Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

CAT | Medicina

Feb/11

9

Pirmas ir paskutinis www.simaitis.lt įrašas

2009 m. lapkričio 23 dieną gimė www.simaitis.lt. Iki to kelis mėnesius “Vakarų eksprese” vedžiau skyrelį “Rentgenas”. Tą dieną “Rentgene” paskelbiau žemiau esantį įrašą. Šiandien visiems savo skaitytojams sakau “Sudie” ir iki pasimatymo kituose forumuose. Esu Jums visiems labai dėkingas, kad buvome drauge.

****

Šis įrašas yra pirmasis šiame interneto dienoraštyje ir  paskutinis mano įrašas skyrelyje „Rentgenas“ („Vakarų Ekspreso“ dienraštis), į kurį rašiau nuo rugsėjo mėnesiais kiekvieną antradienį. Tuo pačiu norėčiau padėkoti visam „Vakarų Ekspreso“ kolektyvui už nuoširdų bendradarbiavimą, ir ypač žurnalistei Genovaitei Privedienei, kuri dar prieš pusantrų metų ragino rašyti medicinos temomis.

Gera naujiena yra ta, kad „Rentgenas“ nenutrūksta – jis bus tęsiamas šiame dienoraštyje kiekvieną antradienį.

Per pirmuosius kelis trečiadienius skelbsime rezidentų mintis. Dr. Jonas Korsakas maloniai sutiko pasidalinti, turbūt, kad pačiu įdomiausiu dalyku – pirmaisiais rezidentų žingsniais, kuriant naują rezidentų judėjimą, kuris, kaip parodė laikas, sugebėjo pakeisti rezidentūros Lietuvoje laivo kursą.

Ketvirtadieniais bus skelbiamos ištraukos iš nuostabios dr. Lino Sidrio knygos „Ar laukti stebuklo?“. Tik skaitydamas šią  knygą, imi ir pagalvoji, kiek mažai pasikeitė Lietuvos medicina per 20 metų.

Tai turbūt įvyko todėl, kad mes tiesiog neturėjome laiko apie tai pagalvoti… Todėl sustokime, akimirką atitrūkime nuo kasdienių rūpesčių… ir pradėkime rašyti dienoraščius.

Šis dienoraštis turi vieną tikslą – diskutuoti, komentuoti, mąstyti apie mūsų mediciną.

Tai tarsi kelionė, į kurią siūlau vykti drauge. Kur nuvyksime, priklausys nuo mūsų visų. Bet gal net ir tai nėra svarbu – svarbu tai, apie ką mes diskutuosime šios kelionės metu.

Diskutuoti kviečiu apie mediciną, apie tai, kaip padaryti, kad ir pacientams, ir gydytojams, ir slaugytojoms ir rezidentams būtų geriau ir kad pagaliau ilgai lauktas pokyčių traukinys pajudėtų iš vietos.

Lietuvos medicina turbūt yra mažiausiai pasikeitusi struktūra po Lietuvos nepriklausomybės. Atėjus nepriklausomybei visi buvome kupini lūkesčių ir naujovių laukimo. Vis laukėme, kentėjome, dirbome ir vėl laukėme. Iš pradžių nebuvo pinigų – laukėme, po to pinigų vėl nebuvo – laukėme. Kai jų šiek tiek padaugėjo, bet ne medicinai – mes vėl laukėme. Dar vėliau pinigų padaugėjo ir medicinai, tačiau pokyčių vis tiek teko laukti. Dabar pinigų vėl sumažėjo – mes vėl laukiame. Šį kartą ne tik pinigų, bet ir reformos.

Sveikatos apsaugos sistema (kaip ir švietimo) turbūt yra vienas iš paskutiniųjų sovietinio mąstymo bastionų. Vienas iš paskutiniųjų ir vienas iš tvirčiausių. Ji yra tarsi visos visuomenės lakmuso popierėlis. Į ją pažvelgus galima pasakyti, kiek per visą nepriklausomybės laikotarpį pasikeitė žmonių mąstymas, nes medicina yra ta sritis, kurioje glaudžiausiai dera tiek asmeniniai, visuomeniniai, tiek profesiniai, požiūrio į būsimąsias naujas kartas, tiek verslo, akademiniai interesai.

Mažiausiai medicinoje galima rasti politikos siaurąja prasme. Nors visos politinės partijos deklaruoja, jog nori reformuoti sveikatos apsaugą, dažniausiai tai lieka tik popierine deklaracija. O gal pačios partijos to nenorėdamos mums sako – mediciną jūs (visuomenė, medicinos bendruomenė, pacientai) turite reformuoti patys?

Tad imkime ir susimąstykime. Kas tai yra reforma? Ar reforma yra vien tik pinigų srautų padidėjimas? Ar reforma yra vien tik ligoninių pavadinimų ir priklausomybės pakeitimas?

Pažvelkime į reformą kitu kampu: o gal reforma – visų pirma mąstymo pasikeitimas, vertybių perkainojimas? Jei mes sugebėsime pakeisti mąstymą, sugebėsime įvertinti vertybes, kurias turėjome, jas inventorizuoti ir pagalvosime, kas, vis dėlto, atsitiko, kad mes taip ilgai laukėme, turbūt tik tada sugebėsime sukurti naujas vertybes. Kiekviena iš tų vertybių bus tarsi plyta į naują namą, kurį mes vadinsime mūsų medicina.

Koks bus tas namas? Diskutuokime!

Dr. Audrius Šimaitis

PrintFriendly

No tags

Algis Čaplikas. “Belieka susitarti ir daryti antrą žingsnį. Niekas nesiginčija, kad reikia sujungti KUL ir Klaipėdos ligonines. Reikalingas ir trečias medicinos centras Lietuvoje, kad Klaipėda galėtų sukonkuruoti su Vilniaus ir Kauno klinikomis.Sujungus KUL ir Klaipėdos ligoninę, du steigėjai turėtų būti – SAM ir Klaipėdos savivaldybė. Nematau tame nieko blogo. Priešingai, tik priėmus tokį sprendimą konfliktas pasibaigtų ir uostamiestyje restruktūrizavimo procesas pajudėtų. Kas dėl Klaipėdos ligoninių asociacijos steigimo idėjos, teoriškai tai įdomu. Tačiau sunkiai funkcionuotų tokia asociacija, o ir niekas nepasikeistų iš esmės”

Antanas Matulas. “Daug metų vykdoma reforma aplenkia Klaipėdą … Yra įstatymai ir Vyriausybės nutarimai, ir jie turi būti vykdomi … Įstaigų vadovai yra samdomi, jie privalo įgyvendinti sveikatos politiką… Įstaigų vadovai yra samdomi, jie privalo įgyvendinti sveikatos politiką. Realybė tokia, kad vieni politikai palaiko vienas gydymo įstaigas, kiti – kitas. Neranda bendros kalbos, tad kalti lieka ministerija ir Vyriausybė. Dabartinis sveikatos apsaugos ministras R.Šukys yra tos pačios partijos, kaip ir Klaipėdos meras, tad tegul jie tarpusavyje sutaria.”

