Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | Audrius Šimaitis

Šiandien skelbiame ketvirtąją  2007 metais “Lietuvos žiniose” pasirodžiusio  straipsnio “Nacionaliniai medicinos fenomenai” dalį.

***

Praėjo 16 metų nuo nepriklausomybės ir norom nenorom kyla natūralus klausimas, kuo pasikeitė gydytojo darbo sąlygos nuo sovietinių laikų?

Jeigu ir pasikeitė, tai vargu ar į gerą pusę.

Iki šiol gydytojai dirba pagal sovietu išrastus “etatus”, iki šiol gydytojai tvarko ligonių eiles, iki šiol gydytojai “koduoja” ligos istorijas, – iki šiol jie atlieka daugybę tokių pareigų, kurias daugumoje Europos Sąjungos valstybių atlieka sekretorės, ligos istorijas koduoja tam paruošti žmonės, vadinami koduotojais, ligoniui lovos ieško ne gydytojas, o lovų vadybininkas, o į telefonų skambučius postuose atsakinėja ne slaugytojos, o skyriaus klerkas.

Sovietų laikais gydytojai visus vaistus surašydavo į vieną receptą, o Nepriklausomoje Lietuvoje gydytojai vieną vaistą rašo į vieną receptą, kur reikia nurodyti paciento asmens kodą, adresą, ligos kodą ir kodą,  pagal kurį vaistas yra kompensuojamas (tai jau darosi panašu į socialinio eksperto darbą).

Nejaugi viso to negalima surašyti į vieną receptą?

Arba kaip Jungtinėje Karalystėje, kai išrašas iš ligoninės prilygsta receptui, tuo sumažindamas gydytojo darbo apimtį.

Taip ir norisi paklausti, ar tam reikėjo 10 metų dieną naktį mokintis? O ką veikia farmacininkai?

Nejaugi jie penkis metus mokinosi vien tam, kad stovėdami prie langelio vaistinėje, pažiūrėtų į receptą, vėliau perskaitytų gydytojo instrukcijas ir tiesiog jas persakytų pacientui?

Visose Vakarų ligoninėse farmacininkai yra integruota ligoninės darbo dalis, jie rūpinasi, kad vaistas, kurį paskiria gydytojas, būtų skyriuje, reikalui esant peržiūri dozes ir tt.

PrintFriendly

·

VIDEO REPORTAŽAS  IŠ KLAIPĖDOS FORUMO

Dr. A. Šimaitis: norėčiau padėkoti Klaipėdos savivaldybei ir Klaipėdos merui R. Taraškevičiui.

Klaipėdos meras R. Taraškevičius: skandinavų studijos, padarytos 2002 metais, pasiūlymas buvo steigti trečią universiteto centrą Klaipėdoje.

KU Sveikatos mokslų fakulteto dekanas doc. A. Razbadauskas: iš viso Klaipėdos ligoninėse dirba net 51 mokslo daktaras – jie  galėtų būti gerais rezidentų mokytojais.

Sveikatos apsaugos ministro patarėjas M. Marcinkevičius: forumą vertinu labai teigiamai .. laukia nelengvas kelias, kurį reikės nueiti visiems kartu, nes ministerija viena negali įsteigti trečiojo centro … Tik bendro sutarimo ir bendro darbo pasekoje tas gali būti.

Artimiausiom dienom  skelbsime kitus du Klaipėdos forumo įrašus: visas forumo įrašas bei Dr. A. Šimaičio pranešimas “Sveikatos paslaugų teikimo Vakarų Lietuvoje vizija”

****

Nuotraukos autorė Rūta Jasaitytė

PrintFriendly

· · · · · ·

Sveiki, Audriau,

dėkoju ir reiškiu pagarbą už Jūsų Darbą Lt medicinai, straipsnius, diskusijas, ir “negalėjimą daugiau tylėti”.

Taip pat už Jūsų laiką ir energiją, skirtą šiai veiklai.

Sujaudino  “Laiškai iš širdies į širdį” .

“dvidešimt pirmo amžiaus vergai, bandantys išsivaduoti iš dvasinės vergovės…” – kuris laikas stebiu pati save ir savo kolegas šio elgesio modelio aspektu, kartais rašau “laiškučius sau” šia tema.

Dėkui, kad Jūs apie tai publikuojate.

Manau, tiems, kurie jau “meta butelius su laiškeliu apie save”, tokios publikacijos tampa neįkainojama atrama, kovojant su vienišumo ir beviltiškumo jausmais mūsų sistemoje.

Pagarbiai,

………..

****

Rūtos Jasaitytės nuotrauka

P.S. 1 – Šį laišką gavau iš jaunos gydytojos, kurios niekada nesu matęs ar sutikęs. Perskaitęs jį, kurį laiką niekaip negalėjau atsitokėti. O kai atsitokėjau, pagalvojau: vien dėl tokių laiškų verta tęsti tai, kas pradėta …

P.S. 2- Laiškas skelbiamas su autorės leidimu

PrintFriendly

·

Nov/10

22

“Akademinės fikcijos” apraiškos

2007 metais 11 dieną dienraštis “Lietuvos žinios” paskelbė mano straipsnį “Nacionaliniai medicinos fenomenai”. Vakar skelbėme pirmąją šio straipsnio dalį “Dvigubas standartas – gyvenimo ir išgyvenimo dalis”. Šiandien – antroji “Nacionalinių medicinos fenomenų” dalis.

****

“Akademinės fikcijos” apraiškos

Kyla naturalus klausimas:  o ką turėtų daryti žmonės, kurie turi daug pajamų ir nėra nusiteikę stoviniuoti ilgose eilėse pas gydytojus ar laukti planinėje eilėje planinės procedūros?

