Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Jun/10

7

Ar pavyko atsisakyti I.Mičiurino metodo?

2007 metų straipsnis

“Laikas imtis tikros medicinos reformos” dienraštyje “Lietuvos rytas”

Reikia tik dviejų žingsnių

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje jau ne pirmą kartą imamasi karštligiškų veiksmų bandant vykdyti sveikatos apsaugos reformą.

Bet tereikėtų žengti kelis ryžtingus žingsnius, kurie iš esmės pakeistų visą mūsų mediciną.

Siekiant įvykdyti reformą pirmiausia reikėtų sukurti pasaulinius standartus atitinkančias universiteto ligonines, rengiančias gerus specialistus.

Seimas turėtų parengti universiteto ligoninių ir rezidentūros įstatymą.

Atlikus tikrą universiteto ligoninių struktūrinę reformą ir šiek tiek pailginus rezidentūros trukmę, Lietuvoje labai greitai būtų išspręsta specialistų trūkumo rajonuose problema.

Antras žingsnis – radikalus gydytojų atlyginimų ir darbo sąlygų keitimas.

Be rezidentų – kaip be rankų

Universiteto ligoninė yra institucija, kurioje vykdoma šiuolaikinė gydytojų rengimo programa, taip pat įvairios mokslinės programos ir teikiamos aukšto lygio medicinos paslaugos.

Universiteto ligoninių pagrindą sudaro jaunesnieji ir vyresnieji gydytojai rezidentai, kuriems vadovauja patyrę specialistai.

Pagal nusistovėjusią pasaulinę praktiką ligoninėse gydytojai rezidentai pirmieji apžiūri pacientus, surašo ligos istorijas, vyresnieji rezidentai atlieka sudėtingesnes operacijas.

Naktimis ligoninėse budi jaunesnieji ir vyresnieji rezidentai. O specialistai budi namuose ir į ligoninę kviečiami tik esant reikalui.

Bet kurioje Vakarų valstybėje nutraukus rezidentų darbą iškart būtų visiškai paralyžiuotas ligoninės darbas.

Tenka gauti ligonio sutikimą

Lietuvoje nutraukus rezidentų darbą visiškai niekas nepasikeistų, vadinasi, rezidentūros struktūra veikia taip, lyg būtų visiškai nereikalinga.

Šiandien Lietuvoje gydytojo rezidento statusas prilygsta studento statusui, taigi jis lyg ir toliau „studijuoja“ universitete.

Tam, kad gydytojas rezidentas galėtų apžiūrėti pacientą, jis turi gauti pastarojo sutikimą, vadinasi, jauno gydytojo tobulėjimas priklauso net nuo pacientų geranoriškumo, tad ką jau kalbėti apie tolesnį įgūdžių įgijimą ir tobulinimą.

Teoriškai netgi įmanoma, kad per ketverius rezidentūros metus rezidentas gali negauti nė vieno sutikimo apžiūrėti ligonį.

Pritaikė I.Mičiurino metodą

Iš tikrųjų rezidentūra yra laipsniškas praktinių įgūdžių įgijimas.

Teorinių žinių įgyjama 6 metus studijuojant universitete, o baigęs rezidentūros studijas medikas turi būti visiškai įvaldęs pasirinktos specialybės praktinius įgūdžius, taip pat jis turi mokėti savarankiškai atlikti visas diagnostines ir daugelį gydomųjų procedūrų bei operacijų.

Lietuvoje, deja, taip nėra.

Rezidentūros koncepcija susideda iš dviejų dalių. Tai tarsi harmoninga dvinarė sistema, susidedanti iš pačios rezidentūros ir universiteto ligoninės.

Kyla klausimas, ar galima pakeisti rezidentūrą, nekeičiant darbo struktūros pačioje universiteto ligoninėje?

Į šį klausimą jau atsakė laikas. 1991 metais rezidentūros sistemos kūrėjai Lietuvos medicinai pritaikė I.Mičiurino metodą – vakarietiškoji rezidentūros idėja buvo įskiepyta į sovietinės medicinos modelį.

Eksperimentas tęsėsi 16 metų. Šiandien šiai sistemai rašome patologoanatominę diagnozę: „Mirties priežastis – audinių atmetimo reakcija“.

Valstybė sumokėjo milijonus litų rezidentų vadovams, kurių daugelis iš esmės nieko neveikė.

