Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

CAT | Istorija

Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas J. Pundzius Seimo kontrolieriui paaiškino, kad Taryba šio klausimo, kaip gana „siauro“ ir specifiško, nėra nagrinėjusi, tačiau 2006-09-26 posėdžio „Dėl strateginio farmacijos ir sveikatos priežiūros žmonių išteklių planavimo Lietuvoje programos įgyvendinimo“ pranešėjai ir diskusijų dalyviai rezidentų temą aptarė. Kai kurie diskutuojantieji pritarė nuomonei, kad rezidentai būtų įteisinti kaip studentai ir kaip  ribotos atsakomybės gydytojo darbą dirbantys specialistai. Deja, konferencijoje nepasiekta vieningo sutarimo ir šis klausimas į rezoliuciją nebuvo įtrauktas.


Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigoje LR Seimo kontrolieriaus iniciatyva pradėtas tyrimas pagal 2007-05-17 dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbtą publikaciją “Laikas imtis tikros medicinos reformos”, kurioje buvo pateikta informacija dėl galimo piliečių teisių bei medicinos darbuotojų (rezidentų) teisių pažeidimo, nebaigiant įgyvendinti sveikatos apsaugos reformos, nesprendžiant jaunų medikų emigravimo iš Lietuvos problemų.

Įvertinus pirmiau  išdėstytas aplinkybes bei bylos tyrimui pateiktus dokumentus, darytina išvada, kad šia opia tema jau keletą metų  yra diskutuojama įvairaus lygio valstybinėse institucijose. Galima tik apgailestauti, jog iki šiol niekaip nerandama universalaus  problemos sprendimo būdas: vyksta diskusijos, dirba darbo grupės, bet teigiamo rezultato nėra iki šiol, rezidentų teisės pažeidžiamos, susidarius ydingai situacijai skatinamas jaunų specialistų nutekėjimas į užsienį. Dėl nurodytų priežasčių yra pažeidžiama visos šalies gyventojų teisė į saugią ir sveiką aplinką: kol neišspręsta ši dešimtmečius trunkanti problema, rezidentams nesudaromos tinkamos darbo sąlygos, jie neturi socialinių garantijų, vyksta didelis specialistų nutekėjimas į užsienio valstybes – kenčia be išimties visi pacientai. Medikų Lietuvoje mažėja, dauguma specialistų susitelkusi didžiuosiuose miestuose, trūksta galinčiųjų suteikti net elementariausią pagalbą (gimdyvės nuvaromos nuo ligoninės durų, motyvuojant, kad nėra kam priimti gimdymo). Tačiau pareigūnai vis delsia priimti atsakingus sprendimus,  švietimo ministrė R. Žakaitienė be užuolankų informuoja Seimo kontrolierių, jog tik kitais metais numatoma pradėti analizę, kaip derėtų pertvarkyti trečiosios pakopos studijas bei spęsti su tuo susijusias rezidentų problemas. Susidaro įspūdis, kad trūksta politinio sprendimo, be to, nėra bendros vizijos, kaip tai išspręsti pačiu tinkamiausiu būdu.

VISAS PAŽYMOS TEKSTAS – ŽEMIAU

****

Seimo kontrolierių pažyma dėl rezidentūros

http://www.lrski.lt/index.php?p=0&l=LT&n=62&pazyma=2572

2007.09.20
Seimo kontrolierius : Romas Valentukevičius
PažymaNr. : 4D-2007/1-704
PAŽYMA DĖL SEIMO KONTROLIERIAUS INICIATYVA PRADĖTO TYRIMO

I.SKUNDO ESMĖ

Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigoje LR Seimo kontrolieriaus iniciatyva pradėtas tyrimas pagal 2007-05-17 dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbtą publikaciją “Laikas imtis tikros medicinos reformos”, kurioje buvo pateikta informacija dėl galimo piliečių teisių bei medicinos darbuotojų (rezidentų) teisių pažeidimo, nebaigiant įgyvendinti sveikatos apsaugos reformos, nesprendžiant jaunų medikų emigravimo iš Lietuvos problemų.

II-III. TYRIMAS IR TYRIMO IŠVADOS

Seimo kontrolierius kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministrę R. Žakaitienę, Sveikatos apsaugos ministrą R. Turčinską bei Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininką J. Pundzių, prašydamas pateikti visą turimą informaciją – dokumentus, dėl publikacijoje nurodytų aplinkybių, kad su baigusiais medicinos studijas rezidentais nėra sudaromos darbo sutartys, pagal dabar galiojantį Aukštojo mokslo įstatymą rezidentūra priskiriama trečiosios pakopos studijoms, jauniems medikams mokama tik stipendija, jie neturi jokių socialinių garantijų; taip pat prašyta pateikti susirašinėjimo šiais klausimais su kitomis institucijomis (LR Seimu, ministerijomis ir kt.) raštų kopijas bei pareikšti savo nuomonę, kokiais konkrečiais būdais numatoma spręsti sveikatos priežiūros sistemoje dirbančių rezidentų problemas, tobulinti jų darbą ir socialines garantijas reglamentuojančius teisės aktus.

Ministrė R. Žakaitienė informavo, kad nuo 1993 m. doktorantams ir meno aspirantams studijų laikotarpiu buvo mokama LR Vyriausybės nustatytu koeficientu nuo bazinės mėnesinės algos (BMA) dydžio stipendija, kuri buvo laikoma darbo užmokesčiu, nors doktorantas ar rezidentas su ta institucija darbo santykių nepalaikė. Šios lėšos institucijų metinėse sąmatose buvo nurodomos darbo užmokesčio išlaidų straipsnyje. Tuomet doktorantas ar rezidentas, nuo kurio stipendijos buvo mokamos socialinio draudimo ar kitos įmokos, turėjo visas socialines garantijas kaip ir kiekvienas tos institucijos darbuotojas. Tačiau po atskaitymų išmokos dydis smarkiai sumažėdavo, dėl to buvo sumanyta pakeisti esamą mokėjimo tvarką ir mokėti studento stipendiją, kuri nebūtų apmokestinama papildomais mokesčiais. Pagal Aukštojo mokslo įstatymo pakeitimo nuostatas doktorantai ir rezidentai buvo įteisinti kaip trečiosios pakopos studentai, vadovaujantis nuostatomis reikėjo pakeisti ir galiojančius teisės aktus bei įteisinti šiems studentams stipendijas, kurios būtų apskaičiuojamos LR Vyriausybės nustatytu koeficientu nuo nustatyto minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio.

Nauja tvarka buvo įteisinta 2002-03-01 LR Vyriausybės nutarimu  Nr. 1431 „Dėl Valstybės paramos doktorantams ir meno aspirantams tvarkos“ ir 2004-03-01 Nr. 231 „Dėl Valstybės paramos rezidentams tvarkos“. Tačiau gaudami stipendijas minėti asmenys neteko socialinių garantijų; norintiesiems jas turėti teko pasirūpinti patiems, sudarant darbo  sutartis ir mokant mokesčius savarankiškai.

Seimo kontrolieriui nurodoma, kad Švietimo ir mokslo ministerija šią problemą ne kartą  kėlė Lietuvos universitetų rektorių ir Valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijose, tačiau buvo teigiama, kad ir doktorantai, ir rezidentai ne tik mokosi, bet ir dirba, todėl jiems socialinės garantijos  užtikrintos.

Tačiau šiuo metu trečiosios pakopos studentai, žinodami, kad mokslo ir studijų institucijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimai nuo 2007-07-01 padidėjo vidutiniškai 20 proc., o stipendijos liko nepasikeitusios, ministrės teigimu, vėl reikalauja sudaryti jiems sąlygas gauti atlyginimą ir užtikrinti socialines garantijas.

