Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

Šimaitis.lt: tęsiame Dr.Ramūno Liko straipsnių ciklą “Sveikatos apsaugos vadybos pradžiamokslis”. Ramūnas yra vaikų psichiatras, daug metų dirbęs įvairiose verslo įmonėse ir įgijęs medikui neįkainuojamos vadybininko patirties. Šį straipsnį bei būsimus straipsnius skelbiame ir skelbsime ne tik kaip dienos įrašus, bet ir skyrelyje “Vadyba”, kuris yra viršutiniame menu.

***************

Pirmoje temoje buvo aptarta, kad visa kas turi savo gyvavimo trukmę, o tai apsprendžia svyravimus ir cikliškumą. Svyravimai ir cikliškumas yra atsinaujinimo pagrindas, bet tuo pačiu ir didelių sukrėtimų priežastis.

Taigi bent artimiausiu metu nesimato jokių galimybių visiškai tuos svyravimus pašalinti, o kita vertus juos pašalinti būtų ir nenaudinga ir labai brangu. Tačiau daugelyje sričių yra siekiama šiuos svyravimus įtakoti tiek, kad tai užtikrinų stabilumą, kryptingumą, perimamumą ir visai veiklai suteiktų prasmę ir atlygį (pasitenkinimą). Šiai dienai tokiu strateginio valdymo apibūdinimu ir pasitenkinčiau, bet tai skamba labai abstrakčiai, o mes gyvename realų gyvenimą ir labiau domina tai, kas ir kaip realiai veikia.

Dabar ir pabandysiu nutiesti tuos tiltus tarp abstrakcijos ir realybės. Pasiremsiu A. Christensen ir Jon Lund Hansen knyga „Harmonija ir produktyvumas“ ir joje pateiktu strateginiu dokumentu. Šis strateginis dokumentas pateikiamas taip, kad tiktų įmonei ar organizacijai, bet jį nesunku pritaikyti ir sistemos ar valstybės mąstu. Čia tiktų atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje jau buvo prirašyta daug strategijų, kurios sėkmingai guli stalčiuose ir mes visi vis kalbame, kad nėra valstybės, šakos ar kokios srities strategijos.

Pasiskaičius šį strateginį dokumentą ir palyginus tai, kas jame sakoma su kuriom nors parengtomis strategijomis, taps pakankamai aišku, kodėl tos strategijos neveikiančios. Galiu iš karto atkreipti dėmesį, kad pas mus kuriamos strategijos paprastai neturi aiškaus ryšio su esama situacija. Pirmiausia niekada nėra kruopščiai ir išsamiai įvertinami žmogiškieji resursai. Iš to sekant niekada nebūna aiškaus plano kaip jie bus vystomi.

Niekada nebūna numatomi terminai ir kriterijai, kurie turėtų būti pasiekti per konkretų laiko tarpą. Niekada nesuformuluojami pirminiai ir antriniai tikslai, o tikslai nesuskaidomi į konkrečius uždavinius. To pasekoje neįmanoma sudaryti tikslaus veiksmų plano ir jį pagrįsti ekonomiškai. Taigi standartinė strategija Lietuvoje – abstrakcijų rinkinys su keliomis fantastinėmis idėjomis ir be veiksmų plano (patvirtinus strategiją numatoma, kad veiksmų planas bus pridėtas vėliau). Tačiau strategijos be konkrečių veiksmų plano nebūna. Taigi tuos kūrinius  geriau vadinti gairėmis, gal vizija, bet tik ne strategija.

Prieš skaitant tą strategijos dokumentą tikslinga būtų susipažinti su psichologiniais strateginio planavimo pagrindais, nes tai leis giliau tai suprasti ir kūrybiškiau bei prasmingiau  taikyti gyvenime. Geriausia suvokti strateginį valdymą per kognityvinio disonanso prizmę.

