Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Neretai rimčiausi dalykai gyvenime nutinka gana spontaniškai. Man taip buvo su sprendimu emigruoti…

Neslėpsiu, per paskutinius metus  ne kartą susimąsčiau apie emigraciją. Dažniausiai taip nutikdavo po trijų parų „non-stop“ budėjimų , ar eilinio buvimo „bloga“ rezidente, kuri ir vėl prašosi ankščiau išbėgti į kitą darbą, arba, neduok Dieve, kelioms dienoms išvažiuoti į konferenciją.  Tikrai nebuvau vienintelė, kuri  balansuoja tarp privalomos ir naudingos veiklos derinimo, ar nemoka „teisingai“ pasirinkti prioritetų. Ne vienas rezidentas sukasi tame užburtame rate – po darbo savaitės lekia į savaitgalinius budėjimus, po jų vėl pirmadienis, vėl nepadaryta begalė daugiau ar mažiau būtinų darbų. Vienas vyresnis kolega iš priėmimo skyriaus, panašiu krūviu dirbantis jau ne metus, o dešimtmečius, kartą pasakė  graudžią mintį – „Klaikus budėjimas. Pacientai vis trukdė prisėst prie savo darbų.“ Tuo metu jis rašė kažkokį straipsnelį į nerecenzuojamą medicininį žurnalą skirtą vienam vaistui ir pyko, kad nespėja laiku. Pasirodo pacientai budėjimo metu gali trukdyti gydytojui…

Truputį daugiau laiko pamąstymui apie ateities perspektyvas ir emigracijos pliusus bei minusus atsirado mėnesiui išvykus praktikai į Vokietiją.  Ten išvažiuodama tikėjausi parsivežti naudingų žinių ir patirties, kurią pritaikyčiau Lietuvoje, tačiau grįždama jau žinojau, kad to kas ten, net ir daužydama galvą į visas sienas tėvynėje nerasiu.

Taigi, apie tai, kas ten kitaip.

1.    Jaunieji gydytojai Vokietijoje yra GYDYTOJAI.

Tai yra ne: studentai, praktikantai, pagalbiniai darbuotojai ar ypač ligoniams iš kaimo mistišku pavadinimu besivadinantys rezidentai. Vokietijoje į skyrių guldomas pacientas iš karto priskiriamas vienam ar kitam jaunajam gydytojui, kuris jį apžiūri, paskiria tyrimus ir gydymą. Nereikia eiti susikibus su vyresniuoju kolega prisistatyti. Nereikia tartis dėl kiekvieno punkto paskyrimuose. Daugiau atsakomybės, bet daug daugiau pasitikėjimo bei motyvacijos tobulėti. Konsultuotis visada galima, tačiau iniciatyva čia irgi vertinama. Vizitacijų, paprastai su skyriaus vedėju, metu pacientai yra aptariami. Net ir pirmų metų asistentas, kuris atėjęs gal net ne į savo specialybės ciklą, nestovi niekam už nugaros ir savo pacientus gydo pats.  Žinoma, kyla klausimas, kur tos ribos, ir ar tikrai teisinga palikti tiek daug atsakomybės dar besimokančiam gydytojui? Kad ir kaip bebūtų keista, čia veikia sąmoningumo principas. Niekas nedaro to, ko nemoka, ar to, dėl ko nėra užtikrintas. Vieni daugiau klausia ir tariasi, kiti „sulenda“ į knygas, tačiau visi žino, ką daro.

2.    Mitas – Lietuvoje medikai puikai paruošiami.

Ilgėliau pabuvojus Vokietijoje, šis įsitikinimas išgaravo. Mes nemokame daugybės dalykų, nuo elementariausio kateterio statymo, iki sudėtingesnių diagnostinių ar gydomųjų procedūrų. Pati susigėdau savo klausimo – „Ar jūs pleuros punkcijai nesikviečiate pulmonologo?“  „O kam?“ Ir iš tikro, kam? Tokių dalykų čia paprastai mokoma studijų metų praktikų ir internatūros metu. Be jokių rašytinių specialybės normų, tai sugeba atlikti praktiškai kiekvienas gydytojas. Kaip ir echoskopuoti. Ar pačiam įsivertinti ir aprašyti EKG. Mes net po tų nelemtų 10-12 metų studijų daug dalykų padaryti esam neįgalūs, dėl nemokėjimo ar negalėjimo pagal specialybines normas. Ir visas puikiai paruošto lietuviško gydytojo darbas lieka tik rašyti receptus ir traktatus ligos istorijose. Vokietijoje banalius paciento statusus ir skundus kompetentingos surašyti ir slaugytojos.