Pasak A.Matulo, Savivaldybė negali būti dalininkė kartu su SAM. Sveikatos politikui paprieštaravus, kad toks darinys jau yra. Mat prie Klaipėdos ligoninės (buv. Jūrininkų) prijungus Palangos ligoninę, atsirado du steigėjai – SAM ir Palangos savivaldybė, pyktelėjo: “Dar kartą sakau, kad tokio modelio nėra numatyta. Jeigu ministerija suformuos kitą poziciją, kad steigėjais būtų ir SAM, ir Savivaldybė, tuomet atsiras toks darinys”.

“Negirdėjau, kad Klaipėdos ligoninė norėtų susigrąžinti ankstesnį pavadinimą. Kita vertus, koks skirtumas – Klaipėdos ligoninė ar Jūrininkų ligoninė. Svarbu yra statusas. Kam ši ligoninė yra pavaldi. Kokias funkcijas ji vykdo. Ne pavadinime esmė. Pavadinimų keitimui išleistos lėšos – menkiausia problema”.

Sveikatos apsaugos viceministro Gintaro Valiukonio (dabar jau eksviceministras -A.Š.) pasidomėjus, kokia yra dabartinė situacija dėl uostamiesčio ligoninių restruktūrizavimo ir ar baigtas specialiai Klaipėdai planuotas rengti įstatymo projektas, paaiškino: “Projektas dar nėra parengtas. Buvo siekiamybė jį paruošti spalio 15-ajai. Kai parengsime projektą, jums pirmai pranešime ir tik po to pateiksime svarstyti Seimui”

“Į šį dokumentą norime įtraukti ir likusias problemiškas gydymo įstaigas. Taip pat Onkologijos centrą, dėl kurio tęsiasi teisminis procesas, nors teismas priėmė mums palankų sprendimą. Tačiau galioja apskundimo terminas, kuris baigsis spalio 21-ąją.
Parengus projektą prasidėtų viešas svarstymas, vyktų diskusijos. Rengti tokį projektą yra ne tik mūsų, tai yra ministerijos, bet kai kuria prasme ir Vyriausybės pripažinimas, kad be Seimo pagalbos neišspręsime problemos.Kas dėl to, kad Klaipėdos ligoninė nori susigrąžinti ankstesnį pavadinimą, tai sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys tame nemato nieko blogo. Maža to, neprieštarautų ir tam, kad, pavyzdžiui, jungtinei KUL ir Klaipėdos ligoninei būtų duotas pavadinimas – Klaipėdos universitetinė jūrininkų ligoninė.

****

Parengta pagal “Lietuvos sveikatoje” skelbtą žurnalistės Jūratės Mazajevos straipsnį “Nepaklusnaus” mero atsakas sveikatos politikams”

Audrius Šimaitis: nuožirdžiai dėkoju “Lietuvos sveikatos” redakcijai už leidimą naudotis medžiaga.

PrintFriendly

· · ·

Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas J. Pundzius Seimo kontrolieriui paaiškino, kad Taryba šio klausimo, kaip gana „siauro“ ir specifiško, nėra nagrinėjusi, tačiau 2006-09-26 posėdžio „Dėl strateginio farmacijos ir sveikatos priežiūros žmonių išteklių planavimo Lietuvoje programos įgyvendinimo“ pranešėjai ir diskusijų dalyviai rezidentų temą aptarė. Kai kurie diskutuojantieji pritarė nuomonei, kad rezidentai būtų įteisinti kaip studentai ir kaip  ribotos atsakomybės gydytojo darbą dirbantys specialistai. Deja, konferencijoje nepasiekta vieningo sutarimo ir šis klausimas į rezoliuciją nebuvo įtrauktas.


Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigoje LR Seimo kontrolieriaus iniciatyva pradėtas tyrimas pagal 2007-05-17 dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbtą publikaciją “Laikas imtis tikros medicinos reformos”, kurioje buvo pateikta informacija dėl galimo piliečių teisių bei medicinos darbuotojų (rezidentų) teisių pažeidimo, nebaigiant įgyvendinti sveikatos apsaugos reformos, nesprendžiant jaunų medikų emigravimo iš Lietuvos problemų.

Įvertinus pirmiau  išdėstytas aplinkybes bei bylos tyrimui pateiktus dokumentus, darytina išvada, kad šia opia tema jau keletą metų  yra diskutuojama įvairaus lygio valstybinėse institucijose. Galima tik apgailestauti, jog iki šiol niekaip nerandama universalaus  problemos sprendimo būdas: vyksta diskusijos, dirba darbo grupės, bet teigiamo rezultato nėra iki šiol, rezidentų teisės pažeidžiamos, susidarius ydingai situacijai skatinamas jaunų specialistų nutekėjimas į užsienį. Dėl nurodytų priežasčių yra pažeidžiama visos šalies gyventojų teisė į saugią ir sveiką aplinką: kol neišspręsta ši dešimtmečius trunkanti problema, rezidentams nesudaromos tinkamos darbo sąlygos, jie neturi socialinių garantijų, vyksta didelis specialistų nutekėjimas į užsienio valstybes – kenčia be išimties visi pacientai. Medikų Lietuvoje mažėja, dauguma specialistų susitelkusi didžiuosiuose miestuose, trūksta galinčiųjų suteikti net elementariausią pagalbą (gimdyvės nuvaromos nuo ligoninės durų, motyvuojant, kad nėra kam priimti gimdymo). Tačiau pareigūnai vis delsia priimti atsakingus sprendimus,  švietimo ministrė R. Žakaitienė be užuolankų informuoja Seimo kontrolierių, jog tik kitais metais numatoma pradėti analizę, kaip derėtų pertvarkyti trečiosios pakopos studijas bei spęsti su tuo susijusias rezidentų problemas. Susidaro įspūdis, kad trūksta politinio sprendimo, be to, nėra bendros vizijos, kaip tai išspręsti pačiu tinkamiausiu būdu.

