Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Pirmiausia noriu padėkoti klausimų autoriui už konstruktyvią kritiką, išsakytą tuomet, kai dirbau sveikatos apsaugos ministru, taip pat už sveikatos apsaugos reformos palaikymą ir už patarimus, į kuriuos pertvarkymų metu atsižvelgėme. Kaip ir jūs, gerbiamas daktare, šiandien matau poreikį viešai diskusijai ir atsakymo į esminį klausimą – ar pradėta sveikatos apsaugos sistemos reforma duoda konkrečių rezultatų? Jaučiu atsakomybę už Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pradėtą reformą, taigi pabandysiu atsakyti į jūsų viešai užduotus klausimus.

Reformos efektyvumo įvertinimas

Prieš pradedant reformą buvo nustatyti ir Vyriausybės patvirtinti kriterijai, pagal kuriuos bus vertinama reformos eiga ir efektyvumas. Brangindamas laiką ir vietą kriterijų nevardinsiu, jie surašyti 2009 m. gruodžio 7 d. Vyriausybės nutarime Nr. 1654. Tik pažymėsiu, kad numatyta vertinti ir jūsų įvardytus kriterijus: pacientų ir medicinos darbuotojų paslaugų kokybės ir darbo vertinimo pokyčius, pirminės grandies, ambulatorinių paslaugų efektyvumą ir pan.

Ligoninės buvo suskirstytos į rajonines, regionines ir respublikines, taip siekiant kiekvienai jų atrasti vietą. Reforma tarp medikų greit buvo pakrikštyta „3R“, bet esmė yra ne pavadinimas, o turinys. Vyriausybės nutarime aiškiai nurodyta, kuri ligoninė kokio lygmens paslaugas gali teikti.

Jūs savo pasisakymuose labai dažnai kalbate apie ekonominį reformos vertinimą. Žinoma, vienas iš reformos siekių – taupyti, užkertant kelią neracionaliam lėšų panaudojimui. Tačiau pats svarbiausias reformos tikslas – paciento saugumas. Diagnostinės ir gydymo klaidos labiau tikėtinos tose ligoninėse, kurių personalas retai susiduria su sudėtingais pacientais. Ar gali būti saugu pacientui atlikti operaciją ligoninėje, kurioje per metus vyksta tik 150 – 200 operacijų dieną ir 20 – 30 operacijų nakties metu, t.y. pagrindinis chirurgas operuoja tik kas antrą dieną, o budintis chirurgas tik kas dvi savaitės? Tokių pavyzdžių iki pertvarkos buvo ir nemažai.

Apie taupymą

Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad dėl ekonominio sunkmečio 2009 metais Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetas buvo sumažintas apie 300 milijonų litų, 2010 metais – dar 383 mln. litų, ir tik, mano manymu, reformos (greitai pasiekto efektyvaus lėšų naudojimo) dėka sveikatos sistema nebankrutavo, nežlugo, ir saugios bei kokybiškos paslaugos toliau teikiamos.

Iš sveikatos apsaugos sistemos išgyvendinome atvejus, kuomet rajono ligoninė pirkdavo medicinos įrangą, nors paslaugų, kurioms ši įranga reikalinga, neteikė. Ar normalu, kad Lietuva, toli gražu nebūdama turtingiausia Europos Sąjungos šalis, turi daugiausia magnetinio rezonanso aparatų ir kompiuterinių tomografų skaičiuojant tūkstančiui gyventojų? O juk kiekvieno tokio „aparačiuko“ kaina – keli milijonai litų, kurie imami iš to paties negausaus sveikatos biudžeto.

Maksimaliam lėšų naudojimo efektyvumui pasiekti vykdomas sveikatos priežiūros tinklo ir paslaugų restruktūrizavimas. Sudėtingesnės, modernesnių technologijų ir specialių personalo įgūdžių reikalaujančios paslaugos koncentruojamos aukštesnio lygmens ligoninėse. Be to, ligoninės, kur akušerijos ir chirurgijos skyriai dirba su pertrūkiais, t. y. kai gimdymas priimamas kas antrą ar trečią dieną ir per parą atliekama vos pora operacijų, infrastruktūrą bei žmogiškuosius išteklius naudoja neefektyviai.

