Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Archive for December 2010

Dec/10

31

Sveikiname su Naujaisiais Metais !!!

*****

paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

No tags

Dec/10

26

Atostogos iki sausio 3 imtinai

PrintFriendly

No tags

Mylimasis, kuriuo trokštu dalintis

Rašyti apie Tą, kuris mano gyvenime yra svarbiausias, kuris yra neišsemiamas laimės šaltinis, ne taip lengva. Žinau, kad ir ką bepasakyčiau, kad ir kaip apibūdinčiau savo jausmus, jokie žodžiai neatspindės pilnatvės, kurią jaučiu.


Mes visi trokštame mylėti ir būti mylimi, trokštame būti saugūs. Kokie būname laimingi, įsimylėję, ir kokie nelaimingi, nusivylę mylėtu žmogumi arba jo išduoti. Vienišo žmogaus sielos skausmas neišmatuojamas. Tačiau vienatvė iš dalies yra paties žmogaus pasirinkimas. Kad ir koks būtum vienišas ir nesaugus, visada yra Tas, kuris tavęs laukia, kuris myli tave net visų atstumtą.


Nuo tada, kai pajutau, jog mano gyvenime svarbiausias asmuo, svarbiausias mylimasis yra Dievas, gyvenimas tapo daug šviesesnis. Kiekvienas rytas prasideda pasisveikinimu su Juo, vakaras baigiasi padėkos malda Jam, ir, aišku, įvairiausiais prašymais Jam. Kiekvieną sprendimą darau, klausdama Jo. Esu tikra, kad Jam patinka, kai džiūgauju, lyg maža mergaitė, pasipuošusi prieš veidrodį, kai įveikiu dar vieną iškilusią kliūtį, kai netveriu iš laimės, išgirdusi apie gerus vaikų rezultatus, kai matau laimingą savo vyrą, kai darbe ramiai praeina diena, kai pavyksta  sušokti dar sudėtingesnę šokio kompoziciją. O aš nepaliauju dėkoti Jam, kad man suteikia galimybę taip ilgai džiaugtis jaunyste, gera sveikata, mėgautis teisėtais gyvenimo malonumais.


Mano mylimasis ypatingas. Jis trokšta, kad Juo dalinčiausi. Dalindamąsi Juo, tampu dar artimesnė su Juo.


Perskaitę mano liudijimą, kiekvienas turite galimybę pasirinkti.

Vieniems tai sukels šypseną, palaikys mane, švelniai tariant, kuoktelėjusia, kiti susimąstys – ir tai neblogai. Gal atsiras tokių, kurie išdrįs tapti laimingais.

Laimės linkiu visiems.

Dr. Birutė Jankuvienė

PrintFriendly

No tags

Dec/10

24

Su Šventėmis !!!

PrintFriendly

No tags

Dec/10

23

Ramūnas Likas. Serganti institucija negali pati reformuotis

Gerai žinome Parkinsono ligą, kuri paralyžiuoja žmogaus gyvenimą. Tačiau pasirodo, kad panašia liga gali sirgti ir įmonės/įstaigos/organizacijos. Ir liga ne ką mažiau klastinga. Kai perskaičiau šį Ramūno straipsnį, pagalvojau: ar daug yra Lietuvoje ligoninių, kurios neserga šia liga? Tuo pačiu šmėkštelėjo mintis – o gal Parkinsono liga serga visa Lietuvos sveikatos apsauga?

****

PARKINSONO LIGA

Pirmasis pavojaus požymis pasireiškia tuo, kad hierarchiškoje darbuotojų sistemoje atsiranda žmogus, kurio visiškas nekompetentingumas pasirinktam darbui puikiai dera su didžiausiu pavydu kitų sėkmei. Mažas kiekis nei vieno, nei kito visiškai nepavojingas, šiek tiek šių savybių turi dauguma.

Tačiau pasiekus tam tikrą koncentraciją prasideda cheminė reakcija. Dviem medžiagoms susiliejus, susidaro nauja substancija, kuri vadinasi “nekompavydžiu”. Nekompavydis pasireiškia išorės veiksmais, kai koks nors asmuo, nesusidorodamas su savo darbais, nuolat kiša nosį į svetimus reikalus ir mėgina pralįsti į vadovaujantį postą. Išvydęs šį nesėkmės ir ambicijų hibridą, specialistas palinguos galva ir tyliai tars: “Pirminė nekompavydozė”, jos simptomai visiškai akivaizdūs.

