Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Žmogus, pravėręs duris ir grąžinęs regėjimą

Man of the Year 2009 Dr. Linui Sidriui Balzeko muziejus suteikė “2009 m. Žmogaus” vardą

Man of the Year Bio

ŽMOGUS, PRAVĖRĘS DURIS IR GRĄŽINĘS REGĖJIMĄ

Pastaraisiais dešimtmečiais, išsivadavusi iš primestų komunizmo pančių,  Lietuva stengiasi įgyvendinti tai, apie ką ilgus metus svajojo anapus geležinės uždangos.  Žodžiai laisvė ir nepriklausomybė  prieš dvidešimt metų buvo tokie masinantys ir stiprūs, kad pajėgė išsilieti plačia Sąjūdžio upe į nepriklausomybės vandenyną. Tačiau, kaip  ilgą laiką kalėjusiam nekaltai nuteistam žmogui nėra lengva prisitaikyti prie naujo, per kalėjime praleistą laiką  pasikeitusio gyvenimo, taip ir Lietuva visose gyvenimo srityse  tebebando išsilaisvinti  iš vergovėje išmoktų, įgytų ir išlikimą užtikrinančių taisyklių.

Tam, kad galėtume eiti į priekį,  svarbu suvokti, kas mums atsitiko per tuos 50 prievartos ir priespaudos metų. Tik suvokę, kur esame, galėsime tiksliai nusistatyti savo  būsenas, diagnozes ir ligas. Ir tik  esamos situacijos suvokimas   mums pateiks aiškius receptus, ką daryti toliau.

Jokie amerikietiški,  europietiški (britiški ar vokiški bei kitokie), rusiški  visuomenės raidos  modeliai patys savaime nepadės Lietuvai išspręsti jos problemų.  Kiekvienai valstybei būdingas  savitas vystymosi kelias bei specifinės problemos, todėl jų sprendimo būdai ir metodai, puikiai tinkantys vienoje šalyje,  gali būti nenaudingi ar net kenksmingi kitai.   Aklas bet kurios, net pačios pažangiausios, visuomenės raidos modelių taikymas negali tapti panacėja lietuviškajam keliui.

Totalitarinėje visuomenėje egzistuoja “neklystanti” ideologija, kuriai tarnauja visi. Visų pirma, partija, kurios nariai tą ideologiją priėmė (bent jau formaliai), paskui partijos centrinis organas (centro komitetas), kuris  ideologiją vysto ir pritaiko egzistuojančiom sąlygom bei laikmečiui. Toliau  paprastų žmonių masė, kuri turi klusniai vykdyti ideologijos  postulatus ir partijos centrinio organo priesakus.

Na ir, aišku, “įžvalgi akis” – KGB bei “stukačių” kolektyvas. Tai turbūt buvo vienintelė struktūra, kuri kažką darė. KGB, taikomų  veiklos metodų  bei atliekamos analizės dėka,   turbūt buvo  objektyviausiai, sąmoningiausiai bei kritiškai veikianti struktūra socialine, visuomenine ir netgi moksline prasme. Ten dirbę žmonės  aiškiai suvokė  faktą :  tik objektyviai įvertinę situaciją, jie žinos, kaip ją būtų galima mėginti pakreipti sau naudinga linkme. Toks apibūdinimas tiktų tik buvusiam KGB smegenų centrui – keliems žmonėms. Visi kiti tebuvo  instrumentai jų planuojamiems tikslams siekti.

Atlikus analizę sprendimų teisė būdavo perduodama kitiems pagal gerai įvaldytus  manipuliavimo žmonėmis kaip marionetėmis principus. Anot Nerijos Putinaitės, sovietinėje sistemoje valia priimti sprendimus buvo suteikta dviem mistifikuotom figūrom: Leninui ir Stalinui. Jie buvo sukūrę viziją, rodė mums kelią ir jie žinojo, ko mums reikia. Eiliniam žmogui, kaip egzistencinei būtybei nereikėjo ieškoti gyvenimo prasmės. Okupacijos laikais tas funkcijas perėmė komunistų partijos centro komitetas.

Paklausite, o ką tai turi bendro su dabartine Lietuvos medicina- juk visa tai istorija. Apie ją neverta kalbėti. Užmirškime ir ženkime į priekį. Tačiau kaip tai galima užmiršti?

