Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Emigrantei

2009 m. vasaris

Laba diena, …

Su įdomumu perskaičiau Jūsų laišką. Kaip jau minėjau ankstesniame laiškelyje, neperdėsiu, sakydamas, kad mūsų mintys ir išgyvenimai yra labai panašūs.

Įsitikinęs, kad mes bendradarbiausime ir toliau, nes būtent tokių žmonių patirtis kaip Jūsų – neįkainuojamas dalykas Lietuvai. Žaviuosi Jūsų drąsa –  palikti gerą darbą… ir grįžti į Lietuvą. Aš pasirinkau kiek kitokį kelią. Aš labai norėčiau grįžti į Lietuvą, tačiau nenoriu grįžti į tokią medicinos sistemą, iš kurios išvykau savo noru. Taip gimė mintis apie šį projektą.

Tik iš pirmo žvilgsnio šis projektas galėtų atrodyti „atsitiktinis“ ar „futuristinis“ – taip jį pavadino vienas iš lietuvių gydytojų, dirbančių JK.

Asmeniškai mano ir žmonių, kurie įsteigė Jaunųjų gydytojų asociaciją, kelias iki šio projekto buvo labai ilgas ir akmenuotas. Apie tai ir papasakosiu. Kadangi šie faktai gali dominti ir tuos žmones, kurie dalyvauja projekte arba daug žino apie jį, šio laiško kopiją permesiu ir jiems.

Visada norėjau ir esu įsitikinęs, kad visada norėsiu dirbti tik daktaru, o administraciniam darbui skyriau ir skirsiu tik mažą dalelę nuo savo klinikinio darbo su pacientais. Taip pat labai noriu ir siekiu, kad pastoviai tobulėčiau savo profesiniame gyvenime. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios 1995 metais išvažiavau iš Vilniaus Santariškių ligoninės į naujai steigiamą Klaipėdos jūrininkų ligoninės kardiologijos centrą.

Labai džiaugiuosi, kad buvau vienas iš tų, kurie sukūrė tvirtus pamatus tolimesniam kardiologijos vystymuisi Vakarų Lietuvoje. Apie 1999–2000 metus tapo akivaizdu, kad ligoninėje vyrauja atmosfera, kurioje tarpsta žmonės, turintys mažai ambicijų vystyti kardiologiją. Iki 2004 metų ligoninės vyr. gydytojui pateikiau du pasiūlymus, kaip toliau organizuoti kardiologijos darbą. Jie abudu buvo atmesti be jokių motyvų ir diskusijų. Iš esmės tai buvo pasiūlymas steigti kardiologijos kliniką (centrą).

Ligoninėje yra 5 kardiologijos padaliniai, tačiau  nėra labiau vienas su kitu susijusių padalinių. Jau tada ligoninėje buvo Chirurgijos klinika, kuri jungė pilvo chirurgiją, ginekologiją ir kardiochirurgiją. Kas yra bendro tarp šių disciplinų. Tik vienas dalykas – skalpelis. Nuo 2005 metų ligoninėje atsirado du padaliniai: III-iasis kardiologijos skyrius  ir Širdies aritmijų ir reabilitacijos klinika.

Norėčiau išdėstyti kai kurias šių padalinių įsteigimo aplinkybes. Vyr. gydytojas man vis teigė ir teigia, kad naujų padalinių steigimas yra sudėtingas dalykas. Pažiūrėkime, kiek tame yra nuoseklumo ir logikos.

III-iasis kardiologijos skyrius buvo įsteigtas iš karto kitą dieną, kai būsimoji skyriaus vedėja apsigynė disertaciją. Ši daktarė nėra baigusi kardiologijos rezidentūros. Kardiologe tapo po to, kai ligoninės administracija Bendrosios terapijos skyrių per vieną naktį konvertavo į kardiologijos skyrių, ir po kiek laiko visi ten dirbę terapeutai tapo kardiologais. Tai buvo 1997–1998 metais. Tada pagal įstatymus tai buvo įmanoma.

Įdomi šios istorijos tąsa yra tai, kad KJL vyr. gydytojas po kiek laiko irgi apsigynė disertaciją, kurios tema labai panaši į III-iasis  kardiologinio skyriaus vedėjos temą.