VISAS PAŽYMOS TEKSTAS – ŽEMIAU

****

Seimo kontrolierių pažyma dėl rezidentūros

http://www.lrski.lt/index.php?p=0&l=LT&n=62&pazyma=2572

2007.09.20
Seimo kontrolierius : Romas Valentukevičius
PažymaNr. : 4D-2007/1-704
PAŽYMA DĖL SEIMO KONTROLIERIAUS INICIATYVA PRADĖTO TYRIMO

I.SKUNDO ESMĖ

Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigoje LR Seimo kontrolieriaus iniciatyva pradėtas tyrimas pagal 2007-05-17 dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbtą publikaciją “Laikas imtis tikros medicinos reformos”, kurioje buvo pateikta informacija dėl galimo piliečių teisių bei medicinos darbuotojų (rezidentų) teisių pažeidimo, nebaigiant įgyvendinti sveikatos apsaugos reformos, nesprendžiant jaunų medikų emigravimo iš Lietuvos problemų.

II-III. TYRIMAS IR TYRIMO IŠVADOS

Seimo kontrolierius kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministrę R. Žakaitienę, Sveikatos apsaugos ministrą R. Turčinską bei Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininką J. Pundzių, prašydamas pateikti visą turimą informaciją – dokumentus, dėl publikacijoje nurodytų aplinkybių, kad su baigusiais medicinos studijas rezidentais nėra sudaromos darbo sutartys, pagal dabar galiojantį Aukštojo mokslo įstatymą rezidentūra priskiriama trečiosios pakopos studijoms, jauniems medikams mokama tik stipendija, jie neturi jokių socialinių garantijų; taip pat prašyta pateikti susirašinėjimo šiais klausimais su kitomis institucijomis (LR Seimu, ministerijomis ir kt.) raštų kopijas bei pareikšti savo nuomonę, kokiais konkrečiais būdais numatoma spręsti sveikatos priežiūros sistemoje dirbančių rezidentų problemas, tobulinti jų darbą ir socialines garantijas reglamentuojančius teisės aktus.

Ministrė R. Žakaitienė informavo, kad nuo 1993 m. doktorantams ir meno aspirantams studijų laikotarpiu buvo mokama LR Vyriausybės nustatytu koeficientu nuo bazinės mėnesinės algos (BMA) dydžio stipendija, kuri buvo laikoma darbo užmokesčiu, nors doktorantas ar rezidentas su ta institucija darbo santykių nepalaikė. Šios lėšos institucijų metinėse sąmatose buvo nurodomos darbo užmokesčio išlaidų straipsnyje. Tuomet doktorantas ar rezidentas, nuo kurio stipendijos buvo mokamos socialinio draudimo ar kitos įmokos, turėjo visas socialines garantijas kaip ir kiekvienas tos institucijos darbuotojas. Tačiau po atskaitymų išmokos dydis smarkiai sumažėdavo, dėl to buvo sumanyta pakeisti esamą mokėjimo tvarką ir mokėti studento stipendiją, kuri nebūtų apmokestinama papildomais mokesčiais. Pagal Aukštojo mokslo įstatymo pakeitimo nuostatas doktorantai ir rezidentai buvo įteisinti kaip trečiosios pakopos studentai, vadovaujantis nuostatomis reikėjo pakeisti ir galiojančius teisės aktus bei įteisinti šiems studentams stipendijas, kurios būtų apskaičiuojamos LR Vyriausybės nustatytu koeficientu nuo nustatyto minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio.

Nauja tvarka buvo įteisinta 2002-03-01 LR Vyriausybės nutarimu  Nr. 1431 „Dėl Valstybės paramos doktorantams ir meno aspirantams tvarkos“ ir 2004-03-01 Nr. 231 „Dėl Valstybės paramos rezidentams tvarkos“. Tačiau gaudami stipendijas minėti asmenys neteko socialinių garantijų; norintiesiems jas turėti teko pasirūpinti patiems, sudarant darbo  sutartis ir mokant mokesčius savarankiškai.

Seimo kontrolieriui nurodoma, kad Švietimo ir mokslo ministerija šią problemą ne kartą  kėlė Lietuvos universitetų rektorių ir Valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijose, tačiau buvo teigiama, kad ir doktorantai, ir rezidentai ne tik mokosi, bet ir dirba, todėl jiems socialinės garantijos  užtikrintos.

Tačiau šiuo metu trečiosios pakopos studentai, žinodami, kad mokslo ir studijų institucijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimai nuo 2007-07-01 padidėjo vidutiniškai 20 proc., o stipendijos liko nepasikeitusios, ministrės teigimu, vėl reikalauja sudaryti jiems sąlygas gauti atlyginimą ir užtikrinti socialines garantijas.

Nustatyta, kad LR Seimo valdybos 2007-02-28 sprendimu Nr. 1424 „Dėl darbo grupės gydytojų rengimo problemoms nagrinėti ir atitinkamų teisės aktų projektams parengti sudarymo“ buvo sudaryta grupė, kuri sprendžia klausimus, susijusius su rezidentų socialinės padėties gerinimu. Švietimo ir mokslo ministerija, rengdama aukštojo mokslo sistemos pertvarkos metmenis, nusprendė nekeisti trečiosios studijų pakopos finansavimo ir organizavimo principų, tačiau numato, kad rezidentūros studijų studentai taip pat turėtų galimybę pretenduoti į Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo teikiamas paskolas pragyvenimo išlaidoms studijų laikotarpiu (dabar tokios paskolos teikiamos tik pagrindinių, vientisųjų ir antrosios pakopos studijų studentams). Ministrė R. Žakaitienė nurodė, kad trečiosios pakopos pertvarką numatoma pradėti tik atlikus išsamią analizę ir įvertinus galimybes; Švietimo ir mokslo ministerija numato tokią analizę atlikti 2008 metais.

Sveikatos apsaugos ministras R. Turčinskas nurodė, kad LR Sveikatos apsaugos ministro 2007-01-29 įsakymu Nr. V-49 „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudaryta tarpžinybinė darbo grupė teisės aktų, reglamentuojančių studentų priėmimo į aukštąsias mokyklas skaičiaus nustatymą bei rezidentūros studijų apmokėjimo iš valstybės biudžeto tvarką, pakeitimo projektams parengti.

