Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Archive for January 2011

Tam, kad bet koks vaistas pasiektų klinikinę praktiką, jis turi būti išbandomas. Tai yra vadinama klinikiniais tyrimais. Tol, kol vaistas pasiekia pacientą, praeina apie 10 metų. Į tai farmacijų kompanijos investuoja milžiniškus lėšas. Įvairių autorių duomenimis 10 metų investicijos į vaistą gali kainuoti nuo 100 iki 200 milijonų JAV dolerių. Daugybė vaistų neišvysta dienos šviesos, nes gali pasirodo, kad jie nėra efektyvūs, turi per daug pašalinių reiškinių arba kartais net sukelia grėsmingas komplikacijas.

Vakarų pasaulyje pacientai noriai dalyvauja klinikiniuose tyrimuose. Lietuvoje taip pat. Dažnai tai pacientams gali reikšti naują viltį – kad jie gali gauti naują gerą vaistą, kurio klinikinėje praktikoje  nėra. Eksperimentiniam vaistui pasiekus pacientą būna nemažai įrodymų, kad naujasis vaistas gali būti efektyvus.

Klinikiniai tyrimai turi keturias pagrindines tyrimo fazes. Tačiau šiandien norėčiau aptarti kitą klinikinių tyrimų aspektą, apie kurį kalbama tik labai siauruose gydytojų ratuose.

Finansinis atlygis už klinikinius tyrimus. Klinikiniai tyrimai farmacinių kompanijų yra itin gerai apmokami. Tai yra labai svarbus šių tyrimų aspektas, stipriai motyvuojantis daugelį gydytojų. Skirtingos valstybės turi skirtingą nusistovėjusią tvarką, kokiu būdu ir su kuo yra atsiskaitoma.  Tarkime, Jungtinėje Karalystėje gydytojas jokios asmeninės naudos iš klinikinių tyrimų neturi. Visi pinigai yra pervedami į ligoninės sąskaitą. Tos lėšos naudojamos  moksliniams tyrimams skatinti ir kitoms mokymo ar mokslo reikmėms. Nedidelė finansų dalis lieka ligoninei.

Lietuvoje jokios šį aspektą reglamentuojančios tvarkos nėra. Pinigai yra mokami į pagrindinio tyrėjo sąskaitą. Pagrindinis tyrėjas vėliau atsiskaito su tyrime dalyvavusiais komandos nariais. Jis taip pat turi atsiskaityti ir su ligonine.

Lietuvoje nėra buvę diskusijos, kaip reglamentuoti šį svarbų gydytojų darbo ir gyvenimo aspektą. Tačiau tai nereiškia, kad procesai stovėjo vietoje ir nesivystė. Tai reiškia tik tiek, kad valstybė ir sveikatos apsaugai vadovaujantys pareigūnai tapo ir iki šiol tebėra pasyviais proceso stebėtojais.

Kiekvienu vystymosi etapu ši klinikinių tyrimų dalis  turėjo vis kitokią prasmę. Kadangi buvau prie klinikinių tyrimų pačios vystymosi pradžios, tai mačiau visos šios sistemos evoliuciją. Ją vertinčiau skirtingai kiekviename etape.

Pačioje pradžioje – o pradžia buvo 1994  metai – klinikiniai tyrimai lietuvių gydytojams reiškė ir progresą, ir didelę finansinę paramą. Abu aspektai buvo teigiami. Lietuvos sveikatos apsaugos sistema grįžo į tarptautinių klinikinių tyrimų pasaulį – nuostabus jausmas. Pradėjome jaustis esą viso medikų pasaulio dalimi.  Tai buvo šviesusis periodas.

Tuo pačiu metu “korifėjai” užuodė, kad čia sukasi dideli pinigai ir pradėjo ieškoti būdų, kaip užkirsti kelią, kad eiliniai gydytojai negalėtų tapti klinikinių tyrimų pagrindiniais vykdytojais Lietuvoje.  Finansinė sutartis klinikinių tyrimų atvejais sudaroma tik su pagrindiniu tyrėju. Visame pasaulyje tokių tyrimų  pagrindiniais vykdytojais gali tapti bet kuris kvalifikuotas gydytojas. Lietuvos profesūra sugalvojo labai įdomų barjerą eiliniams gydytojams: jie įtvirtino nuostatą, kad klinikinius tyrimus gali vykdyti tik “mokslininkai” – o tai yra tik tie, kurie turi mokslinį laipsnį.  Klinikinių tyrimų vykdymui nereikia jokių mokslų – firmos jau pateikia aiškiai parašytą protokolą, kurį tik belieka vykdyti. Šis bjaurusis laikotarpis buvo iki 2004 metų. Ačiū  Europos Sąjungai – įstojus į Europos Sąjungą, Lietuva buvo priversta panaikinti šią direktyvą, nes ji prieštaravo ES teisei.

Po 2004 metų prasidėjo periodas, kurį pavadinčiau žaidimo be jokių taisyklių periodu. Klinikiniai tyrimai yra vienas iš pagrindinių didžiųjų ligoninių gydytojų pragyvenimo šaltiniu. Jokios valstybės reglamentacijos šiam procesui nėra. Tyrimai gali būti ir darbo metu, ir po darbo, ir prieš darbą. Niekas nekalba apie tai, kaip tai atsiliepia valstybiniam darbui, niekas nekalba apie tai, kiek ligoninės iš to turėtų uždirbti ir kiek uždirba. Nekalba, nes visiems apie tai kalbėti neapsimoka. Ne tik tiems, kurie vykdo tyrimus, bet ir tiems, kurie leidžia, jog jų ligoninėje vyktų klinikiniai tyrimai.

Gydytojams tai yra labai paranku. Aišku gerai, kad jie prisiduria prie prasto valstybino atlyginimo. Tačiau tiek klinikiniai tyrimai, tiek papildomi mokėjimui padaro ir kitą juodą darbą, apie kurį niekas nekalba – medikų bendruomenę ji daro abejinga, nesidominčia visuomenės gyvenimu, o kai kuriais atvejais kai kuriuos gydytojus netgi paverčiančia cinikais.