3.    Rezidentūros metu tik Lietuvoje reikia perbėgti visus skyrius.

Sistema, kai Lietuvoje bent jau terapinių specialybių ciklai sudėlioti po mėnesį patogi tikrai ne siekiant išmokyti. Per tokį trumpą laiką vargu ar įmanoma įsigilinti į pagrindines patologijas, ligonio ištyrimą, viso to specifiką. Kadangi kažką veikti vis tiek reikia, o niekam prasmingam (tarkim endokrinologijos cikle mokytis skydliaukės echoskopijos) neužtenka laiko, lieka daryti tai, kam daug išmonės nereikia – tvarkyti ligos istorijas. Ne kartą pačiai teko išgirsti, kad svarbiausia mano pareiga yra „atbūti valandas“ ir „sutvarkyti popierius“.  Vokietijoje nėra tikslo, būtinai pereiti visus vidaus ligų skyrius, visoms specialybėms privaloma yra kardiologija, daugelį kitų ciklų galima rinktis ir visų jų trukmė yra ne trumpesnė kaip 3 mėnesiai, paprastai pusė metų ar ilgiau.

4.    Tebūnie pinigai ne svarbiausias punktas, bet visgi…

Paprastas palyginimas, Lietuvoje mano pajamos rezidentūroje (įskaitant darbo užmokestį ir stipendiją), kartu su pajamomis gaunamomis iš dviejų kitų ligoninių, kur po pusę etato dirbau budėjimais ir dar visokiais papildomais darbeliais  yra  daugiau nei 2,5 karto mažesnes nei asistento  Vokietijoje, kuris ligoninėse tikrai nepraleidžia 70 proc. gyvenimo.  Kad Lietuvoje sunkiai įmanoma kitaip, paliudys ne vienas rezidentas. Juolab, kad pati sistema nestabdo darbo dviem ir daugiau etato. Tiesiog, visos galimybės užsidirbti… Kaip vienoj savo nuostabių dainų dainavo Johnas Lennonas – „Life is what happens to you while you’re busy making other plans”…

Tiesa, kalbant apie gydytojų pajamas, sunku nepaminėti kyšių.  Dėl to, kad Vokietijoje pacientas tau nesumąstys atnešt voko su pinigais, tiesiog ramiau dirbti.

5.    Galimybė daryti mokslinius darbus ne tik išrinktiesiems ir nusipelniusiems.

Man kaip trokštančiai šalia klinikinio darbo, kažką nuveikti ir mokslo srityje Lietuva nebuvo didelių galimybių šalis. Pamenu, dar pirmais rezidentūros metais ėjau į VU rezidentūros skyrių su „degančiu“ klausimu – „kaip galėčiau įstoti į doktorantūra ir pradėti mokslinę veiklą?“ Taip ir svajojau, kaip laisvus vakarus leisiu laboratorijose darydama mažesnius ar didesnius atradimus. Atsakymą, mamos tonu, atsimenu lyg šiolei – „Vaikeli, pirma reikia rezidentūra baigti. Viskas palaipsniui…“  Vokietijoje tokie degantys mokslininkai dažniausiai vakarus laboratorijose leidžia studijų metais. Tada ir laiko daugiau ir studijas baigia ne tik turėdami med.dr. laipsnį, bet ir praktiškai susipažinę su mokslu.  Ir tas mokslas čia labiau mokslinis, niekas nesigina disertacijų iš retrospektyviai surūšiuotų ligos istorijų…Ką jau bekalbėti apie visiems gerai žinomas Lietuvos realijas, kai publikacijas „rašo“ 10 ir daugiau autorių.

