Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

CAT | Kita

Feb/11

2

Broliai šaunuoliai, viskas normaliai …

Labas,

nenoriu viešai reikštis apie temą “Terra incognita arba kodėl niekas nekalba apie klinikinius tyrimus”, – pavadinimas labai taiklus :) )))

Man jau seniai man vedėjas aiškina, kad jiems vykdyti PRIVALOMAS daktaro laipsnis, nes ten reikia “spec. išmanymo ir žinių”.

Toli gražu ir ne visiems laipsniuotiems tai prieinama zona.

Bet norėjau pasakyti kitką – tie “neturintys spec. išmanymo”, net normaliai negali žinoti, kokios vyksta studijos padalinyje, t.y. tavo nuolatinėje darbo vietoje.

Apskritai, į šitą, ir daugelį kitų temų man įkyriai skamba šitas gabaliukas http://www.youtube.com/watch?v=aUAnV6Atcjs nežiūrint to, kad jis orientuotas į Lt Show biznio virtuvę.

Man susidarė įspūdis, kad pats turėtum turėt subtilesnį muzikinį skonį, bet gal kaip nors ištempsi iki pusės :)

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

No tags

Jan/11

30

Sėkmingų kompanijų koncepcijos: orientacija į veiksmą. II dalis

3.     Pigus mokymasis. Dauguma kompanijų naudoja eksperimentavimą kaip pigaus mokymosi formą, kuri yra daug pigesnė ir naudingesnė, negu sudėtingas rinkos tyrimas ar nuodugnus centralizuotas planavimas.

“Prieš leisdami idėjai išsisemti ir kokiam nors griežtai racionaliam idėjos įvertinimui įtikinti mus, kad ji nebus veiksminga, mes užduodame sau kitą klausimą. Ar yra koks nors būdas, kaip mes galėtumėme pigiai paeksperimentuoti su šia idėja?”

Eksperimentas yra galingiausia priemonė naujovei įdiegti ir galbūt nėra taip plačiai, kaip reikėtų, taikoma. Tradicija nuslėpti truputį pinigų, šiek tiek darbo jėgos ir užsiimti kažkuo, kas nesutampa su pagrindine kompanijos specializacija, yra laiko patikrinta. Praktiškai kiekvienas svarbus “GE” laimėjimas per pastaruosius porą dešimtmečių kilo iš kokios nors “nuslėpimo” formos. Pavyzdinės kompanijos daugiausia eksperimentuoja kartu su pagrindiniu vartotoju.

4.     Eksperimentavimo aplinka. Difuzijos proceso esmė yra tai, kaip pradedama. Pradžia – tai toks trapus momentas. Jūs pradedate nuo paprastos medžiagos, nuo dalykų, kuriuos lengva pakeisti, ir ten, kur jūsų atramos pagrindas kompanijoje aiškus. “Viskas buvo blogai,- kalbėjo jis.- Aš nežinojau, nuo ko pradėti. Todėl aš pradėjau nuo administracinio-ūkinio darbo. Tai buvo vienintelis dalykas dėl kurio visi sutarė, ir todėl jį lengva buvo sutvarkyti.

Pradedant įgyvendinti darbo gerinimo priemones, labai svarbu tuoj pat susitelkti ties apčiuopiamais rezultatais.

Užuot dėję pastangas nukreiptas nugalėti pasipriešinimą, ko žmonės nėra pasiruošę daryti, išsiaiškinkite, ką jie yra pasiruošę daryti.

Beveik neišvengiamai, kai vadybininkai sėkmingai užbaigia projektą, jie turi daugybę idėjų, kaip organizuoti tolesnius žingsnius.

5.     Supaprastintos sistemos. Padalinio prezidentas gavo pasiūlymus, kaip pasiruošti interviu su klientu. Trumpiausias buvo išdėstytas 57 puslapiuose. “P&G” veiksmų kalba – sistemų kalba – yra legendiniai vieno puslapio raštai “Aš ką tik pateikiau keletą rekomendacijų, kaip pakeisti kai ką mano skyriaus strategijoje. Jos užėmė puslapį su ketvirčiu ir buvo grąžintos. Raštas buvo per ilgas.”

Deupree labai nemėgo kokių nors memorandumų, viršijančių vieną mašinraščio puslapį. Jis dažnai grąžindavo ilgą raštą su rezoliucija: “sutrumpinkite iki to, ką aš galiu suprasti”. “Aš nesuprantu sudėtingų problemų. Aš suprantu tik paprastas problemas”. Iš dalies mano darbas yra išmokyti žmones suskaidyti sudėtingus klausimus į daug paprastų dalykų. Tada mes visi galime veikti protingai”.

Vieno puslapio atmintinė labai naudinga. “Aš galiu priversti skyriaus valdytoją parašyti 70 puslapių pasiūlymą per vieną naktį. Ko aš, atrodo, negaliu padaryti, tai gauti vieno puslapio analizę, sakykim grafiką, kuris parodo tendenciją ir prognozę, ir po to praneša: “Štai trys priežastys, kurios gali pagerinti rezultatą; o štai kitos trys, kurios gali jį pabloginti”.