Šiuo atveju būtų du keliai. Pirmas, privati medicina. Tačiau Lietuvoje privačios medicinos paslaugos nėra dar gerai išvystytos ir negali suteikti visų paslaugų, ypač sudėtingų technologijų srityje.

Antras. Jungtinėje Karalystėje šis klausimas sprendžiamas paprastai. Privatiems pacientams gydytojo konsultacijos, įvairūs tyrimai, procedūros gali būti atliekamos nevalstybinio darbo laiku.

Tuo atveju pacientas arba jam atstovaujanti draudimo bendrovė atsiskaito su ligoninė, gydytoju ir visu personalu, kuris suteikė paslaugas pacientui. Šis metodas būtų ypač tinkamas Lietuvai.

Gydytojai jaustųsi oriai uždirbantys pinigus, mažėtų egzistuojanti įtampa tarp gydytojų ir slaugytojų, o ligoninės taip pat gautų nemažai papildomų pajamų. Tai yra nemažos pajamos ligoninei. Ir kas svarbiausia, tai yra civilizuotas būdas gydytojui, slaugytojoms ir kitam personalui užsidirbti papildomų pinigų.

Medicinos visuomenei taipogi atėjo laikas suvokti, kad papildomi mokėjimai nėra išeitis iš situacijos. Iš vienos pusės, jie pagerina tam tikro gydytojo finansinę situaciją.

Iš kitos pusės, jie užmuša bet kokį norą kažką keisti ir daryti. Dažnas širdyje pagalvoja: o kam man kažką keisti ir daryti, aš vis tiek gerai gyvenu.

Tokioje situacijoje dažniausiai atsiranda geri specialistai, skyriaus vedėjai, tai yra žmonės, kurie turi didžiausią įtaką ir galėtų būti reformų priešakyje.

Tačiau, kaip nebūtų paradoksalu, dėl aukščiau nurodytų priežasčių dažniausiai būtent jie ir yra tie žmonės, kurie mažiausiai suinterensuoti bet kokiomis reformomis.

Dažnai jie tampa bet kokių pokyčių ar reformų stabdžiu. O labiausiai suinteresuoti ir labiausiai to nori, kurie mažiausiai gali (rezidentai, jaunesni gydytojai, slaugytojos).

Susiklosto paradoksali situacija, kai reformos norėjimas atvirkščiai proporcingas užimamam postui.

Tas fenomenas yra persunkęs ne tik medicinos, bet ir visa kitą akademinę visuomenę – fenomenas Leonido Donskio įvardintas “akademine fikcija”.

PrintFriendly

·

2007 metais balandžio 11 d. dienraštis “Lietuvos žinios” paskelbė mano straipsnį “Nacionaliniai medicinos fenomenai”. Gerokai nustebau, kai šis straipsnis buvo paskelbtas pačiame pirmajame puslapyje, ir tapo tos dienos “Lietuvos žinių” vedamuoju straipsniu.

Tai tiesiog atspindi, kokia uždara, nenorinti bendrauti ir apsistačiusi nepramušamomis sienomis buvo Lietuvos sveikatos apsauga. Tokia ji tokia išlieka ir šiandien, tačiau sekant dabartinę spaudą, susidaro įspūdis, kad ši tvirtai suręsta mūro siena kasdieną darosi vis silpnesnė ir silpnesnė.

Perskaičiau šį straipsnį dar sykį ir pagalvojau, kad nemažai temų yra aktualios ir dabar. Turbūt, kad šiandien ir pats ne visai sutikčiau  su visomis savo mintimis, išsakytomis 2007 metais. Per tai suvoki, kad laikas nesulaikomai eina į priekį. Keičiasi aplinka, situacija, suvokimas, keitiesi ir pats …

Pabandykime pažvelgti į 2007 metus ir drauge pagalvoti, kiek nuėjome … ir ar toli nuėjome. Šiandien – pirmoji šio straipsnio dalis.

****

Dvigubas standartas – gyvenimo ir išgyvenimo dalis

Nuo sovietinių laikų, kai dvigubas standartas buvo gyvenimo ir išgyvenimo dalis, mes įpratome, kad, kai kalbame viešai, meluoti galime neraudonuodami, na o šeimoje melas yra neprimtinas.

Šis fenomenas yra giliai įsišaknijęs gydytojų finansinėje plotmėje. Visi gerai žino ir suvokia, kad papildomi mokėjimai (liaudyje vadinami kyšiais ) egzistuoja. Kai ministras tai neigia, tokia jo pozicija primena laikus, kai buvo teigiama kad už Berlyno sienos į Rytus bedarbystė neegzistuoja, o invalidų gatvėse nėra dėl to, kad visi yra sveiki.

Dažniausiai jie sudaro didžiąją pajamų dalį, ypač tų gydytojų, kurie dirba stacionaruose.

Reikia atsisakyti primityvaus požiūrio į papildomus mokėjimus. Šios problemos draudimais, moralizavimais ar kitais paprastais metodais neišspręsi. Jie egzistuoja, nes rinkos ekonomikos neužtvenksi.

Tą jau bandė padaryti komunistai, bandydami kovoti su spekuliantais ir aktyviai kurdami planinę ekonomiką. Papildomi mokėjimai egzistuoja, nes visuomenė aiškiai suvokia, kad valstybės mokamas atlyginimas gydytojui yra juokingai mažas.

Gydytojų paslaugų vertė yra gerokai didesnė, nei moka valstybė. Tą suvokia pacientas, tą žino ir gydytojas. Jei nebūtų buvę papildomų mokejimų, šiandien Lietuvoje gydytojų būtų dar gerokai mažiau nei yra.

