Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | Ingrida Jaselskytė

Neseniai Marijampolėje vykusioje konferencijoje “Sveika bendruomenė-tvarios tautos pagrindas” teko pora žodžių pakalbėti su visuomenės sveikatos departamento direktoriumi A. Ščeponavičiumi.

Jis minėjo, jog šiuo metu Higienos institutas, Valstybinė ligonių kasa kartu su SAM dalyvauja  ES IMPRIM projekte, kurio vienas iš uždavinių pasiūlyti integracijos modelius. Paklausiau, kokiam modeliui jis pats asmeniškai pritaria, tačiau į šį klausimą atsakymo negavau.

Knietėjo paklausti, ar jis pritartų tokiam modeliui, kuriame pagal visuomenės sveikatos biuro ir šeimos gydytojų sutartį, šeimos gydytojai rekomenduotų pacientams arba juos nukreiptų visuomenės sveikatos stiprinimo specialistams pasikonsultuoti sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo klausimais. Jo atsakymas vienu žodžiu patiko – “ŽINOMA!”.

Gal būt aš nežinau ir net neįsivaizduoju apie galimą lėšų poreikį šiai idėjai, kai jis paminėjo, kad dar tokiai integracijai reikia išspręsti daugybę klausimų apie finansavimą, pačio projekto rengimą ir panašiai.

Tačiau nesuprantu, kodėl turėtų būti ieškomos papildomos lėšos šeimos gydytojams (žinau, darbar gali dauguma jūsų supykti, bet šiuo metu svarstau efektyvumo klausimą, o ne papildomo finansavimo :) ), kurie net pagal MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės,pareigos, kompetencija ir atsakomybė“  ir taip turi tuo pasirūpinti. Tai nuo kada mes gauname pinigus už tai, kad laikomės normų ir įstatymų?

Kodėl tada neskiriama pinigų vairuotojams, kurie, pvz., per 5 metus nepadarė nei vieno nusižengimo, ar kad laikomės savo pareigų? JUK TAI PAREIGA.

Žinoma, normoje nėra konkrečiai numatoma šeimos gydytojams, kokios tos ligų profilaktikos priemonės turi būti, kokiais metodais turi propaguoti sveiką gyvenseną ir sveikatos ugdymą (11.3., 11.9.).

Suprantu, daugumoje įstatymų trūksta tikslumo, bet gal geriau patikslinkime juos tam, kad po to nebūtų nesusipratimų, kad nesudarytume sąlygų išleisti valstybės lėšas ten, kur nėra būtinybės, kad paskui galėtume jas panaudoti ten, kur tikrai jų reikia?

Tad dar kartelį sakau, visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų integracijai į PASP pasiekti nebūtina išleisti krūvos pinigų…

PrintFriendly

· ·

Visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų integracija į pirminę asmens sveikatos priežiūrą

Neseniai vykusioje konferencijoje, kurioje buvo svarstomas dokumentas „Sveikatos sistemos plėtros 2010-2015 metais metmenys“, vienoje iš tolesnės sveikatos sistemos plėtros krypčių ir jų įgyvendinimo strategijoje buvo kalbama apie tai, kaip sukurti efektyvią sveikatos priežiūros organizavimo sistemą. Pirminės sveikatos priežiūros srityje visuomenės sveikatos atžvilgiu minima, kad reikia:

1.              Plėsti savivaldybių visuomenės sveikatos biurų teikiamas paslaugas;

2.              Integruoti visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas į pirminę asmens sveikatos priežiūrą;

3.              Skatinti tarpsektorinį bendradarbiavimą.

Suprantu, žodžiai „plėsti“, „integruoti“, „skatinti“ skamba labai paviršutiniškai ir nekonkrečiai, bet jei įsigilinsime ir pasvarstysime, kaip tai pasiekti, pamatysime, kad viskas yra įmanoma.

Gali kilti nemažai klausimų: kaip tai pasiekti, kaip tai teisiškai įforminti, ar visuomenės sveikatos biurai turi pakankamai visuomenės sveikatos (s .sv.) stiprinimo specialistų galinčių integruoti savo paslaugas į pirminę asmens sveikatos priežiūrą, kaip paskatinti ASPĮ (asmens sveikatos priežiūros įstaigos) vadovus priimti bendradarbiauti v.sv. stiprinimo specialistus ir kaip finansuoti tokias paslaugas, bei kokia nauda tiek biurams, tiek pirminėms ASPĮ.