Pirmas žingsnis į romano parašymą – tai parašyti vieno puslapio tikslų išdėstymą. Jeigu jums nesiseka aiškiai išdėstyti savo mintis viename puslapyje, vargu ar jūs toli pažengsite su savo romanu. Tai gana banali tiesa literatūroje, tačiau nežinoma daugeliui biznierių. Todėl nėra keista, kad pagrindinės prielaidos pasimeta 100 puslapių investavimo pasiūlymuose.

Dauguma valdymo pagal tikslus sistemų, su kuriomis teko susipažinti, apima iki 30 metinių tikslų vienam vadybininkui. Aišku, kad niekas negali įvykdyti daugiau negu keletą veiksmų per kelis mėnesius. “TT” atvirai pripažysta faktą: “Mes visa tai jau praėjome. Kiekvienas vadybininkas turėdavo visą pluoštą tikslų. Bet laipsniškai mes karpėme, karpėme ir karpėme. Dabar kiekvienas vadybininkas turi vieną svarbų tikslą per metų ketvirtį. Galima tikėtis – ir tai daroma – kad darbuotojas atliks tą užduotį.

“Trys – penki tikslai per metus – tai maksimumas (“Monsanto”).

“HP” antrina šiai nuomonei: “Mūsų strateginiuose planuose pagrindinis punktas yra padalinio vadovo trys – penki tikslai metams. Mums praktiškai nereikia finansinių rodiklių. Vienintelė priežastis, kodėl aš jais naudojuosi, tai noras padaryti laimingus skyrių valdytojus. Jeigu jie sieks šių tikslų, finansiniai rodikliai pagerės savaime.

6.     Arčiau vartotojo. Geriausios kompanijos realiai yra arti vartotojų. “Mes susipažinome su daugybe mikroekonomikos teorijų, ir atrodo, kad vienintelis dalykas, kurį ekonomistai suvokė per keletą šimtmečių darbo, yra tai, kad kviečių augintojai, tobulos konkurencijos sąlygomis negali gauti didelio papildomo pelno.

Bulvių traškučiai gali būti klasikinis vienarūšės produkcijos pavyzdys. Kaip ir fermeriai, bulvių traškučių gamintojai neturėtų gauti didelio pelno ir išsiskirti iš kitų tokios produkcijos įmonių. Tačiau “Frito – Lay” kasmet parduoda bulvių traškučių daugiau kaip už du milijardus dolerių, beveik visos šalies rinkoje turi dalį, siekiančią 60 – 70 procentų ir gauna pelną, kurio pavydi visos maisto pramonės įmonės.

Kodėl? Labiausiai stebina jos 99,5 proc. Aptarnavimo lygis. Ką tai reiškia praktiškai? Tai reiškia, kad “Frito” daro tai, kas iš pirmo žvilgsnio ekonomiškai nepateisinama. Kompanija gali išleisti keletą šimtų dolerių, kad pasiūstų sunkvežimį su pora 30 dolerių vertės dėžių bulvių traškučių, siekdama papildyti kokios nors parduotuvės atsargas. Atrodytų, kad taip nesusikrausi pelno.

Tačiau kompanijoje paplitę pasakojimai apie prekybos atstovus, kurie net blogiausiu oru atveš traškučių dėžę ar padės sutvarkyti parduotuvę po uragano ar kokio nors nelaimingo atsitikimo. Beveik visada galima truputį sutaupyti, sumažinti išlaidas 1-2 proc. Tačiau “Frito”” vadovybė, kurią domina dalis rinkoje ir pelnas, pati negesins savo prekybinio įkarščio.

Tie, kurie patys nepardavinėja, gyvena vadovaudamiesi paprasta taisykle: “Tarnauti pardavimui”. Nors gamybos valdytojas, vertindamas pagal tradicinius kriterijus, ar nepažeidžia jis išlaidų biudžeto, bet, neabejotina, jei prekyba kliba dėl prekių stokos, jis nesvyruodamas vers gamybos personalą dirbti viršvalandžius, kad tik prekybininkai gautų visa, ko jiems reikia. Jei jis taip nedarys, jam bus primenama iš visų pašalių.

PrintFriendly

·

Jan/11

26

Atsakymai į simaitis.lt blogerio dr. Audriaus Šimaičio klausimus

Kai Nomedai nusiunčiau kelis klausimus, vienas iš jų buvo toks: kaip gali viename asmenyje tilpti ir menotyrininkė, ir vertėja ir žiniasklaidos analitikė, ir pradedančioji politikė?  Ji man atsakė, kad į tokius klausimus neatsakinėja, nes  jų nesupranta. Gal tuomet patys pamėginkime rasti atsakymą į šį klausimą. Mūsų pašnekovė – Nomeda Repšytė, kuriai teko studijuoti bei dirbti Danijoje, Škotijoje bei Kanadoje. Po ilgo emigracijos laikotarpio  Nomeda prieš kelis metus grįžo į Lietuvą.

****

 

1992 metais susidėjai lagaminus ir išvažiavai studijuoti, dirbti ir gyventi į pasaulį? Kodėl išvažiavai?

