Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Jan/11

26

Atsakymai į simaitis.lt blogerio dr. Audriaus Šimaičio klausimus

Kai Nomedai nusiunčiau kelis klausimus, vienas iš jų buvo toks: kaip gali viename asmenyje tilpti ir menotyrininkė, ir vertėja ir žiniasklaidos analitikė, ir pradedančioji politikė?  Ji man atsakė, kad į tokius klausimus neatsakinėja, nes  jų nesupranta. Gal tuomet patys pamėginkime rasti atsakymą į šį klausimą. Mūsų pašnekovė – Nomeda Repšytė, kuriai teko studijuoti bei dirbti Danijoje, Škotijoje bei Kanadoje. Po ilgo emigracijos laikotarpio  Nomeda prieš kelis metus grįžo į Lietuvą.

****

 

1992 metais susidėjai lagaminus ir išvažiavai studijuoti, dirbti ir gyventi į pasaulį? Kodėl išvažiavai?

Krautis nelabai buvo ką tada 21-erių metų studentei, užteko ir vienos tašės.  Man teko augti Žaliakalnyje Kaune, kur tarpukario neprigulminga Lietuva niekur nebuvo dingusi.  Sovietmetis egzistavo, bet lyg kažkur anapus tvoros, – tiek daug pastangų pirmiausiai tėvai ir kitu suaugusieji dėjo, kad mus, vaikus, apsaugotų kiek įmanoma geriau ir ilgiau nuo susidūrimo su okupacinės sistemos ypatumais.  Tiems žmonėms, o paskui ir man pačiai niekada nebuvo abejonių, kad Nepriklausomybės atkūrimas yra tik laiko klausimas.  Sovietai buvo absoliutus blogis, vienareikšmiškai.

Tad nebuvo sudėtinga sugalvoti atsakymą į klausimą „Kuo būsi, kai užaugsi?“  14 metų vaikui buvo aišku: „Vienaip ar kitaip pabėgsiu iš Sovietijos, galų gale atkaksiu į JAV, verbuosiuos į CŽV šnipus ir kenksiu sovietams visom jėgom, kad tik greičiau ta sistema žlugtų.  Bet prieš tai baigsiu bent Peterburgo universitetą“.  Paskui, žinia, viskas pradėjo keistis ir, kaip visada būna tokių įvykiu metu, viršgarsiniu greičiu.  Kai kūrėsi Kaune Sąjūdžio iniciatyvinė grupė 1988 m. birželio 10 d. niekas neįtarėm, kad tebuvo likę iki Kovo 11-sios mažiau nei dveji metai.

Neįtarėm tada, kad buvo likę mažiau nei metai iki kito bent man ir, drįstu teigti, daugeliui, o gal net ir kiekvienam kauniečiui svarbaus 1988-1990 m. įvykio – Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo.  Ne vienam tarpukario Lietuvos universitetas, 1930 m. pervadintas VDU, buvo legenda, su kuria augom, vienas iš laisvos tarpukario Lietuvos ir Kauno simbolių.  1989 m. balandžio 28 d. konferencijos Kaune metu „Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas” buvo paskelbtas VDU atkūrimo aktas.  Pasaulis grįžinėjo į įprastą jam tvarką.  Šnipų jam dar irgi reikėjo, bet ne tokių, kokiu norėjau būt.  Teko gyvenimo scenarijų papildyti naujais siužetiniais vingiais.  Bet pirmiausiai reikėjo įgyti universitetinį išsilavinimą.