Ministras pažymi, kad atsižvelgiant į gydytojų rezidentų iniciatyvinės grupės kreipimąsi, LR sveikatos apsaugos ministro 2007-04-05 įsakymu Nr. V-234 „Dėl sveikatos apsaugos ministro 2007-01-29 įsakymo Nr. V-49 „Dėl darbo grupės sudarymo“ papildymo“, minėta darbo grupė papildyta gydytojų rezidentų atstovais bei Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos, Lietuvos nacionalinės sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos ir Lietuvos ligoninių asociacijos atstovais.

Seimo kontrolieriui paaiškinta, kad darbo grupė išklausė dalyvaujančių gydytojų rezidentų išsakytas problemas ir parengė teisės aktų projektų pakeitimus dėl gydytojų rezidentų priėmimo į aukštąsias mokyklas skaičiaus nustatymo, gydytojų rezidentų statuso tikslinimo, rezidentūros studijų apmokėjimo bei kitų gydytojų rezidentų keliamų problemų sprendimo. Ministro R. Turčinsko teigimu, darbo grupė ir sveikatos apsaugos ministerija siūlo rezidentūros praktikos metu rezidentus įdarbinti  ligoninėse, sudarant su jais darbo sutartis; išplėsti rezidentūrų bazių skaičių bei atsižvelgti į kitus pasiūlymus, susijusius su rezidentų socialinių garantijų užtikrinimu. Taip pat nurodoma, jog parengti teisės aktų pakeitimo projektai yra pateikti svarstyti LR Seimo Sveikatos reikalų komitetui, kur LR Seimo valdybos 2007-02-28 sprendimu Nr. 1424 Seime taip pat buvo sudaryta darbo grupė gydytojų rengimo problemoms nagrinėti ir atitinkamų teisės aktų projektams parengti.

Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas J. Pundzius Seimo kontrolieriui paaiškino, kad Taryba šio klausimo, kaip gana „siauro“ ir specifiško, nėra nagrinėjusi, tačiau 2006-09-26 posėdžio „Dėl strateginio farmacijos ir sveikatos priežiūros žmonių išteklių planavimo Lietuvoje programos įgyvendinimo“ pranešėjai ir diskusijų dalyviai rezidentų temą aptarė. Kai kurie diskutuojantieji pritarė nuomonei, kad rezidentai būtų įteisinti kaip studentai ir kaip  ribotos atsakomybės gydytojo darbą dirbantys specialistai. Deja, konferencijoje nepasiekta vieningo sutarimo ir šis klausimas į rezoliuciją nebuvo įtrauktas. Taryba pažymi, kad žmonių išteklių sveikatos priežiūroje problemos labai opios, todėl palaiko iniciatyvas, spartinančias šių klausimų sprendimą.

Atliekant tyrimą savo iniciatyva, į Seimo kontrolierių kreipėsi Vilniaus universiteto medicinos fakulteto Tarybos nariai, atstovaujantys gydytojus rezidentus, akcentuodami pagrindines gydytojų rezidentų problemas. Jų nuomone, efektyviausias ir priimtiniausias susidariusių problemų sprendimo būdas būtų privalomų rezidentų darbo sutarčių su rezidentūros bazėmis sudarymas. Kadangi gydytojas rezidentas yra baigęs 6 metų trukmės aukštojo mokslo studijas bei vienerių metų trukmės medicinos internatūrą, turi brangią gydytojo profesinę kvalifikaciją, todėl jo šiandien turimas studento statusas ir gydytojui rezidentui mokama 6,8 MGL dydžio stipendija akivaizdžiai neatitinka nei tokio rezidento poreikių, nei galimybių, nei kvalifikacijos, juolab jei kalbėtume apie perspektyvą išvykti dirbti į kitas Europos Sąjungos šalis. Seimo kontrolieriaus nuomone, vadovaujantis kitų šalių patirtimi, tikslinga būtų užtikrinti rezidentams ne mažesnį nei 70 proc. esančio vidutinio gydytojo darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad gydytojai rezidentai dabar yra sukoncentruoti universitetinėse klinikose, jie neturi galimybės atlikti rezidentūrą (ar jos dalį) kitose sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose jie norėtų dirbti vėliau, gavę licenciją. Seimo kontrolierius atkreipia dėmesį į tai, kad rezidentūros sistema Lietuvoje neatitinka Europos Sąjungos ir modernios gydytojų rengimo praktikos standartų: nėra išorinės ir vidinės rezidentūros kontrolę vykdančių institucijų, rezidentūros kokybės vertinimo sistemos, nėra analizuojamas ir vertinamas esančios sistemos ekonominis efektyvumas.

Seimo kontrolieriaus nuomone, būtų tikslinga įforminti darbinius rezidento santykius su rezidentūros bazėmis vieno  etato krūviu; taip pat suteikti rezidentui laisvę spręsti pasirenkant rezidentūros bazę (atsižvelgiant į pažangumą ir motyvaciją) renkantis  ne tik  universitetinių ligoninių rezidentūros bazių, bet ir iš akredituotų sveikatos priežiūros įstaigų rezidentūros bazių; būtina supaprastinti akreditacijos procedūras ir padidinti akredituotų sveikatos priežiūros įstaigų skaičių. Seimo kontrolierius, įvertinęs visus pateiktus dokumentus, prieina prie išvados, jog siekiant Europos Sąjungos rekomenduojamų standartų būtina sudaryti rezidentūros sistemos Lietuvoje reorganizavimo planą, įkurti vidinę ir išorinę rezidentūros kontrolę atliekančias institucijas, numatyti jų kompetencijos ir atsakomybės ribas. Prieš priimant sprendimus išanalizuoti ekonominį įvairių rezidentūros sistemų efektyvumą.

Pagal LR Aukštojo mokslo įstatymą rezidentūra – yra trečiosios pakopos universitetinės studijos, skirtos rengti praktinei veiklai specialistus, įgijusius Vyriausybės nustatytų studijų krypčių kvalifikacijas. Šiandien gydytojas rezidentas yra studentas, su kuriuo nepasirašomos darbo sutartys, jo gaunamos pajamos yra tik stipendija, nuo kurios nemokamos socialinio draudimo įmokos, todėl gydytojams rezidentams nėra kaupiama valstybinė socialinio draudimo pensija, nemokamos motinystės (tėvystės), vaiko auginimo pašalpos. Kadangi studijos trunka 12 metų, gydytojai rezidentai išlieka pažeidžiama ir diskriminuojama, palyginti su kitų specialybių studentais, visuomenės dalimi,  jie tikrąja to žodžio prasme yra nemokama darbo jėga.