Krautis nelabai buvo ką tada 21-erių metų studentei, užteko ir vienos tašės.  Man teko augti Žaliakalnyje Kaune, kur tarpukario neprigulminga Lietuva niekur nebuvo dingusi.  Sovietmetis egzistavo, bet lyg kažkur anapus tvoros, – tiek daug pastangų pirmiausiai tėvai ir kitu suaugusieji dėjo, kad mus, vaikus, apsaugotų kiek įmanoma geriau ir ilgiau nuo susidūrimo su okupacinės sistemos ypatumais.  Tiems žmonėms, o paskui ir man pačiai niekada nebuvo abejonių, kad Nepriklausomybės atkūrimas yra tik laiko klausimas.  Sovietai buvo absoliutus blogis, vienareikšmiškai.

Tad nebuvo sudėtinga sugalvoti atsakymą į klausimą „Kuo būsi, kai užaugsi?“  14 metų vaikui buvo aišku: „Vienaip ar kitaip pabėgsiu iš Sovietijos, galų gale atkaksiu į JAV, verbuosiuos į CŽV šnipus ir kenksiu sovietams visom jėgom, kad tik greičiau ta sistema žlugtų.  Bet prieš tai baigsiu bent Peterburgo universitetą“.  Paskui, žinia, viskas pradėjo keistis ir, kaip visada būna tokių įvykiu metu, viršgarsiniu greičiu.  Kai kūrėsi Kaune Sąjūdžio iniciatyvinė grupė 1988 m. birželio 10 d. niekas neįtarėm, kad tebuvo likę iki Kovo 11-sios mažiau nei dveji metai.

Neįtarėm tada, kad buvo likę mažiau nei metai iki kito bent man ir, drįstu teigti, daugeliui, o gal net ir kiekvienam kauniečiui svarbaus 1988-1990 m. įvykio – Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo.  Ne vienam tarpukario Lietuvos universitetas, 1930 m. pervadintas VDU, buvo legenda, su kuria augom, vienas iš laisvos tarpukario Lietuvos ir Kauno simbolių.  1989 m. balandžio 28 d. konferencijos Kaune metu „Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas” buvo paskelbtas VDU atkūrimo aktas.  Pasaulis grįžinėjo į įprastą jam tvarką.  Šnipų jam dar irgi reikėjo, bet ne tokių, kokiu norėjau būt.  Teko gyvenimo scenarijų papildyti naujais siužetiniais vingiais.  Bet pirmiausiai reikėjo įgyti universitetinį išsilavinimą.

Pasirinkimas, savaime suprantama, buvo akivaizdus: VDU.  Tie pirmieji dveji treji metai, kurie oficialioje VDU istorijoje kol kas yra nudeleguoti į nedidelį footnote‘ą, buvo magiški.  Dar egzistavo stojamieji egzaminai, 1989 m. konkursas buvo 8,3 pretendentų į vieną studijų vietą, 1990 m., jei neklystu, 7,6.  Tokių konkursų nebuvo tuo laiku regėję nei tuometinio Kauno medicinos instituto Gydomosios medicinos fakultetas, nei geriausios Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto specialybės.  Ne šiaip sau mus, pirmuosius stojimus, praminė labai greitai mieste Tautos žiedu.  Iš karto atvyko dėstytojai iš JAV, Prancūzijos, Italijos, Australijos, Šiaurės šalių, kurie atsivežė ir kitokias žinias, ir kitokius darbo metodus („Studentas nemokinamas, studentas nesimoko, studentas studijuoja“), ir kokybiškai kitokį bendravimą, kuris grindėsi partneryste, o ne hierarchijomis.

Kad ir kaip buvo gerai VDU, vis tik buvo aišku, kad tuo metu nei Lietuvos bibliotekos, nei dėstytojų korpusas, nei pačios specialybės, išskyrus keletą technologinių KPI, bus adekvačios ateityje.  Na, ne vienas norėjom ir kuo greičiau tiesiog pamatyt, pauostyt, paragaut, pačiupinėt, paklausyt, kas gi tie supuvę Vakarai, nuo kurių taip mus saugojo.  Studijų galimybių kitose šalyse tuo metu buvo daug, reikėjo, jei taip galima pasakyti, netingėt pasilenkt ir pasiimt nuo žemės.  Pasklidome to meto VDU studentai po pačias įvairiausias šalis.  Man pavyko išvykti į Daniją, nes tas regionas domino nuo seniai, kadangi niekada neatrodė, jog Lietuva yra slaviškos Vidurio Europos dalis, bet Baltijos jūros regiono kraštas.  Vėliau dar buvo studijos Škotijoje, Kanadoje.  Kokios?  Humanitarinės.  Dailės istorija, kuri vėliau transformavosi į vizualios kultūros studijas, o jos tokios tarpdisciplininės, kad reikia žinot ne tik kuo skiriasi akvarelė nuo akvatintos, būtis nuo buities, bet ir perprasti ekonomiką, statistinius metodus, neurologiją ir ne tik.  Tuo ir tapau – žmogum su visai neblogu išsilavinimu, bet be specialybės.  Tik Peterburge studijuoti taip ir neteko, aš ten nebuvus nuo 1991 m. birželio.

 

Po 15 lygiai taip pat netikėtai nusprendei grįžti į Lietuvą. Kodėl nusprendei grįžti?

