Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Archive for November 2010

Lygiai prieš metus paskelbėme pirmąjį dienoraščio įrašą. Vieneri metai – daug ar mažai?

Iš vienos pusės – tai tikrai labai nedaug. Tik 12 mėnesių ir 365 dienos.

Iš kitos pusės, kai pažvelgi į skaičius, atrodo, kad tai nėra mažai. Dar svarbiau – tie skaičiai pastoviai auga. Tuomet  pradedi jausti atsakomybės naštą … Kai pirmaisiais mėnesiais bloge lankydavosi  5-6-10 skaitytytojų, paskelbus įrašą, žinodavai, kad koks jis bebūtų, tie skaitytojai tikrai supras – nes tai žmonės, su kuriais iki blogo taško buvo nueitas ilgas kelias.

Taigi visų pirma noriu padėkoti tiems žmonėms, kurie ne tik yra mano nuostabūs draugai ir bendražygiai.  Jie man yra ir bus dar ir pirmaisiais blogo skaitytojais.

Jų nuomonės ir atsiliepimai tapo dideliu stimulu nesustoti, rašyti ir bandyti eiti į priekį. Paminėsiu tik kelis vardus. Esu įsitikinęs, kad jų yra gerokai daugiau, todėl iš anksto nepaminėtų atsiprašau.

Visų pirma tai Martynas Andrijevskis, kuris ne tik pasiūlė blogo mintį, bet ir yra šio blogo IT specialistas. Genovaitė Privedienė, kurią miniu pirmajame blogo įraše, buvo tas žmogus, kuris skatino pastoviai rašyti. Galima būtų teigti, kad “Vakarų eksprese” pradėtas skyrelis “Rentgenas”  tapo šio blogo krikštatėviu. Labai esu dėkingas Jonui Korsakui, kuris paskelbė daug straipsnių blogo gyvavimo pradžioje, ir esu įsitikinęs, kad Jonas nenurims ir ateityje … Kristina Andrėkutė, kurios kelios tyliai ištartos frazės man leido suprasti, kad ji yra pastovi blogo skaitytoja – nuostabus jausmas, kai žinai, jog tuo metu reguliariai blogą skaitė apie 10 žmonių. Nomeda Repšytė, kuri sakė, kad blogas yra įdomus … o aš niekaip negalėjau suprasti, kuo jis yra įdomus, jei jame tuo metu reguliariai lankėsi 15 – 20 žmonių.

Šiandien labai norėtųsi išvardinti visus pastovius skaitytojus (jų vidurkis pastaruoju metu apie 70-80), kurie ne tik skaito, bet kartas nuo karto man atsiunčia laiškus, kurių dėka suvoki, jog yra didelė prasmė tęsti pradėtą darbą.

Ypač norėčiau padėkoti visiems bendrautoriams, kurie skelbė savo mintis www.simaitis.lt – nuoširdžiai tikiuosi, kad mes ir toliau tęsime mūsų bendradarbiavimą. Jau dabar drąsiai galiu teigti, kad www.simaitis.lt yra mūsų blogas ir mūsų dienoraštis.

Vaikų psichiatro Ramūno Liko patirtis versle transformavosi į ištisą puikų ir isšamų straipsnių ciklą apie vadybos pagrindus. Artimiausiu metu atnaujinsime šį skyrelį, kuris yra aktualus Lietuvos medikams. Jei Ramūnas ir taip toliau tęs savo veiklą, jo spausdinami įrašai gali tapti pagrindu  vadovėliui apie šiuolaikinius sveikatos apsaugos vadybos pagrindus.

Eglės Petkutės ir Rūtos Jasaitytės  nuotraukos padarė didelį įspūdį – dauguma jų tiesiog labai gerai atspindėjo mano nuotaikas, – todėl šios nuotraukos atsidūrė dienoraštyje. Ačiū jums !

Taip pat norėčiau labai padėkoti Ligitai Račytei, kuri kantriai ir atklakliai  koregavo mano rašytinės  lietuvių kalbos stiliaus ir kitas klaidas – tų straipsnių, kuriuos siųsdavau į kitas masinės informacijos priemones.

Jei jūs paklaustumėte, koks buvo didžiausias šių metų siuprizas ar didžiausias netikėtumas, tai atsakyčiau vienu žodžiu: žurnalistai.

Liepos – rugpjūčio mėnesiais (tuo metu blogo skaitytojų vidurkis buvo apie 30 žmonių), vienas po kito į emailo dėžutė ėmė kristi laiškai iš žurnalistų, kurių niekada gyvenime nebuvau matęs ar pažinojęs. Jie visi teigė, kad skaito www.simaitis.lt  …. Tai buvo didelis netikėtumas. Visada galvojau, kad šis tinklaraštis visų pirma yra skirtas gydytojams, tačiau kad jį reguliariai skaitys žurnalistai – tai man buvo pats didžiausias netikėtumas … ir metų atradimas. Malonu, baugu ir labai atsakinga ….

Tada pradėjau galvoti apie savo veiklą. Atsiminiau pokalbius su daugybe žurnalistų, ir supratau vieną labai įdomų dalyką, apie kurį spaudoje nėra kalbama ir rašoma. Mano manymu, žurnalistai yra itin unikali profesinė grupė ta prasme, kad jiems yra prieinama, žinoma įvairi informacija. Ir ta informacija yra platesnė, gilesnė nei mes galime susidaryti iš masinės informacijos priemonių. Tokiu būdu žurnalistai turi gerokai platesnį akiratį apie visuomenėje vykstančius procesus nei dauguma iš mūsų.

