Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Feb/10

12

„A.Čaplikas – pirmasis ministras, kuris ėmėsi reformos, tad jo atsistatydinimas buvo neišvengiamas”

Lryto publikacija

Ginta Gaivenytė

2010-02-12 10:40

Jei kardiologas Audrius Šimaitis galėtų reformuoti medicinos sistemą, jis ne tik sumažintų ligoninių ir lovų skaičių. Londone dirbantis kardiologas įsitikinęs, kad didžioji sveikatos apsaugos sistemos bėda yra piramidinis – hierarchinis mąstymas: „Jei šeimoje augančiam vaikui nesuteiksime daugiau atsakomybės, jis neužaugs. Nesuteikdami daugiau atsakomybės gydytojų bendruomenės, neturėtume tikėtis, kad augs jų sąmoningumas“.

- Kaip vertinate dabartinius virsmus sveikatos apsaugos sistemoje?

- Nesu politikas, todėl A.Čapliko veiklą vertinu tik kaip gydytojas ir kaip Lietuvos pilietis. A.Čaplikas buvo pirmasis sveikatos apsaugos ministras, kuris ėmėsi reformos. Tai yra pagirtina. Dar 2002 metais buvo atlikta švedų ekspertų studija, pateikusi labai geras rekomendacijas, kaip vykdyti reformą. Tačiau milijonus kainavusi studija taip ir liko gulėti stalčiuose. Kodėl? Niekas į šį klausimą iki šiol neatsakė. Kitas akivaizdus teigiamas pokytis A.Čapliko laikotarpiu – tai komunikacija, bendravimas. Anksčiau vien tik peržengus ministerijos slenkstį, žmogus jausdavosi kaltas.

Iš kitos pusės, A.Čapliko pertvarka buvo tarsi mažas fragmentas iš tos didelės mozaikos pokyčių, kuriuos siūlė švedų ir Pasaulinio banko ekspertai. Jie siūlė esminį vadybos pokytį, dabartinę sveikatos apsaugos vadybą vadindami neprofesionalia. Šiuolaikinių kokybiškų sveikatos apsaugos paslaugų pagrindas – gera kokybės kontrolė, kurios Lietuvoje faktiškai neegzistuoja.

Tam, kad moksliškai būtų įgyvendinti pokyčiai, reikalingi pilotiniai (bandomieji) tyrimai, kuriuos taip pat minėjo švedai. Tik pradėjus nuo jų, galima imtis ir nacionalinių pokyčių. Niekur pasaulyje vienu metu ir iš karto nėra imamasi įgyvendinti pokyčių nacionaliniu mastu.

Tai neišvengiamai kelia didelę įtampą, rimtos klaidos ir dideli nesusipratimai yra neišvengiami. Žiūrint iš šio požiūrio taško, A.Čapliko atsistatydinimas yra dėsningas ir neišvengiamas. Reikia tikėtis, kad būsimas ministras padarys reikiamas išvadas.

- Dažnai sakoma, kad sveikatos apsaugos sistema prasta. Tačiau mažai kas aiškina, kodėl ji bloga? Kur slypi priežastis?

- Visame pasaulyje žmonės nepatenkinti sveikatos apsaugos sistema – ir Amerikoje, ir turbūt visose Europos valstybėse. Tačiau Lietuva iš kitų šalių išsiskiria tuo, kad jos sveikatos apsaugos sistema yra viena blogiausiai finansuojamų ir dar viena neefektyviausių. Todėl nėra abejonių, kad tokią sistemą reikia keisti.

Pinigai čia nėra svarbiausias dalykas. Olandas per metus į valstybinę ligonių kasą įmoka apie 1300 litų. Tai yra apie 111 litų per mėnesį. Lietuviai moka ne mažiau. Tačiau ką turi olandai ir ką turime mes?

Mūsų sistema neefektyvi, persmelkta neskaidrių santykių. Dėl to kenčia ir gydytojai, ir pacientai.

- Daugelis žmonių piktinasi, kad sveikatos apsaugos sistemą ketinama reformuoti, mažinant ligoninių skaičių.

