Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Feb/11

5

Italija ir linkėjimai iš Lietuvos

Nuoširdžiausi linkėjimai – ištvermės, kantrybės, sumanumo ir “kietumo” daužant postsovietinę ar Italijos tipo Lietuvos Sveikatos sistemą ir diegiant šiuolaikiškąją – Dr. Audriui Naujaisiais 2010 -siais !
Jusu tėvelis be jokios abejonės Jumis didžiuojasi…
Kantrybės Rasai, išminties Joriui…

Besižavintys Jūsų darbais ir nesavanaudiškais siekiais kolegos iš Lietuvos

Komentaras  — 2010/01/03 @ 19:11

P.S. Šį komentarą visai neseniai radau užėjęs į pačią pirmąją savo blogo versiją www.audriussimaitis.com -  savo kolegų atsiprašau, kad pastebėjau gerokai vėliau – labai dėkoju už palaikymą:)

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

No tags

Algis Čaplikas. “Belieka susitarti ir daryti antrą žingsnį. Niekas nesiginčija, kad reikia sujungti KUL ir Klaipėdos ligonines. Reikalingas ir trečias medicinos centras Lietuvoje, kad Klaipėda galėtų sukonkuruoti su Vilniaus ir Kauno klinikomis.Sujungus KUL ir Klaipėdos ligoninę, du steigėjai turėtų būti – SAM ir Klaipėdos savivaldybė. Nematau tame nieko blogo. Priešingai, tik priėmus tokį sprendimą konfliktas pasibaigtų ir uostamiestyje restruktūrizavimo procesas pajudėtų. Kas dėl Klaipėdos ligoninių asociacijos steigimo idėjos, teoriškai tai įdomu. Tačiau sunkiai funkcionuotų tokia asociacija, o ir niekas nepasikeistų iš esmės”

Antanas Matulas. “Daug metų vykdoma reforma aplenkia Klaipėdą … Yra įstatymai ir Vyriausybės nutarimai, ir jie turi būti vykdomi … Įstaigų vadovai yra samdomi, jie privalo įgyvendinti sveikatos politiką… Įstaigų vadovai yra samdomi, jie privalo įgyvendinti sveikatos politiką. Realybė tokia, kad vieni politikai palaiko vienas gydymo įstaigas, kiti – kitas. Neranda bendros kalbos, tad kalti lieka ministerija ir Vyriausybė. Dabartinis sveikatos apsaugos ministras R.Šukys yra tos pačios partijos, kaip ir Klaipėdos meras, tad tegul jie tarpusavyje sutaria.”

Pasak A.Matulo, Savivaldybė negali būti dalininkė kartu su SAM. Sveikatos politikui paprieštaravus, kad toks darinys jau yra. Mat prie Klaipėdos ligoninės (buv. Jūrininkų) prijungus Palangos ligoninę, atsirado du steigėjai – SAM ir Palangos savivaldybė, pyktelėjo: “Dar kartą sakau, kad tokio modelio nėra numatyta. Jeigu ministerija suformuos kitą poziciją, kad steigėjais būtų ir SAM, ir Savivaldybė, tuomet atsiras toks darinys”.

“Negirdėjau, kad Klaipėdos ligoninė norėtų susigrąžinti ankstesnį pavadinimą. Kita vertus, koks skirtumas – Klaipėdos ligoninė ar Jūrininkų ligoninė. Svarbu yra statusas. Kam ši ligoninė yra pavaldi. Kokias funkcijas ji vykdo. Ne pavadinime esmė. Pavadinimų keitimui išleistos lėšos – menkiausia problema”.

Sveikatos apsaugos viceministro Gintaro Valiukonio (dabar jau eksviceministras -A.Š.) pasidomėjus, kokia yra dabartinė situacija dėl uostamiesčio ligoninių restruktūrizavimo ir ar baigtas specialiai Klaipėdai planuotas rengti įstatymo projektas, paaiškino: “Projektas dar nėra parengtas. Buvo siekiamybė jį paruošti spalio 15-ajai. Kai parengsime projektą, jums pirmai pranešime ir tik po to pateiksime svarstyti Seimui”

“Į šį dokumentą norime įtraukti ir likusias problemiškas gydymo įstaigas. Taip pat Onkologijos centrą, dėl kurio tęsiasi teisminis procesas, nors teismas priėmė mums palankų sprendimą. Tačiau galioja apskundimo terminas, kuris baigsis spalio 21-ąją.
Parengus projektą prasidėtų viešas svarstymas, vyktų diskusijos. Rengti tokį projektą yra ne tik mūsų, tai yra ministerijos, bet kai kuria prasme ir Vyriausybės pripažinimas, kad be Seimo pagalbos neišspręsime problemos.Kas dėl to, kad Klaipėdos ligoninė nori susigrąžinti ankstesnį pavadinimą, tai sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys tame nemato nieko blogo. Maža to, neprieštarautų ir tam, kad, pavyzdžiui, jungtinei KUL ir Klaipėdos ligoninei būtų duotas pavadinimas – Klaipėdos universitetinė jūrininkų ligoninė.

****

Parengta pagal “Lietuvos sveikatoje” skelbtą žurnalistės Jūratės Mazajevos straipsnį “Nepaklusnaus” mero atsakas sveikatos politikams”

Audrius Šimaitis: nuožirdžiai dėkoju “Lietuvos sveikatos” redakcijai už leidimą naudotis medžiaga.

PrintFriendly

· · ·

Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas J. Pundzius Seimo kontrolieriui paaiškino, kad Taryba šio klausimo, kaip gana „siauro“ ir specifiško, nėra nagrinėjusi, tačiau 2006-09-26 posėdžio „Dėl strateginio farmacijos ir sveikatos priežiūros žmonių išteklių planavimo Lietuvoje programos įgyvendinimo“ pranešėjai ir diskusijų dalyviai rezidentų temą aptarė. Kai kurie diskutuojantieji pritarė nuomonei, kad rezidentai būtų įteisinti kaip studentai ir kaip  ribotos atsakomybės gydytojo darbą dirbantys specialistai. Deja, konferencijoje nepasiekta vieningo sutarimo ir šis klausimas į rezoliuciją nebuvo įtrauktas.


Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigoje LR Seimo kontrolieriaus iniciatyva pradėtas tyrimas pagal 2007-05-17 dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbtą publikaciją “Laikas imtis tikros medicinos reformos”, kurioje buvo pateikta informacija dėl galimo piliečių teisių bei medicinos darbuotojų (rezidentų) teisių pažeidimo, nebaigiant įgyvendinti sveikatos apsaugos reformos, nesprendžiant jaunų medikų emigravimo iš Lietuvos problemų.

Įvertinus pirmiau  išdėstytas aplinkybes bei bylos tyrimui pateiktus dokumentus, darytina išvada, kad šia opia tema jau keletą metų  yra diskutuojama įvairaus lygio valstybinėse institucijose. Galima tik apgailestauti, jog iki šiol niekaip nerandama universalaus  problemos sprendimo būdas: vyksta diskusijos, dirba darbo grupės, bet teigiamo rezultato nėra iki šiol, rezidentų teisės pažeidžiamos, susidarius ydingai situacijai skatinamas jaunų specialistų nutekėjimas į užsienį. Dėl nurodytų priežasčių yra pažeidžiama visos šalies gyventojų teisė į saugią ir sveiką aplinką: kol neišspręsta ši dešimtmečius trunkanti problema, rezidentams nesudaromos tinkamos darbo sąlygos, jie neturi socialinių garantijų, vyksta didelis specialistų nutekėjimas į užsienio valstybes – kenčia be išimties visi pacientai. Medikų Lietuvoje mažėja, dauguma specialistų susitelkusi didžiuosiuose miestuose, trūksta galinčiųjų suteikti net elementariausią pagalbą (gimdyvės nuvaromos nuo ligoninės durų, motyvuojant, kad nėra kam priimti gimdymo). Tačiau pareigūnai vis delsia priimti atsakingus sprendimus,  švietimo ministrė R. Žakaitienė be užuolankų informuoja Seimo kontrolierių, jog tik kitais metais numatoma pradėti analizę, kaip derėtų pertvarkyti trečiosios pakopos studijas bei spęsti su tuo susijusias rezidentų problemas. Susidaro įspūdis, kad trūksta politinio sprendimo, be to, nėra bendros vizijos, kaip tai išspręsti pačiu tinkamiausiu būdu.

VISAS PAŽYMOS TEKSTAS – ŽEMIAU

****

Seimo kontrolierių pažyma dėl rezidentūros

http://www.lrski.lt/index.php?p=0&l=LT&n=62&pazyma=2572

2007.09.20
Seimo kontrolierius : Romas Valentukevičius
PažymaNr. : 4D-2007/1-704
PAŽYMA DĖL SEIMO KONTROLIERIAUS INICIATYVA PRADĖTO TYRIMO

I.SKUNDO ESMĖ

Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigoje LR Seimo kontrolieriaus iniciatyva pradėtas tyrimas pagal 2007-05-17 dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbtą publikaciją “Laikas imtis tikros medicinos reformos”, kurioje buvo pateikta informacija dėl galimo piliečių teisių bei medicinos darbuotojų (rezidentų) teisių pažeidimo, nebaigiant įgyvendinti sveikatos apsaugos reformos, nesprendžiant jaunų medikų emigravimo iš Lietuvos problemų.

II-III. TYRIMAS IR TYRIMO IŠVADOS

Seimo kontrolierius kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministrę R. Žakaitienę, Sveikatos apsaugos ministrą R. Turčinską bei Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininką J. Pundzių, prašydamas pateikti visą turimą informaciją – dokumentus, dėl publikacijoje nurodytų aplinkybių, kad su baigusiais medicinos studijas rezidentais nėra sudaromos darbo sutartys, pagal dabar galiojantį Aukštojo mokslo įstatymą rezidentūra priskiriama trečiosios pakopos studijoms, jauniems medikams mokama tik stipendija, jie neturi jokių socialinių garantijų; taip pat prašyta pateikti susirašinėjimo šiais klausimais su kitomis institucijomis (LR Seimu, ministerijomis ir kt.) raštų kopijas bei pareikšti savo nuomonę, kokiais konkrečiais būdais numatoma spręsti sveikatos priežiūros sistemoje dirbančių rezidentų problemas, tobulinti jų darbą ir socialines garantijas reglamentuojančius teisės aktus.

Ministrė R. Žakaitienė informavo, kad nuo 1993 m. doktorantams ir meno aspirantams studijų laikotarpiu buvo mokama LR Vyriausybės nustatytu koeficientu nuo bazinės mėnesinės algos (BMA) dydžio stipendija, kuri buvo laikoma darbo užmokesčiu, nors doktorantas ar rezidentas su ta institucija darbo santykių nepalaikė. Šios lėšos institucijų metinėse sąmatose buvo nurodomos darbo užmokesčio išlaidų straipsnyje. Tuomet doktorantas ar rezidentas, nuo kurio stipendijos buvo mokamos socialinio draudimo ar kitos įmokos, turėjo visas socialines garantijas kaip ir kiekvienas tos institucijos darbuotojas. Tačiau po atskaitymų išmokos dydis smarkiai sumažėdavo, dėl to buvo sumanyta pakeisti esamą mokėjimo tvarką ir mokėti studento stipendiją, kuri nebūtų apmokestinama papildomais mokesčiais. Pagal Aukštojo mokslo įstatymo pakeitimo nuostatas doktorantai ir rezidentai buvo įteisinti kaip trečiosios pakopos studentai, vadovaujantis nuostatomis reikėjo pakeisti ir galiojančius teisės aktus bei įteisinti šiems studentams stipendijas, kurios būtų apskaičiuojamos LR Vyriausybės nustatytu koeficientu nuo nustatyto minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio.