Penkiasdešimt metų netiesos, prievartos ir melo. Nejaugi mes kažkur skubame? Juk sakoma, kad melas atjoja raitomis, o teisybė ateina pėsčia. Nejaugi mes norime be atvangos joti toliau?

Neskubėkime. Sustokime.  Giliau pažvelgime į savo medicinos praeitį, objektyviai, kritiškai ir iš šių dienų pozicijų įvertinkime ją: įvykius, faktus,  sėkmes ir nesėkmes.

Tik tada galėsime rasti lietuviškąją sėkmės formulę. Ir tik tada galėsime sukurti tai, apie ką visai neseniai prof . V. Grabauskas sakė : “kurkime  sistemą, kaip savą jaunimą savoje šalyje išlaikyti.”

http://www.lrytas.lt/-12543107881254066706-prof-v-grabauskas-kurkim-sistem%C4%85-kaip-sav%C4%85-jaunim%C4%85-savoje-%C5%A1alyje-i%C5%A1laikyti.htm

Sukūrus tokią sistemą   jaunimas  nebenorės išvažiuoti iš šalies. Į šalį   veršis   ne tik savas, bet ir kitų šalių jaunimas. Emigracijos klausimas taps neaktualus savaime. Galvokime, ko nori jaunimas, kokie jo poreikiai, lūkesčiai, troškimai ir slaptos svajonės.

Tačiau nuo ko pradėti? Nuo utopinių idėjų? Fantastinių sumanymų? Nuo deklaracijų? Šūkių? Nuo dabartinės situacijos analizės? Gal ir nebloga mintis, tačiau ta situacija visiems labai gerai žinoma ir, vargu, ar rasime siūlo galą, kurį patraukus pradės rutuliotis mintis.

Tad kur tas siūlo galas? Ir ne bet koks siūlo galas,  bet su lietuvišku atspalviu. Lietuvišku unikalumu ir lietuviškomis tradicijomis, lietuviškais išgyvenimais ir lietuvišku supratimu.

Tą lietuviškąjį atspalvį, tą lietuvišką unikalumą, savitumą ir lietuviškąją prasmę galime užčiuopti tik viename šaltinyje – lietuviškoje Lietuvos medicinos istorijoje. Tad kur yra tas istorijos taškas, ta istorijos kryžkelė, tas posūkis, už kurio mes galime drąsiai pasakyti: čia prasideda naujausių laikų Lietuvos medicinos istorija.

Ar tai dr. J. Franko, austrų profesoriaus, pirmojo Europoje įsteigusio medicinos draugiją  ir padėjusio  šiuolaikinių ligoninių pagrindus, laikotarpis? O gal tai tarpukario Lietuvos, tokios  gražios  Vytauto Sirijos Giros knygose, laikotarpis?

Sunku pasakyti, gal tai galėtų būti karštos ir nesibaigiančios diskusijos dalis ….

2009 metais, sausio mėnesį, lankydamasis Lietuvoje,  įvairioms sveikatos apsaugos institucijoms teikdamas  pasiūlymus pradėti Sveikatos apsaugos sistemos reformą ir siūlydamas konkrečius planus, išdėstytus interneto svetainėje www. rezidenturaklaipedoje.com, susipažinau su lietuvių grįžimo į Tėvynę informacinio centro direktoriumi Žilvinu Beliausku. Žilvinas dalyvavo kiekviename mano susitikime, padėjo susigaudyti klaidžiuose ministerijų ir kitų valstybinių institucijų labirintuose.

Dažnai atsimindavau mūsų pokalbius Vilniaus gatvelėse bei senamiesčio kavinėse. Ir mintyse aš vėl tarsi su juo  kalbuosi, diskutuoju,  kol staiga vieną dieną atsimenu  neilgą mūsų pokalbio ištrauką. Žilvinas manęs paklausė: „Ar tu pažįsti dr. Liną Sidrį“. „Ne“ – atsakiau.

Tada Žilvinas man papasakojo, kad dr. Linas Sidrys, lietuvių kilmės gydytojas iš Čikagos, prasidėjus nepriklausomybei daugybę sykių viešėjo Lietuvoje, teikė begalę pasiūlymų tuometinės valdžios atstovams, lėktuvais vežė labdarą, nukreipė daugybės labdaringų organizacijų finansinius srautus į Lietuvą.

