Kaip mes, gydytojai, atrodome paciento akimis? Kaip į mus žvelgia, vertina ir ko tikisi žmogus, susirgęs sunkia liga? Ką reiškia įvairūs netobuli įstatymai žmogui, atsidūrusiame sunkioje padėtyje? Perskaitęs Daivos dienoraščio įrašus,  imi ir pagalvoji: kam ir kokiu tikslu rašomi įstatymai? Žmonėms?

Ką apskritai reiškia, kad tiek metų mes delsiame daryti rimtus pokyčius sveikatos apsaugos sistemoje? Apie tai paprastai ir trumpai – šimaitis.lt svečias  žurnalistė Daiva Ausėnaitė ir jos interneto dienoraštis IEVOSNUOMONE

******

YRA GYDYTOJŲ ….

Daiva Ausėnaitė

Pastaruoju metu nemažai bendrauju su medikais kaip pacientė. Dar prieš kurį laiką jie buvo mano pašnekovai. Pasikeitus mano santykiui su jais, atsirado naujas vertinimas. Ir galbūt naujas požiūris į tuos pačius žmones.

Yra gydytojų, kuriuos bet kokia sunkesnė diagnozė gali išgąsdinti. Jie tyliai pildys ligos istoriją ir tikėsis, kad po savaitės tau stebuklingai bus geriau.

Yra gydytojų, kurie nėra komunikabilūs, todėl glumina savo pacientus, nes palieka daug neatsakytų klausimų ir neaiškių nutylėjimų.

Yra gydytojų, kurie keistai juokauja, kai tau visai nejuokinga.

Yra labai tiesmukų gydytojų, kurie nesistengia nemalonių dalykų pasakyti švelniau ir mažiau skausmingai.

Yra gydytojų, linkusių pykti, vos tik kyla grėsmė suabejoti jų kompetencija. Todėl jie dievagojasi tuščiomis frazėmis “mūsų diagnostika nenusileidžia…”, “pas mus važiuoja gydytis užsieniečiai”.

Yra pavargusių ir nusivylusių gydytojų.

Yra parsidavusių farmacininkams. Jie nepasako, kad vaistas yra kompensuojamas ir tau nereikėtų už jį mokėti pinigų. Jie netgi jį išrašinėja, kai tau jo visai nereikia.

Yra gydytojų, dirbančių keliose darbovietėse. Už tą patį patikrinimą vienoje gydymo įstaigoje jie nieko neima, kitoje – kelis šimtus.

Yra gydytojų, kurio veidą tu staiga prisimeni matęs savo vaikystės poliklinikoje. Ir, atrodo, jis mažai pasikeitė.

Yra gydytojų, kurių veide būna užuojauta.

Yra tokių, kurie šypsosi tave pamatę.

Yra prisimenančių tavo vardą jau pirmą pažinties dieną.

Yra gydytojų ir Gydytojų

******

Daivos įrašas apie  lietuviškų įstatymų nacionalinius ypatumus

Gyvenimas Lietuvoje užknisa

http://dryicons.com

2007 metais šis laiškas  plačiai skelbiamas ir  komentuojamas viešojoje erdvėje. Po jo paskelbimo buvo buvo nupręsta atidėti Seimo sveikatos reikalų komiteto posėdį, kuriame turėjo būti svarstoma galutinė “unikalaus” gydytojų rengimo įstatymo redakcija. 2008 metais kovo mėnesį Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacijos pastangų dėka pavyko patvirtinti naują rezidentūros įstatymą, kuris sudaro gerą pagrindą toliau sėkmingai vystyti Lietuvos gydytojų rengimo koncepciją. Ši istorija yra vienas iš retų pilietinės iniciatyvos pavyzdžių Lietuvos istorijoje.  Šios akcijos metu puikiai persipynė tiek asmeninės ir kolektyvinės iniciatyvos, tiek masinių informacijos priemonių palaikymas bei operatyvus  informacijos paskleidimas, tiek išeivijos lietuvių neabejingumas bei jaunųjų gydytojų noras gyventi ir dirbti kitaip.Žemiau skelbiame Jungtinės Karalystės lietuvių gydytojų atvirą laišką Lietuvos Respublikos Prezidentui Valdui Adamkui, Lietuvos Respublikos Seimui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei Sveikatos apsaugos ministerijai.

*******

2007 birželio 3 d.

Lietuvos Respublikos Prezidentui

Lietuvos Respublikos Seimui

Lietuvos Respublikos Sveikatos Apsaugos ministerijai

ATVIRAS JUNGTINĖS KARALYSTĖS LIETUVIŲ GYDYTOJŲ LAIŠKAS

Pastaruoju metu aktyviai stebime, kaip Lietuvoje sprendžiamas gydytojų rezidentų statuso klausimas. Esame labai susirūpinę dėl kai kurių institucijų išsakytų pasiūlymų ir norėtume šiuo klausimu išsakyti savo nuomonę.

Šiuo metu Seime aktyviai svarstomas pasiūlymas palikti tik nedidelę dalį valstybės išlaikomų rezidentūros vietų, o didžiąją dalį rezidentų priversti mokėti už studijas, suteikiant jiems „lengvatines paskolas“. Pasirinkus tokį kelią, būtų sukurtas beveik niekur neegzistuojantis gydytojų specialistų ugdymo modelis, pagal kurį valstybė stengtųsi kuo mažiau investuoti į specialistų rengimą, be to, jaunas žmogus būtų susaistytas finansinių įsipareigojimų.

Manome, kad tokia sistema būtų ydinga dėl kelių priežasčių:

• Pirma, toks modelis iš esmės prieštarautų geriausią specialistų rengimo patirtį įtvirtinančioms Europos medicinos specialistų sąjungos rekomendacijoms*, kurias rengė ir tvirtino visų Europos Sąjungos šalių, išskyrus Lietuvą, atstovai.