Nauja tvarka buvo įteisinta 2002-03-01 LR Vyriausybės nutarimu  Nr. 1431 „Dėl Valstybės paramos doktorantams ir meno aspirantams tvarkos“ ir 2004-03-01 Nr. 231 „Dėl Valstybės paramos rezidentams tvarkos“. Tačiau gaudami stipendijas minėti asmenys neteko socialinių garantijų; norintiesiems jas turėti teko pasirūpinti patiems, sudarant darbo  sutartis ir mokant mokesčius savarankiškai.

Seimo kontrolieriui nurodoma, kad Švietimo ir mokslo ministerija šią problemą ne kartą  kėlė Lietuvos universitetų rektorių ir Valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijose, tačiau buvo teigiama, kad ir doktorantai, ir rezidentai ne tik mokosi, bet ir dirba, todėl jiems socialinės garantijos  užtikrintos.

Tačiau šiuo metu trečiosios pakopos studentai, žinodami, kad mokslo ir studijų institucijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimai nuo 2007-07-01 padidėjo vidutiniškai 20 proc., o stipendijos liko nepasikeitusios, ministrės teigimu, vėl reikalauja sudaryti jiems sąlygas gauti atlyginimą ir užtikrinti socialines garantijas.

Nustatyta, kad LR Seimo valdybos 2007-02-28 sprendimu Nr. 1424 „Dėl darbo grupės gydytojų rengimo problemoms nagrinėti ir atitinkamų teisės aktų projektams parengti sudarymo“ buvo sudaryta grupė, kuri sprendžia klausimus, susijusius su rezidentų socialinės padėties gerinimu. Švietimo ir mokslo ministerija, rengdama aukštojo mokslo sistemos pertvarkos metmenis, nusprendė nekeisti trečiosios studijų pakopos finansavimo ir organizavimo principų, tačiau numato, kad rezidentūros studijų studentai taip pat turėtų galimybę pretenduoti į Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo teikiamas paskolas pragyvenimo išlaidoms studijų laikotarpiu (dabar tokios paskolos teikiamos tik pagrindinių, vientisųjų ir antrosios pakopos studijų studentams). Ministrė R. Žakaitienė nurodė, kad trečiosios pakopos pertvarką numatoma pradėti tik atlikus išsamią analizę ir įvertinus galimybes; Švietimo ir mokslo ministerija numato tokią analizę atlikti 2008 metais.

Sveikatos apsaugos ministras R. Turčinskas nurodė, kad LR Sveikatos apsaugos ministro 2007-01-29 įsakymu Nr. V-49 „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudaryta tarpžinybinė darbo grupė teisės aktų, reglamentuojančių studentų priėmimo į aukštąsias mokyklas skaičiaus nustatymą bei rezidentūros studijų apmokėjimo iš valstybės biudžeto tvarką, pakeitimo projektams parengti.

Ministras pažymi, kad atsižvelgiant į gydytojų rezidentų iniciatyvinės grupės kreipimąsi, LR sveikatos apsaugos ministro 2007-04-05 įsakymu Nr. V-234 „Dėl sveikatos apsaugos ministro 2007-01-29 įsakymo Nr. V-49 „Dėl darbo grupės sudarymo“ papildymo“, minėta darbo grupė papildyta gydytojų rezidentų atstovais bei Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos, Lietuvos nacionalinės sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos ir Lietuvos ligoninių asociacijos atstovais.

Seimo kontrolieriui paaiškinta, kad darbo grupė išklausė dalyvaujančių gydytojų rezidentų išsakytas problemas ir parengė teisės aktų projektų pakeitimus dėl gydytojų rezidentų priėmimo į aukštąsias mokyklas skaičiaus nustatymo, gydytojų rezidentų statuso tikslinimo, rezidentūros studijų apmokėjimo bei kitų gydytojų rezidentų keliamų problemų sprendimo. Ministro R. Turčinsko teigimu, darbo grupė ir sveikatos apsaugos ministerija siūlo rezidentūros praktikos metu rezidentus įdarbinti  ligoninėse, sudarant su jais darbo sutartis; išplėsti rezidentūrų bazių skaičių bei atsižvelgti į kitus pasiūlymus, susijusius su rezidentų socialinių garantijų užtikrinimu. Taip pat nurodoma, jog parengti teisės aktų pakeitimo projektai yra pateikti svarstyti LR Seimo Sveikatos reikalų komitetui, kur LR Seimo valdybos 2007-02-28 sprendimu Nr. 1424 Seime taip pat buvo sudaryta darbo grupė gydytojų rengimo problemoms nagrinėti ir atitinkamų teisės aktų projektams parengti.

Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas J. Pundzius Seimo kontrolieriui paaiškino, kad Taryba šio klausimo, kaip gana „siauro“ ir specifiško, nėra nagrinėjusi, tačiau 2006-09-26 posėdžio „Dėl strateginio farmacijos ir sveikatos priežiūros žmonių išteklių planavimo Lietuvoje programos įgyvendinimo“ pranešėjai ir diskusijų dalyviai rezidentų temą aptarė. Kai kurie diskutuojantieji pritarė nuomonei, kad rezidentai būtų įteisinti kaip studentai ir kaip  ribotos atsakomybės gydytojo darbą dirbantys specialistai. Deja, konferencijoje nepasiekta vieningo sutarimo ir šis klausimas į rezoliuciją nebuvo įtrauktas. Taryba pažymi, kad žmonių išteklių sveikatos priežiūroje problemos labai opios, todėl palaiko iniciatyvas, spartinančias šių klausimų sprendimą.