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

·

Jan/11

30

Sėkmingų kompanijų koncepcijos: orientacija į veiksmą. II dalis

3.     Pigus mokymasis. Dauguma kompanijų naudoja eksperimentavimą kaip pigaus mokymosi formą, kuri yra daug pigesnė ir naudingesnė, negu sudėtingas rinkos tyrimas ar nuodugnus centralizuotas planavimas.

“Prieš leisdami idėjai išsisemti ir kokiam nors griežtai racionaliam idėjos įvertinimui įtikinti mus, kad ji nebus veiksminga, mes užduodame sau kitą klausimą. Ar yra koks nors būdas, kaip mes galėtumėme pigiai paeksperimentuoti su šia idėja?”

Eksperimentas yra galingiausia priemonė naujovei įdiegti ir galbūt nėra taip plačiai, kaip reikėtų, taikoma. Tradicija nuslėpti truputį pinigų, šiek tiek darbo jėgos ir užsiimti kažkuo, kas nesutampa su pagrindine kompanijos specializacija, yra laiko patikrinta. Praktiškai kiekvienas svarbus “GE” laimėjimas per pastaruosius porą dešimtmečių kilo iš kokios nors “nuslėpimo” formos. Pavyzdinės kompanijos daugiausia eksperimentuoja kartu su pagrindiniu vartotoju.

4.     Eksperimentavimo aplinka. Difuzijos proceso esmė yra tai, kaip pradedama. Pradžia – tai toks trapus momentas. Jūs pradedate nuo paprastos medžiagos, nuo dalykų, kuriuos lengva pakeisti, ir ten, kur jūsų atramos pagrindas kompanijoje aiškus. “Viskas buvo blogai,- kalbėjo jis.- Aš nežinojau, nuo ko pradėti. Todėl aš pradėjau nuo administracinio-ūkinio darbo. Tai buvo vienintelis dalykas dėl kurio visi sutarė, ir todėl jį lengva buvo sutvarkyti.

Pradedant įgyvendinti darbo gerinimo priemones, labai svarbu tuoj pat susitelkti ties apčiuopiamais rezultatais.

Užuot dėję pastangas nukreiptas nugalėti pasipriešinimą, ko žmonės nėra pasiruošę daryti, išsiaiškinkite, ką jie yra pasiruošę daryti.

Beveik neišvengiamai, kai vadybininkai sėkmingai užbaigia projektą, jie turi daugybę idėjų, kaip organizuoti tolesnius žingsnius.

5.     Supaprastintos sistemos. Padalinio prezidentas gavo pasiūlymus, kaip pasiruošti interviu su klientu. Trumpiausias buvo išdėstytas 57 puslapiuose. “P&G” veiksmų kalba – sistemų kalba – yra legendiniai vieno puslapio raštai “Aš ką tik pateikiau keletą rekomendacijų, kaip pakeisti kai ką mano skyriaus strategijoje. Jos užėmė puslapį su ketvirčiu ir buvo grąžintos. Raštas buvo per ilgas.”

Deupree labai nemėgo kokių nors memorandumų, viršijančių vieną mašinraščio puslapį. Jis dažnai grąžindavo ilgą raštą su rezoliucija: “sutrumpinkite iki to, ką aš galiu suprasti”. “Aš nesuprantu sudėtingų problemų. Aš suprantu tik paprastas problemas”. Iš dalies mano darbas yra išmokyti žmones suskaidyti sudėtingus klausimus į daug paprastų dalykų. Tada mes visi galime veikti protingai”.

Vieno puslapio atmintinė labai naudinga. “Aš galiu priversti skyriaus valdytoją parašyti 70 puslapių pasiūlymą per vieną naktį. Ko aš, atrodo, negaliu padaryti, tai gauti vieno puslapio analizę, sakykim grafiką, kuris parodo tendenciją ir prognozę, ir po to praneša: “Štai trys priežastys, kurios gali pagerinti rezultatą; o štai kitos trys, kurios gali jį pabloginti”.

Pirmas žingsnis į romano parašymą – tai parašyti vieno puslapio tikslų išdėstymą. Jeigu jums nesiseka aiškiai išdėstyti savo mintis viename puslapyje, vargu ar jūs toli pažengsite su savo romanu. Tai gana banali tiesa literatūroje, tačiau nežinoma daugeliui biznierių. Todėl nėra keista, kad pagrindinės prielaidos pasimeta 100 puslapių investavimo pasiūlymuose.

Dauguma valdymo pagal tikslus sistemų, su kuriomis teko susipažinti, apima iki 30 metinių tikslų vienam vadybininkui. Aišku, kad niekas negali įvykdyti daugiau negu keletą veiksmų per kelis mėnesius. “TT” atvirai pripažysta faktą: “Mes visa tai jau praėjome. Kiekvienas vadybininkas turėdavo visą pluoštą tikslų. Bet laipsniškai mes karpėme, karpėme ir karpėme. Dabar kiekvienas vadybininkas turi vieną svarbų tikslą per metų ketvirtį. Galima tikėtis – ir tai daroma – kad darbuotojas atliks tą užduotį.

“Trys – penki tikslai per metus – tai maksimumas (“Monsanto”).

“HP” antrina šiai nuomonei: “Mūsų strateginiuose planuose pagrindinis punktas yra padalinio vadovo trys – penki tikslai metams. Mums praktiškai nereikia finansinių rodiklių. Vienintelė priežastis, kodėl aš jais naudojuosi, tai noras padaryti laimingus skyrių valdytojus. Jeigu jie sieks šių tikslų, finansiniai rodikliai pagerės savaime.

6.     Arčiau vartotojo. Geriausios kompanijos realiai yra arti vartotojų. “Mes susipažinome su daugybe mikroekonomikos teorijų, ir atrodo, kad vienintelis dalykas, kurį ekonomistai suvokė per keletą šimtmečių darbo, yra tai, kad kviečių augintojai, tobulos konkurencijos sąlygomis negali gauti didelio papildomo pelno.

