Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Archive for November 2010

Lapkričio 26 d. Klaipėdos mero R. Taraškevičiaus iniciatyva įvyko forumas dėl Klaipėdos ir Vakarų Lietuvos medicinos ateities. Didžiausias šio forumo paradoksas buvo tai, kad dauguma suinteresuotų pusių tokio forumo nepageidavo.

Klaipėdos ligonines ištiko ekspertų aprašoma valios paralyžiaus situacija. Tai yra tokia situacija, kai dėl grupinių, asmeninių interesų vežimas yra traukiamas į visas puses ir skirtingoms grupėms pasiekus jėgų pusiausvyrą, vežimas, kuriame šiuo atveju sėdi Klaipėdos pacientai, gydytojai ir visuomenė, negali pajudėti iš vietos. Negali pajudėti iš vietos, nes tie, kurie traukia vežimą, iš savo žodyno yra išbraukę visuomeninio intereso sąvoką.

Vienintelis vaistas iš tokios susidariusios situacijos yra viešas forumas, į kurį susirenka visos polemizuojančios pusės ir bando ieškoti bendro sprendimo. Atrodo, kad Klaipėdos savivaldybė šį valios paralyžiaus gydymo būdą pritaikė sėkmingai ir paskyrė pirmąjį gydymo kursą.

Visi forumo dalyviai pritarė, kad pirmasis gydymo kursas – tai kreipimasis į ministeriją bei Seimą dėl pataisos, kuri sudarytų sąlygas Klaipėdoje steigti universiteto ligoninę. Anot forume dalyvavusio ministro patarėjo M. Marcinkevičiaus, Sveikatos apsaugos ministerija „nuoširdžiai pritaria, kad Klaipėdoje būtų kuriama Klaipėdos universiteto ligoninė“.

Tai viena iš nedaugelio taip reikalingų Lietuvai teigiamų naujienų. Gaila, kad to reikėjo laukti nuo 2002 metų, kai švedų ekspertų atliktoje studijoje buvo teigiama: „…svarbu, kad Klaipėdoje būtų įkurta trečioji universitetinė ligoninė Lietuvoje. Svarbu sukurti pusiausvyrą Kauno ir Vilniaus universitetinėms ligoninėms.“

Kad ir kiek besidžiaugtumėme ne tik pasikeitusia ministerijos pozicija, kuri atspindi norą bendradarbiauti ir konstruktyviai ieškoti išeities iš aklavietės, nė kiek ne mažiau svarbu yra tai, kad išlieka visos prielaidos, dėl ko buvo patekta į valios paralyžių.

Itin nerimą keliantis faktas tas, kad forume nedalyvavo net du iš keturių pagrindinių Klaipėdos ligoninių vyr. gydytojų. Tai yra ne tik nemandagus žestas Klaipėdos mero R. Taraškevičiaus atžvilgiu, bet taip pat ir akivaizdus ignoravimo pozicijos demonstravimas. Forume buvo svarstoma ne tik Klaipėdos, bet ir Vakarų Lietuvos pacientų ateitis. Nejaugi šie du vyr. gydytojai neturėjo ką pasakyti?

Vienas iš šių vyr. gydytojų aktyviam Vakarų Lietuvos pacientų ir medikų grupės dalyviui prof. A. Kirkučiui uždraudė atvykti į forumą, motyvuodamas tuo, kad neleido sveikatos apsaugos ministras. Klaipėdos merui išvakarėse teko skambinti bendrapartiečiui ir tikslinti situaciją. Šis klausimas ministrui sukėlė juoką. Tai forumo dalyviams pasakojo Klaipėdos meras.

Turbūt neatsitiktinai ši istorija nutiko ligoninėje, kuri jau kelintą kartą patenka į kontraversiškų istorijų sūkurį. Apie tai diskutuoti nebuvo forumo tikslas, tačiau Seimo narys E. Jurkevičius diskusijos dalyviams priminė naujausią istoriją, susijusią su Klaipėdos jūrininkų ligonine.

Dėl tokių bei panašių istorijų Klaipėda ir atsidūrė valios paralyžiaus būklėje, todėl šios situacijos bendrųjų principų suvokimas yra labai svarbus, nes nuo to gali priklausyti Klaipėdos situacijos pagerėjimas.

2010 metų gegužės 27 dieną Klaipėdos savivaldybėje turėjo įvykti posėdis dėl Klaipėdos ligoninių ateities. Likus kelioms dienoms iki posėdžio, atvyko buvęs viceministras G. Valiukonis ir arogantišku, įsakmiu tonu savivaldybės nariams pareiškė: „Jei nesutiksite su ministerijos pozicija (sujungti, o ne prijungti), turėsite dvi Marijampolės lygio ligonines.“

Tą arogancijos akimirką jis tiesiog užmiršo, kad Lietuvoje dar egzistuoja ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, pagal kurią Vyriausybės sprendimai negalioja savivaldybėms, ir kad savivaldybės nuomonė yra ne mažiau svari nei ministerijos.