Medikų bendruomenė yra itin uždara – ir nuo sovietų laikų tai mažiausiai pasikeitęs visuomenės segmentas  uždarumo, mąstymo stereotipų ir elgsenos prasme. Žurnalistų smalsumas  ieško ir visada ieškos  kažkokių būdų prasiskverbti už šios geležinės uždangos. Ir to proceso sulaikyti yra neįmanoma. Gerai žinome – tą bandė sovietai …

Lapkričio 18 dieną “Novotel” viešbutyje Vilniuje rengiau pristatymą- diskusiją FB draugams tema “Šiuolaikinė gydytojo darbo samprata”. Beveik pusė auditorijos buvo žurnalistai. Diskusija vyko 3,5 valandos. Viena žurnalistė pasakė, jog www.simaitis.lt yra vienas iš nedaugelio blogų, kuriuos veda gydytojas. Kodėl Lietuvos gydytojai nerašo blogų?

Kai suvoki šį kontekstą, nesunku suprasti, kodėl “Veido” žurnalistė Aušra Lėka spalio 11 d. numeryje teigė : “Viešose diskusijose dėl sveikatos apsaugos reformos bene mažiausiai girdėti eilinių gydytojų balsas. Paradoksas, o gal, atvirkščiai, akivaizdi padėties šioje srityje išraiška, kad bene vienintele medikų platforma apie tai viešai kalbėti tapo ne Lietuvoje, o Didžiojoje Britanijoje dirbančio gydytojo Audriaus Šimaičio tinklalapis simaitis.lt.”

Alfa. lt žurnalistai Saulė Pauliuvienė bei Renaldas Gabartas savo publikacijose apie Lietuvos sveikatos sistemos ir reformos esmę pateikė daugybę citatų iš www.simaitis.lt.

Praėjusį  savaitgalį viešėjau Lietuvoje ir buvau pakviestas dalyvauti naujai įkurto Taikomosios politikos instituto surengtoje konferencijoje apie įtraukiančią politiką. Joje dalyvavo apie 100-150 politikų, verslininkų, žurnalistų, filosofų, mokytojų ir kitų profesijų atstovų. Viena iš pranešėjų Lietuvos radijo žurmalistė Audra Čepkauskaitė skaitė labai įdomų  pranešimą “Žiniasklaida kaip politinės galios išskirstymo įrankis: nematomi piliečiai ir žurnalistų emancipacija nieko bendro neturinčiųjų bendrijoje”.  Savo pranešime Audra Čepkauskaitė įdėjo skaidrę apie www.simaitis.lt ir teigė, kad www.simaitis.lt ir apie tai šį blogą besivystanti veikla yra pilietinės iniciatyvos reiškinys naujųjų medijų laikais.

Spalio mėnesio “Ryto garsų” programoje apie sveikatos apsaugos reformą Klaipėdoje Audra Čepkauskaitė pastebėjo: “Kaip beaiškintume sveikatos sistemos pertraukos duobes, vyriausiųjų gydytojų konkurenciją, vietos politikų savanaudiškumu ar didžiųjų ligoninių sąmokslais prieš mažąsias, Klaipėdos atvejis išsiskiria tuo, kad net jeigu tai būtų tik pagaliai, geranoriškai ministerijai į ratus, tai vieši pagaliai, apie kuriuos galima kalbėti. Tai reiškia, kad iš Lietuvoje įprasto privataus pasipriešinimo, kai reikalai tvarkomi įtakingų žmonių skambučiais politikams, diskusija dėl sveikatos politikos keliasi į viešąją erdvę. Daktaro A. Šimaičio tinklaraštyje,  internete, facebooką, naujai susikūrusios viešos Vakarų Lietuvos medikų ir pacientų organizacijos pareiškimus, laikraščius ir radiją, kur galima kalbėtis vis atviriau.”

Rugsėjo mėnesį Šveicarijos radijas DRS parengė reportažą apie Lietuvos mediciną. Šį reportažą išverčiau į lietuvių kąlbą ir pasiūliau jį ‘Vakarų ekspresui”, kuriame reportažas buvo operatyviai paskelbtas. Po to, kai paskelbiau šį reportažą www.simaitis.lt, pranešiau apie tai kai kurioms Lietuvos masinės informacijos priemonėms. Lygiai po dešimties minučių šis reportažas atsidūrė lrytas.lt svetainėje. Tai man buvo didelis ir labai malonus surprizas. Tą trumpą akimirką www.simaitis.lt tapo ne tik tinklaraščiu, bet ir naujienų skelbėju. Nuostabus jausmas.

Panašus jausmas ištiko, kai paskelbiau savo nuomonę  apie Neringos Jasaitytės darbą. Neringos Jasaitytės vardas ir darbo rezultatai nuvilnijo viešojoje erdvėje.

Nuorodas į www.simaitis.lt tinklaraštį yra įsidėję Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacija, Lietuvos ūkio ministras Dainius Kreivys (dienoraštis “Kitu kampu”), dienoraštis “Ligi dangaus”. Gali būti kad dar yra kitų, apie kuriuos tiesiog nežinau.

Per vienerius metus iš viso apsilankė 7841 svečias (14. 679 vizitai) iš 56 šalių.  Vidutiniškai peržiūrejo 1,8 puslapio, praleisdamas 3 minutes 14 sekundžių. Skaitomiausi įrašai buvo: Apie, Dviratis, Kristinos Andrėkutės įrašas “Rimčiausi dalykai gyvenime nutinka spontaniškai” ir įrašas “Šveicarijos radijas DRS apie korupciją ir kyšininkavimą Lietuvos medicinoje”. Iš viso paskelbti 173 įrašai.

