Prieš kelias savaites po svetainėje “lrytas.lt” skelbto straipsnio  apie tai, kad pasaulio čempionui nepavyko patekti į valstybės finansuojamą vietą,  Facebook’e vyko karštos diskusijos.

Šiame straipsnyje buvo teigiama, kad Lietuvoje “specialistų poreikius lemia abiturientų norai ir programų populiarumas, o  ne valstybės prioritetai”.

Nomeda Repšytė O abiturientų norus savo ruožtu formuoja žiniasklaida, kurios veikimo mechanizmų jaunimas nemokomas perprasti. Metai iki abitūros retas kuris žino, kuo bus, kai užaugs.

Audrius Šimaitis Čia jau turbūt yra viso švietimo ir netgi pačių tėvų sugebėjimo nukreipti savo vaikus bei auklėti jas kaip asmenybes problema.

Nomeda Repšytė Vaikus dabar auklėja ekranas.

Audrius Šimaitis O šiuolaikinis ekranas faktiškai yra altoriaus pakaitalas.

Nomeda Repšytė Gal greičiau totalitarizmo atmaina?

Audrius Šimaitis Gal greičiau tai yra totalitarizmo pakaitalas. O psichologiniame lygmenyje – tai turbūt emocinio intelekto (EQ) deficitas, užpildomas televizine informacija. Lietuvoje vis akcentuojamas IQ, kuris geriausiu atveju lemia tik 20 proc sėkmės. Visai užmirštama (tiesiog gal net nežinoma), kad likusią sėkmę lemia EQ.

Nomeda Repšytė Ekranas šiuo atveju yra ne tik televizinis, bet ir kompiuterinis. Vakaruose apie “the society of spectacle” pradėta rašyt dar iki 1970. Dabar ir Lietuvoje tas vyksta. t.y. “Ką darytum su blondine? – Pasisiųsčiau”

Giedrė Paunksnienė ar tai nepanašu į rinkos dėsnį: yra paklausa atsiras ir pasiūla?

Nomeda Repšytė Taip, jei mus tenkina visiška dehumanizacija ir žmogaus komodifikacija.

Giedrė Paunksnienė rinkoj būna ir atvirkščiai: iš pradžių pasiūla, o paskui ir paklausa

Nomeda Repšytė Šiais laikais dažniausiai pasiūla ir eina prieš paklausą. Bet kai matai, kas ir kaip jauno žmogaus “kuo būsiu, kai užaugsiu” formuoja, viską palikt rinkai darosi tiesiog per žiaurus eksperimentas su žmogum, t.y. mumis pačiais.

Aušra Pumprickienė bet tai kokia tai nesąmonė… viską lemia mokykliniai pažymiai. o paskui laužomi žmonių likimai

Giedrė Paunksnienė Na, pasakysiu kaip mokytojos dukra: pažymiai yra svarbu, jie įvertina, kaip, lyginant su kitais mokiniais, konkretus mokinys įsisavino žinias, idealiu atveju pagal jo galimybes. O kaip mama galvoju: kaip galiu padėti savo vaikui, kad likimai nebūtų sulaužyti? Tik ar jis teisingas, sužinosiu greičiausiai per vėlai, kad kažką galėčiau pakeisti. Taikli pastaba, Aušra!

Laura Buinevičiūtė ką čia filosofuot daug. Juk tikriausiai yra tarnybos (o jei nėra, tai tuoj bus įkurtos), kurios numato, kiek kokių specialistų Lietuvoje reikės ir pagal tai finansuoja atitinkamą skaičių vietų įvairiose mokymo istaigose. Niekas čia nieko nelaužo, nėra kiekvienas iš mūsų toks jau reikšmingas, kad kas nors švaistytų laiką mūsų likimų laužymui ))

Audrius Šimaitis nežinau, kaip kitose srityse, bet medicinoje tai apie tai negirdėjau. Specialistų planavimas būtų labai svarbi sritis. Dabar tai atlieka vienas-du SAM biurokratai – bet panašu, kad į jų paskaičiavimus niekas nelabai kreipia dėmesio. Visi kalba, kad Lietuvoje per daug gydytojų. Bet gal tuomet tarkime reikia jų mažiau ruošti? Jei medikų vietų Lietuvoje ateityje tiek daug nereikės, juk taip mes paruošime potencialius emigrantus. Ir šiaip idealiu atveju specialistų poreikį turėtų planuoti drauge: specialistų draugijos, regionai kartu su SAM ir gal universitetais.

Anžela Slušnienė Dėl specialistų planavimo tai ir tarnybos yra, ir biurokratų pakanka, ir universitetų paraiškos rezidentūrų vietom, tačiau viskas prasideda ne kiek ir kokių reikia specialistų, o kiek turime tam pinigų, o dar migracijos problemos…

Nomeda Repšytė Audriau, medikų (ir gydytojai, ir slauga) nėra per daug, jiems tiesiog teks persikvalifikuoti iš, pvz., pediatrų į geriatrinės medicinos žinovus, nes senatvės slauga yra garantuotai augantis sektorius Europoje. Bet nuo šių metų mes pradėjome kristi į tikrą demografinę duobę, – šiais metais vien pirmokų mažiau 22 tūkst. lyginant su pernai. Emigrantas visada gali nuspręsti grįžti, o negimę savo laiku vaikai niekada neatsiras.