Nustatyta, kad LR Seimo valdybos 2007-02-28 sprendimu Nr. 1424 „Dėl darbo grupės gydytojų rengimo problemoms nagrinėti ir atitinkamų teisės aktų projektams parengti sudarymo“ buvo sudaryta grupė, kuri sprendžia klausimus, susijusius su rezidentų socialinės padėties gerinimu. Švietimo ir mokslo ministerija, rengdama aukštojo mokslo sistemos pertvarkos metmenis, nusprendė nekeisti trečiosios studijų pakopos finansavimo ir organizavimo principų, tačiau numato, kad rezidentūros studijų studentai taip pat turėtų galimybę pretenduoti į Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo teikiamas paskolas pragyvenimo išlaidoms studijų laikotarpiu (dabar tokios paskolos teikiamos tik pagrindinių, vientisųjų ir antrosios pakopos studijų studentams). Ministrė R. Žakaitienė nurodė, kad trečiosios pakopos pertvarką numatoma pradėti tik atlikus išsamią analizę ir įvertinus galimybes; Švietimo ir mokslo ministerija numato tokią analizę atlikti 2008 metais.

Sveikatos apsaugos ministras R. Turčinskas nurodė, kad LR Sveikatos apsaugos ministro 2007-01-29 įsakymu Nr. V-49 „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudaryta tarpžinybinė darbo grupė teisės aktų, reglamentuojančių studentų priėmimo į aukštąsias mokyklas skaičiaus nustatymą bei rezidentūros studijų apmokėjimo iš valstybės biudžeto tvarką, pakeitimo projektams parengti.

Ministras pažymi, kad atsižvelgiant į gydytojų rezidentų iniciatyvinės grupės kreipimąsi, LR sveikatos apsaugos ministro 2007-04-05 įsakymu Nr. V-234 „Dėl sveikatos apsaugos ministro 2007-01-29 įsakymo Nr. V-49 „Dėl darbo grupės sudarymo“ papildymo“, minėta darbo grupė papildyta gydytojų rezidentų atstovais bei Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos, Lietuvos nacionalinės sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos ir Lietuvos ligoninių asociacijos atstovais.

Seimo kontrolieriui paaiškinta, kad darbo grupė išklausė dalyvaujančių gydytojų rezidentų išsakytas problemas ir parengė teisės aktų projektų pakeitimus dėl gydytojų rezidentų priėmimo į aukštąsias mokyklas skaičiaus nustatymo, gydytojų rezidentų statuso tikslinimo, rezidentūros studijų apmokėjimo bei kitų gydytojų rezidentų keliamų problemų sprendimo. Ministro R. Turčinsko teigimu, darbo grupė ir sveikatos apsaugos ministerija siūlo rezidentūros praktikos metu rezidentus įdarbinti  ligoninėse, sudarant su jais darbo sutartis; išplėsti rezidentūrų bazių skaičių bei atsižvelgti į kitus pasiūlymus, susijusius su rezidentų socialinių garantijų užtikrinimu. Taip pat nurodoma, jog parengti teisės aktų pakeitimo projektai yra pateikti svarstyti LR Seimo Sveikatos reikalų komitetui, kur LR Seimo valdybos 2007-02-28 sprendimu Nr. 1424 Seime taip pat buvo sudaryta darbo grupė gydytojų rengimo problemoms nagrinėti ir atitinkamų teisės aktų projektams parengti.

Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas J. Pundzius Seimo kontrolieriui paaiškino, kad Taryba šio klausimo, kaip gana „siauro“ ir specifiško, nėra nagrinėjusi, tačiau 2006-09-26 posėdžio „Dėl strateginio farmacijos ir sveikatos priežiūros žmonių išteklių planavimo Lietuvoje programos įgyvendinimo“ pranešėjai ir diskusijų dalyviai rezidentų temą aptarė. Kai kurie diskutuojantieji pritarė nuomonei, kad rezidentai būtų įteisinti kaip studentai ir kaip  ribotos atsakomybės gydytojo darbą dirbantys specialistai. Deja, konferencijoje nepasiekta vieningo sutarimo ir šis klausimas į rezoliuciją nebuvo įtrauktas. Taryba pažymi, kad žmonių išteklių sveikatos priežiūroje problemos labai opios, todėl palaiko iniciatyvas, spartinančias šių klausimų sprendimą.

Atliekant tyrimą savo iniciatyva, į Seimo kontrolierių kreipėsi Vilniaus universiteto medicinos fakulteto Tarybos nariai, atstovaujantys gydytojus rezidentus, akcentuodami pagrindines gydytojų rezidentų problemas. Jų nuomone, efektyviausias ir priimtiniausias susidariusių problemų sprendimo būdas būtų privalomų rezidentų darbo sutarčių su rezidentūros bazėmis sudarymas. Kadangi gydytojas rezidentas yra baigęs 6 metų trukmės aukštojo mokslo studijas bei vienerių metų trukmės medicinos internatūrą, turi brangią gydytojo profesinę kvalifikaciją, todėl jo šiandien turimas studento statusas ir gydytojui rezidentui mokama 6,8 MGL dydžio stipendija akivaizdžiai neatitinka nei tokio rezidento poreikių, nei galimybių, nei kvalifikacijos, juolab jei kalbėtume apie perspektyvą išvykti dirbti į kitas Europos Sąjungos šalis. Seimo kontrolieriaus nuomone, vadovaujantis kitų šalių patirtimi, tikslinga būtų užtikrinti rezidentams ne mažesnį nei 70 proc. esančio vidutinio gydytojo darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad gydytojai rezidentai dabar yra sukoncentruoti universitetinėse klinikose, jie neturi galimybės atlikti rezidentūrą (ar jos dalį) kitose sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose jie norėtų dirbti vėliau, gavę licenciją. Seimo kontrolierius atkreipia dėmesį į tai, kad rezidentūros sistema Lietuvoje neatitinka Europos Sąjungos ir modernios gydytojų rengimo praktikos standartų: nėra išorinės ir vidinės rezidentūros kontrolę vykdančių institucijų, rezidentūros kokybės vertinimo sistemos, nėra analizuojamas ir vertinamas esančios sistemos ekonominis efektyvumas.

Seimo kontrolieriaus nuomone, būtų tikslinga įforminti darbinius rezidento santykius su rezidentūros bazėmis vieno  etato krūviu; taip pat suteikti rezidentui laisvę spręsti pasirenkant rezidentūros bazę (atsižvelgiant į pažangumą ir motyvaciją) renkantis  ne tik  universitetinių ligoninių rezidentūros bazių, bet ir iš akredituotų sveikatos priežiūros įstaigų rezidentūros bazių; būtina supaprastinti akreditacijos procedūras ir padidinti akredituotų sveikatos priežiūros įstaigų skaičių. Seimo kontrolierius, įvertinęs visus pateiktus dokumentus, prieina prie išvados, jog siekiant Europos Sąjungos rekomenduojamų standartų būtina sudaryti rezidentūros sistemos Lietuvoje reorganizavimo planą, įkurti vidinę ir išorinę rezidentūros kontrolę atliekančias institucijas, numatyti jų kompetencijos ir atsakomybės ribas. Prieš priimant sprendimus išanalizuoti ekonominį įvairių rezidentūros sistemų efektyvumą.

Pagal LR Aukštojo mokslo įstatymą rezidentūra – yra trečiosios pakopos universitetinės studijos, skirtos rengti praktinei veiklai specialistus, įgijusius Vyriausybės nustatytų studijų krypčių kvalifikacijas. Šiandien gydytojas rezidentas yra studentas, su kuriuo nepasirašomos darbo sutartys, jo gaunamos pajamos yra tik stipendija, nuo kurios nemokamos socialinio draudimo įmokos, todėl gydytojams rezidentams nėra kaupiama valstybinė socialinio draudimo pensija, nemokamos motinystės (tėvystės), vaiko auginimo pašalpos. Kadangi studijos trunka 12 metų, gydytojai rezidentai išlieka pažeidžiama ir diskriminuojama, palyginti su kitų specialybių studentais, visuomenės dalimi,  jie tikrąja to žodžio prasme yra nemokama darbo jėga.

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (Lietuva įsipareigojo laikytis dar 1991 m., o paskelbta 1948-12-10) 22 str. nurodoma, kad kiekvienas, kaip visuomenės narys turi teisę į socialinę apsaugą ir teisę, kad būtų įgyvendintos būtinos jo orumui ir laisvai asmenybės plėtotei  ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės nacionalinėmis pastangomis ir tarptautiniu bendradarbiavimu bei pagal kiekvienos valstybės struktūrą ir išteklius. Deklaracijos 23 str. nurodyta, kad visi žmonės be jokios diskriminacijos turi teisę į vienodą atlyginimą už lygiavertį darbą.

