Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Prezidentūrai

2009 m. vasario mėn.

Labas rytas, Raimonda,

Norėčiau padėkoti už laiką, kurį Jūs paskyrėte susitikimui su manimi. Buvo labai malonu, kad Prezidentas sutiko parašyti sveikinimą rezidentų organizuotai konferencijai.

Manau, kad konferencija buvo itin sėkminga. Vertinu tai lygindamas su tuo, kas buvo prieš dvejus metus ir dabar. Pats svarbiausias pasiekimas turbūt yra tai, kad susirinko visos pusės drauge ir išsakė savo pozicijas. Tai yra labai svarbu ir sukuria savotiškas gaires tolimesnei veiklai. Šiame ankstyvajame periode dialogas ir konstruktyvus bendravimas yra sunkiai įsivaizduojamas, nes tokia yra natūrali tikrų procesų eiga.

Pirmajame etape yra daug emocijų, kartais net asmeniškumų. Tai natūralu, nes atsiradus naujoms idėjoms, naujoms organizacijoms, įvyksta pasaulėžiūrų, filosofijų, skirtingų mąstymų ir kartų susidūrimas.

„Konfliktas“ yra neišvengiamas. Svarbiausia yra tai, kad visos pusės turėtų surasti galimybių pereiti į dialogą, diskusiją, bendradarbiavimą. Be jo joks progresas bus neįmanomas. Kaip tai padaryti, yra didelis klausimas. Tikiu, kad tai įmanoma. Tame Prezidentūra galėtų atlikti svarbų vaidmenį.

Iš asmeninės pusės po šių dviejų vizitų supratau kelis dalykus. Lietuvos medicinos laukia ilgas ir labai sunkus vystymosi kelias. Visuose lygmenyse (asmeniniame, ligoninių, organizacijų, visuomeniniame ir t. t.) vyrauja didelė apatija, nenoras keistis, įsiklausyti, intrigos, apkalbos ir netikėjimas, kad kažkas gali turėti skaidrių minčių.

Tačiau pati svarbiausia kliūtis bet kokiam progresui yra korupcija. Ne siaurąja prasme (papirkimas pinigais), bet plačiąja („Vikipedijoje“ korupcija lot. corruptio – „gadinimas“, „papirkimas“) – piktnaudžiavimas patikėta galia, siekiant asmeninės naudos. Tai ne tik pasinaudojimas tarnybinėmis galiomis viešajame sektoriuje, bet gali pasitaikyti visur, kur asmens galia grįsta visuomenės pasitikėjimu: versle, sporte, religinėse organizacijose, žiniasklaidoje.

Kitas įdomus fenomenas, kurį pastebėjau diskutuodamas su vienu psichologu, yra Stokholmo sindromas. Psichologas manęs klausia: „O kaip tavo kolegos ligoninėje?“ Sakau: „Kai diskutavome asmeniškai, net 4 skyrių vedėjai palaikė, tačiau, kai reikėjo nueiti pas vyr. gydytoją, tai nuėjo ne visi 4, o du, kurie atstovavo 4. Tada jis pasakė: „Dauguma jų serga Stokholmo sindromu.“ Tai psichologinis reiškinys, kai auka per ilgą laiką prisiriša prie savo skriaudėjo. Labai įdomus pastebėjimas.

Dar įdomesnę mintį pastebėjau Danguolės Jankauskienės viename iš pranešimų: „… nėra nieko sunkiau organizuojamo, labiau abejotino sėkmės atžvilgiu ir pavojingesnio įgyvendinant, nei pokyčių inicijavimas… Novatoriaus priešais tampa visi tie, kurie klestėjo senoje santvarkoje, ir tik abejotinas palaikymas sklinda iš tų, kurie klestės naujoje. Toks jų nepalaikymas – iš dalies dėl konkurentų baimės… ir iš dalies todėl, kad žmonės yra nepatiklūs, niekada iš tiesų netikintys naujais dalykais, nebent patys juos išbandę sava patirtimi“ (Makiavelis, „IL Principe“).

Iki kitų susitikimų Lietuvoje,

Audrius

PrintFriendly

Comments are closed.

Theme Design by devolux.nh2.me