Pasirinkimas, savaime suprantama, buvo akivaizdus: VDU.  Tie pirmieji dveji treji metai, kurie oficialioje VDU istorijoje kol kas yra nudeleguoti į nedidelį footnote‘ą, buvo magiški.  Dar egzistavo stojamieji egzaminai, 1989 m. konkursas buvo 8,3 pretendentų į vieną studijų vietą, 1990 m., jei neklystu, 7,6.  Tokių konkursų nebuvo tuo laiku regėję nei tuometinio Kauno medicinos instituto Gydomosios medicinos fakultetas, nei geriausios Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto specialybės.  Ne šiaip sau mus, pirmuosius stojimus, praminė labai greitai mieste Tautos žiedu.  Iš karto atvyko dėstytojai iš JAV, Prancūzijos, Italijos, Australijos, Šiaurės šalių, kurie atsivežė ir kitokias žinias, ir kitokius darbo metodus („Studentas nemokinamas, studentas nesimoko, studentas studijuoja“), ir kokybiškai kitokį bendravimą, kuris grindėsi partneryste, o ne hierarchijomis.

Kad ir kaip buvo gerai VDU, vis tik buvo aišku, kad tuo metu nei Lietuvos bibliotekos, nei dėstytojų korpusas, nei pačios specialybės, išskyrus keletą technologinių KPI, bus adekvačios ateityje.  Na, ne vienas norėjom ir kuo greičiau tiesiog pamatyt, pauostyt, paragaut, pačiupinėt, paklausyt, kas gi tie supuvę Vakarai, nuo kurių taip mus saugojo.  Studijų galimybių kitose šalyse tuo metu buvo daug, reikėjo, jei taip galima pasakyti, netingėt pasilenkt ir pasiimt nuo žemės.  Pasklidome to meto VDU studentai po pačias įvairiausias šalis.  Man pavyko išvykti į Daniją, nes tas regionas domino nuo seniai, kadangi niekada neatrodė, jog Lietuva yra slaviškos Vidurio Europos dalis, bet Baltijos jūros regiono kraštas.  Vėliau dar buvo studijos Škotijoje, Kanadoje.  Kokios?  Humanitarinės.  Dailės istorija, kuri vėliau transformavosi į vizualios kultūros studijas, o jos tokios tarpdisciplininės, kad reikia žinot ne tik kuo skiriasi akvarelė nuo akvatintos, būtis nuo buities, bet ir perprasti ekonomiką, statistinius metodus, neurologiją ir ne tik.  Tuo ir tapau – žmogum su visai neblogu išsilavinimu, bet be specialybės.  Tik Peterburge studijuoti taip ir neteko, aš ten nebuvus nuo 1991 m. birželio.

 

Po 15 lygiai taip pat netikėtai nusprendei grįžti į Lietuvą. Kodėl nusprendei grįžti?

Taip, grįžau po 15,5 metų, pritrūko vos trijų dienų, kad būtų preciziškai tikslu.  Tiesą sakant, 1992 m. rugpjūčio 22 d., kai trys VDU kursiokai sėdom į rytinį LAL reisą į Kopenhagą, nei vienas negalėjom pasakyti, kada vėl pamatysim Kauną, ar tikrai mes jį vėl pamatysim.  Tuo metu buvo visai neaišku, ar sovietinė okupacija tikrai baigėsi, ar neatsiras ir vėl tie burokiniai zagranpasportai, į kuriuos klijuodavo ne tik „Leidimas išvykti“, bet ir „Leidimas grįžti“, tik nebūtinai abu, ir kuriuose kiekvienas gaudavom sunkiai atpažįstamą vardą ir pavardę, nes jas perrašinėdavo iš rusų į prancūzų pagal 19 a. standartus.  Vėliau, jau po Rusijos finansinės krizės 1998 m., buvo aišku, kad grįžimas bus kiekvieno individualus sprendimas, išorinių kliūčių tam jokių nebeliko.