Pažymėtina, kad šios nuostatos yra perkeltos ir į Lietuvos Respublikos pagrindinį įstatymą – Konstituciją, kurios 29 str. formuluojama labai svarbi žmogaus teisė, kuri gali būti traktuojama ir kaip lygiateisiškumo principas: įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, tautybės, rasės ar socialinės padėties. Ypač svarbus lygiateisiškumo principas yra įtvirtintas Europos žmogaus teisių konvencijos 12 protokole, kuris buvo priimtas minint Europos žmogaus teisių konvencijos 50-metį, 2000 metais. Šį protokolą Lietuva, kaip ir daugelis kitų Europos tarybos narių, pasirašė. Taigi, lygiateisiškumo principas turi būti garantuojamas ne tik Konvencijoje nurodytų teisių atžvilgiu, bet ir taikant bet kurį valstybės vidaus įstatymą.

Įvertinus pirmiau  išdėstytas aplinkybes bei bylos tyrimui pateiktus dokumentus, darytina išvada, kad šia opia tema jau keletą metų  yra diskutuojama įvairaus lygio valstybinėse institucijose. Galima tik apgailestauti, jog iki šiol niekaip nerandama universalaus  problemos sprendimo būdas: vyksta diskusijos, dirba darbo grupės, bet teigiamo rezultato nėra iki šiol, rezidentų teisės pažeidžiamos, susidarius ydingai situacijai skatinamas jaunų specialistų nutekėjimas į užsienį. Dėl nurodytų priežasčių yra pažeidžiama visos šalies gyventojų teisė į saugią ir sveiką aplinką: kol neišspręsta ši dešimtmečius trunkanti problema, rezidentams nesudaromos tinkamos darbo sąlygos, jie neturi socialinių garantijų, vyksta didelis specialistų nutekėjimas į užsienio valstybes – kenčia be išimties visi pacientai. Medikų Lietuvoje mažėja, dauguma specialistų susitelkusi didžiuosiuose miestuose, trūksta galinčiųjų suteikti net elementariausią pagalbą (gimdyvės nuvaromos nuo ligoninės durų, motyvuojant, kad nėra kam priimti gimdymo). Tačiau pareigūnai vis delsia priimti atsakingus sprendimus,  švietimo ministrė R. Žakaitienė be užuolankų informuoja Seimo kontrolierių, jog tik kitais metais numatoma pradėti analizę, kaip derėtų pertvarkyti trečiosios pakopos studijas bei spęsti su tuo susijusias rezidentų problemas. Susidaro įspūdis, kad trūksta politinio sprendimo, be to, nėra bendros vizijos, kaip tai išspręsti pačiu tinkamiausiu būdu.

IV. SEIMO KONTROLIERIAUS SPRENDIMAS IR REKOMENDACIJOS

Vadovaujantis LR Seimo kontrolierių įstatymo 22 str. 1 d. 1 p., n u s p r e n d ž i u:

Savo iniciatyva pradėtą tyrimą pagal 2007-05-17 dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbtą publikaciją „Laikas imtis tikros medicinos reformos“ pateiktą informaciją dėl galimo piliečių bei medicinos darbuotojų (rezidentų) teisių pažeidimų, baigti – tyrimo metu pasitvirtinus pažeidimo faktui.

Pasiūlyti LR Švietimo ir mokslo ministrei R. Žakaitienei  imtis konkrečių priemonių esamai situacijai pakeisti bei siekti, kad būtų kuo greičiau priimti sprendimai, atitinkantys LR Konstitucijos ir tarptautinių teisės aktų reikalavimus, išdėstytus pažymoje. Apie rekomendacijų vykdymą Seimo kontrolierių informuoti iki 2007-11-15.

Rekomenduoti Sveikatos apsaugos ministrui R. Turčinskui teikti konkrečius pasiūlymus, sprendžiant rezidentūros bazių steigimo ir kitus su minėtos kategorijos piliečiais susijusius socialinių garantijų užtikrinimo klausimus. Apie rekomendacijų vykdymą Seimo kontrolierių informuoti iki 2007-11-15.

Prašyti LR Finansų ministrą R. Šadžių atkreipti dėmesį į pažymos išvadas ir, reikalui esant, spręsti finansavimo klausimus, numatant 2008 metų valstybės biudžetą.

Šią pažymą  pateikti LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkui A. Matului.

Šią pažymą pateikti LR Vyriausybei.

Seimo kontrolierius                                                                 Romas Valentukevičius

********

Paveiksliukas iš     http://dryicons.com

PrintFriendly

Jan/11

13

Žmogus, pravėręs duris ir grąžinęs regėjimą

Pastaraisiais dešimtmečiais, išsivadavusi iš primestų komunizmo pančių,  Lietuva stengiasi įgyvendinti tai, apie ką ilgus metus svajojo anapus geležinės uždangos.  Žodžiai laisvė ir nepriklausomybė  prieš dvidešimt metų buvo tokie masinantys ir stiprūs, kad pajėgė išsilieti plačia Sąjūdžio upe į nepriklausomybės vandenyną. Tačiau, kaip  ilgą laiką kalėjusiam nekaltai nuteistam žmogui nėra lengva prisitaikyti prie naujo, per kalėjime praleistą laiką  pasikeitusio gyvenimo, taip ir Lietuva visose gyvenimo srityse  tebebando išsilaisvinti  iš vergovėje išmoktų, įgytų ir išlikimą užtikrinančių taisyklių.

Tam, kad galėtume eiti į priekį,  svarbu suvokti, kas mums atsitiko per tuos 50 prievartos ir priespaudos metų. Tik suvokę, kur esame, galėsime tiksliai nusistatyti savo  būsenas, diagnozes ir ligas. Ir tik  esamos situacijos suvokimas   mums pateiks aiškius receptus, ką daryti toliau.

Jokie amerikietiški,  europietiški (britiški ar vokiški bei kitokie), rusiški  visuomenės raidos  modeliai patys savaime nepadės Lietuvai išspręsti jos problemų.  Kiekvienai valstybei būdingas  savitas vystymosi kelias bei specifinės problemos, todėl jų sprendimo būdai ir metodai, puikiai tinkantys vienoje šalyje,  gali būti nenaudingi ar net kenksmingi kitai.   Aklas bet kurios, net pačios pažangiausios, visuomenės raidos modelių taikymas negali tapti panacėja lietuviškajam keliui.

Totalitarinėje visuomenėje egzistuoja “neklystanti” ideologija, kuriai tarnauja visi. Visų pirma, partija, kurios nariai tą ideologiją priėmė (bent jau formaliai), paskui partijos centrinis organas (centro komitetas), kuris  ideologiją vysto ir pritaiko egzistuojančiom sąlygom bei laikmečiui. Toliau  paprastų žmonių masė, kuri turi klusniai vykdyti ideologijos  postulatus ir partijos centrinio organo priesakus.

Na ir, aišku, “įžvalgi akis” – KGB bei “stukačių” kolektyvas. Tai turbūt buvo vienintelė struktūra, kuri kažką darė. KGB, taikomų  veiklos metodų  bei atliekamos analizės dėka,   turbūt buvo  objektyviausiai, sąmoningiausiai bei kritiškai veikianti struktūra socialine, visuomenine ir netgi moksline prasme. Ten dirbę žmonės  aiškiai suvokė  faktą :  tik objektyviai įvertinę situaciją, jie žinos, kaip ją būtų galima mėginti pakreipti sau naudinga linkme. Toks apibūdinimas tiktų tik buvusiam KGB smegenų centrui – keliems žmonėms. Visi kiti tebuvo  instrumentai jų planuojamiems tikslams siekti.

Atlikus analizę sprendimų teisė būdavo perduodama kitiems pagal gerai įvaldytus  manipuliavimo žmonėmis kaip marionetėmis principus. Anot Nerijos Putinaitės, sovietinėje sistemoje valia priimti sprendimus buvo suteikta dviem mistifikuotom figūrom: Leninui ir Stalinui. Jie buvo sukūrę viziją, rodė mums kelią ir jie žinojo, ko mums reikia. Eiliniam žmogui, kaip egzistencinei būtybei nereikėjo ieškoti gyvenimo prasmės. Okupacijos laikais tas funkcijas perėmė komunistų partijos centro komitetas.