• Rezidentai jau yra gydytojai, baigę net 7-erių metų trukmės medicinos studijų ir gydomojo darbo praktikos programą. Tokios trukmės studijos ir taip yra žymiai ilgesnės nei kitų sričių specialistų, tačiau apie tai neretai pamirštama.

• Gydytojai rezidentai toliau gilina žinias ir tobulina įgūdžius, dirbdami universiteto ligoninėse. Jie atlieka realų darbą sveikatos apsaugos sistemoje – gydytojams rezidentams tenka didžiulis kasdieninio ir naktinio darbo krūvis, į kurį neatsižvelgiama ir neapmokama iš sveikatos apsaugos biudžeto.

• Žvelgiant vien iš švietimo sistemos pozicijų atrodo, kad valstybė išleidžia nemažai lėšų kvalifikuotiems specialistams rengti. Tuo tarpu jų darbu sukurta milžiniška ekonominė vertė sveikatos apsaugos sistemoje lieka sąmoningai nepastebėta ir apie tai nutylima. Vakarų Europos valstybėse, JAV, Kanadoje, Australijoje ir kitur neabejojama, kad gydytojų rezidentų darbu sukurta ekonominė vertė yra nepalyginamai didesnė nei tuo pat metu vykstančio mokymo proceso išlaidos, tad reikalavimas mokėti už rezidentūrą šiuo atveju būtų tiesiog negirdėtas akibrokštas. Negana to, tokia situacija prieštarautų Europos bendrijų tarybos direktyvai 93/16/EEB, kurioje dieninės medicinos specialistų studijos prilygintos darbui, už kurį turi būti mokamas atitinkamas atlygis.

Lietuvoje patvirtinus tokį gydytojų rezidentų ugdymo modelį gydytojų emigracija dar labiau padidės ir bus pasiekta atvirkštinių rezultatų. Dėl padidėjusios finansinės naštos sveikatos apsaugos sistema neteks jaunų, gabių žmonių, kuriems bus parankiau rinktis kitas specialybes. Medicinos studentai mieliau rinksis rezidentūros programas užsienio valstybėse, kur gaus normalų atlygį ir jiems nereikės mokėti už mokslą. Tie, kas prisiims tokią finansinę naštą ir baigs rezidentūros programą Lietuvoje, taip pat bus suinteresuoti dirbti ten, kur mokamas didesnis atlygis, nes taip galės žymiai greičiau grąžinti studijų kreditus.

Šiandien tereikia vieno sprendimo – jauni specialistai turi būti prilyginti pilnateisiams sveikatos apsaugos sistemos darbuotojams. Taip bus pripažintas ir įvertintas jų atliekamas darbas, išnyks klaidinga nuostata, esą rezidentūros studijos finansuojamos iš valstybės malonės.

Tobulinant medicinos specialistų rengimą reikia žvelgti ne į šiandienos politinę ar ekonominę situaciją, bet lygiuotis į geriausią medicinos specialistų rengimo patirtį. Tinkamas kvalifikuotų sveikatos apsaugos specialistų ugdymas yra ilgalaikė šalies investicija. Tuo tarpu trumparegiški ir nepamatuoti sprendimai ateityje labai skaudžiai atsilieps mums ir mūsų vaikams.

Pagarbiai,

Laura Andrulionytė

Vytautas Blažys

Giedrė Danytė

Kristina Gintalaitė

Silvija Janavičienė

Jolita Jarutienė

Modestas Jarutis

Tomas Jovaiša

Tadas Kananavičius

Vytauras Kuzinkovas

Skirmantė Povilėnaitė

Roberta Orton

Inga Skiotienė

Janina Steponavičiūtė

Saulius Šatas

Audrius Šimaitis

Eduardas Šubkovas

Gytis Šustickas

Ugnius Šukys

Rokas Tamošauskas

Vilma Užkalnienė

Aleksandras Užkalnis

Vytautas Žilinskas

Lietuvos ir Anglijos palyginimas. Straipsnis Vakaru Eksprese.

Šią situaciją geriausiai iliustruoja Genovaitės Privėdienės straipsnis. Kita problema, kuri Lietuvai yra labai aktuali –daug metų žadamas elektroninis receptas iki šiol taip ir išlieka rožine svajone.

Jungtinėje Karalystėje receptų išrašymas kompiuterizuotas. Šeimos gydytojas pirmą kartą paskiria vaistus pacientui ir paruošia elektroninį receptą. Jei nesikeičia simptomai, pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis, pas šeimos gydytoją nuolat vaikščioti nereikia. Jis tiesiog eina į vaistinę, kur jam elektroniniai receptai pratęsiami. Nėra jokio rašymo ranka. Viskas vyksta labai greitai. Visus pakartotinius receptus išduoda farmacininkas. Dėl to taupomas brangus gydytojų laikas. Ir pacientui patogu.

Konsultantai specialistai, kai konsultuoja ambulatoriškai, taip pat receptų nerašo – jie rekomenduoja šeimos gydytojui. Tai atlieka šeimos gydytojas pagal jau aprašytą mechanizmą.

Kai pacientas išrašomas iš ligoninės, ligoninės išraše rekomenduoti vaistai automatiškai tampa receptu 30 dienų. Nereikia jokio atskiro recepto, jokių knygučių. Visą ši darbą didelėse ligoninėse daro jaunieji gydytojai, o ne specialistai, kaip Lietuvoje.

Daugumą šių dalykų Lietuvoje jau seniai buvo galima įgyvendinti, tačiau dėl biurokratinės sistemos ir nenoro nieko keisti tai nebuvo padaryta.