Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | Audrius Šimaitis

May/12

20

Kodėl ir kaip mes galime įveikti korupciją

Lietuvio sąmonėje giliai įsišaknijęs stereotipas: korupcija yra sunki liga, ji persunkusi kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą, jos įveikti neįmanoma, todėl nieko veikti ir nereikia, nes visi yra korumpuoti, viskas bus užgesinta. Reikės dešimtmečių, kol kas nors pasikeis. Reikia naujos kartos žmonių su kitu mąstymu.

Dr. Audrius Šimaitis, A. Kubaičio nuotr.

Kaip mes argumentuojame

Nėra lengva su šiais argumentais ginčytis, tačiau mąstant apie juos kyla daug klausimų. Visų pirma, kodėl a priori yra konstatuojama, kad korupcijos įveikti negalima? Iš karto net nepradėjus jokios kovos, net nepabandžius konstatuojama: korupcija ir jai atstovaujantys asmenys yra tokie stiprūs, kad net neverta pradėti kovos. Mes pasiduodame. Ar tai sveika logika? Įsivaizduokime du profesionalus boksininkus, kurie atsistoja ringe, ir vienas iš jų sako: ”Ne, aš jo neįveiksiu“, nuleidžia rankas ir leidžia kitam priešininkui smūgiuoti.

Kitas labai įdomus argumentas – jog reikia naujos kartos, kad kas nors pasikeistų. Visų pirma, nepriklausomybės metais per du dešimtmečius jau išaugo naujoji karta, kai kurie net jau turi valstybinius postus ir pareigas. Ar kas pasikeitė? Korupcijos suvokimo indeksas išliko toks pats, o pati korupcija tik dar labiau įsismelkė į mūsų kasdienybę, nes atsirado  labai daug tokių, kurie teigia: „Mes visi tokie. Ir kadangi visi vagia, tai suteikia teisę vogti ir man“.

Sakymas, kad reikia naujos kartos, visų pirma yra pripažinimas, kad žmogus neturi nė menkiausio noro keistis pats ir tiesiog lengviausiu būdu numeta atsakomybę kitam – na, ateis jauni ir padarys tvarką. Deja, taip teigiantieji užmiršta vieną paprastą dalyką: ta naujoji karta mokosi ir stebi, kaip elgiasi senoji karta. Senoji karta jiems yra elgesio ir gyvenimo būdo modelis, perduodantis naujajai kartai veiksmų ir elgesio stereotipus. O senosios kartos stereotipas yra toks: būk kaip visi, daryk kaip visi, vok kaip visi, užsimerk kaip visi ir bijok kaip visi.

Daug metų stebiu ir bendrauju su nepriklausomybės metais jau Lietuvoje augusia  ir išauklėta karta ir didžiausias  gluminantis fenomenas, yra tai, kad mąstymo ir elgsenos stereotipai yra lygiai tokie patys, kaip ir tų žmonių, kurie gyveno, augo sovietinėje sistemoje. O sovietinėje sistemoje reikėjo gyventi dvigubą gyvenimą: viena sakai, kita galvoji, o trečia darai. Kai viršininkas viešai meluoja, visi pritariamai linksi. Viršininkas iš pradžių mano, kad tai, ką jis kalba, yra melas, tačiau nuolat  matydamas nuolankiai pritariančias galvas, jis ima ir pats patiki tuo, ką kalba. Tokiu būdu sistema įgyja tam tikrą legitimumą: vieni netiki, bet viešai pritaria, kiti taip pat netiki, bet gavę viešą pritarimą tai priima kaip leidimą toliau veikti.

Griuvo, nes prarado legitimumą

© Sundikova - Fotolia.com

Ir vis dėlto imperija griuvo. Ji griuvo taip, kaip griūva kortų namelis. Ištraukus vieną silpniausią grandį (Baltijos valstybes) iš visos daug metų kurptos iliuzijos ji sugriuvo per neįtikimai trumpą laikotarpį. Tą patį fenomeną iš dalies matome ir arabų pavasario apimtose Artimųjų Rytų valstybėse.

Kas atsitiko SSSR imperijai, arabų valstybėse? Žvelgiant iš žmogiškosios prigimties prizmės, šios imperijos žlugo arba šiuo metu žlunga, nes tie, kurie valdo, prarado legitimumo teisę. Tą teisę jie prarado, nes valdė žmones per prievartą, nesuprasdami, kad jų, kaip vadovų, uždavinys buvo padėti kitiems gyventi pagal visuotinai priimtas moralės ir etikos normas ir sukurti tokias sąlygas, kuriomis šios normos galėtų klestėti.

Ir žmogaus, ir visuomenės gyvenimas yra valdomas moralės ir etikos kodeksų. Juos galima prilyginti fizikos dėsniams. Paimkite kelis fizikos įstatymus ir per jų prizmę pažvelkime  ne tik į šių imperijų gyvenimus, bet ir į korupcinį pasaulėlį.

