.
sending...35 | Unique Visitors |
„Euro RSCG PR“ firmos interneto dienoraštyje yra įdomus straipsnis apie kūrybiškumą. Straipsnio autorė Ligita teigia:
“ … kūrybiški verslo sprendimai nepriklauso vien nuo to, kokius darbuotojus – kūrybiškus ar ne – pasamdė darbdavys. Daug ką lemia tai, kokios politikos kūrybiškumo atžvilgiu laikosi pati įmonė: tokios, kuri atskleidžia kūrybiškumo talentą, ar tokios, kuri jį slopina.”
Pabandykime pažvelgti į Sveikatos apsaugos sistemoje rusenančią situaciją, kuri artimiausiu metu gali įsiplieksti į gaisrą. Ir tuomet televizorių ekranuose, laikraščių puslapiuose, internetų forumų ir blogų portaluose vėl liepsnos entuziazmu, energija, noru gyventi kitaip, noru keisti ir negyventi taip, kaip gyvena jų mokytojai, spindintys jaunųjų gydytojų veidai.
Kaip pasielgsime mes, vyresnieji gydytojai? Kaip mes vertinsime šių jaunų ir sistemos nesugadintų žmonių norą daryti ir gyventi kitaip?
Ar vadinsime juos kelių nesusipratusių, keistų, garbės, dėmesio norinčių jaunuolių grupe? Atsiranda net tokių, kurie teigia, kad šiems jaunuoliams galvoje “ne viskas tvarkoj”, ir tuomet prieš akis iškyla nelabai linksmi atsiminimai apie kitaip manančius, su sovietiniu režimu nesusitaikusius ir atvirai kalbėjusius žmones – jų likimus visi gerai žinome.
O gal mes pabandykime pažvelgti į tai kūrybiškai? Radus kūrybinį sprendimą egzistuojančios problemos išnyksta, yra patenkinamos visos suinteresuotos pusės ir yra sukuriamos naujos vertybės, kurių dėka galima tolimesnė pažanga.
Tad kas vyksta šiandien? Tam, kad atsakyti į ši klausimą, turėtume šiek tiek grįžti į istoriją ir atsakyti į kitą klausimą – o kas vyko vakar?
Rezidentūra Lietuvoje prasidejo 1990 metais. Iki tol egzistavo sovietinė sistema, kai žmogus, baigęs Vilniaus Medicinos fakulteto ar Kauno Medicinos instituto šešerių metus studijas ir atlikęs vienerių metų internatūrą būdavo išmetamas į darbą “praktikuoti”.
Tada specialistas tobulėdavo bandymų – klaidų metodu. Rezidentūra Lietuvoje buvo įdiegta 1990 metais. Tai turbūt vienas iš svarbiausių naujosios Lietuvos medicinos istorijos žingsnių. Tačiau svarbiausias tik savo faktu, bet ne priemonėmis, kaip jis buvo įgyvendinamas.
Tam, kad rezidentas turėtų savo vietą universiteto ligoninėse, buvo reikalinga rimta universiteto ligoninių reforma. To neįvyko. Rezidentai buvo tiesiog įskiepyti į esančio sovietinio tipo ligonines ir patys turėdavo atrasti savo vietą. Vieniems sekėsi geriau, kitiems blogiau. Dauguma dirbančiųjų universiteto ligoninėse gydytojų rezidentus priimdavo kaip tam tikrus konkurentus, dėl to ir dalijimasis žiniomis toli gražu ne visada buvo optimalus.
Iš pradžių rezidentus įdarbindavo, tačiau palaipsniui pati rezidentūros sistema degradavo iki tokio lygio, kad nuspręsta jiems mokėti tiktai stipendijas. Na, o vėliau atsirado planai netgi įforminti tai kaip trečios pakopos studijas, už kurias rezidentams būtų tekę užsimokėti. Tada Lietuva būtų tapusi tikrai labai drąsių žmonių šalimi- viena pirmųjų demokratijų pasaulyje, sugalvojusi metodą, kaip žmonės mokėtų valstybei už tai, kad pastaroji duoda darbo.