Šiuo nepagarbos pacientams virusu G. Valiukonis sugebėjo užkrėsti ir ministrą R. Šukį, kuris, nesugebėdamas atskirti politikos ir medicinos, rugpjūčio mėnesio „Veido“ numeryje nesėkmingai ironizavo: „Galbūt tai lemia artėjantys savivaldybių rinkimai, tačiau savivaldybė priėmė sprendimą ir prisiėmė finansinę atsakomybę, ir tai sveikintina“.

Ministras R. Šukys ištesėjo savo žodį ir spalio 11 dieną atsiuntė sveikinimą ne tik Klaipėdos, bet ir visiems Vakarų Lietuvos pacientams. Ministerija nutarė traumų centrą steigti Klaipėdos jūrininkų ligoninėje. Šioje ligoninėje nėra ir niekada nebuvo jokios infrastruktūros traumoms gydyti. Tokios struktūros jau seniai egzistuoja kitose dviejose Klaipėdos ligoninėse.

Parlamentaras E. Jurkevičius teigia, kad tokį sprendimą ministerija priėmė todėl, kad Klaipėdos jūrininkų ligoninė projektą pasiūlė tik už 10 milijonų litų.

Seimo narys turi mąstyti valstybiškai. Ar Lietuvoje atsirastų bent vienas ūkininkas, kuris priimtų sprendimą kurti dar trečią tokią struktūrą Klaipėdoje? Todėl klausti reikėtų ne apie tai, kodėl valstybiškai nemąsto E. Jurkevičius, bet klausti reikėtų, kodėl jis gina šį absurdišką sprendimą.

2007 metais Sveikatos apsaugos ministerija, naudodamasi ES lėšomis, nusprendė steigti ar plėtoti dešimt traumos centrų Lietuvoje. Devyni iš jų gavo visas, dar 2007 metais patvirtintas lėšas, išskyrus Klaipėdos universitetinei ligoninei numatytą 19 milijonų sumą.

Jei ministerija vykdė taupymo programą, tai pirmas klausimas galėtų būti toks: kodėl kituose Lietuvos miestuose nebuvo ieškoma alternatyvių paslaugų teikėjų? Arba, jei ministerijai kilo abejonių dėl pradinės kainos, kodėl ji net nebandė derėtis su kitomis dviejomis Klaipėdos ligoninėmis tam, kad jos atliktų darbus už mažesnes kainas?

Pasitelkus logikos mokslų taisykles, galima labai lengvai suvokti šio sprendimo absurdiškumą. Vienas iš logikos dėsnių teigia, jog pabandžius pratęsti esamo sprendimo įsivaizduojamą tęstinumą, susidaro daug aiškesnis vaizdas.

Tarkim, šiame konkurse būtų dalyvavusi dar viena iš Žemaitijos ligoninių, išsidėsčiusių pačiame Vakarų Lietuvos viduryje, ir pateikusi paraišką teikti tokias paslaugas už 5 milijonus litų. Valstybė tuomet sutaupytų ne 9 milijonus, bet visus 14 milijonų litų. Ir ne tik. Kiekvienais metais Greitosios pagalbos automobiliai dėl benzino sąskaitos sutaupytų valstybei dar po vieną milijoną litų. Tad kodėl gi nesustabdžius, anot E. Jurkevičiaus, jau dalies “įsisavintų” lėšų, ir tokio centro neįsteigus pačioje Žemaitijos širdyje?

Tokius veiksmus tarptautinės organizacijos vadina didžiąja korupcija. Medicininė korupcija pagal apibrėžimą gali būti mažoji (papildomi mokėjimai) ir didžioji. Didžioji korupcija yra ne tik tuomet, kai finansiniais instrumentais yra nuolat paperkami pareigūnai, bet ir tada, kai priimami sprendimai, dėl kurių visuomenė patiria iš pradžių nematomų nuostolių. Tai yra tada, kai akivaizdu, kad priimtas sprendimas pažeidžia visuomeninį interesą. Už tokio intereso pažeidimą ilgainiui visuomenė mokesčių forma sumokės ne 9 ir ne 14 milijonų litų, o gerokai daugiau.

Gal net ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad ir toliau didinamas nepasitikėjimas valstybe, valstybinėmis institucijomis, valdžia. Tik dar labiau auga žmonių noras tarsi žiurkėms bėgti iš skęstančio (o gal net jau paskendusio) valstybinio mąstymo laivo.