Audrius Šimaitis Sutinku su tuo Anžela, tačiau kiek prie to prisideda ir kiek yra skatinamos specialistų draugijos tame dalyvauti? Kaip tarkime paaiškinti fenomeną, kad Lietuva turi daugiausia gydytojų Europos Sąjungoje, o daugelyje regionų yra įvairiausių specialistų trūkumas? Juk tam lėšų nereikia? Kaip atsitinka, kad beveik visi, kurie atkakliai nori, sugeba pasilikti Santariškėse arba KMUK? Šios ligoninės yra pertekę specialistais, o jų truūksta rajonuose. Nejaugi Lietuva turi tiek daug pinigų, kad gali sau šitą leisti? Specialistų planavimas taip pat turėtų apimti ir naujų vietų paskelbimo tvarką. Dabar yra labai paprastai. Sugalvojo vyr. gydytojas, kad reikia ir viskas. Darbo vieta yra. Jungtinėje Karalystėje tai būtų neįmanoma. Visų pirma mes kaip departamentas turime įrodyti ir parodyti ligoninės administracijai, kad mums naujos darbo vietos reikia. Sekantis žingsnis – įrodyti specialistų draugijai ir universitetui. Darbo aprašymui ir darbo planui ir krūviams jie taip pat turi pritarti. Ir tik tada gali būti skelbiamas konkursas. Beje konkursinėje komisijoje dalybauja 8-9 žmonės ir konkursai vyksta labai rimtai. Kas įdomiausia – ligoninės direktorius tik padeda parašą. Jis nedalyvauja kadrų parinkimo procese. Svariausią žodį dažniausiai turi departamento, į kurį bus darbinamas žmogus, specialistai.

Audrius Šimaitis Gali būti ir taip, kaip tu sakai, Nomeda. Ką aš sakau – tai, kad tai turi būti itin proaktyvus procesas, koja kojon žengiantis su vykstančiais pokyčiais visuomenėje, demografijoje ir pats svarbiausias dalykas – pačioje medicinoje, iškeliant visuomeninį ir valstybinį prioritetą į pirmą vietą. Teoriškai tai skamba gana paprastai, tarsi abėcėlė. Bet kodėl tai yra taip sunku padaryti?

Anžela Slušnienė Audriau, labai gražiai aprašėte atvejį, kai iniciatyva ateina is apačios. Pas mus taip ,,žuvis kur giliau, žmogus kur geriau“. Į kaimus niekas važiuoti nenori, nebent tave brangiai nuperka. Draugijos, kaip ir ligoninės, veikia labai nevienodai, vienos iš tiesų aktyviai daro kažką, kitos – stebi kaip kiti dirba, o kitos – stebisi, kad kažkas aplamai vyksta.:)) Bet Jūs teisus organizacijos vystosi, o visuomenė nori stabilumo.

Nomeda Repšytė Kai nieko nedaroma, tada labai sunku padaryti net menkus dalykus.

Audrius Šimaitis Anžela, suprantu esamą situaciją, tačiau šiuo atveju valstybė yra užėmusi pasyvaus stebėtojo rolę. Suprantu, kad kai Lietuva tapo laisva, galvojome , kad valstybės reguliavimo nereikia. Rinka pati sureguliuos. Tačiau gerai matome iš pasaulinės finansų krizės, prie ko nekontroliuojami dalykai priveda. Kas pvz SAM trukdo įvesti regioninius kontraktus, kai specialistas dalį laiko dirba tarkime Santariškėse, o dalį laiko tarkime važiuoja į Trakus konsultuoti? Juk Lietuva tokia maža šalis ir regioninio kontrakto principas veiktų labai gerai.

Anžela Slušnienė Audriau, niekas netrukdo ir jie jau yra. Reglamentuota skubi konsultacinė pagalba (kardiologija, neurochirurgija, …) ir skirtas apmokėjimas,  ir jau keli metai veikia. Taip pat niekas netrukdo vykdyti regionines planines konsultacijas pagal sutartis tarp įstaigų. Juk jos turėtų būti suinteresuotos pritraukti pacientus iš regionų. Klausimas ar viskas turi būti surašyta SAM įsakymais ?