Veiksmas ir atoveiksmis

Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Taip skamba ir vienas iš fizikos dėsnių. Jis ypač galioja prievartai, melui ir korupcijai tiek valstybių gyvenimo, tiek asmeninio gyvenimo, tiek visuomenės gyvenimo lygmenyje.

Prievarta ir korupcija yra dirbtinis veiksmas, todėl taip veikiantis žmogus, institucija, valstybė nori to ar nenori savaime kuria atoveiksmį – jėgas, kurios vėliau ar anksčiau sugriauna tai, kas niekada neegzistavo. Žvelgiant į lietuvišką situaciją, tai galingiausia jėga, kurią didžiausia dalimi pagimdė nacionalinė korupcija ir neveiklumas, yra emigracija. Taip, teisūs tie, kurie sako, kad korupciją įveikti Lietuvoje yra sunku – tai suvokę ir nenorintys gyventi pagal iš viršaus primestą “gyventi, užsimerkti ir nematyti arba vogti kartu” trafaretą tiesiog susikrovė lagaminus ir išvyko.

Emigracija jau tapo ir dar labiau taps tuo pagrindiniu atoveiksmiu korupcijai. Ji jau verčia ir dar labiau vers tiek Vyriausybę, tiek atskiras institucijas, tiek žmones galvoti, kas vyksta, kodėl vyksta ir kaip vyksta. Ir nėra kitos išeities, kaip atsisukti į pamatines žmogiškąsias vertybes, dorybes ir pradėti gyventi kitaip. Tik tai gali įkvėpti viltį, tikėjimą ir norą kurti ne tik tuos, kurie liko tėvynėje, bet ir tuos, kurie fiziškai gyvena svetur.

Šviesos dėsnis

Kitas fizikoje egzistuojantis yra šviesos dėsnis. Jei šviesa yra įžiebiama, ji tiesiog plinta. Ir plinta šviesos greičiu. Neplisti šviesa negali. Tamsa neturi egzistencijos, tamsa – tai tiesiog šviesos nebuvimas.

Tai labai gerai galioja korupcijos srityje. Ką tai reiškia kovoti su korupcija? Ar gali kovoti su korupcija tie, kurie patys yra korumpuoti? Sakoma, kad Lietuvoje nesiseka kovoti su korupcija. Kodėl nesiseka kovoti?

Žinant šviesos dėsnį – atsakymas yra aiškus. Nesiseka kovoti, nes nėra kovojama. Nes jei yra kovojama (yra įžiebiama šviesa), tai korupcija neturi jokių šansų.

Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje yra dar blogiau. Dažnai tie, kurie turi kovoti, patys yra tokie, jie imituoja kovą. Tiesiog dažnai patys būna  paskendę gilioje korupcijoje. Klasikinis atvejis –  buvęs viceministras Artūras Skikas.  Jis  iš vakaro rėžė ugningą  antikorupcinę kalbą Europos ir Lietuvos aukštiems pareigūnams, o iš ryto jau buvo suimtas už didelio kyšio paėmimą.

Dar įdomesnė kova vyksta viešoje erdvėje.  Kad suvoktum, kas vyksta Lietuvoje, reikia skaityti ne vieną, o daug leidinių ir pamėginti suprasti, kas slypi už įvairių faktų ir straipsnių herojų.

Kas slypi už faktų

© Yuri Arcurs - Fotolia.com

Paimkime naujausią – 23 milijonų skandalą. Jis prasidėjo itin netikėtai. Tuometinis Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas K. Komskis  gruodžio 7 d. išplatina spaudos pranešimą, kuriame teigiama, kad Klaipėdos jūrininkų ligoninė galimai įsigijo  vertybinių popierių.  „Jeigu šis faktas pasitvirtintų, tai nusikaltimas. Juk ši ligoninė nėra „uabas“, tai viešoji įstaiga, pavaldi ministerijai ir išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų. Tačiau pirmiausia norime sulaukti įstaigos vadovo atsakymo, tada spręsime, ką daryti toliau“, – portale “15 min.” kalbėdamas su žurnaliste Egle Petkute, teigė K. Komskis.

Skamba labai ryžtingai ir kaip tikro kovos su korupcija eksperto pareiškimai. Tačiau realybė yra kitokia… Iki pat sausio 12 dienos, kol Antikorupcijos komisijos pirmininko pavaduotojai Agnei Bilotaitei nebuvo perduoti dokumentai, K. Komskis nesiėmė jokių veiksmų. Kodėl? Kaip tai paaiškinti? Jei norima tikrai kovoti su korupcija, tai tarus “A”, būtina pasakyti “B”. Taip neįvyksta. Kodėl?

Atsakymą galima nesunkiai rasti ne kur kitur, o žiniasklaidoje. Praėjus kelioms dienoms po K. Komskio pranešimo apie Klaipėdos jūrininkų ligoninės investicijas, “Lietuvos ryte” pasirodo didelis straipsnis apie K. Komskio galimus ryšius su verslu. Tas verslas ir tas veiksmas vyksta taip pat Klaipėdoje. Atsitiktinumas?

