Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

CAT | Žiniasklaida

Feb/11

9

Pirmas ir paskutinis www.simaitis.lt įrašas

2009 m. lapkričio 23 dieną gimė www.simaitis.lt. Iki to kelis mėnesius “Vakarų eksprese” vedžiau skyrelį “Rentgenas”. Tą dieną “Rentgene” paskelbiau žemiau esantį įrašą. Šiandien visiems savo skaitytojams sakau “Sudie” ir iki pasimatymo kituose forumuose. Esu Jums visiems labai dėkingas, kad buvome drauge.

****

Šis įrašas yra pirmasis šiame interneto dienoraštyje ir  paskutinis mano įrašas skyrelyje „Rentgenas“ („Vakarų Ekspreso“ dienraštis), į kurį rašiau nuo rugsėjo mėnesiais kiekvieną antradienį. Tuo pačiu norėčiau padėkoti visam „Vakarų Ekspreso“ kolektyvui už nuoširdų bendradarbiavimą, ir ypač žurnalistei Genovaitei Privedienei, kuri dar prieš pusantrų metų ragino rašyti medicinos temomis.

Gera naujiena yra ta, kad „Rentgenas“ nenutrūksta – jis bus tęsiamas šiame dienoraštyje kiekvieną antradienį.

Per pirmuosius kelis trečiadienius skelbsime rezidentų mintis. Dr. Jonas Korsakas maloniai sutiko pasidalinti, turbūt, kad pačiu įdomiausiu dalyku – pirmaisiais rezidentų žingsniais, kuriant naują rezidentų judėjimą, kuris, kaip parodė laikas, sugebėjo pakeisti rezidentūros Lietuvoje laivo kursą.

Ketvirtadieniais bus skelbiamos ištraukos iš nuostabios dr. Lino Sidrio knygos „Ar laukti stebuklo?“. Tik skaitydamas šią  knygą, imi ir pagalvoji, kiek mažai pasikeitė Lietuvos medicina per 20 metų.

Tai turbūt įvyko todėl, kad mes tiesiog neturėjome laiko apie tai pagalvoti… Todėl sustokime, akimirką atitrūkime nuo kasdienių rūpesčių… ir pradėkime rašyti dienoraščius.

Šis dienoraštis turi vieną tikslą – diskutuoti, komentuoti, mąstyti apie mūsų mediciną.

Tai tarsi kelionė, į kurią siūlau vykti drauge. Kur nuvyksime, priklausys nuo mūsų visų. Bet gal net ir tai nėra svarbu – svarbu tai, apie ką mes diskutuosime šios kelionės metu.

Diskutuoti kviečiu apie mediciną, apie tai, kaip padaryti, kad ir pacientams, ir gydytojams, ir slaugytojoms ir rezidentams būtų geriau ir kad pagaliau ilgai lauktas pokyčių traukinys pajudėtų iš vietos.

Lietuvos medicina turbūt yra mažiausiai pasikeitusi struktūra po Lietuvos nepriklausomybės. Atėjus nepriklausomybei visi buvome kupini lūkesčių ir naujovių laukimo. Vis laukėme, kentėjome, dirbome ir vėl laukėme. Iš pradžių nebuvo pinigų – laukėme, po to pinigų vėl nebuvo – laukėme. Kai jų šiek tiek padaugėjo, bet ne medicinai – mes vėl laukėme. Dar vėliau pinigų padaugėjo ir medicinai, tačiau pokyčių vis tiek teko laukti. Dabar pinigų vėl sumažėjo – mes vėl laukiame. Šį kartą ne tik pinigų, bet ir reformos.

Sveikatos apsaugos sistema (kaip ir švietimo) turbūt yra vienas iš paskutiniųjų sovietinio mąstymo bastionų. Vienas iš paskutiniųjų ir vienas iš tvirčiausių. Ji yra tarsi visos visuomenės lakmuso popierėlis. Į ją pažvelgus galima pasakyti, kiek per visą nepriklausomybės laikotarpį pasikeitė žmonių mąstymas, nes medicina yra ta sritis, kurioje glaudžiausiai dera tiek asmeniniai, visuomeniniai, tiek profesiniai, požiūrio į būsimąsias naujas kartas, tiek verslo, akademiniai interesai.