Papildomi mokėjimai sukuria terpę nevienodam gydytojų požiūriui į pacientą. Kodėl tas, kuris sugeba atsiskaityti, pas gydytoją gali patekti anksčiau, gauti geresnę pagalbą?  Be abejonės, tai yra neteisinga.

Tad kaip šią problemą spręsti? Visų pirma valstybė turi aiškiai įvardinti tinkamą paslaugos kainą. Pasakyti, kad medicina yra brangus dalykas ir suteikti paslaugai atatinkamą vertę. Tai turi pasireikšti finansavimu medicinai ir reikšmingu gydytojų algos pakėlimu.

Panašu į tai, kad gydytojų profsąjungos pastangos pakelti algas baigsis tuo, kad gydytojų algos Lietuvoje pakils tik vos daugiau, nei kilo vidutinė alga Lietuvoje. O jei dar įvertinsime infliaciją, turbūt, kad gausis taip, kaip “norėjome kaip geriau, o išėjo kaip visada”. Taigi gydytojai iš esmės toje pačioje situacijoje, kurioje buvo prieš 3-4 metus. Daugelyje pasaulio šalių bazinė gydytojo alga yra 4 – 5 kartus didesnė nei visuomenės vidurkis.

Taigi vertinant pagal šiandieninius standartus bazinė gydytojo alga šiandien turėtų būti apie 6-8 tūkstančius litų.

Kai visuomenė žinos, kad gydytojai gerai uždirba, mažai kam kils noras duoti papildomus atlygius, o daugumai gydytojų nekils ranka priiminėti papildomus atlygius, kai jie žinos, jog jie uždirba gerai.

Jungtinėje Karalystėje pasirašant kontraktą su ligonine, taipogi pasirašomas ir etikos kodeksas, kuriame draudžiama priiminėti bet kokias dovanas ir atlygius.

PrintFriendly

· · ·

Nov/10

18

Laikas subręsti kūrybiniam mąstymui

2009 m. gruodžio  14 d.  “Vertybėmis pagrįstą reformą” pristačiau Laisvojo universiteto klausytojams Kaune. Tame susitikime dalyvavo apie dvidešimt jaunųjų gydytojų ir  Kauno medicinos universiteto studentų. Į susitikimą taip pat buvo atėjusi ir “Ūkininko patarėjo” priedo “Šeimininkė” korespondentė Edita Gruiniūtė.

Prabilus apie reformą, daugelyje žmonių paprastai kyla įvairių, dažniausiai, negatyvių jausmų virtinė. Iš vienos pusės šiandien yra aiškus reformos būtinumo supratimas jau dvidešimt metų nustojusioje vystytis sveikatos apsaugos srityje. Tačiau žvelgiant tik į vieną sveikatos apsaugos ministerijos siūlomą reformos projektą, ir tą patį nepateiktą gilesnei Lietuvos visuomenės diskusijai, susidaro įspūdis, kad jis parengtas orientuojantis tik į juo suinteresuotos oligarchinės grupės poreikius. Lietuvos žmonės sukyla ne prieš pačios reformos buvimą, o prieš  tai, kad jiems nesuteikiama galimybė patiems dalyvauti reformos varianto pasirinkime ar net kūrime. Tuo labiau, kad rinktis yra iš ko. Juk įvairias reformų variacijas siūlo tiek asmeninės, tiek ir visuotinės iniciatyvos. Dėl nepagarbos gydytojo profesijai ir būtinos reformos delsimo į Jungtinę Karalystę emigravęs gydytojas Audrius Šimaitis šiandien siūlo projektą, papildantį šiuo metu numatomą vykdyti reformos variantą ir kur kas labiau, anot jo, atitinkantį tiek gydytojų, tiek pacientų lūkesčius.


Dabartinę sveikatos apsaugos sistemą būtina reformuoti – tai pripažįsta kone kiekvienas. Tačiau ko reikia, kad reformos nebijotume, gal jos net lauktume?


Reforma yra vertybinis ir kokybinis pokytis. Jis neįmanomas be mąstymo pokyčio, kuriuo sukuriamos naujos struktūros. Pinigai visada yra svarbus veiksnys, bet jų toms vertybėms sukurti nereikia. Kalbant apie mediciną, daug svarbiau sukurti paslaugų ir darbo organizavimo principus, pagrįstus tomis naujomis esminėmis vertybėmis.

Bet koks reformos planas turi būti pagrįstas strateginio planavimo principais. Vienas pagrindinių – tai kūrybiškumas, skatinantis atsisakyti standartinio mąstymo ir į esamą situaciją pažvelgti kitaip. Vadovaujantis šiuo principu, pralaimėjusiųjų nebūna, laimi visi.

Tačiau šiandien taikomi seni mąstymo būdai, o iškilusios problemos vis dar sprendžiamos pasitelkiant tam tikrus trafaretinius modelius. Vienas jų – tai piramidinis hierarchinis mąstymas, kai iniciatyvos ir sprendimai nuleidžiami iš viršaus, šiuo atveju – ministerijos. Taigi sprendimus priima mažos žmonių grupės, nedalyvaujant daugumai su situacija susijusių žmonių – gydytojams ir slaugytojams. Dėl to sistema yra neefektyvi, ir atsiranda palanki terpė korupcijai klestėti. Taigi būtina keisti vertybių skalę ir, atsisakius hierarchinio piramidinio modelio, pasukti bendradarbiavimo ir kolektyvinių sprendimų keliu.

Kokie konkretūs veiksmai leistų tai padaryti?