Tai pagrindinės ir, žinoma, labai subjektyvios emigracijos priežastys. Tiesiog vieną dieną susikroviau lagaminus,  štai ir visa mano medicinos reforma.

Ir visos Lietuvos labui visgi norėtųsi tikėti tuo populiariu šiuo metu teiginiu, kad „geriausi specialistai neemigruoja“.  Kaip ir tuo, kad Lietuva pagaliau pradės rūpintis, kaip tiems likusiems geriausiems specialistams suteikti visas sąlygas dirbti ir tobulėti.

******

Skyrelio “Rezidentai” publikacija. Ankstesnius šio skyrelio straipsnius galima suieškoti viršutiniame meniu.

PrintFriendly
FacebookTwitterGoogle GmailGoogle BuzzPosterousDiggRedditShare

· ·

16 comments

  • Admin comment by kempiniux · 2010/09/14 at 08:16

    Frazė „geriausi specialistai neemigruoja“ yra labai gražus sovietmečio atavizmas, kuomet pabėgę iš SSSR buvo vertinami kaip išdavikai. Galima lygiai taip pat sėkmingai sugalvoti ir priešingą šūkį, tačiau tai tebūtų bereikalingo ginčo pradžia. Gal geriau pažvelgti į tai, kiek Lietuvoje yra gydytojų, nebijančių pasakyti savo nuomonę apie kasdienybę ir sistemą. Ne tik pasibėdavoti, bet ir pasiūlyti šį bei tą konstruktyvaus. Kur jie yra dingę, ko tyli? Kam naudinga šitokia tyla ir pasyvumas. Vieni iš galimų scenarijų galėtų būti beviltiškumas arba susitaikymas. Matyt ne taip jau ir blogai. O emigruoja kolegos tik tam, kad gerai sistemai būtų dar geriau…

  • Nemanius · 2010/09/14 at 09:59

    Man rodos, kad kempiniux iškėlė esminį klausimą, atsakymas į kurį galėtų būti būsimų sveikatos apsaugos reformų sėkmės raktas. Kodėl tyli Lietuvos gydytojai? Sovietinio mentaliteto palikimas? Savo bejėgiškumo pripažinimas ir visiška psichologinė/dvasinė/emocinė kapituliacija? Asmeninių interesų iškėlimas ir nesupratimas, kad tai yra aklavietė ir kelias, kuriame vėliau ar aksčiau nukenčia ir asmeniniai interesai? Giluminis nesuvokimas, kad Lietuva – tai visų pirma viena visuomenė ir viena bendruomenė, ir to pasekoje pasireiškianti bendruomeniškumo stoka? Korupcinė sistema ir įsitraukimas į šią sistemą tokiu lygiu, kad įvyksta tiesiog valios paralyžius, kurio vienas iš pagrindinių simptomų yra vištakumas?

  • Nomeda · 2010/09/14 at 12:12

    Argumentuotai išdėstyt savo poziciją yra ne įgimtas, bet išmoktas įgūdis. Kur ir kada medikai to mokėsi? Greta baimės, nuovargio, manau, yra ir diskusijų kultūros stoka. Galų gale, medikams ir dabar galioja konfidencialumo reikalavimai. Taip kad tos tylos priežasčių daugiau nei "matyt, ir taip sotūs".

  • Nemanius · 2010/09/14 at 12:29

    turbūt viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl yra duoti tylos įžadai, yra papildomų mokėjimų egzistavimas. Kai dalyvauju toje sistema, tai tampa tarsi omertos įstatymu. Jei aš tame dalyvauju, tuomet neturiu matyti, kaip kitas vagia – tokia logika.

  • Lietuvis · 2010/09/17 at 22:57

    1. Jeigu jau ten taip "super", tai tegul ir lieka toje savo Vokietijoje (ko ji grįžo?). Niekam tokie, gyvenimo laimės beieškantys, nėra reikalingi. Jeigu čia nesugebi prasimušti, nesugebėsi ir Vokietijoje.