Antroji ligos stadija prasideda, kai užkrato nešiotojas šiokiu ar tokiu mastu prasiveržia į valdžią. Neretai viskas prasideda kaip tik nuo šios stadijos, nes nešiotojas išsyk įkopia į vadovaujantį postą. Sergantį nekompavydoze lengva atpažinti iš to, kaip užsispyrusiai jis pašalina gabesnius už save ir užkerta kelią tiems, kurie ateityje gali pasirodyti esą gabesni. Nesiryždamas pasakyti: “Šitas Šriftas pernelyg protingas”, jis aiškina: “Protingumo misteris Šriftas protingas, bet va, ar jis pakankamai blaiviai galvoja? Man labiau prie širdies misteris Šifras”. Nedrįsdamas tiesiai iškloti: Šitas Šriftas mane užjodė” , jis sako: “Man rodos, misteris Šifras turi daugiau sveiko proto”.

Sveikas protas – įdomi sąvoka, šiuo atveju priešinga protui; iš tikrųjų ji reiškia prielankumą rutinai. Tad m-ris Šifras nukreipiamas aukščiau, m-is Šriftas – į kokią nors prastesnę kontorą, ir pamažu administracijos etatus užima žmonės, bukesni už viršininką, direktorių ar pirmininką. Jeigu vadovas antrarūšis, jis pasitelks trečiarūšius pavaduotojus ir pasirūpins, kad, kad jų pavaldiniai būtų ketvirtos rūšies. Veikiai jie ims rimtu veidu lenktyniauti, kas bukesnis, ir žmonės dėsis dar didesni besmegeniai, negu yra iš tikrųjų.

Trečioji stadija prasideda, kai per visą įstaigą, nuo viršaus lig apačios, neaptiksi anei krislo proto. Tai ir bus komos būklė. Dabar įstaigą drąsiai galime laikyti mirusia. Ji gali ištrūnyti tokioje būklėje kokius dvidešimt metų. Ji gali tyliai subyrėti. Ji gali ir išgyti, nors tokių atvejų reta. Manytume, neįmanoma pasveikti nesigydant. Tačiau pasitaiko, ir tai visai natūralu, panašiai kaip daugelis gyvų organizmų įgyja imunitetą nuodams. Įsivaizduokime, kad įstaigą apipurškė dusto skysčiu. Kažkiek metų tikrai visa, kas gyva žūsta, tačiau galiausiai kai kurie individai įgyja imunitetą. Jie slepia savo sugebėjimus po bukiausio nerūpestingumo kauke, ir purškėjai pradeda nebepažinti gabiųjų.

Talentingas individas įveikia išorės gynybą ir pradeda kopti aukštyn. Jis šlaistosi po kambarius, plepa apie golfą, kvaišai kikena, nujoja reikalingus popierius, neatsimena vardų ir niekuo neišsiskiria iš kitų. Tik atsidūręs pačiose viršūnėse, jis nusimeta kaukę ir apsireiškia pasauliui. Viršininkai cypia iš baimės: nekenčiamos veiklos pajėgos prasiskverbė pas juos, į dramblio kaulo tvirtovę. Smūgis suduotas, liga traukiasi,  ir galimas daiktas,  kad įstaiga pasveiks per kokius dešimt metų. Tokių savaiminio pagijimo atvejų labai reta. Dažniausiai liga pereina visas stadijas ir tampa nepagydoma.

ATPAŽINIMAS

Vienas dalykas – aprašyti įsivaizduojamą židinį užkrato, apie kurį iš anksto žinome, ir visai kitas – atskleisti jį gamykloje, kareivinėse, kontoroje ar mokymo įstaigoje. Specialistas pažins nekompavydozės požymius pačioje pradinėje stadijoje. Kaip jis perprato? Jeigu tuokart yra užkrato nešiotojas, diagnozę nustatyti lengviau, bet juk jis gali atostogauti, būti komandiruotėje, bet jo kvapas sklando atmosferoje. O svarbiausia jis paliko pėdsakus vartodamas tokius posakius, kuriuos kartoja kiti. Bent kiek aukštesnės kompetencijos žmonės nepageidaujami, nes viršininkas negalėtų suvaldyti gerai dirbančios įstaigos.