Vargu. Vyksta paprastesni dalykai – atskirų verslo grupuočių kova dėl vietos po saule. Ir toje kovoje kova su korupcija yra tik vienas iš įrankių. Kaip ir A. Skiko atveju yra tik kovos imitacija – masėms akis dumti.

Pasekime įvykių eigą toliau. Vos prieš kelias dienas teigęs, kad net už šešis milijonus įsigyti sertifikatai gali būti nusikaltimas, pamatęs akivaizdžius įrodymus, kad tie sertifikatai iš tiesų yra ir esant įtarimų, kad indėlių gali būti ne už 6, net už 23 milijonus, K. Komskis “Vakarų Lietuvos medicinai” teigia: “Šioje precedento neturinčioje istorijoje žinomas tik vienas faktas – indėlių sertifikatai pirkti be konkursų… Sutarčių su „Snoru“ turėjo daug šalies gydymo įstaigų, ligoninių, bet visos jos banke turėjo tik sąskaitas, nė viena nelaikė terminuotų indėlių, kaip KJL… Tiriama, ar vadovas iš šių sandėrių neturėjo asmeninės naudos. Jei bus įrodyta, kad savo padėtimi jis nepiktnaudžiavo ir naudos neturėjo, gal pakaks ir administracinės nuobaudos, priešingu atveju gali grėsti baudžiamoji atsakomybė“. Iš pradžių teigiama, kad tai nusikaltimas – o vėliau pozicija švelnėja iki nedidelės administracinės baudos…

Įdomūs principų lankstumo viražai.  Kas vyksta iš tikrųjų? Vyksta interesų, grupių itin atkakli kova, kova be taisyklių. Ką tai bendro turi su šviesa? Nieko. Tačiau labai daug bendro turi su šviesos ir tamsos teorija.

Abiem pusėms palaikyti kovą reikia labai daug materialinių, finansinių ir žmogiškųjų resursų. Nuolatiniai taktikos aptarimai telefonais, pirtyse, ilgi vakarai praleidžiant su mintimis, ką daryti, pykstant ant oponentų, išgyvenant dėl nesėkmių, liejant tūžmį ant tų, kurie trukdo, nesupranta, netikėtai paaiškėjus įkalčiams slėpti galus, papirkinėti teisėsaugos pareigūnus ir t. t. Reikia bendrauti su viešųjų ryšių kontoromis, reikia pirkti straipsnius, reikia prižiūrėti straipsnius rašančius žurnalistus ir daug dar kitų daug energijos ir pastangų reikalaujančių dalykų.

Tam, kad įžiebtum šviesą, viso to nereikia, šviesai palaikyti sąlyginai reikia gerokai mažiau žmogiškųjų resursų, gerokai mažiau jėgų. Šviesa plinta savaime, tamsa neplinta ir tamsa neturi ateities. Įžiebus šviesą, tamsa išnyksta savaime.

Uždegime šviesą

© Subbotina Anna - Fotolia.com

Grįžkime prie teiginio, išsakyto pirmojoje pastraipoje: su korupcija kovoti yra sunku. Žinant šviesos ir tamsos dėsnį akivaizdu, kad tai yra lengva. Reikia tik įžiebti tiesos, faktų, tikros (o ne regimos ar dirbtinai kuriamos) realybės šviesą. Ir viskas. Nei baimės, nei tamsos, nei korupcijos nėra.

Reikia tiesiog vieną kartą savyje nugalėti baimę ir pasakyti: aš taip nebenoriu, aš taip nebegaliu gyventi. Ir tarti pirmą žodį. Toliau viskas pagal šviesos dėsnį klostosi savaime. Šviesos plitimas -  tai yra taip saldu, kad nė akimirką negali pagalvoti, jog gali būti kitaip.

Dr. Audrius Šimaitis

Straipsnis skelbtas interneto portale “Vakarų Lietuvos medicina”

 

PrintFriendly

· · ·

Tam, kad bet koks vaistas pasiektų klinikinę praktiką, jis turi būti išbandomas. Tai yra vadinama klinikiniais tyrimais. Tol, kol vaistas pasiekia pacientą, praeina apie 10 metų. Į tai farmacijų kompanijos investuoja milžiniškus lėšas. Įvairių autorių duomenimis 10 metų investicijos į vaistą gali kainuoti nuo 100 iki 200 milijonų JAV dolerių. Daugybė vaistų neišvysta dienos šviesos, nes gali pasirodo, kad jie nėra efektyvūs, turi per daug pašalinių reiškinių arba kartais net sukelia grėsmingas komplikacijas.

