Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | Asociacijos

VII

Kitas opiausiai ir daugiausiai aistrų keliantis klausimas yra ligoninių sujungimas.

Pabandykime pagalvoti kūrybiškai. Ką galima padaryti, kad visiems išeitų gerai?

Kiekvienam iš mūsų reikia atsisakyti kažkokios mažos dalelės dabartinės  situacijos tam, kad sukurtume naują vertybę – bendradarbiavimą arba nuolat vykstantį ligoninių direktorių ir specialistų dialogą.

Užuot iš trijų laimingų du padarę nelaimingus, iš esmės padarytume 3 laimingus ir patenkintus bei visi pajustume, kad dalyvaujame, vystome ir dirbame drauge.

Toks sprendimas galėtų būti asociacijų įsteigimas.

Kiekviename regione galima būtų įkurti asociaciją, kurią sudarytų pagrindinės regiono ligoninės. Į Asociacijai vadovaujančią tarybą galėtų įeiti visi į asociaciją įtrauktų ligoninių direktoriai.

Daugumą šioje taryboje turėtų sudaryti specialistai bei regiono šeimos gydytojai. Taip pat turėtų įeiti slaugytojų atstovai, visuomenės, pacientų atstovai.

Per daugybę metų sprendžiant administracinius klausimus Lietuvoje pernelyg vyravo direktorių nuomonės, todėl jei jie šiek atsitrauktų ir suteiktų daugiau laisvės specialistams bei šeimos gydytojams, galėtume ir toliau žengti progreso keliu.

Asociacijai galėtų vadovauti vienas iš ligoninės direktorių – jie gali rotuoti, kad nebūtų aiškaus vieno vyraujančio asmens. Asociacijos pirmininkas turėtų atstovauti tik asociacijos tarybos, o ne asmeniniams sprendimams.

Asociacija būtų atsakinga už paslaugų vystymą regione ir ji pati nuspręstų, kokias ligonines rekia uždaryti, kur sumažinti lovų skaičių.

Taigi ministerija galėtų nurodyti tik bendrą principą – reikia mažinti lovų skaičių, o sprendimas būtų įgyvendinamas  lokaliai.

Tokiu būdu ministerijos išvengtų milžiniško pasipriešinimo ir spaudimo, kurį patiria iš regionų, o asociacija, gerai žinodama regiono ypatumus, sėkmingai galėtų įgyvendinti tokius sprendimus.

Taip sukurtume šiuo metu itin vertinamą ir puoselėjamą vertybę: vertikalaus (centralizuoto) ir horizontalaus (lokalaus) sprendimų priėmimo harmoniją.

Asociacija taip pat būtų atsakinga ir už podiplominį gydytojų rengimą ir gydytojų rengimo stebėseną.

PrintFriendly

· · · · ·

Oct/10

12

Yra tokia problema, kaip ją sprendžiame?

Ačiū, Rita,

Malonu buvo gauti laiškelį iš Jūsų. Dėl vyr. gydytojų – tai pasirašau šimtu procentų. Apie tai aš jau esu rašęs gana daug.

Jūs teigiate : “Kaip pastebėjote, medikai yra apatiški ir nelinkę diskutuoti apie pertvarkas, nebent asmeniškai juos tai liestų. Jautriais klausimais puikiai manipuliuoja vadovai.

O taip pat: “Bet manau, kad demokratijos, ypač dabartinėmis chaoso sąlygomis reikia mažiau. Todėl problemų sprendimas asociacijose, nemanau, kad duotų laukiamų rezultatų. Būtų vėlgi žiūrima savo interesų.

Tada Jūs siūlote: “Koncepcija turi būti sukurta specialistų, pagrįsta tvirtais argumentais apie esamą padėtį, sergamumą, realų paslaugų apmokėjimą, papildomą apmokėjimą ir alternatyviais pasiūlymais dėl naujų darbo vietų kūrimo ir t.t”

O tuomet konstatuojate: “Deja reformas vykdo politikai, kurie gyvena nuo rinkimų iki rinkimų. Įdomu, ką veikia Nacionalinė sveikatos taryba?”

Visa tai, ką Jūs parašėte, yra paprasčiausiai hierarchinio modelio, kuris egzistuoja itin stipria forma Lietuvoje, pavyzdys. Ir Jūs jučia nejučia esate įtraukta į tą logiką/mąstymą.

Vadyboje šis mąstymas vadinasi transakcinis vadovavimo būdas. Jo esmė – viską valdo, visus sprendimus priima ir kontroliuoja vadovas. Pavaldiniams reikia vykdyti. Sistema gali veikti tol, kol yra vadovas ir kol jis yra darbo vietoje. Kita šios sistemos veikimo prielaida yra skaidrumas – nes sąmoningai/nesąmoningai pavaldiniai deleguoja visą pasitikėjimą sistemos/įmonės rezultatais vadovui.