Esamą situaciją tikrai pagerintų asociacijų įkūrimas; jas sudarytų tos ligoninės, kuriose rengiami gydytojai. Jos būtų atsakingos už visų teikiamų paslaugų organizavimą regione. Jokiu būdu negalima steigti bendros visos šalies asociacijos, nes ji būtų tapati ministerijai. Manau, einant mano minėtu keliu, būtų sėkmingai derinami vertikalūs ir horizontalūs sprendimai. Tai reiškia, kad aukštesnė institucija, pavyzdžiui, ministerija, priima bendro pobūdžio sprendimą, o jį konkrečiai įgyvendina žemesnė institucija, šiuo atveju – asociacija. Pavyzdžiui, ministerija priima sprendimą mažinti ligoninių skaičių. Tai tikrai reikia daryti, tačiau tai galėtų įgyvendinti būtent asociacija, kurios atstovams daug geriau žinomi regiono ypatumai bei pacientai. Tokiu atveju kolektyviai priimami asociacijų sprendimai kur kas labiau atitiktų regiono lūkesčius. Tai būtų vienas iš efektyvių įrankių, padedančių mažinti esamą korupcijos indeksą (bet kokie korupciniai veiksmai būtų akivaizdžiai matomi). ES duomenimis, Lietuvos gyventojų nepasiekia apie dvidešimt procentų visų mūs šaliai skirtų pinigų. Anot mano kolegų, tai gerokai sumažintas skaičius.
Be to, asociacijos sudarytų prielaidas regioninių specialistų sutartims. Tada specialistas dalį laiko dirbtų bazėje, o kitu laiku galėtų vykti konsultuoti į regiono ligonines. Taip iš dalies būtų galima spręsti specialistų trūkumo regionuose ir Lietuvoje klausimą. Mūsų nedidelė šalis tam ypač palanki. Pavyzdžiui, iš Vilniaus nuvykti į Trakus netrunka daug laiko. Siūlyčiau užmiršti tą seną sovietinį žodį – etatas. Ministerijos lygmeniu sudaryta gydytojo sutartis, kurioje atsispindėtų šiuolaikiniai gydytojo darbo principai, jo dabartinės darbo ypatybės ir dabartiniai poreikiai, leistų daug labiau tobulinti praktinius įgūdžius. Esant dabartinei tvarkai – 38 valandų darbo savaitei – ministerija ar gydymo įstaiga tikisi, kad visą šį laiką gydytojas praleis prie ligonio lovos arba poliklinikos priimamajame. Tai ir yra senas požiūris, neatitinkantis šių dienų realijų. Gydytojo darbas šiandien susideda (arba turėtų susidėti) iš kelių itin svarbių dalių: klinikinio darbo, darbo su dokumentacija, organizacinio darbo, dalyvavimo įvairių organizacijų veikloje, mokomojo bei akademinio darbo.

Šiandien viena didžiausių korupcijos erdvių – valstybinės medicinos paslaugas teikiančios įstaigos. Kiek tikėtina, kad įsigalėjusį požiūrį ir etiškumo pamynimą pakeis nauja sprendimų priėmimo tvarka?


Visuomenė turi matyti, kad gydytojai nori keistis. Jos požiūris į juos šiandien skeptiškas. Tačiau jeigu nebus pakeistas valstybės požiūris į medikus, tikėtis sėkmės neįmanoma. Kalbu tiek apie darbo sąlygas, tiek apie galimybes tobulėti ir apmokėjimą. Turi kisti ir pačios ministerijos požiūris į tai, kas yra geras gydytojas specialistas. Geras gydytojas turi aktyviai dalyvauti paslaugos vystyme ir dalyvauti sveikatos apsaugos valdyme, turi jaustis šeimininku to, ką jis daro. Tada atsiras noras keistis,dalyvauti.
Taigi kitas svarbus principas, būtinas sėkmingam reformos įgyvendinimui, – tai visuotinis siūlomų sprendimų svarstymas, viešas ir skaidrus.

Šiandien dauguma gydytojų net nežino, kokia konkreti reforma vykdoma, nedalyvauja priimant sprendimus. Kita vertus, jie net neturi galimybės išsakyti savo nuomonę taip, kad ji būtų išgirsta ir į ją būtų bent kiek atsižvelgta. Dažnai, kalbant apie reformą, klausiama: „O ką tai man duos?“ Visada būtina atsakyti, ką tai duos konkrečiai gydytojui ar pacientui. Tai svarbus klausimas, bet kartu ir labai trumparegiškas, nes jis dažnai pernelyg susijęs su materialine gerove, kurios tikimasi gauti.

Dabartinį visuotinį gydytojų pasyvumą skatina ir tai, jog visus sprendimus priima tik ministerija, kitiems lieka tik sekti jų rezultatus. Tai sovietinio mąstymo anatomija, kai sprendimus už tarybinę liaudį priimdavo vos keli asmenys. Taigi šiandien susiduriame su to paties mąstymo stereotipo atkartojimu. Todėl būtina stiprinti gydytojų savivaldą, iniciatyvą ir laipsniškai jai perduoti vis daugiau funkcijų. Kaip augančiam vaikui tėvai suteikia vis daugiau atsakomybės. Kas gali už regioną nuspręsti, kas jam geriau: ministerija ar pats regionas?

Galbūt gydytojus tenkina gaunamas nemenkas nelegalus priedas prie atlyginimo, dėl to jie nesuinteresuoti bet kokia reforma?