Paklausite, o ką tai turi bendro su dabartine Lietuvos medicina- juk visa tai istorija. Apie ją neverta kalbėti. Užmirškime ir ženkime į priekį. Tačiau kaip tai galima užmiršti?

Penkiasdešimt metų netiesos, prievartos ir melo. Nejaugi mes kažkur skubame? Juk sakoma, kad melas atjoja raitomis, o teisybė ateina pėsčia. Nejaugi mes norime be atvangos joti toliau?

Neskubėkime. Sustokime.  Giliau pažvelgime į savo medicinos praeitį, objektyviai, kritiškai ir iš šių dienų pozicijų įvertinkime ją: įvykius, faktus,  sėkmes ir nesėkmes.

Tik tada galėsime rasti lietuviškąją sėkmės formulę. Ir tik tada galėsime sukurti tai, apie ką visai neseniai prof . V. Grabauskas sakė : “kurkime  sistemą, kaip savą jaunimą savoje šalyje išlaikyti.”

Sukūrus tokią sistemą   jaunimas  nebenorės išvažiuoti iš šalies. Į šalį   veršis   ne tik savas, bet ir kitų šalių jaunimas. Emigracijos klausimas taps neaktualus savaime. Galvokime, ko nori jaunimas, kokie jo poreikiai, lūkesčiai, troškimai ir slaptos svajonės.

Tačiau nuo ko pradėti? Nuo utopinių idėjų? Fantastinių sumanymų? Nuo deklaracijų? Šūkių? Nuo dabartinės situacijos analizės? Gal ir nebloga mintis, tačiau ta situacija visiems labai gerai žinoma ir, vargu, ar rasime siūlo galą, kurį patraukus pradės rutuliotis mintis.

Tad kur tas siūlo galas? Ir ne bet koks siūlo galas,  bet su lietuvišku atspalviu. Lietuvišku unikalumu ir lietuviškomis tradicijomis, lietuviškais išgyvenimais ir lietuvišku supratimu.

Tą lietuviškąjį atspalvį, tą lietuvišką unikalumą, savitumą ir lietuviškąją prasmę galime užčiuopti tik viename šaltinyje – lietuviškoje Lietuvos medicinos istorijoje. Tad kur yra tas istorijos taškas, ta istorijos kryžkelė, tas posūkis, už kurio mes galime drąsiai pasakyti: čia prasideda naujausių laikų Lietuvos medicinos istorija.

Ar tai dr. J. Franko, austrų profesoriaus, pirmojo Europoje įsteigusio medicinos draugiją  ir padėjusio  šiuolaikinių ligoninių pagrindus, laikotarpis? O gal tai tarpukario Lietuvos, tokios  gražios  Vytauto Sirijos Giros knygose, laikotarpis?

Sunku pasakyti, gal tai galėtų būti karštos ir nesibaigiančios diskusijos dalis ….

2009 metais, sausio mėnesį, lankydamasis Lietuvoje,  įvairioms sveikatos apsaugos institucijoms teikdamas  pasiūlymus pradėti Sveikatos apsaugos sistemos reformą ir siūlydamas konkrečius planus, išdėstytus interneto svetainėje www.rezidenturaklaipedoje.com, susipažinau su lietuvių grįžimo į Tėvynę informacinio centro direktoriumi Žilvinu Beliausku. Žilvinas dalyvavo kiekviename mano susitikime, padėjo susigaudyti klaidžiuose ministerijų ir kitų valstybinių institucijų labirintuose.

Dažnai atsimindavau mūsų pokalbius Vilniaus gatvelėse bei senamiesčio kavinėse. Ir mintyse aš vėl tarsi su juo  kalbuosi, diskutuoju,  kol staiga vieną dieną atsimenu  neilgą mūsų pokalbio ištrauką. Žilvinas manęs paklausė: „Ar tu pažįsti dr. Liną Sidrį“. „Ne“ – atsakiau.

Tada Žilvinas man papasakojo, kad dr. Linas Sidrys, lietuvių kilmės gydytojas iš Čikagos, prasidėjus nepriklausomybei daugybę sykių viešėjo Lietuvoje, teikė begalę pasiūlymų tuometinės valdžios atstovams, lėktuvais vežė labdarą, nukreipė daugybės labdaringų organizacijų finansinius srautus į Lietuvą.

Ir tik tada iš atminties archyvų iškyla televizijos reportažas apie lietuvį iš Čikagos, labdaringai operuojantį  Lietuvoje. Ir ne tik. Atgyja televizijos pasakojimai apie žmogų, kuris gimė ir gyveno JAV, tačiau laisvai mokėjo amerikietiškai britiškam mentalitetui sunkiai įkandamą lietuvių kalbą, lietuviškumą perdavė savo vaikams, kurie užauginti ir išauklėti  pagal lietuviškas tradicijas.

Išlydėdamas Žilvinas padovanoja nedidelę knygelę, išleistą 1997 metais. Knygelė vadinasi „Ar laukti stebuklo?“. Pasirodo, kad dr. Sidrys ne tik važiavo į Lietuvą, ne tik vežė labdarą ir labdaringai operavo, bet ir  dėjo milžiniškas pastangas, kad pasikeistų Lietuva, kurias drąsiai būtų galima pavadinti prometėjiškomis. Kiekvieną iš tų pastangų tarsi mažą šedevriuką jis aprašė ir atspausdino  „Lietuvos ryto“ dienraštyje arba „Draugo“ leidiniuose. Šių straipsniukų visuma ir sudaro minėtą knygelę.

Tai kvapą gniaužianti knyga - pirmasis tiesos pliūpsnis po daugybės netiesos, melo ir apgavysčių metų. Knygelėje puikiai atskleidžiami  sovietinio mentaliteto ypatumai ir aprašoma nacionalinės medicinos specifika. Lino Sidrio kryžiaus žygis vyko 1993-1996 metais. Tik godžiai perskaitęs šią knygą, susimąsčiau :praėjo net  penkiolika metų, o  kas pasikeitė?

Tada vėl einu pasimelsti prie šių dienų altoriaus – interneto- ir pabandyti artimiau susipažinti su šiuo nepaprastai įdomiu žmogumi. Internete rašoma, kad  Linas Sidrys yra nuostabus aštuonių vaikų tėvas, aktyvus katalikų bendruomenės narys.

Akys užkliūna už dar vienos 1979 metų Lino Sidrio publikacijos anglų kalba žurnale „Lituanus‘, išeivijos lietuvių menų ir mokslų leidinyje. Publikacijos pavadinimas „Medicinos mokslai Lietuvoje“.

Lino Sidrio noras pažinti savo šaknis  ir susipažinti su tėvų šalimi, kurios kalbą jis yra tobulai mokėjo, buvo toks didelis, kad Linas, nepaisydamas dabar jau nesuvokiamos ir neįsivaizduojamos geležinės užtvaros,  sugebėjo  įveikti visus barjerus  ir tapti pirmuoju iš Vakarų į SSSR stažuotei atvykusiu  studentu.

Tai buvo 1977 metais. Kartu pasigėrėkime šio straipsnio perliukais.