Taip, grįžau po 15,5 metų, pritrūko vos trijų dienų, kad būtų preciziškai tikslu.  Tiesą sakant, 1992 m. rugpjūčio 22 d., kai trys VDU kursiokai sėdom į rytinį LAL reisą į Kopenhagą, nei vienas negalėjom pasakyti, kada vėl pamatysim Kauną, ar tikrai mes jį vėl pamatysim.  Tuo metu buvo visai neaišku, ar sovietinė okupacija tikrai baigėsi, ar neatsiras ir vėl tie burokiniai zagranpasportai, į kuriuos klijuodavo ne tik „Leidimas išvykti“, bet ir „Leidimas grįžti“, tik nebūtinai abu, ir kuriuose kiekvienas gaudavom sunkiai atpažįstamą vardą ir pavardę, nes jas perrašinėdavo iš rusų į prancūzų pagal 19 a. standartus.  Vėliau, jau po Rusijos finansinės krizės 1998 m., buvo aišku, kad grįžimas bus kiekvieno individualus sprendimas, išorinių kliūčių tam jokių nebeliko.

Nebuvo mano sprendimas grįžti netikėtas.  Vėl tenka kalbėti apie tarpukario žmones, kurie be kita ko buvo ir pasakojimai apie tai, kaip po Vasario 16-sios iš įvairiausių pasviečių pradėjo grįžti išsilavinę, kiti jau ir solidžias tarnybas bei verslus turėję lietuviai, nes reikėjo kurti Valstybę.  Beje, visi tarpukario prezidentai, premjerai ir bent 80 proc. ministrų turėjo, kaip šiandien sakytume, ilgalaikės gyvenimo užsienyje patirties.  Tą patį – grįžo namo – darė ir mano šeimos nariai, kurie po 1918 m. parkako kas iš Rusijos, kas iš Amerikos.  Mano ir pačios tokia nuomonė – išvykai, pabuvai, grįžai.  Be to ir VDU studento priesaika juk nepasimiršo, nes tam ir duota 1989 m. rugsėjo 1 d., kad nepasimirštų, kad ja vadovautųsi kiekviena ir kiekvienas, ją sakęs, kasdien be išeiginių ir šventinių: „Aš, VDU studentas/-tė, iškilmingai pasižadu: visas įgytas žinias skirti savo Tėvynei, dosniai jas dalinti visiems Lietuvos žmonėms vardan gėrio, grožio, doros ir niekad nenaudoti jų vardan pikto“.

Ko tave išmokino gyvenimas emigracijoje?

Pamenu, kad tie reti vakariečiai, kuriuos sutikdavome sovietmečiu, paskui pirmieji gausesni jų būreliai ne vienam mums atrodė stokojantys kuklumo, tiesmuki, norintys dominuoti, – sąrašą galima pratęsti vos ne visais įmanomais neigiamais tokio tipo epitetais.  Neva nuskriausto ir pažeminto povyza yra tikrasis kuklumas, nesugebėjimas aiškiai išdėstyti savo minčių ir įvardinti norų – diplomatija, nors tai viso labo taktikos individo, siekiančio, kad juo kažkas rūpintųsi.  Stebina labiau, kad 20 metų neužteko perprasti, kas yra kas, pradėti vertinti tai, ką skandinavai vadina gennemslagskraft (gennem – per, slag – smūgis, kraft – jėga), nusakantį ryžtą, fokusuotą tikslo siekimą ir rezultatų pasiekimą, nors Valstybės atkūrimas 1918 m. ir Nepriklausomybės atgavimas 1990 m. be tokių savybių būtų buvę neįmanomomis misijomis.  Neseniai mano adresu buvo paleista replika „Repšytė atitrūkus nuo Lietuvos“ – suprask, nuo posovietinės Lietuvos.  Nežinau tiksliai, kokios prasminės intonacijos, ar ketinta buvo sumenkinti, ar dėl kokios kitos priežasties, bet man šis apibūdinimas – didžiausias komplimentas ir patvirtinimas, kad tie 15,5 metų praėjo tikrai ne veltui.

Kitas dalykas, kurį labai greitai supranta ne vienas, ilgiau pagyvenęs svetur, yra užsitvirtinantis visam supratimas, kad nacionalinė valstybė ir kultūra yra tarp pamatinių europiečio, o ir amerikiečio vertybių.  Jie ne gėdijasi, bet didžiuojasi, kad yra švedai, prancūzai, škotai, kanadiečiai.  Jie kritiškai vertina ir savo politikus, ir verslą ne visada glosto, ne visais savo istorijos epizodais vienodai žavisi, bet tokios liguistos saviniekos savo kilmei, savo abiems mažajai ir didžiajai Tėvynėms, savo valstybėms, kokią galima aptikti lietuvių tarpe, jie neturi, nepraktikuoja ir net nelabai suvokia, kad tai galima būtų daryti.  Mes juos gluminam savo naiviais mėginimais aiškinti, kad „Tėvynė ten, kur pinigai, o ypač – kur geros socialinės išmokos“, „Lietuvoje ateities nėra“, kad nesvarbu, kuria kalba pats kalbi kasdien, ar tavo gimta kalba kalbės ir tavo vaikai.  Bet tuo pat metu net ir tolerantiškiausiomis laikomose šalyse anksčiau ar vėliau supranti, kad svečias kaip ta žuvis – pradeda dvokt trečią dieną.  Nėra klausimas, kaip pats jautiesi kažkur kitur, vietiniam visada lieki atėjūnas, svetimas, – tegul ne nekenčiamas, toleruojamas, bet niekada iš tikrųjų nemylimas.

