Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Nov/10

18

Laikas subręsti kūrybiniam mąstymui

2009 m. gruodžio  14 d.  “Vertybėmis pagrįstą reformą” pristačiau Laisvojo universiteto klausytojams Kaune. Tame susitikime dalyvavo apie dvidešimt jaunųjų gydytojų ir  Kauno medicinos universiteto studentų. Į susitikimą taip pat buvo atėjusi ir “Ūkininko patarėjo” priedo “Šeimininkė” korespondentė Edita Gruiniūtė.

Prabilus apie reformą, daugelyje žmonių paprastai kyla įvairių, dažniausiai, negatyvių jausmų virtinė. Iš vienos pusės šiandien yra aiškus reformos būtinumo supratimas jau dvidešimt metų nustojusioje vystytis sveikatos apsaugos srityje. Tačiau žvelgiant tik į vieną sveikatos apsaugos ministerijos siūlomą reformos projektą, ir tą patį nepateiktą gilesnei Lietuvos visuomenės diskusijai, susidaro įspūdis, kad jis parengtas orientuojantis tik į juo suinteresuotos oligarchinės grupės poreikius. Lietuvos žmonės sukyla ne prieš pačios reformos buvimą, o prieš  tai, kad jiems nesuteikiama galimybė patiems dalyvauti reformos varianto pasirinkime ar net kūrime. Tuo labiau, kad rinktis yra iš ko. Juk įvairias reformų variacijas siūlo tiek asmeninės, tiek ir visuotinės iniciatyvos. Dėl nepagarbos gydytojo profesijai ir būtinos reformos delsimo į Jungtinę Karalystę emigravęs gydytojas Audrius Šimaitis šiandien siūlo projektą, papildantį šiuo metu numatomą vykdyti reformos variantą ir kur kas labiau, anot jo, atitinkantį tiek gydytojų, tiek pacientų lūkesčius.


Dabartinę sveikatos apsaugos sistemą būtina reformuoti – tai pripažįsta kone kiekvienas. Tačiau ko reikia, kad reformos nebijotume, gal jos net lauktume?


Reforma yra vertybinis ir kokybinis pokytis. Jis neįmanomas be mąstymo pokyčio, kuriuo sukuriamos naujos struktūros. Pinigai visada yra svarbus veiksnys, bet jų toms vertybėms sukurti nereikia. Kalbant apie mediciną, daug svarbiau sukurti paslaugų ir darbo organizavimo principus, pagrįstus tomis naujomis esminėmis vertybėmis.

Bet koks reformos planas turi būti pagrįstas strateginio planavimo principais. Vienas pagrindinių – tai kūrybiškumas, skatinantis atsisakyti standartinio mąstymo ir į esamą situaciją pažvelgti kitaip. Vadovaujantis šiuo principu, pralaimėjusiųjų nebūna, laimi visi.

Tačiau šiandien taikomi seni mąstymo būdai, o iškilusios problemos vis dar sprendžiamos pasitelkiant tam tikrus trafaretinius modelius. Vienas jų – tai piramidinis hierarchinis mąstymas, kai iniciatyvos ir sprendimai nuleidžiami iš viršaus, šiuo atveju – ministerijos. Taigi sprendimus priima mažos žmonių grupės, nedalyvaujant daugumai su situacija susijusių žmonių – gydytojams ir slaugytojams. Dėl to sistema yra neefektyvi, ir atsiranda palanki terpė korupcijai klestėti. Taigi būtina keisti vertybių skalę ir, atsisakius hierarchinio piramidinio modelio, pasukti bendradarbiavimo ir kolektyvinių sprendimų keliu.

Kokie konkretūs veiksmai leistų tai padaryti?