Mažiausiai medicinoje galima rasti politikos siaurąja prasme. Nors visos politinės partijos deklaruoja, jog nori reformuoti sveikatos apsaugą, dažniausiai tai lieka tik popierine deklaracija. O gal pačios partijos to nenorėdamos mums sako – mediciną jūs (visuomenė, medicinos bendruomenė, pacientai) turite reformuoti patys?

Tad imkime ir susimąstykime. Kas tai yra reforma? Ar reforma yra vien tik pinigų srautų padidėjimas? Ar reforma yra vien tik ligoninių pavadinimų ir priklausomybės pakeitimas?

Pažvelkime į reformą kitu kampu: o gal reforma – visų pirma mąstymo pasikeitimas, vertybių perkainojimas? Jei mes sugebėsime pakeisti mąstymą, sugebėsime įvertinti vertybes, kurias turėjome, jas inventorizuoti ir pagalvosime, kas, vis dėlto, atsitiko, kad mes taip ilgai laukėme, turbūt tik tada sugebėsime sukurti naujas vertybes. Kiekviena iš tų vertybių bus tarsi plyta į naują namą, kurį mes vadinsime mūsų medicina.

Koks bus tas namas? Diskutuokime!

Dr. Audrius Šimaitis

PrintFriendly

No tags

Jan/11

28

Interviu “Infozonos”laikraštyje

- Gal išduosite, kuriam iš nominantų būtų atitekęs Jūsų balsas?
- Visi jie verti nominacijos ir pergalės, sunku išskirti iš kitų. Einaras Vildė labai aktyvus visuomenininkas, Beata – be abejonės, taip pat. Tačiau turbūt aš balsuočiau už lietuviškos mokyklos vadovę (Gytę Eismontienę – red. past.). Mano nuomone, švietimas ir lietuvių kalbos puoselėjimas – labai svarbu.

Visas interviu svetainėje Anglija.lt

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

·

Jan/11

15

Anglija.lt pateikė malonią staigmeną

Dec/10

18

Vienas Dievas keliuose asmenyse

Penktoji 2007 m. skelbto straipsnio dalis.

****

Kitas ryškus nacionalinės medicinos fenomenas yra “valdžios koncentravimas” vienose ar keliose rankose. Kartais atrodo, kad vyksta socialistinės lenktynės “kas užims daugiau valstybinių arba svarbių visuomeninių postų”.

Fenomenas, kurį būtų galima pavadinti “postų karštine”.

Tiek Vilniaus, tiek Kauno didžiųjų ligoninių  vadovai yra užima po 5 ir daugiau postų, kuriems sąžiningai ir dorai atidirbti neužtektų 24 valandų dienoje. Paprastam žmogui kyla natūralus klausimas, o kam to reikia?

Šis fenomenas yra persmelkęs kiekvieną medicinos sritį. Čia kyla daug įvairių klausimų. Kaip dėl etikos? Kaip dėl interesų konflikto? O kaip dėl pačios sistemos pažeidžiamumo?

Šiuo klausimu ledai jau šiek tiek pajudėjo. Visai neseniai  Seimas priėmė įstatymą apie tai, kad ligoninės vadovas vienu metu negali vadovauti ir ligoninės padaliniams. Pirmas žingsnis jau žengtas ….

Iš vienos pusės atrodo, kad gal ir gerai, kad keli “dievukai” vadovauja medicinai. Jie gali nuveikti daug gero mūsų medicinai.

Deja, matyt tokia jau žmogaus prigimtis, kad dažniausiai atsitinka priešingai. Kai keliolika postų užima keli žmonės sistema tampa itin pažeidžiama. To pasekoje kelių žmonių susitarimai įtakoja visos Lietuvos medicinos sistemos vystymąsi.

Tūlas paklaustų: kokiu būdu? O gi labai paprastai.

Visu pirma visuomeninė organizacija, kuriai vadovauja “žinomas mokslininkas” (dažniausiai jis nėra paskelbęs nė vieno straipsnio tarptautinėje plotmėje pripažintame žurnale) sukuria projektą, kuris pateikiamas Tarybai.

Tas pats žmogus sėdi Lietuvos Sveikatos Taryboje, kur jis pateikia  projektą. Po kelių dienų  tas projektas jau svarstomas SAM, kuris tas pats žmogus jį pateikia ministrui jau ne savo, o Tarybos vardu, o vėliau jis važiuoja į savo ligoninės vadovaujamą kabinetą, ir gauna iš ministerijos įsakymą,  kad tą projektą vykdys jo vadovaujama ligoninė. Fenomenas, kurį būtų galima pavadinti “pasidaryk pats”.

