Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Archive for December 2010

Dec/10

20

Grįžti į 2009 metais sausio mėnesį neįmanoma

Spalio 26 d. laiškas Klaipėdos jūrininkų ligoninės vyr. gydytojui  Jonui Sąlygai

Gerbiamas p. J. Sąlyga,

Dėkoju už tai, kad susisiekėte su manimi per tarpininkus ir siūlėte postą Klaipėdos jūrininkų ligoninėje. Tarpininkai taip pat teigė, kad Jūs ne viską supratote 2009 metais sausio mėnesį ir ir norėtumėte grįžti į “pradinę padėtį”. Po kelių dienų Jūs atsiuntėte SMS žinutę, siūlydamas susitikti Klaipėdoje abiems palankiu metu.

Visų pirma norėčiau padėkoti, kad Jūs išdrįsote užmegzti kontaktus. Tai yra teigiamas ir pagirtinas žingsnis. Iš kitos pusės, nuo 2009 metais sausio mėnesio laiko praėjo daug laiko ir Lietuvos medicinos veidas per tą laiką negrįžtamai pasikeitė į teigiamą pusę dėl eksministro Algio Čapliko pradėtų ir dabartinio ministro Raimondo Šukio tęsiamų reformų. Todėl šiuo metu yra susiklosčiusi visiškai kita realybė ir grįžti į 2009 metais sausio mėnesį neįmanoma.

Jūsų pradiniai kontaktai liudija apie konstruktyvaus dialogo norą. Aš taip pat pageidaučiau eiti ta linkme.

2009 metais gruodžio mėnesį inicijavau Vakarų Lietuvos pacientų, visuomenės ir medikų iniciatyvinę grupę sveikatos apsaugos reformai remti. Į ją įeina visų trijų Klaipėdos suaugusiųjų ligoninių atstovai. Klaipėdos jūrininkų  ligoninei atstovauja trys gydytojai.

Visai neseniai pageidavimą prie mūsų grupės prisijunti išreiškė Nijolė Saulienė, Klaipėdos Respublikinėje ligoninės Psichiatrijos filialo  psichikos sveikatos slaugytoja bei Natalja Istomina, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas Slaugos katedros lektorė.

Tam, kad Klaipėdos ir Vakarų Lietuvos medicinos problemos būtų sprendžiamos konstruktyviai ir remiantis bendradarbiavimo bei dialogo pagrindu mūsų grupei labai trūksta Klaipėdos jūrininkų ligoninės administracijos atstovavimo.

Todėl naudodamasis proga, jog prasidėjo mūsų pradinis dialogas, norėčiau pakviesti Dr. Algirdą Liutkų, Klaipėdos jūrininkų  ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoją medicinai, į Vakarų Lietuvos pacientų, visuomenės ir medikų iniciatyvinę grupę sveikatos apsaugos reformai remti.

Lietuvoje žadu viešėti lapkričio gale ir tuo metu be kitų susitikimų taip pat surengti ir Vakarų Lietuvos pacientų, visuomenės ir medikų iniciatyvinę grupę sveikatos apsaugos reformai remti susitikimą.

Lauksiu Jūsų atsakymo,

Pagarbiai,

Dr. Audrius Šimaitis

****

simaitis.lt: rytoj skelbsime p. Jono Sąlygos atsakymą

****

Šio laiško kopijos išsiųstos taip pat:

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos viceministrė Nora Ribokienė

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos viceministrė Janina Kumpienė

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos viceministras Gintaras Valiukonis

Lietuvos Respublikos Seimo narys Algis Čaplikas

****

Nuotrauka iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

·

Kuo skiriasi valstybinis ir nevalstybinis mąstymas?

Nėra lengvas klausimas. Jei paklaustume parlamentarų- jie visi teigtų, jog mąsto valstybiškai. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų? Ką tai reiškia valstybinis mąstymas, Klaipėdos forume bandė trumpai apibrėžti parlamentarė Agnė Bilotaitė. Ji taip pat iškėlė Lietuvoje dar negirdėtą mintį apie tai, kad “būtina sukurti tokias struktūras ir suteikti joms tokias galias, kad besikeičiančios partijos ar politinė konjunktūra joms negalėtų turėti svarios įtakos”. Jungtinėje Karalystėje toks procesas jau vyksta  ne tik medicinoje, bet visose visuomenės gyvenimo srityse. Šis Davido Cameron’o pasiūlytas planas vadinasi “Didžioji visuomenė”.