Antros ligos stadijos pagrindinis simptomas, pagal kurį ji atskiriama, – tai pasitenkinimas savimi. Uždaviniai keliami nesudėtingi, ir todėl beveik viską pasiseka įvykdyti. Ligi taikinio – viso labo dešimt metrų, tad dažnai pataikoma. Direktoratas pasiekė viską, ką numatė. Panorėta – padaryta.

Trečioje stadijoje atsiranda apatija. Darbuotojai nebesilygina su kitais, jie išviso pamiršo esant kitas įstaigas.

GYDYMO PRINCIPAI

Pirmasis skelbia: serganti institucija negali pati reformuotis. Retsykiais liga išnyksta pati, kaip pati ir buvo atsiradusi, bet tai labai retas ir, specialisto akimis žiūrint, nepageidautinas atvejis. Kad ir koks būtų gydymas, jis taikomas iš išorės. Nors žmogus fiziškai ir sugeba sau pašalinti apendiksą pasinaudodamas vietine narkoze, bet gydytojai šito nemėgsta ir turi daug argumentų prieš. Juolab nerekomenduojama pačiam darytis kitokių operacijų. Negalima būti pačiam ir pacientu ir chirurgu. Reikalingas specialistas. Žinoma teks brangiai mokėti, bet šiuo atveju taupyti neapsimoka, nes tai gyvybės ar mirties klausimas.

Pagal antrąjį principą pradinę ligos stadiją galima gydyti injekcijomis, antroje kartais padeda chirurginė intervencija, o trečioji kol kas laikytina nepagydoma.

PrintFriendly

· ·

Ar reikia gydytojui išmanyti apie sveikatos apsaugos vadybą? Kaip atrodo medicina žmogaus, dirbusio versle, o po to vėl sugrįžusio į mediciną,  akimis? Kaip atrodo Lietuvos  medicina Ramūno Liko, vaikų psichiatro, daug metų dirbusio verslo struktūrose, žvilgsniu?

Ramūnai, gal galėtum trumpai papasakoti apie savo profesinę karjerą?

Trumpai sudėtinga, nes kalbant apie profesinę karjerą paprastai galvojama apie kurią nors vieną sritį. Tiesiog, baigęs medicinos studijas Vilniaus Universitete ir po to pabuvęs vaikų psichiatrijos rezidentūroje, 1994 – 2000 metais dirbau versle, įvairiose pozicijose: nuo įmonės steigimo, vadovavimo reklamai žurnale, darbo verslo konsultavimo įmonėje iki vadovavimo rinkodarai.

Žinoma, natūraliai traukė artimesnės psichiatrijai sritys, todėl pagrindinė domėjimosi sritis ir buvo žmogiškieji resursai, valdymas ir pan. Manau, kad šiose srityse pasiekiau šiokios tokios kompetencijos, nes mūsų įmonėje atliekantys praktiką studentai man vadovaujant rašė darbą, su kuriuo laimėjo rimtą stažuotę JAV ir vieną to darbo egzempliorių atnešė man dovanų atsiminimui.

Kodėl po daugybės metų mokslų ir praktikos  nusprendei pasukti į verslą?

Paprastai priimant rimtesnius sprendimus juos lemia ne viena priežastis, o daugybė įvairių aplinkybių. Taigi šalia asmeninių aplinkybių galėčiau paminėti keletą visuomeninių. Pirmiausia buvo akivaizdu, kad medicinoje esmingesnių pokyčių nebus neapibrėžtai ilgą laiką. Negana to, taip pat buvo akivaizdu, kad nebus normalių darbo sąlygų, apmokėjimo ir t.t.