Šie žmonės yra ne tik Lietuvos didžiųjų ligoninių ar universitetų vadovai, bet ir ligoninių padalinių, profesinių organizacijų vadovai.

Jie taip pat atstovauja ne tik savo ligonines SAM, bet ištisas profesines organizacijas. Tam kad vyktu reforma, SA miniterijai turi būti išsakomi kritiniai požiūriai?

Ar gali toks žmogus išsakyti kritinį požiūrį, kai jo viena ranka pastoviai ištiesta ir prašanti pinigų jų vadovaujamai ligoninei?

Šie žmonės praradę bet kokį norą ką nors keisti visoje sistemoje, nes jų vieninteliu rūpesčiu yra tapęs lobizmas, paprastai tariant, kuo daugiau pramušti pinigų „jų ligoninei”.

Nuo to kenčia ne tik jų vadovaujamos organizacijos, kuriose daugybę metų slopinami bet kokie struktūriniai pokyčiai, bet ir to pasekoje ir visa Lietuvos medicina.

Besivaikydami ministerijos skiriamų pinigų, jie dažnai nukrypsta į juokingus kraštutinumus, kurdami ivairias popierines koncepcijas.

Kaip pavyzdį būtų galima pateikti  projektą „Lietuvos gyventojų sergamumo bei mirštamumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų mažinino strategiją”, kuris buvo patvirtintas 2003 metais.

Šio projekto savo akyse iki šiol nėra net mačiusi didžioji dalis Lietuvos kardiologų (su šiuo dokumentu g alima susipažinti interneto svetainėje).

PrintFriendly

·

Pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė metė didelį iššūkį visų valstybių finansų politikai, biudžeto formavimo principams. Esant tokioms sąlygoms, dauguma Europos valstybių taiko socialinio teisingumo principą ir aiškių valstybės prioritetų išskyrimą. Karpant biudžetą valstybės finansuojamoms sritims, nemažinama toms sritims, kurios yra gyvybiškai būtinos arba tos, kurios yra itin svarbios ilgalaikei šalies ateičiai. Taip pat yra stengiamasi kuo mažiau sumažinti socialiai pažeidžiamoms žmonių ir piliečių grupėms.

Jungtinėje Karalystėje į valdžią atėjus konservatorių ir liberaldemokratų koalicijai, vienas iš pirmųjų jos žingsnių buvo koalicijos pareiškimas, kad finansavimas sveikatos apsaugai ir švietimui nebus mažinamas.

Pašaliečiams gali kilti klausimas, kodėl sveikatos apsaugai ir kodėl švietimui? Niekas nesiginčija, kad švietimas yra ilgalaikė šalies investicija ir kad bet kokie rimti finansavimo mažinimai gali atsiliepti tolimesnei šalies perspektyvai ir taip kasdien vis labiau konkuruojančioje terpėje.

Savo ruožtu, tarptautiniai tyrimai ir studijos rodo, kad iš visų valstybinių investicijų, labiausiai atsiperkanti ir duodanti daugiausiai naudos valstybei, yra investicija į sveikatos apsaugą. Vienintelė sąlyga – lėšos turi būti panaudojamos tikslingai ir efektyviai.

Jaunieji gydytojai (rezidentai) yra unikali socialinė žmonių grupė. Jie ne tik atlieka gydytojų darbą, bet kartu ir tobulėja, mokosi. Lietuvoje susiklostė toks modelis, kad jaunieji gydytojai finansavimą gauna iš dviejų šaltinių. Vienas – atlyginimas iš ligoninių. Antras – Švietimo ministerijos mokoma stipendija, kurios dydis šiuo metu yra 1200 litų. Jaunųjų gydytojų socialinė grupė pagal Vakarų Europoje nustatytus standartus atitinka mažiausiai du išskirtinumo kriterijus.

Taigi jaunieji gydytojai yra unikali šalies investicija – tai yra žmonės, kurie gerai įvaldę gydytojišką meną, ateities Lietuvai kurs pačią didžiausią šalies investiciją. Būtent jie turės atstatyti mūsų šalies gyventojų darbingumą ir užtikrinti, kad jie galėtų likti darbingi iki vis ilgėjančio pensinio amžiaus.