„ Į Lietuvą atvykau vasario 17 dieną, praėjus vienai dienai po Lietuvos Nepriklausomybės dienos šventės. Kadangi laiškai prasilenkė, aerouoste manęs niekas nepasitiko. Nebuvo jokių oficialių atstovų, nebuvo įprastinio tuzino giminių su gėlėmis ir dovanomis rankose. Nepaisant to, aš jaučiausi parvykęs namo, nors ir  incognito. Niekas terminale netikėjo, kad esu iš Amerikos.“

„Buvau šiek tiek nustebęs, kad man  suteikta 110 rublių stipendija. Tai buvo daugiau nei uždirba pradedantis  gydytojas. Mano giminės nuolat stebėjosi, kad „kapitalistas turtingesnis  net  socialistinėje sistemoje.“

„Pagal pasiūlytą planą aš turėjau praleisti vieną mėnesį vidaus ligų departamente, mėnesį kardiochirurgijos, likusį laiką – skubios chirurgijos skyriuje Antakalnio ligoninėje.“

„Antakalnio ligoninės korpusai išsidėstę ant  pušimis apaugusių Antakalnio kalvų. Pilka pastatų spalva byloja apie senyvą ligoninės amžių. Beje, tokia išvaizda  būdinga visai sovietinei architektūrai.“

„Tačiau, kai tik įeini vidun, atmosfera pasikeičia akimirksniu- pasijunti taip,  lyg būtum patekęs į visai kitą pasaulį … Ligoninės gydytojai buvo tokie dėmesingi ir draugiški, kad kartais tai net slėgė. Net atvykęs konsultuoti profesorius nebūtų jautęs daugiau pagarbos, nei po daugybės metų atsiradęs turtingas giminaitis nebūtų apgaubtas didesniu rūpesčiu.“

„Klinikų komplekse kiekvienoje palatoje gulėjo po aštuonis pacientus. Tarp pacientų nebuvo jokių pertvarėlių…“

„…  supratau, kad „Profesoriaus“ titulas Sovietų Sąjungoje turėjo daug didesnį svorį ir prestižą nei Amerikoje.“

„ … tradiciniai akademiniai disputai buvo labai stiprūs …“

„ savo trečiąjį mėnesį praleidau skubios chirurgijos skyriuje, kur  dalyvaudavau operacijose-asistavau begalei tulžies pūslės, žarnų, skrandžio, kasos operacijų…“

„Tokios svečio privilegijos buvo ypač didelis kontrastas lyginant su Amerikos medicinos studentų, kurie dirbdavo su pacientais ir popieriais dieną bei naktį, tačiau beveik niekada nedalyvaudavo operacijose. Vilniaus studentai buvo pasibaisėję, kad Jungtinėse Valstijose turėtų atlikinėti įvairius „juodus“ darbus. Jie vadino  tai  kapitalistiniu  medicinos personalo išnaudojimu.“

„Antra vertus, aš irgi buvau apstulbęs, kad studentai išeina iš ligoninės trečią valandą dienos. Studentai čia neturi tos tiesioginės atsakomybės už pacientus, kurią  turi jų bendraamžiai Jungtinėse Valstijose.“

„Sovietų Sąjungoje medicinos mokslus studentai pradeda nuo aštuoniolikos metų. Mokslai labai akcentuoja mechaninį teorinių žinių įsisavinimą ir formalų atsakinėjimą.“

„Praktinė ir teorinė Sovietų sveikatos apsaugos sistema yra neįprastas archaiškos ir naujos sistemos mišinys.“

Tai buvo 1977 metais, kai brežnevinio režimo apologetai galvojo, kad jiems jau pavyko užgniaužti laisvės ištroškusios nacijos gyvybingumą. Būtent tais metais į Lietuvą (ir į visą SSSR) atvyko paprastas lietuvių kilmės būsimasis gydytojas, kuris į visą esamą situaciją žvelgė  nekaltomis it vaiko akimis.

Šis Lino Sidrio vizitas buvo jo  sudedamoji akių ligų mokslų dalis. Baigęs studijas  Linas Sidrys tapo oftalmologu –  gydytoju, kuris žmonėms grąžina regėjimą. Per savo gyvemimą jis atliko tūkstančius sudėtingiausių operacijų.

Tačiau turbūt jis ir pats nežino, kad pačią sudėtingiausią operaciją  atliko 1977 metais. Ši operacija truko keturis mėnesius. Tos operacijos metu Linas Sidrys ne tik pravėrė mums siaurą durų plyšelį į Vakarus, bet ir visai medicinos bendruomenei grąžino regėjimą.

Atlikęs šią operaciją Linas Sidrys operacijos protokole padarė įrašą apie paciento būklės prognozę, kuri susideda iš trijų dalių:

„ Vilniuje didesnę laiko dalį oras  apsiniaukęs ir drėgnas, tačiau saulėtos dienos čia  neprilygstamos. Gaiva ore tvyro nuolat, net ir pačioje žaliausio Europos miesto širdyje. Mano paskutinė diena Vilniuje  buvo  nuostabiai šilta ir pavasariška.  Pačiame miesto centre staiga iš krūmų iššoko briedis ir kurį laiko risnojo šalia mūsų automobilio – nepakartojamas reginys !”

“Gyvendamas Vilniuje, aš džiaugiausi tuo, ko amerikiečiai dažnai ieško priemiesčiuose, bet retai randa – civilizuotą miesto aplinką su natūralia,  švaria gamta.“

„Išvykau manydamas, kad įgyvendinus tam tikrus svarbius pokyčius, Vilnius būtų tinkama vieta  medicinos praktikai steigti.“

****

Šį straipsnį skiriu sausio 13-ajai

****

PrintFriendly

Sovietų Sąjungoje žmonės, išdrįsę kritikuoti valdžios pa­reigūnus, būdavo sušaudomi arba tremiami į Sibirą. Vaka­ruose geri kritikai yra kviečiami į vakarienę, kur jiems įtei­kiamas čekis nemažai pinigų sumai. Vakarų verslo pasau­lyje gerų kritikų yra ieškoma. Juos vadina konsultantais. Komunistiniame pasaulyje opozicinės partijos užsidaro sa­vo tvirtovėje, ir tik tankų šūviai gali juos iš ten iškrapštyti. Demokratiniame pasaulyje vadovai su opozicija ieško kom­promisų, nes pažanga įmanoma tik suradus bendrus kelius.

Lietuva dabar kuria demokratiją ir mokosi jos principų. „Praėjusi daugybę sukrėtimų, Lietuva tampa valstybe – sim­boliu, kuris ragina derybų keliu ieškoti išeities iš visus žemy­nus draskančių konfliktų”, – kalbėjo popiežius Jonas Paulius II Vilniuje. Siūlau, kad buvę Lietuvos komunistai ir lietuvių išeivija dirbtų kartu. Įvykdykime bendrą projektą. Siekime kartu gelbėti tą gražųjį Lietuvos kampelį Žemaitiją.

Žemaičius labai vertinu ir juos gerbiu. Iš istorijos žinau, kad jie nepasidavė kryžiuočiams. Girdėjau, kad jie nenustojo gerbti savo krašto ir būti solidarūs. Tai tikrai mane sukrė­tė žinia, kad Žemaitijoje niekas nemoka ir nedaro lašiuko sodinimo kataraktos operacijų. Visame civilizuotame pasau­lyje ši operacija seniai daroma, o Žemaitijoje dar ne. Prieš šešerius metus mano kolega Aras Zlioba iš Čikagos skrido į Afrikos tamsiausius užkampius ir ten darė lęšio sodinimo operacijų. Tačiau Žemaitijoje tai neįmanoma padaryti, nes akių chirurgijos srityje Žemaitija labiau atsilikusi negu Afri­kos giluma. Keikiantiems šios operacijos žemaičiams tenka važiuoti į Kauną. Kauno akių klinikos nemoko žemaičių oku­listų šios operacijos, nes nenori prarasti uždarbio.

Šių metų kovo mėnesį Lietuvos Sveikatos apsaugos mi­nisterijai pasiūliau sudaryti sąlygas okulistui iš Žemaitijos atvykti į Amerikos oftalmologų metinį suvažiavimą. Tai di­džiausias ir svarbiausias oftalmologų susirinkimas pasau­lyje. Ministras J. Brėdikis atsakė laišku, kad kandidatas bus parinktas ir man bus pranešta faksu. Iki šiol to fakso nesu gavęs. Suvažiavimas prasideda lapkričio 14 d. Siūlyčiau mi­nistrui J. Brėdikiui pasamdyti konsultantą, kuris ištirtų Svei­katos apsaugos ministerijos sekretorių darbo kokybę, nes laiškai iš ministerijos eina 5 mėnesius, o faksai dar ilgiau.

Spalio mėnesį Mercy International suruošė Detroite Lie­tuvos gydytojams savaitės kursus apie medicinos sistemos organizavimą. Sveikatos apsaugos ministerijos parinktame kolektyve nebuvo gydytojo iš Žemaitijos. Grupėje buvo mo­teris (ne gydytoja), kuri nemokėjo anglų kalbos. Žemaitijos gydytojai turėtų susirūpinti, ar centras jų nediskriminuoja.