Kitas Klaipėdos forume dalyvavęs parlamentaras Vytautas Grubliauskas bandė įtikinti Sveikatos apsaugos ministrą, jog kai kurie pastarieji ministro sprendimai neatspindėjo visuomeninio intereso, ir į taip labai komplikuotą Klaipėdos ligoninių situaciją įnešė daug sumaišties.

Parlamentaras Evaldas Jurkevičius, net nevyniodamas žodžių į vatą, akivaizdžiai gynė sprendimą, kuriame valstybinio mąstymo krislelių būtų sunku rasti. Šia tema visai neseniai alfa.lt buvo skelbtas straipsnis  “Ačiū Dievui, kad manęs ten nėra”. Jame rašoma : ” …reikėtų ne apie tai, kodėl valstybiškai nemąsto E. Jurkevičius, bet klausti reikėtų, kodėl jis gina šį absurdišką sprendimą.”

***

Agnė Bilotaitė. Valstybinis požiūris sveikatos apsaugoje. Ar tai įmanoma?

Vytauto Grubliausko pasisakymas Klaipėdos forume

Evaldo Jurkevičiaus  pasisakymas Klaipėdos forume

****

Nuotraukos autorė Eglė Petkutė

PrintFriendly

· · · · ·

Dec/10

18

Vienas Dievas keliuose asmenyse

Penktoji 2007 m. skelbto straipsnio dalis.

****

Kitas ryškus nacionalinės medicinos fenomenas yra “valdžios koncentravimas” vienose ar keliose rankose. Kartais atrodo, kad vyksta socialistinės lenktynės “kas užims daugiau valstybinių arba svarbių visuomeninių postų”.

Fenomenas, kurį būtų galima pavadinti “postų karštine”.

Tiek Vilniaus, tiek Kauno didžiųjų ligoninių  vadovai yra užima po 5 ir daugiau postų, kuriems sąžiningai ir dorai atidirbti neužtektų 24 valandų dienoje. Paprastam žmogui kyla natūralus klausimas, o kam to reikia?

Šis fenomenas yra persmelkęs kiekvieną medicinos sritį. Čia kyla daug įvairių klausimų. Kaip dėl etikos? Kaip dėl interesų konflikto? O kaip dėl pačios sistemos pažeidžiamumo?

Šiuo klausimu ledai jau šiek tiek pajudėjo. Visai neseniai  Seimas priėmė įstatymą apie tai, kad ligoninės vadovas vienu metu negali vadovauti ir ligoninės padaliniams. Pirmas žingsnis jau žengtas ….

Iš vienos pusės atrodo, kad gal ir gerai, kad keli “dievukai” vadovauja medicinai. Jie gali nuveikti daug gero mūsų medicinai.

Deja, matyt tokia jau žmogaus prigimtis, kad dažniausiai atsitinka priešingai. Kai keliolika postų užima keli žmonės sistema tampa itin pažeidžiama. To pasekoje kelių žmonių susitarimai įtakoja visos Lietuvos medicinos sistemos vystymąsi.

Tūlas paklaustų: kokiu būdu? O gi labai paprastai.

Visu pirma visuomeninė organizacija, kuriai vadovauja “žinomas mokslininkas” (dažniausiai jis nėra paskelbęs nė vieno straipsnio tarptautinėje plotmėje pripažintame žurnale) sukuria projektą, kuris pateikiamas Tarybai.

Tas pats žmogus sėdi Lietuvos Sveikatos Taryboje, kur jis pateikia  projektą. Po kelių dienų  tas projektas jau svarstomas SAM, kuris tas pats žmogus jį pateikia ministrui jau ne savo, o Tarybos vardu, o vėliau jis važiuoja į savo ligoninės vadovaujamą kabinetą, ir gauna iš ministerijos įsakymą,  kad tą projektą vykdys jo vadovaujama ligoninė. Fenomenas, kurį būtų galima pavadinti “pasidaryk pats”.