Domiesi Lietuvos sveikatos apsauga, jos pokyčiais. Gal galėtum pasidalinti savo įspūdžiais.

Pirmas tikras kultūrinis šokas po grįžimo ištiko būtent sveikatos apsaugoje.   Visur kitur daugiau mažiau pasirodė panašu, nors ir ne identiška, nes taip tiesiog negali būti, kadangi kiekviena šalis turi savo ypatumus.  Praėjus metams po grįžimo prireikė pasitarti su šeimos gydytoja.  Problema buvo nerimta, net ir liga šiuolaikinio medicinos mokslo nelaikoma, nors ir įkyri.  Užsiregistravau iš anksto, atėjau irgi šiek tiek prieš nurodytą lapelyje laiką.  Koridoriuje prasėdėjau tikrai daugiau kaip valandą, nors gydytoja plušo be pertraukų.  Norėjo galvoti, kad patekau į Grūto parką ar Jonas Vaitkus pastatė „Sovietinio bunkerio“ tęsinį.  Kitaip nesugalvoju, kaip įvardinti ir po 20 metų sovietinį atributą, kuris užgriūva pacientą – eiles.  Visas jas tris: (i) su talonu, (ii) be talono, (iii) „Aš tik paklausti/atnaujinti receptą/prasitęsti biuletenį“.  Po to buvo galimybės pamatyti ir medicinos personalą ilgais, lakuotais nagais stacionaruose, ir pažymų pardavinėjimą vairuotojams ir šaunamojo ginklo savininkams neatliekant būtinų patikrinimų.  Nesiimu apibendrinti, nes tikrai ne visomis Lietuvos gyvenimo sritimis tenka bent minimaliai susidurti, bet būtent sveikatos apsauga leido ekskursiją back to the USSR.  Gal net turistams iš vakariau esančių šalių galėtume siūlyti tokias ekskursijas į gydymo įstaigas?  Mažoka, tikrai mažoka pokyčių per tuos 20 metų į šiuolaikiškumo pusę.

Labiausiai vis tik stebina pačių medikų – ir slaugos, ir gydytojų – abejingumas patiems sau.  Korupcija toje sistemoje bujoja ne pirmas ir ne antras dešimtmetis, visa tai pasiekė tokius mastus, kad visuomenė nebelinkus galvoti, kad medicinos sektoriaus darbuotojai verti kokios nors atjautos.  Žadnost‘ frajera pogubila?  Toks vaizdas, kad šitoje srityje yra potraukis skausmui, emociniams ir psichologiniam.  Lyg medikai patys tarp savęs vykdo varžybas, kuris dabar iš jų gali pakelti daugiausiai mobingo, reketo, žeminimo, energingiau dalyvauti šešėlinėje ekonomikoje, kieno gi skausmo slenkstis pats aukščiausias.  „Kankinkit, budeliai, smarkiau“, kaip rašė klasikė.  O kam to reikia?  Mažos dozės streso ar skausmo retkarčiais gali veikti teigiamai, bet kada  tai vyksta diena dienon, metų metais, tai tampa tiesiog perversiška aplinka.  Medikai taip pat visas savo srities bėdas linkę suprimityvinti ir sutapatinti su, jų manymu, neadekvačiomis pajamomis ar atlygiais kitomis formomis.  Sveikatos apsauga yra valstybinio sektoriaus dalis, o jis jokiame krašte nėra itin didelius atlygius siūlantis.  Nelabai tenka skaityti ar girdėti medikų nepasitenkinimą, tarkime, nepakankamomis galimybėmis nuolat tobulėti, negalėjimu išsakyti savo nuomonės.  Kol standartinis lietuviškas medikas (jaunystėje) svajos tik apie naują visureigį, o ne apie Nobelio premiją, tol bus blogai ir patiems medikams, ir juos išlaikantiems mokesčių mokėtojams.  Kiekvienas laisvas rinktis, pasekmes taip pat.

Daug mano pažįstamų, draugų, kolegų teigia: „Vienas nieko nepakeisi“. Tai tampa jiems pretekstu tylėti, nebandyti nieko keisti, tiesiog plaukti pasroviui ir galvoti – vieną dieną vis tiek kas nors pasikeis. Kaip tu paaiškinti tokią mąstyseną? Kas tai?

Puiku, kad vyrauja toks suvokimas.  Jei vienas individas galėtų pakeista ir dar daug, tai tokia aplinka vadintųsi labai paprastai – diktatūra.  Kita vertus, toks pastebėjimas džiugina ir dėl to, kad – sąmoningai ar ne – supratimas formuojasi, kad ne tik tu pats vieno negali padaryti, bet ir kitas vienas negali padaryti visko.  Ir nesvarbu, ar kalbėtume ar prezidentę ar sniego kasėją.  Manau, kad tai rodo, jog po truputį pramokstame demokratijos pagrindų, kitaip tariant, ateina suvokimas, jog demokratijoje ilgalaikiai ir tvarūs pokyčiai priklauso ne nuo vieno, bet nuo grupės, sugebančios kooperuotis, pastangų.  Kada individas generuoja pokyčius, jaučiasi esąs įtrauktas į vykstančius procesus, mato savo galimybes juos įtakoti, vėliau toks individas taip pat stengsis tuos pageidautus pokyčius apginti, tobulinti toliau.  Taigi, viskas yra tvarkoj, kad individas suvokia, jog nei revoliucijos, nei evoliucijos šiais laikais nevyksta dėl vieno žmogaus įnorių.  Toks yra demokratijos paradoksas: negali tikėtis, kad kas nors pasieksi vienas, bet taip pat negali tikėtis, jog kažkas kitas be tavo įsitraukimo ką nors pakeis.