Vyr. gydytojas visada labai norėjo būti „mokslininku“. Gal Jums teko būti Klaipėdoje? Tuomet turbūt matėte, kad Klaipėdos jūrininkų ligoninę  (360 lovų) ir Klaipėdos universitetinę ligoninę  (1000 lovų) skiria tik tvora.  Vieša paslaptis taip pat yra tai, kad šios ligoninės yra pačios aršiausios konkurentės visoje Lietuvoje. Klaipėdos universitetinei ligoninei vadovauja prof. Vinsas Janušonis, kuris yra habilituotas mokslų daktaras.

Taigi priežasčių vyr. gydytojui turėti mokslinį laipsnį galėtų būti labai daug. Viena iš jų – noras tapti Klaipėdos universiteto dėstytoju. Kadangi šio universiteto vieno iš fakulteto dekanų yra ligoninėje dirbantis kardiologas prof. A. Kirkutis, kuris visada turėjo ambicijų tapti Kardiologijos Centro vadovu ir reikėjo patenkinti bent dalį jo ambicijų. 2007 metais Klaipėdos jūrininkų ligoninėje atsiranda naujas struktūrinis padalinys, kuris pasivadino Širdies aritmijų diagnostikos, gydymo ir reabilitacijos klinika. Ši klinika jungia III-iąjį kardiologijos skyrių bei aritmologijos operacinę bei reabilitacijos lovas. Ką bendro turi reabilitacija su aritmologija? Tai tikrai pirmoji klinika pasaulyje ir galime tuo “didžiuotis”.

Per tą laiką vyr. gydytojas atmetė šiuos pasiūlymus: įsteigti 24 valandų kardiologijos postą, kurti dienos kardiologijos stacionarą (pasiūlymai buvo iš mano kolegų tarpo) ir mažą kardiologijos stebėjimo padalinį prie priėmimo skyriaus.

Šiame kontekste, mano nuomone, nėra nieko keisto, kad mano  pasiūlymas steigti Kardiologijos centrą buvo atmestas. Toks darbo organizavimas ir mano asmenybė bei siekimas viską tvarkyti profesionaliai tiesiog trukdytų asmeninėm vyr. gydytojo ambicijoms.

Kai kas iš komentatorių internete sako, kad šiame „konflikte“ yra daug asmeniškumo. Gal ir taip. Jei asmeniškumu vadinama pastanga užkirsti kelią išsikerojusiems absurdams, tai tada taip. Jei tai vadinamas mano noras grįžti ir gyventi kitaip nei prieš išvažiuojant, tada taip. Finansine prasme aš Lietuvoje vargu ar gyvenčiau geriau.

Dirbu konsultantu JK, kur uždirbu labai gerus pinigus. Be to dar dirbu ir  privačioje ligoninėje Duchy Hospital  bei bendrauju su kita privačia firma, kuriai teikiu širdies echoskopijų komentarų paslaugas. Darau labai daug angioplastikų procedūrų su stentavimu. Artimiausiu metu turėčiau būti paskirtas intervencinės kardiologijos vadovu savo ligoninėje „Royal Cornwall Hospital“. „Lrytas.lt“ rašė, kad aš dirbu Londone, bet tai yra netiesa – antraštę jie uždėjo neatsiklausę manęs. Tiesa, pastaruoju metu Anglijoje įsisavinau daryti tokią procedūrą, kokią Anglijoje atlieka tik 3–4 gydytojai JK. Europoje iš viso yra padaryta apie 400.

Manau, kad šios problemos nėra mano „asmeninės“ – jos tiesiog yra mūsų visos sveikatos apsaugos sopuliai.

Šiais dalykais taip detaliai ir smulkiai dalinuosi iš dalies dar ir dėl to, kad internete prie „Lrytas.lt“ publikacijos  pasirodė įvairių šlykščių ir itin negarbingų komentarų.

Todėl labai noriu, kad žmonės, kurie palaiko projektą arba žino apie jį, žinotų apie mane daugiau, ir iš pirmų lūpų. Artimiausiu metu planuoju sukurti savo asmeninę internetinę svetainę, kurioje taip pat norėčiau atsakyti į tą šmeižtą bei neteisybę, kurią skleidžia „garbingi“ interneto komentatoriai.

Tačiau prieš tai norėčiau, kad tuos atsakymus išgirstumėte Jūs.