Tada visi žino, ką daryti – nes jiems yra pasakoma. Bet vos tik vadovo nėra (arba jam nesinori galvoti) nors vienai dienai, sistema yra paražiuota. Dar labiau ji tampa paralyžiuota, kai vadovai yra korumpuoti. Tuomet sistemos dalyviai pasijaučia bejėgiais. Nes, pirma, jie pasijaučia apgauti – tai yra, juos apgavo tie, kuriems buvo deleguota atsakomybė už sistemos/institucijos veiklą.

Antra, per daugybę metų jie įprato negalvoti bendruomeniškai, visuomeniškai – jie nemoka, nežino, ką daryti. Tada jie gali tik lieti apmaudą, skųstis ir keikti sistemą … arba aklai ją ginti ir fanatiškai sekti savo lyderiais. Tada dar atsiranda keli tokie, kurie nepriklauso nei vienai, nei antrai pusei- jie tiesiog trina rankas, manipuliuoja žmonėmis ir bando sau išpešti naudos – tai pilkieji kardinolai, karjeristai. Atsiranda puiki terpė Parkinsono ligai, kurią taip gražiai aprašė Ramūnas Likas  rugpjūčio 19 dienos įraše Ramūno Liko vadybos pradžiamokslis. Parkinsono liga.

Žvelgiant iš šio taško, suprantama, kodėl Jūs rašote: “Kaip pastebėjote, medikai yra apatiški ir nelinkę diskutuoti apie pertvarkas, nebent asmeniškai juos tai liestų. Jautriais klausimais puikiai manipuliuoja vadovai.”

Kitas vadovavimo mechanizmas yra transformacinis. Tai yra toks, kai dauguma sprendimų deleguojama į žemesnius padalinius, jiems suteikiama daug autonomijos. Žmonės, pavaldiniai jaučiasi sistemos dalimi, jie aktyviai dalyvauja sistemos/įstaigos gyvenime, žino, kad bus išklausyti arba kad į jų nuomonę bus atsižvelgta. Taip pat jie jaučiasi tikri savo padalinio/dalies šeimininkais.

Mano požiūriu Lietuvos medicinoje yra išimtinai transakcinis sprendimų priėmimo ir funkcionavimo metodas. Iš to išplaukia visos dabartinės bėdos, apie kurias Jūs šiek tiek minėjote.

Problema yra ta, anot vadybos žinovų, kad kai įpratini žmones, jog vadovauji transakciniu metodu, pereiti į transformacinį vienu ypu ir iš karto neįmanoma. Tai yra dar vienas iš daugelio transakcinio metodų minusas. Ta prasme iš dalies sutinku su Jūsų teiginiu “Todėl problemų sprendimas asociacijose nemanau, kad duotų laukiamų rezultatų. Būtų vėlgi žiūrima savo interesų.“

Jei nepasikeitus mąstymui, iš karto vienu metu Lietuvoje įsteigti asociacijas, tai atsitiktų iš tikro taip, kaip Jūs sakote.

Tačiau. Visų dabartinių problemų ir fakto, kad neįvyko pokyčiai, esmė yra tame, kad būtent nieko nebuvo daroma pakeisti mąstymą ir pereiti į transformacinį valdymo mechanizmą. Dėl to Jūsų siūlomi pokyčiai “Koncepcija turi būti sukurta specialistų, pagrįsta tvirtais argumentais apie esamą padėtį, sergamumą, realų paslaugų apmokėjimą, papildomą apmokėjimą ir alternatyviais pasiūlymais dėl naujų darbo vietų kūrimo ir t.t“ – taip pat neatneš tikėtinų rezultatų.

Jūs teigiate, kad demokratijos, ypač dabartinėmis chaoso sąlygomis reikia mažiau. Man šioje frazėje atrodo, jog yra „kietos rankos“ problemų sprendėjo laukimas. Tačiau būtent tokia logika atvedė į esamas problemas, todėl gal idealiu atveju tokios asmens ar grupės žmonių (kietos rankos skaidrus, sąžiningas angelas/ai) vadovavimas gal ir atneštų trumpalaikę naudą, bet ilgalaikėje plotmėje grįžtume ten, kur buvome.

Iš kitos pusės, jei sistema yra veikianti pagal transformacinį mechanizmą, chaoso, krizės atveju labai lengva trumpam periodui pereiti prie transakcinio metodo – visi krizės akivaizdoje supras, kodėl to reikia ir kodėl tai vyksta. Tačiau tai gali būti tik trumpą periodą, kol viskas grįš į įprastines vėžes.

