Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Naujame name, į kurį persikėlėme iš ilgiau kaip trejus metus nuomoto būsto, bandžiau sudėlioti daiktus į vietas…

Nuo tada, kai atvykome į Angliją, širdyje kirbėjo noras įsigyti namą. Kad apsispręstume tai įgyvendinti, prireikė daug laiko.Tvarkydamas daiktus, dėliodamas juos į vietas tarsi iš naujo inventorizuoji savo atminties archyvą. Iš pasąmonės iškyla įvairūs atsiminimai, sąsajos – tai virsta nauja minčių ir apmąstymų lavina.

Atsimenu savo pirmąją kelionę į Australiją ir pirmąjį kultūrinį šoką, kurį patiria visi emigrantai. Jau trečią dieną susikroviau lagaminus ir nusipirkau bilietą į Lietuvą. Nepaprastai ilgėjausi Lietuvos, man norėjosi gydyti Lietuvos žmones, norėjosi grįžti į saugią ir patogią erdvę, iš kurios ištrūkau. Tris kartus automobiliu, prikrautu lagaminų, važiavau medicinos direktoriui pasakyti: “Viskas, nebegaliu, grįžtu į Lietuvą”.

Ir tris kartus Apvaizda pastojo man kelią – vis nerasdavau medicinos direktoriaus. O po trečiojo mėginimo gavau pranešimą, kad manęs skubiai laukia ligoninėje, nes staiga pablogėjo vieno paciento būklė. Akimirkai užmiršau savo sumanymą grįžti į Lietuvą, nes teko važiuoti į ligoninę.

Į mane žvelgė jaunesniųjų kolegų – rezidentų – akys. Jie laukė mano sprendimo. Į mane klausiamai žiūrėjo ligonio artimieji. Grįžau vakare ir pamačiau sukrautus lagaminus. Tada dar sykį nuoširdžiai ir atvirai paklausiau savęs: “Ar tikrai nori grįžti į Lietuvą, iš kurios išvažiavai?” Atsakymas buvo neigiamas. Nuo širdies nusirito didžiulis akmuo. Žinojau, kad teks daug ką pamatyti ir suprasti, įprasti, nebijoti.

Kodėl mūsų sprendimas pirkti namą Anglijoje brendo net pusketvirtų metų? Vėl atsiminiau Australiją. Atsiminiau, kaip buvo sunku apsispręsti pirkti automobilį. Visą savaitę vakarais atkakliai pėdindavau į mažą miestelį, nes nebuvo visuomeninio transporto: pirmyn ir atgal, iš viso 15 kilometrų. Galvodavau: “Rytoj perku automobilį”. Taip visą savaitę.

Supratau, kad automobilis, namas yra tie simboliai, tie ženklai, kurie mūsų pasąmonėje asocijuojasi su prisirišimu prie konkrečios vietos. Tik dabar suprantu, kodėl taip sunku žengti naujus žingsnius, priimti naujus iššūkius, imtis naujų veiksmų – tam priešinasi visa mūsų esybė, visu grožiu sukyla mums anksčiau įskiepyti stereotipai. Tuo metu širdį drasko itin prieštaringos mintys, itin prieštaringi jausmai.

Važiuodamas iš Lietuvos, įvertinau savo žinias bei pasiekimus. Tuomet Lietuvoje kardiologu jau buvau dirbęs 10 metų, apgynęs disertaciją, atlikęs apie 1000 angioplastikų, 3000 diagnostinių koronarografijų, įvaldęs širdies echoskopijas, be to, vadovavau kardiologijos skyriui. Nors tokių kardiologų Lietuvoje buvo tik keli, supratau: pagal vakarietiškus standartus esu ką tik rezidentūrą baigęs gydytojas. O aš norėjau būti specialistas.

Žvelgdamas į savo ieškojimus ir atradimus, kelius ir klystkelius, pasiekimus ir klaidas, mąstau. Ko gi man labiausiai trūko Lietuvoje? Ir tik dabar suprantu.

Lietuvoje man labiausiai trūko laisvės. Laisvė – tai visų pirma atsakomybė už savo veiksmus, galimybė dalyvauti paslaugos ir specialybės vystymo procese, galimybė būti išklausytam, galimybė perduoti žinias ir patirtį rezidentams. Laisvės rezultatas yra kūryba, mokslas, geras produktas, gera paslauga, pažangi sveikatos apsaugos sistema. Jei to nėra, paprasta – nėra laisvės.

Tik dabar suprantu, ko iš tikrųjų troško mano širdis. Ne tik suprantu, bet ir nepaprastai džiaugiuosi. Džiaugiuosi, nes suprantu, kas yra laisvė. Laisvė tai džiaugsmas, kurį patiri dirbdamas, tai džiaugsmas, kai tau lieka laiko po darbo ir gali jaustis visaverčiu šeimos nariu. Tai pasitenkinimas, kad savo džiaugsmu gali dalintis su kitais. Laisvė – tai galimybė kalbėti tai, ką galvoji: atvirai, drąsiai, atsakingai reikšti savo mintis nebijant pasekmių dėl pasakytų žodžių.

Anglija – šalis, kuri man padovanojo laisvę. Už tai esu nepaprastai dėkingas Anglijai ir dėl to ją vadinu savo antrąja Tėvyne. Anglijoje mes turime namą ir laisvę, tačiau mūsų namai visada buvo ir bus pirmoji ir vienintelė Tėvynė – Lietuva.

Lagaminus aš kraunuosi dažnai, nes labai noriu namo ir noriu, kad namas, namai ir laisvė būtų vienoje vietoje – Tėvynėje.

*******

Skelbta  “Vakarų eksprese”

****
Rūtos Jasaitytės nuotrauka

PrintFriendly
FacebookTwitterGoogle GmailGoogle BuzzPosterousDiggRedditShare

·

2 comments

  • Rita · 2010/11/26 at 12:09

    Koks gražus, nuoširdus ir šiltas straipsnis. Kažkur skaičiau, kad žmogus yra tikras žmogus, tik pakilęs į laisvės matmenį. Mes nei akimirkos neišvengiame būtinybės rinktis iš galimybių. Galime apsimesti, tarsi neturėtume pasirinkimo ir laisvės apsispręsti… Tačiau tai tik apsimetimas, patogesnis ir lengvesnis… Mūsų visuomenei dar reikia augti. Tam prireiks daugybės laiko, valios pastangų, supratimo ir tikėjimo…

  • Asta · 2010/11/27 at 05:33

    Labai stiprus ir įkvepiantis straipsnis.. Atrodo – viską, ko žmogus gali norėti, jūs susikūrėte

<<

>>

Theme Design by devolux.nh2.me