Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Laiškai iš širdies į širdį

http://dryicons.com/

2009-aisiais, beveik  pusę metų  prieš prasidedant A. Čapliko ir Co inicijuotai reformai,  sukūriau pagrindinius Lietuvos sveikatos apsaugos reformos  principus ir padariau pranešimą Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacijos organizuotame renginyje. Idėja -  pradėti reformą nuo pilotinio projekto vienos iš Lietuvos ligoninių departamente. Tikslas -  pakeisti sveikatos apsaugos darbo organizavimo ir paslaugų teikimo principus. Tik vėliau, kai teko susipažinti su švedų studija, pamačiau, kad ir švedai siūlė reformą pradėti nuo pilotinio projekto. Klaipėdos jūrininkų ligoninė pasiūlymą atmetė.

Ministras A. Čaplikas ir Co teigė, kad  pradės derybas su Klaipėdos jūrininkų ligonine (dabar Klaipėdos ligoninė).  Atrodo, kad derybos užtruko, ir vargu, ar A.Čaplikas beturi įgaliojimus tas derybas tęsti.

Po tokių intensyvių pastangų nėra lengva įžvelgti teigiamus rezultatus. Vienas iš mūsų artimųjų bendražygių Žilvinas Beliauskas  (buvęs dabar jau panaikinto Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centro direktorius) vakare į kavinę atėjo su tris pažįstamomis …. Iki šiol atsimenu jų vardus: Ieva, Agnė ir Milda. Tik su viena iš jų teko bendrauti vėliau, kitų jau nebepažinčiau.

Ieva, Agnė, Milda ir Žilvinas primygtinai prašė, jog tęstume pradėtas pastangas, nes Lietuvai labai reikia pokyčių sveikatos sistemoje. Nemačiau jokių kelių, kokiu būdu tęsti pradėtas pastangas.Tiesą pasakius viską norėjosi mesti, užmiršti ir tiesiog pasinerti į ramų britišką gyvenimą. Tačiau šių trijų moterų kompanija ir Žilvinas nenorėjo leistis į kalbas – pastangas reikia tęsti. Galų gale sutarėme, jog  palauksime pusę metų, sukursime konkretų planą ir veiksime toliau.

Grįžęs namo į Angliją  elektroninio pašto dėžutėje radau  kolegos iš Klaipėdos laišką. Jis kvietė jokiai būdais nesustoti  ir eiti į priekį. Po kelių dienų gavau dar vieną laišką iš Klaipėdos jūrininkų ligoninės kolegės . Ji rašė: “ačiū tau už pastangas pagerinti mūsų padėtį ….”

2009 metų vasarą viešėjome ir atostogavome Klaipėdoje. Atsiminiau “Vakarų ekspreso” žurnalistės  Genovaitės Privedienės kvietimą pastoviai rašyti į jų dienraštį. Paskambinau Genovaitei ir pakviečiau puodeliui kavos.  Genovaitė į tokius susitikimus visada atsineša diktofoną – netrukus “Vakarų eksprese” buvo paskelbtas intervju. Susisiekiau su Žilvinu:  ” kaip ir tarėmės, susitinkame artimiausiu metu”.  Tuomet jokio plano dar nebuvo. Buvo tik noras ir tikėjimas, kad toks planas gims.

Vėliau vėl  ėmiau  rašyti ir negalėjau sustoti. Vis rašiau ir rašiau. Mano straipsniai pasirodė “Vakarų eksprese”, “Klaipėdoje”, svetainėje “lrytas.lt” ir ‘Lietuvos žiniose”. Berašant straipsnius pradėjo dėliotis visas sveikatos apsaugos reformos planas, pirmieji štrichai … o lapkričio 12 dieną rašiau be atvangos – 16 valandų. Gimė dokumentas pavadinimu “Vertybėmis pagrįsta reforma: sveikatos apsaugos reformos konstitucija”.

Po kiek laiko gavau dar kelis laiškus, kuriuose tiek gydytojai, tiek pacientai skundėsi savo padėtimi Lietuvoje. Laiškai buvo tokie asmeniški, kad net buvo sunku patikėti, jog tai rašo žmonės, kurių niekada nesu sutikęs gyvenime  arba esu matęs vos vieną kartą. Kodėl jie man rašo? Ir kodėl jie taip atsiveria? Niekaip negalėjau suprasti.  Kas buvo tos trys moterys, atėję su Žilvinu?

Ir tik vieną ansktyvą rytą, kai rūku pritvinkusia pieva vedžiojau savo patį geriausią draugą šuniuką  Sparkį, gilaus suartėjimo su gamta akimirką suvokiau – tos trys moterys  buvo tikrų tikriausi  angelai … o tie žmonės, kurie man parašė laiškus,  jautėsi lyg skęstantys tolimuosiose vandenyno platumose …  jie jaučiasi esą vergai, šį kartą -  dvidešimt pirmo amžiaus vergai, bandantys išsivaduoti iš dvasinės vergovės ir nežinantys, kaip tai padaryti, – jie tarsi išmeta butelį su rašteliu apie save, tikėdamiesi, kad jų sielos šauksmas kažkokiu būdu pasieks tuos, kurie yra laisvėje arba tuos, kurie žino kaip pasiekti laisvę, arba tuos, kurie padės jiems išeiti į laisvę, arba tuos, kurie suvoks, kad elgdamiesi taip, kaip elgiasi dabar, jie ištisą kartą, o gal net kartas stumia toliau į dvasinę vergovę.

Tai laiškai žmonių, kurie tikisi, kad vėliau ar anksčiau juos kas nors išgirs …

Ar išgirsime mes?

PrintFriendly

Comments are closed.

Theme Design by devolux.nh2.me