Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Archive for January 2011

Jan/11

24

Septyni plius, minus du (sąmonės vartai). II dalis

4.     Žmonių grupės. Dar viena plati sritis, kurioje veikia septynių taisyklė. Jau senai pastebėta, kad lyderio savybes turi maždaug vienas iš dešimties žmonių, o optimalus žmonių grupės, kolektyvo dydis – 7.

Žinoma šis skaičius svyruoja priklausomai nuo klausimų, kuriuos turi spręsti grupė, sudėtingumo. Kuo uždaviniai sudėtingesni, tuo mažesnė grupė. Šią tendenciją akivaizdžiai demonstruoja lėktuvo ekipažo dydis, pareigų paskirstymas raketinuose dalinuose ir t.t.

Jeigu grupei keliami uždaviniai gana nesunkiai įkandami, tai paprastai ją sudaro apie 10 žmonių. Ši formulė nuo seno taikyta visų šalių kariuomenėse: senovės Romos, mongolų – totorių ir t.t. Jeigu grupė didelė (pvz.: 30 Žmonių) ir jai vadovauja vienas formalus vadovas, tai neabejotinai atsiras subkolektyvai su savo lyderiais. Tą reiškinį galime stebėti ir mokyklų klasėse, ir studentų grupėse bei kiekviename kitame kolektyve. Kalbant apie žmonių grupes ypač reikia išryškinti du aspektus.

Pirma, toje pat grupėje neturi būti dviejų asmenybių su išreikštomis lyderio savybėmis arba jų funkcijos turi būti aiškiai atribotos. Antra,  kiekvienas grupės narys turi aiškiai suvokti, kokie uždaviniai ir tikslai grupei keliami, kokias funkcijas atlieka kiekvienas grupės narys ir grupė visumoje. Pavyzdžiui krepšinio komanda. Visi krepšininkai moka varyti kamuolį, mesti į krepšį, perdavinėti kamuolį. Tačiau šalia to egzistuoja ir tam tikra specializacija: centro puolėjas, krašto puolėjai, gynėjai.

Panašią specializaciją mes matome ir futbolo komandoje: puolėjai, saugai, gynėjai, kurie dar savo ruožtu skirstomi pagal krašto ar centro pozicijas. Bet kurio kolektyvo vadovas, kad būtų užtikrinta sėkmė, turi atlikti trenerio funkcijas: sukurti kolektyve draugišką psichologinį klimatą, įvertinti kiekvieno nario sugebėjimus ir grupės potencialą visumoje, įvertinti kiekvieno grupės nario galimybes tobulėti, pagal tai kiekvienam sudaryti lavinimosi programą ir sekti jos įgyvendinimą, o tuo pačiu suformuluoti visos grupės tikslus ir paaiškinti jos nariams, kokie jie ir  kodėl būtent tokie.

5.     Analizė ir sintezė. Bene esminiai mūsų mąstymo komponentai, kurių pagalba atliekame tyrimus ir apibendrinimus. Abu šie mąstymo procesai taip pat remiasi ne kuo kitu, o septynių taisykle. Taigi analizė – tai kokio nors reiškinio suskaidymas į paprastesnius komponentus, ko pasekoje kiekvienas iš komponentų toliau gali būti tiriamas atskirai, lyginamas tarpusavyje ir t.t. Sintezė gi yra atvirkščias procesas, kuris leidžia daiktus ar reiškinius jungti į vieną visumą pagal tam tikras bendras savybes.

Galima būtų sakyti, kad ši septynių taisyklė yra tokia paprasta ir akivaizdi, kad nelabai ir vertėtų ją atskirai išskirti ir užakcentuoti, bet praktikoje jos nepaisymas yra toks dažnas ir lemia tiek daug klaidų valdyme, kad į tai neatkreipti dėmesio būtų neteisinga.

Iš kitos pusės, šios paprastos taisyklės svarbą paliudija tas faktas, kad beveik visos esminės geriausių kompanijų valdymo koncepcijos remiasi būtent ja. Jos negalima nepaisyti pasirenkant bet kurį valdymo modelį ir net piramidinėje valdymo sistemoje, galvojant apie vidurinę valdymo grandį, šią taisyklę visada reikia atsiminti.