Medikų gerovės suvokimas apima tris sąvokas: materialinę, psichologinę ir socialinę. Žvelgiant iš materialinės pusės, situacija nėra labai bloga. Ir šiandien kai kurie gydytojai gauna solidų atlyginimą, pavyzdžiui, dešimt tūkstančių į rankas. Manau, ateityje jie turėtų pasirašyti etikos kodeksą, kad atsisako nelegalių papildomų mokėjimų. Tada visuomenė matytų, kad gydytojai yra pasirengę keistis. Psichologinis ir socialinis aspektas gerokai atsilieka nuo to, kurio būtų galima tikėtis. Paprastai gydytojai dirba dviem etatais, po dvylika ar keturiolika valandų per dieną.
Slaugytojų socialinė ir psichologinė situacija irgi panaši. Jos šiandien vertinamos nepakankamai. Be to, tiek visuomenė, tiek gydytojai neišnaudoja jų potencialo. Slaugytojos su aukštuoju išsilavinimu dirbą tą patį darbą, kaip ir neturinčios universitetinio išsilavinimo. Išplečiant diplomuotų slaugytojų kompetencijos ribas, būtų galima sumažinti gydytojų darbo krūvį ir tą laiką skirti profesiniam tobulėjimui bei sudėtingesniems darbams atlikti.

Jūsų nuomone, kokias vertybes pamina šiuo metu planuojama įgyvendinti vadinamoji „3R“ ligoninių reforma?


Reforma vyksta tada, kai ja suinteresuotos visos šalys: pacientai, medikai ir visuomenė. Šiuo atveju centrinė ašis yra pacientas. Todėl būtina atsižvelgti į jo poreikį gauti geras kokybiškas paslaugas bei jų prieinamumą visais atžvilgiais, įskaitant ir paslaugų buvimą kuo arčiau namų. 2006 metais Liuksemburge visos Europos Sąjungos šalys, tarp jų ir Lietuva, pasirašė Europos Tarybos rekomendacijas „Tarybos išvados dėl ES sveikatos apsaugos sistemų bendrųjų vertybių ir principų“.

Dokumente numatyta, kokiais pagrindais turėtų būti vykdomos visos reformos. Pabrėžta, kad būtina vadovautis esminėmis vertybėmis: lygybe, solidarumu, prieinamumu prie aukšto lygio paslaugų ir universalumu. Tačiau dabartinė sveikatos apsaugos ministerijos siūloma reforma – ne 3R, o 5R3R2V (5R reiškia 5 Lietuvos regionus, kuriuose yra trijų lygių – respublikinės, regioninės ir rajoninės – ligoninės, 2V reiškia dvi valstybinio finansavimo universitetines ligonines Vilniuje ir Kaune) – neužtikrina, kad visi šalies gyventojai gaus vienodai geras paslaugas. Šios dvi – Vilniaus ir Kauno universitetinės ligoninės bus valstybinio finansavimo, tad veikiausiai planuojama kurti du skirtingus finansavimo lygius. Jeigu iš tiesų taip bus, apie 60 proc. Lietuvos gyventojų (Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos regionų) nebus sudarytos vienodos sąlygos gauti universitetinio lygio paslaugas. Be to, bus beveik neįmanoma įgyvendinti ir kitos Europos Sąjungos siūlomos bendrosios vertybės – pacientų prieinamumo prie aukšto lygio paslaugų. Per pastaruosius dvidešimt metų universitetinės ligoninės, kitaip negu regioninės, gaudavo neproporcingai didesnį finansavimą. Tai viena iš priežasčių, kodėl trūksta specialistų regionuose. Jeigu tai tęsis, gydytojai ir toliau nenorės dirbti regionuose.
Taip pat visuomenė turėtų pasakyti, kokio medicininio modelio pageidautų. Valstybinio, valstybinio ir privataus ar tik privataus. Dabartiniame (2008-2012 metų) plane dėl nuoseklumo ir valstybės politikos stokos laikomasi nuostatos, kad pinigai turi sekti paskui pacientą. Tokiu atveju, sukuriant trijų lygių ligoninių sistemą, numatant tokį pacientų judėjimo mechanizmą, įteisinama valstybinė medicina, o privačios medicinos praktikai erdvės lieka itin mažai. Olandijos patirtis parodė, kad sėkmingiausias yra privačios ir valstybinės medicinos sveika konkurencija, kai teritorinės kasos konkuruoja su valstybinių ligoninių kasomis ir nėra jokių regiono ribų. Šiandien pripažįstama, kad būtent Olandija teikia vienas geriausių paslaugų Europoje.

Šiam projektui parengti ir tobulinti jau paskyrėte penkerius metus. Tačiau ministerija kol kas taip ir neišgirdo net pačių pagrindinių, gilesnės diskusijos vertų Jūsų siūlomų principų.


Šį procesą vertinu kaip ilgalaikį. Pastangos niekada nenueina veltui. Tikiu, kad pasiryžimas, tikėjimas, noras, atkaklumas ir nesitaikstymas su esama situacija tikrai atneša konkrečių rezultatų.
Ačiū už pokalbį.

***

Nuotraukos autorė Rūta Jasaitytė

PrintFriendly

· · · ·

Audra Čepkauskaitė, Lietuvos radijo žurnalistė,  spalio pradžioje LR laidai “Ryto garsai” parengė dar vieną reportažą apie Klaipėdos ligoninių situaciją. Laidoje dalyvavo ir Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius, kuris teigė: ” Palaikau  daktaro A. Šimaičio pasiūlymą ir aš tą būtinai padarysiu.

****

Žemiau – “Ryto garsų” laidos stenograma.