Dar didesnis ekonominis efektas bus pasiektas optimizuojant ligoninių tinklą. Tikrai nėra efektyvu, kuomet toje pačioje teritorijoje ar abipus gatvės esančios dvi ar trys ligoninės steigia ir išlaiko atskiras laboratorijas, įvairias kitas diagnostines bei gydymo tarnybas, kurios reikalauja ypatingai brangių technologijų.

Pavyzdžiui, vienos Santariškių klinikos laboratorijos pajėgumų užtektų bene visoms Vilniaus gydymo įstaigoms. Be abejo, vežti tyrimams mėginius iš Antakalnio ar Lazdynų nėra tikslinga, tačiau tame pačiame Santariškių miestelyje išlaikyti dar dvi galingas, keletą milijonų kainuojančias laboratorijas (VU Vaikų ligoninėje ir Onkologijos institute) tikrai neekonomiška.

Karas dėl atlyginimų

Tenka pripažinti, kad siekis efektyviai naudoti lėšas sulaukė kai kurių ligoninių vadovybės pasipiktinimo. Dalis gydytojų ir šiandien nenori suprasti, kodėl jiems apkarpytas finansavimas. Norima tokio paties finansavimo, koks buvo pernai, nors buvo iš anksto įspėta, kad chirurgijos, akušerijos ir reanimacijos skyriai nebebus finansuojami, o biudžetas atitinkamai peržiūrimas.

Deja dalis vyriausiųjų gydytojų toliau nori gyventi taip, kaip buvo pripratę, gauti tuos pačius pinigus, nors dalies paslaugų jau nebeteikia. Kaip nusikalstamą pacientų atžvilgiu pateiksiu Ignalinos atvejį – ligoninės vadovė švelniai tariant atitrūkusi nuo realybės, o merui rūpi tik statybos. Pacientai iš Ignalinos jau seniai važiuoja į Visaginą, Uteną, Vilnių ir kitas ligonines, kur gaus saugias ir kokybiškas paslaugas. Bet merui tai nė motais… Taigi nenorėčiau sutikti, kad kaltę dėl Ignalinos problemų turėtų prisiimti ministras arba viceministras – dėl problemų kalta ydinga valdymo sistema, savivaldybės tarybos ir mero neatsakingas požiūris.

Galbūt vertėjo pasielgti radikaliau, kaip tai padarė Latvija, ir minėtą bei dar penkiolika ligoninių išvis uždaryti, bet tuomet būtume sukūrę socialinę problemą. Pateiksiu du pavyzdžius: Jurbarke vietos valdžia suprato reformos būtinumą, pakeitė ligoninės vadovą ir vadybininkus, ir šiandien neturi jokių nusiskundimų. Tuo tarpu Ignalinos ligoninė, kur chirurgai suvažiuodavo iš Visagino ir Švenčionių, tačiau paslaugų jau neteikė, o algą ėmė,  šiandien skęsta skolose, nėra net traumatologo – tai kam tokia ligoninė gyventojams reikalinga?

Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad sveikatos reformą vykdo ne tik ministerija ir gydytojų bendruomenė, yra ir trečias dalyvis – savivaldybių tarybos. Jei viskas priklausytų tik nuo ministerijos – būtų paprasta, tačiau tenka pripažinti, kad į reformos eigą įsikiša ir vietos politikai, kurie turi savo matymą ir supratimą.