Kita vertus, buvo alternatyva dalyvauti visuose tuose procesuose, pokyčiuose, kurie jau buvo prasidėję privačiame sektoriuje. Čia derėtų paminėti vieno suomių psichiatro pasisakymą apie psichiatrijos ir psichiatrų svarbą bei kompetencijas. Jis teigė, kad psichiatras turi būti kur kas geresnis ekonomistas už ekonomistą, nes jis turi prognozuoti visuomenės būklės pokyčius dešimtmečiais į priekį ir parengti bei pagrįsti programas, kurios teigiamai veiktų visuomenę ilgus dešimtmečius. Tegaliu pasakyti, jog jis buvo visiškai teisus ir telieka apgailestauti, kad daugelis mūsų psichiatrų labai siaurai supranta savo misiją ir vietą visuomenėje bei tikrai neturi reikiamų kompetencijų.

Ir vis dėlto grįžai vėl į mediciną?

Toli gražu nebuvau vienintelis pasukęs truputį į šalį nuo medicinos. Labai daug mūsų kartos atstovų perėjo dirbti į farmacinių kompanijų atstovybes bei į kitas sritis. Tačiau privačiuose pokalbiuose dažnai girdėdavosi nostalgiškos gaidos ir daugelis vienaip ar kitaip stengėsi būti arčiau medicinos. Psichiatrai yra šiek tiek išimtinė publika. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse yra labai normalu, kad darbuotojas (psichiatras, slaugytoja, socialinis darbuotojas) kuriam laikui pasitraukia iš psichiatrijos, kad „prasivėdintų“. Jie dažnai dirba net kuo toliau nuo psichiatrijos eančioje srityje.

Kita vertus, psichiatrai ir būdami psichiatrais neretai konsultuoja įmones žmogiškųjų resursų klausimais, pertvarkų metu padėdami keisti nuostatas ir t.t. Daugelis valdymo klausimų yra kilę iš klinikinio darbo, o šis tas iš verslo valdymo prigijo klinikiniame darbe, kad ir kalbant apie grupinės terapijos technikas. Taigi, kas šiais laikais supranta psichiatriją tik kaip gydymą, tas neturi jokio supratimo, kas yra šiuolaikinė psichiatrija, kuo ji užsiima ir kokius uždavinius visuomenėje sprendžia.

Mano grįžimas į klinikinį darbą taip pat buvo nulemtas aplinkybių sutapimo ir, žinoma, noro ir gal nuojautos, kad jau atėjo laikas, kai ir šioje srityje yra ką veikti ir gal šiek tiek daryti įtaką tiems procesams, kurie vyksta Lietuvoje. Per ilgus metus viešojoje erdvėje buvo diskutuojama apie privatizavimą, vamzdžius, korupciją, dujas, o apie daug svarbesnius dalykus – kas darosi su vaikais, kaip auga nauja karta, niekam nebuvo įdomu. Tik pastaraisiais metais šiek tiek tam skirta dėmesio, bet tik po tikrai skandalingų įvykių. Tačiau ir dabar tereikia apgailestauti, kad įvairiuose pasisakymuose vyrauja demagogija.

Kaip tau atrodė sveikatos apsauga ir jo organizavimas po to, kai grįžai į praktinį darbą iš verslo?

Lietuvoje verslo irgi yra visokio – nuo paprastų sukčių ir vagių ar grynai korupcinių sandėrių iki aukščiausio lygio profesionalų, kurie net pasauliniame kontekste atrodo labai gerai. Tačiau, nežiūrint verslo įvairovės, yra vienas bendras bruožas – jei nejudėsi, tai nieko ir nebus, o jei pasiremtume patarlėmis, tai kaip sakoma: „vilką kojos maitina“, „po gulinčiu akmeniu vanduo neteka“.

Taigi šia prasme ir patiri šoką, kad viešajame sektoriuje per gana ilgą laikotarpį taip ir neatsirado sprendimų priėmimo mechanizmai, kad kasdienės problemos, kurioms išspręsti net nereikia jokių papildomų resursų, o tik noro ir gal ministro parašo po vienu ar keletu gerai surašytų sakinukų, metų metais nesprendžiamos. Valdoma be jokio grįžtamojo ryšio. Labai sunku suprasti, kodėl žmogus daugelį metų nieko neveikia, o užima rimtas ir atsakingas pareigas bei gauna gerą atlyginimą? Kodėl, užuot dirbęs savo darbą, darbo laiką naudoja, kad dar papildomai užsidirbtų? Bet blogiausia, kad daugelis gydytojų prie to jau prisitaikę, apsipratę ir nesirūpina, kad kiekvieno jų interesai būtų ginami, kad sprendimai būtų su jais derinami ir kad juos atstovaujantys asmenys tinkamai atliktų prisiimtus įsipareigojimus.