Atliekant tyrimą savo iniciatyva, į Seimo kontrolierių kreipėsi Vilniaus universiteto medicinos fakulteto Tarybos nariai, atstovaujantys gydytojus rezidentus, akcentuodami pagrindines gydytojų rezidentų problemas. Jų nuomone, efektyviausias ir priimtiniausias susidariusių problemų sprendimo būdas būtų privalomų rezidentų darbo sutarčių su rezidentūros bazėmis sudarymas. Kadangi gydytojas rezidentas yra baigęs 6 metų trukmės aukštojo mokslo studijas bei vienerių metų trukmės medicinos internatūrą, turi brangią gydytojo profesinę kvalifikaciją, todėl jo šiandien turimas studento statusas ir gydytojui rezidentui mokama 6,8 MGL dydžio stipendija akivaizdžiai neatitinka nei tokio rezidento poreikių, nei galimybių, nei kvalifikacijos, juolab jei kalbėtume apie perspektyvą išvykti dirbti į kitas Europos Sąjungos šalis. Seimo kontrolieriaus nuomone, vadovaujantis kitų šalių patirtimi, tikslinga būtų užtikrinti rezidentams ne mažesnį nei 70 proc. esančio vidutinio gydytojo darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad gydytojai rezidentai dabar yra sukoncentruoti universitetinėse klinikose, jie neturi galimybės atlikti rezidentūrą (ar jos dalį) kitose sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose jie norėtų dirbti vėliau, gavę licenciją. Seimo kontrolierius atkreipia dėmesį į tai, kad rezidentūros sistema Lietuvoje neatitinka Europos Sąjungos ir modernios gydytojų rengimo praktikos standartų: nėra išorinės ir vidinės rezidentūros kontrolę vykdančių institucijų, rezidentūros kokybės vertinimo sistemos, nėra analizuojamas ir vertinamas esančios sistemos ekonominis efektyvumas.

Seimo kontrolieriaus nuomone, būtų tikslinga įforminti darbinius rezidento santykius su rezidentūros bazėmis vieno  etato krūviu; taip pat suteikti rezidentui laisvę spręsti pasirenkant rezidentūros bazę (atsižvelgiant į pažangumą ir motyvaciją) renkantis  ne tik  universitetinių ligoninių rezidentūros bazių, bet ir iš akredituotų sveikatos priežiūros įstaigų rezidentūros bazių; būtina supaprastinti akreditacijos procedūras ir padidinti akredituotų sveikatos priežiūros įstaigų skaičių. Seimo kontrolierius, įvertinęs visus pateiktus dokumentus, prieina prie išvados, jog siekiant Europos Sąjungos rekomenduojamų standartų būtina sudaryti rezidentūros sistemos Lietuvoje reorganizavimo planą, įkurti vidinę ir išorinę rezidentūros kontrolę atliekančias institucijas, numatyti jų kompetencijos ir atsakomybės ribas. Prieš priimant sprendimus išanalizuoti ekonominį įvairių rezidentūros sistemų efektyvumą.

Pagal LR Aukštojo mokslo įstatymą rezidentūra – yra trečiosios pakopos universitetinės studijos, skirtos rengti praktinei veiklai specialistus, įgijusius Vyriausybės nustatytų studijų krypčių kvalifikacijas. Šiandien gydytojas rezidentas yra studentas, su kuriuo nepasirašomos darbo sutartys, jo gaunamos pajamos yra tik stipendija, nuo kurios nemokamos socialinio draudimo įmokos, todėl gydytojams rezidentams nėra kaupiama valstybinė socialinio draudimo pensija, nemokamos motinystės (tėvystės), vaiko auginimo pašalpos. Kadangi studijos trunka 12 metų, gydytojai rezidentai išlieka pažeidžiama ir diskriminuojama, palyginti su kitų specialybių studentais, visuomenės dalimi,  jie tikrąja to žodžio prasme yra nemokama darbo jėga.

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (Lietuva įsipareigojo laikytis dar 1991 m., o paskelbta 1948-12-10) 22 str. nurodoma, kad kiekvienas, kaip visuomenės narys turi teisę į socialinę apsaugą ir teisę, kad būtų įgyvendintos būtinos jo orumui ir laisvai asmenybės plėtotei  ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės nacionalinėmis pastangomis ir tarptautiniu bendradarbiavimu bei pagal kiekvienos valstybės struktūrą ir išteklius. Deklaracijos 23 str. nurodyta, kad visi žmonės be jokios diskriminacijos turi teisę į vienodą atlyginimą už lygiavertį darbą.

Pažymėtina, kad šios nuostatos yra perkeltos ir į Lietuvos Respublikos pagrindinį įstatymą – Konstituciją, kurios 29 str. formuluojama labai svarbi žmogaus teisė, kuri gali būti traktuojama ir kaip lygiateisiškumo principas: įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, tautybės, rasės ar socialinės padėties. Ypač svarbus lygiateisiškumo principas yra įtvirtintas Europos žmogaus teisių konvencijos 12 protokole, kuris buvo priimtas minint Europos žmogaus teisių konvencijos 50-metį, 2000 metais. Šį protokolą Lietuva, kaip ir daugelis kitų Europos tarybos narių, pasirašė. Taigi, lygiateisiškumo principas turi būti garantuojamas ne tik Konvencijoje nurodytų teisių atžvilgiu, bet ir taikant bet kurį valstybės vidaus įstatymą.

Įvertinus pirmiau  išdėstytas aplinkybes bei bylos tyrimui pateiktus dokumentus, darytina išvada, kad šia opia tema jau keletą metų  yra diskutuojama įvairaus lygio valstybinėse institucijose. Galima tik apgailestauti, jog iki šiol niekaip nerandama universalaus  problemos sprendimo būdas: vyksta diskusijos, dirba darbo grupės, bet teigiamo rezultato nėra iki šiol, rezidentų teisės pažeidžiamos, susidarius ydingai situacijai skatinamas jaunų specialistų nutekėjimas į užsienį. Dėl nurodytų priežasčių yra pažeidžiama visos šalies gyventojų teisė į saugią ir sveiką aplinką: kol neišspręsta ši dešimtmečius trunkanti problema, rezidentams nesudaromos tinkamos darbo sąlygos, jie neturi socialinių garantijų, vyksta didelis specialistų nutekėjimas į užsienio valstybes – kenčia be išimties visi pacientai. Medikų Lietuvoje mažėja, dauguma specialistų susitelkusi didžiuosiuose miestuose, trūksta galinčiųjų suteikti net elementariausią pagalbą (gimdyvės nuvaromos nuo ligoninės durų, motyvuojant, kad nėra kam priimti gimdymo). Tačiau pareigūnai vis delsia priimti atsakingus sprendimus,  švietimo ministrė R. Žakaitienė be užuolankų informuoja Seimo kontrolierių, jog tik kitais metais numatoma pradėti analizę, kaip derėtų pertvarkyti trečiosios pakopos studijas bei spęsti su tuo susijusias rezidentų problemas. Susidaro įspūdis, kad trūksta politinio sprendimo, be to, nėra bendros vizijos, kaip tai išspręsti pačiu tinkamiausiu būdu.

