Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

May/10

18

Palmira Morkūnienė. Atsiliepimas apie “Vertybėmis pagrįstą reformą”. I dalis

Perskaičius Jūsų atsiųstą medžiagą bei išklausius Jūsų pranešimą ir kolegų pasisakymus, kyla nemažai minčių ir klausimų.

Pirma, apie pačią reformos konstitucijoje dėstomą sveikatos priežiūros reformos koncepciją.  Labai neblogai žinau , kaip atrodė sveikatos priežiūros sistema sovietiniais laikais ir kaip ji keitėsi per 20 nepriklausomybės metų. Keista girdėti iš dabartinių politikų, kad  tuos 20 metų reforma nevyko. Ji vyko nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios. Ir ne tik keitėsi pačios sistemos struktūra, sveikatos priežiūrą reguliuojantys įstatymai, bet ir keitėsi medikų mąstymas.

Dabar neatrodo keista, kaip buvo prieš 20 metų, kai kalbame apie tai, kad medikai teikia sveikatos priežiūros paslaugas pacientams, o ne gydo ligonius. Tačiau Lietuvoje dar yra nemažai gydytojų vis dar manančių, kad pacientas nėra jų veiklos partneris, o yra gydytojo globojamasis (paternalistinis požiūris į pacientą). Aišku, daugelis jau pakeitė savo mąstymą ir su pacientais kalbasi kaip su sau lygiais. Tai yra didelis požiūrio į pacientą pasikeitimas, tai jau yra naujas požiūris.

Bet mąstymno, požiūrio, vertybių pakeitimui reikia ilgo laiko. Taigi, ir vertybėmis pagrįstai reformai vien tik pradėti, o tuo labiau  įgyvendinti, reikės ilgo laiko. Vien dėl to Jūsų siūlymas šiuo metu, nors ir labai naujoviškas ir teikiantis vilčių, nebus alternatyva dabar numatytai įvykdyti reformai. Iš vienos pusės jis bus nepriimtinas reformą planuojantiems “viršuje” (siūloma kurti gydytojų rengimo instituciją Klaipėdoje ir kt.), o iš kitos pusės jis gali susilaukti priešiškumo ir “apačioje”, tarp gydytojų  (siūloma prailginti rezidentūros trukmę, įvesti regioninius kontraktus ir kt.).

Pilnai sutinku su teiginiu, kad planuojant ir vykdant reformą turėtų dalyvauti visos suinteresuotos pusės. Tačiau Lietuvoje realybė yra tokia, kad didžioji dalis siūlymų iš “apačios” yra dažniausiai ignoruojama, nesvarbu, kokios ar kiek nevyriausybinių organizacijų jas pateiktų. Vienas iš tokių paskutinių pavyzdžių yra Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo priėmimas. Įstatymas buvo  svarstytas ilgai, buvo daug siūlymų taisyti jo projektą, bet “praėjo” tik tie siūlymai, kurių autoriai ėmėsi lobizmo. Be to, dar trūksta  pačių gydytojų ir slaugytojų aktyvumo netgi siūlant organizacinius pakeitimus savo įstaigose. Gal kiek aktyvesnė gydytojų ar slaugytojų sąjunga.

Dabar – dėl šalies paskirstymo į regionus. 5 regionai – tai tas, kas jau buvo įaugę į sovietinę sveikatos priežiūros sistemą. Buvo didžiosios ligoninės Vilniuje, Kaune (universiteto), Panevėžyje, Šiauliuose ir Klaipėdoje, kurios gydė sudėtingesnius ligonius iš rajoninių ligoninių, teikė konsultacinę pagalbą rajoninėms ligoninėms. Jos buvo aprūpintos geresne medicinine įranga. Tradiciškai jau buvo susiformavę pacientų keliai į šias ligonines, sakyčiau, visai optimalūs. (Tą mačiau iš sistemos vidaus kosultuodama savo specialybės pacientus rajonų ligoninėse).

Dėl to naujas šalies skirstymas į 3 regionus, mano nuomone, yra kiek dirbtinis. Po nepriklausomybės atkūrimo šalį paskirsčius į apskritis, buvo įvardintos (buvusių ligoninių pagrindu) apskričių ligoninės bei 10 teritorinių ligonių kasų. Dabar grįžtam prie 5 regionų. Per tą laiką apskričių ligoninės apsirūpino nauja medicinos įranga, kuri, dabar kai kur taps nereikalinga.  Na, o kas dėl administracinio principo taikymo ar netaikymo paskirstant šalį į regionus, tai jis visai nesvarbus, turint omenyje, kad visos ligoninės yra viešosios įstaigos (finansavimą gaunančios pagal sutartis su ligonių kasomis už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas), o steigėjo (savivaldybė, apskritis ar valstybė)  vaidmuo jų veikloje labai menkas, apsiribojantis tik patalpų, kurias ligoninės gauna panaudos sutartimi, priklausomybe, na, gal dar kartais papildomu finansavimu.

Sutinku, kad būtų racionalu sudaryti ligoninių asociacijas, kurios spręstų regiono ligoninių išsidėstymo bei jose teikiamų paslaugų problemas, nors čia vėl bus nemažas ligoninių vadovų pasipriešinimas. Šiaip ar tap, šis variantas aiškiai racionalesnis būdas mažinti stacionaro lovų skaičių, negu sprendimas aukščiausiame lygyje dirbtinai vieną ligoninę uždaryti, o kitą palikti.

****

Paveiksliukas iš     http://dryicons.com

PrintFriendly
FacebookTwitterGoogle GmailGoogle BuzzPosterousDiggRedditShare

· · ·

Comments are closed.

<<

>>

Theme Design by devolux.nh2.me