Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Birutė Jankuvienė. Keturiolika bučinių į galvytę

Du tūkstantųjų lapkričio tryliktoji. Ryte viename iš dienraščių pasirodė didžiulis straipsnis apie pacientų pamėgtas gydytojas. Jų tarpe buvau ir aš. Džiugiai prasidėjusi diena, deja, nebuvo tokia laiminga.

Porą mėnesių rytais pakostintį vyrą vos ne jėga priverčiau atlikti tyrimus. Kraujo tyrimas mus pribloškė. Tą pačią dieną hematologai patvirtino lėtinės mieloleukemijos diagnozę.

“Gyvensi penkis metus”, – drėbtelėjo pagyvenusi hematologė, duodama suprasti, kad dar kokius du, tris metus pridėjo. Tuo metu vyrui buvo keturiasdešimt ketveri. Turėjome keturis vaikus, iš kurių mažoji buvo tik ketverių. Būdami gydytojais puikiai supratome padėties sudėtingumą.  Juolab, kad vyras neturėjo brolių nei seserų, todėl vienintelis radikalus gydymas – kaulų čiulpų transplantacija jam nebuvo įmanoma. Meldžiau Dievo stebuklo, meldžiau jėgų viską ištverti, meldžiau teisingų sprendimų. Į mano maldą Dievas atsakė greitai. Tą pačią savaitę spaudoje pasirodė straipsnis apie naujus vaistus nuo leukemijos – imatinibą, kurio pirmieji bandymai jau atlikti JAV, davė puikius rezultatus. Supratau, kad informacija skirta man, kad turiu vyrui gauti šiuos vaistus. Imatinibo kaina penkiolika tūkstančių litų mėnesiui. Tokią pinigų sumą mes su vyru dirbdami gydytojais galėjome uždirbti per metus laiko. Juolab, kad dar reikėjo išmaitinti keturis savo vaikus.

Kaip baisu yra žinoti, jog yra galimybė padėti mano brangiausiam žmogui, bet ji nepasiekiama. Mes nekalti, kad mūsų tokie žeminančiai maži atlyginimai, jog negalime leisti sau tinkamai gydytis. Tuomet ryžausi kovoti, kad gydymas imatinibu būtų pirmiausia įteisintas, o po to ir kompensuojamas iš valstybės biudžeto. Mano argumentus sustiprino hematologijos klinikos Bazelyje profesorių konsultacija. Jie patvirtino, kad mano vyrui imatinibas būtų vienintelė galimybė išgyventi.

Tada prasidėjo grumtynės su didžiuliu biurokratijos kalnu Lietuvoje. Po ilgai trukusių įvairaus lygmens atsirašinėjimų, įtikinėjimo, netgi grasinimų. Buvau pasiryžusi su visais vaikais badauti prie Seimo, paskelbusi visam pasauliui, kaip Lietuvoje pasmerkiamas mirčiai gydytojas, atidavęs medicinai gražiausių dvidešimt savo gyvenimo metų, keturių nepilnamečių vaikų tėvas.

Vaistą gauti pavyko. Iš pradžių pati farmacinė kompanija Novartis teikė labdarą, vėliau patekome į laimingųjų, kuriems valstybė apmokėjo gydymą, sąrašą. Rezultatai buvo stulbinantys. Kraujo tyrimas normalizavosi per porą mėnesių, savijauta sparčiai taisėsi. Taip mes jau sulaukėme dešimto nuostabaus rudens.

Rašydama šį straipsnį, regiu pro langą laimingą vyrą, skinantį obuolius nuo savo skiepytų obelų. Iki šiol dirba, sportuoja. Jau sulaukėme trijų anūkų iš vyresniosios dukters. Vidurinieji studijuoja mediciną. Dukra nori pasišvęsti hematologijai. Mažylė, tėvelio numylėtinė, nenueina miegoti, nesulaukusi tėvelio bučinių į galvytę. Tėvelis bučiuoja tiek kartų, kiek ji turi metų. Šiais metais jau keturiolika bučinukų,

Gal Dievas duos sulaukti aštuoniolikos ar dar daugiau.

PrintFriendly

Comments are closed.

Theme Design by devolux.nh2.me