IV. SEIMO KONTROLIERIAUS SPRENDIMAS IR REKOMENDACIJOS

Vadovaujantis LR Seimo kontrolierių įstatymo 22 str. 1 d. 1 p., n u s p r e n d ž i u:

Savo iniciatyva pradėtą tyrimą pagal 2007-05-17 dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbtą publikaciją „Laikas imtis tikros medicinos reformos“ pateiktą informaciją dėl galimo piliečių bei medicinos darbuotojų (rezidentų) teisių pažeidimų, baigti – tyrimo metu pasitvirtinus pažeidimo faktui.

Pasiūlyti LR Švietimo ir mokslo ministrei R. Žakaitienei  imtis konkrečių priemonių esamai situacijai pakeisti bei siekti, kad būtų kuo greičiau priimti sprendimai, atitinkantys LR Konstitucijos ir tarptautinių teisės aktų reikalavimus, išdėstytus pažymoje. Apie rekomendacijų vykdymą Seimo kontrolierių informuoti iki 2007-11-15.

Rekomenduoti Sveikatos apsaugos ministrui R. Turčinskui teikti konkrečius pasiūlymus, sprendžiant rezidentūros bazių steigimo ir kitus su minėtos kategorijos piliečiais susijusius socialinių garantijų užtikrinimo klausimus. Apie rekomendacijų vykdymą Seimo kontrolierių informuoti iki 2007-11-15.

Prašyti LR Finansų ministrą R. Šadžių atkreipti dėmesį į pažymos išvadas ir, reikalui esant, spręsti finansavimo klausimus, numatant 2008 metų valstybės biudžetą.

Šią pažymą  pateikti LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkui A. Matului.

Šią pažymą pateikti LR Vyriausybei.

Seimo kontrolierius                                                                 Romas Valentukevičius

********

Paveiksliukas iš     http://dryicons.com

PrintFriendly

Feb/11

2

Broliai šaunuoliai, viskas normaliai …

Labas,

nenoriu viešai reikštis apie temą “Terra incognita arba kodėl niekas nekalba apie klinikinius tyrimus”, – pavadinimas labai taiklus :) )))

Man jau seniai man vedėjas aiškina, kad jiems vykdyti PRIVALOMAS daktaro laipsnis, nes ten reikia “spec. išmanymo ir žinių”.

Toli gražu ir ne visiems laipsniuotiems tai prieinama zona.

Bet norėjau pasakyti kitką – tie “neturintys spec. išmanymo”, net normaliai negali žinoti, kokios vyksta studijos padalinyje, t.y. tavo nuolatinėje darbo vietoje.

Apskritai, į šitą, ir daugelį kitų temų man įkyriai skamba šitas gabaliukas http://www.youtube.com/watch?v=aUAnV6Atcjs nežiūrint to, kad jis orientuotas į Lt Show biznio virtuvę.

Man susidarė įspūdis, kad pats turėtum turėt subtilesnį muzikinį skonį, bet gal kaip nors ištempsi iki pusės :)

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

No tags

Sveikatos sistemos nacionalinėse valstybėse istoriškai nėra labai senos. Jų amžius šimtas penkiasdešimt, šimtas ar dar mažiau metų. Jos ne tik skirtingai radosi, bet ir nuolat kito, veikiamos išorinių ekonominių, politinių ir socialinių priežasčių. Turtingesnės valstybės galėjo sau leisti vienas formas, nelabai turtingos kitas, skurdžios būdavo ant ekonominio išsilaikymo ribos. Aišku, kad paskutinių metų įvykiai privertė visas be išimties valstybes peržiūrėti savo raidos strategijas, įskaitant ir galimybes valstybėje teikti sveikatos paslaugas.

Pagrindine sveikatos sistemos finansavimo forma yra medicininis draudimas. Jis radosi XX amžiaus pirmoje pusėje. Daugelyje Europos šalių dalį medicinos paslaugų kainos apmokėdavo darbuotojai ir darbdaviai, tai sudarydavo  nuo 25 iki 40 procentų kaštų. Jeigu valstybė siekdavo šią sistemą pilnai kontroliuoti, tai radosi pilnai valstybės išlaikoma nacionalinė-valstybinė sveikatos sistemos forma. Ši forma dažniausiai būdavo kaip viena iš valstybės socialinės politikos pusių. Visai priešingu siekiu besiremiantys valstybės veikėjai sukūrė tik privačią sveikatos saugos sistemą.  Žinome, kad JAV vyrauja privati sveikatos saugos sistema. O, sakykim, Kanadoje ar Jungtinėje Karalystėje vyrauja valstybinė. Yra ir draudiminės medicinos sistemos – Vokietijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Japonijoje, Izraelyje ir t.t. Tiesa, reikia pastebėti, kad kai kuriose valstybėse jos beveik nėra arba pati sistema radosi ką tik.

Kiekviena iš sistemos organizavimo formų turi savų trūkumų. Valstybinės sveikatos sistemos rimčiausiais trūkumais galima įvardinti polinkį į monopolizmą, ribotos ar suvaržytos galimybės pasirinkti gydytoją ar gydymo įstaigą. Jos pliusais būtų santykinis pigumas ir bendrasis sveikatos paslaugų prieinamumas. Tiesa, reikia pabrėžti, kad esant šiai formai, didžiausią poveikį jai daro valstybės ekonominis išsivystymo lygis. Sakykim, Vietname, Kuboje ar buvusioje Sovietų Sąjungoje medicina buvo vystoma iš esmės elitui, paprastiems piliečiams ji buvo prieinama tik paprasčiausiose formose. Toje sistemoje vyravo „elitinės“ ligoninės, poliklinikos ir ambulatorijos. Mūsų supratimų sveikatos paslaugų prieinamumas buvo monopolizuotas vyraujančio elito.  Kitas šiai sistemai būdingas bruožas – nesuinteresuotumas teikti efektyvią medicinos pagalbą. Gydytojo ar medicinos įstaigos vertinimas nepriklauso nuo jo ar jos darbo rezultatų. Todėl sveikatos paslaugų kokybė arba palaipsniui blogėja arba stagnuoja.