A. BAJORŪNAITĖ. Gyventojų pasitenkinimas gydymo sistema Lietuvoje vienas žemiausių Europos Sąjungoje. Nors dabartinė Vyriausybė pradėdama naują sveikatos politikos kaitos etapą deklaravo, kad bus įsiklausoma į pasiūlymus iš suinteresuotų visuomenės grupių, Klaipėdos ligoninių jungimo pavyzdys rodo priešingai. Klausimas lieka neišspręstas, kol nebus priimtas naujas įstatymas. Ką apie sveikatos politiką ir sako Klaipėdos atvejis, ir kaip derinami skirtingų valdžios lygių siūlomi sprendimai, domėjosi Audra Čepkauskaitė.

G. VALIUKONIS. Norėtųsi iniciatyvos iš visuomeninių organizacijų.

A. ČEPKAUSKAITĖ. Taip prieš mėnesį Lietuvos radijui sakė sveikatos apsaugos viceministras Gintaras Valiukonis, kalbėdamas apie situaciją, susidariusią Klaipėdoje. Viena iš visuomeninių organizacijų – Vakarų Lietuvos pacientų visuomenės ir medikų grupės, sveikatos apsaugos reformai remti. Jos atstovas, šiuo metu Didžiojoje Britanijoje dirbantis kardiologas Audrius Šimaitis, grupės pasiūlymus ministerijai siuntė du kartus.

A. ŠIMAITIS. Klaipėdoje reforma nevyksta, nes iki reformos paskelbimo Klaipėdoje buvo trys ligoninės ir planas buvo sumažinti ligoninių skaičių, apjungiant dvi ligonines. Tiksliau Klaipėdos universitetine ir Klaipėdos jūrininkų ligoninę, tačiau to neįvyko ir sausio 15 d. įvyko Vakarų Lietuvos gydytojų organizacijų, slaugytojų ir pacientų organizacijų konferencija, kuri rekomendavo, jog Vakarų Lietuvoje, tiksliau Klaipėdoje būtų įkurtas trečias universiteto lygio centras, į kurį būtų apjungtos visos trys Klaipėdos ligoninės.

A. ČEPKAUSKAITĖ. Klaipėdos savivaldybė gegužės mėnesį priėmė nutarimą, kuriuo sutinkama jungti Klaipėdos ligoninę su Klaipėdos universitetine ligonine, neperleidžiant steigėjo teisių Sveikatos apsaugos ministerijai.

A. ŠIMAITIS. Jie tiesiog manė, kad turi būti jungiama viena ligoninė prie kitos, o ne taip kaip ministerija mano. Ir ministerija kategoriškai atmetė ir Klaipėdos savivaldybės visus pasiūlymus.

A. ČEPKAUSKAITĖ. Tiek ministerija, tiek savivaldybės, tiek visuomeninės organizacijos skelbia iš esmės siekiančios to paties, sujungti uostamiesčio ligonines į trečiąją universitetinį centrą. Skirtumas tik požiūryje, kam jis turėtų būti pavaldus, savivaldybei ar ministerijai ir su kokiu universitetu susijęs. Visus pasiūlymus žinant, lieka klausimas, kodėl iškilus nesutarimams tarp savivaldybės ir ministerijos, ištisus mėnesius neprasideda atvira diskusija, kurioje galėtų dalyvauti visos suinteresuoto šalys, ne tik valdininkai ir politikai, bet ir medikai, pacientai, universitetų atstovai. Inicijuoti viešą diskusiją bandė parlamentarė iš Klaipėdos, konservatorė Agnė Bilotaitė ir keletas jos kolegų.

A. BILOTAITĖ. Pati buvau organizavus susitikimą su Seimo Pirmininke. Seimo Pirmininkė pritarė iš tikrųjų, kad reikalingas toks forumas. Buvo kreiptasi į Sveikatos apsaugos ministeriją, ir į patį merą, dabar mes laukiame jau iš jų kažkokių žingsnių. Pirmiausia iš pačios ministerijos, ji turėtų pirmiausia parodyti didesnę iniciatyvą, būti atviresnė, nes didžiausia problema yra ta, kad nėra atvirumo. Kai nėra atvirumo, tada kyla abejonės, kad kažkas susitaria, du ar trys ir nusprendžia. O tai yra labai blogai. Manau, kad ta problema turėtų būti sprendžiama, įtraukiant visuomenę, pacientus, gydytojus, ir apskritai visą Vakarų Lietuvos visuomenę, nes tai liečia jų visų interesus.

A. ČEPKAUSKAITĖ. Šis pasakojimas ne apie gydymo kokybę Klaipėdoje, ir ne apie tai, kaip turėtų būti jungiamos uostamiesčio ligoninės, bet apie politinę kultūrą, apie tai, kaip demokratinėje valstybėje priimami sprendimai tuo atveju, kai savivalda ir nacionalinė valdžia dėl jų nesutaria. Nesutarti šiuo atveju reiškia nesitarti, ministerija, rengia įstatymą, perduodamos teisės spręsti parlamentui. Sveikatos apsaugos viceministras Gintaras Valiukonis.

G. VALIUKONIS. Klaipėdos miestas nori valdyti ligoninę, bet kad pinigais, investicijomis pasirūpintų ministerija, todėl visas nesusipratimas ir yra. Pasiūlymas yra labai gražus, bet pasiūlyme yra akcentuojama, kad universiteto ligoninėms bus Klaipėdos universitetas. Deja, Klaipėdos universitetas neruošia pilnai gydytojų, įstatymu nurodyta, kad turi rengti nuo A iki Z, gydytojus tas universitetas, kurio klinikos būtų tokia problema.