Perėjimas nuo transakcinio link transformacinio sistemos/padalinio/įstaigos funkcionavimo stiliaus yra sudėtingas ir pačioje pradžioje lėtas dalykas. Kaip ilgą laiką badavusiam negalima iš karto gausiai valgyti –  jis viską atmes ir apsirgs. Pradiniame etape žmonėms reikės daug geranoriškos pagalbos, buvimo kartu, drauge, reikės laiko ir daug pastangų, kol jie patikės, jog naujas metodas veikia.

Tačiau paragavę jo vaisių ir pradėję matyti pirmuosius to rezultatus, jie negalės sustoti. Jie norės ją vystyti, jie pasakos kitiems ir džiaugsis. Ir kiti matys tą naują sistemą. Todėl pradėti reikia nuo nedidelio pilotinio projekto. Parodyti rezultatus, dalintis patirtimi, ir tokiu keliu eiti į priekį.

Sistemai įsisiūbavus vargu ar galės būti taip, kaip yra dabar ir apie ką Jūs rašote: “Deja reformas vykdo politikai, kurie gyvena nuo rinkimų iki rinkimų. Įdomu, ką veikia Nacionalinė sveikatos taryba?”

Tada žmonės sakys: yra tokia problema, kaip ją sprendžiame?

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

· · · ·

Po lryte skelbto mūsų dienoraščio įrašo Dvidešimt devyni klausimai sveikatos apsaugos ministrui R.Šukiui gavau laišką iš Dr. Ritos Banevičienės, dirbančios gydytoja akušere – ginekologe Kauno 2-ojoje klinikinėje ligoninėje. Ji taip pat  dešimt metų dirbo ir administracinį darbą – pavaduotoja akušerijai ginekologijai, pavaduotoja medicinai.

Sveiki, Audriau,

Geri klausimai sveikatos apsaugos ministrui. Viskas logiška. Na ir ką? Ar buvo bent kokia reakcija? Kaip pastebėjote, medikai yra apatiški ir nelinkę diskutuoti apie pertvarkas, nebent asmeniškai juos tai liestų. Jautriais klausimais puikiai manipuliuoja vadovai.

Todėl manau, kad vis dėlto pradėti pertvarkas reikia nuo vadovų. Gerai nuteikia nauja Prezidentės iniciatyva dėl vadovų rotacijos, o ir pasisakymai apie tai vienareikšmiški – tai būtina ir ne tik sveikatos apsaugoje.  Pasidomėjau nauja sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo redakcija, kuri grąžinta iš naujo ruošti Sveikatos apsaugos ministerijai. Po to jis vėl griš į Seimą svarstymui. Naujoje redakcijoje, manau, šis klausimas apdairiai nutylimas. O reikėtų realios ir dalykiškos diskusijos.

Baisiausia tai, kad Lietuvoje apčiuopiamos sveikatos apsaugos  reformos koncepcijos nėra, nes niekas nežino , kaip ji turi atrodyti galutiniame rezultate. Neskaitant žinoma kompensuojamų vaistų ir ligoninių skaičiaus mažinimo. Ypač skausmingi klausimai būtinoji pagalba, postacionarinė priežiūra, medikų kvalifikacija, darbo sąlygos.

Todėl labai sutinku su Jūsų mintimis apie etatus, priėmimo skyrių pertvarką, rezidentų ruošimą. Ir žinoma viešumą. Bet manau, kad demokratijos ypač dabartinėmis chaoso sąlygomis reikia mažiau.

Problemų sprendimas asociacijose * nemanau, kad duotų laukiamų rezultatų. Būtų vėlgi žiūrima savo interesų. Koncepcija turi būti sukurta specialistų, pagrista tvirtais argumentais apie esamą padėtį, sergamumą, realų paslaugų apmokėjimą, papildomą apmokėjimą ir alternatyviais pasiūlymais dėl naujų darbo vietų kūrimo ir t.t.

Deja reformas vykdo politikai, kurie gyvena nuo rinkimų iki rinkimų. Įdomu, ką veikia Nacionalinė sveikatos taryba?

* Asociacijų steigimas yra viena iš kertinių mūsų siūlomos “Vertybėmis pagrįstos reformos” koncepcijos sudedamųjų dalių (A.Š.)

Atsakymas Ritai – sekančiame  šimaitis.lt įraše

PrintFriendly

· · · ·

Perskaičius Jūsų atsiųstą medžiagą bei išklausius Jūsų pranešimą ir kolegų pasisakymus, kyla nemažai minčių ir klausimų.

Pirma, apie pačią reformos konstitucijoje dėstomą sveikatos priežiūros reformos koncepciją.  Labai neblogai žinau , kaip atrodė sveikatos priežiūros sistema sovietiniais laikais ir kaip ji keitėsi per 20 nepriklausomybės metų. Keista girdėti iš dabartinių politikų, kad  tuos 20 metų reforma nevyko. Ji vyko nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios. Ir ne tik keitėsi pačios sistemos struktūra, sveikatos priežiūrą reguliuojantys įstatymai, bet ir keitėsi medikų mąstymas.