Taigi toliau jau lieka kiekvienam pačiam įvertinti, kiek kuris valdymo modelis siejasi su šia taisykle ir kurios geriausių kompanijų koncepcijos paremtos šia taisykle.

***
Šimaitis.lt: apie tai kituose Ramūno straipsniuose

PrintFriendly

·

Dr. Ramūno Likas, vaikų psichiatras, daug metų dirbęs verslo struktūrose, tęsia pasakojimus apie vadybos principus. Ankstesniuose straipsniuose (žiūr. skyrelį “Vadyba”) buvo  dėstomi bendri organizacijų veikimo, valdymo ir vadybos principai. Šiandien Ramūnas pradeda straipsnių ciklą, kurio esmė – kaip padaryti, kad šie principai taptų realybe.  Ramūnas rašė: “Jeigu mūsų sveikatos apsaugos sistema būtų valdoma remiantis visu tuo, kas išdėstyta, tai matytume gerokai kitokį vaizdą.”

****

SEPTYNI PLIUS, MINUS DU (SĄMONĖS VARTAI)

Žmogaus trumpalaikė atmintis vienu metu gali operuoti septyniais informaciniais vienetais, kuriais gali būti: atskiri skaičiai, žodžiai, mintys, teiginiai. Kita vertus tai yra sąmonės raktas, be kurio nevyksta jokia sąmoninga veikla: planavimas, padėties įvertinimas, sprendimų priėmimas.

Reikia gana nuodugniai išsiaiškinti, kaip ši taisyklė veikia skirtingose gyvenimiškose situacijose, kad pavyktų išvengti atsitiktinių klaidų arba tiesiog sprendimą jums padiktuos jūsų pasąmonė, kuri iš esmės vadovaujasi emocijomis ir vaizduote. Taigi pabandykime pažvelgti, kaip ši taisyklė veikia gyvenime, ir kaip ja būtų  galima pasinaudoti.

1.   Jeigu žmogui vardiji atsitiktinius skaičius, tai jis vidutiniškai atsimins septynis, tačiau bus ir tokių, kurie atsimins devynis, o kiti -  penkis. Kad šis klausimas nevargintų, užtenka atsiversti telefonų knygutę.

2. Ši taisyklė daug įdomiau galioja mūsų kalbai ir spausdintam tekstui. Nesunku pastebėti, kad tiesioginis sakinys, reiškiantis užbaigtą mintį, paprastai susideda ne daugiau kaip iš septynių žodžių. Mintį išreiškia pagrindinės sakinio dalys, o kitos tik papildo ar paryškina. Jeigu yra minties pokyčių, tai sakinys tampa sudurtiniu ar sudėtiniu ir tai ženklina atatinkami skyrybos ženklai. Kalbant skyrybos ženklų funkciją atlieka intonacija, kuri parodo minties pabaigą, pabrėžia vieną ar kitą mintį.

Tačiau išlieka ta pati taisyklė:iš pokalbio ar teksto mes vidutiniškai įsiminsime septynias atskiras mintis (teiginius) su sąlyga, jei jos bus užakcentuotos. Vėlgi kuo ilgesnis tekstas ar kalba, tuo labiau pagrindinės mintys turi būti išryškintos ir net kelis kartus pakartotos. Jeigu jūs rašote pranešimą, ataskaitą, komercinį pasiūlymą tai pradžioje surašykite tas mintis, teiginius ar argumentus, kurie tikrai esminiai. Pažiūrėkite, kad jų nebūtų per daug. Gal vertėtų juos tekste išskirti paryškintu šriftu ar pabraukti.

Reklaminiame tekste mintis ir teiginius reikia dar labiau nugludinti, be to racionali informacija turi derėti su emociniu nuspalvinimu. Pagrindiniai reklaminio kreipinio komponentai: pagrindinė mintis (idėja) išreikšta vienu ar dviem žodžiais, vaizdu ar jų kombinacija ir kita dalis – argumentacija, kurioje ne daugiau kaip septyni teiginiai.

3.   Psicholingvistinis kodavimas. Šios technikos esmė, kad norimas mintis ar idėjas galima pasiųsti tiesiai į norimo žmogaus ar žmonių grupės pasąmonę, išvengiant sąmoningo jų įvertinimo. Galima išskiti du pagrindinius šios technikos elementus: sąmonės blokavimą, vaizdinių ir nuotaikos sukūrimą.