Vakarų pasaulyje pacientai noriai dalyvauja klinikiniuose tyrimuose. Lietuvoje taip pat. Dažnai tai pacientams gali reikšti naują viltį – kad jie gali gauti naują gerą vaistą, kurio klinikinėje praktikoje  nėra. Eksperimentiniam vaistui pasiekus pacientą būna nemažai įrodymų, kad naujasis vaistas gali būti efektyvus.

Klinikiniai tyrimai turi keturias pagrindines tyrimo fazes. Tačiau šiandien norėčiau aptarti kitą klinikinių tyrimų aspektą, apie kurį kalbama tik labai siauruose gydytojų ratuose.

Finansinis atlygis už klinikinius tyrimus. Klinikiniai tyrimai farmacinių kompanijų yra itin gerai apmokami. Tai yra labai svarbus šių tyrimų aspektas, stipriai motyvuojantis daugelį gydytojų. Skirtingos valstybės turi skirtingą nusistovėjusią tvarką, kokiu būdu ir su kuo yra atsiskaitoma.  Tarkime, Jungtinėje Karalystėje gydytojas jokios asmeninės naudos iš klinikinių tyrimų neturi. Visi pinigai yra pervedami į ligoninės sąskaitą. Tos lėšos naudojamos  moksliniams tyrimams skatinti ir kitoms mokymo ar mokslo reikmėms. Nedidelė finansų dalis lieka ligoninei.

Lietuvoje jokios šį aspektą reglamentuojančios tvarkos nėra. Pinigai yra mokami į pagrindinio tyrėjo sąskaitą. Pagrindinis tyrėjas vėliau atsiskaito su tyrime dalyvavusiais komandos nariais. Jis taip pat turi atsiskaityti ir su ligonine.

Lietuvoje nėra buvę diskusijos, kaip reglamentuoti šį svarbų gydytojų darbo ir gyvenimo aspektą. Tačiau tai nereiškia, kad procesai stovėjo vietoje ir nesivystė. Tai reiškia tik tiek, kad valstybė ir sveikatos apsaugai vadovaujantys pareigūnai tapo ir iki šiol tebėra pasyviais proceso stebėtojais.

Kiekvienu vystymosi etapu ši klinikinių tyrimų dalis  turėjo vis kitokią prasmę. Kadangi buvau prie klinikinių tyrimų pačios vystymosi pradžios, tai mačiau visos šios sistemos evoliuciją. Ją vertinčiau skirtingai kiekviename etape.

Pačioje pradžioje – o pradžia buvo 1994  metai – klinikiniai tyrimai lietuvių gydytojams reiškė ir progresą, ir didelę finansinę paramą. Abu aspektai buvo teigiami. Lietuvos sveikatos apsaugos sistema grįžo į tarptautinių klinikinių tyrimų pasaulį – nuostabus jausmas. Pradėjome jaustis esą viso medikų pasaulio dalimi.  Tai buvo šviesusis periodas.

Tuo pačiu metu “korifėjai” užuodė, kad čia sukasi dideli pinigai ir pradėjo ieškoti būdų, kaip užkirsti kelią, kad eiliniai gydytojai negalėtų tapti klinikinių tyrimų pagrindiniais vykdytojais Lietuvoje.  Finansinė sutartis klinikinių tyrimų atvejais sudaroma tik su pagrindiniu tyrėju. Visame pasaulyje tokių tyrimų  pagrindiniais vykdytojais gali tapti bet kuris kvalifikuotas gydytojas. Lietuvos profesūra sugalvojo labai įdomų barjerą eiliniams gydytojams: jie įtvirtino nuostatą, kad klinikinius tyrimus gali vykdyti tik “mokslininkai” – o tai yra tik tie, kurie turi mokslinį laipsnį.  Klinikinių tyrimų vykdymui nereikia jokių mokslų – firmos jau pateikia aiškiai parašytą protokolą, kurį tik belieka vykdyti. Šis bjaurusis laikotarpis buvo iki 2004 metų. Ačiū  Europos Sąjungai – įstojus į Europos Sąjungą, Lietuva buvo priversta panaikinti šią direktyvą, nes ji prieštaravo ES teisei.

Po 2004 metų prasidėjo periodas, kurį pavadinčiau žaidimo be jokių taisyklių periodu. Klinikiniai tyrimai yra vienas iš pagrindinių didžiųjų ligoninių gydytojų pragyvenimo šaltiniu. Jokios valstybės reglamentacijos šiam procesui nėra. Tyrimai gali būti ir darbo metu, ir po darbo, ir prieš darbą. Niekas nekalba apie tai, kaip tai atsiliepia valstybiniam darbui, niekas nekalba apie tai, kiek ligoninės iš to turėtų uždirbti ir kiek uždirba. Nekalba, nes visiems apie tai kalbėti neapsimoka. Ne tik tiems, kurie vykdo tyrimus, bet ir tiems, kurie leidžia, jog jų ligoninėje vyktų klinikiniai tyrimai.