Taigi, šioje situacijoje nelengva rasti sutarimą su politiškai labai marga vietos  valdžia ir Suderinti interesus. Svarstėme ir tokį variantą – ministerijai be jokių politikavimų sutvarkyti tinklą pagal nustatytus kriterijus ir grąžinti ligonines toms pačioms savivaldybėms, bet nesulaukėme Seime palaikymo. Ateityje teks pripažinti, kad dešimtis ligoninių, kurios jau nebeturi chirurgijos, akušerijos ir reanimacijos skyrių, yra ne ligoninės, o terapinio profilio ir slaugos įstaigos.

Noriu pabrėžti, kad atlyginimus ministerijai pavaldžių ligoninių vadovams, tiek aš, tiek ministras Raimondas Šukys, mažinome vadovaudamiesi Vyriausybės nustatyta tvarka. Tuo tarpu ligoninių, kurių steigėjos – tarybos ir apskritys, gydytojų, slaugytojų ir administratorių algos dydį nustato ligoninės vadovai, o pastarųjų algas – savivaldybių tarybos, taigi ministras čia nieko negali padaryti. Didžiosios dalies ligoninių darbuotojų algas nustato savivaldybių tarybos.

Jaunųjų gydytojų (rezidentų) gaunamos pajamos 2010 metais lyginant su 2008 metais sumažėjo 7,5 proc., vyresniųjų gydytojų pajamos – 8,3 proc. Rezidentų pajamas sudaro bazinė pareiginė alga ir valstybės parama (vadinama stipendija). Parama yra 1224 Lt ir ji nuo 2008 metų nekito. Beje, susumavus stipendiją ir pareiginę algą dažnai rezidento pajamos viršija nuolat dirbančio gydytojo atlyginimą.

Struktūriniai ir organizaciniai pokyčiai, padaryti didžiosiose ligoninėse siekiant efektyviai susitvarkyti su padidėjusiu pacientų srautu

Noriu pažymėti, kad ypatingų problemų dėl to, kad didžiosiose ligoninėse padidėjo pacientų srautas kol kas nekilo. Keletas nusiskundimų sulaukta iš pacientų pusės, tačiau, kaip informavo SAM pareigūnai, kruopščiai ištyrus atvejus, kuomet ligonis nebuvo  priimtas, paaiškėjo, kad liga buvo lėtinė, todėl medikai stacionariam gydymui nematė pagrindo. Be abejo, negalime tikėtis, kad šis procesas nuo pat pradžių bus sklandus, negalime kaip socialistinėje santvarkoje duoti pacientui komandą ir nurodyti, į kurią ligoninę jis turi kreiptis. Manau, kad per metus-pusantrų bus aišku, kurias ligonines pacientai pasirinko, kur jiems gydytis patogiau, arčiau, priimtiniau.

Vykdant Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programą, siekiant užtikrinti pasiektos asmens sveikatos priežiūros paslaugų struktūros stabilumą, siekiant nepabloginti paslaugų prieinamumo ir kokybės, pagal galimybes maksimaliai sušvelninti galimą neigiamą finansinį reformos poveikį įstaigoms, SAM ir Valstybinės ligonių kasos prie SAM (toliau – VLK) specialistai skubos tvarka parengė kelis teisės aktus, kurie įgalino tas pačias restruktūrizuojamas ligonines paslaugų teikimą organizuoti ne stacionaro, o kitomis, pacientui priimtinesnėmis, ekonomiškai efektyviomis paslaugų teikimo formomis. Dalis pacientų ir toliau gydomi tose pačiose ligoninėse ir tik dalis, ypatingai sudėtingi pacientai, gydomi didžiosiose ligoninėse. Pirmiausiai iš PSDF biudžeto pradėtos apmokėti naujos – dienos stacionaro terapijos paslaugos išlaidos. Siekiama trečiojo restruktūrizacijos etapo eigoje, nutraukus specializuotų stacionarinių paslaugų teikimą rajonų ligoninėse, nepabloginti terapijos paslaugų prieinamumo. Terapijos paslaugos teikiamos ekonomiškai priimtinesne dienos stacionaro forma, pacientai minimaliai atitraukiami nuo jiems įprastos socialinės aplinkos, jiems galima išrašyti kompensuojamuosius vaistus gydymo dienos stacionare laikotarpiu. Taip pat buvo parengtas sveikatos apsaugos ministro įsakymas, kuriuo praplėstas dienos chirurgijos paslaugų sąrašas.