To pasekoje kilo rezidentų judėjimas, kurio veiklos dėka pavyko užkirsti kelia šiems planams. Šiandien Lietuva turi rezidentūros įstatymą, pagal kurį rezidentas yra laikomas darbuotoju, gali išrašyti receptus, apžiūrėti ligonį, ir yra pilnavertis komandos dalyvis (jaunesnysis ir vyresnysis rezidentai). Atsirado pagrindas toliau vystyti, kurti gydytojų rengimo sistemą toliau ir sukurti tokią sistemą, iš kurios mūsų jaunimas išvažiuoti nebenorėtų.
Plienas grūdinamas ugnyje. Taip pat ir valstybės rimti ketinimai yra tikrinami tada, kai ištinka krizė. Ką tokiu atveju daro ministerija? Ji daro labai paprastai. Mažina atlyginimus ir mažina daugiau negu kitiems. Jaunųjų gydytojų asociacija rašo jiems laišką. Ministerija atrašo. Vyksta kūrybinis susirašinėjimas.
Kuo baigsis ši istorija? Deja, tenka konstatuoti, kad šį kartą vargu ar rezidentams pavyks pasiekti tai, ką jie pasiekė 2007 metais. Tada pasiekta, nes buvo kitoks laikmetis. Rezidentai taikė tam metui naujus būdus problemai spręsti (viešumas ir atvirumas). Per tą laiką biurokratinės institucijos gerai perprato šią veikimo taktiką, jiems kaip tam devyngalviui slibinui ataugo naujos ir dar stipresnės galūnės. Todėl šį kartą galynėtis tais pačiais metodais su slibinu bus itin sunku.
Be to dar ir sunkmetis biurokratams į rankas davė nemušamą kortą ir visų keblių situacijų visraktį – žodį ‘krizė’. Pinigų nėra, niekuo negalime padėti, kai bus pinigų – tada vėl galvosime.
Taigi rezidentams vėl grižta sunkūs laikai. Jie turbūt pralaimės. Tačiau iš tikrųjų pralaimėsime mes – pacientai, medikų visuomenė ir visa Lietuvos visuomenė. Ir ne dėl to, kad mūsų medicinoje ir mūsų valstybėje eilinį kartą neįvyko nieko naujo – prie to taip jau įpratome, kad net nereikia ausų užsikimšti.
Prarasime labai daug, nes Lietuvos medicinos istorijoje pirmą kartą atsirado jaunų žmonių grupė, kuri dega entuziazmu gyventi ir daryti kitaip. Jie turi nepaprastai didelį troškimą keisti Lietuvos medicinos veidą.
Jie atliko patį sunkiausią darbą – įpūtė vilties kibirkštį, kuri šiuo metu rusena nedidele ugnele. Kaip viskas toliau klostysis, priklausys ne nuo jaunųjų gydytojų, bet nuo mūsų visų pastangų, sutelkto noro jiems padėti ir nuo mūsų pastangų kartu galvoti, kaip rasti tokią išeitį, kuri tenkintų visas puses. Jei nepadarysime to šiandien, prarasime nuostabių žmonių kartą. Tada istorikai ją vadins “karta, kuri norėjo pakeisti Lietuvos mediciną”.
Dabar visi turime galimybę tapti medicinos visuomene, kuri išmoko praeities pamokas, kuri įsiklausė į jaunų žmonių troškimus ir kuri susitelkė drauge, kad jaunų žmonių įžiebta vilties kibirkštis liepsnotų ir virstų reformų laužu.
Ar kiekvienas iš mūsų sugebėsime išlįsti iš savo asmeninių užkampių, kampelių, atsisakyti mažytės dalelės savo interesų, užgaidų, įnorių ir pasakyti – taip, tai yra Lietuvos medicinos ateitis, ir padarykime taip, kad jiems nedingtų noras kurti gimtojoje šalyje.
Į tai atsakys laikas ….
P.S. Šitą straipsnį rašiau prieš du mėnesius, tačiau pastaruoju metu pasirodę pranešimai apie rezidentų atlyginimų mažinimą jau atsakė į kai kuriuos keliamus klausimus. Jei rašyčiau šiandien, šio straipsnio pavadinimas būtų “Valstybė daro viską, kad rezidentai išvyktų …”