Daug kas mano, kad pertvarkyti Lietuvoje mediciną yra nežmoniškai sudėtingas reikalas. Tai neteisybė. Jei savano­riai pajėgia sukurti akių operacinę Afrikos džiunglėse, tai ma­nau, kad Lietuvos pareigūnai turėtų įstengti paruošti akių operacinę Žemaitijoje. Tai neturėtų užtrukti 5 metus, net ne5 mėnesius, užtektų tik 5 savaičių! Amerikos lietuvių kata­likų labdarių sąjunga šiai operacinei pristatys 10 000 dolerių vertės lęšių, siūlų, peiliukų, vaistų ir kitų reikmenų. Labda­rių sąjunga suorganizuos kompaniją surinkti 2 000 dolerių ir nupirkti šiai operacinei mikrochirurginių instrumentų.

Žemaitijos gydytojai akių chirurgijai turi paskirti operacinę, pagalbinį personalą ir butą chirurgui, kuris atvyktų iš Vil­niaus ar Kauno įsteigti šį akių centrą. Sveikatos apsaugos mi­nisterija turėtų tokiai operacinei parūpinti mikroskopą. Kaip žinome iš Rasos Bagdonienės straipsnio „Lietuvos ryte”, Santariškių ligoninė turi tris mikroskopus: rusišką, šveica­rišką ir vokišką. Net nustebau, kad komunistai elgiasi kaip „supuvę kapitalistai”, turi tris mikroskopus, o Žemaitijai nepasiūlo nė vieno.Įsteigtą Žemaitijos akių chirurgijos skyrių galės aplan­kyti, kurie, materialiai paremti, mokyti vietinius okulistus išeivijos oftalmologai.

Akių chirurginis centras bus visos Lie­tuvos ir lietuvių išeivijos kalėdinė dovana Žemaitijai. Tai bus įrodymas, kad visi gali kartu dirbti žmonių gerovei, tiesti kelią į šviesesnį rytojų.

„Draugas”, 1993, lapkričio 13

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

·

Sep/10

1

Rugsėjo 1-oji. Rezidentai sunerimo dėl ateities

Audrius ŠimaitisAudrius Šimaitis, „Lietuvos žinios“
2009 rugsėjo mėn. 8 d. 07:51
“Rezidentai sunerimo dėl ateities”
*****

Kuo svarbi ir reikšminga 2002-ųjų vasario 6 diena? Dauguma paprastų žmonių neatsakytų. Politikams šis klausimas taip pat būtų netikėtas, o ir eiliniai gydytojai gūžčiotų pečiais. Tačiau jaunieji gydytojai – rezidentai – puikiai prisimena: tądien iš Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekano pareigų buvo atleistas docentas Dainius Pūras. Ta istorija puikiai atskleidžia net ir dabartinės sveikatos apsaugos sistemos padėtį.

Dekaną gynė studentai

Tuo metu rašiau disertaciją ir man reikėjo dekano parašo. Apie D.Pūrą žinojau tik iš spaudos. Jo parašas turėjo būti tik minutės formalumas, tačiau užtrukau valandą. Sunkiai rinkdamas žodžius ir vis atsidusdamas tarsi nusidėjėlis jis išpažino savo “nuodėmes”.

“Mano didžiausias nusikaltimas yra tai, kad noriu reformuoti fakultetą ir rezidentūrą. Negali taip būti, kad vienas profesorius ir sekretorė yra vieninteliai katedros darbuotojai, dėstantys itin specializuotos chirurgijos kursą ketvirto ir penkto kursų studentams, kuriems reikalingesnė bendroji chirurgija. Vienoje iš siaurai chirurgijos sričiai atstovaujančių katedrų yra keliasdešimt mokslinių bendradarbių etatų, tačiau rimta mokslinė veikla ten nevyksta. Tuo metu kiti klinikiniai fakulteto padaliniai neturi nė vieno mokslo darbuotojo. Todėl siūlau ištaisyti ydingas disproporcijas, plėtoti įvairias sveikatos mokslų kryptis, o ypač tas, kurių aktualumą diktuoja laikas”, – pasakojo D.Pūras ir dar kartą sunkiai atsidusęs padėjo reikalingą parašą.

2002-ųjų vasario 6 dieną įvyko fakulteto dekanato posėdis, kuriame svarstytas D.Pūro likimas. Dekaną labai atkakliai – net piketuodami – gynė studentai, išaugę ir įgiję išsilavinimą jau nepriklausomoje Lietuvoje. Jiems buvo nesuprantamos tos intrigos, keisti žaidimai, jų logika ir vingrybės. Deja, tą dieną studentai pralaimėjo. D.Pūras turėjo palikti dekano pareigas, ir medicinos fronte įsivyravo tyla.

Pamoką išmoko

Tačiau audra vėl kilo po šešerių metų, kai iš Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose dirbančių rezidentų administracija norėjo atimti vienintelę vietą, kurioje šie galėjo pasikalbėti apie savo reikalus – mažą drėgną persirengimo kambarėlį pusrūsyje. Rezidentams buvo pasiūlyta persirenginėti drabužinėje. Tuo metu rezidentūra buvo reformuota taip, kad jauni gydytojai neturėjo socialinių garantijų, jiems nebuvo mokami atlyginimai, tik nedidelės stipendijos. Dar daugiau – Seime buvo kurpiamas įstatymas, pagal kurį rezidentams būtų tekę užsimokėti už rezidentūrą. Nors visame pasaulyje šie gydytojai yra pati svarbiausia universiteto ir regioninių ligoninių darbo jėga ir jiems mokami geri atlyginimai.

Tačiau rezidentai gerai išmoko D.Pūro pamoką – tylėti negalima. Grasinimas atimti kambarėlį jiems buvo paskutinis kantrybės lašas. Jauni gydytojai ėmėsi veikti. Ir štai šiandien Lietuva turi naują rezidentūros įstatymą, rezidentai gauna atlyginimus, kurie gal ir nėra dideli, tačiau būtent dėl atlyginimų ir patenkinamų socialinių sąlygų daugumai nekyla noras emigruoti. Rezidentai susibūrė į Jaunųjų gydytojų asociaciją. Ji, nors ir nedidelė, veikia efektyviai, turi ambicingų siekių ir planuoja toliau gerinti rezidentūros padėtį Lietuvoje, kad jauni žmonės nenorėtų emigruoti iš savo šalies.

Mažinti visiems vienodai

Tačiau dabar didelį nerimą kelia Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) puoselėjami planai pasinaudojant krize rezidentams sumažinti atlyginimus labiau nei kitiems medicinos darbuotojams. Seimo Finansų ir biudžeto komitetas rekomendavo atidėti odontologijos rezidentų įdarbinimą ir atlyginimų mokėjimą net iki 2011 metų. Kas bus vėliau, jei jau dabar pasirodė pranešimų apie tai, kad SAM vėl išduoda daugiau pažymų, reikalingų medikams išvykti į Europos Sąjungą?

Jaunieji gydytojai neprieštarauja, kad būtų sumažinti atlyginimai. Jie tenori, kad nebūtų nusižengta visuotinio solidarumo principui: jei mažinama, tai visiems vienodai. Ar mes, eiliniai Lietuvos piliečiai, būdami sąmoninga demokratinės visuomenės dalis, neturime pilietinės pareigos apginti tuos, kurie mus gydys ateityje. O gal kaip visada patylėsime?

*****

Dr. Jono Korsako, Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacijos prezidento, ir Jonas BARTLINGAS, SAM Sveikatos priežiūros išteklių skyriaus vedėjo komentarus skaityti  “Delfyje”

PrintFriendly

· ·

Jul/10

13

Dr. L. Sidrys. Lietuvoje vyksta grumtynės tarp rytų ir vakarų

Draugas”, 1993, birželio 18

Dažnai iš buvusių sovietinių piliečių girdime: „Gyveni­mas buvo daug geresnis Brežnevo laikais”. Tada gyvenimas buvo normalus, nebuvo eilių prie krautuvių, netrūko duo­nos ir degtinės. Rublio vertė buvo pastovi, nebuvo infliaci­jos, nebuvo spekuliantų. Vaikų mokslas buvo nemokamas. Medicina buvo nemokama. Nereikėjo rūpintis dėl senatvės. Gatvėje nereikėjo bijoti, kad kas nors užpuls. Viešas susisie­kimas, ypač lėktuvais, buvo labai pigus. Nors reikėjo daug metų laukti buto, mašinos, atrodė, kad vis dėlto vyko pa­žanga. Materialinės gyvenimo sąlygos po truputį gerėjo.