Kaip tu vertintum Lietuvos ligoninių sveikatos apsaugos vadybą?

Iš viso negalvoju, kad ligoninės yra svarbiausia problema. Tiksliau, jos yra mažiausia problema mūsų sveikatos apsaugoje, na tik jos gal neproporcingai didelę dalį biudžeto suvalgo. Problema iš esmės yra paprasta – mūsų sistemoje viskas yra persistūmę nuo šeimos gydytojo iki specialisto ir nuo specialisto iki ligoninės. Nemaža dalis ligonių, kuriuos turėtų būti gydyti kompetentingi bendrosios praktikos gydytojai (BPG), siunčiami specialistui, nes BPG nebuvo praktiškai apmokyti atlikti tą darbą.

Taigi pas specialistą patenka daug ligonių, kurie neturėtų pas jį patekti ir jis užsiima ne tuo, kuo turėtų užsiimti, ir teikia žemesnio lygio paslaugas negu turėtų, o tie ligoniai, kuriuos specialistas turėtų aptarnauti ambulatoriškai, jau keliauja į ligonines. Ligoninėse guli daug pacientų, kurių ten neturėtų būti ir todėl dažnai sunku patekti tiems, kam iš tikrųjų reikia, o neretai tenka ieškoti kokių nors pažinčių, kad ten būtų galima patekti. Dabartiniu metu pačiai ligoninei nusistatyti, ką ji turi priimti, o ko ne – sudėtinga, nes tuo pat gali būti kaltinama, kad dėl to, jog kažkas nebuvo paguldytas į ligoninę, vienaip ar kitaip nukentėjo sveikata. Galėsime kalbėti apie ligoninių darbą, kai pradėsime valdyti pacientų srautus, o pradėti reikia nuo apačios.

Vėlgi kokios bebūtų ligoninės, bet neatidėliotina pagalba Lietuvoje turi būti teikiama kuo geriau. Tai yra nepateisinamas dalykas turėti nepakankamai gerai dirbančią greitosios pagalbos tarnybą ir nepakankamai gerai veikiančius ligoninių priėmimo skyrius, o visų pirma dėl to, kad tai apsimoka, nes daugeliu ūmių atvejų, laiku ir tinkamai suteikus pagalbą, žmogus lieka dar daugelį metų produktyvus ir naudingas visuomenei.

Apie patį ligoninių tinklo valdymą tepasakysiu tiek, kad, kai Lietuva bus suskirstyta į regionus, tai kiekvienas regionas pats nuspręs kiek, kokių ligoninių ir kur reikia, kad viskas būtų savo vietose. To nereikia spręsti nei ministerijai, nei vienos ar kitos ligoninės vyr. gydytojui. Visi suprantame, kad savi marškiniai arčiau kūno ir joks administratorius nesuinteresuotas panaikinti savo vadovaujamą įstaigą ar tapti labiau atskaitingu bei kontroliuojamu ir t.t. Tiesiog atėjo laikas labai įdėmiai išsinagrinėti kaip sveikatos apsauga valdoma regioniniu principu tiek Anglijoje, tiek Skandinavijos Šalyse. Medicinoje nėra labai daug galimų sprendimo variantų. Iš esmės galimi vos keli modeliai.

Žvelgiant iš vadybos pozicijų, ar gali žmogus dalį laiko vadovauti ligoninei ir tuo pačiu  dalį laiko dirbti gydytoju?

Vadyboje, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, būna genijų, kurie netelpa į jokias taisykles. Iš vadybos pozicijų būtų labai geras klausimas, o kas gi yra tas gydymo įstaigos vadovas ir kokios jo kompetencijos. Šiuo požiūriu mes sveikatos apsaugoje vis dar turime iš tarybinių laikų paveldėtą vienasmenio valdymo modelį kaip tarybinėje kariuomenėje ir tarybiniuose kolūkiuose, kur vadovas vienas pats priiminėja visus sprendimus nuo darbuotojo priėmimo į darbą, jo atleidimo ir t.t.