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (Lietuva įsipareigojo laikytis dar 1991 m., o paskelbta 1948-12-10) 22 str. nurodoma, kad kiekvienas, kaip visuomenės narys turi teisę į socialinę apsaugą ir teisę, kad būtų įgyvendintos būtinos jo orumui ir laisvai asmenybės plėtotei  ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės nacionalinėmis pastangomis ir tarptautiniu bendradarbiavimu bei pagal kiekvienos valstybės struktūrą ir išteklius. Deklaracijos 23 str. nurodyta, kad visi žmonės be jokios diskriminacijos turi teisę į vienodą atlyginimą už lygiavertį darbą.

Pažymėtina, kad šios nuostatos yra perkeltos ir į Lietuvos Respublikos pagrindinį įstatymą – Konstituciją, kurios 29 str. formuluojama labai svarbi žmogaus teisė, kuri gali būti traktuojama ir kaip lygiateisiškumo principas: įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, tautybės, rasės ar socialinės padėties. Ypač svarbus lygiateisiškumo principas yra įtvirtintas Europos žmogaus teisių konvencijos 12 protokole, kuris buvo priimtas minint Europos žmogaus teisių konvencijos 50-metį, 2000 metais. Šį protokolą Lietuva, kaip ir daugelis kitų Europos tarybos narių, pasirašė. Taigi, lygiateisiškumo principas turi būti garantuojamas ne tik Konvencijoje nurodytų teisių atžvilgiu, bet ir taikant bet kurį valstybės vidaus įstatymą.

Įvertinus pirmiau  išdėstytas aplinkybes bei bylos tyrimui pateiktus dokumentus, darytina išvada, kad šia opia tema jau keletą metų  yra diskutuojama įvairaus lygio valstybinėse institucijose. Galima tik apgailestauti, jog iki šiol niekaip nerandama universalaus  problemos sprendimo būdas: vyksta diskusijos, dirba darbo grupės, bet teigiamo rezultato nėra iki šiol, rezidentų teisės pažeidžiamos, susidarius ydingai situacijai skatinamas jaunų specialistų nutekėjimas į užsienį. Dėl nurodytų priežasčių yra pažeidžiama visos šalies gyventojų teisė į saugią ir sveiką aplinką: kol neišspręsta ši dešimtmečius trunkanti problema, rezidentams nesudaromos tinkamos darbo sąlygos, jie neturi socialinių garantijų, vyksta didelis specialistų nutekėjimas į užsienio valstybes – kenčia be išimties visi pacientai. Medikų Lietuvoje mažėja, dauguma specialistų susitelkusi didžiuosiuose miestuose, trūksta galinčiųjų suteikti net elementariausią pagalbą (gimdyvės nuvaromos nuo ligoninės durų, motyvuojant, kad nėra kam priimti gimdymo). Tačiau pareigūnai vis delsia priimti atsakingus sprendimus,  švietimo ministrė R. Žakaitienė be užuolankų informuoja Seimo kontrolierių, jog tik kitais metais numatoma pradėti analizę, kaip derėtų pertvarkyti trečiosios pakopos studijas bei spęsti su tuo susijusias rezidentų problemas. Susidaro įspūdis, kad trūksta politinio sprendimo, be to, nėra bendros vizijos, kaip tai išspręsti pačiu tinkamiausiu būdu.

IV. SEIMO KONTROLIERIAUS SPRENDIMAS IR REKOMENDACIJOS

Vadovaujantis LR Seimo kontrolierių įstatymo 22 str. 1 d. 1 p., n u s p r e n d ž i u:

Savo iniciatyva pradėtą tyrimą pagal 2007-05-17 dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbtą publikaciją „Laikas imtis tikros medicinos reformos“ pateiktą informaciją dėl galimo piliečių bei medicinos darbuotojų (rezidentų) teisių pažeidimų, baigti – tyrimo metu pasitvirtinus pažeidimo faktui.

Pasiūlyti LR Švietimo ir mokslo ministrei R. Žakaitienei  imtis konkrečių priemonių esamai situacijai pakeisti bei siekti, kad būtų kuo greičiau priimti sprendimai, atitinkantys LR Konstitucijos ir tarptautinių teisės aktų reikalavimus, išdėstytus pažymoje. Apie rekomendacijų vykdymą Seimo kontrolierių informuoti iki 2007-11-15.

Rekomenduoti Sveikatos apsaugos ministrui R. Turčinskui teikti konkrečius pasiūlymus, sprendžiant rezidentūros bazių steigimo ir kitus su minėtos kategorijos piliečiais susijusius socialinių garantijų užtikrinimo klausimus. Apie rekomendacijų vykdymą Seimo kontrolierių informuoti iki 2007-11-15.

Prašyti LR Finansų ministrą R. Šadžių atkreipti dėmesį į pažymos išvadas ir, reikalui esant, spręsti finansavimo klausimus, numatant 2008 metų valstybės biudžetą.

Šią pažymą  pateikti LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkui A. Matului.

Šią pažymą pateikti LR Vyriausybei.

Seimo kontrolierius                                                                 Romas Valentukevičius

********

Paveiksliukas iš     http://dryicons.com

PrintFriendly

Sveikatos sistemos nacionalinėse valstybėse istoriškai nėra labai senos. Jų amžius šimtas penkiasdešimt, šimtas ar dar mažiau metų. Jos ne tik skirtingai radosi, bet ir nuolat kito, veikiamos išorinių ekonominių, politinių ir socialinių priežasčių. Turtingesnės valstybės galėjo sau leisti vienas formas, nelabai turtingos kitas, skurdžios būdavo ant ekonominio išsilaikymo ribos. Aišku, kad paskutinių metų įvykiai privertė visas be išimties valstybes peržiūrėti savo raidos strategijas, įskaitant ir galimybes valstybėje teikti sveikatos paslaugas.