Pirmas elementas betarpiškai siejasi su septynių taisykle. Štai keletas pavyzdžių. Įsivaizduokite į auditoriją ką tik įėjusį pavėlavusį dalyvį. Ir staiga jam labai rimtai  užduodamas klausimas “kaip tu atrodai?”. Taigi klausimas labai platus, nes žmogaus išvaizda –  tai ir apranga, ir apavas susidedantys iš daugelio detalių bei pats žmogaus kūnas: veidas, rankos, kojos, plaukai irgi su savo niuansais. Tokiu būdu sąmonė yra perkrauta ta informacija, kurią reikia įvertinti. Šiuo metu tam tikra informacija gali būti siunčiama tiesiai į pasamonę.

Kitu atveju sąmonę galima blokuoti tiesiogiai siunčiant per daug ar per daug sudėtingą informaciją. Tai pakankamai dažnai pasitaiko gyvenimiškose situacijose. Pavyzdžiui norint išsirinkti prekę iš plataus analogiškų prekių asortimento. Įsivaizduokime, jog  renkamės batus. Reikia įvertinti kokia jų oda, ar kokybiškai pasiūti, koks padas, išvaizda, jų patogumas, ar derės prie jūsų drabužių ir t.t. Todėl galutiniam sprendimui didžiausią įtaką padaro pardavėjo patarimai, gamintojo žinomumas ar draugų bei pažįstamų nuomonė.

Labai ryškiai tai atsiskleidžia, kai perkami automobiliai ar nekilnojamasis turtas. Jei reikia rinktis iš kokių penkių panašius techninius parametrus turinčių automobilių, tai neabejotinai mažai kas imsis juos nuodugniai sverti, o lemiamą įtaką sprendimui padarys automobilio spalva ar koks kitas subjektyvus veiksnys.

Įsigyjant nekilnojamąjį turtą, gali lemti gražiai nusvirusi berželio šaka, pragydęs koks nors paukštelis, pieva, primenanti tėviškę ar netoli gyvenantys geri pažįstami.

***

Šimaitis.lt: Šio straipsnio tęsinys – rytojaus įraše

PrintFriendly

·

Jan/11

22

27 skaidrės ar 367 pusplapių dokumentas ?

Anglijos sveikatos apsaugos ministras Andrew Lansley dabartinės vykdomos reformos mintis ir idėjas su bendražygiais brandino šešis metus.

Lietuvos sveikatos reforma buvo subrandinta per 3-4 mėnesius.

Prieš kelias dienas Anglijos vyriausybė išleido įstatymą, kuriuo remiantis bus reformuojama NHS.

Šį įstatymą galima atsisiųsti. HEALTH-BILL

Tai yra itin detalus aprašymas, kaip bus vykdoma reforma, kokiu būdu ir kas stebės, vertins vykdomus pokyčius ir daugybė kitų reformos bei pokyčių įgyvendinimo aspektų ir niuansų.

Šis įstatymas yra detalus 367 puslapių dokumentas.

Lietuvos atveju buvo paskelbtos 27  PowerPoint skaidrės Metmenys vyriausybei ir remiantis jomis parengtas Vyrausybės kelių puslapių dokumentas apie restruktūrizaciją ….

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

No tags

Jan/11

21

Iš kur Lietuvai gauti vieną milijardų litų?

Efektyviausias problemų sprendimo būdas yra proaktyvus metodas – tai yra veiksmų, veikimo ir pokyčių būdas, kai siekiama numatyti galimas iškylančias problemas ir tuo būdu sumažinti būsimų nesusipratimų/nesklandumų įtaką sistemai/organizacijai/žmogui.

Dauguma vyriausybių, institucijų, organizacijų ir žmonių elgiasi pagal kitą labai paprastą elgesio stereotipą. Pokyčius daro tik tuomet, kai iškyla problema. Tai yra vadinama reaktyviu problemų sprendimo būdu.

NHS tikrai nėra sistema, kuri veiktų pagal proaktyvų modelį. Taigi kodėl anglai vis dėlto ryžosi radikaliai reformai?

