Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | Ginta Gaivenyte

Jun/10

28

Supuvusios sveikatos apsaugos sistemos pinigai neišgelbės

http://dryicons.com/

Ginta Gaivenytė
2009-02-05 14:00

Intervju “Lrytas svetainėje”

Ką daryti, kad gydytojai neimtų kyšių? Kaip parvilioti atgal emigravusius medikus? Kaip įtikinti gerus specialistus dirbti provincijoje? Kai kardiologas Audrius Šimaitis kam nors pasako žinąs būdų, kaip spręstis skaudžias Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos problemas, daugelis lietuvių numoja ranka: „Negi ką nors gero įmanoma padaryti, kai nėra pinigų“.

Abejones A.Šimaitis atremia šypsena – jis tiki, jog net vienas žmogus gali išjudinti sistemą, nors jau dukart buvo priverstas nuleisti rankas. Prieš keliolika metų, dirbdamas Klaipėdos jūrininkų ligoninėje, jis sukūrė du reformos projektus, kuriuos ligoninės vadovybė atmetė, net nepaaiškinusi priežasčių.

Nusivylęs kardiologas tuomet nusprendė emigruoti – iš pradžių į Australiją, paskui – į Didžiąją Britaniją. Dabar jis vėl nori grįžti į Lietuvą ir čia parodyti visiems – sveikatos apsaugos reforma gali prasidėti ne nuo pinigų, o nuo mąstymo pokyčių.

***

– Jūsų aiškinimas, kad sveikatos apsaugos reformai įgyvendinti nereikia daug pinigų, skamba kaip iš pasakų pasaulio. Kokia jūsų „stebuklingojo“ projekto esmė?

– Čia ir yra svarbiausia, kad tokiai reformai nereikia didelių pinigų. Projekto esmė – turime pakeisti mąstymą. Dabar visos medikų organizacijos prašo: „Duokit pinigų“. Tačiau jei pinigai atsidurs toje pačioje supuvusioje sistemoje, niekas juk nepasikeis. Būtina pakeisti mąstymo stereotipus.

Nesiūlau iškart reformuoti visą sveikatos apsaugos sistemą. Šiandien užtektų mažo pokyčio. Pokyčiai prasideda nuo mažų dalykų – tai gamtos dėsnis. Atominė bomba atsiranda iš įvykusių pasikeitimų atomuose.

Per emigracijos metus sukaupiau daug patirties. Kartu su Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacija mes nusprendėme sukurti tokį modelį, kuris Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą nukreiptų teisingu keliu.

Kadangi pats dirbau Klaipėdos jūrininkų ligoninėje ir dabar bendrauju su daugeliu kolegų, parengiau konkrečius darbo organizavimo toje ligoninėje principus, remdamasis naujausiomis vadybos ir sveikatos apsaugos žiniomis. Paskui iš tos ligoninės patirties galėtų pasimokyti visa šalis.

Štai mano projektas – beveik visose eilutėse prie pasiūlymų yra prierašas „finansų nereikia“. Vienintelis dalykas, kuriam reikėtų pinigų, yra slaugytojų skaičiaus didinimas. Nenormalu, kai skyriuje daugybę ligonių prižiūri tik kelios slaugytojos. Viskas kainuotų tik 1,7 mln. litų per pirmus dvejus metus. Tai juokingai maža suma.

– Ką siūlytumėte keisti?

– Pirmiausia būtina pakeisti padalinio valdymo modelį – iš administracinio į koleginį. Tada neliktų neginčijamos vienos nuomonės, kuriai niekas nedrįsta prieštarauti. Vadovaujančio žmogaus balsas būtų svarbus, bet ne vienintelis. Sprendimus turėtų priimti pagrindiniai specialistai.

Antra – reikėtų panaikinti etatinę sistemą, kuri liko iš sovietinės struktūros. Kur kas geriau veiktų kontraktinė sistema su individualiais darbo planais.

– Kuo bloga etatinė sistema?

– Etatinė sistema neatspindi per nepriklausomybės metus įvykusių pokyčių, kada atsirado naujų specialistų, dirbančių keliuose skyriuose. Gydytojų darbo pobūdis labai pakito. Yra didžiulis neatitikimas tarp etatų ir to, ką iš tikrųjų žmogus daro. Ligoninėse daug daktarų turi pusantro etato, tačiau tai yra dvylika valandų darbo per dieną, tiek jie net neišbūna ligoninėse.

– Ar tai nereiškia, kad gydytojai uždirbs dar mažiau negu dabar uždirba?