Šie žmonės yra ne tik Lietuvos didžiųjų ligoninių ar universitetų vadovai, bet ir ligoninių padalinių, profesinių organizacijų vadovai.

Jie taip pat atstovauja ne tik savo ligonines SAM, bet ištisas profesines organizacijas. Tam kad vyktu reforma, SA miniterijai turi būti išsakomi kritiniai požiūriai?

Ar gali toks žmogus išsakyti kritinį požiūrį, kai jo viena ranka pastoviai ištiesta ir prašanti pinigų jų vadovaujamai ligoninei?

Šie žmonės praradę bet kokį norą ką nors keisti visoje sistemoje, nes jų vieninteliu rūpesčiu yra tapęs lobizmas, paprastai tariant, kuo daugiau pramušti pinigų „jų ligoninei”.

Nuo to kenčia ne tik jų vadovaujamos organizacijos, kuriose daugybę metų slopinami bet kokie struktūriniai pokyčiai, bet ir to pasekoje ir visa Lietuvos medicina.

Besivaikydami ministerijos skiriamų pinigų, jie dažnai nukrypsta į juokingus kraštutinumus, kurdami ivairias popierines koncepcijas.

Kaip pavyzdį būtų galima pateikti  projektą „Lietuvos gyventojų sergamumo bei mirštamumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų mažinino strategiją”, kuris buvo patvirtintas 2003 metais.

Šio projekto savo akyse iki šiol nėra net mačiusi didžioji dalis Lietuvos kardiologų (su šiuo dokumentu g alima susipažinti interneto svetainėje).

PrintFriendly

·

Tęsiame reportažus iš Klaipėdos forumo. Tarp pasisakiusiųjų buvo Klaipėdos vaikų  ligoninės vyr. gydytoja Klaudija Bobianskienė. Ji kalbėjo apie šios ligoninės jungimo/nejungimo ypatumus.

Vėliau pasisakė Klaipėdos universitetinės ligoninės neurochirurgas Vytautas Grikšas, kuris forumo dalyviams priminė seną lietuvių liaudies išmintį, jog ubagas ir kvailas moka du kartus.

Taip pat pasisakė  Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU)  valdymo tarnybos direktorius Edmundas Varpiotas, kuris iškėlė gana įdomią mintį.

E. Varpiotas  pasiūlė steigti LSMU Klaipėdos klinikas. Tai išgirdęs supratau, kad jumoristinė mintis (Viena Lietuva – viena ligoninė), kurią iškėliau prieš metus apie tai, kad Lietuvai užtektų vienos ligoninės, pasirodo yra visai ne jumoras. Tai gali tapti realybe.

Ir vis dėl to, prieš kuriant E.Varpioto siūlomas LSMU Klaipėdos klinikas, siūlau pirma Santariškių miestelyje įsteigti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Vilniaus klinikas.

Na, o kai jau bus įsteigtos ir LSMU Vilniaus, ir Kauno klinikos, tuomet tik beliks sutrumpinti pavadinimą – turėsime visos Lietuvos pasididžiavimą – Lietuvos Universiteto Ligoninę (LUL).

EDMUNDO VARPIOTO PASISAKYMAS KLAIPĖDOS FORUME

K. BOBIANSKIENĖS IR DR. V. GRIKŠO PASISAKYMAI KLAIPĖDOS FORUME

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

· · ·

Dec/10

16

Ar nebūtų ekonomiškiau sujungti Vilnių ir Kauną?

KLAIPĖDOS FORUMAS, PACIENTŲ PASISAKYMAI, 2010.11.26 (video medžiaga)

Vidas Sutkus, Klaipėdos pagyvenusių žmonių asociacija

Pacientų vardu norėčiau pritarti ministro patarėjui (M. Marcinkevičiui –A.Š.), kad reikia mums šios (Universiteto-A.Š.)  ligoninės vien dėl geresnio pacientų aptarnavimo

Dalia Kemundrienė, pacientė

Gink, Dieve, kad mūsų sergančių nereiktų skraidinti į Kauną ar Vilnių … mes čia (Klaipėdoje –A.Š.)  turime aukščiausio lygio specialistus

Aldona Kerpytė, Klaipėdos apskrities moterų, sergančių onkologinėmis ligomis, draugijos “Zunda” pirmininkė.