Gydytojams tai yra labai paranku. Aišku gerai, kad jie prisiduria prie prasto valstybino atlyginimo. Tačiau tiek klinikiniai tyrimai, tiek papildomi mokėjimui padaro ir kitą juodą darbą, apie kurį niekas nekalba – medikų bendruomenę ji daro abejinga, nesidominčia visuomenės gyvenimu, o kai kuriais atvejais kai kuriuos gydytojus netgi paverčiančia cinikais.

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

·

Jan/11

28

Interviu “Infozonos”laikraštyje

- Gal išduosite, kuriam iš nominantų būtų atitekęs Jūsų balsas?
- Visi jie verti nominacijos ir pergalės, sunku išskirti iš kitų. Einaras Vildė labai aktyvus visuomenininkas, Beata – be abejonės, taip pat. Tačiau turbūt aš balsuočiau už lietuviškos mokyklos vadovę (Gytę Eismontienę – red. past.). Mano nuomone, švietimas ir lietuvių kalbos puoselėjimas – labai svarbu.

Visas interviu svetainėje Anglija.lt

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

·

Dec/10

18

Vienas Dievas keliuose asmenyse

Penktoji 2007 m. skelbto straipsnio dalis.

****

Kitas ryškus nacionalinės medicinos fenomenas yra “valdžios koncentravimas” vienose ar keliose rankose. Kartais atrodo, kad vyksta socialistinės lenktynės “kas užims daugiau valstybinių arba svarbių visuomeninių postų”.

Fenomenas, kurį būtų galima pavadinti “postų karštine”.

Tiek Vilniaus, tiek Kauno didžiųjų ligoninių  vadovai yra užima po 5 ir daugiau postų, kuriems sąžiningai ir dorai atidirbti neužtektų 24 valandų dienoje. Paprastam žmogui kyla natūralus klausimas, o kam to reikia?

Šis fenomenas yra persmelkęs kiekvieną medicinos sritį. Čia kyla daug įvairių klausimų. Kaip dėl etikos? Kaip dėl interesų konflikto? O kaip dėl pačios sistemos pažeidžiamumo?

Šiuo klausimu ledai jau šiek tiek pajudėjo. Visai neseniai  Seimas priėmė įstatymą apie tai, kad ligoninės vadovas vienu metu negali vadovauti ir ligoninės padaliniams. Pirmas žingsnis jau žengtas ….

Iš vienos pusės atrodo, kad gal ir gerai, kad keli “dievukai” vadovauja medicinai. Jie gali nuveikti daug gero mūsų medicinai.

Deja, matyt tokia jau žmogaus prigimtis, kad dažniausiai atsitinka priešingai. Kai keliolika postų užima keli žmonės sistema tampa itin pažeidžiama. To pasekoje kelių žmonių susitarimai įtakoja visos Lietuvos medicinos sistemos vystymąsi.

Tūlas paklaustų: kokiu būdu? O gi labai paprastai.

Visu pirma visuomeninė organizacija, kuriai vadovauja “žinomas mokslininkas” (dažniausiai jis nėra paskelbęs nė vieno straipsnio tarptautinėje plotmėje pripažintame žurnale) sukuria projektą, kuris pateikiamas Tarybai.

Tas pats žmogus sėdi Lietuvos Sveikatos Taryboje, kur jis pateikia  projektą. Po kelių dienų  tas projektas jau svarstomas SAM, kuris tas pats žmogus jį pateikia ministrui jau ne savo, o Tarybos vardu, o vėliau jis važiuoja į savo ligoninės vadovaujamą kabinetą, ir gauna iš ministerijos įsakymą,  kad tą projektą vykdys jo vadovaujama ligoninė. Fenomenas, kurį būtų galima pavadinti “pasidaryk pats”.

Šie žmonės yra ne tik Lietuvos didžiųjų ligoninių ar universitetų vadovai, bet ir ligoninių padalinių, profesinių organizacijų vadovai.

Jie taip pat atstovauja ne tik savo ligonines SAM, bet ištisas profesines organizacijas. Tam kad vyktu reforma, SA miniterijai turi būti išsakomi kritiniai požiūriai?

Ar gali toks žmogus išsakyti kritinį požiūrį, kai jo viena ranka pastoviai ištiesta ir prašanti pinigų jų vadovaujamai ligoninei?

Šie žmonės praradę bet kokį norą ką nors keisti visoje sistemoje, nes jų vieninteliu rūpesčiu yra tapęs lobizmas, paprastai tariant, kuo daugiau pramušti pinigų „jų ligoninei”.

Nuo to kenčia ne tik jų vadovaujamos organizacijos, kuriose daugybę metų slopinami bet kokie struktūriniai pokyčiai, bet ir to pasekoje ir visa Lietuvos medicina.

Besivaikydami ministerijos skiriamų pinigų, jie dažnai nukrypsta į juokingus kraštutinumus, kurdami ivairias popierines koncepcijas.

