Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Kiekviena šalis turi savo specifiką ir sveikatos priežiūros bei gydytojų ruošimo sistemos ypatumus. Ir kiekviena šalis turi kažką, ko iš jos galėtume pasimokyti ir įdiegti Lietuvoje. Nukopijuoti visos sistemos nepavyks, nes sprendimai turėtų būti individualūs parenkant tai, kas viena vertus, efektyvu ir pažangu, kita vertus tinkama ir pritaikoma Lietuvoje.

Taigi, apie vokiškąją „hierarchiją“. Tai jau kodinis žodis kalbant apie vokiečių medicinos sistemą, nors pastaruoju metu (pasak pačių vokiečių) ji jau nebėra tokia griežta, kokia buvo anksčiau. Pagrindinė darbo jėga kiekviename skyriuje yra rezidentai (asistentai). Vienas rezidentas prižiūri iki 15 pacientų skyriuje. O per budėjimus dar papildomai dirba ir intensyvioje terapijoje ir/arba priėmimo skyriuje. Asistentas kiekvieną dieną apžiūri pacientus, kartu su slaugytojomis ir (jei reikia) fizioterapijos komanda, socialiniais darbuotojais vizituoja visus savo ligonius. Asistentai patys turi teisę daryti įvairius tyrimus  ir procedūras (pvz. echokardiografiją, centrinės venos punkcijas), jei tik jas moka, tačiau tam turi gauti vadovo leidimą. Rezidentūros trukmė priklauso nuo specialybės, tačiau ji trunka mažiausiai 6 metus; vidaus ligų rezidentūra trunka 7 metus, chirurgija 7 metus. Kai kuriais atvejais įmanoma šiek tiek susitrumpinti rezidentūrą. Išmoktus įgūdžius tam tikruose protokoluose turi patvirtinti vadovas ir tada galima laikyti rezidentūros baigimo egzaminą. Egzaminą organizuoja specialybių profesinės sąjungos-draugijos (apie jas vėliau).

Antra pakopa yra gydytojas specialistas (Facharzt). Jis jau privalo nepriekaištingai mokėti atlikti intervencijas, procedūras ir turi teisę konsultuoti. Taip pat specialistas turi teisę budėti telefonu, t.y. būti užnugaris asistentams. Trečioji pakopa (Oberarzt) neturi atitikmens lietuvių kalboje. Oberarzt galbūt pas mus atitinktų skyriaus vedėją, tačiau skirtumas tas, kad tam tikram skaičiui lovų/pacientų čia turėtų būti atskiras Oberarzt, tad būna atvejų, kai skyriuje yra du ar net trys Oberarzt. Pagrindinis skirtumas tarp Oberarzt ir Facharzt tas, kad Oberarzt greta klinikinio darbo vykdo kur kas daugiau administracinio-vadybinio darbo: sudarinėja budėjimų tvarkaraščius, yra atsakingas už tam tikrą sritį klinikoje arba centre (pvz. transfuzijos, infekcijų kontrolė ir kt.). Ir pats aukščiausiai stovintis hierarchinėje sistemoje yra vyr. gydytojas (Chefarzt). Jis vadovauja visiems gydytojams ir atlieka medicinos administratoriaus funkcijas. Ligoninės turi savo vadybininkus ir ekonomistus, Chefarzt yra atsakingas tik už medicinos sritį, pvz. jis organizuoja vidaus darbą skyriuose, budėjimų, perdavimų tvarką. Kuo labai skiriasi visa ši sistema nuo lietuviškosios, ir ko mes galėtume pasimokyti ir perimti? Vokiška sistema Lietuvai visgi artimesnė nei britiškoji, galbūt būtų šiek tiek lengviau eiti tuo keliu ir po to tobulinti ją savaip ir progresyviai. Kiekvienas čia yra pirmiausiai gydytojas, po to administratorius, kiekvienas konsultuoja pacientus ir gydo juos skyriuje ir ambulatoriškai. Teisiškai Chefarzt atsakingas už viską, kas vyksta žemiau, todėl jis kasdien per budėjimo priėmimą ryte ir perdavimą vakare paklausia apie problematiškus pacientus ir juos pats apžiūri. Šiaip kiekviename skyriuje ir padalinyje darbo tvarką nustato pats Chefarzt, tad kiekvienoje įstaigoje čia yra kiek skirtingai.

Darbas pas mus vyksta taip, kad pirmiausiai kiekvieną pacientą apžiūri asistentas, po to dar nueinama kartu su Oberarzt. Chefarzt vizitacijos vyksta tik pas problematiškus ligonius. Labai svarbus skirtumas nuo Lietuvos – Chefarzt ir Oberazt privalo užtikrinti darbą skyriuje. Pavyzdžiui, išėjus gydytojui, kad ir asistentui atostogų jo darbą atlieka Oberarzt. Pas mus Chefarzt netgi vienu metu dirbo asistento darbą, nes nebuvo gydytojų. Ir niekam dėl to jokių klausimų nekilo. Mūsų Chefarzt taip pat vieną dieną per savaitę dirba priėmimo skyriuje, kur taip pat darbas iš esmės yra rezidento. Budi aišku vieni rezidentai, tačiau kuis nors Oberarzt, Chefarzt arba Facharzt visada turi budėjimą telefonu ir yra pasiekiamas bei gali atvykti esant reikalui. Dažniausias reikalas būna reikalinga kokia nors intervencija – procedūra. Pavyzdžiui, endoskopinis kraujavimo stabdymas.