Ir tik tada iš atminties archyvų iškyla televizijos reportažas apie lietuvį iš Čikagos, labdaringai operuojantį  Lietuvoje. Ir ne tik. Atgyja televizijos pasakojimai apie žmogų, kuris gimė ir gyveno JAV, tačiau laisvai mokėjo amerikietiškai britiškam mentalitetui sunkiai įkandamą lietuvių kalbą, lietuviškumą perdavė savo vaikams, kurie užauginti ir išauklėti  pagal lietuviškas tradicijas.

Išlydėdamas Žilvinas padovanoja nedidelę knygelę, išleistą 1997 metais. Knygelė vadinasi „Ar laukti stebuklo?“. Pasirodo, kad dr. Sidrys ne tik važiavo į Lietuvą, ne tik vežė labdarą ir labdaringai operavo, bet ir  dėjo milžiniškas pastangas, kad pasikeistų Lietuva, kurias drąsiai būtų galima pavadinti prometėjiškomis. Kiekvieną iš tų pastangų tarsi mažą šedevriuką jis aprašė ir atspausdino  „Lietuvos ryto“ dienraštyje arba „Draugo“ leidiniuose. Šių straipsniukų visuma ir sudaro minėtą knygelę.

Tai kvapą gniaužianti knyga - pirmasis tiesos pliūpsnis po daugybės netiesos, melo ir apgavysčių metų. Knygelėje puikiai atskleidžiami  sovietinio mentaliteto ypatumai ir aprašoma nacionalinės medicinos specifika. Lino Sidrio kryžiaus žygis vyko 1993-1996 metais. Tik godžiai perskaitęs šią knygą, susimąsčiau :praėjo net  penkiolika metų, o  kas pasikeitė?

Tada vėl einu pasimelsti prie šių dienų altoriaus – interneto- ir pabandyti artimiau susipažinti su šiuo nepaprastai įdomiu žmogumi. Internete rašoma, kad  Linas Sidrys yra nuostabus aštuonių vaikų tėvas, aktyvus katalikų bendruomenės narys.

Akys užkliūna už dar vienos 1979 metų Lino Sidrio publikacijos anglų kalba žurnale „Lituanus‘, išeivijos lietuvių menų ir mokslų leidinyje. Publikacijos pavadinimas „Medicinos mokslai Lietuvoje“ („Medical Education in Lithuania“).

http://www.lituanus.org/1979/79_1_03.htm

Lino Sidrio noras pažinti savo šaknis  ir susipažinti su tėvų šalimi, kurios kalbą jis yra tobulai mokėjo, buvo toks didelis, kad Linas, nepaisydamas dabar jau nesuvokiamos ir neįsivaizduojamos geležinės užtvaros,  sugebėjo  įveikti visus barjerus  ir tapti pirmuoju iš Vakarų į SSSR stažuotei atvykusiu  studentu.

Tai buvo 1977 metais. Kartu pasigėrėkime šio straipsnio perliukais.

„ Į Lietuvą atvykau vasario 17 dieną, praėjus vienai dienai po Lietuvos Nepriklausomybės dienos šventės. Kadangi laiškai prasilenkė, aerouoste manęs niekas nepasitiko. Nebuvo jokių oficialių atstovų, nebuvo įprastinio tuzino giminių su gėlėmis ir dovanomis rankose. Nepaisant to, aš jaučiausi parvykęs namo, nors ir  incognito. Niekas terminale netikėjo, kad esu iš Amerikos.“

„Buvau šiek tiek nustebęs, kad man  suteikta 110 rublių stipendija. Tai buvo daugiau nei uždirba pradedantis  gydytojas. Mano giminės nuolat stebėjosi, kad „kapitalistas turtingesnis  net  socialistinėje sistemoje.“

„Pagal pasiūlytą planą aš turėjau praleisti vieną mėnesį vidaus ligų departamente, mėnesį kardiochirurgijos, likusį laiką – skubios chirurgijos skyriuje Antakalnio ligoninėje.“

„Antakalnio ligoninės korpusai išsidėstę ant  pušimis apaugusių Antakalnio kalvų. Pilka pastatų spalva byloja apie senyvą ligoninės amžių. Beje, tokia išvaizda  būdinga visai sovietinei architektūrai.“