- Ligoninių ir lovų skaičių tikrai reikia mažinti – čia pritariu ministerijai. Lietuvoje lovų skaičius yra daugiau kaip pusantro kartų didesnis negu vidutinis lovų skaičius kitose ES valstybėse.

Vakarų Lietuvos regionas pagal ligoninių skaičių yra prie Europos lyderių. Įdomiausia tai, kad jis Lietuvoje pirmauja ir pagal nelegalių mokėjimų skaičių. Tai paaiškėjo tiriant namų ūkius – mokslinė grupė tyrė Baltijos šalių namų ūkius ir pasirodė, kad Klaipėdos regione gyvenantieji dažniausiai moka kyšius. Nesvarbu, kad ligoninėse ten lovų daugiausia.

Tačiau įsivaizduokime, kas atsitiks, jei vietoj 170 ligoninių vadovų liks tik 50. Mes tik sustiprinsime hierarchinį modelį, dėl kurio kyla visos problemos. Dabartinės sistemos bėdos atsirado iš vadinamojo piramidinio hierarchija pagrįsto mąstymo.

- Kodėl hierarchija pagrįstas mąstymas – blogai?

Tokioje sistemoje svarbiausius sprendimus priima siauras žmonių ratas. Todėl plinta korupcija ir neišnaudojamos žmonių kūrybinės galimybės. Štai mano pažįstami gydytojai dažnai tik numoja ranka – kokia dar reforma! Jie galvoja, kad nieko negali pakeisti ir todėl net nesidomi procesais.

Todėl mano pasiūlymas – sukurti tokias struktūras, kad visi gydytojai galėtų dalyvauti priimant sprendimus.

Lietuvą reikėtų padalinti į tris regionus. Kiekvienas tų regionų teiktų universiteto lygio medicinos paslaugas. Tačiau tokie gydymo centrai turėtų būti ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir Klaipėdoje. Tai nėra nauja idėja – dar 2002 metais švedų ekspertai Lietuvoje atliko studiją, kurią mūsų ministerijos valdininkai vis cituoja, bet jos duomenų viešai neskelbia. Toje studijoje viena pagrindinių reformos sąlygų buvo universiteto lygio ligoninės Klaipėdoje įkūrimas.

Stengiuosi, kad Vakarų Lietuvos regione būtų įkurta asociacija, kuriai vadovautų taryba. Tai tarybai priklausytų ne ligoninių administratoriai, bet gydytojai, kurie teikia paslaugas. Asociacijai taip pat galėtų priklausyti pacientų organizacijų atstovai. Europos sąjunga skatina gydytojų ir pacientų partnerystę, tačiau kaip lietuviai pacientai gali dalyvauti sveikatos apsaugos sistemos tobulinime? Jie tegali tik rašyti laiškus ministerijai.

- Įsivaizduokite, kas vyktų, jei jūsų siūlomas projektas taptų realybe. Ar gydytojai tikrai aktyviai dalyvautų valdyme? Juk jie įpratę būti pasyvūs, ir mąstymas kažin ar taip greitai pasikeis.

- Pirmiausia valstybė turi užtikrinti tokias sąlygas, kad leistų tam mąstymui išsilaisvinti. Jei dabar gydytojų organizacijos išsako savo idėjas, vis tiek niekas nesikeičia. Kai buvo svarstomas klausimas dėl paslaugų teikimo ir sutarčių sudarymo su ligonių kasa, penkios organizacijos ministerijai pateikė pasiūlymus, tačiau į juos nebuvo atsižvelgta.

Tokie dalykai nužudo bet kokį norą imtis iniciatyvos. Jei šeimoje augančiam vaikui nesuteiksime daugiau atsakomybės, jis taip ir neužaugs. Nesuteikdami daugiau atsakomybės gydytojų bendruomenėms, neturėtume tikėtis, kad augs jų, kaip bendruomenės narių, sąmoningumas.

Prieš keliasdešimt metų Anglijoje pas skyriaus departamento vadovą atėjęs gydytojas turėdavo prisistatyti, nes vadovas nežinojo net jo pavardės. Tačiau dabar viskas neatpažįstamai pasikeitė, nes pasikeitė pati sistema.