Esamą situaciją tikrai pagerintų asociacijų įkūrimas; jas sudarytų tos ligoninės, kuriose rengiami gydytojai. Jos būtų atsakingos už visų teikiamų paslaugų organizavimą regione. Jokiu būdu negalima steigti bendros visos šalies asociacijos, nes ji būtų tapati ministerijai. Manau, einant mano minėtu keliu, būtų sėkmingai derinami vertikalūs ir horizontalūs sprendimai. Tai reiškia, kad aukštesnė institucija, pavyzdžiui, ministerija, priima bendro pobūdžio sprendimą, o jį konkrečiai įgyvendina žemesnė institucija, šiuo atveju – asociacija. Pavyzdžiui, ministerija priima sprendimą mažinti ligoninių skaičių. Tai tikrai reikia daryti, tačiau tai galėtų įgyvendinti būtent asociacija, kurios atstovams daug geriau žinomi regiono ypatumai bei pacientai. Tokiu atveju kolektyviai priimami asociacijų sprendimai kur kas labiau atitiktų regiono lūkesčius. Tai būtų vienas iš efektyvių įrankių, padedančių mažinti esamą korupcijos indeksą (bet kokie korupciniai veiksmai būtų akivaizdžiai matomi). ES duomenimis, Lietuvos gyventojų nepasiekia apie dvidešimt procentų visų mūs šaliai skirtų pinigų. Anot mano kolegų, tai gerokai sumažintas skaičius.
Be to, asociacijos sudarytų prielaidas regioninių specialistų sutartims. Tada specialistas dalį laiko dirbtų bazėje, o kitu laiku galėtų vykti konsultuoti į regiono ligonines. Taip iš dalies būtų galima spręsti specialistų trūkumo regionuose ir Lietuvoje klausimą. Mūsų nedidelė šalis tam ypač palanki. Pavyzdžiui, iš Vilniaus nuvykti į Trakus netrunka daug laiko. Siūlyčiau užmiršti tą seną sovietinį žodį – etatas. Ministerijos lygmeniu sudaryta gydytojo sutartis, kurioje atsispindėtų šiuolaikiniai gydytojo darbo principai, jo dabartinės darbo ypatybės ir dabartiniai poreikiai, leistų daug labiau tobulinti praktinius įgūdžius. Esant dabartinei tvarkai – 38 valandų darbo savaitei – ministerija ar gydymo įstaiga tikisi, kad visą šį laiką gydytojas praleis prie ligonio lovos arba poliklinikos priimamajame. Tai ir yra senas požiūris, neatitinkantis šių dienų realijų. Gydytojo darbas šiandien susideda (arba turėtų susidėti) iš kelių itin svarbių dalių: klinikinio darbo, darbo su dokumentacija, organizacinio darbo, dalyvavimo įvairių organizacijų veikloje, mokomojo bei akademinio darbo.

Šiandien viena didžiausių korupcijos erdvių – valstybinės medicinos paslaugas teikiančios įstaigos. Kiek tikėtina, kad įsigalėjusį požiūrį ir etiškumo pamynimą pakeis nauja sprendimų priėmimo tvarka?


Visuomenė turi matyti, kad gydytojai nori keistis. Jos požiūris į juos šiandien skeptiškas. Tačiau jeigu nebus pakeistas valstybės požiūris į medikus, tikėtis sėkmės neįmanoma. Kalbu tiek apie darbo sąlygas, tiek apie galimybes tobulėti ir apmokėjimą. Turi kisti ir pačios ministerijos požiūris į tai, kas yra geras gydytojas specialistas. Geras gydytojas turi aktyviai dalyvauti paslaugos vystyme ir dalyvauti sveikatos apsaugos valdyme, turi jaustis šeimininku to, ką jis daro. Tada atsiras noras keistis,dalyvauti.
Taigi kitas svarbus principas, būtinas sėkmingam reformos įgyvendinimui, – tai visuotinis siūlomų sprendimų svarstymas, viešas ir skaidrus.

Šiandien dauguma gydytojų net nežino, kokia konkreti reforma vykdoma, nedalyvauja priimant sprendimus. Kita vertus, jie net neturi galimybės išsakyti savo nuomonę taip, kad ji būtų išgirsta ir į ją būtų bent kiek atsižvelgta. Dažnai, kalbant apie reformą, klausiama: „O ką tai man duos?“ Visada būtina atsakyti, ką tai duos konkrečiai gydytojui ar pacientui. Tai svarbus klausimas, bet kartu ir labai trumparegiškas, nes jis dažnai pernelyg susijęs su materialine gerove, kurios tikimasi gauti.

Dabartinį visuotinį gydytojų pasyvumą skatina ir tai, jog visus sprendimus priima tik ministerija, kitiems lieka tik sekti jų rezultatus. Tai sovietinio mąstymo anatomija, kai sprendimus už tarybinę liaudį priimdavo vos keli asmenys. Taigi šiandien susiduriame su to paties mąstymo stereotipo atkartojimu. Todėl būtina stiprinti gydytojų savivaldą, iniciatyvą ir laipsniškai jai perduoti vis daugiau funkcijų. Kaip augančiam vaikui tėvai suteikia vis daugiau atsakomybės. Kas gali už regioną nuspręsti, kas jam geriau: ministerija ar pats regionas?

Galbūt gydytojus tenkina gaunamas nemenkas nelegalus priedas prie atlyginimo, dėl to jie nesuinteresuoti bet kokia reforma?