O tie, kurie išvykę, matydami tokius sprendimus, su dideliu palengvėjimu gali atsidusti: „Ačiū, Dievui, kad manęs ten nėra.“

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

· · · · · ·

Šiandien skelbiame trečiąją 2007 metais “Lietuvos žiniose” pasirodžiusio  straipsnio “Nacionaliniai medicinos fenomenai” dalį.

****

Penktoji koja – arba kam trukdo rezidentai

Specialisto paruošimas yra medicinos ateities ir reformos pagrindas. Vien padidintu finansavimu ar aparatūros gausa neišspręsime opiausių mūsų medicinos problemų.

Jeigu tinkamai paruošime gerus specialistus, jie taps ne tik pačios reformos garantu, bet ir esminiu reformos varikliu.

Visame pasaulyje rezidentai yra viena svarbiausių ligoninių kasdieninio funkcionavimo dalių.

Yra susisklosčiusi aiški hierarchinė struktūra, tai yra labai aišku kas atsakingas už ką. Jaunesniesiems rezidentams  vadovauja vyresnieji (specialybės rezidentai), o vyresniajam rezidentui vadovauja gydytojas specialistas.

Pirmasis pacientą apžiūri jaunesnysis rezidentas, gydymo planą aptaria su specialybės rezidentu. Gydytojas specialistas savo pacientus apžiūri 2-3 kartus per savaitę.

Jeigu yra sudėtingas ar sunkus pacientas, tokiu atveju jį nedelsiant gali įvertinti ir specialistas. Tokiu būdu susiklosčiusi hierarchinė sistema padeda kiekvienai „grandžiai priiminėti” sprendimus, ir tai skatina rezidentų profesinį augimą ir tobulėjimą.

Lietuvoje universiteto ligoninėse šį darbą atlieka specialistai. Dėl to Lietuvos universiteto ligoninėse ir dirba tiek daug specialistų – didesnioji jų dalis tiesiog atlieka jaunesniųjų ir vyreniųjų rezidentų darbus.

Jie ir nenori kitaip. Jie nenori, kad pirmas prie paciento prieitų rezidentas, o po to dar ir vyresnysis rezidentas. Paprasčiausiai pacientui taps neaišku, kas yra jo svarbiausias gydytojas ir su kuo reikės atsiskaityti. Ir tai yra natūralu ir žmogiška, ir tol kol nebus  tinkamas, pagarbaus ir oraus finansavimo tikėtis esminių pokyčių bus sunku.

Lietuviams būdingas didelis kantrumas. Ir stebėtina, kad tik po 17 rezidentūros gyvavimo metų šis „pūlinys” pratrūko. Man pačiam teko būti pačios pirmos kartos rezidentu, ir dėl to itin gerai suvokiu rezidentų išreikštus rūpesčius.

Jaunesniojo rezidento atlyginimas turėtų būti  70 %, o specialybės rezidento 85 % specialisto atlyginimo. Tai ko jie reikalauja turėtų būti įgyvendinta nedelsiant – čia nereikia jokių diskusijų. Diskutuoti reiktų apie kitką.

Pagrindinis klausimas į kurį turėtų atsakyti universitetai ir Sveikatos apsaugos ministerija – ar iš tikro Lietuvos didžiosios universiteto ligoninės tinkamai atliko ar atlieka savo vaidmenį? Kodėl jos rezidentų klausimų nekėlė iki šiol? Kodėl reikėjo laukti, kol patys rezidentai pradės to reikalauti? Argi ne universiteto ligoninės ir neturėtų atlikti globėjo vaidmens?

Kitas esminis klausimas, kurį savikritiškai turėtų atsakyti universitetinės ligoninės.  Ar tinkamas rezidentų paruošimas?

Mano požiūriu jaunesniųjų rezidentų profesinis pasiruošimas gerokai atsilieka nuo Jungtinės Karalystės ar Australijos, o kardiologijos specialybės rezidentai Jungtinėje Karalystėje visa galva yra pranašesni už 85 % Lietuvos kardiologijos specialistų.

Dėl paprastų priežasčių: rezidentūros reikalavimai yra maži, norinčių sau užsiauginti „konkurentų” nėra, o kadangi rezidentai neturi konkrečios darbo vietos ligoninėje, savarankiškai kažką išmokti ir tobulėti yra įmanoma, bet labai sunku. Kaltų ir atsakingų kaip visada nėra.

JAV, Jungtinėje Karalystėje yra nepriklausomi rezidentų vertinimo komitetai, kurie kuria reikalavimus rezidentams, o vėliau vertina kiekvieno rezidento pažangą pagal tuos reikalavimus. Lietuvoje reikalavimus kuria pačios universiteto ligoninės, jos pačios kontroliuoja ir pačios įvertina. Ar gali tai būti objektyvu?