Priešingos formos pavyzdžiu dažniausia būna JAV sveikatos saugos sistema, besiremianti privačiu draudimu ir privačia medicina. Tiesa, draudimas ir ten nėra visai privatus, dalį medicininio draudimo „kompensuoja“ valstybė, perpaskirstydama mokestines lėšas. Todėl galima manyti, kad vargu ar pasaulyje yra šalis, kur piliečiai moka pilną medicininių paslaugų kainas patys kaip asmenys. Pagrindinis šios formos pliusas yra platus paslaugų pasirinkimas – tiek gydytojo, tiek gydymo įstaigos. Dar vienas iš labiausiai teigiamų  jos bruožų – teigiamas požiūris į inovacijas. Naujumas yra vienas iš būdų gauti papildomas pajamas. Kaip tik ši forma susiduria su „filosofine“ problema – medicina: socialinė paslauga ar pelno šaltinis. Jeigu pradeda vyrauti grynasis pelno siekimas, kas deja fiksuojama specialiose JAV ataskaitose, tai turime nepateisinamas medicininių paslaugų kainas, bereikalingas operacijas ar gydymą. Tas pat ir su vaistais. Jeigu tai traktuojama kaip socialinė paslauga – kainos ir prekiavimo būdai vieni, kai jie tampa paprastąja prekę – jai taikomi tie patys rinkos metodai, kaip ir kvepalams, sauskelnėms ar tualetiniams popieriui. Bėda tik tai, kad vaistai yra pavojingesni nei kitos prekės. Trečia šios formos yda yra jos brangumas. Sakykim toje pačioje JAV per penkiasdešimt metų bendro vidaus produkto sudėtyje išlaidos sveikatos sistemai išaugu nuo keturių iki beveik dvidešimties procentų. Didžiausią pasipiktinimą kelia tai, jog ši sistema neapima visų gyventojų. Daugiau nei penktadalis minėtos šalies gyventojų dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra nedrausti ir negali gauti medicinos paslaugų.

Iš pirmo žvilgsnio pirmoji arba visuotinė valstybinės sveikatos sistema yra patrauklesnė. Tačiau visos pasaulio šalys, kurios ją turi ar turėjo eina į kitą formą. Visų pirma tasip vadinamas sistemos mažas imlumas valstybės lėšoms nuolat auga ir sunku užtikrinti jų panaudos efektyvumą. Ir tai dėl vienos priežasties – sveikatos medicina biurokratėja. Antras -  psichologinis trūkumas, sunku suderinti laisvos visuomenės nuostatas su privalomu gydytoja ar sveikatos įstaigos paskyrimu. Aiški alternatyva – privati sistema.

Pagrindiniu visai privačios sistemos trūkumu reikia pripažinti jos ribotą taikymą visuomenei. Dalis visuomenės lieka už gydymo sistemos ribų. Ir didžiausia bėda ta, kad ji sunkiau kovoja su periferinių grupių ligomis (TBC, AIDS ir pan.). O pandemijos jai iš viso nepriimtinos kaip sistemai.

Todėl ir matome kaip paskutinioji sistema iš lėto suka prie visuotinybės, o privalomoji-valstybinė siekia panaudoti privačios medicinos privalumus. Pagrindinis politikos klausimas – kokios yra jų proporcijos, koks santykis?

PrintFriendly

·

Tam, kad bet koks vaistas pasiektų klinikinę praktiką, jis turi būti išbandomas. Tai yra vadinama klinikiniais tyrimais. Tol, kol vaistas pasiekia pacientą, praeina apie 10 metų. Į tai farmacijų kompanijos investuoja milžiniškus lėšas. Įvairių autorių duomenimis 10 metų investicijos į vaistą gali kainuoti nuo 100 iki 200 milijonų JAV dolerių. Daugybė vaistų neišvysta dienos šviesos, nes gali pasirodo, kad jie nėra efektyvūs, turi per daug pašalinių reiškinių arba kartais net sukelia grėsmingas komplikacijas.

Vakarų pasaulyje pacientai noriai dalyvauja klinikiniuose tyrimuose. Lietuvoje taip pat. Dažnai tai pacientams gali reikšti naują viltį – kad jie gali gauti naują gerą vaistą, kurio klinikinėje praktikoje  nėra. Eksperimentiniam vaistui pasiekus pacientą būna nemažai įrodymų, kad naujasis vaistas gali būti efektyvus.

Klinikiniai tyrimai turi keturias pagrindines tyrimo fazes. Tačiau šiandien norėčiau aptarti kitą klinikinių tyrimų aspektą, apie kurį kalbama tik labai siauruose gydytojų ratuose.

Finansinis atlygis už klinikinius tyrimus. Klinikiniai tyrimai farmacinių kompanijų yra itin gerai apmokami. Tai yra labai svarbus šių tyrimų aspektas, stipriai motyvuojantis daugelį gydytojų. Skirtingos valstybės turi skirtingą nusistovėjusią tvarką, kokiu būdu ir su kuo yra atsiskaitoma.  Tarkime, Jungtinėje Karalystėje gydytojas jokios asmeninės naudos iš klinikinių tyrimų neturi. Visi pinigai yra pervedami į ligoninės sąskaitą. Tos lėšos naudojamos  moksliniams tyrimams skatinti ir kitoms mokymo ar mokslo reikmėms. Nedidelė finansų dalis lieka ligoninei.