Medikų gerovės suvokimas apima tris sąvokas: materialinę, psichologinę ir socialinę. Žvelgiant iš materialinės pusės, situacija nėra labai bloga. Ir šiandien kai kurie gydytojai gauna solidų atlyginimą, pavyzdžiui, dešimt tūkstančių į rankas. Manau, ateityje jie turėtų pasirašyti etikos kodeksą, kad atsisako nelegalių papildomų mokėjimų. Tada visuomenė matytų, kad gydytojai yra pasirengę keistis. Psichologinis ir socialinis aspektas gerokai atsilieka nuo to, kurio būtų galima tikėtis. Paprastai gydytojai dirba dviem etatais, po dvylika ar keturiolika valandų per dieną.
Slaugytojų socialinė ir psichologinė situacija irgi panaši. Jos šiandien vertinamos nepakankamai. Be to, tiek visuomenė, tiek gydytojai neišnaudoja jų potencialo. Slaugytojos su aukštuoju išsilavinimu dirbą tą patį darbą, kaip ir neturinčios universitetinio išsilavinimo. Išplečiant diplomuotų slaugytojų kompetencijos ribas, būtų galima sumažinti gydytojų darbo krūvį ir tą laiką skirti profesiniam tobulėjimui bei sudėtingesniems darbams atlikti.

Jūsų nuomone, kokias vertybes pamina šiuo metu planuojama įgyvendinti vadinamoji „3R“ ligoninių reforma?


Reforma vyksta tada, kai ja suinteresuotos visos šalys: pacientai, medikai ir visuomenė. Šiuo atveju centrinė ašis yra pacientas. Todėl būtina atsižvelgti į jo poreikį gauti geras kokybiškas paslaugas bei jų prieinamumą visais atžvilgiais, įskaitant ir paslaugų buvimą kuo arčiau namų. 2006 metais Liuksemburge visos Europos Sąjungos šalys, tarp jų ir Lietuva, pasirašė Europos Tarybos rekomendacijas „Tarybos išvados dėl ES sveikatos apsaugos sistemų bendrųjų vertybių ir principų“.

Dokumente numatyta, kokiais pagrindais turėtų būti vykdomos visos reformos. Pabrėžta, kad būtina vadovautis esminėmis vertybėmis: lygybe, solidarumu, prieinamumu prie aukšto lygio paslaugų ir universalumu. Tačiau dabartinė sveikatos apsaugos ministerijos siūloma reforma – ne 3R, o 5R3R2V (5R reiškia 5 Lietuvos regionus, kuriuose yra trijų lygių – respublikinės, regioninės ir rajoninės – ligoninės, 2V reiškia dvi valstybinio finansavimo universitetines ligonines Vilniuje ir Kaune) – neužtikrina, kad visi šalies gyventojai gaus vienodai geras paslaugas. Šios dvi – Vilniaus ir Kauno universitetinės ligoninės bus valstybinio finansavimo, tad veikiausiai planuojama kurti du skirtingus finansavimo lygius. Jeigu iš tiesų taip bus, apie 60 proc. Lietuvos gyventojų (Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos regionų) nebus sudarytos vienodos sąlygos gauti universitetinio lygio paslaugas. Be to, bus beveik neįmanoma įgyvendinti ir kitos Europos Sąjungos siūlomos bendrosios vertybės – pacientų prieinamumo prie aukšto lygio paslaugų. Per pastaruosius dvidešimt metų universitetinės ligoninės, kitaip negu regioninės, gaudavo neproporcingai didesnį finansavimą. Tai viena iš priežasčių, kodėl trūksta specialistų regionuose. Jeigu tai tęsis, gydytojai ir toliau nenorės dirbti regionuose.
Taip pat visuomenė turėtų pasakyti, kokio medicininio modelio pageidautų. Valstybinio, valstybinio ir privataus ar tik privataus. Dabartiniame (2008-2012 metų) plane dėl nuoseklumo ir valstybės politikos stokos laikomasi nuostatos, kad pinigai turi sekti paskui pacientą. Tokiu atveju, sukuriant trijų lygių ligoninių sistemą, numatant tokį pacientų judėjimo mechanizmą, įteisinama valstybinė medicina, o privačios medicinos praktikai erdvės lieka itin mažai. Olandijos patirtis parodė, kad sėkmingiausias yra privačios ir valstybinės medicinos sveika konkurencija, kai teritorinės kasos konkuruoja su valstybinių ligoninių kasomis ir nėra jokių regiono ribų. Šiandien pripažįstama, kad būtent Olandija teikia vienas geriausių paslaugų Europoje.

Šiam projektui parengti ir tobulinti jau paskyrėte penkerius metus. Tačiau ministerija kol kas taip ir neišgirdo net pačių pagrindinių, gilesnės diskusijos vertų Jūsų siūlomų principų.


Šį procesą vertinu kaip ilgalaikį. Pastangos niekada nenueina veltui. Tikiu, kad pasiryžimas, tikėjimas, noras, atkaklumas ir nesitaikstymas su esama situacija tikrai atneša konkrečių rezultatų.
Ačiū už pokalbį.

***

Nuotraukos autorė Rūta Jasaitytė

PrintFriendly
FacebookTwitterGoogle GmailGoogle BuzzPosterousDiggRedditShare

· · · ·

Comments are closed.

<<

>>

Theme Design by devolux.nh2.me