Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Jan/10

13

Dr. L. Sidrys: Aklos motinos skundas

Aklos motinos skundas šį laišką iš Lietuvos su pagalbos šauksmu neseniai gavo dr. Sidrys. Kadangi tai nėra labai izoliuotas reiškinys, manome, jog jis vertas didesnio dėmesio. Juo labiau, kad į Lietuvą nuolat plaukia vaistų, medicinos aparatūros ir ekspertų patarimų srautas. Daug kam kyla klausimas, ar visa ta pagalba pasiekia eilinį pilietį, kuris neturi „ryšių ir kyšių”. Skaitant šį laišką, atrodo, kad nelabai.

Patekusi į nesveikatos akliduobę, noriu prašyti jūsų pagalbos. Prieš porą metų beveik apakau, dabar dešine akim visiškai nebematau, o kairiąja šiek tiek dar matyti, bet vis blogiau. Toks regėjimas viską atima: negaliu normaliai bendrauti su dukryte, negaliu skubėti, sunku apsipirkti, vargi¬na didelė prieblanda tamsoje. Darosi baisu gyventi. Jei ne mano dukrytė, beliktų atsisėsti kamputyje ir laukti galo. O dabar mano mergaitė auga, laksto, domisi ir klausinėja. Aš ne visada galiu jai būti pilnavertė mama. Mano akių jau niekas negelbsti – nei akiniai, nei vaistai, nei dar kas. Dešiniojoje akyje prieš pusketvirtų metų dėl traumos buvo pažeista tinklainė, nuo tada prasidėjo dažni skausmingi uždegimai. Kartą, einant gatve, tarytum kažkas akyje trūko, lyg kokia užuolaida nusileido, bet dar buvo matyti šviesa, neryškūs vaizdai. Po poros savaičių mane nukreipė į klinikas. Ten 20 dienų į akis leido vaistus (emoksipiną, trenvalį) ir lašino plečiančius lašelius, kol dešiniąja akim visai nebemačiau. Dabar matau tik ryškią šviesą. Toliau atsisako visos ligoninės bei klinikos gydyti. Sako, jog kraujagyslės sutruko, ir kraujas visiškai užliejo akį. Mūsų medikai tokios sudėtingos operacijos negali atlikti. Kairiojoje akyje silpnėjantį regėjimo procesą taip pat sustabdyti neįmanoma, nes pas mus Lietuvoje nėra tokių sąlygų ir ga-limybių pagydyti, neturime vaistų, tinkamos aparatūros. Aš pati net konkrečios diagnozės nesužinojau. Vieni gydytojai diagnozuoja vienaip, kiti – kitaip; vieni sako, jog visa tai įvyko dėl buvusios traumos, kiti – kad dėl cukrinio diabeto, kuriuo susirgau, būdama 4 metų amžiaus. Jokių komplikacijų nejaučiu, net pati negaliu patikėti, kad šitiek metų turiu tą ligą. Dabar man žymiai blogiau, o akys – didžiulė tragedija. Aš nežinau, ką bedaryti. Padėkit, daktare, kad mažoji Gaustutė turėtų nors šiek tiek stipresnę, reginčią mamą. Žinoma, jeigu nebūtų dukrytės, niekad nedrįsčiau jūsų trukdyti.

Atsako dr. Sidrys: „Nuo ketverių metų jūs sergate cukriniu diabetu. Tai rimta liga, kuri sukelia akies tinklainės pakitimus. Tinklainėje pradeda vystytis nesveikos ir trapios kraujagyslės, kurios išlieja kraują į patį akies centrą, todėl šią akių ligą būtina gydyti lazeriu. Taip dažniausiai panaikinamos nesveikos kraujagyslės ir išvengiama kraujavimo. Jūsų dešinė akis pilna kraujo, todėl mato tik šviesą. Būtina tą kraują išvalyti operuojant. Operacija vadinama “vitrektomija.” Kartu su laišku gavau ir jūsų ligos istoriją iš Vilniaus San-tariškių ligoninės akių skyriaus. Pasirašė skyriaus vedėja.

Gydytoja rašo, kad 1991 m. Kauno akių klinikose jus gydė „Angioprotectors” ir vitamino B bei C skiediniais. Šie vaistai buvo adata įleidžiami prie akies. Nei vitrektomijos, nei lazerinio gydymo. Nuo 1991 m., atrodo, nieko nebuvo daroma, tartum gydytojai jus paliko likimo valiai. Kauno akių klinikos vis giriasi argoniniu lazeriu, kuris gydąs diabetikų tinklainę. Esu keletą kartų lankęsis Kauno akių klinikoje, bet man lazerio niekada neparodė, tik sakė, kad jį „remontuoja”. Nežinau, kodėl Kaunas nebandė Jūsų gydyti lazeriu, kai jį pataisė. Vilniuje tokio lazerio nėra.

Visiems žinoma, kad buvusioje sovietų nemokamoje medicinos sistemoje norint gauti geresnių vaistų ar daugiau dėmesio savo problemoms, gydytojams reikėdavo sumokėti slapta, po stalu. Gal jūs per mažai pinigų pasiūlėte? Gal ne tam siūlėte? Gal ten argoninį lazerį „taupo” tik saviesiems, nomenklatūros nariams? Labai gaila, kad Lietuvoje medicina dar šiandien yra grindžiama melu. Skelbiama, kad gydymas nemokamas, o privačiai reikalaujama užmokesčio. Valstybė gydytojus nemokamai aprūpina patalpomis, instrumentais, vaistais, pagalbiniu personalu, o pacientas, kuris turėtų būti gydomas be atskiro užmokesčio, turi mokėti už paslaugas. Kauno klinikos jūsų negydė lazeriu, nebandė vitrektomijos, o paguldė ir kasdien leido adatas prie akies. Tai labai skausminga, nes Lietuvoje vartojamos bukos, nevienkartinės adatos.

Leido „Angioprotectors” ir vitaminus. Niekur neįrodyta, kad šie skiediniai, Įleisti prie akies turėtų kokios vertės. Tokiu būdu Vakarų pasaulyje negydoma. Vakaruose tokie gydytojai už panašų gydymą būtų nubausti. Nežinau, kodėl Kaunas nebandė padaryti dešinės akies vitrektomijos. Jei patys nemoka atlikti šios operacijos, galėjo paprašyti užsieniečių pagalbos. Juk geležinės uždangos dabar nėra, saugumas neriboja lankymųsi Lietuvoje. 1992 metais Kaune lankėsi vitrektomijos specialistas. Pietų Karolinos valstijos profesorius Pakalnis. Jei neklystu, jis atliko šešias operacijas. Kodėl jūsų nepašaukė iš Vilniaus, kad prof. Pakalnis pakonsultuotų? Jeigu patys nebando, tai kodėl kitiems neleidžia pabandyti išgelbėti regėjimą? Paskutinė galimybė: išvykti gydytis į užsienį. Praėjusį mėnesį gyd. Albertas Valavičius, Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerijos kadrų skyriaus viršininkas, savo šeimos narį atvežė gydytis į Kanadą. Gal jis teiktųsi ir Jums padėti?

„Draugas”, 1993, gegužės 25

PrintFriendly
FacebookTwitterGoogle GmailGoogle BuzzPosterousDiggRedditShare

·

Comments are closed.

<<

>>

Theme Design by devolux.nh2.me