Bulvių traškučiai gali būti klasikinis vienarūšės produkcijos pavyzdys. Kaip ir fermeriai, bulvių traškučių gamintojai neturėtų gauti didelio pelno ir išsiskirti iš kitų tokios produkcijos įmonių. Tačiau “Frito – Lay” kasmet parduoda bulvių traškučių daugiau kaip už du milijardus dolerių, beveik visos šalies rinkoje turi dalį, siekiančią 60 – 70 procentų ir gauna pelną, kurio pavydi visos maisto pramonės įmonės.

Kodėl? Labiausiai stebina jos 99,5 proc. Aptarnavimo lygis. Ką tai reiškia praktiškai? Tai reiškia, kad “Frito” daro tai, kas iš pirmo žvilgsnio ekonomiškai nepateisinama. Kompanija gali išleisti keletą šimtų dolerių, kad pasiūstų sunkvežimį su pora 30 dolerių vertės dėžių bulvių traškučių, siekdama papildyti kokios nors parduotuvės atsargas. Atrodytų, kad taip nesusikrausi pelno.

Tačiau kompanijoje paplitę pasakojimai apie prekybos atstovus, kurie net blogiausiu oru atveš traškučių dėžę ar padės sutvarkyti parduotuvę po uragano ar kokio nors nelaimingo atsitikimo. Beveik visada galima truputį sutaupyti, sumažinti išlaidas 1-2 proc. Tačiau “Frito”” vadovybė, kurią domina dalis rinkoje ir pelnas, pati negesins savo prekybinio įkarščio.

Tie, kurie patys nepardavinėja, gyvena vadovaudamiesi paprasta taisykle: “Tarnauti pardavimui”. Nors gamybos valdytojas, vertindamas pagal tradicinius kriterijus, ar nepažeidžia jis išlaidų biudžeto, bet, neabejotina, jei prekyba kliba dėl prekių stokos, jis nesvyruodamas vers gamybos personalą dirbti viršvalandžius, kad tik prekybininkai gautų visa, ko jiems reikia. Jei jis taip nedarys, jam bus primenama iš visų pašalių.

PrintFriendly

·

Jan/11

29

Sėkmingų kompanijų koncepcijos: orientacija į veiksmą

Dr. Ramūnas Likas tęsia straipsnių ciklą apie šiuolaikinės vadybos principus.

***

1.     Sąmoninga vadovybė stengiasi  įgyvendinti du dalykus:

a)    pagerbti visokiais teigiamais paskatinimais kiekvieną vertingą užbaigtą veiksmą, kurį atliko žmonės, užimantys aukštą postą, ir juo labiau žemesnio rango,

b)    ieškoti kuo daugiau galimybių keistis geromis naujienomis.

2.     Skaidymas stambiais gabalais. “Mes įsitikinome, kad pagrindinis biznio sėkmės veiksnys – tai paprasčiausiai sutelkti jėgas kiekvienai praktinei problemai išspręsti ir ją išspręsti tuoj pat”.

Kompanija “Exxon” Japonijoje įgyvendino (beveik tobulai) keletą praktinių manevrų. Ji padarydavo kiekvieną problemą išsprendžiama. Po to su ja greitai susidorodavo. Laikas, skirtas kiekvienai programai, buvo labai trumpas. Nekilo abejonių, kad kaip tik ta programa iš tikrųjų yra svarbiausia tuo laikotarpiu.

Orientuoti į veiksmą mažesni ar didesni vienetai paženklinami įvairiomis etiketėmis – entuziastai, komandos, specialios darbo grupės ir t.t., – bet visi jie turi bendrą bruožą. Jų niekada nepamatysite formalioje organizacijos struktūrinėje schemoje. Vis dėlto jie labiausiai užtikrina organizacijos paslankumą.

Maža grupė yra pats patikimiausias užduoties suskaidymo būdas. Tokios grupės paprastai susideda iš 5 – 10 žmonių. Moksliniai duomenys akivaizdžiai parodo: optimalus grupės dydis yra 7  nariai. Darbo grupė gali būti efektyvaus suskaidymo įvaizdis.

Deja, ji taip pat gali tapti beviltiškos biurokratijos kvintesencija. Klientu buvo vienos kompanijos milijardierės padalinys, turintis 600 mln. dolerių apyvartą. Buvo suregistruotos darbo grupės, formaliai jų buvo 325. Kol kas nieko naujo. Kas iš tikrųjų sukrėtė buvo tai, kad nors nė viena darbo grupė neišsprendė iškeltos užduoties per trejus metus, nė viena iš jų nebuvo išformuota. Kaip ir kiekviena kita priemonė, paplitusi biurokratinėje aplinkoje, šiuo atveju ir darbo grupė tapo savitiksliu ir pablogino, o ne pagerino padėtį.

Darbo grupės sudarymo principai. Svarbu pasiekti, kad aktyvioje darbo grupėje dalyvautų tik pagrindiniai bendradarbiai. Darbo grupės atsakomybės laipsnis ir jos narių rangas yra tiesiogiai proporcingi problemos svarbumui. Jei problema reikšminga, praktiškai visi jos nariai yra aukšto rango, ir darbo grupė atsiskaito aukščiausiajam vadovui.

Labai svarbu, kad žmonės turėtų įgaliojimus įtvirtinti tai, ką jie rekomenduoja. Tipiškos grupės laikas yra labai ribotas (nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, daugiausia pusmetį).

Grupės narystė paprastai savanoriška. Jos sukūrimas paprastai nesusijęs su formalių instrukcijų priėmimu. Įvykdymo terminų kontrolė yra labai operatyvi. Dokumentacija daugiausia neformali ir dažnai negausi. Galiausiai reikia pabrėžti aplinkos, klimato reikšmę.