Dar sykį dėkoju visiems !!!! Iki kitų susitikimų. Ir ne tik virtualioje erdvėje:)

Audrius

****

Nuotraukos autorė Nomeda Repšytė

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

No tags

Nov/10

22

“Akademinės fikcijos” apraiškos

2007 metais 11 dieną dienraštis “Lietuvos žinios” paskelbė mano straipsnį “Nacionaliniai medicinos fenomenai”. Vakar skelbėme pirmąją šio straipsnio dalį “Dvigubas standartas – gyvenimo ir išgyvenimo dalis”. Šiandien – antroji “Nacionalinių medicinos fenomenų” dalis.

****

“Akademinės fikcijos” apraiškos

Kyla naturalus klausimas:  o ką turėtų daryti žmonės, kurie turi daug pajamų ir nėra nusiteikę stoviniuoti ilgose eilėse pas gydytojus ar laukti planinėje eilėje planinės procedūros?

Šiuo atveju būtų du keliai. Pirmas, privati medicina. Tačiau Lietuvoje privačios medicinos paslaugos nėra dar gerai išvystytos ir negali suteikti visų paslaugų, ypač sudėtingų technologijų srityje.

Antras. Jungtinėje Karalystėje šis klausimas sprendžiamas paprastai. Privatiems pacientams gydytojo konsultacijos, įvairūs tyrimai, procedūros gali būti atliekamos nevalstybinio darbo laiku.

Tuo atveju pacientas arba jam atstovaujanti draudimo bendrovė atsiskaito su ligoninė, gydytoju ir visu personalu, kuris suteikė paslaugas pacientui. Šis metodas būtų ypač tinkamas Lietuvai.

Gydytojai jaustųsi oriai uždirbantys pinigus, mažėtų egzistuojanti įtampa tarp gydytojų ir slaugytojų, o ligoninės taip pat gautų nemažai papildomų pajamų. Tai yra nemažos pajamos ligoninei. Ir kas svarbiausia, tai yra civilizuotas būdas gydytojui, slaugytojoms ir kitam personalui užsidirbti papildomų pinigų.

Medicinos visuomenei taipogi atėjo laikas suvokti, kad papildomi mokėjimai nėra išeitis iš situacijos. Iš vienos pusės, jie pagerina tam tikro gydytojo finansinę situaciją.

Iš kitos pusės, jie užmuša bet kokį norą kažką keisti ir daryti. Dažnas širdyje pagalvoja: o kam man kažką keisti ir daryti, aš vis tiek gerai gyvenu.

Tokioje situacijoje dažniausiai atsiranda geri specialistai, skyriaus vedėjai, tai yra žmonės, kurie turi didžiausią įtaką ir galėtų būti reformų priešakyje.

Tačiau, kaip nebūtų paradoksalu, dėl aukščiau nurodytų priežasčių dažniausiai būtent jie ir yra tie žmonės, kurie mažiausiai suinterensuoti bet kokiomis reformomis.

Dažnai jie tampa bet kokių pokyčių ar reformų stabdžiu. O labiausiai suinteresuoti ir labiausiai to nori, kurie mažiausiai gali (rezidentai, jaunesni gydytojai, slaugytojos).

Susiklosto paradoksali situacija, kai reformos norėjimas atvirkščiai proporcingas užimamam postui.

Tas fenomenas yra persunkęs ne tik medicinos, bet ir visa kitą akademinę visuomenę – fenomenas Leonido Donskio įvardintas “akademine fikcija”.

PrintFriendly

·

2007 metais balandžio 11 d. dienraštis “Lietuvos žinios” paskelbė mano straipsnį “Nacionaliniai medicinos fenomenai”. Gerokai nustebau, kai šis straipsnis buvo paskelbtas pačiame pirmajame puslapyje, ir tapo tos dienos “Lietuvos žinių” vedamuoju straipsniu.

Tai tiesiog atspindi, kokia uždara, nenorinti bendrauti ir apsistačiusi nepramušamomis sienomis buvo Lietuvos sveikatos apsauga. Tokia ji tokia išlieka ir šiandien, tačiau sekant dabartinę spaudą, susidaro įspūdis, kad ši tvirtai suręsta mūro siena kasdieną darosi vis silpnesnė ir silpnesnė.

Perskaičiau šį straipsnį dar sykį ir pagalvojau, kad nemažai temų yra aktualios ir dabar. Turbūt, kad šiandien ir pats ne visai sutikčiau  su visomis savo mintimis, išsakytomis 2007 metais. Per tai suvoki, kad laikas nesulaikomai eina į priekį. Keičiasi aplinka, situacija, suvokimas, keitiesi ir pats …

Pabandykime pažvelgti į 2007 metus ir drauge pagalvoti, kiek nuėjome … ir ar toli nuėjome. Šiandien – pirmoji šio straipsnio dalis.

****

Dvigubas standartas – gyvenimo ir išgyvenimo dalis

Nuo sovietinių laikų, kai dvigubas standartas buvo gyvenimo ir išgyvenimo dalis, mes įpratome, kad, kai kalbame viešai, meluoti galime neraudonuodami, na o šeimoje melas yra neprimtinas.

Šis fenomenas yra giliai įsišaknijęs gydytojų finansinėje plotmėje. Visi gerai žino ir suvokia, kad papildomi mokėjimai (liaudyje vadinami kyšiais ) egzistuoja. Kai ministras tai neigia, tokia jo pozicija primena laikus, kai buvo teigiama kad už Berlyno sienos į Rytus bedarbystė neegzistuoja, o invalidų gatvėse nėra dėl to, kad visi yra sveiki.

Dažniausiai jie sudaro didžiąją pajamų dalį, ypač tų gydytojų, kurie dirba stacionaruose.

