Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Apr/10

15

Ramūnas Likas. Pamąstymai apie sveikatos apsaugos sistemą ir jos pertvarką. II dalis

Dėl visų aukščiau išvardintų priežasčių manau, kad esminis dalykas sveikatos apsaugos sistemoje yra pereiti prie regioninio valdymo. Čia nėra nieko naujo, nes kiek esu žiūrėjęs visose Europos šalyse taip ir yra (Vokietija, Skandinavijos šalys, Anglija). Šiais metais ruošiamasi sustambinti apskritis ir padaryti 4-5 regionus. Aš asmeniškai pasisakau už 4, nes padaryti penkis panašaus pajėgumo beveik neįmanoma, o Šiaukiai su Panevėžiu pradėję vystyti bipolio idėją greičiausiai aplenktų Vilnių su Kaunu, nes jiems tai būtų daug labiau gyvybiškai svarbu.. Taigi šiemet yra puiki galimybė pereiti prie kitos valdymo koncepcijos tik neaišku ar tuo bus pasinaudota.

Mano manymu tik tai gali atverti duris į tikrus pokyčius visoje šalyje ir ne tik medicinoje, o ypač ekonomikoje.. Jeigu būtų suformuoti tokių regionų mąstu valdymo organai ( o juos tikrai galima būtų sukurti pakankamai kompetetingus) tai atsivertų galimybės pertvarkoms. Kiekvieno regiono organai turėtų turėti tiek pakankamus įgaliojimus tiek ir apibrėžtą atsakomybę. Jie ir turėtų spręsti kaip optimizuoti ligoninių tinklą ir kaip užtikrinti visų grandžių sąveiką ir t.t. Jie galėtų pasirašyti sutartis su universitetais, kuriose būtų aiškiai išdėstyti bendradarbiavimo principai ir tai būtų pagrindas sujungti teoriją su praktika.

Nesu įsitikinęs, kad grynai universitetinės ligoninės yra iš viso kam nors reikalingos. Kam universitetams reikalingos grynai ūkinės funkcijos -  papildomas galvos skausmas? Manau, kad universitetai turėtų parengti savo reikalavimus dėl sąlygų, o tokie trestai (ar kaip čia juos pavadinti) savo reikalavimus universitetams. Tos ligoninės ar ligoninių skyriai, kurie atitiktų reikalavimus ir sudarytų sutartis su universitetais gautų papildomą finansavimą reikalingą mokymosi procesui užtikrinti (ir tos lėšos turėtų būti naudojamos tik tam). Žinoma sutartyje turėtų būti svarstomas ir klausimas kaip sudaryti sąlygas visiems gydytojams dalyvauti moksliniame – tiriamajame drbe, o tai reiškia, kad gydytojai turėtų būti supažindinti su tyrimo metodikomis ir jomis aprūpinti.

Reikia pastebėti, kad tik 2 procentai mokslininkų pasako kažką nauja. Didžioji didertacijų dalis iš esmės tarnauja tam, kad apibendrinti tuo momentu esančius pasiekimus tam tikroje srityje ir kaupti mokslinę bazę. Medicinoje net ir bet kurio vaisto pašalinių efektų tyrimas kurioje nors apibrėžtoje teritorijoje ar efektyvumo vertinimas jau ir yra mokslinis darbas jau nekalbant apie epidemiologiją ir panašiai. Ligoninei tai būtų prestižo reikalas ir motyvacija darbuotojams, o universitetai turėtų mokslinę bazę ir jiems nereiktų rūpintis grynai ūkiniais reikalais.

Ministerijai liktų labiau politinio vadovavimo funkcijos (standartų nustatymas ir kontrolė). Ministerija žinoma turėtų reformuoti ligonių kasas ir medicininio audito tarnybą taip, kad galėtų efektyviai vykdyti kontrolę. Tokiu būdu kiekviena gydymo įstaiga būtų kontroliuojama dviem kanalais. Regioniniai valdymo organai kontroliuotų savo kanalais ir būtų tiesiogiai atsakingi už paslaugų kokybę, o ministerija dubliuotų kontrolę vertindama kiekvieną įstaigą per savo mechanizmus ( gal tikslinga būtų sujungti medicininį auditą su ligonių kasomis, kad sukurti kompetetingą kontrolės įstaigą pavaldžią ministerijai).

Dar reiktų atkreipti dėmesį, kad yra gana neblogai parengti dokumentai dėl medicinos įstaigų kokybės sistemos įdiegimo ir vidinio audito tik bėda, jog tai funkcionuoja gana formaliai (gal kai kuriose įstaigose ir geriau). Tačiau iš išorės niekas nekontroliuoja, kaip funkcionuoja kokybės sistema. Medicinos auditas reaguoja tik į skundus (bėga paskui nuvažiuojantį traukinį). Manau, kad ministerijos kontrolės organas turėtų vertinti tiek paslaugų kokybę, tiek ir įstaigos kokybės sistemą. Vėlgi kontrolė turėtų būti pirmiausia nukreipta, kad padėti įstaigai geriau susitvarkyti, o ne bausti formaliai kabinėjantis prie visokių smulkmenų. Kaip nebūtų paradoksalu, dabartiniu metu kiekviena sveikatos apsaugos įstaiga turi pati pasirengti ir pasitvirtinti procedūras. Manau, kad tai yra visiškas nonsensas ir visiškas sveikatos apsaugos ministerijos atsisakymas vykdyti savo tiesiogines funkcijas. Būtent ministerija turėtų būti atsakinga už pagrindinių gydymo procedūrų parengimą ir išaiškinimą, kaip jos turi būti įgyvendintos.

Įgyvendinus tokius pokyčius sumažėtų ir korupcijos galimybės, ir lengviau būtų dirbti specialiosioms tarnyboms.

PrintFriendly
FacebookTwitterGoogle GmailGoogle BuzzPosterousDiggRedditShare

·

Comments are closed.

<<

>>

Theme Design by devolux.nh2.me