Nebuvo mano sprendimas grįžti netikėtas.  Vėl tenka kalbėti apie tarpukario žmones, kurie be kita ko buvo ir pasakojimai apie tai, kaip po Vasario 16-sios iš įvairiausių pasviečių pradėjo grįžti išsilavinę, kiti jau ir solidžias tarnybas bei verslus turėję lietuviai, nes reikėjo kurti Valstybę.  Beje, visi tarpukario prezidentai, premjerai ir bent 80 proc. ministrų turėjo, kaip šiandien sakytume, ilgalaikės gyvenimo užsienyje patirties.  Tą patį – grįžo namo – darė ir mano šeimos nariai, kurie po 1918 m. parkako kas iš Rusijos, kas iš Amerikos.  Mano ir pačios tokia nuomonė – išvykai, pabuvai, grįžai.  Be to ir VDU studento priesaika juk nepasimiršo, nes tam ir duota 1989 m. rugsėjo 1 d., kad nepasimirštų, kad ja vadovautųsi kiekviena ir kiekvienas, ją sakęs, kasdien be išeiginių ir šventinių: „Aš, VDU studentas/-tė, iškilmingai pasižadu: visas įgytas žinias skirti savo Tėvynei, dosniai jas dalinti visiems Lietuvos žmonėms vardan gėrio, grožio, doros ir niekad nenaudoti jų vardan pikto“.

Ko tave išmokino gyvenimas emigracijoje?

Pamenu, kad tie reti vakariečiai, kuriuos sutikdavome sovietmečiu, paskui pirmieji gausesni jų būreliai ne vienam mums atrodė stokojantys kuklumo, tiesmuki, norintys dominuoti, – sąrašą galima pratęsti vos ne visais įmanomais neigiamais tokio tipo epitetais.  Neva nuskriausto ir pažeminto povyza yra tikrasis kuklumas, nesugebėjimas aiškiai išdėstyti savo minčių ir įvardinti norų – diplomatija, nors tai viso labo taktikos individo, siekiančio, kad juo kažkas rūpintųsi.  Stebina labiau, kad 20 metų neužteko perprasti, kas yra kas, pradėti vertinti tai, ką skandinavai vadina gennemslagskraft (gennem – per, slag – smūgis, kraft – jėga), nusakantį ryžtą, fokusuotą tikslo siekimą ir rezultatų pasiekimą, nors Valstybės atkūrimas 1918 m. ir Nepriklausomybės atgavimas 1990 m. be tokių savybių būtų buvę neįmanomomis misijomis.  Neseniai mano adresu buvo paleista replika „Repšytė atitrūkus nuo Lietuvos“ – suprask, nuo posovietinės Lietuvos.  Nežinau tiksliai, kokios prasminės intonacijos, ar ketinta buvo sumenkinti, ar dėl kokios kitos priežasties, bet man šis apibūdinimas – didžiausias komplimentas ir patvirtinimas, kad tie 15,5 metų praėjo tikrai ne veltui.

Kitas dalykas, kurį labai greitai supranta ne vienas, ilgiau pagyvenęs svetur, yra užsitvirtinantis visam supratimas, kad nacionalinė valstybė ir kultūra yra tarp pamatinių europiečio, o ir amerikiečio vertybių.  Jie ne gėdijasi, bet didžiuojasi, kad yra švedai, prancūzai, škotai, kanadiečiai.  Jie kritiškai vertina ir savo politikus, ir verslą ne visada glosto, ne visais savo istorijos epizodais vienodai žavisi, bet tokios liguistos saviniekos savo kilmei, savo abiems mažajai ir didžiajai Tėvynėms, savo valstybėms, kokią galima aptikti lietuvių tarpe, jie neturi, nepraktikuoja ir net nelabai suvokia, kad tai galima būtų daryti.  Mes juos gluminam savo naiviais mėginimais aiškinti, kad „Tėvynė ten, kur pinigai, o ypač – kur geros socialinės išmokos“, „Lietuvoje ateities nėra“, kad nesvarbu, kuria kalba pats kalbi kasdien, ar tavo gimta kalba kalbės ir tavo vaikai.  Bet tuo pat metu net ir tolerantiškiausiomis laikomose šalyse anksčiau ar vėliau supranti, kad svečias kaip ta žuvis – pradeda dvokt trečią dieną.  Nėra klausimas, kaip pats jautiesi kažkur kitur, vietiniam visada lieki atėjūnas, svetimas, – tegul ne nekenčiamas, toleruojamas, bet niekada iš tikrųjų nemylimas.