Kad visai tai įvyktų reikalinga rimta struktūrinė reforma, o ne kosmetiniai pokyčiai. Visa tai yra aukštesnių institucijų iniciatyvos ir noro daryti pokyčius klausimas.

PrintFriendly

· ·

Sveiki, Audriau,

dėkoju ir reiškiu pagarbą už Jūsų Darbą Lt medicinai, straipsnius, diskusijas, ir “negalėjimą daugiau tylėti”.

Taip pat už Jūsų laiką ir energiją, skirtą šiai veiklai.

Sujaudino  “Laiškai iš širdies į širdį” .

“dvidešimt pirmo amžiaus vergai, bandantys išsivaduoti iš dvasinės vergovės…” – kuris laikas stebiu pati save ir savo kolegas šio elgesio modelio aspektu, kartais rašau “laiškučius sau” šia tema.

Dėkui, kad Jūs apie tai publikuojate.

Manau, tiems, kurie jau “meta butelius su laiškeliu apie save”, tokios publikacijos tampa neįkainojama atrama, kovojant su vienišumo ir beviltiškumo jausmais mūsų sistemoje.

Pagarbiai,

………..

****

Rūtos Jasaitytės nuotrauka

P.S. 1 – Šį laišką gavau iš jaunos gydytojos, kurios niekada nesu matęs ar sutikęs. Perskaitęs jį, kurį laiką niekaip negalėjau atsitokėti. O kai atsitokėjau, pagalvojau: vien dėl tokių laiškų verta tęsti tai, kas pradėta …

P.S. 2- Laiškas skelbiamas su autorės leidimu

PrintFriendly

·

Ištrauka iš Genovaitės Privedienės (“Vakarų ekspresas”) reportažo

****

Forumo dalyviai pritarė Jungtinėje Karalystėje dirbančio dr. Audriaus Šimaičio idėjai, užuot ligonines sujungus mechaniškai, kurti Klaipėdos ligoninių asociaciją, kuri koordinuotų trijų Klaipėdos suaugusiųjų ligoninių veiklą: priiminėtų bendro pobūdžio sprendimus, kuriuos įgyvendintų ligoninės, būtų atsakinga už gydytojų rengimą, vykdytų rezidentūros stebėsenos funkciją regione, užtikrintų efektyvų resursų panaudojimą ir kt.

Tik atsisakant vienasmenio valdymo modelio, anot A. Šimaičio, būtų galima pažaboti korupciją, padidinti medicinos paslaugų efektyvumą, sutaupyti lėšų.

Tačiau kad tokia asociacija galėtų būti juridiškai įkurta ir veikti, – pabrėžė SAM atstovas M. Marcinkevičius, – reikėtų pakoreguoti teisinę bazę. Arba ji turėtų veikti “geranoriškumo principu”.

Tačiau ar yra galimybė jai susikurti “geranoriškais” pagrindais, forumo dalyviai suabejojo. Mat dviejų uostamiesčio ligoninių, kurių steigėjas yra SAM, – Jūrininkų bei Respublikinės Klaipėdos ligoninių – vadovai nuomonės neišreiškė, nes į forumą jie neatvyko.

Anot mero, jam paskambinęs vienos šių ligoninių gydytojas teigė norįs dalyvauti forume, bet ligoninės vadovas pasakęs, kad tai daryti uždraudė SAM. Tiesa, M. Marcinkevičius paneigė, kad SAM davusi tokį nurodymą.

KUL vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis iniciatyvai steigti Klaipėdos ligoninių asociaciją sakė neprieštaraująs.

Visas reportažas – “Vakarų ekpreso” svetainėje

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

· ·

Naujame name, į kurį persikėlėme iš ilgiau kaip trejus metus nuomoto būsto, bandžiau sudėlioti daiktus į vietas…

Nuo tada, kai atvykome į Angliją, širdyje kirbėjo noras įsigyti namą. Kad apsispręstume tai įgyvendinti, prireikė daug laiko.Tvarkydamas daiktus, dėliodamas juos į vietas tarsi iš naujo inventorizuoji savo atminties archyvą. Iš pasąmonės iškyla įvairūs atsiminimai, sąsajos – tai virsta nauja minčių ir apmąstymų lavina.

Atsimenu savo pirmąją kelionę į Australiją ir pirmąjį kultūrinį šoką, kurį patiria visi emigrantai. Jau trečią dieną susikroviau lagaminus ir nusipirkau bilietą į Lietuvą. Nepaprastai ilgėjausi Lietuvos, man norėjosi gydyti Lietuvos žmones, norėjosi grįžti į saugią ir patogią erdvę, iš kurios ištrūkau. Tris kartus automobiliu, prikrautu lagaminų, važiavau medicinos direktoriui pasakyti: “Viskas, nebegaliu, grįžtu į Lietuvą”.