Atviro bendravimo būtinumą pabrėžė Frederikas Bruksas iš “IBM”, aptardamas “Sistemos 360” kūrimą. Nors tai buvo didžiulė projektų grupė, daug didesnė už viską, kas paprastai buvo laikoma darbo grupe, jos struktūra buvo paslanki. Reorganizacija vyko labai reguliariai. Kontaktai tarp narių buvo intensyvūs; visi pagrindiniai dalyviai susirinkdavo į pusdienio pasitarimą kiekvieną savaitę, kad apžvelgtų padarytą darbą ir nutartų, ką keisti. Kiekvienas, dalyvaujantis projekte, galėjo gauti visą informaciją, kokios jam reikėjo. Kiekvienas matė visą medžiagą, gaunamą iš kiekvienos grupės.

3. Eksperimentuojančios organizacijos. Mokymasis ir pažanga atsiranda tik tada, kai yra iš ko mokytis, ir tas kažkas, t.y. mokymo ir pažangos turinys, yra koks nors užbaigtas veiksmas. Reikšmingiausia ir akivaizdžiausia pavyzdinių kompanijų orientacijos į veiksmą išraiška yra jų noras ką nors išbandyti, eksperimentuoti.

Tai paprasčiausiai mažytis užbaigtas veiksmas, valdomas bandymas, kuris padeda jums ką nors sužinoti. Daugelis organizacijų užmiršta, kaip bandyti ir mokytis. Jos teikia pirmenybę analizei ir aptarimui, o ne praktiškam išbandymui, jas yra užvaldžiusi nesėkmės, net pačios mažiausios baimė.

“P&G” bando, bando ir bando. Jūs matote, kaip jie ateina mėnesiams, dažnai metams. Tačiau jūs žinote, kad kai jie čia įsitvirtins, jums tikriausiai jau laikas išsikelti į kitą “nišą”. Jie nepalieka nė vieno akmens neapversto, nė vieno kintamojo nepatikrinto. “Mes netikime kol nepamatome ir nepačiupinėjame”. “Mūsų požiūris yra truputį padaryti, truputį parduoti, o paskui padaryti šiek tiek daugiau”. 24 iš 25 naujų gaminių niekada neišeina už bandomosios rinkos ribų.

4.     Greitis ir kiekis. Veržlumas ir eksperimentų kiekis yra pagrindiniai eksperimentavimo sėkmės elementai. Palyginus klestinčias ir mažiau klestinčias naftos paieškų kompanijas padaryta išvada, kad jeigu jūs turite geriausius geologus, naujausius geofizinius metodus, tobuliausius įrenginius ir t.t., tai žvalgomųjų gręžinių nustatytuose laukuose sėkmės koeficientas būtų apie 15% .

Be visų šių pranašumų, sėkmės koeficientas nusileidžia iki 13%. Iš tikrųjų “Amoco”, kuri nesenai atgimė ir yra geriausia naftos žvalgymo kompanija Amerikoje, analizė pateikia tik vieną sėkmės veiksnį: “Amoco” paprasčiausiai grežia daugiau gręžinių. Kompanijos vadybos vadovas sako: “Pačių geriausių rezultatų nenumatėme nei mes, nei kas nors kitas…Tai atsitinka, jeigu jūs gręžiate daug gręžinių”.

Greitis – tai sugebėjimas greitai pradėti (išbandyti dabar) ir taip pat greitai atsitraukti.

****

Tęsinys rytojaus įraše

PrintFriendly

·

Jan/11

28

Interviu “Infozonos”laikraštyje

- Gal išduosite, kuriam iš nominantų būtų atitekęs Jūsų balsas?
- Visi jie verti nominacijos ir pergalės, sunku išskirti iš kitų. Einaras Vildė labai aktyvus visuomenininkas, Beata – be abejonės, taip pat. Tačiau turbūt aš balsuočiau už lietuviškos mokyklos vadovę (Gytę Eismontienę – red. past.). Mano nuomone, švietimas ir lietuvių kalbos puoselėjimas – labai svarbu.

Visas interviu svetainėje Anglija.lt

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

·

Neseniai Marijampolėje vykusioje konferencijoje “Sveika bendruomenė-tvarios tautos pagrindas” teko pora žodžių pakalbėti su visuomenės sveikatos departamento direktoriumi A. Ščeponavičiumi.

Jis minėjo, jog šiuo metu Higienos institutas, Valstybinė ligonių kasa kartu su SAM dalyvauja  ES IMPRIM projekte, kurio vienas iš uždavinių pasiūlyti integracijos modelius. Paklausiau, kokiam modeliui jis pats asmeniškai pritaria, tačiau į šį klausimą atsakymo negavau.

Knietėjo paklausti, ar jis pritartų tokiam modeliui, kuriame pagal visuomenės sveikatos biuro ir šeimos gydytojų sutartį, šeimos gydytojai rekomenduotų pacientams arba juos nukreiptų visuomenės sveikatos stiprinimo specialistams pasikonsultuoti sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo klausimais. Jo atsakymas vienu žodžiu patiko – “ŽINOMA!”.

Gal būt aš nežinau ir net neįsivaizduoju apie galimą lėšų poreikį šiai idėjai, kai jis paminėjo, kad dar tokiai integracijai reikia išspręsti daugybę klausimų apie finansavimą, pačio projekto rengimą ir panašiai.

Tačiau nesuprantu, kodėl turėtų būti ieškomos papildomos lėšos šeimos gydytojams (žinau, darbar gali dauguma jūsų supykti, bet šiuo metu svarstau efektyvumo klausimą, o ne papildomo finansavimo :) ), kurie net pagal MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės,pareigos, kompetencija ir atsakomybė“  ir taip turi tuo pasirūpinti. Tai nuo kada mes gauname pinigus už tai, kad laikomės normų ir įstatymų?

Kodėl tada neskiriama pinigų vairuotojams, kurie, pvz., per 5 metus nepadarė nei vieno nusižengimo, ar kad laikomės savo pareigų? JUK TAI PAREIGA.