Dar vienas iš svarbių pacientų srautus reguliuojančių teisės aktų buvo sveikatos apsaugos ministro įsakymas, kuriuo patvirtinta pacientų siuntimo gydytis į asmens sveikatos priežiūros įstaigas (ASPĮ) tvarka ir siekiama užtikrinti pacientų srautų nukreipimą į atitinkamo lygmens ASPĮ stacionarinėms paslaugoms gauti (vadinamieji žalieji koridoriai). Ši sistema užtikrins, kad pacientas atsižvelgus į jo būklės sunkumą nedelsiant būtų vežamas būtent į tą gydymo įstaigą, kurioje gautų visą reikiamą pagalbą, o ne būtų guldomas į vieną įstaigą, po kelių dienų perkeliamas į kitą, ir galiausiai būklei blogėjant ir jau vystantis komplikacijoms perkeliamas į aukščiausio lygio ligoninę, kaip dažnai pasitaikydavo iki šiol.

Kaip ir numatyta Vyriausybės nutarime SAM, nuolat kontroliuoja ir užtikrina, kad nesumažėtų pacientams teikiamų paslaugų kokybė, kruopščiai tiria visus gautus nusiskundimus.

Padidintas apmokėjimo už paslaugas balas – stabilumo rodiklis

Asmens sveikatos priežiūros paslaugų bazinių kainų balo vertės padidinimas negali būti siejamas sveikatos priežiūros reforma, juo labiau su prognozuojamais efektyvumo kriterijais. Kadangi  siekiant subalansuoti biudžetą pirmiausiai buvo paisoma pacientų interesų laiku gauti kokybišką paslaugą  ir pilna apimtimi pasirinktas balo mažinimo mechanizmas, tačiau ne sutartinių sumų su ASPĮ mažinimas. Tai ir natūralu, kad pastebėjus pirmuosius finansinės būklės šalyje stabilizavimo požymius, SAM pasiūlė padidinti balo vertę, tai ir yra – kuo greičiau atkurti balo vertę iki 1 lito ir tokiu būdu užtikrinti sveikatos sistemos stabilumą. Be to, negalima paneigti fakto, kad bazinių kainų balo vertės didinimas turi nemažą įtaką siekiant sklandžiai įgyvendinti Sveikatos priežiūros  įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programą.

Vien finansavimo didinimas nesprendžia problemų

Negaliu nepritarti tiek daktarui A. Šimaičiui, tiek tarptautiniams ekspertams, kurie prognozuoja, kad artimiausius penkerius metus Vakarų Europos valstybės neturės galimybių apčiuopiamai padidinti sveikatos apsaugos biudžetą ir rekomenduoja dėmesį sutelkti sistemos efektyvumo gerinimui. Kaip rodo praktika,  vien finansavimo didinimas problemų neišsprendžia, nes skirtais pinigais tiesiog užlopomos skylės. Sumažinus finansavimą dėl krizės sistemos ydingumas tik išryškėjo, tuo tarpu reformos tikslas ir buvo pasiekti, kad lėšos būtų naudojamos pagal paskirtį, kaip jau minėta, kad ligoninės nebeinvestuotų į įrangą, patalpas ir personalą, jei tam reikalingų paslaugų neteikia.

Visa reformos eiga detaliai surašyta mano jau minėtame Vyriausybės nutarime.