Vakarų Lietuva turi turėti savo aukščiausio lygio paslaugas, nes kitu atveju gaunasi iš tiesų tokia nelygybė šiame krašte gyvenantiems žmonėms, nes mums kainuotų labai brangiai važinėjimas aukščiausio lygio paslaugų į Vilnių ir Kauną. Ir tai yra pažeidžiamos mūsų teisės.

Aldona Petrauskienė, visuomeninių organizacijų atstovė

Mamos slauga Vilniuje kainavo 14 tūkst. Litų. Privalome ieškoti kitokių sprendimų. Galbūt paskaičiavus, būtų ekonomiškiau sujungti Vilnių ir Kauną nei palikti Klaipėdą, esančią 300 km atstumu, be rimto centro.

Dalia Bielskytė, Onkohematologinių ligonių bendrijos “Kraujas” pirmininkė

Man padarė didelį įspūdį Dr. A. Šimaičio pasiūlyta sistema. Norėčiau paklausti vieno iš vadovų (Prof. V. Janušonio): ar Jūs galėtumėte dirbti tokioje asociacijoje?

***

Nuotraukos autorė Eglė Petkutė

PrintFriendly

· ·

Kiekviena šalis turi savo specifiką ir sveikatos priežiūros bei gydytojų ruošimo sistemos ypatumus. Ir kiekviena šalis turi kažką, ko iš jos galėtume pasimokyti ir įdiegti Lietuvoje. Nukopijuoti visos sistemos nepavyks, nes sprendimai turėtų būti individualūs parenkant tai, kas viena vertus, efektyvu ir pažangu, kita vertus tinkama ir pritaikoma Lietuvoje.

Taigi, apie vokiškąją „hierarchiją“. Tai jau kodinis žodis kalbant apie vokiečių medicinos sistemą, nors pastaruoju metu (pasak pačių vokiečių) ji jau nebėra tokia griežta, kokia buvo anksčiau. Pagrindinė darbo jėga kiekviename skyriuje yra rezidentai (asistentai). Vienas rezidentas prižiūri iki 15 pacientų skyriuje. O per budėjimus dar papildomai dirba ir intensyvioje terapijoje ir/arba priėmimo skyriuje. Asistentas kiekvieną dieną apžiūri pacientus, kartu su slaugytojomis ir (jei reikia) fizioterapijos komanda, socialiniais darbuotojais vizituoja visus savo ligonius. Asistentai patys turi teisę daryti įvairius tyrimus  ir procedūras (pvz. echokardiografiją, centrinės venos punkcijas), jei tik jas moka, tačiau tam turi gauti vadovo leidimą. Rezidentūros trukmė priklauso nuo specialybės, tačiau ji trunka mažiausiai 6 metus; vidaus ligų rezidentūra trunka 7 metus, chirurgija 7 metus. Kai kuriais atvejais įmanoma šiek tiek susitrumpinti rezidentūrą. Išmoktus įgūdžius tam tikruose protokoluose turi patvirtinti vadovas ir tada galima laikyti rezidentūros baigimo egzaminą. Egzaminą organizuoja specialybių profesinės sąjungos-draugijos (apie jas vėliau).