Kognityvinis disonansas. L. Festingerio „Kognityvinio disonanso teorija“. Beje turiu perspėti, kad šiek tiek pasiskaičiau, kas rašoma internete apie kognityvinį disonansą ir neradau nieko gero (lietuviškai). Apie jį  rašo savo knygoje „Dievai, dvasios ir žmonės XX amžiuje“ bene geriausias lietuvių kilmės psichologas Antanas Paškus. Taigi kognityvinio disonanso esmė, kad tarp tokių esminių žmogaus sričių kaip elgesys, mąstymas ir jausmai turi būti harmonija. Jeigu kurioje nors iš šių sferų atsiranda komponentas prieštaraujantis visumai ar viena sfera pasikeičia kitų dviejų atžvilgiu – atsiranda prieštaravimas (disonansas), kuris sukelia diskomfortą, kurio pasekoje individas imasi priemonių, kurios leistų atstatyti pusiausvyrą.

Kad būtų aiškiau, paimkime praktinius pavyzdžius iš gyvenimo. Pavyzdžiui žmogelis buvo išrinktas į Seimą (ar šiaip į valdžią pateko). Praeina kiek laiko ir jis pasikeitė – pasikeitė jo apsirengimo stilius, pasikeitė ir laikysena, pasikeitė ir kalbėjimo maniera bei savęs vertinimas bei kitų vertinimas. Ar vaizdas matytas?

Šiuo metodu paremtas ir mados egzistavimas ar kaip šiais laikais dažniau sakoma ‚stiliaus kūrimas“. Tarybiniais laikais taip pat buvo stengiamasi įdiegti žmonėms tam tikras vertybes, kontroliuoti jų apsirengimą, elgesį, buitį (kiek ir ko galima turėti ir panašiai). Taigi šis fenomenas labai paplitęs įvairiose sferose.

Antanas Paškus aprašo, kai šis fenomenas taikomas destruktyviose sektose narių atžvilgiu. Lygiai taip pat tą patį fenomeną rasime skirtingose visuomenės grupėse ar skirtinguose socialiniuose sluoksniuose – elgesys, vertybės, interesai, apsirengimas ir t.t.

Taigi žiūrėdami į strateginį valdymą galime teigti, kad atskiri jo komponentai nukreipiami į tai, kad visus dalyvius per jų mąstymą, jausmus ir elgseną sujungti į vieną visumą, užtikrinti tarpusavio supratimą ir susikalbėjimą, patenkinti jų prasmės ir įvertinimo siekimą ir t.t. Taigi dabar ir siūlau pasiskaityti strateginį dokumentą kartu pagalvojant kaip misija, politika ir etinės direktyvos, filosofija ir veiksmų planai ar verslo planas siejasi su žmonių jausmais, mąstymu ir elgesiu.

STRATEGIJOS DOKUMENTAS

Strategijos dokumentas neapima visos veiklos. Uždaviniai, tikslai ir veikimo planai neturi aprėpti daugiau kaip 10 – 40 % visos veiklos.

I. Organizacijos paskirties (misijos) kriterijai:

  1. Turi būti apibūdinti organizacijos įsipareigojimai akcininkams.
  2. Turi būti apibūdinti organizacijos įsipareigojimai tarnautojams ir ketinimai keisti darbo sąlygas.
  3. Turi būti apibūdinti organizacijos įsipareigojimai klientams.
  4. Turi būti apibūdinti organizacijos įsipareigojimai visuomenei.

II. Organizacijos politikos ir etinių direktyvų kriterijai:

  1. Jos turi apibūdinti organizacijos elgesio taisykles – santykius tarp administracijos ir kitų tarnautojų.
  2. Jos turi apibūdinti organizacijos bendravimo su klientais, konkurentais, tiekėjais, pramone ir visa visuomene elgesio taisykles.

III. Organizacijos vadovavimo filosofijos kriterijai:

  1. Ji turi derintis su organizacijos politika ir etinėmis direktyvomis.
  2. Ji turi apibūdinti bendrąją teorinę vadovavimo struktūrą.
  3. Ji turi būti suformuluota pagal vidurinį loginį lygį, kad duotų pagrindą bendram valdymo modeliui ir tuo pačiu metu individualiems valdymo stiliams.
  4. Ji turi suformuluoti nuostatas, kaip administracija privalo elgtis su tarnautojais, su sau lygiais, aukštesniaisiais valdininkais, klientais, tiekėjais ir konkurentais.

