Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

I

Medicinos bendruomenė verda ir kunkuliuoja  būsimosios reformos nuotaikomis. Nuomonės apie reformą prieštaringos.

Vieni sako, kad reformuoti būtina, kiti teigia, kad reforma neapgalvota, jai tinkamai nepasirengta.

Tretieji  pasiruošę išvesti gydytojus ir kitus  medicinos darbuotojus į gatves, nes nepatenkinti darbo sąlygomis bei ministro sprendimu paskelbti negaliojančiu įstatymą dėl trumpesnės darbo dienos ir kitų privilegijų tam tikrų specialybių medikams.

Kodėl taip atsitiko ir kodėl jau  balandžio mėnesį paskelbtos reformos įgyvendinimas stringa? Pagrindinė priežastis  ta, kad rengiant reformą stokota ir tebestokojama kūrybingumo.

Jei į vieną ar kitą situaciją, šiuo atveju, į reformą  būtų žvelgiama kūrybiškai, tai iš esmės išspręstų  egzistuojančias problemas arba labai palengvintų jų sprendimą, tai pateiktų atsakymus į rūpimus klausimus ir skatintų sistemos dalyvių  norą prisidėti prie reformos.

Būtina  kūrybiško požiūrio į situaciją sąlyga yra viešumas ir atvirumas, taip pat reiktų  pakankamai laiko skirti  svarstymams ir apmąstymams. Galimybė svarstyti ir pateikti pasiūlymus turi būti duota visiems.

Neįgyvendinus šių principų bet kokia reforma iš anksto  pasmerkiama. Diegiant   reformą tik “iš viršaus” sukuriama daugybė nepasitenkinimo bei  nesutarimo židinių.

Tarkime, trijų vyr. gydytojų vietoje  palikus vieną,  sistemoje dešimtmečiams užkoduojami rusenantys nepasitenkinimo bei  prieštaravimo   židiniai, kurie geriausiu  atveju virs apatija, nebyliu priešiškumu, netikėjimu teigiamais pokyčiais, o blogiausiu atveju – atviru pasipriešinimu.

Reformos  metmenų pirmosios užuomazgos pasirodė balandžio mėnesį. Nuo to laiko taip ir neišgirdome jokio ministerijos atstovų paaiškinimo: koks gi likimas laukia mažesniųjų ligoninių gydytojų?

Toks pat klausimas kyla ir dėl medicinos slaugytojų. Kodėl mes tiek mažai girdime jų balsų per šią reformą? Ar ne todėl, kad dešimtmečius nesugebėjome  slaugytojų padaryti gydytojų partneriais – tebuvo paklusnios sesutės, privalančios besąlygiškai vykdyti nutarimus ir nurodymus.

Nuo senų senovės ligoninės slaugytojos neturėjo rimto balso, į jų nuomonę nebuvo įsiklausoma, nes gydytojai visada į slaugytojas žiūrėjo iš stipriųjų pozicijos. Per dešimtmečius sukūrėme slaugytojų kartą, kuri tapo besąlygiška mūsų įstatymų vykdytoja.

Turime sukurti tokį reformos modelį, kurio dėka slaugytojos taptų pilnavertėmis gydytojų partnerėmis, o ne paklusniomis kiekvieno gydytojo žodžio vykdytojomis.Atsakymas į šį klausimą yra tarsi raktas į visos reformos sėkmę.

Svarbu šį klausimą išspręsti ne tik dėl pačių slaugytojų,  bet ir dėl to, kad tinkamo sprendimo dėka sukurtume naujos elgsenos modelį, naujus santykius ir tik tada galėtume teigti, kad reforma prasidėjo.

PrintFriendly
FacebookTwitterGoogle GmailGoogle BuzzPosterousDiggRedditShare

· · ·

8 comments

  • albisk · 2010/10/21 at 11:38

    Sveiki. Na viskam pritariu, bet juk yra Nacionalinė Sveikatos koncepcija – labai neblogas dokumentas, tačiau jos niekas nevykdo.. Yra netgi žinomos priemonės kaip tuos tikslus pasiekti, pvz.: Kokybės vadybos sistemų diegimas ir kasmetinis sertifikavimas, netgi priimtas įstatymas įpareigojantis ligonines diegti kokybės vadybos sistemas, tačiau netgi nevisų ligoninių vadovybė supranta kas tai yra.. Ką jau kalbėt, pažvelkim giliau – Valstybinė licenzijavimo ir akreditavimo tarnyba prie SAM… Vien pavadinimas daug ką pasako – ir tikrina ir kuria standartus ir išduoda leidimus.. be to dar – gydymo standartus (plačiąja prasme) kurių nėra sukūrusi ministerja – susikuria pačios gydymo įstaigos.. tai didesnio nonsenso negali būti.. Va kaip tokias problemas išspręsti? Kaip padaryti kad koncepcijose užkoduoti mechanizmai ir tikslai pradėtų veikti logiškai ir tvarkigai? Ko trūksta? Politinės valios kaip visada.. gi rinkimai vėl artėja į savivaldybes.., reforma vėl laukia.. Sisteminis "bug'as".