Ambulatorinė grandis

Noriu pabrėžti, kad mažinant išlaidas, mažiausiai palietėme būtent ambulatorinę grandį. Pirminės sveikatos priežiūros grandis turi būti plečiama, nes situacija, kuomet ambulatorinės paslaugos teikiamos yra stacionarinėse ligoninėse yra nenormali. Imkime tą patį Ignalinos pavyzdį – ligoninė buvo statyta 60-čiai tūkstančių gyventojų. Nors iš jų teliko 19 tūkstančių, savivaldybės taryba ir administracija lovų skaičių nori išlaikyti nepakitusį, toliau pirkti techniką ir vykdyti statybas. Ar tai nėra lėšų švaistymas?.. Taigi, jei gražiuoju nepavyksta įkalbėti, belieka mechaniškai sumažinti lovų skaičių, tuomet atsiras vietos ir ambulatorinei grandžiai

Restruktūrizacija

Noriu pabrėžti, kad jokia mokslinė analizė, o tik gyvenimiškoji praktika parodo, kurios ligoninės konkurencingos ir sukelia žmonių pasitikėjimą, o kurios – ne.  Valstybinės ligonių kasos sistemoje „SVEIDRA“ puikiai matome, kur ir kada kiekvienas Lietuvos gyventojas gydėsi, kokius tyrimus atliko, kokias paslaugas gavo.

Atsižvelgiant į tai, kad ši pertvarkos programa bus baigta įgyvendinti tik 2011 metais, bendras šios programos ekonominis efektas bus įvertintas tik įgyvendinus Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos įgyvendinimo priemonių planą bei atlikus galutinę (ne anksčiau, kaip 2012 metais) šios programos įgyvendinimo rezultatų analizę. Taip pat siekiant įvertinti šios programos efektyvumą, numatoma atlikti tarpinę (ne anksčiau, kaip 2011 metais) šios programos įgyvendinimo rezultatų analizę.

Paminėtina, kad šios programos įgyvendinimo stebėsena atliekama nuolat:

1. Įgyvendinant sveikatos priežiūros įstaigų tinklo optimizavimą, šiai dienai iš 81 asmens sveikatos priežiūros įstaigos liko 70, t. y. 11 įstaigų prijungta/sujungta:

§  VšĮ Žiegždrių psichiatrijos ligoninė, VšĮ Kauno V. Tumėnienės vaikų reabilitacijos centras, VšĮ Kačerginės vaikų sanatorija „Žibutė“, VšĮ Kulautuvos vaikų tuberkuliozės ligoninė prijungti prie VšĮ Kauno apskrities ligoninės.

§  VšĮ Švėkšnos psichiatrijos ligoninė prijungta prie VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės.

§  VšĮ Klaipėdos tuberkuliozės ligoninė sujungta su VšĮ Klaipėdos apskrities ligonine.

§  VšĮ Šiaulių tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė, VšĮ Šiaulių psichiatrijos ligoninė ir VšĮ Šaukėnų psichiatrijos ligoninė sujungtos su VšĮ Šiaulių apskrities ligonine.

§  VšĮ Panevėžio infekcinė ligoninė ir VšĮ Likėnų reabilitacijos ligoninė sujungtos su VšĮ Panevėžio apskrities ligonine.

2. Įgyvendinant sveikatos priežiūros paslaugų restruktūrizavimą, šiai dienai:

- asmens sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose TLK nebeperka akušerijos paslaugų:

VšĮ Šakių ligoninė, VšĮ Anykščių raj. savivaldybės ligoninė, VšĮ Joniškio ligoninė, VšĮ Jurbarko ligoninė, VšĮ Biržų ligoninė, VšĮ Kelmės ligoninė, VšĮ Kaišiadorių ligoninė, VšĮ Plungės raj. savivaldybės ligoninė, VšĮ Prienų ligoninė, VšĮ Šilalės raj. ligoninė, VšĮ Varėnos ligoninė, VšĮ Naujosios Akmenės ligoninė, VšĮ Pakruojo ligoninė, VšĮ Kuršėnų ligoninė;

- asmens sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose TLK nebeperka chirurgijos paslaugų:

VšĮ Prienų ligoninė, VšĮ Kaišiadorių ligoninė, VšĮ Gargždų ligoninė, VšĮ Šilalės rajono ligoninė, VšĮ Naujosios Akmenės ligoninė, VšĮ Pakruojo ligoninė, VšĮ Ignalinos raj. ligoninė, VšĮ Molėtų ligoninė, Zarasų raj. sav. VšĮ Zarasų ligoninė, VšĮ Širvintų ligoninė, VšĮ Respublikinė Klaipėdos ligoninė, VšĮ Panevėžio ligoninė, VšĮ Kupiškio ligoninė, VšĮ Kuršėnų ligoninė.