Vienas svarbiausių skirtumų, kuris iš karto krinta į akis jau pirmosiomis darbo dienomis – pagalbinio personalo skaičius ir darbo apimtys. Seselės Vokietijoje ne visada sugeba įvesti kateterį, todėl kartais kviečia gydytoją. Iš pradžių man tai buvo keista, bet dabar jau įpratau ir netgi džiaugiuosi, kad išmokau ir pats galiu tai padaryti. Pas mus Lietuvoje 9 iš 10 gydytojų to padaryti nesugeba, kas tikrai yra absurdiška. Rutiniškai kateterių statyti nereikia, bet kartais gydytojas čia turi tai atlikti. Seselių didelę dalį darbo sudaro dokumentacija. Jos surenka paciento anamnezę, kartu užpildo klausimynus, surašo medikamentų lapus – tai labai palengvina gydytojo darbą. Taip pat seselės dokumentuoja paciento būklę skyriuje ir rašo kasdieninius statusus. Seselės dažniausiai automatiškai surenka visą paciento dokumentaciją, užsako faksu dokumentus iš kitų gydymo įstaigų ir šeimos gydytojo – tai irgi labai padeda. Lietuvoje šis darbas gi paliekamas gydytojui.  Man rašyti reikia (lyginant su Lietuva) labai minimaliai – tik pagrindinius savo veiksmus ir pasikeitimus gydyme. Ligos dokumentaciją draudimo kompanijoms ir apmokėjimo klausimais pildo medicinos koduotojos ir medicinos vadybininkės. Dėl problemiškų pacientų (vienišų, nedraustų, neturinčių gyvenamosios vietos) išrašymo ar perkėlimo rūpinasi išrašymo menedžerė. Pacientų guldymą į skyrių, jų paskirstymą po palatas, aprūpinimą vaistais ir tuščių lovų skaičių skyriuje užtikrina skyriaus administratorė (Lietuvoje ją turbūt atitiktų vyr. slaugytoja, tačiau ji ten neturi tiek funkcijų). Jau nekalbu apie visas fizioterapijas, pacientų mobilizacijas ir psichoterapijas.

Darbo sutartis labai trumpa (vos du puslapiai) ir beveik nesiskiria gydytojui specialistui ir rezidentui, kuris čia vadinamas asistentu. Ją perskaičius net nustembi, kad ten beveik nieko neparašyta, tik trumpai išvardintos teisės ir pareigos bei nuorodos į kitus dokumentus. Asistento sutartyje dar nurodoma specialybė, kurios jis mokosi. Tačiau viskas paaiškėja jau antrą darbo dieną, kai iš personalo skyriaus gaunu sąrašą dokumentų, kuriuos turi perskaityti ir pasirašyti. Tai per 40 pačių įvairiausių dokumentų, kurie smulkiai reglamentuoja kiekvieną darbo detalę. Pavyzdžiui, yra netgi algoritmas, kaip spręsti nesutarimus ir konfliktus darbe – kokia tvarka ir į ką kreiptis, kaip elgtis. Kiti dokumentai apibrėžia darbo pobūdį ir tvarką, net iki konkrečių medicininių sprendimų, pavyzdžiui, ką daryti gavus pacientą su galvos smegenų kraujotakos sutrikimu – ką turi daryti asistentas, kuriais atvejais jis turi kreiptis į specialistą ir kokius veiksmus jis privalo atlikti savarankiškai. Visi šie popieriai kartu su darbo sutartimi yra puikus britiškosios sistemos gydytojo kontrakto analogas.

Ligoninė apmoka tik dalį kursų ir stažuočių, pavyzdžiui greitosios pagalbos gydytojo. Per metus yra tam tikras skaičius dienų, kurias galima turėti laisvas išvykoms į konferencijas.

Gydytojų profesinės sąjungos-draugijos, kaip jau rašiau, čia labai stiprios. Narystė joje yra privaloma ir kainuoja, tačiau atsiperka visokeriopai. Jos organizuoja egzaminus, tobulinimosi kursus. Universitetai čia neturi tokio vaidmens, gydytoju tobulinimu užsiima daugiausiai draugijos. Jos taip pat pripažįsta užsienyje gautą gydytojo išsilavinimą, pačios ruošia egzaminus. Kiek pavyko sužinoti, draugijų veiklą audituoja sveikatos apsaugos ministerija.  Kiekviena Vokietijos žemė turi savo draugiją (Landesarztekammer), tačiau jos bendradarbiauja tarpusavyje. Profsajungos labai rūpinasi ir socialiniais gydytojų reikalais. Netgi yra galimybė visiškai nemokėti socialinių įmokų ir pensiją kaupti profesinėje sąjungoje – taip labiau apsimoka ir daugelis gydytojų naudojasi šia galimybe. Jei gydytojas pvz. dėl traumos ar ligos praranda darbingumą, jis (ir jo šeima) gauna didžiules kompensacijas ir visokeriopą paramą iš profesinių sąjungų.