Reikia atsisakyti primityvaus požiūrio į papildomus mokėjimus. Šios problemos draudimais, moralizavimais ar kitais paprastais metodais neišspręsi. Jie egzistuoja, nes rinkos ekonomikos neužtvenksi.

Tą jau bandė padaryti komunistai, bandydami kovoti su spekuliantais ir aktyviai kurdami planinę ekonomiką. Papildomi mokėjimai egzistuoja, nes visuomenė aiškiai suvokia, kad valstybės mokamas atlyginimas gydytojui yra juokingai mažas.

Gydytojų paslaugų vertė yra gerokai didesnė, nei moka valstybė. Tą suvokia pacientas, tą žino ir gydytojas. Jei nebūtų buvę papildomų mokejimų, šiandien Lietuvoje gydytojų būtų dar gerokai mažiau nei yra.

Papildomi mokėjimai sukuria terpę nevienodam gydytojų požiūriui į pacientą. Kodėl tas, kuris sugeba atsiskaityti, pas gydytoją gali patekti anksčiau, gauti geresnę pagalbą?  Be abejonės, tai yra neteisinga.

Tad kaip šią problemą spręsti? Visų pirma valstybė turi aiškiai įvardinti tinkamą paslaugos kainą. Pasakyti, kad medicina yra brangus dalykas ir suteikti paslaugai atatinkamą vertę. Tai turi pasireikšti finansavimu medicinai ir reikšmingu gydytojų algos pakėlimu.

Panašu į tai, kad gydytojų profsąjungos pastangos pakelti algas baigsis tuo, kad gydytojų algos Lietuvoje pakils tik vos daugiau, nei kilo vidutinė alga Lietuvoje. O jei dar įvertinsime infliaciją, turbūt, kad gausis taip, kaip “norėjome kaip geriau, o išėjo kaip visada”. Taigi gydytojai iš esmės toje pačioje situacijoje, kurioje buvo prieš 3-4 metus. Daugelyje pasaulio šalių bazinė gydytojo alga yra 4 – 5 kartus didesnė nei visuomenės vidurkis.

Taigi vertinant pagal šiandieninius standartus bazinė gydytojo alga šiandien turėtų būti apie 6-8 tūkstančius litų.

Kai visuomenė žinos, kad gydytojai gerai uždirba, mažai kam kils noras duoti papildomus atlygius, o daugumai gydytojų nekils ranka priiminėti papildomus atlygius, kai jie žinos, jog jie uždirba gerai.

Jungtinėje Karalystėje pasirašant kontraktą su ligonine, taipogi pasirašomas ir etikos kodeksas, kuriame draudžiama priiminėti bet kokias dovanas ir atlygius.

PrintFriendly

· · ·

Nov/10

20

Žmogus, kuris patikėjo reforma

Mąsčiau, galvojau apie tą žmogų ir jo poelgius. Po to vėl mąsčiau, galvojau. Neturėjau jokio pykčio, nors dauguma pasakytų – tu turi labai pykti. Vėl galvojau, mąsčiau. Po to visai negalvojau, vėliau jį visai užmiršau. Kiti pasakytų -  jis yra tavo priešas. Vėl pradėjau galvoti. Jeigu jis yra mano priešas, tai kodėl nejaučiu jokios neapykantos?

Ne, jis negali būti priešas, nes  širdyje nėra nė vieno neapykantos krislelio. Tai gal jis tiesiog yra niekas. Taip negali būti. Jis negali būti niekas. Juk yra Profesorius,  dirba prestižinėje universiteto ligoninėje, taip pat  jis yra įvairių organizacijų vadovas.  Ir ne tik. Jis buvo vienos iš Lietuvos partijų kandidatas į Lietuvos Respublikos Seimą.

Šis žmogus turi didelę valdžią, jis gerai žino ministerijos koridorius ir dažnai jais šmirinėja. Ten jį visi pagarbiai sutinka, nes su juo pyktis neverta. Gali turėti nemalonumų. Jis kartas nuo karto surengia BNS preskonferencijas ir pasisako svarbiais gydytojų gyvenimo klausimais. Tūlam piliečiui gali pasirodyti, kad šis žmogus labai svarbus.

O kas jis man? Vis užduodavau šį klausimą ir niekaip nerasdavau atsakymo. Atsakymo bandau ieškoti draugų, bendraminčių ištartuose žodžiuose, pasakymuose. Tačiau jų mintys man taip pat nepateikia jokio atsakymo į šį klausimą. Kas yra man šis žmogus?

Bandau atgaminti įvykių seką ir  atsakyti į kitą klausimą. Kaip tai atsitiko? Tada atsimenu vieno iš pažįstamų psichiatrų ištartą frazę, kuria jis apibūdino patį svarbiausią sovietinio mąstymo bruožą. Už iniciatyvą yra baudžiama.

Taip iš tikro, 2007 metais parodžiau iniciatyvą įsteigti Nacionalinę medicinos specialistų asociaciją. Už tai buvau viešai nubaustas – “Gydytojų žinios” atspausdino  opusą, kuriame purvo ir neteisybės tiek daug, kad, net jei tai būtų tiesa, niekas nepatikėtų. Tikrai buvau ne pirmas, kuriam buvo išrašytas baudos bilietas už iniciatyvą. Prieš 8 metus buvo bandoma steigti Gydytojų rūmus – iniciatoriai buvo nubausti. Doc. Pūras bandė daryti reformas. Jis taip pat  buvo nubaustas. Skamba įtikinamai, tačiau vis dėlto atsakymo į klausimą nerandu.