IV. Organizacijos verslo aprašymo kriterijai:

  1. Turi būti aprašyta organizacijos darbo sritis, t.y., gaminiai ir (arba) paslaugos.
  2. Turi būti aprašyta organizacijos padėtis rinkoje.
  3. Aprašas turi būti suformuluotas gana apibendrintai, kad visi galėtų jį pritaikyti sau, ir kad jis suteiktų galimybes įvairiai veiklai. Kartu jis turi būti suformuluotas itin tiksliai, kad būtų aiškus organizacijos profilis ir nurodytos verslui aiškios gairės.
  • Organizacijos įvaizdžio kriterijai:
  1. Jame turi būti nusakyta tai, ką organizacija nori pasiekti ateityje, jeigu bus idealios sąlygos.
  2. Jis turi būti drąsus ir patrauklus (ir visai netikroviškas).
  3. Jis neturi prieštarauti žmonių grupių (organizacijoje) svarbiausiems interesams ar idealams. Idealiausia, jei jam pritartų visi organizacijos nariai.
  4. Jame turi būti atsižvelgta tiek į egoistinį, tiek ir į altruistinį aspektą.
  5. Įvaizdis privalo turėti organizacijai pritaikytą laiko išraišką.
  • Organizacijos pagrindiniai tikslai. Sričių, kurias jie liečia sąrašas:
  1. Ekonomika ir finansai.
  2. Rinka, įskaitant prekybą, kokybę vartotojų požiūriu ir gaminių bei paslaugų rūšis.
  3. Žmonių ištekliai, įskaitant darbo užmokestį, pareigybes, profesijų planavimą, vadovavimą ir fizinį bei socialinį klimatą.
  4. Organizacinis darbas įskaitant logistiką.
  5. Gaminių ir paslaugų tyrimas bei tobulinimas visose šiose srityse.
  6. Ekologinė aplinka.
  7. Kokybė.
  8. Produktyvumas.
  9. Technologija.

Organizacijos pagrindinių tikslų kriterijai:

  1. Jie turi nurodyti, ko organizacija nori pasiekti.
  2. Tikslus reikia taip formuluoti, kad jie būtų apskaičiuojami ir kad būtų galimybė nustatyti, ar jie buvo pasiekti.
  3. Pagrįsti pagrindiniai tikslai turi būti realistiški. Jais turėtų būti galima pasinaudoti, nustatant užduotis ir veiksmus.
  4. Pati organizacija turėtų kontroliuoti svarbesnes vykdymo sąlygas.
  5. Laikas, numatytas pagrindiniams tikslams pasiekti, turėtų prilygti atskiros veikimo srities vertės kūrimo ciklui.
  6. Kartu paėmus, jie turi apimti svarbiausias organizacijos veiklos sferas.
  7. Pagrindiniai tikslai turi derintis su verslo planu, paskirties pareiškimu ir įvaizdžiu, taip pat su direktorių kolegijos pateiktomis verslo sąlygomis.
  • Veikimo plane numatyti uždavinių ir veiklos kriterijai.
  1. Uždaviniai turi kilti tiesiogiai iš pagrindinių tikslų. Kiekvienas pagrindinis tikslas gali turėti keletą uždavinių. Jie turi būti taip suformuluoti, kad tik juos visus įvykdžius, būtų pasiektas ir pagrindinis tikslas.
  2. Uždaviniai turi būti taip nusakyti, kad kartkartėmis būtų galima patikslinti, ar pagrindiniai tikslai bus pasiekti.
  3. Veikla turi būti tokia, kad jos tinkamas atlikimas garantuotų uždavinių ir pagrindinių tikslų baigtį.
  4. Uždaviniai ir veikla turi derintis su organizacijos verslo planu, paskirties nusakymu, įvaizdžiu, pagrindiniais tikslais ir politika.
  5. Veikla turi būti naši, t.y., jos kaštai neturi viršyti pagaminto produkto vertės.
  6. Kiekvieną veiklą turi atlikti už ją atsakingas asmuo. Taip pat turi būti numatytas veiklos baigimo laikas.
PrintFriendly
FacebookTwitterGoogle GmailGoogle BuzzPosterousDiggRedditShare

· ·

1 comment

  • nemanius99 · 2010/08/11 at 00:15

    Labai patiko Festingerio kognityvinio disonanso teorija.

<<

>>

Theme Design by devolux.nh2.me