Apie tai, kad esu nelietuvis. Kai kurie komentatoriai įvardija ir mano kilmę – esu žydas.

Esu tikrų tikriausias lietuvis. Mano mama yra iš Matiešionių kaimo, Prienų rajonas. Jos vyriausias brolis Jonas Kazlauskas buvo labai žymus baltistas, įsteigęs tarptautinį baltų filologijos žurnalą. Buvo labai žinomas baltų filologas pasaulyje, 38 metų tapęs profesoriumi ir dekanu. 1970 metais buvo pakviestas skaityti paskaitų į JAV. Tais metais paslaptingai dingo. Rastas po 3 mėnesių paieškų Neries upėje. Apie tai daug rašė užsienio spauda. Šeima ir užsienyje visada galvojo, kad tai buvo slaptųjų tarnybų darbas.

Prof. Jonas Kazlauskas ir poetas Justinas Marcinkevičius buvo geriausi draugai. Marcinkevičiaus mama mirė, kai jis buvo labai jaunas, dėl to jis su baltu pavydu žiūrėdavo į mano močiutę. Apie tai jis rašė knygoje „Dienoraštis be datų“. Skyrelis rodos vadinasi „draugo daina“ – ten pasakojama apie mano dėdę Joną Kazlauską ir mano močiutę Joaną Kazlauskienę.

Mano tėvas Ramutis Šimaitis yra nuo Girdžių kaimo, Jurbarko rajone. Mano senelis dalyvavo kovose už Lietuvos laisvę 1918 metais. Už tai gavo iš valstybės dovanų žemės ir valstybinį apdovanojimą. Dauguma jo brolių taip pat kovojo už Lietuvos laisvę. Nieko nuostabaus nebuvo, kad okupavus rusams Lietuvą, mano tėvas įsijungė į partizaninę kovą. Už tai rusai jam skyrė 25 metų nelaisvės bausmę. Jis buvo ištremtas į Džezkazgano anglies kasyklas, kur po kiek laiko kartu su kitais „prasikaltusiais“ suorganizavo sukilimą dėl nepakenčiamų darbo sąlygų. Jis buvo vienas iš sukilimo vadovų. Už tai gavo „pelnytą“ bausmę – įkalinimą iki gyvenimo galo. Tada jį pervedė į Verchneuralsko kalėjimą, kur kalėjo labiausiai prasikaltę. Ten kurį laiką kalėjo ir Solženycinas. Pusantrų metų jis gavo valgyti tik duonos ir vandens. Išgyveno. Stalinas mirė. Grįžo į Lietuvą. Baigė mediciną, apsigynė du mokslinius darbus. Po Lietuvos nepriklausomybės tapo profesoriumi (tai buvo jo svajonė) Vilniaus Gedimino Technikos Universitete. Netikėtai mirė 2002 metais, jam buvo 74 metai, nors dar dėstė ir buvo aktyvus.

Tai toks nelietuvis aš esu.

Dėl to, kad galiu būti žydas. Jei taip būtų, aš tikrai neprieštaraučiau. Netgi džiaugčiausi, nes žydai yra viena iš mano labiausiai mylimų nacijų (kaip ir visos kitos). Labai gerbiu juos, tarp jų yra mano gerų draugų. Kai kurie iš jų tapo mano mokytojais profesinėje karjeroje. Žydus laikau Dievo angelais, pasklidusiais po visą pasaulį.

Internete yra pasirodę komentarų apie mano religines pažiūras. Taip esu Bahajų Tikėjimo (Baha‘i Faith) atstovas. Ir tuo labai didžiuojuosi. Šiame Tikėjime nėra dvasininkų, todėl niekaip negaliu būti ir niekada nebuvau dvasininku ar „sektos vadovu“. Ši nepriklausoma religija yra registruota kaip nevalstybinė organizacija prie Jungtinių tautų ir jos būstinė yra 2-ame aukšte Niujorke JT būstinėje. Bahajų Tikėjimas propaguoja visų religijų vienybę, todėl gerbiu visų religijų atstovus. Jis taip pat propaguoja mokslo ir religijos vienybę. Bahajų Tikėjimas propaguoja aukščiausius moralinius ir dorovinius standartus, kurių bandau siekti savo gyvenime. Bahajai negali būti politinių partijų nariais, todėl politiku niekada nebūsiu. Gerbiu juos ir manau, kad kartu veikiant, galima daug nuveikti visų mūsų labui. Bahajų Tikėjimas skatina Tėvynės meilę, dėl to viskas, ką dariau iki šiol ir ką dabar darau, kyla tik iš to.  Tik tai ir  sieja mūsų projektą ir mano religinius įsitikinimus.