Prasidėjus finansų krizei prieš du su puse metų tapo akivaizdu, kad nei Lietuva, nei Anglija, nei kitos Vakarų šalys nebegalės gyventi taip, kaip gyveno iki šiol. Tai yra, nuolatinai gyventi skolon. Toks gyvenimo stilius ir įsuko ydingą toksinių paskolų ratą, kurio pasekoje visa finansinė pasaulio sistema buvo pakibusi ant plauko. Tik milžiniškų bendrų tarptautinių pastangų dėka buvo išvengta katastrofos, kuri savo mastais galėjo viršyti Didžiosios depresijos apimtis. Tuo metu Anglijos spaudoje buvo dažnai kartojama frazė: “party is over” (vakaruška baigėsi).

Apsisaugojus nuo finansinės griūties, kitas neišvengiamas žingsnis buvo didelis biudžeto karpymas. Lietuva buvo viena iš pirmųjų vaklstybių, žengusi šį radikalų ir reikalingą žingsnį. Anglai taip pat ženkliai sumažino biudžeto išlaidas. Daugumai ministerijų biudžetas mažinamas 25-40 procentų. Konservatorių-libdemokratų vyriausybė pažadėjo: nebus mažinami tik švietimo ir sveikatos apsaugos biudžetai.

Tačiau iškilo didelė dilema, su kuria susidurs ne tik anglai, bet ir visos kitos šalys, tame tarpe ir Lietuva. Dėl sparčiai senėjančios populiacijos, vis atsirandančių naujų gydymo metodų, išaugusios valstybių skolos ir su tuo susijusių palūkanų mokėjimo, dėl  lėtinių ligų skaičiaus didėjimo sveikatos apsaugos išlaidos per artimiausius 4-5  metus gerokai viršys BVP ir skiriamų medicinai pajamų skaičiaus augimą.

NHS metinis biudžetas yra apie 80 milijardų svarų. Jei nebus keičiama egzistuojanti paslaugų pirkimo bei valdymo sistema ir nebus gerinamas sistemos efektyvumas,  pagal anglų ekspertų paskaičiavimus per kitus 4-5 metus sveikatos apsaugai išlaikyti reikės dar 20 milijardų svarų. Tai yra išlaidos sveikatos apsaugai išaugtų net 25 procentais. Tokio augimo neatlaikytų nė viena pasaulio ekonomika.Vadinasi, reikia ieškoti vidinių rezervų.

Anglams iššūkis akivaizdus – norint išlaikyti tą patį paslaugų lygį, per artimiausius 4-5 metus reikia sutaupyti 20 milijardų. Dabartinė vyriausybė pasiūlė pirmąjį receptą  - paslaugos gavėją tiesiogiai priartinti prie tų, kurie teikia paslaugas – gydytojų. Vakar rašėme, kad kuriami kuriami regioniniai šeimos gydytojų konsorciumai, kurie vykdys šią funkciją. Naikinami visi tarpinininkai. Anglijos atveju –  15 Strateginių sveikatos apsaugos agentūrų (Strategic Health Authorities) bei jų valdomų 150 Pirminės priežiūros trestų (Primary Care Trusts).

Iš viso iš darbo bus atleista 16 – 26 tūkst.  šiose agentūrose dirbančių valdininkų. Sveikatos apsaugos ministras Andrew Lansley mano, kad tokiu būdu iki 2020 metų bus sutaupyta apie  12 milijardų svarų, o perėjimas nuo vienos iki kitos sistemos kainuos 2 milijardus svarų . Taigi per 9 metus bus sutaupyta apie  10  milijardų svarų, vidutiniškai  po šiek tiek daugiau nei milijardą svarų per metus. Vadinasi, per artimiausius penkis metus bus sutaupyta apie 5 milijardus svarų. Iš viso reikia sutaupyti 20 milijardų. Trūkumas – 15 milijardų svarų arba 3 milijardai per metus. Šiuo metu anglai suka galvą – iš kur gauti dar 3 milijardus svarų per metus?

Mūsų sveikatos sistema nėra išimtis. Ji ne mažiau nei kitos sistemos patirs tuos pačius iššūkius. Lietuvos sveikatos biudžetas yra 4 milijardai litų. Jei pritaikysime tą pačią 25 procentų reikmę per artimiausius keturis – penkis metus, pamatysime, kad tam, kad išlaikyti tą patį finansavimą, reikės milidardo per penkerius metus.

Tad iš kur Lietuvai gauti vieną milijardų litų?