2007 metais jaunieji gydytojai Lietuvoje buvo turbūt vienintelė grupė, kuri neturėjo nei socialinių, nei materialinių, nei ekonominių garantijų. Būdami gydytojais, jie net neturėjo teisės apžiūrėti ligonio be jo sutikimo, jie nebuvo įdarbinami ligoninėse. Į juos nebuvo kreipiama jokio dėmesio, o jų interesai ignoruojami. Situacija pasiekė apogėjų, kai 2007 metais Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose buvo nutarta, kad rezidentams nereikia paskutinės užuovėjos – mažo, drėgno persirengimo kambarėlio pusrūsyje. Tame mažame kambarėlyje jaunieji gydytojai ne tik persirenginėdavo, bet rinkdavosi kartu aptarti bendrus reikalus, pasišnekučiuoti. Rezidentams buvo pasiūlyta persirenginėti drabužinėje.

Dar daugiau – Seimo sveikatos reikalų komitete (SSRK) buvo kurpiamas įstatymas, pagal kurį rezidentams būtų  tekę susimokėti už rezidentūrą. Nors visame pasaulyje šie gydytojai yra pati svarbiausia universiteto ir regioninių  ligoninių darbo jėga ir jiems mokami geri atlyginimai.

Grasinimas atimti kambarėlį buvo paskutinis kantrybės lašas. Jauni gydytojai ėmėsi veikti. Visose masinės informacijos priemonėse pasirodė daugybė pranešimų apie varganą rezidentų padėtį, tačiau Seimo Sveikatos reikalų komiteto (pirmininkas A. Matulas) naujo gydytojų rengimo įstatymo buldozeris pirmyn judėjo nesustodamas. Buvo ruošiamas įstatymas, kurio esmė buvo labai paprasta: valstybė jums duos darbo, o jūs gausite lengvatines paskolas, kuriomis galėsite susimokėti už tai, kad gaunate darbo.

Rezidentai svarstė, tarėsi, galvojo. 2007 metų gegužės 5 dieną jie surengė apskritojo stalo diskusiją, kurioje dalyvavo apie dvidešimt rezidentų. Tarp kviestinių svečių buvo ir šių eilučių autorius. Pradėjome veikti drauge. Buvo akivaizdu, kad be geranoriškos žiniasklaidos atstovų pagalbos tolimesnės pastangos skęs ministerijos, SSRK ir akademinės visuomenės įmantriai paspęstuose biurokratiniuose spąstuose.

Važiuodamas į  pirmąjį susitikimą su rezidentais, sugalvojau, kad reikia tiesiog susitikti su interneto naujienų portalo „Lrytas“ vyriausiuoju redaktoriumi Rimvydu Valatka, trumpai išdėstyti problemas ir paprašyti, kad atspausdintų jau paruoštą straipsnį. Rimvydo iki tol niekada nebuvau matęs ir niekada nepažinojau. Pokalbis buvo trumpas ir konkretus. Po dviejų savaičių „Lietuvos ryte“ pasirodė publikacija  „Laikas imtis tikros medicinos reformos“.

Buvo akivaizdu, kad tokių veiksmų nepakaks. Atsiminiau, kad telefoninės teisės  įprotis Lietuvoje yra dar labai gajus. Pagalvojau: ,,Esu nepriklausomos Lietuvos pilietis, todėl nejaugi  neturiu teisės paskambinti SSRK pirmininkui p. A. Matului ir tiesiog su juo pasikalbėti?”

Tikėjausi produktyvios diskusijos, tačiau pokalbis buvo labai sunkus: išklausiau  monologą apie tai, kiek daug valstybė daro gydytojų labui, apie nuostabų rezidentūros projektą. Vėliau ši trumpa įžanga perėjo į esminę pokalbio fazę – patriotizmo pamoką. Mano pašnekovas, nepalikdamas pauzių įsiterpti, trumpai ir drūtai apibendrino diskusiją: reikia būti patriotu ir grižti į Lietuvą… Įdomus ir kiek netikėtas „diskusijos“ posūkis – tiesiai į moralines aukštumas. Atsakiau taip pat trumpai: „Jums tapti patriotu yra daug lengviau – tereikia nutraukti reformą, kurią pradėjote.“ Čia mūsų pokalbis ir baigėsi. Ragelyje nebeliko pašnekovo balso – tik įkyrus pypsėjimas.