Apie „internautų“ komentarus dėl mano įstojimo ir mokslinių darbų. „Internautams“ pritariu tik dėl vieno dalyko – būtų labai gerai, jei tuo pasidomėtų žurnalistai. Bet jiems bus nelabai įdomu – nes ras tik pozityvią informaciją. Mokyklą baigiau vienais penketais (tada tai buvo aukščiausias balas), aukso medalio negavau, nes ankstesniais metais mokiausi blogiau. Kai stojau, buvau vienintelis išlaikęs visus stojamuosius vienais penketais. Taigi buvau pirmas iškart po aukso medalininkų.

Universitete buvau vidaus ligų propedeutikos būrelio nariu. Tada darėme darbą „Kavos poveikis tulžies pūslės kinetikai ultragarsinių tyrimų duomenimis“. 1988 metais darbas buvo priimtas į tarptautinę konferencijai, bet tais laikais išvažiuoti nepavyko.

2002 metais apsigyniau daktarinę disertaciją, kurioje tyrinėjau ankstyvąją aterosklerozę ir kaip ją gydyti didelėmis atorvastatino dozėmis. Tuo metu tai buvo naujovė, ypač Lietuvoje. Iš straipsnių įsisavinau naują metodiką, kurią įdiegiau Lietuvoje. Vėliau šios metodikos pamokinau Santariškių gydytojus prof. A. Laucevičiaus prašymu (dr. E. Šubkovas ir dr. Abraitis). Buvau vienas iš pirmųjų Lietuvoje gydytojų, kurio (o ne firmos) iniciatyva buvo pradėtas klinikinis tyrimas. Suieškojau būdų, kaip į Lietuvą įvežti oficialiai acetilcholiną, kuris šiaip lašinamas į akis. Teko ilgai diskutuoti su klinikinių tyrimų komiteto pirmininku dr. D. Stakišaičiu, kol pavyko įrodyti, kad acetilcholinas gali būti lašinamas į širdies arterijas.

Šiam tyrimui Pfizer firma man nemokamai davė vaistus – tai toks jos indėlis. Už tai jiems labai dėkingas. Kaip to dėkingumo išraišką paskaičiau dvi paskaitas, už kurias neprašiau jokio honoraro. Kad viskas būtų kuo skaidriau pats Jūrininkų ligoninei pasiūliau, kad iš dalies kompensuosiu koronarogafijos išlaidas. Atsisakiau pasiūlymo tuos tyrimus deklaruoti ligonių kasai ir kad ligoninė gautų už tai pinigų. Maniau, kad tai nesąžininga. Buvau pasiruošęs sumokėti savo pinigais, bet gerai, kad atsirado rėmėjas (giminaitis). Na, o neapmokamų 3 mėnesių atostogų prie savo išlaidų nepriskaičiuoju. Iš tiesų būtų labai šaunu, kad tuo pasidomėtų žurnalistai. Išeitų straipsnis „Kaip rašyti mokslinį darbą Lietuvoje (for dummies)“.

2004 metais išvykau iš Lietuvos į Australiją, po to į 2005 metais – į Jungtinę Karalystę. Visada galvojau apie Lietuvą ir ką geriau būtų galima padaryti, remiantis geriausia kitų šalių patirtimi. Pradėjau rašyti straipsnius, daugumą iš jų galima rasti internete (įvedus mano vardą ir pavardę). Supratau vieną dalyką – reikia pradėti nuo rezidentūros, nes mitas apie gerą Lietuvos gydytojų paruošimą mano galvoje sugriuvo vos tik pradėjus dirbti Australijoje ir pamačius, kiek ten moka ir sugeba rezidentai. Natūralu, kad mano ir jaunų aktyvių ir pilietiškai mąstančių rezidentų keliai 2007 metais susikryžiavo. Nuo to laiko veikiame kartu. Na bet visa tai – atskira epopėja, apie kurią papasakosiu kitą sykį.

Pagarbiai,

Audrius

PrintFriendly

Comments are closed.

Theme Design by devolux.nh2.me