Antra pakopa yra gydytojas specialistas (Facharzt). Jis jau privalo nepriekaištingai mokėti atlikti intervencijas, procedūras ir turi teisę konsultuoti. Taip pat specialistas turi teisę budėti telefonu, t.y. būti užnugaris asistentams. Trečioji pakopa (Oberarzt) neturi atitikmens lietuvių kalboje. Oberarzt galbūt pas mus atitinktų skyriaus vedėją, tačiau skirtumas tas, kad tam tikram skaičiui lovų/pacientų čia turėtų būti atskiras Oberarzt, tad būna atvejų, kai skyriuje yra du ar net trys Oberarzt. Pagrindinis skirtumas tarp Oberarzt ir Facharzt tas, kad Oberarzt greta klinikinio darbo vykdo kur kas daugiau administracinio-vadybinio darbo: sudarinėja budėjimų tvarkaraščius, yra atsakingas už tam tikrą sritį klinikoje arba centre (pvz. transfuzijos, infekcijų kontrolė ir kt.). Ir pats aukščiausiai stovintis hierarchinėje sistemoje yra vyr. gydytojas (Chefarzt). Jis vadovauja visiems gydytojams ir atlieka medicinos administratoriaus funkcijas. Ligoninės turi savo vadybininkus ir ekonomistus, Chefarzt yra atsakingas tik už medicinos sritį, pvz. jis organizuoja vidaus darbą skyriuose, budėjimų, perdavimų tvarką. Kuo labai skiriasi visa ši sistema nuo lietuviškosios, ir ko mes galėtume pasimokyti ir perimti? Vokiška sistema Lietuvai visgi artimesnė nei britiškoji, galbūt būtų šiek tiek lengviau eiti tuo keliu ir po to tobulinti ją savaip ir progresyviai. Kiekvienas čia yra pirmiausiai gydytojas, po to administratorius, kiekvienas konsultuoja pacientus ir gydo juos skyriuje ir ambulatoriškai. Teisiškai Chefarzt atsakingas už viską, kas vyksta žemiau, todėl jis kasdien per budėjimo priėmimą ryte ir perdavimą vakare paklausia apie problematiškus pacientus ir juos pats apžiūri. Šiaip kiekviename skyriuje ir padalinyje darbo tvarką nustato pats Chefarzt, tad kiekvienoje įstaigoje čia yra kiek skirtingai.

Darbas pas mus vyksta taip, kad pirmiausiai kiekvieną pacientą apžiūri asistentas, po to dar nueinama kartu su Oberarzt. Chefarzt vizitacijos vyksta tik pas problematiškus ligonius. Labai svarbus skirtumas nuo Lietuvos – Chefarzt ir Oberazt privalo užtikrinti darbą skyriuje. Pavyzdžiui, išėjus gydytojui, kad ir asistentui atostogų jo darbą atlieka Oberarzt. Pas mus Chefarzt netgi vienu metu dirbo asistento darbą, nes nebuvo gydytojų. Ir niekam dėl to jokių klausimų nekilo. Mūsų Chefarzt taip pat vieną dieną per savaitę dirba priėmimo skyriuje, kur taip pat darbas iš esmės yra rezidento. Budi aišku vieni rezidentai, tačiau kuis nors Oberarzt, Chefarzt arba Facharzt visada turi budėjimą telefonu ir yra pasiekiamas bei gali atvykti esant reikalui. Dažniausias reikalas būna reikalinga kokia nors intervencija – procedūra. Pavyzdžiui, endoskopinis kraujavimo stabdymas.

Vienas svarbiausių skirtumų, kuris iš karto krinta į akis jau pirmosiomis darbo dienomis – pagalbinio personalo skaičius ir darbo apimtys. Seselės Vokietijoje ne visada sugeba įvesti kateterį, todėl kartais kviečia gydytoją. Iš pradžių man tai buvo keista, bet dabar jau įpratau ir netgi džiaugiuosi, kad išmokau ir pats galiu tai padaryti. Pas mus Lietuvoje 9 iš 10 gydytojų to padaryti nesugeba, kas tikrai yra absurdiška. Rutiniškai kateterių statyti nereikia, bet kartais gydytojas čia turi tai atlikti. Seselių didelę dalį darbo sudaro dokumentacija. Jos surenka paciento anamnezę, kartu užpildo klausimynus, surašo medikamentų lapus – tai labai palengvina gydytojo darbą. Taip pat seselės dokumentuoja paciento būklę skyriuje ir rašo kasdieninius statusus. Seselės dažniausiai automatiškai surenka visą paciento dokumentaciją, užsako faksu dokumentus iš kitų gydymo įstaigų ir šeimos gydytojo – tai irgi labai padeda. Lietuvoje šis darbas gi paliekamas gydytojui.  Man rašyti reikia (lyginant su Lietuva) labai minimaliai – tik pagrindinius savo veiksmus ir pasikeitimus gydyme. Ligos dokumentaciją draudimo kompanijoms ir apmokėjimo klausimais pildo medicinos koduotojos ir medicinos vadybininkės. Dėl problemiškų pacientų (vienišų, nedraustų, neturinčių gyvenamosios vietos) išrašymo ar perkėlimo rūpinasi išrašymo menedžerė. Pacientų guldymą į skyrių, jų paskirstymą po palatas, aprūpinimą vaistais ir tuščių lovų skaičių skyriuje užtikrina skyriaus administratorė (Lietuvoje ją turbūt atitiktų vyr. slaugytoja, tačiau ji ten neturi tiek funkcijų). Jau nekalbu apie visas fizioterapijas, pacientų mobilizacijas ir psichoterapijas.