Antano Matulo tonas bei įkarštis liudijo apie begalinį norą ir toliau vykdyti iš anksto suplanuotą planą ir teikti rezidentams „lengvatines“ paskolas. Ką daryti toliau? Tuomet kreipiausi į Jungtinėje karalystėje gyvenančių lietuvius gydytojus ir kartu paruošėme viešą laišką Prezidentui, Premjerui, Sveikatos apsaugos ministerijai ir Seimo pirmininkui. Tą laišką komentavo dauguma nacionalinių ir regioninių masinės informacijos priemonių. Jis buvo paskelbtas likus vos dviems dienoms iki lemiamo SSRK posėdžio. Šiomis bendromis kolektyvinėmis pastangomis pavyko užkirsti kelią įstatymui, kuris Lietuvos gydytojų rengimo sistemą būtų nubloškęs į pasaulyje dar neregėtas žemumas.

Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacijos nariai, vadovaujami asociacijos prezidento Jono Korsako, veikė toliau, atkakliai diena iš dienos mynė įvairių institucijų slenksčius, rašė ilgus laiškus. 2008 metais Seime buvo patvirtintas naujas šiuolaikinis gydytojų rengimo įstatymas, sudarantis gerą pagrindą Lietuvoje kurti šiuolaikinę gydytojų rengimo sistemą. Tokią, apie kurią prof. Vilius Grabauskas yra sakęs: „Kurkime sistemą, kurioje norėtų dirbti jaunieji gydytojai.“

2009 metais, pasinaudojusi finansų krize, SAM pradėjo kurpti planus, kaip mažinti rezidentų atlyginimus. SAM pareigūnas Bartlingas pareiškė, kad rezidentų atlyginimas nemažės daugiau nei kitų gydytojų grupių. Jis teigė: ,,Rezidentų atlyginimas priklauso nuo valstybės biudžeto tikslinio finansavimo. Dėl Vyriausybės sprendimo mažinti bazinę algą nuo rugsėjo 1 dienos jų atlyginimas sumažėjo 4,7 proc. – tiek pat, kiek ir kitų valstybės tarnautojų. Negaliu pasakyti, kad rezidentų algos mažėja labiau nei gydytojų. Tačiau ministerija neplanuoja šiemet dar daugiau mažinti rezidentų algų, neketinama keisti jų atlyginimo koeficiento. Bet jei Finansų ministerija neskirs kitiems metams tiek lėšų, kiek prašome, teks mažinti rezidentų atlyginimo koeficientą. SAM derėsis, kad to nereikėtų daryti.“

Atrodo, kad SAM pareigūnai yra prasti derybininkai, nes rezidentams atlyginimas buvo mažintas du kartus: buvo mažinama ir bazinis atlyginimas, ir koeficientas. Rezidentų alga sumažėjo 25 procentais. Sveikatos apsaugos ministerija oficialiai informavo, kad, lyginant 2010 m. sausio vidutinį gydytojo atlyginimą su 2009 m. sausiu, jis sumažėjo 13,6 proc., arba 476 litais.

Statistikos departamento duomenimis, atlyginimas valstybės tarnyboje sumažėjo 7,9 proc., tuo tarpu visame ūkyje ir privačiame sektoriuje – 7,4 procentais, lyginant šių metų pirmąjį ketvirtį su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu. Viešojo valdymo ir gynybos sektoriuose per metus vidutinis darbo užmokestis mažėjo dar labiau – 18,1 proc., o atskirai skaičiuojant Ministro Pirmininko tarnybą ir ministerijas – mažėjimas siekė 21,2 proc.

Labai malonu, kad Lietuvos jaunieji gydytojai pateko tarp aukščiausias pareigas einančių politikų, teisėjų ir aukščiausių valstybės tarnautojų kategorijos. Vienintelė problema yra ta, kad šį kartą kalbama ne apie atlyginimų didinimą, bet apie mažinimą. Lietuvos jaunųjų gydytojų atlyginimas sumažėjo labiausiai – net 25 procentais.

Atrodo, kad tokia atlyginimų mažinimo politika galėtų tapti nauju socialinio teisingumo matu Lietuvoje. Tai būtų lietuviško teisingumo versija.

Kuo tavo ateities potencialas yra svarbesnis valstybei ir kuo tu gali ateityje įnešti didesnį indėlį į BVP, tuo daugiau reikia sumažinti atlyginimą šiandien.