Vėl klaidžioju asmeniniais minčių labirintais. O kas jis man? Iniciatyva. Taip. Ir vėl.  Štai tas žodis, kuris tarsi siūlo galą patraukus, kamuoliukas iš lėto pradeda išsivyti. Taip – iniciatyva. Atsimenu dar vieną savo iniciatyvą. Iniciatyva, kuri yra Lietuvos sveikatos apsaugos reforma.

2009 metų sausio mėnesį Klaipėdos jūrininkų ligoninei pasiūliau sukurti pavyzdinį kardiologijos skyriaus departamentą, suorganizuotą pagal Vakaruose pripažintus paslaugų teikimo ir darbo organizavimo principus. Taip, iniciatyva. Tos iniciatyvos dalimi turėjo būti tų metų vasario mėnesio gale mano skaitomas pranešimas  Jaunųjų gydytojų asociacijos organizuotoje konferencijoje, į kurią pavyko prisikviesti ir Londono podiplominių studijų dekaną.

Kuo daugiau iniciatyvos, tuo labiau baudžiamas.  Šį kartą ‘Gydytojų žiniose’ pasirodė dar vienas purvo šedevras. Tačiau to neužteko. Šis žmogus, išgirdęs apie konferenciją, lakstė po Sveikatos apsaugos ministeriją, susitiko su Prezidento Adamkaus patarėja medicinai, šmirinėjo po Seimo koridorius  ir … jūs turbūt pagalvosite, kad visus kvietė į konferenciją, kur turėjo būti svarstoma viena iš pamatinių sveikatos apsaugos vertybių – gydytojų rengimas. Arba ruošė pranešimą ir rinko informaciją iš valstybinių institucijų.

Anaiptol, ne – jis agitavo prieš konferenciją, pateikdamas vieną vienintelį motyvą- į konferenciją skaityti pranešimo atvyks Dr. Audrius Šimaitis. Pranešimo pavadinimas “Sveikatos apsaugos reforma: kodėl eukaliptai negali gyventi be gaisrų?” Pranešimo turinys – sveikatos apsaugos reformos plano pasiūlymas. Visą pranešimą ir šiandien galima pažiūrėti internertiniu adresu www.rezidenturaklaipedoje.com .

Medicinos frontuose antiagitacija iki šiol buvo negirdėtas reiškinys – tai buvo neabejotina naujovė ir visiškai naujas reiškinys. Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas kviečia visus neatvykti į konferenciją!

O gal tai sapnas, fantazija, miražas? Žmogus laksto po beveik visas valstybines institucijas ir agituoja prieš konferenciją. Taip, tai turbūt  sapnas.

Tame sapne aš susitinku su Šerloku Holmsu. Šalia  manęs stovi ne tik jis, bet ir mano kolega daktaras Vatsonas. Šerlokas Holmsas gudriai šypsosi ir tyli, o mano kolega daktaras Vatsonas tyliai į ausį kužda: jūs klausėte , kas jis toks.

Šerlokas Holmsas mano, kad jis yra pirmas žmogus, patikėjęs reforma.

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

· · ·

Su įdomumu skaitau Tavo straipsnelius  „Vakarų eksprese“.

Dėkoju Tau už tiesų ir atvirą žodį, ypač buvau sužavėta šios dienos pastebėjimais.

Nenurimk, Tu kol kas vienintelis taip atvirai sakantis tiesą.

Gal tai pradžia ir žmonės praregės, ar bent jau išdrįs sakyti teisybę.

Žinoma tai labai sunku, nes tokie reiškiniai klesti visoje Lietuvoje, ne tik medicinoje.

Ne visi mūsų aplinkoje yra susirgę  “Stokholmo sindromu” , o tai teikia šiek tiek vilties. Su įdomumu seksiu Tavo pastebėjimus ir ateityje.

Visada Tave palaikanti  …..

****

Eglės Petkutės nuotrauka

P.S. Šį laišką gavau  2009 m. lapkričio  mėn. iš buvusios Klaipėdos jūrininkų ligoninės kolegės (spausdinama su jos leidimu).

PrintFriendly

·

Nov/10

18

Laikas subręsti kūrybiniam mąstymui

2009 m. gruodžio  14 d.  “Vertybėmis pagrįstą reformą” pristačiau Laisvojo universiteto klausytojams Kaune. Tame susitikime dalyvavo apie dvidešimt jaunųjų gydytojų ir  Kauno medicinos universiteto studentų. Į susitikimą taip pat buvo atėjusi ir “Ūkininko patarėjo” priedo “Šeimininkė” korespondentė Edita Gruiniūtė.

Prabilus apie reformą, daugelyje žmonių paprastai kyla įvairių, dažniausiai, negatyvių jausmų virtinė. Iš vienos pusės šiandien yra aiškus reformos būtinumo supratimas jau dvidešimt metų nustojusioje vystytis sveikatos apsaugos srityje. Tačiau žvelgiant tik į vieną sveikatos apsaugos ministerijos siūlomą reformos projektą, ir tą patį nepateiktą gilesnei Lietuvos visuomenės diskusijai, susidaro įspūdis, kad jis parengtas orientuojantis tik į juo suinteresuotos oligarchinės grupės poreikius. Lietuvos žmonės sukyla ne prieš pačios reformos buvimą, o prieš  tai, kad jiems nesuteikiama galimybė patiems dalyvauti reformos varianto pasirinkime ar net kūrime. Tuo labiau, kad rinktis yra iš ko. Juk įvairias reformų variacijas siūlo tiek asmeninės, tiek ir visuotinės iniciatyvos. Dėl nepagarbos gydytojo profesijai ir būtinos reformos delsimo į Jungtinę Karalystę emigravęs gydytojas Audrius Šimaitis šiandien siūlo projektą, papildantį šiuo metu numatomą vykdyti reformos variantą ir kur kas labiau, anot jo, atitinkantį tiek gydytojų, tiek pacientų lūkesčius.