Darbo sutartis labai trumpa (vos du puslapiai) ir beveik nesiskiria gydytojui specialistui ir rezidentui, kuris čia vadinamas asistentu. Ją perskaičius net nustembi, kad ten beveik nieko neparašyta, tik trumpai išvardintos teisės ir pareigos bei nuorodos į kitus dokumentus. Asistento sutartyje dar nurodoma specialybė, kurios jis mokosi. Tačiau viskas paaiškėja jau antrą darbo dieną, kai iš personalo skyriaus gaunu sąrašą dokumentų, kuriuos turi perskaityti ir pasirašyti. Tai per 40 pačių įvairiausių dokumentų, kurie smulkiai reglamentuoja kiekvieną darbo detalę. Pavyzdžiui, yra netgi algoritmas, kaip spręsti nesutarimus ir konfliktus darbe – kokia tvarka ir į ką kreiptis, kaip elgtis. Kiti dokumentai apibrėžia darbo pobūdį ir tvarką, net iki konkrečių medicininių sprendimų, pavyzdžiui, ką daryti gavus pacientą su galvos smegenų kraujotakos sutrikimu – ką turi daryti asistentas, kuriais atvejais jis turi kreiptis į specialistą ir kokius veiksmus jis privalo atlikti savarankiškai. Visi šie popieriai kartu su darbo sutartimi yra puikus britiškosios sistemos gydytojo kontrakto analogas.

Ligoninė apmoka tik dalį kursų ir stažuočių, pavyzdžiui greitosios pagalbos gydytojo. Per metus yra tam tikras skaičius dienų, kurias galima turėti laisvas išvykoms į konferencijas.

Gydytojų profesinės sąjungos-draugijos, kaip jau rašiau, čia labai stiprios. Narystė joje yra privaloma ir kainuoja, tačiau atsiperka visokeriopai. Jos organizuoja egzaminus, tobulinimosi kursus. Universitetai čia neturi tokio vaidmens, gydytoju tobulinimu užsiima daugiausiai draugijos. Jos taip pat pripažįsta užsienyje gautą gydytojo išsilavinimą, pačios ruošia egzaminus. Kiek pavyko sužinoti, draugijų veiklą audituoja sveikatos apsaugos ministerija.  Kiekviena Vokietijos žemė turi savo draugiją (Landesarztekammer), tačiau jos bendradarbiauja tarpusavyje. Profsajungos labai rūpinasi ir socialiniais gydytojų reikalais. Netgi yra galimybė visiškai nemokėti socialinių įmokų ir pensiją kaupti profesinėje sąjungoje – taip labiau apsimoka ir daugelis gydytojų naudojasi šia galimybe. Jei gydytojas pvz. dėl traumos ar ligos praranda darbingumą, jis (ir jo šeima) gauna didžiules kompensacijas ir visokeriopą paramą iš profesinių sąjungų.

PrintFriendly

·

Prof. A. Razbadauskas: Klaipėdos universitetas turi didelį mokslo potencialą.

Prof. A. Razbadausko pranešimo skaidrės

Prof. V. Janušonio pasiūlymas


Prof. V. Janušonio pranešimas

PrintFriendly

· · ·

<< Latest posts

Older posts >>

Theme Design by devolux.nh2.me