Lengviausia dabar būtų drėbtelt ką nors stereotipiško apie baudžiauninko tapatybę, sovietmečio traumas, nors niekas nesako, kad visuomenė nekenčia nuo negydomo potraumatinio sindromo.  Kita vertus, mes lyginame Lietuvą ir mūsų kultūrą su kitomis šalimis, kurių kiekviena turi savo specifiką, ir užsižaidžiame su gan sąmoningai daromomis išvadomis ne mūsų naudai.   Lietuviai nesam labai toli nuo mūsų tradicinio kaimo, kurio gyvenimo ritmą diktavo gamta, kur viduržiemio ramybę ir nuobodulį keisdavo didelio įgudimo ir greito reagavimo reikalaujantis skubos laikotarpis, kurio metu reikėdavo dirbt tiksliai ir kryptingai, kad būtų pavykęs metų derlius.  Bet save lyginame su industrializuotomis šalimis, kur individas visai gerai jaučiasi, būdamas didelio, stabiliai veikiančio mechanizmo varžtelis, kur lengvai išsitrina ribos tarp dienos dalių, metų laikų.  Pamirštame ir labai elementorišką tiesą, kad bet kokioje grupėje būna ir lyderiai, ir jų pasekėjai.  Tuo tarpu mes lyg linkę reikalauti iš kiekvieno būti lyderiu, kas nei įmanoma, nei reikalinga.  Pagalvojęs ir Tu, ir aš tikrai galėtume vardinti situacijas, kur teko imtis lyderiavimo, o kur labai komfortabliai buvom tik sekantys lyderiais.  Nespauskime visko į vieną standartą, neguldykime kiekvieno į  Prokrusto lovą, ir tada viskas bus gerai.

Kas tai yra – laisvė?

Kas yra Laisvė?  Įvykęs gyvenimas.  Gyvenimas, įvykęs kaip nuotykis.  Ir pagrindinė Kauno pėsčiųjų gatvė.  Einam, pasipikeruosim po ją, kaip tik sekmadienis.

2011-01-23, Žaliakalnis, Kaunas

PrintFriendly

Jan/11

24

Septyni plius, minus du (sąmonės vartai). II dalis

4.     Žmonių grupės. Dar viena plati sritis, kurioje veikia septynių taisyklė. Jau senai pastebėta, kad lyderio savybes turi maždaug vienas iš dešimties žmonių, o optimalus žmonių grupės, kolektyvo dydis – 7.

Žinoma šis skaičius svyruoja priklausomai nuo klausimų, kuriuos turi spręsti grupė, sudėtingumo. Kuo uždaviniai sudėtingesni, tuo mažesnė grupė. Šią tendenciją akivaizdžiai demonstruoja lėktuvo ekipažo dydis, pareigų paskirstymas raketinuose dalinuose ir t.t.

Jeigu grupei keliami uždaviniai gana nesunkiai įkandami, tai paprastai ją sudaro apie 10 žmonių. Ši formulė nuo seno taikyta visų šalių kariuomenėse: senovės Romos, mongolų – totorių ir t.t. Jeigu grupė didelė (pvz.: 30 Žmonių) ir jai vadovauja vienas formalus vadovas, tai neabejotinai atsiras subkolektyvai su savo lyderiais. Tą reiškinį galime stebėti ir mokyklų klasėse, ir studentų grupėse bei kiekviename kitame kolektyve. Kalbant apie žmonių grupes ypač reikia išryškinti du aspektus.

Pirma, toje pat grupėje neturi būti dviejų asmenybių su išreikštomis lyderio savybėmis arba jų funkcijos turi būti aiškiai atribotos. Antra,  kiekvienas grupės narys turi aiškiai suvokti, kokie uždaviniai ir tikslai grupei keliami, kokias funkcijas atlieka kiekvienas grupės narys ir grupė visumoje. Pavyzdžiui krepšinio komanda. Visi krepšininkai moka varyti kamuolį, mesti į krepšį, perdavinėti kamuolį. Tačiau šalia to egzistuoja ir tam tikra specializacija: centro puolėjas, krašto puolėjai, gynėjai.

Panašią specializaciją mes matome ir futbolo komandoje: puolėjai, saugai, gynėjai, kurie dar savo ruožtu skirstomi pagal krašto ar centro pozicijas. Bet kurio kolektyvo vadovas, kad būtų užtikrinta sėkmė, turi atlikti trenerio funkcijas: sukurti kolektyve draugišką psichologinį klimatą, įvertinti kiekvieno nario sugebėjimus ir grupės potencialą visumoje, įvertinti kiekvieno grupės nario galimybes tobulėti, pagal tai kiekvienam sudaryti lavinimosi programą ir sekti jos įgyvendinimą, o tuo pačiu suformuluoti visos grupės tikslus ir paaiškinti jos nariams, kokie jie ir  kodėl būtent tokie.