Žinoma, normoje nėra konkrečiai numatoma šeimos gydytojams, kokios tos ligų profilaktikos priemonės turi būti, kokiais metodais turi propaguoti sveiką gyvenseną ir sveikatos ugdymą (11.3., 11.9.).

Suprantu, daugumoje įstatymų trūksta tikslumo, bet gal geriau patikslinkime juos tam, kad po to nebūtų nesusipratimų, kad nesudarytume sąlygų išleisti valstybės lėšas ten, kur nėra būtinybės, kad paskui galėtume jas panaudoti ten, kur tikrai jų reikia?

Tad dar kartelį sakau, visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų integracijai į PASP pasiekti nebūtina išleisti krūvos pinigų…

PrintFriendly

· ·

Jan/11

26

Atsakymai į simaitis.lt blogerio dr. Audriaus Šimaičio klausimus

Kai Nomedai nusiunčiau kelis klausimus, vienas iš jų buvo toks: kaip gali viename asmenyje tilpti ir menotyrininkė, ir vertėja ir žiniasklaidos analitikė, ir pradedančioji politikė?  Ji man atsakė, kad į tokius klausimus neatsakinėja, nes  jų nesupranta. Gal tuomet patys pamėginkime rasti atsakymą į šį klausimą. Mūsų pašnekovė – Nomeda Repšytė, kuriai teko studijuoti bei dirbti Danijoje, Škotijoje bei Kanadoje. Po ilgo emigracijos laikotarpio  Nomeda prieš kelis metus grįžo į Lietuvą.

****

 

1992 metais susidėjai lagaminus ir išvažiavai studijuoti, dirbti ir gyventi į pasaulį? Kodėl išvažiavai?

Krautis nelabai buvo ką tada 21-erių metų studentei, užteko ir vienos tašės.  Man teko augti Žaliakalnyje Kaune, kur tarpukario neprigulminga Lietuva niekur nebuvo dingusi.  Sovietmetis egzistavo, bet lyg kažkur anapus tvoros, – tiek daug pastangų pirmiausiai tėvai ir kitu suaugusieji dėjo, kad mus, vaikus, apsaugotų kiek įmanoma geriau ir ilgiau nuo susidūrimo su okupacinės sistemos ypatumais.  Tiems žmonėms, o paskui ir man pačiai niekada nebuvo abejonių, kad Nepriklausomybės atkūrimas yra tik laiko klausimas.  Sovietai buvo absoliutus blogis, vienareikšmiškai.

Tad nebuvo sudėtinga sugalvoti atsakymą į klausimą „Kuo būsi, kai užaugsi?“  14 metų vaikui buvo aišku: „Vienaip ar kitaip pabėgsiu iš Sovietijos, galų gale atkaksiu į JAV, verbuosiuos į CŽV šnipus ir kenksiu sovietams visom jėgom, kad tik greičiau ta sistema žlugtų.  Bet prieš tai baigsiu bent Peterburgo universitetą“.  Paskui, žinia, viskas pradėjo keistis ir, kaip visada būna tokių įvykiu metu, viršgarsiniu greičiu.  Kai kūrėsi Kaune Sąjūdžio iniciatyvinė grupė 1988 m. birželio 10 d. niekas neįtarėm, kad tebuvo likę iki Kovo 11-sios mažiau nei dveji metai.

Neįtarėm tada, kad buvo likę mažiau nei metai iki kito bent man ir, drįstu teigti, daugeliui, o gal net ir kiekvienam kauniečiui svarbaus 1988-1990 m. įvykio – Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo.  Ne vienam tarpukario Lietuvos universitetas, 1930 m. pervadintas VDU, buvo legenda, su kuria augom, vienas iš laisvos tarpukario Lietuvos ir Kauno simbolių.  1989 m. balandžio 28 d. konferencijos Kaune metu „Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas” buvo paskelbtas VDU atkūrimo aktas.  Pasaulis grįžinėjo į įprastą jam tvarką.  Šnipų jam dar irgi reikėjo, bet ne tokių, kokiu norėjau būt.  Teko gyvenimo scenarijų papildyti naujais siužetiniais vingiais.  Bet pirmiausiai reikėjo įgyti universitetinį išsilavinimą.

Pasirinkimas, savaime suprantama, buvo akivaizdus: VDU.  Tie pirmieji dveji treji metai, kurie oficialioje VDU istorijoje kol kas yra nudeleguoti į nedidelį footnote‘ą, buvo magiški.  Dar egzistavo stojamieji egzaminai, 1989 m. konkursas buvo 8,3 pretendentų į vieną studijų vietą, 1990 m., jei neklystu, 7,6.  Tokių konkursų nebuvo tuo laiku regėję nei tuometinio Kauno medicinos instituto Gydomosios medicinos fakultetas, nei geriausios Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto specialybės.  Ne šiaip sau mus, pirmuosius stojimus, praminė labai greitai mieste Tautos žiedu.  Iš karto atvyko dėstytojai iš JAV, Prancūzijos, Italijos, Australijos, Šiaurės šalių, kurie atsivežė ir kitokias žinias, ir kitokius darbo metodus („Studentas nemokinamas, studentas nesimoko, studentas studijuoja“), ir kokybiškai kitokį bendravimą, kuris grindėsi partneryste, o ne hierarchijomis.