Būtina imti dirbti komandomis

Kartais tenka išgirsti nuomonių, kad rezidentai nenori dirbti, tingi ir pan.

Tai jau panašu į cinizmą, būdingą Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ prižiūrėtojui, besistebinčiam savo „pavaldinių“ iniciatyvos stoka ir nenoru dirbti.

Sarkastiškai skamba ir išsakytos mintys, esą rezidentai turėtų imti „paskolas“ ir tokiu būdu susimokėti už tokias „studijas“.

Seimas turėtų parengti universiteto ligoninių ir rezidentūros įstatymą, kuriuo būtų padėti pagrindai sistemai, įteisinančiai visavertį gydytojų rezidentų statusą, t.y. jie turėtų tapti neatsiejama ligoninės darbo grandimi.

Tai įmanoma padaryti tik lygiagrečiai pertvarkant universiteto ligoninių gydytojų darbo tvarką.

Būtina pradėti dirbti komandomis, kurias turėtų sudaryti patyręs gydytojas specialistas, atitinkantis šiandienius profesionalumo kriterijus, specialybės rezidentas ir keli jaunesnieji gydytojai rezidentai.

Valstybė pinigus turėtų mokėti ne formaliai mokymams vadovaujantiems rezidentų vadovams, kurie dabar dažniau laiką leidžia savo kabinetuose, o komandos vadovui, kuris iš tikrųjų dirbtų su pacientais ir gydytojais rezidentais.

Kviečia apsilankyti privačiai?

Specialistų darbo tvarka nuo sovietmečio nepasikeitė, o tų laikų „diedovščinos“ principai ir hierarchinė sankloda giliai įsismelkė į kasdienį gydytojų gyvenimą: yra vadinamųjų specialistų, kurie dirba tik vadovaujamą darbą, yra tikrų specialistų, tiesiogiai ir atsakingai atliekančių savo darbą (tai tikra dovana pacientams ir ligoninei), taip pat yra tik stacionarinio gydymo įstaigose ir tik poliklinikoje dirbančių specialistų.

Vakarų šalyse nerastumėte gydytojų, dirbančių vien tik poliklinikose ar tik stacionarinio gydymo įstaigose. Ten taip pat nėra tokių profesorių ar skyriaus vedėjų, kurie dalies darbo laiko neskirtų darbui poliklinikoje arba nebudėtų naktimis.

Lietuvoje universiteto ligoninių poliklinikose, atvirkščiai, konsultuoja tik retas profesorius ar skyriaus vedėjas.

Gal toks darbas laikomas neprestižiniu, o gal tai paprasčiausiai sovietinis palikimas ar tiesiog nebylus kvietimas pacientui apsilankyti privačiai?

Vakarų gydytojai dirba visur

Vakaruose yra tik vienos kategorijos specialistai, kurių darbo savaitė padalyta į kelias dalis: gydytojai dirba palatose, tyrimų kabinetuose, operacinėse ir poliklinikose.

Tik dirbdamas visuose baruose specialistas gali neprarasti kvalifikacijos, išmokti atskirti sudėtingą patologiją nuo paprastos, atlikti sudėtingus tyrimus ir procedūras.

Gydytoją specialistą visur lydi komanda.

Net poliklinikoje greta specialisto gretimame kabinete konsultuoja specialybės rezidentas ir jaunesnysis gydytojas rezidentas.

Tokia tvarka universiteto ligoninėse leidžia užtikrinti itin palankią ir efektyvią mokymo bei patirties perdavimo atmosferą.

Specialistas rengiamas šaliai

Universiteto ligoninėms šiandien reikia nuodugniai persvarstyti pagrindines funkcijas bei prioritetus ir suprasti, kad specialistai rengiami visai Lietuvai, o ne savo ligoninei.

Šiuo metu gaji praktika, kai labiau pasižymėjusį gydytoją rezidentą visomis išgalėmis stengiamasi palikti dirbti universiteto ligoninėje.

Kartais pasitaiko tokių kuriozinių atvejų, kai rezidentūrą baigęs gabus gydytojas rezidentas įdarbinamas tik naktiniam darbui.

Taigi nėra ko stebėtis, kad atsivėrus Europos Sąjungos sienoms ne vienam tokiam specialistui greitai praėjo noras dirbti tėvynėje.

Įtvirtino profesūros diktatą

Šiandien būtų sunku kalbėti apie tikrą mokslinę veiklą universiteto ligoninėse.