    2. Kiek ir ko išmoksi rezidentūroje – priklauso tik nuo tavęs paties. Niekas žinių į galvą nesukiš nei čia, nei kažkur kitur. Gali lygiai taip pat ramiai tuos 4 metus (ar daugiau) praslysti nieko nesimokindamas (ką kai kurie darė ir universitete) ir lygiai taip pat gali išmokti labai labai daug. Tas matosi ir iš dabartinių vyresnių rezidentų, kurie ėjo lygiai tą pačią "mokyklą", tačiau visų žinios kardinaliai skiriasi.

    3. Jeigu esi tokia žiopla (-as), kad per 6 metus nesugebėjai išmokti įvertinti EKG, ir dar dėl to kaltini universitetą, tai reiktų prasišviesti galvą, didelė tikimybė, kad pamatysi patologiją.

    4. Tik nereikia čia svaičioti apie tuos atlyginimus. Vokietijoje rezidentas gauna 1800 eurų, iš kurių dar dalį atskaičiuoja dėl vienokių ar kitokių priežasčių, LT gauna ~2200 į rankas. Palyginant pragyvenimo lygį Vokietijoje ir LT skirtumas yra labai minimalus. Ten buto už 300 Lt neišsinuomosi, net ir prie geriausių norų. Turiu pakankamai pažįstamų, kurie dirba Vokietijoje nemažai metų, ir dar nei vienas milijonierium netapo ir nemanau kad pataps.

    5. Vokietijos rezidentūroje tikrai nieko daugiau neišmoksi, nes tai yra svetima šalis, su savitais niuansais, kurie yra perprantami tik praleidus ten nemažą laiko dalį, juolab kad vokiečių kalbos tikrai niekada nemokėsi taip, kaip lietuvių. O ypač pirmais metais. Dėl santykių su kitais daktarais, tai žmonių yra visur ir visokių. Tiek Lietuvoje gali atrasti gerų ir norinčių padėti ir išmokyti gydytojų, tiek ten. Čia priklauso nuo to kaip save pateiksi.

    6. Ir svarbiausia: kur beemigruotum, vistiek būsi tik eilinis emigrantas. Ir nors niekas tau į akis tau to nepasakys – visi tą žinos. Ir aukščiau eilinio gydytojo – tu niekada netapsi, nors ir verstumeisi per galvą.

    Peace.

    • Nemanius · 2010/09/18 at 02:54

      "Lietuviui" siulau parasyti straipsneli "Rezidento gyvenimas Lietyvoje". Butu labai idomu ir konstruktyvu. Butinai idesime. Audrius.

      • Lietuvis · 2010/09/21 at 20:13

        Ta ir padarysiu :)

        • Nemanius · 2010/09/22 at 00:04

          Mielai laukiu. Audrius

  • Liudvikas · 2010/09/20 at 10:53

    Visur gerai kur musu nera. Mes gi esame labai jauna salis, su ziauroku palikimu, kol kas matau, kad sistema ne tik is rezidentu, bet ir is diplomuotu gydytoju tyciojasi ir kas del to kaltas ? o gi mes patys! viska ka darome tai kalbame kaip vokietijoj ar anglijoje gerai.. Ten gerai, nes jie patys tai susikure, o ar mes ka nors kuriame? Jeigu vokietijoj taip smagu tai kam bumbet.. ar visgi grizti noris?
    Kai man viena diena pabos as isvaziuosiu, bet isvaziaves tikrai nedrisiu kirsinti ir bandyt pateisinti saves kalbedamas kaip gerai kazkur. Kol kas as laimingas Lietuvoje. Isvaziuokite pagyvenkite uzsieny kelis metus ir suprasite kokia musu salis nuostabi, taip mokslo cia sunku siekti, nuolatinis stresas, bet bent jau laime imanoma rast…

    • Lietuvis · 2010/09/21 at 20:14

      Maladiec tevai pavarei :) ) Statau alaus :)

  • Nemanius · 2010/09/22 at 00:07

    Vaikinai, siūlyčiau pereiti į 'teatotal' režimą :)