***

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

No tags

Vakar Anglijos sveikatos apsaugos ministras Andrew Lansley paskelbė dokumentą  “Health and Social care Bill” (Sveikatos apsaugos ir socialinės pagalbos įstatymas), kuris atveria vartus vienai iš esminų sveikatos apsaugos reformų nuo pat NHS sistemos įkūrimo prieš daugiau kaip 60 metų.

Naujas NHS pertvarkos idėjas Andrew Lansley brandino daugiau kaip kaip šešis metus, nuolat ir intensyviai domėdamasis sveikatos apsauga ne tik Anglijoje, bet ir visame pasaulyje.

A. Lansley mintys ir idėjos yra sudėtinė konservatorių programos dalis. Dabartinio premjero D. Cameron pasiūlyta visuomenės pertvarkos programa vadinasi “Didžioji visuomenė”. Jos esmė – kuo daugiau valdžios, įtakos ir valdymo svertų perduoti bendruomenėms, institucijoms ar organizacijoms.

Sveikatos apsaugos reformos esmę būtų galima nusakyti vienu sakiniu. Valdymas, finansinių srautų kontrolė, paslaugų pirkimas išimtinai perduodama į gydytojų rankas.

Iki šiol Anglijoje valdymo prasme egzistavo tokia hierarchija. Ministerija ir  jai pavaldžios 15 Strateginių sveikatos apsaugos agentūrų (Strategic Health authorities) valdė 15 regionų. Agentūros valdė apie 150 Pirminės priežiūros trestų (Primary Care Trusts). Tiek agentūrose, tiek trestuose  dirbo sveikatos apsaugos vadybininkai. Sprendimus jie priimdavo pasitardami su šeimos gydytojais.

A. Lansley reformos idėja – naikinamos šios abi institucijos (agentūros bei trestai). Kuriami konsorciumai. Konsorciumus kurs regionų šeimos gydytojai. Būtent šeimos gydytojų įkurti konsorciumai bus atsakingi už sveikatos apsaugos valdymą, finansinių srautų kontrolę bei paslaugų pirkimą regione.

Konsorciumai yra labai panaši į mūsų “Vertybėmis pagrįstoje reformoje” keliamą idėją kurti ligoninių Asociacijas, kurias valdytų Asociacijos taryba. Šios Asociacijos turėtų būti valstybės institucijos, kurioms būtų suteikti aiškūs juridiniai įgaliojimai. Asociacijos būtų atsakingos ne tik tik už sveikatos apsaugos valdymą regione, bet ir ir bendardarbiaudamos su ligonių kasa spręstų apie įvairių paslaugų reikalingumą atskirose ligoninėse, tuo pačiu užtikrindamos efektyvų mokesčių mokėtojų panaudojimą. Jos taip pat būtų atsakingos už efektyvų ir ekonomišką turimos aparatūros panaudojimą bei naujos aparatūros įsigijimą, kad būtų užkirstas kelias dabartiniam besaikiui pirkimui.

Parlamentarė A. Bilotaitė teigia, kad aparatūros pirkimo kaina valstybiniame sektoriuje yra pusantro karto didesnė nei privačiame. Padarykime paprastą artimetinį veiksmą – atimtį, ir gausime skaičių, kiek pinigų yra pagrobiama iš valstybės.

Aparatūros pirkimas, sutarčių pasirašymas su ligonių kasomis, statybos darbų kontraktai tapo pagrindiniu ligoninių administratorių pasipelnymo šaltiniu, todėl Asociacijos galėtų tapti vienu iš būdų bei įrankių užkertant kelią  korupcijai šioje srityje.

Žodis Asociacija Lietuvoje visų pirma primena visuomeninę organizaciją – asociaciją, kuri neturi jokių galių. Mes siūlome valstybinę instituciją, turinčią aiškiai apibrėžtas juridines  galias. Klaipėdos forumo metu vyko ilga ir įdomi diskusija šiuo klausimu. Artimiausiu metu paskelbsime video įrašą. Jo metu taip pat buvo diskutuojamas pavadinimo klausimas. Tam, kad  žodis “asociacija’ nesukeltų panašumo su visuomeninėmis organizacijoms buvo siūloma naudoti žodį konsorciumas. Nebloga mintis. O gal yra ir kitų galimų variantų. Pavyzdžiui unija?