Dabar neatrodo keista, kaip buvo prieš 20 metų, kai kalbame apie tai, kad medikai teikia sveikatos priežiūros paslaugas pacientams, o ne gydo ligonius. Tačiau Lietuvoje dar yra nemažai gydytojų vis dar manančių, kad pacientas nėra jų veiklos partneris, o yra gydytojo globojamasis (paternalistinis požiūris į pacientą). Aišku, daugelis jau pakeitė savo mąstymą ir su pacientais kalbasi kaip su sau lygiais. Tai yra didelis požiūrio į pacientą pasikeitimas, tai jau yra naujas požiūris.

Bet mąstymno, požiūrio, vertybių pakeitimui reikia ilgo laiko. Taigi, ir vertybėmis pagrįstai reformai vien tik pradėti, o tuo labiau  įgyvendinti, reikės ilgo laiko. Vien dėl to Jūsų siūlymas šiuo metu, nors ir labai naujoviškas ir teikiantis vilčių, nebus alternatyva dabar numatytai įvykdyti reformai. Iš vienos pusės jis bus nepriimtinas reformą planuojantiems “viršuje” (siūloma kurti gydytojų rengimo instituciją Klaipėdoje ir kt.), o iš kitos pusės jis gali susilaukti priešiškumo ir “apačioje”, tarp gydytojų  (siūloma prailginti rezidentūros trukmę, įvesti regioninius kontraktus ir kt.).

Pilnai sutinku su teiginiu, kad planuojant ir vykdant reformą turėtų dalyvauti visos suinteresuotos pusės. Tačiau Lietuvoje realybė yra tokia, kad didžioji dalis siūlymų iš “apačios” yra dažniausiai ignoruojama, nesvarbu, kokios ar kiek nevyriausybinių organizacijų jas pateiktų. Vienas iš tokių paskutinių pavyzdžių yra Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo priėmimas. Įstatymas buvo  svarstytas ilgai, buvo daug siūlymų taisyti jo projektą, bet “praėjo” tik tie siūlymai, kurių autoriai ėmėsi lobizmo. Be to, dar trūksta  pačių gydytojų ir slaugytojų aktyvumo netgi siūlant organizacinius pakeitimus savo įstaigose. Gal kiek aktyvesnė gydytojų ar slaugytojų sąjunga.

Dabar – dėl šalies paskirstymo į regionus. 5 regionai – tai tas, kas jau buvo įaugę į sovietinę sveikatos priežiūros sistemą. Buvo didžiosios ligoninės Vilniuje, Kaune (universiteto), Panevėžyje, Šiauliuose ir Klaipėdoje, kurios gydė sudėtingesnius ligonius iš rajoninių ligoninių, teikė konsultacinę pagalbą rajoninėms ligoninėms. Jos buvo aprūpintos geresne medicinine įranga. Tradiciškai jau buvo susiformavę pacientų keliai į šias ligonines, sakyčiau, visai optimalūs. (Tą mačiau iš sistemos vidaus kosultuodama savo specialybės pacientus rajonų ligoninėse).

Dėl to naujas šalies skirstymas į 3 regionus, mano nuomone, yra kiek dirbtinis. Po nepriklausomybės atkūrimo šalį paskirsčius į apskritis, buvo įvardintos (buvusių ligoninių pagrindu) apskričių ligoninės bei 10 teritorinių ligonių kasų. Dabar grįžtam prie 5 regionų. Per tą laiką apskričių ligoninės apsirūpino nauja medicinos įranga, kuri, dabar kai kur taps nereikalinga.  Na, o kas dėl administracinio principo taikymo ar netaikymo paskirstant šalį į regionus, tai jis visai nesvarbus, turint omenyje, kad visos ligoninės yra viešosios įstaigos (finansavimą gaunančios pagal sutartis su ligonių kasomis už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas), o steigėjo (savivaldybė, apskritis ar valstybė)  vaidmuo jų veikloje labai menkas, apsiribojantis tik patalpų, kurias ligoninės gauna panaudos sutartimi, priklausomybe, na, gal dar kartais papildomu finansavimu.

Sutinku, kad būtų racionalu sudaryti ligoninių asociacijas, kurios spręstų regiono ligoninių išsidėstymo bei jose teikiamų paslaugų problemas, nors čia vėl bus nemažas ligoninių vadovų pasipriešinimas. Šiaip ar tap, šis variantas aiškiai racionalesnis būdas mažinti stacionaro lovų skaičių, negu sprendimas aukščiausiame lygyje dirbtinai vieną ligoninę uždaryti, o kitą palikti.

****

Paveiksliukas iš     http://dryicons.com

PrintFriendly

· · ·

Theme Design by devolux.nh2.me