Dabartinę sveikatos apsaugos sistemą būtina reformuoti – tai pripažįsta kone kiekvienas. Tačiau ko reikia, kad reformos nebijotume, gal jos net lauktume?


Reforma yra vertybinis ir kokybinis pokytis. Jis neįmanomas be mąstymo pokyčio, kuriuo sukuriamos naujos struktūros. Pinigai visada yra svarbus veiksnys, bet jų toms vertybėms sukurti nereikia. Kalbant apie mediciną, daug svarbiau sukurti paslaugų ir darbo organizavimo principus, pagrįstus tomis naujomis esminėmis vertybėmis.

Bet koks reformos planas turi būti pagrįstas strateginio planavimo principais. Vienas pagrindinių – tai kūrybiškumas, skatinantis atsisakyti standartinio mąstymo ir į esamą situaciją pažvelgti kitaip. Vadovaujantis šiuo principu, pralaimėjusiųjų nebūna, laimi visi.

Tačiau šiandien taikomi seni mąstymo būdai, o iškilusios problemos vis dar sprendžiamos pasitelkiant tam tikrus trafaretinius modelius. Vienas jų – tai piramidinis hierarchinis mąstymas, kai iniciatyvos ir sprendimai nuleidžiami iš viršaus, šiuo atveju – ministerijos. Taigi sprendimus priima mažos žmonių grupės, nedalyvaujant daugumai su situacija susijusių žmonių – gydytojams ir slaugytojams. Dėl to sistema yra neefektyvi, ir atsiranda palanki terpė korupcijai klestėti. Taigi būtina keisti vertybių skalę ir, atsisakius hierarchinio piramidinio modelio, pasukti bendradarbiavimo ir kolektyvinių sprendimų keliu.

Kokie konkretūs veiksmai leistų tai padaryti?


Esamą situaciją tikrai pagerintų asociacijų įkūrimas; jas sudarytų tos ligoninės, kuriose rengiami gydytojai. Jos būtų atsakingos už visų teikiamų paslaugų organizavimą regione. Jokiu būdu negalima steigti bendros visos šalies asociacijos, nes ji būtų tapati ministerijai. Manau, einant mano minėtu keliu, būtų sėkmingai derinami vertikalūs ir horizontalūs sprendimai. Tai reiškia, kad aukštesnė institucija, pavyzdžiui, ministerija, priima bendro pobūdžio sprendimą, o jį konkrečiai įgyvendina žemesnė institucija, šiuo atveju – asociacija. Pavyzdžiui, ministerija priima sprendimą mažinti ligoninių skaičių. Tai tikrai reikia daryti, tačiau tai galėtų įgyvendinti būtent asociacija, kurios atstovams daug geriau žinomi regiono ypatumai bei pacientai. Tokiu atveju kolektyviai priimami asociacijų sprendimai kur kas labiau atitiktų regiono lūkesčius. Tai būtų vienas iš efektyvių įrankių, padedančių mažinti esamą korupcijos indeksą (bet kokie korupciniai veiksmai būtų akivaizdžiai matomi). ES duomenimis, Lietuvos gyventojų nepasiekia apie dvidešimt procentų visų mūs šaliai skirtų pinigų. Anot mano kolegų, tai gerokai sumažintas skaičius.
Be to, asociacijos sudarytų prielaidas regioninių specialistų sutartims. Tada specialistas dalį laiko dirbtų bazėje, o kitu laiku galėtų vykti konsultuoti į regiono ligonines. Taip iš dalies būtų galima spręsti specialistų trūkumo regionuose ir Lietuvoje klausimą. Mūsų nedidelė šalis tam ypač palanki. Pavyzdžiui, iš Vilniaus nuvykti į Trakus netrunka daug laiko. Siūlyčiau užmiršti tą seną sovietinį žodį – etatas. Ministerijos lygmeniu sudaryta gydytojo sutartis, kurioje atsispindėtų šiuolaikiniai gydytojo darbo principai, jo dabartinės darbo ypatybės ir dabartiniai poreikiai, leistų daug labiau tobulinti praktinius įgūdžius. Esant dabartinei tvarkai – 38 valandų darbo savaitei – ministerija ar gydymo įstaiga tikisi, kad visą šį laiką gydytojas praleis prie ligonio lovos arba poliklinikos priimamajame. Tai ir yra senas požiūris, neatitinkantis šių dienų realijų. Gydytojo darbas šiandien susideda (arba turėtų susidėti) iš kelių itin svarbių dalių: klinikinio darbo, darbo su dokumentacija, organizacinio darbo, dalyvavimo įvairių organizacijų veikloje, mokomojo bei akademinio darbo.

Šiandien viena didžiausių korupcijos erdvių – valstybinės medicinos paslaugas teikiančios įstaigos. Kiek tikėtina, kad įsigalėjusį požiūrį ir etiškumo pamynimą pakeis nauja sprendimų priėmimo tvarka?


Visuomenė turi matyti, kad gydytojai nori keistis. Jos požiūris į juos šiandien skeptiškas. Tačiau jeigu nebus pakeistas valstybės požiūris į medikus, tikėtis sėkmės neįmanoma. Kalbu tiek apie darbo sąlygas, tiek apie galimybes tobulėti ir apmokėjimą. Turi kisti ir pačios ministerijos požiūris į tai, kas yra geras gydytojas specialistas. Geras gydytojas turi aktyviai dalyvauti paslaugos vystyme ir dalyvauti sveikatos apsaugos valdyme, turi jaustis šeimininku to, ką jis daro. Tada atsiras noras keistis,dalyvauti.
Taigi kitas svarbus principas, būtinas sėkmingam reformos įgyvendinimui, – tai visuotinis siūlomų sprendimų svarstymas, viešas ir skaidrus.