PrintFriendly
FacebookTwitterGoogle GmailGoogle BuzzPosterousDiggRedditShare

·

10 comments

  • Paulius Mocevicius · 2010/12/15 at 09:52

    Puikus straipsnis Jonai!

  • nassa · 2010/12/15 at 19:39

    Mano suvokimu "hierarchija" atrodo taip: Chefarzt yra skyriaus vedėjo atitikmuo, jei ligoninė daugiaprofilinė, absoliutus įstaigos šefas yra jos vadybininkas, kuris turi pavaduotoją medicinai – ÄrztlicherGeschäftsführer ir slaugai. Oberarzt (OA)- būtų vyr. gydytojo atitikmuo, taip sakant gydytojas su daugiau administracinio darbo ir su tam tikra sritim. Tarkim jei tai yra vidaus skyrius tai būtų OA – gastroenerologijai, OA – pulmonologijai ir panašiai. Dar viena OA funkcija – iš Landesärztekammer jis gauna teisę užskaityti reikiamus dalykus rezidentūrai, tarkim pulmonologijos OA užskaitys visas manipuliacijas ir gydytus pacientus su plaučių ligomis ir panašiai.
    O dėl kateterių statymo yra paprastai – budėjimo metu viskam, kas yra ne kraujo ėmimas laboratoriniams tyrimams, leidimą turi tik gydytojas.

  • Admin comment by kempiniux · 2010/12/16 at 06:52

    Panasu, kad skirtumu tikrai yra. Lietuvoje turime tik dvi "zemes", Vilniaus ir Kauno. Trecioji dar tik steigiasi Klaipedoje. Profesine saujunga is dlaies merdi, is dalies daugiausia rupinasi savo islikimu. O specialybiu draugijos, tai mazyciai UABai, kurie sukasi tik tam, kad butu isisavinamos ivairiausios lesos, neretai farmaciniu ir medicinines irangos kompaniju. Gal ir nera taip tragiska, taciau, geros praktikos pavyzdziu cia dar nesimato …

  • Rita · 2010/12/17 at 06:22

    Idomu buvo paskaityti apie Jono rezidentura ir darba Vokietijoje. Daugeli organizaciniu pertvarkymu galima atlikti ir musu gydymo istaigose tiesiog apgalvotai surasius slaugytoju ir gydytoju pareigines instrukcijas. Labiausiai kuo issiskiria LT sistema, tai pagalbinio-techninio personalo stoka. Gydytojas cia atlieka aibe nereikalingu, su paciento gydymu nesusijusiu funkciju.

  • Nemanius · 2010/12/17 at 07:23

    Sutinku Rita, kad galima daug ką pakeisti. Bet man atrodo, kad problema yra dar tame, kad per daugybę metų problemos taip įsišaknijo, kad žmonės jau nebemato, nebesupranto ir net jiems atrodo, kad jie nebenori pokyčių. Šioje fazėje vien tik instrukcijų pakeitimas gali nieko nepakeisti. Reikalinga būti šalia žmonių, įkėpti, parodyti kelią – tai yra jiems reikia labai daug mentorystės.

  • anesteziologas · 2011/01/25 at 17:09

    Graziai aprasiai, norejau paklausti per kokia organizacija isvaziavai? Ar apts ieskojaisi?
    Aciu

    • Jonas · 2011/01/30 at 09:38

      ieskojausi ir pats, ir per kompanijas. Patikimos kompanijos suvestos JGA tinklapyje, skiltyje Karjera, nors matyt yra ir kitu. Pirmajai darbovieteit tikrai siulyciau ieskotis darbo per kompanijas, joms atlyginima sumoka darbdavys, tai paieska nemokama. Dar daugiau, man buvo apmoketos ir keliones islaidos pokalbiui del darbo…
      Straipsnis tures tesini, kadangi dabar Vokietijoje jau esu skyriaus vedejas, tai daug ka galiu vertinti vel is kitu poziciju ir su naujomis ziniomis…
      Linkejimai

      • Vytautas · 2011/02/25 at 10:07

        Ačiū gerb.Jonai už glaustą unikalią informaciją.

      • rezidentas · 2011/02/26 at 22:51

        Mane labai domina rezidentura Vokietijoje. Galbut Jus isvaziavote per "Medicor careers"?
        Aciu

  • Jonas · 2011/02/27 at 13:47

    Mielas rezidente, parasyk man el. pasu jonas.korsakas@gmail.com , manau tikrai galesiu pagelbeti su darbo pasiulymais :)
    Sekmes!

<<

>>

Theme Design by devolux.nh2.me