Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Jul/10

5

Nebaigta pasaka apie Ivaną

http://dryicons.com/

Gyveno kartą Ivanas Bulgarijoje ir šildėsi saulėtose Juodosios jūros pakrantėse.

Mokslus jis baigė tėvynėje ir buvo įgijęs gydytojo kvalifikaciją. Jis buvo didelis savo šalies patriotas. Bulgarijos medicinoje, kaip ir kitose Rytų Europos valstybėse, nelegalūs mokėjimai labai paplitę. Bulgarai jam davė kyšius, jis juos ėmė ir gyveno kaip visi.

Vieną kaitrią vasaros dieną jis tiesiog užmiršo užsidėti kepurę ir saulė perkaitino smegenis. Ėmė jos ir susisuko. Ir ne tik. Jo smegenyse ėmė dygti orumo, savigarbos ir sąžinės daigai. Jis nusprendė, kad kyšis yra amoralu, neetiška ir pažeidžia visuotinio solidarumo principą.

Jam darėsi neramu. Nejaugi šiame amoralumo liūne teks gyventi visą likusį gyvenimą? O gal aš tiesiog apsirgau? Tada Ivanas nusprendė apie tai išsipasakoti savo artimiausiam kolegai (-ei). Jis (ji) tik numojo ranka ir pasakė: mūsų jau niekas nepakeis, reikia naujos kartos.

Spjovė daktariukas ant viso to saulėto Juodosios jūros paplūdimio ir išvažiavo į Angliją. Iš pradžių jam atrodė, kad pateko į rojų. Kyšio čia ne tik niekas neima, bet ir niekas neduoda. Jis pagalvojo: “Žinai, Anglijos lietūs man daug geriau nei Bulgarijos saulė. Tikras rojus.”

Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Nusibodo daktariukui Anglijos lietūs. Jis pradėjo svajoti. O ką, jeigu Anglijos rojų perkelti į Bulgariją? Ši mintis jam taip įkaitino vaizduotę, kad jis ėmė ir nusprendė grįžti į Bulgariją. Kreipėsi į ligoninės direktorių. Ir čia į Ivaną direktoriaus lūpomis trenkė perkūnas. Iš “turtingo” bulgaro direktorius pareikalavo “otkato”. Viso labo tik 20 tūkst. eurų už pelningą postą.

Ivanas vėl klausia kolegų: ką daryti? Sumokėk ir vėl būsime drauge. Jam irgi reikia gyventi. Šį kartą Ivanas patikėjo savo kolegomis, nes jam taip norėjosi gyventi Tėvynėje. Tačiau Tėvynėje jis dirbti jau nebegalėjo. Prieš kelerius metus sąžinės ir savigarbos daigai jo smegenis pavertė neįžengiamais padorumo ir vertybių brūzgynais. Kyšių jis imti negalėjo, o atlyginimas  buvo mažas. Aplinkiniai į jo moralines aimanas žiūrėjo abejingai ir galvojo, kad tai yra “kapitalistiniai prasimanymai”. Nebegalėjo Ivanas daugiau nei gyventi, nei daryti taip, kaip daro visi.

Greitaeigis traukinys 300 km per valandą greičiu skriejo Lamanšo sąsiauriu. Ivano minčių brūzgynuose sklandė paskutiniai kolegų ištarti žodžiai: “‘Ir ko jam čia trūko… Juk viską turėjo…”

Tada jis atsiminė kažkada buvusios geriausios draugės žodžius, kad situacijai pakeisti “reikia naujos kartos”. Gal ir teisingai draugė šnekėjo. Tačiau vieno dalyko Ivanas negalėjo suprasti. Iš ko gi mokysis tos būsimosios kartos?

V. P. (vieša paslaptis). Tai visai ne pasaka . Tai tikra istorija, dažnai pasakojama tarptautinėse konferencijose apie Rytų Europos medicinos problemas.

Skelbta  “Vakarų Eksprese”

PrintFriendly
FacebookTwitterGoogle GmailGoogle BuzzPosterousDiggRedditShare

· ·

Comments are closed.

<<

>>

Theme Design by devolux.nh2.me