Lietuvoje jokios šį aspektą reglamentuojančios tvarkos nėra. Pinigai yra mokami į pagrindinio tyrėjo sąskaitą. Pagrindinis tyrėjas vėliau atsiskaito su tyrime dalyvavusiais komandos nariais. Jis taip pat turi atsiskaityti ir su ligonine.

Lietuvoje nėra buvę diskusijos, kaip reglamentuoti šį svarbų gydytojų darbo ir gyvenimo aspektą. Tačiau tai nereiškia, kad procesai stovėjo vietoje ir nesivystė. Tai reiškia tik tiek, kad valstybė ir sveikatos apsaugai vadovaujantys pareigūnai tapo ir iki šiol tebėra pasyviais proceso stebėtojais.

Kiekvienu vystymosi etapu ši klinikinių tyrimų dalis  turėjo vis kitokią prasmę. Kadangi buvau prie klinikinių tyrimų pačios vystymosi pradžios, tai mačiau visos šios sistemos evoliuciją. Ją vertinčiau skirtingai kiekviename etape.

Pačioje pradžioje – o pradžia buvo 1994  metai – klinikiniai tyrimai lietuvių gydytojams reiškė ir progresą, ir didelę finansinę paramą. Abu aspektai buvo teigiami. Lietuvos sveikatos apsaugos sistema grįžo į tarptautinių klinikinių tyrimų pasaulį – nuostabus jausmas. Pradėjome jaustis esą viso medikų pasaulio dalimi.  Tai buvo šviesusis periodas.

Tuo pačiu metu “korifėjai” užuodė, kad čia sukasi dideli pinigai ir pradėjo ieškoti būdų, kaip užkirsti kelią, kad eiliniai gydytojai negalėtų tapti klinikinių tyrimų pagrindiniais vykdytojais Lietuvoje.  Finansinė sutartis klinikinių tyrimų atvejais sudaroma tik su pagrindiniu tyrėju. Visame pasaulyje tokių tyrimų  pagrindiniais vykdytojais gali tapti bet kuris kvalifikuotas gydytojas. Lietuvos profesūra sugalvojo labai įdomų barjerą eiliniams gydytojams: jie įtvirtino nuostatą, kad klinikinius tyrimus gali vykdyti tik “mokslininkai” – o tai yra tik tie, kurie turi mokslinį laipsnį.  Klinikinių tyrimų vykdymui nereikia jokių mokslų – firmos jau pateikia aiškiai parašytą protokolą, kurį tik belieka vykdyti. Šis bjaurusis laikotarpis buvo iki 2004 metų. Ačiū  Europos Sąjungai – įstojus į Europos Sąjungą, Lietuva buvo priversta panaikinti šią direktyvą, nes ji prieštaravo ES teisei.

Po 2004 metų prasidėjo periodas, kurį pavadinčiau žaidimo be jokių taisyklių periodu. Klinikiniai tyrimai yra vienas iš pagrindinių didžiųjų ligoninių gydytojų pragyvenimo šaltiniu. Jokios valstybės reglamentacijos šiam procesui nėra. Tyrimai gali būti ir darbo metu, ir po darbo, ir prieš darbą. Niekas nekalba apie tai, kaip tai atsiliepia valstybiniam darbui, niekas nekalba apie tai, kiek ligoninės iš to turėtų uždirbti ir kiek uždirba. Nekalba, nes visiems apie tai kalbėti neapsimoka. Ne tik tiems, kurie vykdo tyrimus, bet ir tiems, kurie leidžia, jog jų ligoninėje vyktų klinikiniai tyrimai.

Gydytojams tai yra labai paranku. Aišku gerai, kad jie prisiduria prie prasto valstybino atlyginimo. Tačiau tiek klinikiniai tyrimai, tiek papildomi mokėjimui padaro ir kitą juodą darbą, apie kurį niekas nekalba – medikų bendruomenę ji daro abejinga, nesidominčia visuomenės gyvenimu, o kai kuriais atvejais kai kuriuos gydytojus netgi paverčiančia cinikais.

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

·

Jan/11

30

Sėkmingų kompanijų koncepcijos: orientacija į veiksmą. II dalis

3.     Pigus mokymasis. Dauguma kompanijų naudoja eksperimentavimą kaip pigaus mokymosi formą, kuri yra daug pigesnė ir naudingesnė, negu sudėtingas rinkos tyrimas ar nuodugnus centralizuotas planavimas.

“Prieš leisdami idėjai išsisemti ir kokiam nors griežtai racionaliam idėjos įvertinimui įtikinti mus, kad ji nebus veiksminga, mes užduodame sau kitą klausimą. Ar yra koks nors būdas, kaip mes galėtumėme pigiai paeksperimentuoti su šia idėja?”

Eksperimentas yra galingiausia priemonė naujovei įdiegti ir galbūt nėra taip plačiai, kaip reikėtų, taikoma. Tradicija nuslėpti truputį pinigų, šiek tiek darbo jėgos ir užsiimti kažkuo, kas nesutampa su pagrindine kompanijos specializacija, yra laiko patikrinta. Praktiškai kiekvienas svarbus “GE” laimėjimas per pastaruosius porą dešimtmečių kilo iš kokios nors “nuslėpimo” formos. Pavyzdinės kompanijos daugiausia eksperimentuoja kartu su pagrindiniu vartotoju.

4.     Eksperimentavimo aplinka. Difuzijos proceso esmė yra tai, kaip pradedama. Pradžia – tai toks trapus momentas. Jūs pradedate nuo paprastos medžiagos, nuo dalykų, kuriuos lengva pakeisti, ir ten, kur jūsų atramos pagrindas kompanijoje aiškus. “Viskas buvo blogai,- kalbėjo jis.- Aš nežinojau, nuo ko pradėti. Todėl aš pradėjau nuo administracinio-ūkinio darbo. Tai buvo vienintelis dalykas dėl kurio visi sutarė, ir todėl jį lengva buvo sutvarkyti.

Pradedant įgyvendinti darbo gerinimo priemones, labai svarbu tuoj pat susitelkti ties apčiuopiamais rezultatais.