Lietuvos atveju asociacijos/konsorciumai/unijos (?) skirtųsi nuo angliškųjų tuo, kad lietuviškoje taryboje būtų tiek ligoninių administratoriai, tiek ligoninių specialistų atstovai, regiono šeimos gydytojų atstovai, slaugytojų atstovai, visuomenės bei pacientų atstovai. Anglų atvejų konsorciumus kurtų šeimos gydytojai. Tai yra didelis privalumas, nes šeimos gydytojas yra arčiausiai paslaugos vartotojo – paciento, ir jis geriausiai žino jo reikmes.

Iš pirmo žvilgsnio gal tai ir būtų logiškesnis kelias. Tačiau Anglijoje šeimos gydytojo institucija yra labai toli pažengusi lyginant su Lietuvos, jie turi daugiametę ir įvairiapusišką patirtį, ko pasekoje Jungtinės Karalystės šeimos gydytojų institucija yra laikoma viena geriausių pasaulyje.

Iš kitos pusės, mūsų pasiūlymas atitinka lietuviškus ypatumus ir siūlo lietuvišką kelią. Mūsų siūlomo modelio privalumas yra tai, kad taryboje būtų atstovaujama visoms suinteresuotoms pusėms, tame tarpe  ir pacientus – paslaugos vartotojus.

***

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

·

Jan/11

19

Nepakeitus pamatinių dalykų, nieko nepasieksi

Skaitau Jūsų straipsnius ir, atrodo, kad skaitote mano mintis. O gal dauguma panašiai galvoja, tik nedrįsta to viešai išsakyti?

Tai baimė išlikusi nuo sovietų laikų, baimė pasipriešinti viršininkui, administracijų nuomonei, o gal noras išlaikyti tą savo gana „šiltą“ statusą, paremta vidutinišku atlygininu ir tam tikra korupcija.

Dirbi ne per daug sunkiai, gauni patenkinamą atlyginimą, dar prisiduri iš pacientų, – ko daugiau reikia? Pradėsi kritikuoti viršininkus, gali ir to netekti. Juk jie visagaliai, kada norės,  galės tau pakenkti. Juk nėra gydytojo (žmogaus) be kaltės. Taip ir valdoma minia, leidžiant tam tikrą korupciją, – kad visi tylėtų!

Puikus Jūsų straipsnis apie rezidentų paruošimą. Absoliučiai teisus. Buvau JAV prieš penkiolika metų, lankiausi ligoninėse ir mačiau, kaip dirba rezidentai. Mačiau, kaip kantriai asistavo jaunesniajam rezidentui vienas iš žymiausių JAV chirurgų.

Jokio pavydo, jokios konkurencijos baimės, o tik noras išmokyti jauną žmogų ko nors naujo!!! Oponentai tuoj pultų prieštarauti, – profesorius už tą mokymą gauna didelis pinigus. Bepigu jam mokyti. Sutinku, kad jis tai daro ne už dyką, kad gauna gerą atlygį. O mūsų korifėjai visai nesuinteresuoti užsiauginti sau konkurentus, dar nuvilios paciento pinigus.

Be to ir atlygio už rezidento mokymą arba visai negauna, ar gauna minimalų. Tam ir toleruojama korupcija, kad mūsų gydytojai nepradėtų reikalauti apmokėjimo už darbą, koks yra Europos Sąjungoje. Štai ir uždaras ratas.

Nepakankamas apmokėjimas už paslaugas, maži atlyginimai, dideli darbo krūviai. Pabandyk tokioje situacijoje panaikinti korupciją, tuoj sugrius visa medicinos sistema. Juk visų neišgaudysi ir nesusodinsi į kalėjimus.

Reikia išeities ieškoti kitur. Padarius reformą, o nepakeitus pamatinių dalykų, nieko nepasieksi. Medikai dar labiau bus išnaudojami, jaunimas bėgs į užsienį. Mano nuomone:

1. Turi būti žymiai padidintas medicinai finansavimas (tik per paslaugų įkainius, o ne skiriant pinigus įrangos pirkimams, nepamatuotų projektų įgyvendinimui). Medicininė visuomenė pati nusprestų, kur tuos pinigus panaudoti.Tuo tarpu dabar direktoriai didelę dalį pinigų išgrobsto.