Kaip pavyzdį būtų galima pateikti  projektą „Lietuvos gyventojų sergamumo bei mirštamumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų mažinino strategiją”, kuris buvo patvirtintas 2003 metais.

Šio projekto savo akyse iki šiol nėra net mačiusi didžioji dalis Lietuvos kardiologų (su šiuo dokumentu g alima susipažinti interneto svetainėje).

PrintFriendly

·

Pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė metė didelį iššūkį visų valstybių finansų politikai, biudžeto formavimo principams. Esant tokioms sąlygoms, dauguma Europos valstybių taiko socialinio teisingumo principą ir aiškių valstybės prioritetų išskyrimą. Karpant biudžetą valstybės finansuojamoms sritims, nemažinama toms sritims, kurios yra gyvybiškai būtinos arba tos, kurios yra itin svarbios ilgalaikei šalies ateičiai. Taip pat yra stengiamasi kuo mažiau sumažinti socialiai pažeidžiamoms žmonių ir piliečių grupėms.

Jungtinėje Karalystėje į valdžią atėjus konservatorių ir liberaldemokratų koalicijai, vienas iš pirmųjų jos žingsnių buvo koalicijos pareiškimas, kad finansavimas sveikatos apsaugai ir švietimui nebus mažinamas.

Pašaliečiams gali kilti klausimas, kodėl sveikatos apsaugai ir kodėl švietimui? Niekas nesiginčija, kad švietimas yra ilgalaikė šalies investicija ir kad bet kokie rimti finansavimo mažinimai gali atsiliepti tolimesnei šalies perspektyvai ir taip kasdien vis labiau konkuruojančioje terpėje.

Savo ruožtu, tarptautiniai tyrimai ir studijos rodo, kad iš visų valstybinių investicijų, labiausiai atsiperkanti ir duodanti daugiausiai naudos valstybei, yra investicija į sveikatos apsaugą. Vienintelė sąlyga – lėšos turi būti panaudojamos tikslingai ir efektyviai.

Jaunieji gydytojai (rezidentai) yra unikali socialinė žmonių grupė. Jie ne tik atlieka gydytojų darbą, bet kartu ir tobulėja, mokosi. Lietuvoje susiklostė toks modelis, kad jaunieji gydytojai finansavimą gauna iš dviejų šaltinių. Vienas – atlyginimas iš ligoninių. Antras – Švietimo ministerijos mokoma stipendija, kurios dydis šiuo metu yra 1200 litų. Jaunųjų gydytojų socialinė grupė pagal Vakarų Europoje nustatytus standartus atitinka mažiausiai du išskirtinumo kriterijus.

Taigi jaunieji gydytojai yra unikali šalies investicija – tai yra žmonės, kurie gerai įvaldę gydytojišką meną, ateities Lietuvai kurs pačią didžiausią šalies investiciją. Būtent jie turės atstatyti mūsų šalies gyventojų darbingumą ir užtikrinti, kad jie galėtų likti darbingi iki vis ilgėjančio pensinio amžiaus.

2007 metais jaunieji gydytojai Lietuvoje buvo turbūt vienintelė grupė, kuri neturėjo nei socialinių, nei materialinių, nei ekonominių garantijų. Būdami gydytojais, jie net neturėjo teisės apžiūrėti ligonio be jo sutikimo, jie nebuvo įdarbinami ligoninėse. Į juos nebuvo kreipiama jokio dėmesio, o jų interesai ignoruojami. Situacija pasiekė apogėjų, kai 2007 metais Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose buvo nutarta, kad rezidentams nereikia paskutinės užuovėjos – mažo, drėgno persirengimo kambarėlio pusrūsyje. Tame mažame kambarėlyje jaunieji gydytojai ne tik persirenginėdavo, bet rinkdavosi kartu aptarti bendrus reikalus, pasišnekučiuoti. Rezidentams buvo pasiūlyta persirenginėti drabužinėje.

Dar daugiau – Seimo sveikatos reikalų komitete (SSRK) buvo kurpiamas įstatymas, pagal kurį rezidentams būtų  tekę susimokėti už rezidentūrą. Nors visame pasaulyje šie gydytojai yra pati svarbiausia universiteto ir regioninių  ligoninių darbo jėga ir jiems mokami geri atlyginimai.

Grasinimas atimti kambarėlį buvo paskutinis kantrybės lašas. Jauni gydytojai ėmėsi veikti. Visose masinės informacijos priemonėse pasirodė daugybė pranešimų apie varganą rezidentų padėtį, tačiau Seimo Sveikatos reikalų komiteto (pirmininkas A. Matulas) naujo gydytojų rengimo įstatymo buldozeris pirmyn judėjo nesustodamas. Buvo ruošiamas įstatymas, kurio esmė buvo labai paprasta: valstybė jums duos darbo, o jūs gausite lengvatines paskolas, kuriomis galėsite susimokėti už tai, kad gaunate darbo.