Pagrindine sveikatos sistemos finansavimo forma yra medicininis draudimas. Jis radosi XX amžiaus pirmoje pusėje. Daugelyje Europos šalių dalį medicinos paslaugų kainos apmokėdavo darbuotojai ir darbdaviai, tai sudarydavo  nuo 25 iki 40 procentų kaštų. Jeigu valstybė siekdavo šią sistemą pilnai kontroliuoti, tai radosi pilnai valstybės išlaikoma nacionalinė-valstybinė sveikatos sistemos forma. Ši forma dažniausiai būdavo kaip viena iš valstybės socialinės politikos pusių. Visai priešingu siekiu besiremiantys valstybės veikėjai sukūrė tik privačią sveikatos saugos sistemą.  Žinome, kad JAV vyrauja privati sveikatos saugos sistema. O, sakykim, Kanadoje ar Jungtinėje Karalystėje vyrauja valstybinė. Yra ir draudiminės medicinos sistemos – Vokietijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Japonijoje, Izraelyje ir t.t. Tiesa, reikia pastebėti, kad kai kuriose valstybėse jos beveik nėra arba pati sistema radosi ką tik.

Kiekviena iš sistemos organizavimo formų turi savų trūkumų. Valstybinės sveikatos sistemos rimčiausiais trūkumais galima įvardinti polinkį į monopolizmą, ribotos ar suvaržytos galimybės pasirinkti gydytoją ar gydymo įstaigą. Jos pliusais būtų santykinis pigumas ir bendrasis sveikatos paslaugų prieinamumas. Tiesa, reikia pabrėžti, kad esant šiai formai, didžiausią poveikį jai daro valstybės ekonominis išsivystymo lygis. Sakykim, Vietname, Kuboje ar buvusioje Sovietų Sąjungoje medicina buvo vystoma iš esmės elitui, paprastiems piliečiams ji buvo prieinama tik paprasčiausiose formose. Toje sistemoje vyravo „elitinės“ ligoninės, poliklinikos ir ambulatorijos. Mūsų supratimų sveikatos paslaugų prieinamumas buvo monopolizuotas vyraujančio elito.  Kitas šiai sistemai būdingas bruožas – nesuinteresuotumas teikti efektyvią medicinos pagalbą. Gydytojo ar medicinos įstaigos vertinimas nepriklauso nuo jo ar jos darbo rezultatų. Todėl sveikatos paslaugų kokybė arba palaipsniui blogėja arba stagnuoja.

Priešingos formos pavyzdžiu dažniausia būna JAV sveikatos saugos sistema, besiremianti privačiu draudimu ir privačia medicina. Tiesa, draudimas ir ten nėra visai privatus, dalį medicininio draudimo „kompensuoja“ valstybė, perpaskirstydama mokestines lėšas. Todėl galima manyti, kad vargu ar pasaulyje yra šalis, kur piliečiai moka pilną medicininių paslaugų kainas patys kaip asmenys. Pagrindinis šios formos pliusas yra platus paslaugų pasirinkimas – tiek gydytojo, tiek gydymo įstaigos. Dar vienas iš labiausiai teigiamų  jos bruožų – teigiamas požiūris į inovacijas. Naujumas yra vienas iš būdų gauti papildomas pajamas. Kaip tik ši forma susiduria su „filosofine“ problema – medicina: socialinė paslauga ar pelno šaltinis. Jeigu pradeda vyrauti grynasis pelno siekimas, kas deja fiksuojama specialiose JAV ataskaitose, tai turime nepateisinamas medicininių paslaugų kainas, bereikalingas operacijas ar gydymą. Tas pat ir su vaistais. Jeigu tai traktuojama kaip socialinė paslauga – kainos ir prekiavimo būdai vieni, kai jie tampa paprastąja prekę – jai taikomi tie patys rinkos metodai, kaip ir kvepalams, sauskelnėms ar tualetiniams popieriui. Bėda tik tai, kad vaistai yra pavojingesni nei kitos prekės. Trečia šios formos yda yra jos brangumas. Sakykim toje pačioje JAV per penkiasdešimt metų bendro vidaus produkto sudėtyje išlaidos sveikatos sistemai išaugu nuo keturių iki beveik dvidešimties procentų. Didžiausią pasipiktinimą kelia tai, jog ši sistema neapima visų gyventojų. Daugiau nei penktadalis minėtos šalies gyventojų dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra nedrausti ir negali gauti medicinos paslaugų.

Iš pirmo žvilgsnio pirmoji arba visuotinė valstybinės sveikatos sistema yra patrauklesnė. Tačiau visos pasaulio šalys, kurios ją turi ar turėjo eina į kitą formą. Visų pirma tasip vadinamas sistemos mažas imlumas valstybės lėšoms nuolat auga ir sunku užtikrinti jų panaudos efektyvumą. Ir tai dėl vienos priežasties – sveikatos medicina biurokratėja. Antras -  psichologinis trūkumas, sunku suderinti laisvos visuomenės nuostatas su privalomu gydytoja ar sveikatos įstaigos paskyrimu. Aiški alternatyva – privati sistema.

Pagrindiniu visai privačios sistemos trūkumu reikia pripažinti jos ribotą taikymą visuomenei. Dalis visuomenės lieka už gydymo sistemos ribų. Ir didžiausia bėda ta, kad ji sunkiau kovoja su periferinių grupių ligomis (TBC, AIDS ir pan.). O pandemijos jai iš viso nepriimtinos kaip sistemai.

Todėl ir matome kaip paskutinioji sistema iš lėto suka prie visuotinybės, o privalomoji-valstybinė siekia panaudoti privačios medicinos privalumus. Pagrindinis politikos klausimas – kokios yra jų proporcijos, koks santykis?

PrintFriendly

·

Tam, kad bet koks vaistas pasiektų klinikinę praktiką, jis turi būti išbandomas. Tai yra vadinama klinikiniais tyrimais. Tol, kol vaistas pasiekia pacientą, praeina apie 10 metų. Į tai farmacijų kompanijos investuoja milžiniškus lėšas. Įvairių autorių duomenimis 10 metų investicijos į vaistą gali kainuoti nuo 100 iki 200 milijonų JAV dolerių. Daugybė vaistų neišvysta dienos šviesos, nes gali pasirodo, kad jie nėra efektyvūs, turi per daug pašalinių reiškinių arba kartais net sukelia grėsmingas komplikacijas.

Vakarų pasaulyje pacientai noriai dalyvauja klinikiniuose tyrimuose. Lietuvoje taip pat. Dažnai tai pacientams gali reikšti naują viltį – kad jie gali gauti naują gerą vaistą, kurio klinikinėje praktikoje  nėra. Eksperimentiniam vaistui pasiekus pacientą būna nemažai įrodymų, kad naujasis vaistas gali būti efektyvus.