5.     Analizė ir sintezė. Bene esminiai mūsų mąstymo komponentai, kurių pagalba atliekame tyrimus ir apibendrinimus. Abu šie mąstymo procesai taip pat remiasi ne kuo kitu, o septynių taisykle. Taigi analizė – tai kokio nors reiškinio suskaidymas į paprastesnius komponentus, ko pasekoje kiekvienas iš komponentų toliau gali būti tiriamas atskirai, lyginamas tarpusavyje ir t.t. Sintezė gi yra atvirkščias procesas, kuris leidžia daiktus ar reiškinius jungti į vieną visumą pagal tam tikras bendras savybes.

Galima būtų sakyti, kad ši septynių taisyklė yra tokia paprasta ir akivaizdi, kad nelabai ir vertėtų ją atskirai išskirti ir užakcentuoti, bet praktikoje jos nepaisymas yra toks dažnas ir lemia tiek daug klaidų valdyme, kad į tai neatkreipti dėmesio būtų neteisinga.

Iš kitos pusės, šios paprastos taisyklės svarbą paliudija tas faktas, kad beveik visos esminės geriausių kompanijų valdymo koncepcijos remiasi būtent ja. Jos negalima nepaisyti pasirenkant bet kurį valdymo modelį ir net piramidinėje valdymo sistemoje, galvojant apie vidurinę valdymo grandį, šią taisyklę visada reikia atsiminti.

Taigi toliau jau lieka kiekvienam pačiam įvertinti, kiek kuris valdymo modelis siejasi su šia taisykle ir kurios geriausių kompanijų koncepcijos paremtos šia taisykle.

***
Šimaitis.lt: apie tai kituose Ramūno straipsniuose

PrintFriendly

·

Jan/11

19

Nepakeitus pamatinių dalykų, nieko nepasieksi

Skaitau Jūsų straipsnius ir, atrodo, kad skaitote mano mintis. O gal dauguma panašiai galvoja, tik nedrįsta to viešai išsakyti?

Tai baimė išlikusi nuo sovietų laikų, baimė pasipriešinti viršininkui, administracijų nuomonei, o gal noras išlaikyti tą savo gana „šiltą“ statusą, paremta vidutinišku atlygininu ir tam tikra korupcija.

Dirbi ne per daug sunkiai, gauni patenkinamą atlyginimą, dar prisiduri iš pacientų, – ko daugiau reikia? Pradėsi kritikuoti viršininkus, gali ir to netekti. Juk jie visagaliai, kada norės,  galės tau pakenkti. Juk nėra gydytojo (žmogaus) be kaltės. Taip ir valdoma minia, leidžiant tam tikrą korupciją, – kad visi tylėtų!

Puikus Jūsų straipsnis apie rezidentų paruošimą. Absoliučiai teisus. Buvau JAV prieš penkiolika metų, lankiausi ligoninėse ir mačiau, kaip dirba rezidentai. Mačiau, kaip kantriai asistavo jaunesniajam rezidentui vienas iš žymiausių JAV chirurgų.

Jokio pavydo, jokios konkurencijos baimės, o tik noras išmokyti jauną žmogų ko nors naujo!!! Oponentai tuoj pultų prieštarauti, – profesorius už tą mokymą gauna didelis pinigus. Bepigu jam mokyti. Sutinku, kad jis tai daro ne už dyką, kad gauna gerą atlygį. O mūsų korifėjai visai nesuinteresuoti užsiauginti sau konkurentus, dar nuvilios paciento pinigus.

Be to ir atlygio už rezidento mokymą arba visai negauna, ar gauna minimalų. Tam ir toleruojama korupcija, kad mūsų gydytojai nepradėtų reikalauti apmokėjimo už darbą, koks yra Europos Sąjungoje. Štai ir uždaras ratas.

Nepakankamas apmokėjimas už paslaugas, maži atlyginimai, dideli darbo krūviai. Pabandyk tokioje situacijoje panaikinti korupciją, tuoj sugrius visa medicinos sistema. Juk visų neišgaudysi ir nesusodinsi į kalėjimus.

Reikia išeities ieškoti kitur. Padarius reformą, o nepakeitus pamatinių dalykų, nieko nepasieksi. Medikai dar labiau bus išnaudojami, jaunimas bėgs į užsienį. Mano nuomone:

1. Turi būti žymiai padidintas medicinai finansavimas (tik per paslaugų įkainius, o ne skiriant pinigus įrangos pirkimams, nepamatuotų projektų įgyvendinimui). Medicininė visuomenė pati nusprestų, kur tuos pinigus panaudoti.Tuo tarpu dabar direktoriai didelę dalį pinigų išgrobsto.

2. Turi būti padidinti  medicinos personalo atlyginimai, prilyginant juos Europos Sąjungos vidurkiui, nustatant tam tikrus diferencijuotus atlyginimus, neperžengiančius tam tikrų numatytų ribų. Administratoriai neturėtų teisės mokėti specialistui kiek nori, kai trūksta specialistų ar tiems, kurie toleruoja jų politiką.

3.Turėtų būti mažinami medicinos personalo darbo krūviai. Juk gydytojų, dirbančių naktimis ir dideliais krūviais, išgyvenamumas labai trumpas.