Planas – sujungus ligonines sutaupyti – įstrigo teismuose

Buvo planuojama, sujungus kai kurias ligonines (Vilniuje, Klaipėdoje) į stambesnius juridinius vienetus nebeskirti lėšų netikslingai renovacijai ar statyboms. Tačiau atsakyti, kiek tokiu būdu sutaupyta, negaliu, nes šis procesas įstrigo – įstaigos kreipėsi į teismus. Gyvename teisinėje valstybėje, palaukime, kol teismai baigsis.

Pozitronų emisijos tomografų ir kompiuterinių tomografų dalybos

Dėl mano jau minėtų teismų ir ligoninių vadovybės bei vietos politikų nesugebėjimo susitarti ir sklandžiai įvykdyti ligoninių susijungimą, kilo klausimų ir dėl to, kaip paskirstyti planuojamus įsigyti pozitronų emisijos tomografus (PET). Į juos pretendavo Kauno medicinos universiteto klinikos ir dvi besijungiančios ligoninės Vilniuje (Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos ir Vilniaus universiteto Onkologijos institutas). Nuspręsta vieną PET skirti Kaunui ir vieną Vilniaus Santariškių klinikoms. Kaune PET įsigijimui jau atliktos viešųjų pirkimų procedūros, Vilniuje planuojamas projektas, kurio vertė 12,5 mln. Litų.

Pagal pasirašytas finansavimo ir administravimo sutartis, finansuojamas 2007–2013 m. ES lėšomis, tiek Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, tiek Vilniaus universiteto Onkologijos institutas (toliau – VUOI) numatę įsigyti po kompiuterinį tomografą (SPECT / CT). Manome, kad įsigyti du tomografus yra tikslinga, nes Vilniuje aptarnaujami patys didžiausi Lietuvos onkologinių pacientų srautai. Minėti įrenginiai, kurių bendra vertė 6 mln. Litų, jau yra įsigyti. Dėl magnetinio rezonanso VUOI įsigijimo pagrįstumo šiuo metu yra atliekamas papildomas vertinimas (vertė apie 7 mln. Lt), įranga dar neįsigyta. Kompiuterinis tomografas VUOI, pritaikytas spindulinės terapijos planavimui, numatytas įsigyti iš projekto lėšų taip pat kol kas dar neįsigytas.

Medicinos įrangos įsigijimo racionalumas ir saugumo kontrolė

Atsakant į jūsų klausimą apie sveikatos priežiūros technologijų vertinimo sistemą, kuri užtikrintų, kad sprendimai investuoti priimami atsižvelgiant į poreikius ir leistų stebėti brangios įrangos saugumą, valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie SAM 2010 metų liepos 1 d.  pradėjo rinkti duomenis apie aktyviuosius neimplantuojamuosius medicinos prietaisus, naudojamus ambulatorinėse ir stacionariose sveikatos priežiūros įstaigose. Taip pat man dirbant ministru 2009 metais SAM pirmą kartą surinko visus duomenis apie visų Lietuvos gydymo įstaigų turimą medicinos aparatūrą ir į šiuos duomenis atsižvelgia skiriant lėšas, vertinant investicinius projektus.

Yra parengtas Medicinos prietaisų įstatymo projektas, kuris užtikrintų sveikatos priežiūros technologijų, susijusių su medicinos prietaisais, vertinimą įstatyminiu lygmeniu.