  • Nemanius · 2010/09/22 at 07:54

    Suprantu, Liudvikai, ką tu parašei. Tačiau perskaičius tavo komentarą, man kyla keli klausimai. Visų pirma tai sutinku, kad sistema tyčiojasi iš rezidentų ir iš diplomuotų gydytojų. Tačiau ką diplomuoti gydytojai darto, kad pakeisti šią sistemą? Ką daro jaunieji gydytojai, kad ją pakeisti taip pat? Daug metų glaudžiai bendradarbiauju su Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacijos nariais. Ir tai turbūt, kad yra vienintelė gydytojų grupė Lietuvoje kurti galvoja apie sisteminį progresą. Tačiau kodėl joje sąlyginai mažai narių? Beje, panašu, kad pats esi jaunasis gydytojas. Jei toks esi, ar esi LJGA narys? Taip, galima kaltinti SSSR, kad mes paveldėjome žiaurią sistemą. Tačiau tolimesniu sistemos plėtojimu jau tenka kaltinti ten dirbančiuosius. Ir tai reikia daryti ne dėl to, kad apkaltnti, bet tam, kad pažvelgti tiesai į akis ir po to galvoti, ką daryti toliau. Jei ir 'lietuvis" yra jaunasis gydytojas, tą patį klausimą norėčiau užduoti ir jam. Tu rašai "o gi mes patys! viska ka darome tai kalbame kaip vokietijoj ar anglijoje gerai.. Ten gerai, nes jie patys tai susikure, o ar mes ka nors kuriame?". Mes kalbame apie anglijas ir vokietijas tik dėl to, kad parodyti, jog gali būti kitaip, gali būti geriau. Nes iki šiol vyresnieji jūsų mokytojai teigia, kad Lieuvai labai gerai ruošia specialistus. Tas mitas sugriūna iš karto tik peržengus Australijos, Anglijos, Vokietijos ligoninių slenkstį. Tada supranti, kokia didelė netiesa buvo tai, kas tau buvo teigiama. Tas skatina veikti, skatina rašyti ir skatina netylėti. Pamatęs tai, aš pradėjau rašyti į Lietuvos spaudą apie tai, kaip jaunieji gydytojai rengiami Vakaruose. Mano buvę kolegos Lietuvoje klausė – kam tu visa tai darai? Kodėl kritikuoiji? Kam to reikia? Tuo metu atsakymo jiems į tą klausimą neturėjau, bet rašiau toliau …. kol vieną gūdžią vasario naktį užklydau į kelių jaunųjų gydytojų sukurtą puslapį apie rezidentūrą Lietuvoje- tai buvo jų mėginimas kažką keisti Lietuvoje. Į savo svetainę/forumą jie buvo susidėję visus mano straipsnius ir pasisakymus spaudoje. Tada supratau, kaip tai jiems buvo svarbu. Pamačiau savo veiksmų prasmę. Po kiek laiko mes susitikome. Mūsų bendradarbarbiavimo ir veiksmo kartu vaisius buvo naujas Lietuvos rezidentūros įstatymas. Jei mes (jaunieji keli Lietuvos tuometiniai rezidentai ir aš) būtume tylėję, šiandien rezidentai turėtų mokėti už mokslus. Lietuva būtų pasiekusi pasaulyje dar neregėtas žemumas. O kaip "lietuvis" teigia, Lietuvos rezidentai visai neblogai uždirba. O jie uždirba gerai ne dėl to, kas vyriausybė tai sugalvojo ir padarė. Tai įvyko dėl to, klad mes netylėjome. Iš tikro Lietuva yra nuostabi šalis – mums abejonių niekada nebuvo kilę. Ir mes norime, kad ji būtų dar nuostabesnė. Tačiau, ka ji būtų dar nuostabesnė reikia trijų dalykų. Visų pirma – sugebėti tiesai žvelgti į akis. Antra nebijoti apie tai kalbėti. Ir trečia – veikti. Siūlau prisijungti.