Kad ir kaip buvo gerai VDU, vis tik buvo aišku, kad tuo metu nei Lietuvos bibliotekos, nei dėstytojų korpusas, nei pačios specialybės, išskyrus keletą technologinių KPI, bus adekvačios ateityje.  Na, ne vienas norėjom ir kuo greičiau tiesiog pamatyt, pauostyt, paragaut, pačiupinėt, paklausyt, kas gi tie supuvę Vakarai, nuo kurių taip mus saugojo.  Studijų galimybių kitose šalyse tuo metu buvo daug, reikėjo, jei taip galima pasakyti, netingėt pasilenkt ir pasiimt nuo žemės.  Pasklidome to meto VDU studentai po pačias įvairiausias šalis.  Man pavyko išvykti į Daniją, nes tas regionas domino nuo seniai, kadangi niekada neatrodė, jog Lietuva yra slaviškos Vidurio Europos dalis, bet Baltijos jūros regiono kraštas.  Vėliau dar buvo studijos Škotijoje, Kanadoje.  Kokios?  Humanitarinės.  Dailės istorija, kuri vėliau transformavosi į vizualios kultūros studijas, o jos tokios tarpdisciplininės, kad reikia žinot ne tik kuo skiriasi akvarelė nuo akvatintos, būtis nuo buities, bet ir perprasti ekonomiką, statistinius metodus, neurologiją ir ne tik.  Tuo ir tapau – žmogum su visai neblogu išsilavinimu, bet be specialybės.  Tik Peterburge studijuoti taip ir neteko, aš ten nebuvus nuo 1991 m. birželio.

 

Po 15 lygiai taip pat netikėtai nusprendei grįžti į Lietuvą. Kodėl nusprendei grįžti?

Taip, grįžau po 15,5 metų, pritrūko vos trijų dienų, kad būtų preciziškai tikslu.  Tiesą sakant, 1992 m. rugpjūčio 22 d., kai trys VDU kursiokai sėdom į rytinį LAL reisą į Kopenhagą, nei vienas negalėjom pasakyti, kada vėl pamatysim Kauną, ar tikrai mes jį vėl pamatysim.  Tuo metu buvo visai neaišku, ar sovietinė okupacija tikrai baigėsi, ar neatsiras ir vėl tie burokiniai zagranpasportai, į kuriuos klijuodavo ne tik „Leidimas išvykti“, bet ir „Leidimas grįžti“, tik nebūtinai abu, ir kuriuose kiekvienas gaudavom sunkiai atpažįstamą vardą ir pavardę, nes jas perrašinėdavo iš rusų į prancūzų pagal 19 a. standartus.  Vėliau, jau po Rusijos finansinės krizės 1998 m., buvo aišku, kad grįžimas bus kiekvieno individualus sprendimas, išorinių kliūčių tam jokių nebeliko.

Nebuvo mano sprendimas grįžti netikėtas.  Vėl tenka kalbėti apie tarpukario žmones, kurie be kita ko buvo ir pasakojimai apie tai, kaip po Vasario 16-sios iš įvairiausių pasviečių pradėjo grįžti išsilavinę, kiti jau ir solidžias tarnybas bei verslus turėję lietuviai, nes reikėjo kurti Valstybę.  Beje, visi tarpukario prezidentai, premjerai ir bent 80 proc. ministrų turėjo, kaip šiandien sakytume, ilgalaikės gyvenimo užsienyje patirties.  Tą patį – grįžo namo – darė ir mano šeimos nariai, kurie po 1918 m. parkako kas iš Rusijos, kas iš Amerikos.  Mano ir pačios tokia nuomonė – išvykai, pabuvai, grįžai.  Be to ir VDU studento priesaika juk nepasimiršo, nes tam ir duota 1989 m. rugsėjo 1 d., kad nepasimirštų, kad ja vadovautųsi kiekviena ir kiekvienas, ją sakęs, kasdien be išeiginių ir šventinių: „Aš, VDU studentas/-tė, iškilmingai pasižadu: visas įgytas žinias skirti savo Tėvynei, dosniai jas dalinti visiems Lietuvos žmonėms vardan gėrio, grožio, doros ir niekad nenaudoti jų vardan pikto“.

Ko tave išmokino gyvenimas emigracijoje?

Pamenu, kad tie reti vakariečiai, kuriuos sutikdavome sovietmečiu, paskui pirmieji gausesni jų būreliai ne vienam mums atrodė stokojantys kuklumo, tiesmuki, norintys dominuoti, – sąrašą galima pratęsti vos ne visais įmanomais neigiamais tokio tipo epitetais.  Neva nuskriausto ir pažeminto povyza yra tikrasis kuklumas, nesugebėjimas aiškiai išdėstyti savo minčių ir įvardinti norų – diplomatija, nors tai viso labo taktikos individo, siekiančio, kad juo kažkas rūpintųsi.  Stebina labiau, kad 20 metų neužteko perprasti, kas yra kas, pradėti vertinti tai, ką skandinavai vadina gennemslagskraft (gennem – per, slag – smūgis, kraft – jėga), nusakantį ryžtą, fokusuotą tikslo siekimą ir rezultatų pasiekimą, nors Valstybės atkūrimas 1918 m. ir Nepriklausomybės atgavimas 1990 m. be tokių savybių būtų buvę neįmanomomis misijomis.  Neseniai mano adresu buvo paleista replika „Repšytė atitrūkus nuo Lietuvos“ – suprask, nuo posovietinės Lietuvos.  Nežinau tiksliai, kokios prasminės intonacijos, ar ketinta buvo sumenkinti, ar dėl kokios kitos priežasties, bet man šis apibūdinimas – didžiausias komplimentas ir patvirtinimas, kad tie 15,5 metų praėjo tikrai ne veltui.

Kitas dalykas, kurį labai greitai supranta ne vienas, ilgiau pagyvenęs svetur, yra užsitvirtinantis visam supratimas, kad nacionalinė valstybė ir kultūra yra tarp pamatinių europiečio, o ir amerikiečio vertybių.  Jie ne gėdijasi, bet didžiuojasi, kad yra švedai, prancūzai, škotai, kanadiečiai.  Jie kritiškai vertina ir savo politikus, ir verslą ne visada glosto, ne visais savo istorijos epizodais vienodai žavisi, bet tokios liguistos saviniekos savo kilmei, savo abiems mažajai ir didžiajai Tėvynėms, savo valstybėms, kokią galima aptikti lietuvių tarpe, jie neturi, nepraktikuoja ir net nelabai suvokia, kad tai galima būtų daryti.  Mes juos gluminam savo naiviais mėginimais aiškinti, kad „Tėvynė ten, kur pinigai, o ypač – kur geros socialinės išmokos“, „Lietuvoje ateities nėra“, kad nesvarbu, kuria kalba pats kalbi kasdien, ar tavo gimta kalba kalbės ir tavo vaikai.  Bet tuo pat metu net ir tolerantiškiausiomis laikomose šalyse anksčiau ar vėliau supranti, kad svečias kaip ta žuvis – pradeda dvokt trečią dieną.  Nėra klausimas, kaip pats jautiesi kažkur kitur, vietiniam visada lieki atėjūnas, svetimas, – tegul ne nekenčiamas, toleruojamas, bet niekada iš tikrųjų nemylimas.

