija, pamačiau, kad ir švedai siūlė reformą pradėti nuo pilotinio projekto. Klaipėdos jūrininkų ligoninė pasiūlymą atmetė.

Ministras A. Čaplikas ir Co teigė, kad  pradės derybas su Klaipėdos jūrininkų ligonine (dabar Klaipėdos ligoninė).  Atrodo, kad derybos užtruko, ir vargu, ar A.Čaplikas beturi įgaliojimus tas derybas tęsti.

Po tokių intensyvių pastangų nėra lengva įžvelgti teigiamus rezultatus. Vienas iš mūsų artimųjų bendražygių Žilvinas Beliauskas  (buvęs dabar jau panaikinto Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centro direktorius) vakare į kavinę atėjo su tris pažįstamomis …. Iki šiol atsimenu jų vardus: Ieva, Agnė ir Milda. Tik su viena iš jų teko bendrauti vėliau, kitų jau nebepažinčiau.

Ieva, Agnė, Milda ir Žilvinas primygtinai prašė, jog tęstume pradėtas pastangas, nes Lietuvai labai reikia pokyčių sveikatos sistemoje. Nemačiau jokių kelių, kokiu būdu tęsti pradėtas pastangas.Tiesą pasakius viską norėjosi mesti, užmiršti ir tiesiog pasinerti į ramų britišką gyvenimą. Tačiau šių trijų moterų kompanija ir Žilvinas nenorėjo leistis į kalbas – pastangas reikia tęsti. Galų gale sutarėme, jog  palauksime pusę metų, sukursime konkretų planą ir veiksime toliau.

Grįžęs namo į Angliją  elektroninio pašto dėžutėje radau  kolegos iš Klaipėdos laišką. Jis kvietė jokiai būdais nesustoti  ir eiti į priekį. Po kelių dienų gavau dar vieną laišką iš Klaipėdos jūrininkų ligoninės kolegės . Ji rašė: “ačiū tau už pastangas pagerinti mūsų padėtį ….”

2009 metų vasarą viešėjome ir atostogavome Klaipėdoje. Atsiminiau “Vakarų ekspreso” žurnalistės  Genovaitės Privedienės kvietimą pastoviai rašyti į jų dienraštį. Paskambinau Genovaitei ir pakviečiau puodeliui kavos.  Genovaitė į tokius susitikimus visada atsineša diktofoną – netrukus “Vakarų eksprese” buvo paskelbtas intervju. Susisiekiau su Žilvinu:  ” kaip ir tarėmės, susitinkame artimiausiu metu”.  Tuomet jokio plano dar nebuvo. Buvo tik noras ir tikėjimas, kad toks planas gims.

Vėliau vėl  ėmiau  rašyti ir negalėjau sustoti. Vis rašiau ir rašiau. Mano straipsniai pasirodė “Vakarų eksprese”, “Klaipėdoje”, svetainėje “lrytas.lt” ir ‘Lietuvos žiniose”. Berašant straipsnius pradėjo dėliotis visas sveikatos apsaugos reformos planas, pirmieji štrichai … o lapkričio 12 dieną rašiau be atvangos – 16 valandų. Gimė dokumentas pavadinimu “Vertybėmis pagrįsta reforma: sveikatos apsaugos reformos konstitucija”.

Po kiek laiko gavau dar kelis laiškus, kuriuose tiek gydytojai, tiek pacientai skundėsi savo padėtimi Lietuvoje. Laiškai buvo tokie asmeniški, kad net buvo sunku patikėti, jog tai rašo žmonės, kurių niekada nesu sutikęs gyvenime  arba esu matęs vos vieną kartą. Kodėl jie man rašo? Ir kodėl jie taip atsiveria? Niekaip negalėjau suprasti.  Kas buvo tos trys moterys, atėję su Žilvinu?

Ir tik vieną ansktyvą rytą, kai rūku pritvinkusia pieva vedžiojau savo patį geriausią draugą šuniuką  Sparkį, gilaus suartėjimo su gamta akimirką suvokiau – tos trys moterys  buvo tikrų tikriausi  angelai … o tie žmonės, kurie man parašė laiškus,  jautėsi lyg skęstantys tolimuosiose vandenyno platumose …  jie jaučiasi esą vergai, šį kartą -  dvidešimt pirmo amžiaus vergai, bandantys išsivaduoti iš dvasinės vergovės ir nežinantys, kaip tai padaryti, – jie tarsi išmeta butelį su rašteliu apie save, tikėdamiesi, kad jų sielos šauksmas kažkokiu būdu pasieks tuos, kurie yra laisvėje, arba tuos, kurie žino kaip pasiekti laisvę, arba tuos, kurie padės jiems išeiti į laisvę, arba tuos, kurie suvoks, kad elgdamiesi taip, kaip elgiasi dabar, jie ištisą kartą, o gal net kartas stumia toliau į dvasinę vergovę.

Tai laiškai žmonių, kurie tikisi, kad vėliau ar anksčiau juos kas nors išgirs …

Ar išgirsime mes?

******

Šimaitis.lt šiandien pradeda  naują skiltį, pavadintą “Pogrindis”. Šioje skiltyje kartas nuo karto bus skelbiami skaitytojų, draugų, pažįstamų atsiųsti laiškai, kurie yra laiškai iš širdies į širdį  … Laiškai žmonių, kurie mato ir suvokia, jog jie pateko į dvasinę priespaudą. Giliai širdyje jie jaučiasi nepasiduodą dvasinei priespaudai, iš kitos pusės jie nestoja į atvirą konfrontaciją su egzistuojančia sistema. Jie laukia savo akimirkos, nes jie jaučiasi gyvenantys dvasiniame pogrindyje. Į tą pačią kategoriją turbūt galėtų tilpti ir kai kurie įdomūs interneto komentarai.

Poryt – pirmasis toks laiškas. Pacientės, kuri pirmą kartą pajautė realybėje, kaip jaučiasi žmogus, kai iš jo pareikalauja kyšio.

PrintFriendly

· ·

<< Latest posts

Older posts >>

Theme Design by devolux.nh2.me