Domiesi Lietuvos sveikatos apsauga, jos pokyčiais. Gal galėtum pasidalinti savo įspūdžiais.

Pirmas tikras kultūrinis šokas po grįžimo ištiko būtent sveikatos apsaugoje.   Visur kitur daugiau mažiau pasirodė panašu, nors ir ne identiška, nes taip tiesiog negali būti, kadangi kiekviena šalis turi savo ypatumus.  Praėjus metams po grįžimo prireikė pasitarti su šeimos gydytoja.  Problema buvo nerimta, net ir liga šiuolaikinio medicinos mokslo nelaikoma, nors ir įkyri.  Užsiregistravau iš anksto, atėjau irgi šiek tiek prieš nurodytą lapelyje laiką.  Koridoriuje prasėdėjau tikrai daugiau kaip valandą, nors gydytoja plušo be pertraukų.  Norėjo galvoti, kad patekau į Grūto parką ar Jonas Vaitkus pastatė „Sovietinio bunkerio“ tęsinį.  Kitaip nesugalvoju, kaip įvardinti ir po 20 metų sovietinį atributą, kuris užgriūva pacientą – eiles.  Visas jas tris: (i) su talonu, (ii) be talono, (iii) „Aš tik paklausti/atnaujinti receptą/prasitęsti biuletenį“.  Po to buvo galimybės pamatyti ir medicinos personalą ilgais, lakuotais nagais stacionaruose, ir pažymų pardavinėjimą vairuotojams ir šaunamojo ginklo savininkams neatliekant būtinų patikrinimų.  Nesiimu apibendrinti, nes tikrai ne visomis Lietuvos gyvenimo sritimis tenka bent minimaliai susidurti, bet būtent sveikatos apsauga leido ekskursiją back to the USSR.  Gal net turistams iš vakariau esančių šalių galėtume siūlyti tokias ekskursijas į gydymo įstaigas?  Mažoka, tikrai mažoka pokyčių per tuos 20 metų į šiuolaikiškumo pusę.

Labiausiai vis tik stebina pačių medikų – ir slaugos, ir gydytojų – abejingumas patiems sau.  Korupcija toje sistemoje bujoja ne pirmas ir ne antras dešimtmetis, visa tai pasiekė tokius mastus, kad visuomenė nebelinkus galvoti, kad medicinos sektoriaus darbuotojai verti kokios nors atjautos.  Žadnost‘ frajera pogubila?  Toks vaizdas, kad šitoje srityje yra potraukis skausmui, emociniams ir psichologiniam.  Lyg medikai patys tarp savęs vykdo varžybas, kuris dabar iš jų gali pakelti daugiausiai mobingo, reketo, žeminimo, energingiau dalyvauti šešėlinėje ekonomikoje, kieno gi skausmo slenkstis pats aukščiausias.  „Kankinkit, budeliai, smarkiau“, kaip rašė klasikė.  O kam to reikia?  Mažos dozės streso ar skausmo retkarčiais gali veikti teigiamai, bet kada  tai vyksta diena dienon, metų metais, tai tampa tiesiog perversiška aplinka.  Medikai taip pat visas savo srities bėdas linkę suprimityvinti ir sutapatinti su, jų manymu, neadekvačiomis pajamomis ar atlygiais kitomis formomis.  Sveikatos apsauga yra valstybinio sektoriaus dalis, o jis jokiame krašte nėra itin didelius atlygius siūlantis.  Nelabai tenka skaityti ar girdėti medikų nepasitenkinimą, tarkime, nepakankamomis galimybėmis nuolat tobulėti, negalėjimu išsakyti savo nuomonės.  Kol standartinis lietuviškas medikas (jaunystėje) svajos tik apie naują visureigį, o ne apie Nobelio premiją, tol bus blogai ir patiems medikams, ir juos išlaikantiems mokesčių mokėtojams.  Kiekvienas laisvas rinktis, pasekmes taip pat.