Tereikia šias kompetencijas išskirstyti ir vadovo funkcijos jau bus kitokios. Kita vertus, jau dabar egzistuoja reikalavimai, kad kiekvienoje gydymo įstaigoje egzistuotų kokybės valdymo sistema ir vidaus audito grupė. Jei tai veiktų realiai, vadovui liktų labai nedaug rūpesčių, bet jų būtų, o svarbiausias – būti pakankamai kompetentingu. Čia prisimenu vieną schemą, kurioje buvo pažymėta, kokie reikalavimai keliami vokiškų įmonių vadovams esamu laiku ir kaip jie turės pagerinti savo kompetencijas visose išvardintose srityse per 10 metų. Manau, kad ir Lietuvos gydymo įstaigų vadovų laukia tokia ateitis, kad jiems teks stipriai dirbti, kad galėtų demonstruoti pakankamas kompetencijas aiškiai nustatytose srityse, o neatitinkantys tiesiog praras savo pareigas be jokių diskusijų.

Kodėl gydytojui reikia išmanyti ir žinoti apie vadybą?

Kažkada žmonėms reikėjo valgį susimedžioti, bet tam nepakanka žinoti, kas valgoma ir kas ne, ar tik mokėti mėtyti ietį. Tai irgi buvo didelė vadyba. Žmonės migruodavo paskui gyvūnų kaimenes, žinojo viską apie jų gyvenimo būdą ir prisitaikydavo prie jo. Žvėris reikėdavo ne tik sumedžioti, bet mokėti mėsą paruošti ilgam laikymui, o kailius išdirbti ir t.t. Taigi ir gydytojas, kaip koks medžiotojas, turi ne tik mokėti atlikti tam tikrą procedūrą, bet ir būti tikru savo srities profesionalu, o tai reiškia funkcionuoti sistemoje, tuo pačiu ir ta sistema rūpintis, kad ji neblogėtų (nes tada bus blogiau ir jam).

Pas mus pagrindinis trūkumas yra tas, jog realiai gydytojai nejaučia naudingumo dirbti sistemos labui, o ir jų darbas niekaip nevertinamas (čia neturiu omenyje atlyginimo). Gerai valdomoje įstaigoje lengviau dirbti visiems, geriau aptarnaujami pacientai, geresni darbo rezultatai, geresnė ir pačių gydytojų nuotaika. Kita vertus, gydytojai yra tie, kurie turėtų vaidinti ir socialinių lyderių vaidmenį, o tai reiškia turėtų sugebėti ne tik savimi pasirūpinti, bet padėti ir kitiems žmonėms susiorientuoti visuomeniniuose procesuose bei patys gydytojai turėtų būti aktyvūs visuomeniškai. Šiais laikais neišmanyti valdymo pagrindų universitetinį išsilavinimą turinčiam asmeniui būtų beveik tas pats kaip nemokėti naudotis kompiuteriu ar nežinoti, kad vištos deda kiaušinius.

PrintFriendly

· ·


Sveikatos apsaugos ministrui R. Šukiui

2010.10.26

Šiandien A. Šimaitis Jums išsiuntė laiško kopiją, adresuotą man.

Atsakydamas į A. Šimaičio laiške išsakytas mintis, pareiškiu, kad jokie postai Klaipedos ligoninėje A. Šimaičiui nebuvo siūlomi (žiūr. vakarykščią įrašą – A.Š.).

Jam buvo siūloma susitikti ne dėl sveikatos sistemos reformos eigos Vakarų Lietuvoje, o dėl žiniasklaidoje išsakytų minčių, kurios tiesiogiai palietė mano asmenį ir Klaipėdos ligoninę.

Pagarbiai,

Jonas Sąlyga

****

Šimaitis.lt: Keista, kai žmogus siūlo susitikti ir per tarpininkus, ir siųsdamas SMS žinutes, o kai jam pasiūloma susitikti, staiga dingsta kaip į vandenį. Tad vis dėl to – koks galėjo būti galimo susitikimo tikslas?

PrintFriendly

· ·

Older posts >>

Theme Design by devolux.nh2.me