Domiesi Lietuvos sveikatos apsauga, jos pokyčiais. Gal galėtum pasidalinti savo įspūdžiais.

Pirmas tikras kultūrinis šokas po grįžimo ištiko būtent sveikatos apsaugoje.   Visur kitur daugiau mažiau pasirodė panašu, nors ir ne identiška, nes taip tiesiog negali būti, kadangi kiekviena šalis turi savo ypatumus.  Praėjus metams po grįžimo prireikė pasitarti su šeimos gydytoja.  Problema buvo nerimta, net ir liga šiuolaikinio medicinos mokslo nelaikoma, nors ir įkyri.  Užsiregistravau iš anksto, atėjau irgi šiek tiek prieš nurodytą lapelyje laiką.  Koridoriuje prasėdėjau tikrai daugiau kaip valandą, nors gydytoja plušo be pertraukų.  Norėjo galvoti, kad patekau į Grūto parką ar Jonas Vaitkus pastatė „Sovietinio bunkerio“ tęsinį.  Kitaip nesugalvoju, kaip įvardinti ir po 20 metų sovietinį atributą, kuris užgriūva pacientą – eiles.  Visas jas tris: (i) su talonu, (ii) be talono, (iii) „Aš tik paklausti/atnaujinti receptą/prasitęsti biuletenį“.  Po to buvo galimybės pamatyti ir medicinos personalą ilgais, lakuotais nagais stacionaruose, ir pažymų pardavinėjimą vairuotojams ir šaunamojo ginklo savininkams neatliekant būtinų patikrinimų.  Nesiimu apibendrinti, nes tikrai ne visomis Lietuvos gyvenimo sritimis tenka bent minimaliai susidurti, bet būtent sveikatos apsauga leido ekskursiją back to the USSR.  Gal net turistams iš vakariau esančių šalių galėtume siūlyti tokias ekskursijas į gydymo įstaigas?  Mažoka, tikrai mažoka pokyčių per tuos 20 metų į šiuolaikiškumo pusę.

Labiausiai vis tik stebina pačių medikų – ir slaugos, ir gydytojų – abejingumas patiems sau.  Korupcija toje sistemoje bujoja ne pirmas ir ne antras dešimtmetis, visa tai pasiekė tokius mastus, kad visuomenė nebelinkus galvoti, kad medicinos sektoriaus darbuotojai verti kokios nors atjautos.  Žadnost‘ frajera pogubila?  Toks vaizdas, kad šitoje srityje yra potraukis skausmui, emociniams ir psichologiniam.  Lyg medikai patys tarp savęs vykdo varžybas, kuris dabar iš jų gali pakelti daugiausiai mobingo, reketo, žeminimo, energingiau dalyvauti šešėlinėje ekonomikoje, kieno gi skausmo slenkstis pats aukščiausias.  „Kankinkit, budeliai, smarkiau“, kaip rašė klasikė.  O kam to reikia?  Mažos dozės streso ar skausmo retkarčiais gali veikti teigiamai, bet kada  tai vyksta diena dienon, metų metais, tai tampa tiesiog perversiška aplinka.  Medikai taip pat visas savo srities bėdas linkę suprimityvinti ir sutapatinti su, jų manymu, neadekvačiomis pajamomis ar atlygiais kitomis formomis.  Sveikatos apsauga yra valstybinio sektoriaus dalis, o jis jokiame krašte nėra itin didelius atlygius siūlantis.  Nelabai tenka skaityti ar girdėti medikų nepasitenkinimą, tarkime, nepakankamomis galimybėmis nuolat tobulėti, negalėjimu išsakyti savo nuomonės.  Kol standartinis lietuviškas medikas (jaunystėje) svajos tik apie naują visureigį, o ne apie Nobelio premiją, tol bus blogai ir patiems medikams, ir juos išlaikantiems mokesčių mokėtojams.  Kiekvienas laisvas rinktis, pasekmes taip pat.

Daug mano pažįstamų, draugų, kolegų teigia: „Vienas nieko nepakeisi“. Tai tampa jiems pretekstu tylėti, nebandyti nieko keisti, tiesiog plaukti pasroviui ir galvoti – vieną dieną vis tiek kas nors pasikeis. Kaip tu paaiškinti tokią mąstyseną? Kas tai?

Puiku, kad vyrauja toks suvokimas.  Jei vienas individas galėtų pakeista ir dar daug, tai tokia aplinka vadintųsi labai paprastai – diktatūra.  Kita vertus, toks pastebėjimas džiugina ir dėl to, kad – sąmoningai ar ne – supratimas formuojasi, kad ne tik tu pats vieno negali padaryti, bet ir kitas vienas negali padaryti visko.  Ir nesvarbu, ar kalbėtume ar prezidentę ar sniego kasėją.  Manau, kad tai rodo, jog po truputį pramokstame demokratijos pagrindų, kitaip tariant, ateina suvokimas, jog demokratijoje ilgalaikiai ir tvarūs pokyčiai priklauso ne nuo vieno, bet nuo grupės, sugebančios kooperuotis, pastangų.  Kada individas generuoja pokyčius, jaučiasi esąs įtrauktas į vykstančius procesus, mato savo galimybes juos įtakoti, vėliau toks individas taip pat stengsis tuos pageidautus pokyčius apginti, tobulinti toliau.  Taigi, viskas yra tvarkoj, kad individas suvokia, jog nei revoliucijos, nei evoliucijos šiais laikais nevyksta dėl vieno žmogaus įnorių.  Toks yra demokratijos paradoksas: negali tikėtis, kad kas nors pasieksi vienas, bet taip pat negali tikėtis, jog kažkas kitas be tavo įsitraukimo ką nors pakeis.