Ir tris kartus Apvaizda pastojo man kelią – vis nerasdavau medicinos direktoriaus. O po trečiojo mėginimo gavau pranešimą, kad manęs skubiai laukia ligoninėje, nes staiga pablogėjo vieno paciento būklė. Akimirkai užmiršau savo sumanymą grįžti į Lietuvą, nes teko važiuoti į ligoninę.

Į mane žvelgė jaunesniųjų kolegų – rezidentų – akys. Jie laukė mano sprendimo. Į mane klausiamai žiūrėjo ligonio artimieji. Grįžau vakare ir pamačiau sukrautus lagaminus. Tada dar sykį nuoširdžiai ir atvirai paklausiau savęs: “Ar tikrai nori grįžti į Lietuvą, iš kurios išvažiavai?” Atsakymas buvo neigiamas. Nuo širdies nusirito didžiulis akmuo. Žinojau, kad teks daug ką pamatyti ir suprasti, įprasti, nebijoti.

Kodėl mūsų sprendimas pirkti namą Anglijoje brendo net pusketvirtų metų? Vėl atsiminiau Australiją. Atsiminiau, kaip buvo sunku apsispręsti pirkti automobilį. Visą savaitę vakarais atkakliai pėdindavau į mažą miestelį, nes nebuvo visuomeninio transporto: pirmyn ir atgal, iš viso 15 kilometrų. Galvodavau: “Rytoj perku automobilį”. Taip visą savaitę.

Supratau, kad automobilis, namas yra tie simboliai, tie ženklai, kurie mūsų pasąmonėje asocijuojasi su prisirišimu prie konkrečios vietos. Tik dabar suprantu, kodėl taip sunku žengti naujus žingsnius, priimti naujus iššūkius, imtis naujų veiksmų – tam priešinasi visa mūsų esybė, visu grožiu sukyla mums anksčiau įskiepyti stereotipai. Tuo metu širdį drasko itin prieštaringos mintys, itin prieštaringi jausmai.

Važiuodamas iš Lietuvos, įvertinau savo žinias bei pasiekimus. Tuomet Lietuvoje kardiologu jau buvau dirbęs 10 metų, apgynęs disertaciją, atlikęs apie 1000 angioplastikų, 3000 diagnostinių koronarografijų, įvaldęs širdies echoskopijas, be to, vadovavau kardiologijos skyriui. Nors tokių kardiologų Lietuvoje buvo tik keli, supratau: pagal vakarietiškus standartus esu ką tik rezidentūrą baigęs gydytojas. O aš norėjau būti specialistas.

Žvelgdamas į savo ieškojimus ir atradimus, kelius ir klystkelius, pasiekimus ir klaidas, mąstau. Ko gi man labiausiai trūko Lietuvoje? Ir tik dabar suprantu.

Lietuvoje man labiausiai trūko laisvės. Laisvė – tai visų pirma atsakomybė už savo veiksmus, galimybė dalyvauti paslaugos ir specialybės vystymo procese, galimybė būti išklausytam, galimybė perduoti žinias ir patirtį rezidentams. Laisvės rezultatas yra kūryba, mokslas, geras produktas, gera paslauga, pažangi sveikatos apsaugos sistema. Jei to nėra, paprasta – nėra laisvės.

Tik dabar suprantu, ko iš tikrųjų troško mano širdis. Ne tik suprantu, bet ir nepaprastai džiaugiuosi. Džiaugiuosi, nes suprantu, kas yra laisvė. Laisvė tai džiaugsmas, kurį patiri dirbdamas, tai džiaugsmas, kai tau lieka laiko po darbo ir gali jaustis visaverčiu šeimos nariu. Tai pasitenkinimas, kad savo džiaugsmu gali dalintis su kitais. Laisvė – tai galimybė kalbėti tai, ką galvoji: atvirai, drąsiai, atsakingai reikšti savo mintis nebijant pasekmių dėl pasakytų žodžių.

Anglija – šalis, kuri man padovanojo laisvę. Už tai esu nepaprastai dėkingas Anglijai ir dėl to ją vadinu savo antrąja Tėvyne. Anglijoje mes turime namą ir laisvę, tačiau mūsų namai visada buvo ir bus pirmoji ir vienintelė Tėvynė – Lietuva.

Lagaminus aš kraunuosi dažnai, nes labai noriu namo ir noriu, kad namas, namai ir laisvė būtų vienoje vietoje – Tėvynėje.