– Atvirkščiai – priėmus mano pasiūlymą gydytojo darbo sąlygos pagerėtų. Keturis ar penkis tūkstančius litų uždirbantis medikas išeiti iš ligoninės galėtų ketvirtą vakaro ir gautų tą pačią algą.

Tuomet liktų laiko ir privačiai praktikai. Jei jau valstybė neišgali mokėti gydytojams atitinkamų algų, tai bent turėtų sudaryti sąlygas privačiai praktikai. O jei gydytojai norėtų dirbti ilgiau toje pačioje ligoninėje, reikėtų sukurti skatinimo sistemą už papildomai atliktus darbus ar viršvalandžius.

Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos apibrėžimą žmogaus gerovė susideda iš materialinės, psichologinės ir socialinės gerovės. Dabar Lietuvos gydytojų gerovė gerokai nutolusi nuo vidutinės. Jei žmogus dirba itin daug, pavyzdžiui, dvylika valandų per parą, jo materialinė gerovė nėra bloga, bet kyla klausimas, ar gera yra psichologinė ir socialinė jo būklė.

– Projekte numatyta keisti gydytojų rengimą. Bet juk kalbama, kad gydytojai Lietuvoje ruošiami gerai?

– Aš neteigiu, kad reikia keisti. Reikia tobulinti. Tačiau mitas, kad Lietuvoje gydytojai ruošiami gerai. Aš irgi taip anksčiau maniau, bet pagyvenęs Australijoje ir Didžiojoje Britanijoje supratau, kad Lietuvoje gydytojai daugeliu atvejų ruošiami netgi blogai.

Lietuvoje netgi tokių sudėtingų sričių kaip kardiologijos jaunų gydytojų ruošimo laikas yra tik ketveri metai. Kitose Europos Sąjungos šalyse kardiologo rezidentūra trunka mažiausiai šešerius metus. Tie metai sugalvoti ne dėl to, kad žmogus ilgiau pasitrintų ligoninėje, o todėl, kad yra tam tikra riba, per kiek laiko tu gali išmokti tokio sudėtingo meno kaip gydymas.

Antra, švietimas susijęs su gera kokybės kontrole. Kontrolė būna vidinė ir išorinė. Lietuvoje egzistuoja tik vidinė – universitete medikai ruošiami, ten juos ir tikrina. Tačiau visoje Europoje yra ir išoriniai kokybės stebėjimo komitetai. Taip pasiekiama aukštesnės kokybės.

Be to, vertindami Lietuvos medicinos kokybę, iškart pastebėtume, koks didžiulis atotrūkis tarp Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir provincijos gydytojų lygio.

– Jūs tvirtinate turįs paprastą idėją, kaip pagerinti mažų miestelių ir kaimų medicinos lygį. Kaip įmanoma įtikinti gerus specialistus dirbti provincijoje?

– Įsivaizduokite, kad Vilniuje ar Kaune gydytojas baigia kardiologijos rezidentūrą – išmoksta daryti sudėtingus ultragarsinius širdies tyrimus, zondavimus. Ar toks vertingos patirties įgijęs žmogus važiuos dirbti į Mažeikių ligoninę? Manau, kad daugelis gydytojų dės visas pastangas likti didžiuosiuose miestuose. Ir tai normalu. Jei tu tobulėji, tu nori išlaikyti tai, ką pasiekei.

Todėl mes projekte siūlome kurti regioninius gydytojų tinklus. Galima sukurti tokį regioninio kontrakto principą, kad, pavyzdžiui, Klaipėdoje gyvenantis gydytojas pusantros dienos per savaitę gali daryti sudėtingas procedūras uostamiestyje, o likusias tris dienas konsultuoti Šilutėje, Tauragėje ar Mažeikiuose. Jis nebūtų „pririštas“ prie konkrečios ligoninėse. Tokia sistema veikia Didžiojoje Britanijoje.

Dabar daug kalbama apie regionuose gyvenančių žmonių poreikius, bet užmirštama, kad gydytojai taip pat turi žmogiškų poreikių. Jei visų poreikiai bus patenkinti, specialistų trūkumo regionuose problema savaime išsispręs.

– Vienas jūsų projekto tikslų – įtikinti į užsienį emigravusius lietuvius gydytojus grįžti. Kaip tai įsivaizduojate praktiškai? Na, galbūt reikėtų pirmiausia pradėti nuo klausimo – kodėl gydytojai emigruoja?

– Apie kitų emigrantų motyvus galiu tik spėlioti, o kalbėti galiu apie save. Dirbdamas Klaipėdos jūrininkų ligoninėje vadovybei pateikiau du projektus, kaip reformuoti darbą, tačiau jie abu buvo atmesti. Labiausiai mane liūdino ne tai, kad atmetė mano projektus, bet dėl to, kad nepaaiškino priežasties, dėl kurios mano idėjos buvo nepriimtinos.