Nomenklatūrai tai buvo labai geri laikai. Ji turėjo neri­botas privilegijas: atskiras krautuves, specialias ligonines, limuzinus su vairuotojais. Net oro uoste buvo atskiras lau­kiamasis. Nomenklatūros damos vartojo 300 dolerių vertės prancūziškus kvepalus, įsigydavo madingų drabužių.

Kai girdime, kad lietuviai taip kalba, prisiminkime, kad Brežnevo laikais ekonomikos gerovė buvo pasiekta milijonų nekaltų žmonių gyvybių kaina. Milijonai kaceto darbininkų priverstiniame darbe kirto miškus, kasė mineralus, kanalus, statė užtvankas. Šie vergai pastatė Sąjungos pamatus, o ant tų pamatų dirbo ištisi fabrikai, pokario metais pavogti iš Vokietijos, Čekijos, Vengrijos. Visuomeninę ramybę garan­tavo negerų įstatymų ir gerų piliečių santvarka, o žiaurus teroras ir visuotinė baimė.

Senovės romėnai gerai gyveno. Jų vergai dirbo. Ameri­kos pietiečiai gerai gyveno. Juodieji vergai dirbo. Sovietų nomenklatūra gerai gyveno. Proletarai ir kaliniai dirbo.

Tikra ironija, kad komunistai skelbė klasių kovą: proletarų prieš išnaudotojus kapitalistus, o pati nomenklatūra pasidarė valdančiąja privilegijuota klase. Ji teigė, kad val­stybės turtas priklauso visiems, tačiau tuo turtu naudotis galėjo tik ji. Prisimenu anekdotą, kaip Brežnevo mama, kartą pamačiusi jo prabangių mašinų rinkinį, susirūpinus paklau­sė: „Sūnau, ką tu darysi, kai komunistai ateis?”. Paskelbus Nepriklausomybę, buvusieji valdžioje turtą pasiėmė, išvogė, nes visuomet žiūrėjo į jį kaip į savo nuosavybę.

Šiems nomenklatūrininkams Nepriklausomybės atkūri­mas nebuvo demokratijos, socialinės lygybės, teisinės sant­varkos paskelbimas. Tik Vakarų kultūros žmonės taip galvo­ja. Lietuvos nomenklatūra yra rytiečių, maskviečių kultū­ros auklėtiniai. Daugelis jų baigė mokslus Maskvoje, jų tobu­linimosi kursai irgi vyko Maskvoje arba Leningrade. Jiems Vakarai buvo ir liko nepažįstamas, bauginantis pasaulis.

Rytų žmonės nieko arba labai mažai žino apie Vakarų kul­tūros ir filosofijos pasaulį. Universitetą baigė, nepaskaitę Sok­rato, Platono, Aristotelio, Senojo ir Naujojo Testamento, Au­gustino, Akviniečio, Paskalio bei kitų Vakarų kultūros mąs­tytojų. Jie kalė Marksą ir Leniną, komunizmo ir Sąjungos istoriją, partijos kongresų rezoliucijas, ateizmą. Tas mokslas sukūrė cinišką, amoralią, savanaudišką pasaulėžiūrą. Rytų tradicijoje nerasi sąvokos, kad valdžios pareigūnas yra žmo­nių tarnas. Rytuose žmonės yra valdininkų tarnai. Uzurpa­vusi valdžią, nomenklatūra jos lengvai nepaleis, pasistengs perduoti valdžią net savo vaikams.

Patronizmas nėra žinomas dalykas Vakaruose. Tai rytie­tiška nepotizmo tradicija. Duris atveria ne studento gabu­mai ar darbštumas, bet tėvo pavardė bei įtaka. Prieš trejus metus Lietuvoje vyko konkursas, turėjęs atrinkti penkis me­dikus vykti į JAV. Jų laukė Lietuvių fondo stipendija. Pasau­lio Lietuvių gydytojų sąjungos parama, patalpos Lietuvių pasaulio centre. Sveikatos apsaugos ministras J. Oleka vie­šai tvirtino, kad šių gydytojų atranka vyko nešališkai, objek­tyviai. Vėliau paaiškėjo, kad gabesni medikai buvo išstumti ir į jų vietą parinkti profesorių vaikai.

Nepotizmas yra labai žalingas visuomenei. Taip išrinktie­ji ir jų šeimos džiaugiasi, didžiuojasi, o tūkstančiai studentų nusivilia, praranda norą dirbti, nes mato, kad neturi tikrų galimybių gabumais ir darbštumu įgyvendinti savo svajonių.

Šiapus Atlanto tas nepotizmas irgi turėjo neigiamų rezul­tatų. Buvo numatyta pakviesti dar šešis gydytojus. Lietuvių fondas jau buvo paskyręs stipendijas. Tačiau Pasaulio Lietu­vių gydytojų sąjungos valdyba, nusivylusi pirmųjų atstovų elgesiu, atšaukė šią programą.

Lietuva yra tarp Rytų ir Vakarų. Dar ilgai grumsis šios kultūros, kol Lietuva išryškins savo pačios identitetą. Išei­vijos užduotis yra paaiškinti Vakarų kultūros teigiamas sa­vybes, bandyti jas puoselėti Lietuvoje. Turime remti Lietu­vos žmones, padėti jiems išardyti nomenklatūros struktūras ir galvoseną.

PrintFriendly

· · · · ·

Jul/10

5

Nebaigta pasaka apie Ivaną

http://dryicons.com/

Gyveno kartą Ivanas Bulgarijoje ir šildėsi saulėtose Juodosios jūros pakrantėse.

Mokslus jis baigė tėvynėje ir buvo įgijęs gydytojo kvalifikaciją. Jis buvo didelis savo šalies patriotas. Bulgarijos medicinoje, kaip ir kitose Rytų Europos valstybėse, nelegalūs mokėjimai labai paplitę. Bulgarai jam davė kyšius, jis juos ėmė ir gyveno kaip visi.

Vieną kaitrią vasaros dieną jis tiesiog užmiršo užsidėti kepurę ir saulė perkaitino smegenis. Ėmė jos ir susisuko. Ir ne tik. Jo smegenyse ėmė dygti orumo, savigarbos ir sąžinės daigai. Jis nusprendė, kad kyšis yra amoralu, neetiška ir pažeidžia visuotinio solidarumo principą.

Jam darėsi neramu. Nejaugi šiame amoralumo liūne teks gyventi visą likusį gyvenimą? O gal aš tiesiog apsirgau? Tada Ivanas nusprendė apie tai išsipasakoti savo artimiausiam kolegai (-ei). Jis (ji) tik numojo ranka ir pasakė: mūsų jau niekas nepakeis, reikia naujos kartos.

Spjovė daktariukas ant viso to saulėto Juodosios jūros paplūdimio ir išvažiavo į Angliją. Iš pradžių jam atrodė, kad pateko į rojų. Kyšio čia ne tik niekas neima, bet ir niekas neduoda. Jis pagalvojo: “Žinai, Anglijos lietūs man daug geriau nei Bulgarijos saulė. Tikras rojus.”

Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Nusibodo daktariukui Anglijos lietūs. Jis pradėjo svajoti. O ką, jeigu Anglijos rojų perkelti į Bulgariją? Ši mintis jam taip įkaitino vaizduotę, kad jis ėmė ir nusprendė grįžti į Bulgariją. Kreipėsi į ligoninės direktorių. Ir čia į Ivaną direktoriaus lūpomis trenkė perkūnas. Iš “turtingo” bulgaro direktorius pareikalavo “otkato”. Viso labo tik 20 tūkst. eurų už pelningą postą.