Klinikiniai tyrimai turi keturias pagrindines tyrimo fazes. Tačiau šiandien norėčiau aptarti kitą klinikinių tyrimų aspektą, apie kurį kalbama tik labai siauruose gydytojų ratuose.

Finansinis atlygis už klinikinius tyrimus. Klinikiniai tyrimai farmacinių kompanijų yra itin gerai apmokami. Tai yra labai svarbus šių tyrimų aspektas, stipriai motyvuojantis daugelį gydytojų. Skirtingos valstybės turi skirtingą nusistovėjusią tvarką, kokiu būdu ir su kuo yra atsiskaitoma.  Tarkime, Jungtinėje Karalystėje gydytojas jokios asmeninės naudos iš klinikinių tyrimų neturi. Visi pinigai yra pervedami į ligoninės sąskaitą. Tos lėšos naudojamos  moksliniams tyrimams skatinti ir kitoms mokymo ar mokslo reikmėms. Nedidelė finansų dalis lieka ligoninei.

Lietuvoje jokios šį aspektą reglamentuojančios tvarkos nėra. Pinigai yra mokami į pagrindinio tyrėjo sąskaitą. Pagrindinis tyrėjas vėliau atsiskaito su tyrime dalyvavusiais komandos nariais. Jis taip pat turi atsiskaityti ir su ligonine.

Lietuvoje nėra buvę diskusijos, kaip reglamentuoti šį svarbų gydytojų darbo ir gyvenimo aspektą. Tačiau tai nereiškia, kad procesai stovėjo vietoje ir nesivystė. Tai reiškia tik tiek, kad valstybė ir sveikatos apsaugai vadovaujantys pareigūnai tapo ir iki šiol tebėra pasyviais proceso stebėtojais.

Kiekvienu vystymosi etapu ši klinikinių tyrimų dalis  turėjo vis kitokią prasmę. Kadangi buvau prie klinikinių tyrimų pačios vystymosi pradžios, tai mačiau visos šios sistemos evoliuciją. Ją vertinčiau skirtingai kiekviename etape.

Pačioje pradžioje – o pradžia buvo 1994  metai – klinikiniai tyrimai lietuvių gydytojams reiškė ir progresą, ir didelę finansinę paramą. Abu aspektai buvo teigiami. Lietuvos sveikatos apsaugos sistema grįžo į tarptautinių klinikinių tyrimų pasaulį – nuostabus jausmas. Pradėjome jaustis esą viso medikų pasaulio dalimi.  Tai buvo šviesusis periodas.

Tuo pačiu metu “korifėjai” užuodė, kad čia sukasi dideli pinigai ir pradėjo ieškoti būdų, kaip užkirsti kelią, kad eiliniai gydytojai negalėtų tapti klinikinių tyrimų pagrindiniais vykdytojais Lietuvoje.  Finansinė sutartis klinikinių tyrimų atvejais sudaroma tik su pagrindiniu tyrėju. Visame pasaulyje tokių tyrimų  pagrindiniais vykdytojais gali tapti bet kuris kvalifikuotas gydytojas. Lietuvos profesūra sugalvojo labai įdomų barjerą eiliniams gydytojams: jie įtvirtino nuostatą, kad klinikinius tyrimus gali vykdyti tik “mokslininkai” – o tai yra tik tie, kurie turi mokslinį laipsnį.  Klinikinių tyrimų vykdymui nereikia jokių mokslų – firmos jau pateikia aiškiai parašytą protokolą, kurį tik belieka vykdyti. Šis bjaurusis laikotarpis buvo iki 2004 metų. Ačiū  Europos Sąjungai – įstojus į Europos Sąjungą, Lietuva buvo priversta panaikinti šią direktyvą, nes ji prieštaravo ES teisei.

Po 2004 metų prasidėjo periodas, kurį pavadinčiau žaidimo be jokių taisyklių periodu. Klinikiniai tyrimai yra vienas iš pagrindinių didžiųjų ligoninių gydytojų pragyvenimo šaltiniu. Jokios valstybės reglamentacijos šiam procesui nėra. Tyrimai gali būti ir darbo metu, ir po darbo, ir prieš darbą. Niekas nekalba apie tai, kaip tai atsiliepia valstybiniam darbui, niekas nekalba apie tai, kiek ligoninės iš to turėtų uždirbti ir kiek uždirba. Nekalba, nes visiems apie tai kalbėti neapsimoka. Ne tik tiems, kurie vykdo tyrimus, bet ir tiems, kurie leidžia, jog jų ligoninėje vyktų klinikiniai tyrimai.

Gydytojams tai yra labai paranku. Aišku gerai, kad jie prisiduria prie prasto valstybino atlyginimo. Tačiau tiek klinikiniai tyrimai, tiek papildomi mokėjimui padaro ir kitą juodą darbą, apie kurį niekas nekalba – medikų bendruomenę ji daro abejinga, nesidominčia visuomenės gyvenimu, o kai kuriais atvejais kai kuriuos gydytojus netgi paverčiančia cinikais.

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

·

Jan/11

29

Sėkmingų kompanijų koncepcijos: orientacija į veiksmą

Dr. Ramūnas Likas tęsia straipsnių ciklą apie šiuolaikinės vadybos principus.

***

1.     Sąmoninga vadovybė stengiasi  įgyvendinti du dalykus:

a)    pagerbti visokiais teigiamais paskatinimais kiekvieną vertingą užbaigtą veiksmą, kurį atliko žmonės, užimantys aukštą postą, ir juo labiau žemesnio rango,

b)    ieškoti kuo daugiau galimybių keistis geromis naujienomis.

2.     Skaidymas stambiais gabalais. “Mes įsitikinome, kad pagrindinis biznio sėkmės veiksnys – tai paprasčiausiai sutelkti jėgas kiekvienai praktinei problemai išspręsti ir ją išspręsti tuoj pat”.

Kompanija “Exxon” Japonijoje įgyvendino (beveik tobulai) keletą praktinių manevrų. Ji padarydavo kiekvieną problemą išsprendžiama. Po to su ja greitai susidorodavo. Laikas, skirtas kiekvienai programai, buvo labai trumpas. Nekilo abejonių, kad kaip tik ta programa iš tikrųjų yra svarbiausia tuo laikotarpiu.