Taip supratau, kad mano profesiniam tobulėjimui sistema darosi kliūtis. Priėjau išvados, kad geriausia yra pakeisti sistemą. Dėl to išvykau dirbti iš pradžių į Australiją, vėliau – į Didžiąją Britaniją.

Išvažiavau tikrai ne dėl to, kad čia trūko pinigų. Nemeluosiu, kad Lietuvoje nedalyvavau papildomų apmokėjimų sistemoje – aš buvau jos dalis. Tačiau su tuo dalyku niekada nesusitaikiau. Visada mano didžiulis troškimas buvo užsidirbti dorai ir sąžiningai.

Pirmoji sunkiai, bet šimtu procentų skaidriai uždirbta alga Australijoje man buvo kaip vandens lašas trokštančiam. Tada tvirtai nusprendžiau, kad niekada nesitaikysiu su tuo, su kuo anksčiau taikiausi.

Ar gali grįžti žmonės, kurie išvažiavę pamatė, kaip gali būti kitaip dirbama, kokie gali būti tarpusavio santykiai? Nė vienas gydytojas negrįš žinodamas, kad sistema jį sutraiškys.

Tačiau jei pasikeis sistema, daugelis gydytojų grįš į Lietuvą. Aš taip pat pasiruošęs grįžti. Šis projektas yra ir mano sugrįžimo projektas.

– Kaip siūlote spręsti itin skaudžią kyšių problemą?

– Į kyšius derėtų žvelgti kaip į kompleksinę problemą. Gaudyti ir bausti pinigus imančius medikus – juokinga ir primityvu.

Pirmiausia svarbu, kad kiltų gydytojų algos. Antra, turi būti skaidriai sudarinėjamos ligonių eilės. Siūlau įdarbinti vadybininkus, kurie tvarkytų ligonių srautus – tuomet gydytojai turėtų mažiau galimybių piktnaudžiauti. Vadybininkams imti kyšius būtų gerokai sunkiau.

Trečią dalyką įgyvendinti siūlau tuomet, kai pagerės gydytojų darbo sąlygos – tada turėtų būti įvestas etikos kontraktas. Tarkim, aš Anglijoje esu pasirašęs keturių puslapių etikos kodeksą. Jis nurodo, kad iš farmacijos firmų tegaliu dovanų gauti rašiklių ar kitų smulkmenų.

– Farmacininkų ir gydytojų bendradarbiavimas kartais irgi peržengia visas etikos ribas. Sklinda gandai, kad gydytojai gauna papildomą užmokestį už tai, kad išrašo tam tikrų gamintojų vaistus.

– Farmacijos kompanijų ir gydytojų bendradarbiavimas neišvengiamas. Lietuviai gydytojai, uždirbdami tiek mažai, be farmacininkų paramos negalėtų netgi tobulintis gydytojų konferencijose. Tačiau yra ribos, kurių negalima peržengti. Jei aš vykstu į konferenciją užsienyje ir mano kelionę finansuoja farmacijos kompanija, visada pranešu vadybininkams. Todėl mane visada gali patikrinti. Dirbdamas privalau išlikti neutralus.

– Kur, jūsų manymu, yra Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos bėdų šaknys? Daugelis aiškina, kad tai yra sovietmečio palikimas. Sutiktumėte?

– Lietuvos sveikatos sistema yra kelių sveikatos apsaugos sistemų lydinys. Mūsų sveikatos apsauga pradėjo formuotis XVIII amžiuje, kai profesorius Josephas Frankas ėmė dirbti Lietuvoje ir įkūrė Medicinos draugiją. Taip Lietuvos sveikatos apsaugos pagrindu tapo vokiška sistema.

Vokiškoje sistemoje labai vertinamas paklusnumas. Tai yra gerai, tačiau blogai, kad tas paklusnumas kartais virsta aklu negalvojimu. Dažnai sprendimai nuleidžiami iš viršaus, nėra iniciatyvos iš apačios, slopinamas kūrybiškumas. Manau, kad šios mūsų medicinos sistemos bėdos iš dalies yra ir tolimos praeities palikimas.

Iš tarpukario Lietuvos iki šių dienų išliko atsiskaitymas su gydytoju kiaušiniais ir maisto produktais. Sovietinėje medicinoje produktus pakeitė pinigai. Be to, rusiška medicina taip pat išaugo iš vokiškos ir austriškos sistemos, rusai taip pat turi stiprių paklusnumo stereotipų.