Atsivertus ligoninių interneto tinklalapius nesunku įsitikinti, kad ligoninėse vykdoma daugybė mokslinių projektų ir programų, tačiau didesnė šių mokslinių tyrimų dalis tėra paprasčiausi klinikiniai tyrimai ir yra svarbūs tik užsakovams, t.y. užsienio farmacijos korporacijoms.

Universiteto ligoninė šiuo atveju yra tik projekto vykdytoja ir jokio svaraus mokslinio indėlio plėtodama panašius projektus neįneša.

Įdomu tai, kad iki Lietuvai įstojant į ES mūsų šalies profesūra sugebėjo įtikinti Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM), jog visa tai yra mokslinė veikla.

Todėl Lietuvos mokslo įstatyme ir buvo įrašyta nuostata, kad šiuos labai gerai apmokamus tyrimus gali atlikti tik „mokslininkai“ – gydytojai, kurie turi mokslinį laipsnį.

Tokiu būdu buvo įtvirtinta finansinė profesūros diktatūra.

2004-ųjų gegužės 1 dieną lietuviškos išmonės ilgai puoselėta imperija žlugo, paaiškėjus, kad tai prieštarauja ES įstatymams.

Kiek skaičių formulėje?

Šiandien statistinio gydytojo pajamas sudaro keliomis dalimis gaunamas atlygis: vieną dalį sudaro valstybinis uždarbis, kitą – pacientų mokamas papildomas atlygis, trečią – pinigai, gaunami už atliktus klinikinius tyrimus.

Jeigu tau pasisekė ir dirbi universiteto ligoninėje, galutinį uždarbį gali skaičiuoti pagal formulę 1+2+3.

Jei dirbi rajoninėje ligoninėje, tuomet, priklausomai nuo ligoninės, uždarbis gali būti skaičiuojamas 1+2+3 arba 1+2.

Tačiau jei esi „neprestižinės“ specialybės atstovas (reanimatologas, anesteziologas, toksikologas ar pan.) arba dirbi „neprestižinį“ darbą poliklinikoje, formulėje tebus vienas skaičius – 1.

Jeigu Vyriausybė ir SAM elgtųsi garbingai, formulėje neturėtų likti antrosios gydytojo uždarbio dalies.

SAM kartu su gydytojų profsąjunga galėtų sukurti tipinį gydytojo kontrakto pavyzdį.

Valstybė turėtų garantuoti normalų atlyginimą, siekiantį 7000 litų, apibrėžti gydytojo darbo laiką, kvalifikacijos kėlimo trukmę, santykį su farmacijos firmomis.

Vokeliuose – pusė milijardo

Pagal neseniai spaudoje skelbtus STT duomenis, valstybės gydytojams mokamas atlygis tesudaro apie 40 proc. jų gaunamų pajamų.

Žinant, jog Lietuvoje šiandien dirba apie 15 tūkst. gydytojų, galima daryti išvadą, kad vokeliuose šiandien cirkuliuoja apie 500 mln. litų.

Valstybės dalis sveikatos apsaugos biudžete yra apie 3,5 mlrd. litų. Vadinasi, Lietuvos žmonės iš savo kišenės finansuoja apie septintadalį sveikatos apsaugai skiriamų lėšų.

Tam, kad vidutinė gydytojo alga siektų 7000 litų, valstybei reikėtų apie 650 mln. litų, o tai sudaro tik 0,75 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), tuo tarpu jau ne vienerius metus BVP augimas šalyje siekia 6-8 procentus.

Įvedus tokią tvarką, sveikatos sistema taptų skaidresnė, sumažėtų nereikalingų hospitalizavimo atvejų ir invalidų skaičius.

Reformuotis privers pacientai

Šiandien rezidentūros koncepciją, susidurdami su įvairiais neįtikimais sunkumais ir kliūtimis, kuria patys rezidentai.

Ar ne laikas Seimui, Vyriausybei ir Sveikatos apsaugos ministerijai imtis tikros universiteto ligoninių ir kartu sveikatos apsaugos reformos?

Priešingu atveju reformos metmenis gali tekti rašyti patiems pacientams.

PrintFriendly
FacebookTwitterGoogle GmailGoogle BuzzPosterousDiggRedditShare

Comments are closed.

<<

>>

Theme Design by devolux.nh2.me