Užuot dėję pastangas nukreiptas nugalėti pasipriešinimą, ko žmonės nėra pasiruošę daryti, išsiaiškinkite, ką jie yra pasiruošę daryti.

Beveik neišvengiamai, kai vadybininkai sėkmingai užbaigia projektą, jie turi daugybę idėjų, kaip organizuoti tolesnius žingsnius.

5.     Supaprastintos sistemos. Padalinio prezidentas gavo pasiūlymus, kaip pasiruošti interviu su klientu. Trumpiausias buvo išdėstytas 57 puslapiuose. “P&G” veiksmų kalba – sistemų kalba – yra legendiniai vieno puslapio raštai “Aš ką tik pateikiau keletą rekomendacijų, kaip pakeisti kai ką mano skyriaus strategijoje. Jos užėmė puslapį su ketvirčiu ir buvo grąžintos. Raštas buvo per ilgas.”

Deupree labai nemėgo kokių nors memorandumų, viršijančių vieną mašinraščio puslapį. Jis dažnai grąžindavo ilgą raštą su rezoliucija: “sutrumpinkite iki to, ką aš galiu suprasti”. “Aš nesuprantu sudėtingų problemų. Aš suprantu tik paprastas problemas”. Iš dalies mano darbas yra išmokyti žmones suskaidyti sudėtingus klausimus į daug paprastų dalykų. Tada mes visi galime veikti protingai”.

Vieno puslapio atmintinė labai naudinga. “Aš galiu priversti skyriaus valdytoją parašyti 70 puslapių pasiūlymą per vieną naktį. Ko aš, atrodo, negaliu padaryti, tai gauti vieno puslapio analizę, sakykim grafiką, kuris parodo tendenciją ir prognozę, ir po to praneša: “Štai trys priežastys, kurios gali pagerinti rezultatą; o štai kitos trys, kurios gali jį pabloginti”.

Pirmas žingsnis į romano parašymą – tai parašyti vieno puslapio tikslų išdėstymą. Jeigu jums nesiseka aiškiai išdėstyti savo mintis viename puslapyje, vargu ar jūs toli pažengsite su savo romanu. Tai gana banali tiesa literatūroje, tačiau nežinoma daugeliui biznierių. Todėl nėra keista, kad pagrindinės prielaidos pasimeta 100 puslapių investavimo pasiūlymuose.

Dauguma valdymo pagal tikslus sistemų, su kuriomis teko susipažinti, apima iki 30 metinių tikslų vienam vadybininkui. Aišku, kad niekas negali įvykdyti daugiau negu keletą veiksmų per kelis mėnesius. “TT” atvirai pripažysta faktą: “Mes visa tai jau praėjome. Kiekvienas vadybininkas turėdavo visą pluoštą tikslų. Bet laipsniškai mes karpėme, karpėme ir karpėme. Dabar kiekvienas vadybininkas turi vieną svarbų tikslą per metų ketvirtį. Galima tikėtis – ir tai daroma – kad darbuotojas atliks tą užduotį.

“Trys – penki tikslai per metus – tai maksimumas (“Monsanto”).

“HP” antrina šiai nuomonei: “Mūsų strateginiuose planuose pagrindinis punktas yra padalinio vadovo trys – penki tikslai metams. Mums praktiškai nereikia finansinių rodiklių. Vienintelė priežastis, kodėl aš jais naudojuosi, tai noras padaryti laimingus skyrių valdytojus. Jeigu jie sieks šių tikslų, finansiniai rodikliai pagerės savaime.

6.     Arčiau vartotojo. Geriausios kompanijos realiai yra arti vartotojų. “Mes susipažinome su daugybe mikroekonomikos teorijų, ir atrodo, kad vienintelis dalykas, kurį ekonomistai suvokė per keletą šimtmečių darbo, yra tai, kad kviečių augintojai, tobulos konkurencijos sąlygomis negali gauti didelio papildomo pelno.

Bulvių traškučiai gali būti klasikinis vienarūšės produkcijos pavyzdys. Kaip ir fermeriai, bulvių traškučių gamintojai neturėtų gauti didelio pelno ir išsiskirti iš kitų tokios produkcijos įmonių. Tačiau “Frito – Lay” kasmet parduoda bulvių traškučių daugiau kaip už du milijardus dolerių, beveik visos šalies rinkoje turi dalį, siekiančią 60 – 70 procentų ir gauna pelną, kurio pavydi visos maisto pramonės įmonės.

Kodėl? Labiausiai stebina jos 99,5 proc. Aptarnavimo lygis. Ką tai reiškia praktiškai? Tai reiškia, kad “Frito” daro tai, kas iš pirmo žvilgsnio ekonomiškai nepateisinama. Kompanija gali išleisti keletą šimtų dolerių, kad pasiūstų sunkvežimį su pora 30 dolerių vertės dėžių bulvių traškučių, siekdama papildyti kokios nors parduotuvės atsargas. Atrodytų, kad taip nesusikrausi pelno.

Tačiau kompanijoje paplitę pasakojimai apie prekybos atstovus, kurie net blogiausiu oru atveš traškučių dėžę ar padės sutvarkyti parduotuvę po uragano ar kokio nors nelaimingo atsitikimo. Beveik visada galima truputį sutaupyti, sumažinti išlaidas 1-2 proc. Tačiau “Frito”” vadovybė, kurią domina dalis rinkoje ir pelnas, pati negesins savo prekybinio įkarščio.

Tie, kurie patys nepardavinėja, gyvena vadovaudamiesi paprasta taisykle: “Tarnauti pardavimui”. Nors gamybos valdytojas, vertindamas pagal tradicinius kriterijus, ar nepažeidžia jis išlaidų biudžeto, bet, neabejotina, jei prekyba kliba dėl prekių stokos, jis nesvyruodamas vers gamybos personalą dirbti viršvalandžius, kad tik prekybininkai gautų visa, ko jiems reikia. Jei jis taip nedarys, jam bus primenama iš visų pašalių.

PrintFriendly

·

<< Latest posts

Older posts >>

Theme Design by devolux.nh2.me