A. RAZBADAUSKAS … Tai kas čia nusprendžia tuos nepakankamumus?

A. ČEPKAUSKAITĖ. Docentas Artūras Razbadauskas, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto dekanas.

A. RAZBADAUSKAS. Visą laiką konkuruojantys universitetai, kurie iš tikrųjų turi gydomosios medicinos studijas, jie apie tai kalba, bet iš esmės visame pasaulyje ir Europoje taip nėra. Rezidentai yra ruošiami ne tiktai tuose universitetuose, kur yra nuo pradžių, nuo bakalauro studijų, nuo medicinos magistro. Rezidentai ir šiuo metu Lietuvos Jaunųjų gydytojų asociacija yra išsakiusi nuomonę, kad jie nori tobulinti tolesnes studijas, tas vadinamas podiplomines tęsti tokiuose miestuose, kaip Klaipėda, Vakarų Lietuvos regionuose. Kol kas mes ir susiduriame su ta problema, kad jie ne visi gali atvažiuoti, nes universitetai neišleidžia. Tai ir Klaipėdos universitetas gali aktyviai dalyvauti kuriant tokį centrą.

A. ČEPKAUSKAITĖ. Dar kartą viceministras Gintaras Valiukonis.

G. VALIUKONIS. Negali, nei ministerija, nei Vyriausybė savo nutarimais nurodinėti savivaldai, todėl galvojam inicijuoti ir gana platų svarstymą, inicijuoti įstatymo projekto rengimą, dėl trečiojo medicinos, mokslo ir gydymo centro Vakarų Lietuvoje, kūrimo.

A. ČEPKAUSKAITĖ. Prieš mėnesį, kai „Ryto garsuose“ buvo kalbama apie Klaipėdos ligoninių jungimą, buvo planuojamas sveikatos ministro Raimundo Šukio, Liberalų ir centro sąjungos nario, ir tai pačia partijai priklausančio Klaipėdos mero Rimanto Taraškevičiaus susitikimas. Tačiau jis taip ir neįvyko. Sveikatos ministro patarėjo ryšiams su visuomenę Remigijaus Bielinsko teigimu, priežastys darbinės. Klaipėdos mero teigimu, susitikimas neįvyko, susitarimus jį atidėti.

R. TARAŠKEVIČIUS. Buvo pakalbėta, buvo pasiūlyta palaukti menamo įstatymo projekto.

A. ČEPKAUSKAITĖ. Kaip ministras vertina padėtį Klaipėdoje, ir kodėl imamasi įstatymo rengimo, užuot skyrus laiko sprendimo paieškoms kartu su Vakarų Lietuvos medikais, politikais, pacientų organizacijomis ir bendruomene, sužinoti nepavyko. Ministro patarėjo teigimu, padėtį geriausiai žino viceministras Gintaras Valiukonis.

G. VALIUKONIS. Tai turėtų būti jau sprendimas Seimo, kad nebūtų taip, kad čia vieni valdininkai vienaip galvoja, kiti kitaip galvoja. Vis dėlto tautos išrinktieji turėtų apsispręsti dėl principų, kas ten turėtų valdyti, kas turėtų įeiti į tą centrą.

A. ČEPKAUSKAITĖ. „Ryto garsuose“ kalbėjęs Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas konservatorius Antanas Matulas teigė, jog diskusijų apie Klaipėdą pakanka.

A. MATULAS. Žinokite diskusija vyksta apie tai, pasitarimai ištisai vyksta  ir parlamente ir ministerijų… Mano manymu, tas Vyriausybės patvirtintas planas yra visiškai neblogas, tiesiog tik reikia susitarti, ir dabar bus parengtas atskiras įstatymas, jeigu parlamentas pritars, o manau, kad turėtų pritarti, nes kitokiu atveju Šiaulių krašto žmonėms, Panevėžio, Marijampolės, Alytaus, pagaliau Kauno ir Vilniaus, sunku paaiškinti, kodėl Klaipėda turi 130 lovų, kada Lietuvos vidurkis mažesnėse savivaldybėse 50, o vidurkis 80 Lietuvoje lovų tūkstančiui gyventojų. Tikrai sunku paaiškinti, kodėl Klaipėda įsivaizduoja, kad yra išimtinė ir gali egzistuoti. Klaipėdoje keturi brangiausi aparatai, tomografai, brangiausios laboratorijos, kada visos dirba nepilnu krūviu.

R. TARAŠKEVIČIUS. Man regis, stengiamasi paimti tam tikrus jėgos metodus, prieš nepaklusnius, nenorinčius girdėti ar klausyti.

A. ČEPKAUSKAITĖ. Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius.

R. TARAŠKEVIČIUS. Nors atvirkščiai, mes ir girdime, ir suprantame, ir manome, kad pokyčius reikia realizuoti ir reikia daryti tuos dalykus, ir tam mūsų taryba ir neprieštaravo. Pritarėme miesto ligoninių jungimui, su tam tikra išlyga, norint tam tikrame etape likti savo ligoninės dalininkais.

A. ČEPKAUSKAITĖ. Klaipėdos mero teigimu, ministerijos planai imti ligonines būtent taip, kaip ji nori, nėra paremti sąnaudų ir naudos analizę.

R. TARAŠKEVIČIUS. Jokių sąnaudų ir naudos analizės niekas niekada nepateikė, nors prieš ruošiantis Klaipėdos tarybos posėdžiui, kuriuose dalyvavo ir ministerijos atstovai ir tarybos, (taryba-A.Š.) kėlė šitą klausimą ir prašė, gal jūs galite bent kažką mums pateikti, skaičius ir panašiai. Mes jokio atsakymo ir pagrindimo negavome.

A. ČEPKAUSKAITĖ. Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko Antano Matulo teigimu, reforma Klaipėdoje stringa dėl vyriausiųjų gydytojų įtakos.