Ivanas vėl klausia kolegų: ką daryti? Sumokėk ir vėl būsime drauge. Jam irgi reikia gyventi. Šį kartą Ivanas patikėjo savo kolegomis, nes jam taip norėjosi gyventi Tėvynėje. Tačiau Tėvynėje jis dirbti jau nebegalėjo. Prieš kelerius metus sąžinės ir savigarbos daigai jo smegenis pavertė neįžengiamais padorumo ir vertybių brūzgynais. Kyšių jis imti negalėjo, o atlyginimas  buvo mažas. Aplinkiniai į jo moralines aimanas žiūrėjo abejingai ir galvojo, kad tai yra “kapitalistiniai prasimanymai”. Nebegalėjo Ivanas daugiau nei gyventi, nei daryti taip, kaip daro visi.

Greitaeigis traukinys 300 km per valandą greičiu skriejo Lamanšo sąsiauriu. Ivano minčių brūzgynuose sklandė paskutiniai kolegų ištarti žodžiai: “‘Ir ko jam čia trūko… Juk viską turėjo…”

Tada jis atsiminė kažkada buvusios geriausios draugės žodžius, kad situacijai pakeisti “reikia naujos kartos”. Gal ir teisingai draugė šnekėjo. Tačiau vieno dalyko Ivanas negalėjo suprasti. Iš ko gi mokysis tos būsimosios kartos?

V. P. (vieša paslaptis). Tai visai ne pasaka . Tai tikra istorija, dažnai pasakojama tarptautinėse konferencijose apie Rytų Europos medicinos problemas.

Skelbta  “Vakarų Eksprese”

PrintFriendly

· ·

Jun/10

3

Prieš tris metus: JK lietuvių gydytojų laiškas

http://dryicons.com

2007 metais šis laiškas  plačiai skelbiamas ir  komentuojamas viešojoje erdvėje. Po jo paskelbimo buvo buvo nupręsta atidėti Seimo sveikatos reikalų komiteto posėdį, kuriame turėjo būti svarstoma galutinė “unikalaus” gydytojų rengimo įstatymo redakcija. 2008 metais kovo mėnesį Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacijos pastangų dėka pavyko patvirtinti naują rezidentūros įstatymą, kuris sudaro gerą pagrindą toliau sėkmingai vystyti Lietuvos gydytojų rengimo koncepciją. Ši istorija yra vienas iš retų pilietinės iniciatyvos pavyzdžių Lietuvos istorijoje.  Šios akcijos metu puikiai persipynė tiek asmeninės ir kolektyvinės iniciatyvos, tiek masinių informacijos priemonių palaikymas bei operatyvus  informacijos paskleidimas, tiek išeivijos lietuvių neabejingumas bei jaunųjų gydytojų noras gyventi ir dirbti kitaip.Žemiau skelbiame Jungtinės Karalystės lietuvių gydytojų atvirą laišką Lietuvos Respublikos Prezidentui Valdui Adamkui, Lietuvos Respublikos Seimui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei Sveikatos apsaugos ministerijai.

*******

2007 birželio 3 d.

Lietuvos Respublikos Prezidentui

Lietuvos Respublikos Seimui

Lietuvos Respublikos Sveikatos Apsaugos ministerijai

ATVIRAS JUNGTINĖS KARALYSTĖS LIETUVIŲ GYDYTOJŲ LAIŠKAS

Pastaruoju metu aktyviai stebime, kaip Lietuvoje sprendžiamas gydytojų rezidentų statuso klausimas. Esame labai susirūpinę dėl kai kurių institucijų išsakytų pasiūlymų ir norėtume šiuo klausimu išsakyti savo nuomonę.

Šiuo metu Seime aktyviai svarstomas pasiūlymas palikti tik nedidelę dalį valstybės išlaikomų rezidentūros vietų, o didžiąją dalį rezidentų priversti mokėti už studijas, suteikiant jiems „lengvatines paskolas“. Pasirinkus tokį kelią, būtų sukurtas beveik niekur neegzistuojantis gydytojų specialistų ugdymo modelis, pagal kurį valstybė stengtųsi kuo mažiau investuoti į specialistų rengimą, be to, jaunas žmogus būtų susaistytas finansinių įsipareigojimų.

Manome, kad tokia sistema būtų ydinga dėl kelių priežasčių:

• Pirma, toks modelis iš esmės prieštarautų geriausią specialistų rengimo patirtį įtvirtinančioms Europos medicinos specialistų sąjungos rekomendacijoms*, kurias rengė ir tvirtino visų Europos Sąjungos šalių, išskyrus Lietuvą, atstovai.

• Rezidentai jau yra gydytojai, baigę net 7-erių metų trukmės medicinos studijų ir gydomojo darbo praktikos programą. Tokios trukmės studijos ir taip yra žymiai ilgesnės nei kitų sričių specialistų, tačiau apie tai neretai pamirštama.

• Gydytojai rezidentai toliau gilina žinias ir tobulina įgūdžius, dirbdami universiteto ligoninėse. Jie atlieka realų darbą sveikatos apsaugos sistemoje – gydytojams rezidentams tenka didžiulis kasdieninio ir naktinio darbo krūvis, į kurį neatsižvelgiama ir neapmokama iš sveikatos apsaugos biudžeto.

• Žvelgiant vien iš švietimo sistemos pozicijų atrodo, kad valstybė išleidžia nemažai lėšų kvalifikuotiems specialistams rengti. Tuo tarpu jų darbu sukurta milžiniška ekonominė vertė sveikatos apsaugos sistemoje lieka sąmoningai nepastebėta ir apie tai nutylima. Vakarų Europos valstybėse, JAV, Kanadoje, Australijoje ir kitur neabejojama, kad gydytojų rezidentų darbu sukurta ekonominė vertė yra nepalyginamai didesnė nei tuo pat metu vykstančio mokymo proceso išlaidos, tad reikalavimas mokėti už rezidentūrą šiuo atveju būtų tiesiog negirdėtas akibrokštas. Negana to, tokia situacija prieštarautų Europos bendrijų tarybos direktyvai 93/16/EEB, kurioje dieninės medicinos specialistų studijos prilygintos darbui, už kurį turi būti mokamas atitinkamas atlygis.

Lietuvoje patvirtinus tokį gydytojų rezidentų ugdymo modelį gydytojų emigracija dar labiau padidės ir bus pasiekta atvirkštinių rezultatų. Dėl padidėjusios finansinės naštos sveikatos apsaugos sistema neteks jaunų, gabių žmonių, kuriems bus parankiau rinktis kitas specialybes. Medicinos studentai mieliau rinksis rezidentūros programas užsienio valstybėse, kur gaus normalų atlygį ir jiems nereikės mokėti už mokslą. Tie, kas prisiims tokią finansinę naštą ir baigs rezidentūros programą Lietuvoje, taip pat bus suinteresuoti dirbti ten, kur mokamas didesnis atlygis, nes taip galės žymiai greičiau grąžinti studijų kreditus.

Šiandien tereikia vieno sprendimo – jauni specialistai turi būti prilyginti pilnateisiams sveikatos apsaugos sistemos darbuotojams. Taip bus pripažintas ir įvertintas jų atliekamas darbas, išnyks klaidinga nuostata, esą rezidentūros studijos finansuojamos iš valstybės malonės.

Tobulinant medicinos specialistų rengimą reikia žvelgti ne į šiandienos politinę ar ekonominę situaciją, bet lygiuotis į geriausią medicinos specialistų rengimo patirtį. Tinkamas kvalifikuotų sveikatos apsaugos specialistų ugdymas yra ilgalaikė šalies investicija. Tuo tarpu trumparegiški ir nepamatuoti sprendimai ateityje labai skaudžiai atsilieps mums ir mūsų vaikams.

Pagarbiai,

Laura Andrulionytė

Vytautas Blažys

Giedrė Danytė

Kristina Gintalaitė

Silvija Janavičienė

Jolita Jarutienė

Modestas Jarutis

Tomas Jovaiša

Tadas Kananavičius

Vytauras Kuzinkovas

Skirmantė Povilėnaitė

Roberta Orton

Inga Skiotienė

Janina Steponavičiūtė

Saulius Šatas

Audrius Šimaitis

Eduardas Šubkovas

Gytis Šustickas

Ugnius Šukys

Rokas Tamošauskas

Vilma Užkalnienė

Aleksandras Užkalnis

Vytautas Žilinskas

PrintFriendly

· · ·

Older posts >>

Theme Design by devolux.nh2.me