Orientuoti į veiksmą mažesni ar didesni vienetai paženklinami įvairiomis etiketėmis – entuziastai, komandos, specialios darbo grupės ir t.t., – bet visi jie turi bendrą bruožą. Jų niekada nepamatysite formalioje organizacijos struktūrinėje schemoje. Vis dėlto jie labiausiai užtikrina organizacijos paslankumą.

Maža grupė yra pats patikimiausias užduoties suskaidymo būdas. Tokios grupės paprastai susideda iš 5 – 10 žmonių. Moksliniai duomenys akivaizdžiai parodo: optimalus grupės dydis yra 7  nariai. Darbo grupė gali būti efektyvaus suskaidymo įvaizdis.

Deja, ji taip pat gali tapti beviltiškos biurokratijos kvintesencija. Klientu buvo vienos kompanijos milijardierės padalinys, turintis 600 mln. dolerių apyvartą. Buvo suregistruotos darbo grupės, formaliai jų buvo 325. Kol kas nieko naujo. Kas iš tikrųjų sukrėtė buvo tai, kad nors nė viena darbo grupė neišsprendė iškeltos užduoties per trejus metus, nė viena iš jų nebuvo išformuota. Kaip ir kiekviena kita priemonė, paplitusi biurokratinėje aplinkoje, šiuo atveju ir darbo grupė tapo savitiksliu ir pablogino, o ne pagerino padėtį.

Darbo grupės sudarymo principai. Svarbu pasiekti, kad aktyvioje darbo grupėje dalyvautų tik pagrindiniai bendradarbiai. Darbo grupės atsakomybės laipsnis ir jos narių rangas yra tiesiogiai proporcingi problemos svarbumui. Jei problema reikšminga, praktiškai visi jos nariai yra aukšto rango, ir darbo grupė atsiskaito aukščiausiajam vadovui.

Labai svarbu, kad žmonės turėtų įgaliojimus įtvirtinti tai, ką jie rekomenduoja. Tipiškos grupės laikas yra labai ribotas (nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, daugiausia pusmetį).

Grupės narystė paprastai savanoriška. Jos sukūrimas paprastai nesusijęs su formalių instrukcijų priėmimu. Įvykdymo terminų kontrolė yra labai operatyvi. Dokumentacija daugiausia neformali ir dažnai negausi. Galiausiai reikia pabrėžti aplinkos, klimato reikšmę.

Atviro bendravimo būtinumą pabrėžė Frederikas Bruksas iš “IBM”, aptardamas “Sistemos 360” kūrimą. Nors tai buvo didžiulė projektų grupė, daug didesnė už viską, kas paprastai buvo laikoma darbo grupe, jos struktūra buvo paslanki. Reorganizacija vyko labai reguliariai. Kontaktai tarp narių buvo intensyvūs; visi pagrindiniai dalyviai susirinkdavo į pusdienio pasitarimą kiekvieną savaitę, kad apžvelgtų padarytą darbą ir nutartų, ką keisti. Kiekvienas, dalyvaujantis projekte, galėjo gauti visą informaciją, kokios jam reikėjo. Kiekvienas matė visą medžiagą, gaunamą iš kiekvienos grupės.

3. Eksperimentuojančios organizacijos. Mokymasis ir pažanga atsiranda tik tada, kai yra iš ko mokytis, ir tas kažkas, t.y. mokymo ir pažangos turinys, yra koks nors užbaigtas veiksmas. Reikšmingiausia ir akivaizdžiausia pavyzdinių kompanijų orientacijos į veiksmą išraiška yra jų noras ką nors išbandyti, eksperimentuoti.

Tai paprasčiausiai mažytis užbaigtas veiksmas, valdomas bandymas, kuris padeda jums ką nors sužinoti. Daugelis organizacijų užmiršta, kaip bandyti ir mokytis. Jos teikia pirmenybę analizei ir aptarimui, o ne praktiškam išbandymui, jas yra užvaldžiusi nesėkmės, net pačios mažiausios baimė.

“P&G” bando, bando ir bando. Jūs matote, kaip jie ateina mėnesiams, dažnai metams. Tačiau jūs žinote, kad kai jie čia įsitvirtins, jums tikriausiai jau laikas išsikelti į kitą “nišą”. Jie nepalieka nė vieno akmens neapversto, nė vieno kintamojo nepatikrinto. “Mes netikime kol nepamatome ir nepačiupinėjame”. “Mūsų požiūris yra truputį padaryti, truputį parduoti, o paskui padaryti šiek tiek daugiau”. 24 iš 25 naujų gaminių niekada neišeina už bandomosios rinkos ribų.

4.     Greitis ir kiekis. Veržlumas ir eksperimentų kiekis yra pagrindiniai eksperimentavimo sėkmės elementai. Palyginus klestinčias ir mažiau klestinčias naftos paieškų kompanijas padaryta išvada, kad jeigu jūs turite geriausius geologus, naujausius geofizinius metodus, tobuliausius įrenginius ir t.t., tai žvalgomųjų gręžinių nustatytuose laukuose sėkmės koeficientas būtų apie 15% .

Be visų šių pranašumų, sėkmės koeficientas nusileidžia iki 13%. Iš tikrųjų “Amoco”, kuri nesenai atgimė ir yra geriausia naftos žvalgymo kompanija Amerikoje, analizė pateikia tik vieną sėkmės veiksnį: “Amoco” paprasčiausiai grežia daugiau gręžinių. Kompanijos vadybos vadovas sako: “Pačių geriausių rezultatų nenumatėme nei mes, nei kas nors kitas…Tai atsitinka, jeigu jūs gręžiate daug gręžinių”.

Greitis – tai sugebėjimas greitai pradėti (išbandyti dabar) ir taip pat greitai atsitraukti.

****

Tęsinys rytojaus įraše

PrintFriendly

·

Jan/11

28

Interviu “Infozonos”laikraštyje

- Gal išduosite, kuriam iš nominantų būtų atitekęs Jūsų balsas?
- Visi jie verti nominacijos ir pergalės, sunku išskirti iš kitų. Einaras Vildė labai aktyvus visuomenininkas, Beata – be abejonės, taip pat. Tačiau turbūt aš balsuočiau už lietuviškos mokyklos vadovę (Gytę Eismontienę – red. past.). Mano nuomone, švietimas ir lietuvių kalbos puoselėjimas – labai svarbu.

Visas interviu svetainėje Anglija.lt

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

·

Older posts >>

Theme Design by devolux.nh2.me