2. Turi būti padidinti  medicinos personalo atlyginimai, prilyginant juos Europos Sąjungos vidurkiui, nustatant tam tikrus diferencijuotus atlyginimus, neperžengiančius tam tikrų numatytų ribų. Administratoriai neturėtų teisės mokėti specialistui kiek nori, kai trūksta specialistų ar tiems, kurie toleruoja jų politiką.

3.Turėtų būti mažinami medicinos personalo darbo krūviai. Juk gydytojų, dirbančių naktimis ir dideliais krūviais, išgyvenamumas labai trumpas.

Jei tai nebus įgyvendinta ir toliau, tempsimės uodegoje, skęsime korupcijos liūne.

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

No tags

Vytautas Valevičius, Klaipėdos visuomenės sveikatos specialistas, toliau plėtoja anksčiau skelbtų savo siūlomos sveikatos apsaugos reformos principus bei nuostatas.

****

Viena iš sudėtingiausių sveikatos sistemos problemų yra ligoninių ir ambulatorijų išdėstymas. Gyventojai siekia, kad ligoninė ar sveikatos punktai būtų kiek galima arčiau jų gyvenimo.

Tai normalus siekis, jog pagalba būtų suteikiama greitai ir kvalifikuotai. Rimčiausiais tokio noro apribojimas yra išlaikymo kaina. Viskas kainuoja, o sveikatos sistema yra labai brangi. Negalima kaime pastatyti didelę ligoninę ir džiaugtis, kad turi. Tokia įstaiga turi dirbti.

Jei gydytojas bei medicinos personalas neturi ką veikti – jis netenka kvalifikacijos ir pajamų. Todėl procesas yra reguliuojamas, deja, iš viršaus. Turime gana daug pavyzdžių kaip toks „planavimas“ neveikia. Žinau ne vieną ligoninę, kuri prisipirko brangios medicininės įrangos, o dirbti nėra kam. Nei poreikio, nei specialistų. Gal ir atsiras žmonių, kurie naudosis, tačiau po kelių metų, o įranga, beje, sensta. Pinigai, tai sakant, išmesti pavėjui.

Kitas pavyzdys – didelis miestas. Jame rasime kelias ligonines, kurios bus skirtingo pavaldumo. Ministerijos, apskrities, miesto. Nors tame ir pačiame mieste. Tai ir Vilniuje, ir Kaune, ir Klaipėdoje. Koks gi tikslas turėti kelias ligonines tame pačiame mieste? Tikriausia vadinti tai racionaliu planingumu nereikia. O lovų skaičiui tūkstančiui gyventojų viršijam visus vidurkius, nors pinigų medicinos personalo atlyginimams ir vaistams ryškiai neužtenka.

Geriausiai iliustruoja medikų atlyginimo klausimą jų darbas papildomai. Jeigu gydytojas ar slaugė dirba keliais „etatais“, tai liudija, jog personalas negauna normalaus atlyginimo. Vadinasi, tai ir reikia pirmiausiai reguliuoti.

Apie ligoninių ir ambulatorijų tinklo pertvarką. Bandymas tai daryti iš „viršaus“ t.y. iš ministerijos aukštumų yra ne tik nedėkingas, bet ir pavojingas. Garantijų, kad naujais sukurta sistema bus optimali – nėra. Aš tai vadinu sistema be atgalinio ryšio. Kiek ir kokių sveikatos paslaugų reikia turi spręsti tos gyvenamos vietos bendruomenė, o ne Dievas ar ministerija.

Kaimo, gyvenvietės ar miesto gyventojai turi prisiimti atsakomybę ir nuspręsti kiek ir kokių įstaigų jiems reikia. Tiesa, čia būtina jiems perduoti ir pinigus išlaikymui. Ne centras turi tai nustatinėti, o gyventojai, Lietuvos valstybės piliečiai.

Tuomet randasi mechanizmas su atgaliniu ryšiu: sumažėjus poreikiui bus mažinama medicinos paslaugų apimtis, jam kintant į priešingą pusę  – augs. Pati bendruomenė nuolat vertins, ar ją tenkina tų paslaugų kokybė, ar jie nori kitokių, o tai ir yra reali savivalda sveikatos sistemoje.

PrintFriendly

·

<< Latest posts

Older posts >>

Theme Design by devolux.nh2.me