Rezidentai svarstė, tarėsi, galvojo. 2007 metų gegužės 5 dieną jie surengė apskritojo stalo diskusiją, kurioje dalyvavo apie dvidešimt rezidentų. Tarp kviestinių svečių buvo ir šių eilučių autorius. Pradėjome veikti drauge. Buvo akivaizdu, kad be geranoriškos žiniasklaidos atstovų pagalbos tolimesnės pastangos skęs ministerijos, SSRK ir akademinės visuomenės įmantriai paspęstuose biurokratiniuose spąstuose.

Važiuodamas į  pirmąjį susitikimą su rezidentais, sugalvojau, kad reikia tiesiog susitikti su interneto naujienų portalo „Lrytas“ vyriausiuoju redaktoriumi Rimvydu Valatka, trumpai išdėstyti problemas ir paprašyti, kad atspausdintų jau paruoštą straipsnį. Rimvydo iki tol niekada nebuvau matęs ir niekada nepažinojau. Pokalbis buvo trumpas ir konkretus. Po dviejų savaičių „Lietuvos ryte“ pasirodė publikacija  „Laikas imtis tikros medicinos reformos“.

Buvo akivaizdu, kad tokių veiksmų nepakaks. Atsiminiau, kad telefoninės teisės  įprotis Lietuvoje yra dar labai gajus. Pagalvojau: ,,Esu nepriklausomos Lietuvos pilietis, todėl nejaugi  neturiu teisės paskambinti SSRK pirmininkui p. A. Matului ir tiesiog su juo pasikalbėti?”

Tikėjausi produktyvios diskusijos, tačiau pokalbis buvo labai sunkus: išklausiau  monologą apie tai, kiek daug valstybė daro gydytojų labui, apie nuostabų rezidentūros projektą. Vėliau ši trumpa įžanga perėjo į esminę pokalbio fazę – patriotizmo pamoką. Mano pašnekovas, nepalikdamas pauzių įsiterpti, trumpai ir drūtai apibendrino diskusiją: reikia būti patriotu ir grižti į Lietuvą… Įdomus ir kiek netikėtas „diskusijos“ posūkis – tiesiai į moralines aukštumas. Atsakiau taip pat trumpai: „Jums tapti patriotu yra daug lengviau – tereikia nutraukti reformą, kurią pradėjote.“ Čia mūsų pokalbis ir baigėsi. Ragelyje nebeliko pašnekovo balso – tik įkyrus pypsėjimas.

Antano Matulo tonas bei įkarštis liudijo apie begalinį norą ir toliau vykdyti iš anksto suplanuotą planą ir teikti rezidentams „lengvatines“ paskolas. Ką daryti toliau? Tuomet kreipiausi į Jungtinėje karalystėje gyvenančių lietuvius gydytojus ir kartu paruošėme viešą laišką Prezidentui, Premjerui, Sveikatos apsaugos ministerijai ir Seimo pirmininkui. Tą laišką komentavo dauguma nacionalinių ir regioninių masinės informacijos priemonių. Jis buvo paskelbtas likus vos dviems dienoms iki lemiamo SSRK posėdžio. Šiomis bendromis kolektyvinėmis pastangomis pavyko užkirsti kelią įstatymui, kuris Lietuvos gydytojų rengimo sistemą būtų nubloškęs į pasaulyje dar neregėtas žemumas.

Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacijos nariai, vadovaujami asociacijos prezidento Jono Korsako, veikė toliau, atkakliai diena iš dienos mynė įvairių institucijų slenksčius, rašė ilgus laiškus. 2008 metais Seime buvo patvirtintas naujas šiuolaikinis gydytojų rengimo įstatymas, sudarantis gerą pagrindą Lietuvoje kurti šiuolaikinę gydytojų rengimo sistemą. Tokią, apie kurią prof. Vilius Grabauskas yra sakęs: „Kurkime sistemą, kurioje norėtų dirbti jaunieji gydytojai.“

2009 metais, pasinaudojusi finansų krize, SAM pradėjo kurpti planus, kaip mažinti rezidentų atlyginimus. SAM pareigūnas Bartlingas pareiškė, kad rezidentų atlyginimas nemažės daugiau nei kitų gydytojų grupių. Jis teigė: ,,Rezidentų atlyginimas priklauso nuo valstybės biudžeto tikslinio finansavimo. Dėl Vyriausybės sprendimo mažinti bazinę algą nuo rugsėjo 1 dienos jų atlyginimas sumažėjo 4,7 proc. – tiek pat, kiek ir kitų valstybės tarnautojų. Negaliu pasakyti, kad rezidentų algos mažėja labiau nei gydytojų. Tačiau ministerija neplanuoja šiemet dar daugiau mažinti rezidentų algų, neketinama keisti jų atlyginimo koeficiento. Bet jei Finansų ministerija neskirs kitiems metams tiek lėšų, kiek prašome, teks mažinti rezidentų atlyginimo koeficientą. SAM derėsis, kad to nereikėtų daryti.“

Atrodo, kad SAM pareigūnai yra prasti derybininkai, nes rezidentams atlyginimas buvo mažintas du kartus: buvo mažinama ir bazinis atlyginimas, ir koeficientas. Rezidentų alga sumažėjo 25 procentais. Sveikatos apsaugos ministerija oficialiai informavo, kad, lyginant 2010 m. sausio vidutinį gydytojo atlyginimą su 2009 m. sausiu, jis sumažėjo 13,6 proc., arba 476 litais.