  • Ingrida · 2010/10/21 at 20:42

    Labai dziugu, kad esate toks aktyvistas asmens ir visuomenes sveikatos prieziuros reformu atzvilgiu. Jusu nagrinejama slaugytoju "pamirsima" ar net ignoravima, tam tikra prasme, nagrinejome ir mes su destytojais dar pries koki menesi… Tad visiskai sutinku, kad jei joms butu suteikiama daugiau teisiu ir pareigu, jos sutaupytu ne tik daugybe laiko ir lesu, bet ir suteiktu daugiau laiko gydytojams su sunkiais ligomiais. Dar kalbejome apie toki klausima, kad gydytojai nuolat dejuoja del jiems tenkancio "popierizmo" ties kiekvienu pacientu, tad kodel to darbo nepaskyrus zmonems, kurie ta galetu atlikti – visuomenes sveikatos specialistams? Juk jie PSP taip pat turetu tureti ne menka vieta siekiant uztikrinti ligu prevencija ir profilaktika(o ne tik skrajuciu kurima ir platinima, kaip yra kai kuriuose PSPI), vykdyti monitoringa ir panasiai… Juk taip daugelis galetu dirbti savo darbus kurkas efektyviau. Keletas gydytoju yra "atsove", kad medikai susitvarko su tuo dokumentalizmu, taciau ar ne geriau ta laika isnaudoti pacientu gydymui, ka ir turi daryti gydytojas? Ka jus manote apie tokia mano ideja del visuomenes specialistu integracijos?

  • Rita · 2010/10/22 at 01:05

    Medicina- ta sritis, kuri iki siol yra is esmes nepertvarkyta. Joje vyko siokie tokie, gyvenimo ir laikmecio diktuojami poslinkiai, taciau aiskios koncepcijos ir apibreztumo nera. Kokios sveikatos apsaugos siekiame Lietuvoje ir kokia galime ja tureti, ivertinus valstybes ekonomine situacija? Daugiausiai aistru sukele ( o ir samoningai kurstomas) pradetas ligoniniu apjungimas. Suprantama, kad darbuotojai jaudinasi del vieno ir pagrindinio dalyko- ar jie islaikys darbo vietas, ar su jais bus elgiamasi korektiskai,o ne pasinaudojant proga, suvedinejamos saskaitos. Juk vietoje praradimu nesiuloma nieko. Informacijos, argumentu, o ir aiskaus plano, susirupinimo specialistais stoka, gamina nepaprasta socialine itampa. Jei vadovaujames vakarietisku modeliu, pleciame pirmine grandi, tai ir darykime tai lygiagreciai su ligoniniu naikinimu. Galu gale, nauju strukturu kurimu. Slaugytoju nepasitenkinima padetimi lemia tradicijos, nusistovejusios praktikos, o ir tai, jog ju paslauga yra atskirai neapmokama, bet ieina i gydymo paslaugos kaina. Medicinines dokumentacijos pildymas yra neisvengiama gydytojo prievole. Uzsienyje " popierizmas" dar gausesnis, ji mazinti galima ivedant ivairias formas. Visuomenes sveikatos specialistai cia neturi ateities.

  • Nemanius · 2010/10/22 at 05:28

    Iš tiesų, Rita, pritariu viskam, ką Jūs parašėte. Tai atsiktiko dėl to, kad tai yra klasikinis reformos iš viršaus atvejis. Tokių reformų laikai jau seniai praėjo. Tą padarė estai iš karto po nepriklausomybės paskelbimo- tada tai buvo įmanoma. Dabar tai neveiks. Tai kels didelę socialinę įtampą. Kauno 2 klnikinės ligoninės ir Kauno Raudonojo kryžiaus jungimas bei Klaipėdos ligoninių neapjungimas yra klasikiniai atvejai, kaip nuleidimas iš viršaus neveikia. Ar tai iliustracija to, kas čia parašyta: "Tarkime, trijų vyr. gydytojų vietoje palikus vieną, sistemoje dešimtmečiams užkoduojami rusenantys nepasitenkinimo bei prieštaravimo židiniai, kurie geriausiu atveju virs apatija, nebyliu priešiškumu, netikėjimu teigiamais pokyčiais, o blogiausiu atveju – atviru pasipriešinimu."
    "Vertybėmis pagrįsta reforma" būtent yra apie tai, kad pačioje pradžioje nereikia nieko griauti – o atvirkščiai – apsijungti ir drauge, kartu ieškoti sprendimų, palaipsniui sukuriant ir vystant naujas struktūras, naujus darbo organizavimo ir paslaugų teikimo srautus, mechanizmus. Tokiu būdu pradėsime keisti darbo kultūrą, ir tik tada žmonės patikės reformomis, pokyčiais. Be žmonių geranoriškos kooperacijos jokios reformos neįvyks. Jei tinkamai vykdoma reforma, galutiniame etape turi laimėti visi. Reikia daug kantrybės, noro ir užsispyrimo.