Žinoma, sistemą pakeisti sunku. Tai, kas vyksta sveikatos apsaugos sistemoje, yra visuomenėje vykstančių procesų atspindys. Oligarchinė kryptis įsigalėjusi visuose gyvenimo sluoksniuose.

- Kodėl taip yra? Problemas įžvelgtumėte lietuvių išskirtiniame mastyme?

- Šiaip jau lietuviai yra žmonės, kurie mėgsta tiesą ir jautriai išgyvena dėl netiesos. Tačiau problemas jie linkę spręsti siauruose ratuose, tik ten jaučiasi galintys būti atviri. Kai reikia kalbėti grupėje, visi staiga praranda žadą. Galbūt toks uždarumas – okupacijos pasekmė.

Tikiu, kad lietuviai iš to išaugs ir pradės atvirai reikšti savo nuomonę. Tačiau būtina mokytis ir kritikuoti. Kritika dėl kritikos tik kelia įtampą. Kritikuoti prasminga tik tada, kai pasiūlai alternatyvą, kaip turėtų būti. Galbūt ta alternatyva – absurdiška, tačiau vis tiek turi būti aiškiai pasakyta, kaip viskas turėtų pasikeisti.

Tačiau labai svarbu suvokti, kad neįmanoma sukurti kažką naujo nieko neatsisakius. Pastebiu, jog lietuviai trokšta, kad būtų geriau, tačiau taip pat nori išsaugoti tai, kas yra. Tačiau jei tikrai norime keistis, turime paaukoti savo gyvenimo dalį.

- Daugelis gydytojų bijo, jog po reformos jiems tektų paaukoti savo darbo vietą. Jei sumažėtų ligoninių skaičius, atsirastų daug medikų bedarbių.

- Apie tai ir turėtų svarstyti asociacijų veikloje dalyvaujantys gydytojai. Manau, kad tokius klausimus geriau spręsti būtent regionuose. Ministerijos kabinetuose tą padaryti labai sudėtinga.

Tačiau valdininkams siūlyčiau pagalvoti apie priėmimo skyrių pokyčius. Daugumos ligoninių priėmimo skyrius – tai trys lovos. Lyg karo lauko ligoninės paskirstymo punktas. Ligoninėje, kurioje aš dirbu Anglijoje, yra devyni šimtai lovų, o priėmimo skyriuje stovi apie šimtą lovų. Ligoniai priimami, ištiriami ir išleidžiami gydytis namo.

Manau, kad dalis skyriuose darbo netekusių gydytojų pereiti į tokius priėmimo skyrius, dalis persikvalifikuoti į šeimos gydytojus.

- Jūs turite daug idėjų. Net pradėjote rašyti tinklaraštį, kuriame nagrinėjate medicinos klausimus. Ar nenusivylėte, kad į jūsų idėjas valdininkai kreipia per mažai dėmesio?

- Jau penkerius metus einu šiuo keliu. Jei pabandei, neišėjo ir metei, vadinasi, motyvacija nebuvo pakankamai stipri. Aš žinau, kad pokyčiai vyksta lėtai.

Savo reformos modelį jau pristačiau 18 kartų – ir valstybinėse institucijose, ir gydytojų organizacijose, ir ligoninėse. Bendras įspūdis – labai geras. Akivaizdu, kad žmonės nori pokyčių.

Beje, taip ir švedų ekspertai rašė savo išvadose – žmonės nori pokyčių, tačiau dvilypumas yra aukščiausiuose sluoksniuose.

Prieš du mėnesius projektą pristačiau Sveikatos apsaugos ministerijoje. Pristatymas truko apie pusantros valandos ir jutau, kad tikrai buvau išklausytas. Vėliau mūsų pasitarimai ir diskusijos tęsėsi. Neoficialiuose pokalbiuose ministerijos pareigūnai taip pat neprieštaravo stipraus universiteto centro, skirto Vakarų Lietuvos pacientams, kūrimui. Todėl matau mažas optimizmo kibirkštėles. Viskas yra įmanoma.

PrintFriendly
FacebookTwitterGoogle GmailGoogle BuzzPosterousDiggRedditShare

Comments are closed.

<<

>>

Theme Design by devolux.nh2.me