  • Buozinis · 2010/09/22 at 21:39

    100% pritariu straipsnio autorei!! pats Vokietijoje praleidau visus metus ir puikiai zinau visa situacija. Na vokieciukai nacionalistai, to jau neitrauksi is ju, bet salygos belenkiek geresnes…o ir finasiskai gali gyventi taip kaip baltas zmogus, nesiversdamas per galva taip kaip ta reikia daryt LT jei nori nors kiek geriau gyvent…

  • Medikas · 2010/09/23 at 09:22

    Labai jau lietuviški lietuvio komentarai :) Kvepia pavydu :) Iš tiesų daug įdomiau už keistai išreikšta pyktį ant pasaulio būtų paskaityti apie jo gerąją patirtį studijuojant (jei jis tai darė) rezidentūroje Lietuvoje.

  • lietuve · 2010/09/23 at 19:27

    Vargse mergina nori, kad lietuvoj butu geriau, todel ir parase ta straipsni. ir dar kaip graziai lietuviskai. Sakykit, ka turit pasakyt ta tema, o ne kitokia nuomone turinticius ironizuokit ir turesim visi geresni supratima.
    Mano grupiokai irgi mane anksciau tildydavo, nes bijodavo, kad "ivelsiu juos y beda" per daug klausinedama (kazkoks fenomenas kaip grupine atsakomybe vis dar buvo gyvas ju galvose:)) ) mat neduok dieve paklausi profesoriaus ko jis nezino ir taip ji uzrustinsi. Juk geriau, kad studentas nesupras, negu profesorius parodys, kad kazko nezino. Normalu, kad net jei esi jau iprates elgtis kitaip, pagyvenus lietuvoje po kurio laiko pradedi nutilti, nes patiri spaudima ne tik is administracijos, bet ir bendramoksliu, o zmogus yra protingas padaras, kuris nekartoja to, nuo ko sistemiskai nukencia.
    Bet pastebejau, kad ne tik as pasikeiciau. Mano grupiokai jau klausineja nepalyginamai daugiau negu kiti, kazkokie neiprastai drasus pasidare :) turbut pamate, kad man visgi nieko baisaus nenutiko ir isidrasino lol, o ir destytojus paprastai sugebam itikinti, kad nepraras autoriteto musu akyse jei bus draugiskesni :) ) gal sakau as truputi prie to prisidejau :) )
    Santykiai visuomet yra dvipusiski, todel jei norim, kad jie keistusi tereikia modifikuoti savo paciu reakcija. Sekmes visiems! Ate!

  • Dalia · 2010/09/27 at 21:27

    Visiškai teisingas straipsnis. Vokiškuose kraštuose tikrai taip yra. Ir pas juos yra kitaip, nes ir studentai, ir gydytojai vadovaujasi tokiais principais:

    1. Svarbiausia prasmė.
    2. Humanizmas yra virš visko.
    3. Reikia mokytis tol, kol išmoksti.
    4. Niekas nedaroma dėl fakto, o tik kokybiškai (pvz. 1 mokslinis darbas aktualia tema bakalauro apimties)
    5. Gydytojai atrodo kaip antžmogiai dėl savo dalykinių ir socialinių kompetencijų, o kaip straipsnyje rašė, rezidentai jau yra gydytojai, todėl mažiau nei 30 proc. žmonių baigia studijas per trumpiausią įmanomą laiką. Kokybiškai viską išmokti tiesiog užtrunka.
    6. Jei kas nors nori ką nors pasiekti, jam visada reikia padėti.

    Sistemų skirtumai slypi žmonių vertybėse. Kol LT patampi gydytoju, tai turi praeiti "gyvenimo mokyklą", per kurią tave bando nubukinti ir atpratinti kritiškai mąstyti, ieškoti teisybės, dalykus daryti ne dėl fakto, o dėl prasmės. Tai natūralu, kad kai atbunki ir nužmogėji, tai dėl nieko nekovoji, tik pagiežingai vagi iš jaunesnių kolegų laiką, kaip vogė iš tavęs. Nes juk taip ir turi būti..

<<

>>

Theme Design by devolux.nh2.me