Nomeda Repšytė Ne apie išvykstamas konsultacijas, kurias tikrai daro medikai, reikia kalbėt, bet tiesiog apie gydytojų rotaciją per ligonines kas 2-4 metai ar pan. Kaip vienas Santariškių gydytojas netyčia leptelėjo: “Po Santariškių – tik dangus” – norėjo parodyti savo aroganciją ir neva nekvestionuojamą viršenybę prieš kitus medikus, o pasakė, kad jie ten tiesiog nugydo pacientus, nes jei po ten lieka tiktai dangus. Ta prasme, kad aplink LSMUK (gi KMU nebėra, yra LSMU) ir Santorus yra per daug mitologijos, kurią toli gražu ne kiekvienas pacientas geba perprast. Pacientas turi sekiot ne paskui ligonines, bet paskui gydytojus ir jų reputaciją.

Anžela Slušnienė Nomeda !Kokios revoliucinės idėjos ! Pabandykite iškrapštyti nors vieną gydytoją iš Santorų. Pradžiai reikėtų bandyti nors vykdyti rotaciją pačiose įstaigose tarp stacionaro ir poliklinikos, manau jau būtų efektas.

Nomeda Repšytė Prieš 20 metų mes radom legalų! būdą išsikrapštyt iš beprotnamio, kuris vadinosi Sovietų Sąjunga. Tai perorganizuot darbo kontraktus ir darbo organizavimą vienoje srityje, manau, sugebėtume irgi.

Audrius Šimaitis Anžela, Jūs pati labai gražiai į klausimą atsakėte: reglamentuoti reikia. Aš kalbėjau ne apie skubias konsultacines pagalbas, o apie paprastą eilinį darbo reglamentavimą. Nes labai paprasta: gydytojų universiteto ligoninėse yra per daug, nes nėra mechanizmo, kaip tą reguliuoti. Kita to pasekmė – nebelieka rezidentams vietos, dėl to šlubuoja gydytojų parengimas.

Audrius Šimaitis Kai aš kalbėjau apie regioninį kontraktą, turėjau omenyje ne tik darbą stacionare, bet ir darbą poliklinikoje. Vakarų Europoje nėra tokių valstybių, kur gydytojas-specialistas dirbtų tik stacionare arba tik poliklinikoje. Vienu atveju jis visai užmiršta gydyti ambulatorinius ligonius, nes jie taip pat turi specifiką, kitu atveju specialistas degraduoja, ir neturi gero supratimo apie sunkias patologijas. Savo koncepcijoje “Vertybėmis pagrįsta reforma” aš ir siūlau būtent regioninį kontrakto principą, kai gydytojas iš esmės dirba ir yra atsakingas už regioną. Dalį laiko dirba ligoninėje, dalį poliklinikoje. Kaip visame pasaulyje.

Anžela Slušnienė Audriau, Jūsų mintys labai protingos, pritariu. Bet kaip aš minėjau turi būti iniciatyva iš apačios, t. y. SAM patvirtintų specialistų konsultantų (ju yra apie 200 kiekvienos srities, jie yra tarpininkai tarp SAM biurokratų ir gydytojų, įstaigų ivairiems klausimams spręsti) ar draugijų siūlymas, kad SAM’as galėtų inicijuoti reikiamus įstatymų pakeitimus. Iš patirties žinau, kad kai SAM’as nuleidžia kažką iš viršaus , visi tai priima skeptiškai arba visai nevykdo. Tai ką, parašiau Jums gali pasirodyti labai biurokratiškas atsakymas, bet tai būtų greičiausias ir trumpiausiais kelias kažką pakeisti.

Nomeda Repšytė Dar geriau, Anžela, kad patys medikai (ir gydytojai, ir slauga) pagaliau nuspręstų, kad jiems pabodo būti stumdomais, dirbti katorgiškose sąlygose.

Audrius Šimaitis Iš dalies sutinku, Anžela. Jei jau kalbėti apie regioninį ar kokį kito kontrakto pokytį – tai gali būti tam tikro globalaus pokyčio dalimi. Jei įgyvendinti tik šį pokytį šiame bendrame nemažame chaose (kurio beje užtenka visur), vargu ar būtų rezultatas. Idealiu atveju pokytis turėtų prasidėti nuo įvairių pusių parengto bendro susitarimo dokumento, kuris turi apimti daugybę sveikatos apsaugos sistemos pokyčių – ir tuomet kontrakto pokytis galėtų būtų tų pokyčių dalimi.

Anžela Slušnienė Teisingai, turi buti kompleksinis priėjimas, surikiuojant visus chaoso elementus (specialistai, įranga, lėšos, pacientų srautai ir t.t. ) mūsų sistemoje, ir tai daryti nevėlu ir dabar, nors ir vyksta 3R reforma, bet kaip sakoma ,,šuns balsas… į dangų neina” ) Sėkmės, Audriau ir Nomeda, fain buvo pabendrauti.

Nomeda Repšytė Nueis, Anžela tie balsai į dangų ir nebus jie šuniški, tiesiog ne per dieną tokie pokyčiai įvyksta.

Anzela Slusniene · Audrius Šimaitis · Nomeda Repsyte · Sveikatos specialistu planavimas

<< Šeštadienio interviu “Klaipėdoje”

Rugsėjo 1-oji. Rezidentai sunerimo dėl ateities >>