  • Nemanius · 2010/10/22 at 05:34

    Ingrida, Jus rasete: "Dar kalbejome apie toki klausima, kad gydytojai nuolat dejuoja del jiems tenkancio "popierizmo" ties kiekvienu pacientu, tad kodel to darbo nepaskyrus zmonems, kurie ta galetu atlikti – visuomenes sveikatos specialistams?" Kaip Jus realiai isiavaizduojate, kokius darbus galetu visuomenes sveikatos specialoistas perimti is gydytojo, kad jam daugiau laiko liktu klinikiniam darbui? As taip suaprantu, kad Jus turejote omenyje seimos gydytoja?

  • Ingrida · 2010/10/22 at 19:40

    Teigiama, kad 80% sveikatos problemų turėtų būti išsprendžiama pirminiame sveikatos priežiūros lygmenyje, nors realus rodiklis yra kurkas žemesnis.
    Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas teigia, kad: “Visuomenės sveikata ir visuomenės gebėjimas gerinti savo sveikatą turi būti užtikrinami šiais metodais ir priemonėmis:
    1)ligų profilaktika ir kontrole;“ Tačiau tai neturėtų būti tik užkrėčiamų ligų profilaktika prieš sezoninį gripą ar lankstinukų platinimu visuomenės sveikatos biure.
    Visiems ne paslaptis, kad visuomenės sveikatos priežiūra organizuojama šiais lygiais:
    1)pirminiu; 2) antriniu; 3) tretiniu.
    „Pirminė visuomenės sveikatos priežiūra atliekama kartu su asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, kurias teikia asmens sveikatos priežiūros įstaigos.“ Taigi vien tai pasako, kad visuomenės sveikata turėtų būti integruota į pirminį visuomenės sveikatos priežiūros lygį.
    „Neinfekcinių ligų, būdingų vienai teritorijai, epidemiologinį stebėjimą atlieka pirminio lygio visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos“, tad jau šioje srityje atsiranda galimybė interguotis visuomenės sveikatos specialistui, kuris vadovaudamasis esamomis rizikos grupėmis, būdingomis tai teritorijai (ar bendruomenei) pradėtų įgyventinti visuomenės sveikatos gerinimo veiklą. „Visuomenės sveikatos stiprinimas apima sveikatos mokymą, informacijos apie sveiką gyvenseną skleidimą, sveikos gyvensenos propagavimą, formavimą ir nuo elgsenos priklausomų visuomenės sveikatos rizikos veiksnių mažinimą“. Neneigiu, kad visuomenės sveikatos biurų vykdoma veikla yra ne efektyvi, tačiau imantis papildomu sveikatinimo priemonių būtų padaroma daugiau.
    „Valstybės ir savivaldybių institucijos(pvz. ambulatorijos) visuomenės sveikatos stiprinimo mokymą įtraukia į sveikatos priežiūros specialistų, socialinių darbuotojų, pedagogų, vaikų ugdymo bei kūno kultūros specialistų rengimo, kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo programas.“ Tad labai gaila, kad dabartinis susiformavęs šeimos gydytojų, bendrosios praktikos gydytojų požiūris nepripažysta ar nenori pripažinti visuomenės sveikatos specialistų prevencinės ar sveikatos ugdymo programų pagalbos.
    Liūdna, tačiau gydytojai ne tik nepripažysta tokios integracijos, bet ir retas kuris ją atlieka. Vien tai, kad pacientui geriausiu atveju yra skiriama 20 minučių, per kurias gydytojas turi kaskart užpildyti dokumentus, išklausyti paciento problemą, skirti diagnostiką, o tada ir gydymą, tad profilaktikai ir paciento mokymui laiko nebelieka. Juk profilaktika nepasibaigia vien gimdos kaklelio, krūties vėžio ar prostatos vėžio prevencinėmis programomis. Rizikos grupių juk yra daug, tad ir užkrauti visos atsakomybės vien ant gydytojo pečių nederėtų.
    Būtina pradėti keisti visuomės požiūrį į savo sveikatą, o kas geriau pažysta savo bendruomenę jei ne šeimos gydytojas? Todėl bendradarbiavimas tarp visuomenės sviekatos ir asmens sveikatos priežiūros specialistų yra ne mažiau aktualus klausimas.
    Jau vien tai galėtų palengvinti ir tuo pačiu papildyti gydytojo darbą.

  • Nemanius · 2010/10/22 at 19:52

    Ritai, – tokie jau gamtos ir pasaulio istorijos dėsniai. Kūrimas ir griūvimas visada eina kartu. Juk tas patas yra žmogaus organizme – pavyzdžiui ląstelių astinaujinimas ir žūtis visada būna vienu metu.

  • Nemanius · 2010/10/22 at 19:53

    Ingrida – labaui geras ir vertingas komentaras. Toks požūris ir valstybės palaikymas yra būtinas ir reikalingas.

<<

>>

Theme Design by devolux.nh2.me