Šiandien dauguma gydytojų net nežino, kokia konkreti reforma vykdoma, nedalyvauja priimant sprendimus. Kita vertus, jie net neturi galimybės išsakyti savo nuomonę taip, kad ji būtų išgirsta ir į ją būtų bent kiek atsižvelgta. Dažnai, kalbant apie reformą, klausiama: „O ką tai man duos?“ Visada būtina atsakyti, ką tai duos konkrečiai gydytojui ar pacientui. Tai svarbus klausimas, bet kartu ir labai trumparegiškas, nes jis dažnai pernelyg susijęs su materialine gerove, kurios tikimasi gauti.

Dabartinį visuotinį gydytojų pasyvumą skatina ir tai, jog visus sprendimus priima tik ministerija, kitiems lieka tik sekti jų rezultatus. Tai sovietinio mąstymo anatomija, kai sprendimus už tarybinę liaudį priimdavo vos keli asmenys. Taigi šiandien susiduriame su to paties mąstymo stereotipo atkartojimu. Todėl būtina stiprinti gydytojų savivaldą, iniciatyvą ir laipsniškai jai perduoti vis daugiau funkcijų. Kaip augančiam vaikui tėvai suteikia vis daugiau atsakomybės. Kas gali už regioną nuspręsti, kas jam geriau: ministerija ar pats regionas?

Galbūt gydytojus tenkina gaunamas nemenkas nelegalus priedas prie atlyginimo, dėl to jie nesuinteresuoti bet kokia reforma?


Medikų gerovės suvokimas apima tris sąvokas: materialinę, psichologinę ir socialinę. Žvelgiant iš materialinės pusės, situacija nėra labai bloga. Ir šiandien kai kurie gydytojai gauna solidų atlyginimą, pavyzdžiui, dešimt tūkstančių į rankas. Manau, ateityje jie turėtų pasirašyti etikos kodeksą, kad atsisako nelegalių papildomų mokėjimų. Tada visuomenė matytų, kad gydytojai yra pasirengę keistis. Psichologinis ir socialinis aspektas gerokai atsilieka nuo to, kurio būtų galima tikėtis. Paprastai gydytojai dirba dviem etatais, po dvylika ar keturiolika valandų per dieną.
Slaugytojų socialinė ir psichologinė situacija irgi panaši. Jos šiandien vertinamos nepakankamai. Be to, tiek visuomenė, tiek gydytojai neišnaudoja jų potencialo. Slaugytojos su aukštuoju išsilavinimu dirbą tą patį darbą, kaip ir neturinčios universitetinio išsilavinimo. Išplečiant diplomuotų slaugytojų kompetencijos ribas, būtų galima sumažinti gydytojų darbo krūvį ir tą laiką skirti profesiniam tobulėjimui bei sudėtingesniems darbams atlikti.

Jūsų nuomone, kokias vertybes pamina šiuo metu planuojama įgyvendinti vadinamoji „3R“ ligoninių reforma?


Reforma vyksta tada, kai ja suinteresuotos visos šalys: pacientai, medikai ir visuomenė. Šiuo atveju centrinė ašis yra pacientas. Todėl būtina atsižvelgti į jo poreikį gauti geras kokybiškas paslaugas bei jų prieinamumą visais atžvilgiais, įskaitant ir paslaugų buvimą kuo arčiau namų. 2006 metais Liuksemburge visos Europos Sąjungos šalys, tarp jų ir Lietuva, pasirašė Europos Tarybos rekomendacijas „Tarybos išvados dėl ES sveikatos apsaugos sistemų bendrųjų vertybių ir principų“.

Dokumente numatyta, kokiais pagrindais turėtų būti vykdomos visos reformos. Pabrėžta, kad būtina vadovautis esminėmis vertybėmis: lygybe, solidarumu, prieinamumu prie aukšto lygio paslaugų ir universalumu. Tačiau dabartinė sveikatos apsaugos ministerijos siūloma reforma – ne 3R, o 5R3R2V (5R reiškia 5 Lietuvos regionus, kuriuose yra trijų lygių – respublikinės, regioninės ir rajoninės – ligoninės, 2V reiškia dvi valstybinio finansavimo universitetines ligonines Vilniuje ir Kaune) – neužtikrina, kad visi šalies gyventojai gaus vienodai geras paslaugas. Šios dvi – Vilniaus ir Kauno universitetinės ligoninės bus valstybinio finansavimo, tad veikiausiai planuojama kurti du skirtingus finansavimo lygius. Jeigu iš tiesų taip bus, apie 60 proc. Lietuvos gyventojų (Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos regionų) nebus sudarytos vienodos sąlygos gauti universitetinio lygio paslaugas. Be to, bus beveik neįmanoma įgyvendinti ir kitos Europos Sąjungos siūlomos bendrosios vertybės – pacientų prieinamumo prie aukšto lygio paslaugų. Per pastaruosius dvidešimt metų universitetinės ligoninės, kitaip negu regioninės, gaudavo neproporcingai didesnį finansavimą. Tai viena iš priežasčių, kodėl trūksta specialistų regionuose. Jeigu tai tęsis, gydytojai ir toliau nenorės dirbti regionuose.
Taip pat visuomenė turėtų pasakyti, kokio medicininio modelio pageidautų. Valstybinio, valstybinio ir privataus ar tik privataus. Dabartiniame (2008-2012 metų) plane dėl nuoseklumo ir valstybės politikos stokos laikomasi nuostatos, kad pinigai turi sekti paskui pacientą. Tokiu atveju, sukuriant trijų lygių ligoninių sistemą, numatant tokį pacientų judėjimo mechanizmą, įteisinama valstybinė medicina, o privačios medicinos praktikai erdvės lieka itin mažai. Olandijos patirtis parodė, kad sėkmingiausias yra privačios ir valstybinės medicinos sveika konkurencija, kai teritorinės kasos konkuruoja su valstybinių ligoninių kasomis ir nėra jokių regiono ribų. Šiandien pripažįstama, kad būtent Olandija teikia vienas geriausių paslaugų Europoje.