Daug mano pažįstamų, draugų, kolegų teigia: „Vienas nieko nepakeisi“. Tai tampa jiems pretekstu tylėti, nebandyti nieko keisti, tiesiog plaukti pasroviui ir galvoti – vieną dieną vis tiek kas nors pasikeis. Kaip tu paaiškinti tokią mąstyseną? Kas tai?

Puiku, kad vyrauja toks suvokimas.  Jei vienas individas galėtų pakeista ir dar daug, tai tokia aplinka vadintųsi labai paprastai – diktatūra.  Kita vertus, toks pastebėjimas džiugina ir dėl to, kad – sąmoningai ar ne – supratimas formuojasi, kad ne tik tu pats vieno negali padaryti, bet ir kitas vienas negali padaryti visko.  Ir nesvarbu, ar kalbėtume ar prezidentę ar sniego kasėją.  Manau, kad tai rodo, jog po truputį pramokstame demokratijos pagrindų, kitaip tariant, ateina suvokimas, jog demokratijoje ilgalaikiai ir tvarūs pokyčiai priklauso ne nuo vieno, bet nuo grupės, sugebančios kooperuotis, pastangų.  Kada individas generuoja pokyčius, jaučiasi esąs įtrauktas į vykstančius procesus, mato savo galimybes juos įtakoti, vėliau toks individas taip pat stengsis tuos pageidautus pokyčius apginti, tobulinti toliau.  Taigi, viskas yra tvarkoj, kad individas suvokia, jog nei revoliucijos, nei evoliucijos šiais laikais nevyksta dėl vieno žmogaus įnorių.  Toks yra demokratijos paradoksas: negali tikėtis, kad kas nors pasieksi vienas, bet taip pat negali tikėtis, jog kažkas kitas be tavo įsitraukimo ką nors pakeis.

Lengviausia dabar būtų drėbtelt ką nors stereotipiško apie baudžiauninko tapatybę, sovietmečio traumas, nors niekas nesako, kad visuomenė nekenčia nuo negydomo potraumatinio sindromo.  Kita vertus, mes lyginame Lietuvą ir mūsų kultūrą su kitomis šalimis, kurių kiekviena turi savo specifiką, ir užsižaidžiame su gan sąmoningai daromomis išvadomis ne mūsų naudai.   Lietuviai nesam labai toli nuo mūsų tradicinio kaimo, kurio gyvenimo ritmą diktavo gamta, kur viduržiemio ramybę ir nuobodulį keisdavo didelio įgudimo ir greito reagavimo reikalaujantis skubos laikotarpis, kurio metu reikėdavo dirbt tiksliai ir kryptingai, kad būtų pavykęs metų derlius.  Bet save lyginame su industrializuotomis šalimis, kur individas visai gerai jaučiasi, būdamas didelio, stabiliai veikiančio mechanizmo varžtelis, kur lengvai išsitrina ribos tarp dienos dalių, metų laikų.  Pamirštame ir labai elementorišką tiesą, kad bet kokioje grupėje būna ir lyderiai, ir jų pasekėjai.  Tuo tarpu mes lyg linkę reikalauti iš kiekvieno būti lyderiu, kas nei įmanoma, nei reikalinga.  Pagalvojęs ir Tu, ir aš tikrai galėtume vardinti situacijas, kur teko imtis lyderiavimo, o kur labai komfortabliai buvom tik sekantys lyderiais.  Nespauskime visko į vieną standartą, neguldykime kiekvieno į  Prokrusto lovą, ir tada viskas bus gerai.

Kas tai yra – laisvė?

Kas yra Laisvė?  Įvykęs gyvenimas.  Gyvenimas, įvykęs kaip nuotykis.  Ir pagrindinė Kauno pėsčiųjų gatvė.  Einam, pasipikeruosim po ją, kaip tik sekmadienis.

2011-01-23, Žaliakalnis, Kaunas

PrintFriendly
FacebookTwitterGoogle GmailGoogle BuzzPosterousDiggRedditShare

Comments are closed.

<<

>>

Theme Design by devolux.nh2.me