***

P.S. Praėjusį trečiadienį Vyriausybė pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos siūlymui iki 2011 metų pabaigos pratęsti gydytojų rezidentų algų sumažinimą.

PrintFriendly

· · · · ·

Užvakar alfa.lt paskelbė mano straipsnį  “Myliu jus nepaprastai, Lietuvos žydai”.

Kai dirbau Klaipėdoje, pacientų tarpe turėjau daug žydų. Su dauguma iš jų užsimezgė ypatingas ryšys, paremtas abipuse pagarba, pasitikėjimu ir nuoširdžiu bendravimu.

Su keliais iš jų tapome draugais, ir beveik kiekvieno mano vizito į Klaipėdą metu susitinkame, pietaujame ir kalbame įvairiausiomis temomis.

Nors Lietuvoje jau nebedirbu šešti metai, vienas iš jų nuolat man skambina į Angliją, ir klausia medicininių patarimų. Kitas mano pacientas žydas, kurį operavau prieš dešimt metų ir kurį paskutinį sykį mačiau prieš aštuonis metus, po “Klaipėdoje” skelbto interviu kreipėsi į redakciją, paprašė mano telefono ir paskambino į Angliją vien tik tam, kad dar sykį padėkotų už gydymą ir pasišnekučiuoti. Nuostabūs tie žydai ….

Po alfa.lt paskebto straipsnio į FB parašė kitas žydas, kurio gyvenime nesu sutikęs ar matęs. Jis rašė

Gerbiamas Audriau!
Norėčiau padėkoti Jums uz Jūsų šios dienos straipsnį Alfa.lt
Ir dėkoju Jums, iš esmės ne už daug gražių žydų tautai skirtų žodžių, o už tai, kad nepabūgote. Baimė Lietuvoje – vienas iš pagrindinių bet kokio progreso stabdžių.
Nuoširdžiai

Baimė Lietuvoje – vienas iš pagrindinių progreso stabdžių. Ar įmanoma su tuo nesutikti?

PrintFriendly

·

Šiandien skelbiame ketvirtąją  2007 metais “Lietuvos žiniose” pasirodžiusio  straipsnio “Nacionaliniai medicinos fenomenai” dalį.

***

Praėjo 16 metų nuo nepriklausomybės ir norom nenorom kyla natūralus klausimas, kuo pasikeitė gydytojo darbo sąlygos nuo sovietinių laikų?

Jeigu ir pasikeitė, tai vargu ar į gerą pusę.

Iki šiol gydytojai dirba pagal sovietu išrastus “etatus”, iki šiol gydytojai tvarko ligonių eiles, iki šiol gydytojai “koduoja” ligos istorijas, – iki šiol jie atlieka daugybę tokių pareigų, kurias daugumoje Europos Sąjungos valstybių atlieka sekretorės, ligos istorijas koduoja tam paruošti žmonės, vadinami koduotojais, ligoniui lovos ieško ne gydytojas, o lovų vadybininkas, o į telefonų skambučius postuose atsakinėja ne slaugytojos, o skyriaus klerkas.

Sovietų laikais gydytojai visus vaistus surašydavo į vieną receptą, o Nepriklausomoje Lietuvoje gydytojai vieną vaistą rašo į vieną receptą, kur reikia nurodyti paciento asmens kodą, adresą, ligos kodą ir kodą,  pagal kurį vaistas yra kompensuojamas (tai jau darosi panašu į socialinio eksperto darbą).

Nejaugi viso to negalima surašyti į vieną receptą?

Arba kaip Jungtinėje Karalystėje, kai išrašas iš ligoninės prilygsta receptui, tuo sumažindamas gydytojo darbo apimtį.

Taip ir norisi paklausti, ar tam reikėjo 10 metų dieną naktį mokintis? O ką veikia farmacininkai?

Nejaugi jie penkis metus mokinosi vien tam, kad stovėdami prie langelio vaistinėje, pažiūrėtų į receptą, vėliau perskaitytų gydytojo instrukcijas ir tiesiog jas persakytų pacientui?

Visose Vakarų ligoninėse farmacininkai yra integruota ligoninės darbo dalis, jie rūpinasi, kad vaistas, kurį paskiria gydytojas, būtų skyriuje, reikalui esant peržiūri dozes ir tt.

PrintFriendly

·

Older posts >>

Theme Design by devolux.nh2.me