Statistikos departamento duomenimis, atlyginimas valstybės tarnyboje sumažėjo 7,9 proc., tuo tarpu visame ūkyje ir privačiame sektoriuje – 7,4 procentais, lyginant šių metų pirmąjį ketvirtį su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu. Viešojo valdymo ir gynybos sektoriuose per metus vidutinis darbo užmokestis mažėjo dar labiau – 18,1 proc., o atskirai skaičiuojant Ministro Pirmininko tarnybą ir ministerijas – mažėjimas siekė 21,2 proc.

Labai malonu, kad Lietuvos jaunieji gydytojai pateko tarp aukščiausias pareigas einančių politikų, teisėjų ir aukščiausių valstybės tarnautojų kategorijos. Vienintelė problema yra ta, kad šį kartą kalbama ne apie atlyginimų didinimą, bet apie mažinimą. Lietuvos jaunųjų gydytojų atlyginimas sumažėjo labiausiai – net 25 procentais.

Atrodo, kad tokia atlyginimų mažinimo politika galėtų tapti nauju socialinio teisingumo matu Lietuvoje. Tai būtų lietuviško teisingumo versija.

Kuo tavo ateities potencialas yra svarbesnis valstybei ir kuo tu gali ateityje įnešti didesnį indėlį į BVP, tuo daugiau reikia sumažinti atlyginimą šiandien.

***

P.S. Praėjusį trečiadienį Vyriausybė pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos siūlymui iki 2011 metų pabaigos pratęsti gydytojų rezidentų algų sumažinimą.

PrintFriendly

· · · · ·

Užvakar alfa.lt paskelbė mano straipsnį  “Myliu jus nepaprastai, Lietuvos žydai”.

Kai dirbau Klaipėdoje, pacientų tarpe turėjau daug žydų. Su dauguma iš jų užsimezgė ypatingas ryšys, paremtas abipuse pagarba, pasitikėjimu ir nuoširdžiu bendravimu.

Su keliais iš jų tapome draugais, ir beveik kiekvieno mano vizito į Klaipėdą metu susitinkame, pietaujame ir kalbame įvairiausiomis temomis.

Nors Lietuvoje jau nebedirbu šešti metai, vienas iš jų nuolat man skambina į Angliją, ir klausia medicininių patarimų. Kitas mano pacientas žydas, kurį operavau prieš dešimt metų ir kurį paskutinį sykį mačiau prieš aštuonis metus, po “Klaipėdoje” skelbto interviu kreipėsi į redakciją, paprašė mano telefono ir paskambino į Angliją vien tik tam, kad dar sykį padėkotų už gydymą ir pasišnekučiuoti. Nuostabūs tie žydai ….

Po alfa.lt paskebto straipsnio į FB parašė kitas žydas, kurio gyvenime nesu sutikęs ar matęs. Jis rašė

Gerbiamas Audriau!
Norėčiau padėkoti Jums uz Jūsų šios dienos straipsnį Alfa.lt
Ir dėkoju Jums, iš esmės ne už daug gražių žydų tautai skirtų žodžių, o už tai, kad nepabūgote. Baimė Lietuvoje – vienas iš pagrindinių bet kokio progreso stabdžių.
Nuoširdžiai

Baimė Lietuvoje – vienas iš pagrindinių progreso stabdžių. Ar įmanoma su tuo nesutikti?

PrintFriendly

·

2010 m. lapkričio 26 dieną Klaipėdos mero R. Taraškevičiaus iniciatyva įvyko forumas-diskusija “Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimas Klaipėdoje: ar yra sprendimas, kuris tenkintų visus?. Buvo diskutuojama dėl Klaipėdos ligoninių ateities. Šiandien skelbiame video  filmukus, sukurtus pagal  Dr. A. Šimaičio pranešimą  “Sveikatos paslaugų teikimo Vakarų Lietuvoje vizija”.

Sveikatos paslaugų teikimo Vakarų Lietuvoje vizija – I dalis

Sveikatos paslaugų teikimo Vakarų Lietuvoje vizija – II dalis

Sveikatos paslaugų teikimo Vakarų Lietuvoje vizija – III dalis

****

Kiti forumo pranešimai bei pasisakymai bus skelbiami šios savaitės laikotarpiu.

PrintFriendly

· · · · ·

Older posts >>

Theme Design by devolux.nh2.me