„Tačiau, kai tik įeini vidun, atmosfera pasikeičia akimirksniu- pasijunti taip,  lyg būtum patekęs į visai kitą pasaulį … Ligoninės gydytojai buvo tokie dėmesingi ir draugiški, kad kartais tai net slėgė. Net atvykęs konsultuoti profesorius nebūtų jautęs daugiau pagarbos, nei po daugybės metų atsiradęs turtingas giminaitis nebūtų apgaubtas didesniu rūpesčiu.“

„Klinikų komplekse kiekvienoje palatoje gulėjo po aštuonis pacientus. Tarp pacientų nebuvo jokių pertvarėlių…“

„…  supratau, kad „Profesoriaus“ titulas Sovietų Sąjungoje turėjo daug didesnį svorį ir prestižą nei Amerikoje.“

„ … tradiciniai akademiniai disputai buvo labai stiprūs …“

„ savo trečiąjį mėnesį praleidau skubios chirurgijos skyriuje, kur  dalyvaudavau operacijose-asistavau begalei tulžies pūslės, žarnų, skrandžio, kasos operacijų…“

„Tokios svečio privilegijos buvo ypač didelis kontrastas lyginant su Amerikos medicinos studentų, kurie dirbdavo su pacientais ir popieriais dieną bei naktį, tačiau beveik niekada nedalyvaudavo operacijose. Vilniaus studentai buvo pasibaisėję, kad Jungtinėse Valstijose turėtų atlikinėti įvairius „juodus“ darbus. Jie vadino  tai  kapitalistiniu  medicinos personalo išnaudojimu.“

„Antra vertus, aš irgi buvau apstulbęs, kad studentai išeina iš ligoninės trečią valandą dienos. Studentai čia neturi tos tiesioginės atsakomybės už pacientus, kurią  turi jų bendraamžiai Jungtinėse Valstijose.“

„Sovietų Sąjungoje medicinos mokslus studentai pradeda nuo aštuoniolikos metų. Mokslai labai akcentuoja mechaninį teorinių žinių įsisavinimą ir formalų atsakinėjimą.“

„Praktinė ir teorinė Sovietų sveikatos apsaugos sistema yra neįprastas archaiškos ir naujos sistemos mišinys.“

Tai buvo 1977 metais, kai brežnevinio režimo apologetai galvojo, kad jiems jau pavyko užgniaužti laisvės ištroškusios nacijos gyvybingumą. Būtent tais metais į Lietuvą (ir į visą SSSR) atvyko paprastas lietuvių kilmės būsimasis gydytojas, kuris į visą esamą situaciją žvelgė  nekaltomis it vaiko akimis.

Šis Lino Sidrio vizitas buvo jo  sudedamoji akių ligų mokslų dalis. Baigęs studijas  Linas Sidrys tapo oftalmologu –  gydytoju, kuris žmonėms grąžina regėjimą. Per savo gyvemimą jis atliko tūkstančius sudėtingiausių operacijų.

Tačiau turbūt jis ir pats nežino, kad pačią sudėtingiausią operaciją  atliko 1977 metais. Ši operacija truko keturis mėnesius. Tos operacijos metu Linas Sidrys ne tik pravėrė mums siaurą durų plyšelį į Vakarus, bet ir visai medicinos bendruomenei grąžino regėjimą.

Atlikęs šią operaciją Linas Sidrys operacijos protokole padarė įrašą apie paciento būklės prognozę, kuri susideda iš trijų dalių:

„ Vilniuje didesnę laiko dalį oras  apsiniaukęs ir drėgnas, tačiau saulėtos dienos čia  neprilygstamos. Gaiva ore tvyro nuolat, net ir pačioje žaliausio Europos miesto širdyje. Mano paskutinė diena Vilniuje  buvo  nuostabiai šilta ir pavasariška.  Pačiame miesto centre staiga iš krūmų iššoko briedis ir kurį laiko risnojo šalia mūsų automobilio – nepakartojamas reginys !”

“Gyvendamas Vilniuje, aš džiaugiausi tuo, ko amerikiečiai dažnai ieško priemiesčiuose, bet retai randa – civilizuotą miesto aplinką su natūralia,  švaria gamta.“

„Išvykau manydamas, kad įgyvendinus tam tikrus svarbius pokyčius, Vilnius būtų tinkama vieta  medicinos praktikai steigti.“

PrintFriendly

Comments are closed.

Theme Design by devolux.nh2.me