2011 metais Lietuvoje planuojama pradėti įgyvendinti Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą

„Sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo ir sveikatos priežiūros technologijų vertinimo“ projektą. Numatomų suma projekto veikloms įgyvendinti – 2.365.000 litų.

Išvengiamų mirčių rodiklis – kaip sveikatos apsaugos efektyvumo įvertinimas. Lietuvoje fiksuojami visi išvengiamų mirčių rodikliai: mirties priežastys, išvengiamos tinkamai organizavus prevencines priemones (sveikatos politikos rodiklis) ir  mirties priežastys nuo išgydomų ligų (sveikatos priežiūros efektyvumo rodiklis). Lietuvos medikai buvo pirmieji Rytų ir Centrinėje Europoje publikavę darbus apie išvengiamų mirčių problemą, jos tendencijas ir svarbą. Tai įvyko prieš 15 metų. Mirtingumo tendencijų monitoringas atliekamas nuolat pagal Lietuvos sveikatos programą.

Tikiuosi, kad mano atsakymai padės susidaryti bendrą įspūdį apie SAM vykdomą sveikatos apsaugos sistemos reformą ir įvertinti faktorius, dėl kurių kai kuriuose miestuose mūsų pastangos ir planai šiek tiek stringa. Linkiu jums kuo geriausios kloties ir  tikiuosi tolesnio bendradarbiavimo.

PrintFriendly
FacebookTwitterGoogle GmailGoogle BuzzPosterousDiggRedditShare

· ·

3 comments

  • Paulius Mocevicius · 2010/11/09 at 08:53

    Istaisykit klaida – asmens sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose TLK nebeperka chirurgijos paslaugų-VšĮ Respublikinė Klaipėdos ligoninė, VšĮ Panevėžio ligoninė. Kiek zinau, TLK vis dar perka sias paslaugas siose ligoninese.

  • Nemanius · 2010/11/09 at 10:49

    Labai aciu, Pauliau, perduosiu sia zinute p. A. Caplikui – jis yra sio teksto autorius.

  • Nemanius · 2010/11/09 at 19:16

    Chirurgas iš Santariškių (redakcijai pavardė žinoma) atsiuntė tokį komentarą:

    Dalis teiginiu susijusių su rajoninėmis ligoninėmis dalinai teisingi, bet pamiršta, kad rajoninėse ligoninėse vietoj naikinamų įvairių profilių dažnai atsiranda slaugos skyriai. Spaudoje teigiama, kad slaugos padalinių Lietuvoje trūksta, o realiai pinigų naujoms slaugos lovų kvotoms jau dabar per mažai ir jau egzistuojančios slaugą vykdančios įstaigos tų pinigų nepasidalija.

    Su dienos chirurgijos paslauga irgi nelabai pavyko. Pradinė idėja buvo, kad dienos chirurgija yra stacionarinė paslauga: į gydymo įstaigą atvyksta pacientas X su problema Y. Gydymo įstaiga, vadovaudamasi tyrimų rezultatais, nusprendžia, ar tam ligoniui suteikti dienos chirurgijos paslaugą, ar guldyti į normalų stacionarą.

    O dabar dienos chirurgijos centrų pridygo prie poliklinikų – tai tikrai nėra gerai. Poliklinikiniai centrai pasiima mažiausiai rizikingas ir brangiausias paslaugas, diskriminuojamos ligoninės. O kur dar antro lygio diagnostikos centrai prie poliklinikų?

    Visi santariškių jungimai kol kas susiveda į kai kurių laboratorijų centralizaciją, o realiai yra tik biznis vizitinių kortelių ir antspaudų gamintojams, nes visos ligoninės (išskyrus onkologinį) prisijungs kaip atskiri juridiniai vienetai su atskiromis administracijomis, viešaisiais pirkimais ir pan. Beveik niekas nepasikeis.

    Taigi už gražaus A. Čapliko atsakymo plyti nyki tikrovė…

<<

>>

Theme Design by devolux.nh2.me