Šiam projektui parengti ir tobulinti jau paskyrėte penkerius metus. Tačiau ministerija kol kas taip ir neišgirdo net pačių pagrindinių, gilesnės diskusijos vertų Jūsų siūlomų principų.


Šį procesą vertinu kaip ilgalaikį. Pastangos niekada nenueina veltui. Tikiu, kad pasiryžimas, tikėjimas, noras, atkaklumas ir nesitaikstymas su esama situacija tikrai atneša konkrečių rezultatų.
Ačiū už pokalbį.

***

Nuotraukos autorė Rūta Jasaitytė

PrintFriendly

· · · ·

Pacituosiu savo kolegės žodžius “gėda prisipažinti, kad dirbu medicinoje”  ir iš tiesų tuose žodžiuose yra tiesos. Ir ne tik dėl to, kad nebepasitikime vieni kitais ir kad numojome ranka į žmogiškumą ar praradome profesijos prestižą, mumis nebepasitiki ir visuomenė. Visur klesti korupcija, savanaudiškumas. Gydome ir slaugome tik ligą, bet toli gražu ne žmogų.

Kas liečia mane asmeniškai, tai visiems sakau o ir pati taip galvoju, kad tikriausiai gimiau po laiminga žvaigžde arba turiu sugebėjimą save pateikti taip, kad nebūčiau žeminama nei kolegų nei gydytojų, kuriuos taip pat turėčiau laikyti savo kolegomis.

Slaugytojų požiūris į pačias save yra labai keistas mano požiūriu. Dauguma jų save  ir supranta vykdytojo vaidmenyje, būtent todėl nesigirdi jų balso. Kai kas negirdi, o kai kas ir nenori girdėti.

Lietuvoje sveikatos reforma yra būtina, tik neaišku kaip ji bus įvykdyta ir kam nuo to bus geriau. Šioje situacijoje aiškiai sakoma, kad geriau bus pirmiausia pacientui, tačiau praktika rodo visai ką kita.

Reformos eigoje, bent jau mano pastebėjimu, šiuo metu stengiamasi išsaugoti postą, tam ieškoma įvairių kelių, pasitelkiamos pažintys, nes kaip mes visi žinome “Lietuva- švogerių žemė”. Išdrįsome garsiai diskutuoti, bet baimė gauti “peilį į pašonę” vis dėl to lieka.

Gydytojui paprasčiau, jų visada trūksta, tad jie savo profesija gali manipuliuoti. Slaugytoja čia susiduria su kitokia situacija, nors mes ir gerai žinome, kad slaugytojų nėra per daug ( kadangi esu Lietuvos Slaugos Specialistų Organizacijos Klaipėdos krašto direktorė, žinau situaciją) jai dažniausiai pasakoma, kad tokių kaip tu yra apstu.

Taip… yra… bet patikėkite, greitai prašysime tos profesijos imigracijos iš kitur, nes vidutinis slaugytojo praktiko amžius apie 40-45 metus. Tokių dauguma, o kur jaunimas? Pastaruoju metu pastebėjau tendenciją, kad slaugytojo profesiją renkasi tie, kurie neįstoja kitur arba finansinės galimybės neleidžia rinktis kitos profesijos. Tai ką mes turime, “profesionalų” komandą, kurie visiškai nenusiteikę būti profesionalais, nes jiems tai neįdomu. Niekam nesuprantamas slaugytojos noras siekti aukštojo mokslo, kai darbas ir kompetencija lieka tie patys.

Kame reikalas? Niekaip nerandu atsakymo? Tiksliau šviesą tunelio gale matau, bet ar sulauksiu, kol ji priartės.

Jau anksčiau finansai patenkantys į gydymo įstaigas buvo neracionaliai naudojami. Pastebėjau, kad įstaigos prestižas kiekvieno tos įstaigos vadovo reikalas ir nesvarbu, kad įranga ta pati ir kitoje ligoninėje, kuri matosi per langą.

Vietoje to, kad vadovai susitartų vienas su kitu dėl racionalaus įrangos panaudojimo, kad ji atsipirktų ir neštų naudą, jie ją perka ir didžiuojasi, kad turi. Juk įrangos atnaujinimas labai brangiai kainuoja ir kai ji nėra naudojama apskritą parą ar ji naudinga ir reikalinga?

Gal geriau tuos pinigus investuoti į personalo kvalifikaciją ir atitinkamą atlygį. Na nesu to lygio protas, bet manau, kad kažkuom esu teisi.

Beje, gydytojas visada suras būdą kaip vienoje ar kitoje situacijoje apsiginti. Vargšas slaugytojas šiuo atžvilgiu, juk jis atsakingas beveik už viską.

O kai esi atsakingas už viską, praktika rodo, kad esi atsakingas už nieką. Nuleidi galvą ir priimi tai ką sako.

PrintFriendly

· ·

<< Latest posts

Older posts >>

Theme Design by devolux.nh2.me