Kai pažvelgi į praeitį, tada tampa aišku, kodėl dabar Lietuvoje mąstoma, kad reformą turi daryti Sveikatos apsaugos ministerija. Tačiau reformą turi daryti patys gydytojai, o ministerija tegali tik padėti. Ministerijos valdininkai net nežino, kas vyksta konkrečioje ligoninėje, kokia yra konkreti daktaro darbo diena. Anglai turi įdomų pasakymą: „Blogis slypi detalėse“. Ministerijos valdininkai negali žinoti tų detalių.

Tačiau ministerija gali padėti. Aš tikiuosi, jog ji palaikys mano projektą ir priims kelis įstatymų aktus, kad mano siūlymai galėtų būti įgyvendinti, bei skirs pinigų slaugytojų algoms.

– Kur slypi tas didžiausias blogis? Ar darbo organizavimo principuose, ar gydytojų mokyme?

– Medicininis sprendimas susideda iš trijų dalykų – mokslo, darbo organizavimo principų ir darbo patirties – sandūros. Jei pernelyg akcentuosime vieną iš šių dalykų, sprendimas visuomet bus ne pats geriausias. Blogai, jei daug dėmesio skirsime klinikinei praktikai, bet užmiršime mokslą ir darbo organizavimo principus, jei akcentuosime darbo organizavimą, bet neliks laiko klinikiniam darbui ir mokslui, jei sureikšminsime mokslą, bet dėl to kentės klinikinė praktika ir darbo organizavimas.

Tik tada, kai tarp šių dalykų yra harmonija, atsiranda ideali medicina. Darbo organizavimo ir mokslo sandūroje susikuria kūrybinga atmosfera, mokslo ir klinikinio darbo rezultatas – gydytojų mokymas ir rengimas, gero darbo organizavimo ir klinikinio darbo pasekmė – darbuotojų gerovė. Visus šiuos dalykus sudėję gausime gerą paslaugą pacientui.

Medikai pirmiausia turi galvoti kaip geri vadybininkai. Tai, ką pasakoju, yra schema, kurią galima pritaikyti visose – ne tik medicinos organizacijose.

– Tikite, kad keli žmonės gali Lietuvoje pakeisti sistemą? Daugelis vadins jus naivuoliu – čia juk Lietuva, čia neįmanoma pakeisti žmonių mąstymo taip, kaip jūs siūlote.

– Lietuvoje mažai kas tiki, kad keli žmonės gali pakeisti sistemą. Tačiau aš matau: pakeisti įmanoma net Lietuvoje, tik reikia daugiau pastangų. Pamenu, Seimas buvo sugalvojęs padaryti tokią „reformą“, kad 80 procentų rezidentų reikėtų mokėti už mokslą, nors pasaulyje jauniesiems gydytojams moka netgi palyginti solidžius atlyginimus. Parašiau straipsnį, o kartu su kitais Jungtinėje Karalystėje gydančiais lietuviais išsiuntėme viešą laišką premjerui ir prezidentui. Daug iniciatyvos rodė ir jaunieji Lietuvos gydytojai. Dėl mūsų visų bendrų pastangų tas ydingas projektas buvo atšauktas.

Tai pasakoju ne dėl to, kad norėčiau pasigirti, o dėl to, kad parodyčiau, jog galima daug ką pakeisti.

Kiti straipsniai, kuriuos parašė Ginta Gaivenytė:
Šokanti psichologė I.Truskauskaitė: „Per judesį ateina atsakymai“ (15)
Žolininkė J.Balvočiūtė: „Nereikia labai sureikšmint nei savo sėkmės, nei savo pralaimėjimų“ (124)
Jurtų meistras ir avių ūkio savininkas A.Poška: „Lietuva yra rojaus kraštas“ (nuotraukos) (118)
Gėjai, niekadėjai ir užpakalinių durų filosofija (211)
Naują knygą pristačiusi aktorė D.Kazragytė: „Jei visiškai netikėtum amžinybe, išprotėtum arba nusižudytum“ (91)
Čerkesas A.Berzegas apie Rusiją: „Pakanka pasakyti, kad norime kalbėti savo kalba, ir jau esame apšaukiami teroristais“ (119)
Docentas A.Gutauskas – apie D.Kedžio bylą: „Teisingai įvertinti policijos ir prokurorų darbą reikia teisinių žinių“ (741)
Dzeno mokytoja J.Potter: „Žmonės, kurie kenkia kitiems, patys neįtikėtinai kenčia“ (194)
Filosofas B.Kuzmickas: „Lietuviams būdinga savinieka“ (158)
Kunigas V.Vaišvilas: „Mylėti kitą nelengva, bet būtina“ (141)
PrintFriendly

· · · ·

Theme Design by devolux.nh2.me