Lengviausia dabar būtų drėbtelt ką nors stereotipiško apie baudžiauninko tapatybę, sovietmečio traumas, nors niekas nesako, kad visuomenė nekenčia nuo negydomo potraumatinio sindromo.  Kita vertus, mes lyginame Lietuvą ir mūsų kultūrą su kitomis šalimis, kurių kiekviena turi savo specifiką, ir užsižaidžiame su gan sąmoningai daromomis išvadomis ne mūsų naudai.   Lietuviai nesam labai toli nuo mūsų tradicinio kaimo, kurio gyvenimo ritmą diktavo gamta, kur viduržiemio ramybę ir nuobodulį keisdavo didelio įgudimo ir greito reagavimo reikalaujantis skubos laikotarpis, kurio metu reikėdavo dirbt tiksliai ir kryptingai, kad būtų pavykęs metų derlius.  Bet save lyginame su industrializuotomis šalimis, kur individas visai gerai jaučiasi, būdamas didelio, stabiliai veikiančio mechanizmo varžtelis, kur lengvai išsitrina ribos tarp dienos dalių, metų laikų.  Pamirštame ir labai elementorišką tiesą, kad bet kokioje grupėje būna ir lyderiai, ir jų pasekėjai.  Tuo tarpu mes lyg linkę reikalauti iš kiekvieno būti lyderiu, kas nei įmanoma, nei reikalinga.  Pagalvojęs ir Tu, ir aš tikrai galėtume vardinti situacijas, kur teko imtis lyderiavimo, o kur labai komfortabliai buvom tik sekantys lyderiais.  Nespauskime visko į vieną standartą, neguldykime kiekvieno į  Prokrusto lovą, ir tada viskas bus gerai.

Kas tai yra – laisvė?

Kas yra Laisvė?  Įvykęs gyvenimas.  Gyvenimas, įvykęs kaip nuotykis.  Ir pagrindinė Kauno pėsčiųjų gatvė.  Einam, pasipikeruosim po ją, kaip tik sekmadienis.

2011-01-23, Žaliakalnis, Kaunas

PrintFriendly

SVEIKATOS REFORMA, KLAIPĖDA

Vienas iš sudėtingiausių sveikatos pertvarkos uždavinių yra esamų resursų pritaikymas dabarties sąlygoms. Turime ekonomikos degradacijos situaciją, senąją, resursų netausojančią sistemą, turime ir naujus iššūkius.

Aplinkinių valstybių, turiu galvoje Angliją, Norvegiją, Vokietiją, gydymo darbuotojų atlyginimai gerokai geresni už lietuviškuosius. Todėl reikia spręsti iš karto kelis uždavinius: pertvarkyti esamą atlyginimų sistemą ir valdymą. Tiesa, atlyginimų sistema per paskutinius dvidešimt metų palaipsniui pakito.

Negalima teigti, kad jie itin maži, nors palyginus su labiau pažengusiomis šalis jie beviltiški. Ar galima juos pertvarkyti geriau? Žinoma. Tačiau tai gana skausmingas ir ilgalaikis procesas. Jame būtinas darbuotojų spaudimas darbdaviams, tiek valdiškiems, tiek privatiems. Nežinau, ar pavyktų išsiversti be streikų, bet esant darbuotojų pertekliui aktyvių veiksmų išvengti tikriausiai nepavyktų.

Dabar grįžkim prie Klaipėdos triligoninės. Nors viena kolegė rašė, kad gerai, jog yra ligoninių konkurencija, tačiau realiai gyvenimiška konkurencija gali būti tik tarp privataus, valstybinio ir nevyriausybinių sektorių. Rimtos vidinės konkurencijos nėra, nes pinigai iš ligonių kasų yra riboti ir reikia jų išpešti, kiek galima daugiai savo įstaigai. Čia ne konkurencija, o visai kitas procesas.

Vadinasi, jį reikia keisti nuo prieštaravimo prie bendradarbiavimo. Pradėsiu nuo to, kad visos trys ligoninės dirba gana sėkmingai. Turi savo pacientus, teikia paslaugas ir t.t. Todėl iš anksto kritikuoti lyg ir nėra už ką. Tiesa, jos atsako už skirtingus „plotus“ . viena yra tarsi specializuota, kita regioninė, trečia tik miesto. Kita tiesa yra ta, jog jose gali gydytis visokie pacientai, nepriklausomai nuo jų gyvenamos vietos, jei jie drausti. Ligoninė vis tiek pinigus gaus.

Vadinasi galima manyti, kad trijų ligoninių junginio pradžia gali būti paslaugų koordinavimas ir didesnė specializacija. Kas turėtų tą daryti? Šiuo metu – trys struktūros: Ministerija, Savivaldybė, Klaipėdos teritorinė ligonių kasa. Deja, kai atsakingi trys, darbas stovi.

Vadinasi turėtų rasti iniciatyvi bendruomenė, kuriai sveikatos reikalai yra svarbesni už „asmeninius“ įstaigos interesus. Kol kas nematau tokios bendruomenės, tik atskiros asmenybės, kurios nepalieka klausimo ramybėje.

Tikiuosi, kad jos labiau vienysis ir tokią struktūrą padės sukurti.

****
Vytautas Valevičius yra Klaipėdos visuomenės sveikatos biuro specialistas. Šis straipsnelis yra ankstesnių Vytauto idėjų ir minčių tęsinys.

Vytautas Valevičius. Sveikatos pertvarka: teritorinis planavimas

Vytautas. Valevičius. Žmonės yra pagrindinis visuomenės resursas

Vytautas Valevičius. Reikia ieškoti kitų variantų

PrintFriendly

·

Older posts >>

Theme Design by devolux.nh2.me