*******

Skelbta  “Vakarų eksprese”

****
Rūtos Jasaitytės nuotrauka

PrintFriendly

·

Nov/10

25

Apie sprendimų priėmimo kultūrą

Lapkričio 26 dieną įvyks Klaipėdos mero R. Taraškevičiaus inicijuojamas forumas, kuriame bus diskutuojama apie Klaipėdos ligoninių ateitį. Apie Klaipėdos situaciją viešojoje erdvėje buvo daug informacijos.

Plačiai aptarinėta tiek Sveikatos apsaugos ministerijos pozicija (sujungti Klaipėdos universitetinę ligoninę ir Klaipėdos ligoninę), tiek Klaipėdos savivaldybės pozicija (prijungti Klaipėdos ligoninę prie Klaipėdos universitetinės ligoninės). Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkas A. Matulas viešojoje erdvėje net pradėjo diskutuoti apie galimas kandidatūras į naujojo junginio vadovus, teigdamas, kad už uždarų durų Klaipėdos savivaldybė sutiktų su ministerijos planais, jei būtų sutarta dėl vadovo kandidatūros (prof. V. Janušonis). Nors nei ministerija, nei A. Matulas atvirai neįvardija, tačiau jie savo kandidatą, Klaipėdos jūrininkų ligoninės vyr. gydytoją Joną Sąlygą,  į šio galimo junginio vietą taip pat turi.

Klaipėdos situacija nėra išimtinė. Panašūs procesai, tik mums nematomi ir nežinomi, vyko ir vyksta kituose Lietuvos medicinos bastionuose.

Kodėl taip yra? Atsakymas labai paprastas. Vyksta atskirų grupuočių, įtakingų asmenų ar kelių įtakingų grupių kova. Kam reikalinga ta kova? Ta kova yra reikalinga tik tiems, kurie kovoja. O visi kiti yra paklusnūs šios kovos stebėtojai. Tiesa, kai kuriais  atvejais jie taip pat įtraukiami į šią kovą ir yra priversti rinktis vieną arba kitą pusę. Kito pasirinkimo ar kitos alternatyvos dabartinėje situacijoje jiems nėra. Tie kiti – tai pacientai, slaugytojos, eiliniai gydytojai ir visa kita visuomenė.

Saugodami ir puoselėdami savo asmeninius interesus, šie „kovotojai” stumia mus visus į kovą, kurios mums kariauti nereikia. Todėl mums yra būtina suvokti, kaip tai atsitinka tam, kad mes galėtume rinktis ne kelių asmenų ar grupuočių asmenininius ar grupinius interesus, bet visuomeninį ir bendruomeninį interesą.

„Kovotojų” veikimo mechanizmas yra paprastas. Įvyksta užstalės, kabinetinis ar koridorinis susitarimas, kurio metu keli įtakingi ir svarbūs asmenys priima sprendimą, ko reikia avių bandai. Pasidalija postus, vėliau tai įvelkama į koncepciją ir parduodama „liaudžiai”. Naujoji grupuotė, kuriai atrodo, kad ji įgavo daugiau jėgos, „stumia“ naują projektą, o  senosios  jėgos priešinasi. Turime tokį rezultatą, koks šiuo metu yra Klaipėdoje – aklavietę. Suomijos edukologijos profesorius P. Izadi tokią visuomenėje susiklosčiusią situaciją vadina valios paralyžiumi. Tai yra tokia situacija, kai dėl vyraujančių materialinių, grupinių ir asmeninių interesų yra užmirštamas visuomeninis interesas, ir dėl atsiradusios atskirų grupių priešpriešos valstybinės institucijos tampa bejėgės priimti sprendimą, kuris labiausiai atspindėtų visuomenės interesą.

Nejaugi nėra būdo, kaip išsaugoti visuomeninį interesą, kurį įgyvendinus visiems būtų geriau?

Toks vaistas nuo užstalės sprendimų yra sprendimų priėmimo kultūra. Sprendimų priėmimo kultūra, o tiksliau – gebėjimas gerai išdiskutuoti problemą, įsigilinti į įvairius niuansus bei visas proceso sudedamąsias dalis, išklausyti visas suinteresuotas puses lemia būsimo sprendimo įgyvendinimo sėkmę bei to sprendimo rezultatus.

Jei vyksta tinkama atvira diskusija, labai dažnai atsiranda nemažas skirtumas tarp to, kas buvo siūloma diskusijos pradžioje arba atsiranda kitų, anksčiau nepasiūlytų įgyvendinimo būdų. Taip visos sistemos grandys pasijunta proceso dalyviais, ir kai yra priimamas sprendimas, jie supranta – tai buvo visų bendras, o ne kurios nors vienos šalies (grupės žmonių, ministerijos, atskirų asmenų) sprendimas.