Jei tai nebus įgyvendinta ir toliau, tempsimės uodegoje, skęsime korupcijos liūne.

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

No tags

Prieš kelias dienas gavau laišką (žemiau). Giedrė (pavardė žinoma) gyvena ir dirba viename iš Lietuvos miestų. Ji pasidalijo asmenine patirtimi, vieną iš pirmųjų kartų savo gyvenime susidūrusi su sveikatos apsauga. Ką mes galėtume patarti Giedrei? Ką jūs toliau darytumėte Giedrės vietoje?

****

Labas vakaras,

rašau su nuoskauda širdyje… esu labai nusivylusi sveikatos priežiūra Lietuvoje… Norėčiau trumpai papasakoti kokią „dovanėlę“ teko gauti švenčių proga…

Kaip šeimos gydytoja nustačius diagnozę „iš akies“ visą mėnesį gydė ne nuo to,  ko reikia… Kaip teko susidurti su GKK tikrinimo komisija… ir patirti patyčias… pašaipius žvilgsnius ir komentarus… Negalėjau patikėti, kad šitaip elgiasi su sergančiu žmogumi… Kaip su ašarom akyse išsireikalavus tyrimų paaiškėjo tikroji diagnozė, liga, kuri buvo visą mėnesį negydyta…

Kaip GKK pirmininkė elgėsi ir šnekėjo kitą dieną, gavus tyrimų atsakymus… Kaip siūlė tartis, kad nesikreipčiau ir niekur neičiau, o nuoskaudas geriau palikčiau seniesiems metams…

Už jų klaidas mes mokame savo sveikatos kaina… O už klaidas atsakyti reikia…

Turbūt rašau ir skundžiuosi ne pirmoji… bet kol nesusidūriau su tuo negalėjau patikėti, kad Lietuvoje gydytojai elgiasi šitaip… O juk už sveikatos apsaugą iš mūsų algų išskaičiuoja didelias sumas…

Kur dingo bent paprasčiausias žmogiškumas….

Pagarbiai,

Giedrė

***

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

No tags

Jan/11

9

Streikuoti ar ne? O gal tiesiog nuosekliai dirbti?

Prieš dvi dienas lryto svetainėje pasirodė informacija apie tai, kad Čekijos gydytojai nutarė streikuoti. Net ketvirtis Čekijos gydytojų, remiami jų profsąjungos “Lok” (Lietuvos gydytojų sąjungai analogiška organizacija), padavė pareiškimus, jog jie nuo kovo 1-os dienos išeina iš darbo. Čekijos gydytojai teigia, jog per dvidešimt metų valdžia nieko nepadarė, kad pagerėtų gydytojų situacija.

Nors iš pirmo žvilgsnio streikas gali atrodyti patrauklia akcija, aš asmeniškai esu prieš tokius veiksmus.

Ne tik dėl to, kad tai išbalalansuoja sveikatos apsaugos sistemą , bet tai iš dalies ir pačių medikų savo bejėgiškumo pripažinimas.

Pripažinimas to fakto, kad medikai ištiesę ranką dvidešimt metų laukė, kol vyriausybė jiem sukurs gerovę. Nė vienoje valstybėje dar neatsitiko taip, kad vyriausybė sukurtų gerovę be pačių medikų kaip bendruomenės indėlio.

Jei patys medikai neturės aiškios vizijos ir tikslų pasiekti, – medicinos viziją kurs vyriausybė ir Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). O kas tai yra SAM ir vyriausybė? Tai tiesiog žmonės, kurie pateko į tas pozicijas. Jei medikų bendruomenė silpna, SAM ir vyriausybė pasirenka  pageidaujamus konsultantus, – gerai jei tie konsultantai atspindi gydytojų bendruomenės ir visuomenės ineteresus.

Deja, bet lietuviškieji konsultantai beveik be išimties padaro tokius planus, kurie naudingi visų pirma jų ratui ir ligoninei. O po to tie patys konsultantai skėsčioja rankomis ir aiškina, kad valstybė nedaug nuveikė. Tai jeigu ir streikuoti – tai prieš ką ir už ką? Juk tai – tiesiog mūsų paties bejėgiškumo konstatavimas.

Reikia nuosekliai, vieningai ir pastoviai dirbti taip, kad tie konsultantai per SAM ir per vyriausybę negalėtų mūsų manipuliuoti.

Kitas streiko minusas yra tai, kad rimtos ir konstruktyvios derybos po jo yra sunkios. Net jei ir pasiseka streiko metu, tai sukuria regimybę, ka tokiu būdu galima kažką pasiekti ir neskatina noro pastoviam, nuolatiniam veiksmui.

Klasikinis atvejis – Lietuvos gydytojai prieš septynis metus buvo pasirašę deklaraciją, kad streikuos. Tada vyriausybė nusileido ir pasirašė atlyginimo kėlimo protokolą. Atlyginimai šiek tiek pakilo. Po to (iš gydytojų pusės) – kapų tyla ….

Taigi ar įvyko rimtas ir esminis pokytis per septynis metus?

***
Paveiksliukas iš http://dryicons.com/
PrintFriendly

·

<< Latest posts

Older posts >>

Theme Design by devolux.nh2.me