A. MATULAS. Aš irgi buvau pasikvietęs pas save, kaip komiteto pirmininkas, į Seimą ir Seimo Pirmininkės prašymu Klaipėdos merą, ir įstaigų vadovus, ir ministrą, yra labai tamprūs ryšiai, ypatingai vienos ligoninės vyriausiojo gydytojo, buvusio ministro ryšiai su meru, su tarybos nariais. Ir yra mums statoma sąlyga, kalbama viešai, sėdint prie apskrito stalo vienaip, o pasibaigus posėdžiui, keliama sąlyga. Jeigu jūs paliksite vadovą tokį tokį, mes sutinkame, mes tą sprendimą priimsime. Aišku, daromas begalinis spaudimas Klaipėdos politikams, Seimo nariams, politikams, ministrams ir man asmeniškai. Keliolika žmonių skambino, prašė. Vieni palaiko vieną pusę, kiti palaiko kitą pusę, o kenčia visuomenė, kenčia medikai, gydytojai, kurie yra klaidinami.

A. ČEPKAUSKAITĖ. Skirtingų ligoninių medikų vienijančios Klaipėdos chirurgų draugijos pirmininkas Artūras Razbadauskas nesutinka su bandymais visuomeninę Vakarų Lietuvos medikų ir pacientų iniciatyva nurašyti, kaip suklaidintų žmonių veiksmus.

A. RAZBADAUSKAS. Tą matome, dažnai tuos bandymus, ypač iš Seimo ir Sveikatos reikalų komiteto, kol kas mes tų realių žingsnių nematėme ir nematome ir labai tikimės, kad jie įvyks.

A. ČEPKAUSKAITĖ. Docentas sako, laukiantis viešos diskusijos, į kurią būtų įtraukti ne tik politikai, bet ir bendruomenė.

A. RAZBADAUSKAS. Galime spręsti, sakysime ir tų pačių, kad nesidubliuotų paslaugos, reikėtų kalbėti apie tai, ligoninėse tie patys skyriai, nuo to gal prasidėti, jeigu nepavyksta aukštesniame lygmenį tai padaryti ir kažkaip koncentruoti paslaugas.

A. ČEPKAUSKAITĖ. Kaip beaiškintume sveikatos sistemos pertraukos duobes vyriausiųjų gydytojų konkurencija, vietos politikų savanaudiškumu ar didžiųjų ligoninių sąmokslais prieš mažąsias, Klaipėdos atvejis išsiskiria tuo, kad net jeigu tai būtų tik pagaliai, geranoriškai ministerijai į ratus, tai vieši pagaliai, apie kuriuos galima kalbėti. Tai reiškia, kad iš Lietuvoje įprasto privataus pasipriešinimo, kai reikalai tvarkomi įtakingų žmonių skambučiais politikams, diskusija dėl sveikatos politikos keliasi į viešąją erdvę. Daktaro A. Šimaičio tinklaraštyje internete, facebooką, naujai susikūrusios viešos Vakarų Lietuvos medikų ir pacientų organizacijos pareiškimus, laikraščius ir radiją, kur galima kalbėtis vis atviriau.

A. MATULAS. Kiek girdėjau, ir kiti pašnekovai pasakė atvirai kai kurių minčių, kurių visuomenė galbūt nežinojo, na ir aš galbūt per daug atvirai pasakiau.

A. ČEPKAUSKAITĖ. Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas žada išvažiuojamąjį posėdį.

A. MATULAS. Šiais metais sugebėsime surengti išvažiuojamąjį posėdį į Klaipėdą, ir pirmiausia be abejo susitiksime ne su tais pačiais vadovais, bet su visuomeninių organizacijų žmonėmis.

A. ČEPKAUSKAITĖ. O Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius žada organizuoti atvirą forumą.

R. TARAŠKEVIČIUS. Palaikau daktaro A. Šimaičio siūlymą, aš tą būtinai padarysiu.

A. ČEPKAUSKAITĖ. Tačiau kol kas meras sako nežinantis, kada toks forumas galėtų įvykti.

R. TARAŠKEVIČIUS. Aš neskubinčiau šiandien, nenorėčiau skubinti įvykių.

A. ČEPKAUSKAITĖ. Meras žada laukti, kol bus parengtas naujas įstatymas. O kol kas docento Artūro Razbadausko teigimu, Klaipėdiečiams lieka klaidžioti tarp pavadinimus keičiančių ligoninių.

A. RAZBADAUSKAS. Visos didžiosios gydymo įstaigos Klaipėdoje yra pakeitusios savo pavadinimus, išskyrus universitetinę ligoninę, tačiau tai tik sukelia dar didesnę pacientams nežinomybę, nes buvusi Klaipėdos jūrininkų ligoninė, dabar tapo Klaipėdos ligonine. Kažkada Klaipėdos ligoninė buvo Klaipėdos universitetinė ligoninė. Ir žmonės kartais turėdami siuntimą, vaikšto… į kurią ligoninę, vėlgi dabar pasirodo žiniasklaidoje, kad vėl bus atkeičiami pavadinimai. Kiek tas kainuoja mokesčių mokėtojų pinigų? Ta reforma, ji kol kas tikrai nepavykusi, reikia pasakyti.

A. ČEPKAUSKAITĖ. Sako Klaipėdos universiteto docentas Artūras Razbadauskas. Valstybės kontrolės atliktas auditas parodė, kad nėra galutinio plano, koks po pertraukos bus ligoninių tinklas ir kaip pasikeis sveikatos paslaugų tiekimas.

… Situacija Klaipėdoje domėjosi Audra Čepkauskaitė.

PrintFriendly

· · · · · · · ·

<< Latest posts

Older posts >>

Theme Design by devolux.nh2.me