Vienas iš tokių būdų – viešas forumas. Klaipėdoje įvyksiantis forumas bus vienas iš pirmųjų tokių renginių. Nuo jo sėkmės ir eigos gali priklausyti ne tik Vakarų Lietuvos, bet ir visos šalies pacientų bei medikų bendruomenės likimas.

Forumo idėjos gimimas ir laikotarpis iki jos įgyvendinimo atspindi sudėtingą, kliūčių kupiną kelią, kuriuo kartais turi prasibrauti naujos mintys ir idėjos. Tarkime, Danijoje ir Šveicarijoje atviri forumai ir diskusijos yra savaime suprantamas ir dažnas reiškinys, jie rengiami siekiant aptarti įvairius gyvenimo klausimus, rasti priimtinus sprendimus.

2009 metų lapkritį šių eilučių autorius Vilniuje surengė sveikatos apsaugos modelio „Vertybėmis pagrįsta reforma” pristatymą. Tarp dalyvių buvo Prezidentės patarėja sveikatos apsaugos klausimais Aira Mečėjienė, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sveikatos ir aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė Vitalija Kliukienė, Vilniaus ir Kauno universitetų klinikų dėstytojai,  medicinos draugijų atstovai, gydytojai, išeivijos organizacijų atstovai,  jaunieji gydytojai, studentai.

Po pristatymo vyko ilga ir produktyvi diskusija, kurios metu tapo akivaizdu, kad yra daugybė skirtingų nuomonių ir pozicijų dėl tuometinio ministro A. Čapliko pasiūlyto reformos modelio. Tačiau visos skirtingos pusės nė karto nebuvo susitikusios atvirai, skaidriai ir viešai diskusijai. Šio susitikimo metu buvo nutarta siūlyti Prezidentūrai inicijuoti tokį forumą. Tačiau ministerijai intensyviai „stumiant“ reformą, neliko laiko ir erdvės tokiai idėjai įgyvendinti.

2010 metų vasario 5 dieną „Vertybėmis pagrįsta reforma” buvo pristatyta Prezidentūroje bei Seimo pirmininkei Irenai Degutienei. Tuo metu Klaipėdos situacija jau buvo pasiekusi pradinę valios paralyžiaus fazę. Šių  diskusijų metu vėl gimė mintis organizuoti viešą forumą, šį sykį dėl Vakarų Lietuvos sveikatos apsaugos ateities.

Seimo Pirmininkė I.Degutienė pasiūlė surengti pasitarimą Klaipėdoje, kuriame dalyvautų SAM, savivaldybės, Klaipėdos universiteto, ligoninių atstovai, politikai, ir vietos lygmenyje priimti rezoliuciją, kuri galėtų tapti teisiniu pagrindu keisti reformos nuostatą, įkuriant universiteto ligoninę Klaipėdoje.

Šią iniciatyvą įgyvendinti ėmėsi parlamentarai Agnė Bilotaitė, Pranas Žeimys ir Evaldas Jurkevičius. Vasario 20 dieną jie kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją ir į Klaipėdos miesto savivaldybę su pasiūlymu organizuoti forumą. Tačiau nei ministerija, nei Klaipėdos miesto savivaldybė jokių konkrečių veiksmų tada nesiėmė.

Gegužės mėnesį įvyko Klaipėdos savivaldybės tarybos posėdis, kuriame buvo priimtas sprendimas  neperduoti Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) steigėjo teisių ministerijai. Klaipėdos miesto savivaldybė pasiūlė Klaipėdos jūrininkų ligoninę prijungti prie KUL, o Klaipėdos apskrities ligoninės (KAL) steigėjo teises perduoti savivaldybei. Tačiau Sveikatos apsaugos ministerija  nesutiko su tokia pozicija ir apskrities viršininko pasiūlymu Klaipėdos apskrities ligoninės steigėjo teisės buvo perduotos ministerijai. Vėliau ši ligoninė pavadinta Respublikinės Klaipėdos ligoninės vardu.

Taip situacija Klaipėdoje pasiekė galutinę valios paralyžiaus fazę – absoliutų paralyžių.

2010 metų spalio 5 dieną atviru laišku kreipiausi į Klaipėdos miesto merą R. Taraškevičių ir siūliau surengti atvirą forumą dėl Klaipėdos ligoninių ateities.

Klaipėdos meras pritarė šiai iniciatyvai ir lapkričio 26 dieną įvyks atviras forumas dėl Klaipėdos ligoninių ateities. Lietuvos visuomeninėje kultūroje tai naujas ir pozityvus žingsnis, ir reiktų pasveikinti Klaipėdos merą R. Taraškevičių, kuris ėmėsi šio žingsnio.

Šiai iniciatyvai taip pat pritarė ir Sveikatos apsaugos ministerija, šių eilučių autoriui atsiuntusi laišką, kuriame teigiama:  „Norime  informuoti, kad Sveikatos apsaugos ministerija pritaria Jūsų iniciatyvai surengti viešą forumą. Labai svarbu, kad Jūsų siūlomam Klaipėdos universiteto ligoninės steigimui pritartų Klaipėdos miesto gyventojai, ligoninių administracijos bei Klaipėdos miesto savivaldybės administracija.

Sveikatos apsaugos ministerija, siekdama strateginių trečiojo sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapo tikslų, planuoja ir toliau diskutuoti dėl Klaipėdos sveikatos priežiūros įstaigų tinklo optimizavimo įgyvendinimo, ir tikisi bendromis pastangomis rasti geriausią sprendimą. Manome, kad viešą diskusiją dėl universitetinės ligoninės įkūrimo Klaipėdoje galimybių turėtų inicijuoti Klaipėdos miesto savivaldybė. Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai mielai dalyvaus tokiame susitikime.“

Klaipėdos savivaldybės inicijuotas forumas atveria naują galimybę mums visiems pakeisti seną „kabinetinę” sprendimų priėmimo kultūrą į naują – atvirą, skaidrią, matomą ir viešą. Ar sugebėsime pasinaudoti šia unikalia galimybe?

***
Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

· · ·

Visai neseniai Facebook’o grupė”Lietuvos gydytojai”, remdamiesi  fanų nuomone apie sveikatos apsaugos reformą, klausė: “Tad kur mes gyvename? Ar to ėjome į Europą? Ar mes esame iš tikro laisvi?”

Į tai Miglė Šumkauskaitė parašė komentarą. Norėtume juo pasidalinti su simaitis.lt skaitytojais. Dėkojame FB “Lietuvos gydytojams” ir Miglei Šumkauskaitei už galimybę skelbti šias mintis.

****

Laisvi…, nelaisvi?…

Kažkaip jau taip yra, bet mes nuo mažens renkamės draugus, renkamės mokyklą, klasę, renkamės abitūros egzaminus, aukštąją mokyklą bei gyvenimo specialybę… Deja, pasirinkusiųjų medicinos studijas – čia pasirinkimo laisvė dažniausiai ir pasibaigia…

Elementarus pvz., sakykim VU ekonomiką beigęs jaunuolis priima kelių firmų pasiūlymus dėl darbo ir tada ramiai sau svarsto: kokias karjeros galimybes jis vienoje ar kitoje kompanijoje turi, ar priimtina siūloma darbo tematika, ar tenkina siūlomos finansines gerovės…

Kaip elgiasi jaunasis medikas, laikydamas rankose Diplomą?

Jis, jau keletą metų svajojęs apie neurologo karjerą, su džiaugsmu ploja rankytėmis gavęs gerontologo vietą … kodėl? Vien todėl, kad jis Gavo bent kažkokią vietą! Šitais medikų Deficito laikais – jis Gavo vietą! Jis visa energija neria i gerontologiją ir po poros mėnesių netveria džiaugsmu suradęs porą savaitgalinių budėjimų kokioje nors provincijoje, net neskaičiuodamas, kiek jam kainuos benzinas į tuos budėjimus važinėtis… vėliau jis gaus dar kokį darbelį, kurį ir vėl priims su didėliu dėkingumu… dėkingumas ir džiaugsmas švytės veide ir su kiekvienu papildomu ‘šokoladuku‘ iš paciento rankų…

Apsidairyk, išsirink tau įdomias sritis, susirask gydymo centrus, kur dirbama tave tominančių tematikų kryptimis… nepabijok pasakyti NE kelerių metų rezidentūrai ant sofutės su kavos puodeliu rankose… Leisk sau rinktis. Per ilgas medicijos studijas, į tave sukišta daug pinigų – tavęs nori visi – tik parodyk susidomėjimą!
Pasverk, kokias karjeros galimybes, kokias finansines galimybes tau siūlo viena ar kita ligoninė, ar tave domina siūloma darbo sritis, o tada ženk tą eilinį pasirinkimo žingsnį, kurių iki įstodamas į mediciną – padarei ne vieną.

Kas antras medicinos pirmakursis cituoja Škėmos “Baltąją drobulę”, bet… gavęs į rankas diplomą, ima cituoti protingas sveikatos sistemą kritikuojančias mintis…

Gal laikas pasakyti kažkokį sakinį iš savęs paties?.. nes visi tie puikiųjų citatų autoriai nugyveno ar gyvena gyvenimą, kuris jiems patinka, kurį jie Patys pasirinko.

Pasakyk tai ironizuojamai sistemai – NE ir ji pasikeis, nes jai Reikia Tavęs!

PrintFriendly

· · ·

Older posts >>

Theme Design by devolux.nh2.me