SIŪLAU:

Kai kurie biurai yra pasirašę bendradarbiavimo sutartis su ASPĮ, tad norint integruoti tokias paslaugas reikią tik patobulinti bendradarbiavimo sutartį, o jei jos dar nėra – sukurti.

Siūlyčiau pradėti nuo ASPĮ vadovų informavimo, jog niekas iš jų neatims skatinamųjų lėšų už prevencinių programų vykdymą, jie toliau vykdys siuntimus diagnostinėms procedūroms ar gydytojų specialistų konsultacijai. Reikia suprasti, kad tai, ką darys v. sv. stiprinimo specialistas, nesikerta su gydytojo teikiamomis prevencinėmis paslaugomis, o tik jas papildo.

Visuomenės sveikatos priežiūros specialisto pavaldumas ir finansavimo klausimas nesikeistų: jis  teisiškai pavaldus biurui, o šio specialisto finansavimas atliekamoms paslaugoms gaunamas taip pat iš biuro lėšų.

Jei biuras yra toli nuo ASPĮ visuomenės sveikatos stiprinimo specialistas turėtų pagal sutartą laiką dirbti ASPĮ tik tam tikrą dalį savo darbo dienos, pvz., du kart per savaitę po 2-3 valandas. Jeigu biuras ir ASPĮ šalia, tai nėra reikalo stiprinimo specialistui eiti ten, kur daug sergančių…Užtenka tik gydytojui rekomenduoti pacientui apsilankyti pas tokį specialistą. Kai pacientas gaus gydytojo rekomendaciją nemokamai pasikonsultuoti sveikatos saugojimo klausimais su sveikatos stiprinimo specialistu, jis į tai žiūrės  palankiau, nes gydytojai yra pacientų “dievukai”. Taip yra todėl, kad biurai pradėjo veikti visai neseniai, tad įgyti žmonių pasitikėjimo dar nespėjo. Įprastai žmonės dažnai nesikreipia į biurus, nes nežino, kad tokie yra, ką jie daro, ar reikės už konsultaciją moketi ir panašiai. Tad integravus šias paslaugas tokių klausimų neliktų bei būtų populiarinama ne tik biurų veikla, bet ir pačios ASPĮ.

Taigi pacientui, bendruomenei, visuomenei būtų pagerinamas visuomenės sveikatos stiprinimo specialistų paslaugų prieinamumas, atsirastų nuoseklios sveikatos politikos  formavimas, tęstinumas, didinama pačių gyventojų atsakomybė už savo pačių sveikatą, nes jie būtų daugiau informuoti. Taip pat būtų skatinamas efektyvesnis sveikatos priežiūros organizavimas, didinamas kompleksiško ir holistinio požiūrio taikymas.

****

Šimaitis.lt: tai trečiasis Ingridos Jaselskytės straipsnis apie visuomenės sveikatos specialistų integraciją.  Kitus du straipsnius galima rasti pagal šias nuorodas

Juk profilaktika nesibaigia prevencinėmis programomis
Visuomenės sveikatos priežiūros integracija pirminiu asmens sveikatos priežiūros lygiu

PrintFriendly

· ·

Visuomenės sveikatos priežiūros integracija pirminiu asmens sveikatos priežiūros lygiu

Buvo sukurta Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros 2006–2013 metų strategija ir jos įgyvendinimo programa, kurios tikslas – „pagerinti Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybę, ilginti gyvenimo trukmę – mažinti sergamumą, mirtingumą ir neįgalumą, ypač daug dėmesio skirti dažniausioms mirties priežastims: nelaimingiems atsitikimams ir traumoms, širdies bei kraujagyslių ligoms, onkologiniams susirgimams, psichikos sveikatos sutrikimams.“

Taip pat nurodomos grėsmės pagal SSGG (stiprybių ir silpnybių, galimybių ir grėsmių ) analizę: „atotrūkis tarp valstybės ir savivaldybės visuomenės sveikatos priežiūros institucijų; per menka asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų integracija pirminiu sveikatos priežiūros lygiu bei nepakankamas sektorių ir valstybės tarnybų tarpusavio bendradarbiavimas visuomenės sveikatos klausimais”.

Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros 2006–2013 metų strategijos vertinimo kriterijai:

1.     gyventojų sveikatos būklės pokyčiai;

2.     visuomenės sveikatos priežiūros finansavimas (procentais);

3.     visuomenės sveikatos priežiūros plėtra savivaldybėse (kiek savivaldybėse įsteigta visuomenės sveikatos biurų, kiek lėšų skirta savivaldybių visuomenės sveikatos programoms įgyvendinti);

4.     vaikų sveikatos būklės pokyčiai.

Pagal šią programą, nuo 2006 m. buvo pradėti kurti savivaldybių visuomenės sveikatos biurai. Tačiau ar biurų skaičius savivaldybėse gali būti objektyvus vertinimo kriterijus ir atspindėti vykdomą veiklą?

Savivaldybių visuomenės sveikatos biurų paskirtis – darbas bendruomenėje. Biurai yra pagrindiniai sveikatos žinių propaguotojai bendruomenėje. Bandymas pagerinti visuomenės informuotumą įkuriant sveikatos biurus sveikintinas, tačiau to nepakanka.

Kur žmogus kreipiasi iškilus klausimams apie sveikatą? Greičiausiai kreipsis į šeimos gydytoją. Jei tai sveikatos sutrikimas privalu kreiptis į gydytoją, tačiau jei norima pasikonsultuoti sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo klausimais, žmonės turėtų kreiptis į visuomenės sveikatos biuro specialistus.

Gydytojas, pagal numatytą kompetenciją ir pareigas paskiria diagnostines procedūras, pacientui grįžus išrašys vaistinį preparatą (jei yra butinybė) ir kaip dažniausia būna – konsultacijai apie ligų prevenciją ar profilaktiką nepakaks laiko. Daugelyje asmens sveikatos priežiūros įstaigų (toliau – ASPĮ) yra įrengti profilaktikos kabinetai, kuriuose žmonėms pamatuojamas kraujospūdis, pacientai gali pasisverti, bet ar jų suvokimui apie sveikatą tai turės daug reikšmės? Ar daug žmonių apie tai žino, kad jie išvis egzistuoja?

Jei ASPĮ būtų visuomenės sveikatos stiprinimo specialistas, kuris ir taip atsakingas už: gyventojų sveikatos stiprinimą; sveikos gyvensenos ugdymą ir stiprinimą; praktikoje taikyti sveikatos išsaugojimo, stiprinimo, ligų rizikos mažinimo teorines žinias visuomenės sveikatos problemoms spręsti; sveikos gyvensenos propagandą, rengti informacinę ir metodinę medžiagą sveikatos stiprinimo klausimais,skleisti bendruomenėje sveikatos žinias – būtų išsprendžiama integracijos problema.

Toks integracijos ir bendradarbiavimo trūkumas įtakoja prastą visuomenės informavimą visuomenės sveikatos klausimais. Kodėl taip sunku pasiekti taip norimą integraciją? Juk visuomenės sveikata priklauso ne tik nuo naujausių medicinos technologijų, diagnostinių metodų, bet ir nuo gyvenimo būdo, elgsenos, gyvensenos vertybių formavimo, kurias gali įtakoti visuomenės sveikatos specialistas.

Mano siūloma išeitis: ASPĮ profilaktiniame kabinete dirbantis visuomenės sveikatos stiprinimo specialistas (pavaldus savivaldybės visuomenės sveikatos biurui), kuris glaudžiai bendradarbiautų su šeimos gydytoju. Gydytojui tektų mažesnė „našta“, be to jis daugiau laiko galėtų skirti pačiam paciento gydymui. Gal būt už durų laukia rimtesnę sveikatos problemą turintis pacientas…?

Tad savo nuožiūra gydytojas galėtų rekomenduoti pacientui jam rūpimais sveikatos stiprinimo ar profilaktikos klausimasi pasikonsultuoti su visuomenės sveikatos specialistu. Pacientui nereikėtų ieškoti kur yra įsikūręs visuomenės sveikatos biuras, nes reikiamą specialistą jis galėtų rasti toje pačioje įstaigoje. Iš esmės pačio biuro veikla ar funkcijos nepasikeistų, nebūtų sunaudojama daugiau lėšų, kas daugiausiai galvos skausmo sukelia šių dienų politikams, bet rezultatai būtų geresni.

****

Ingrida apie save: „Esu Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto, Visuomenės sveikatos IV kurso studentė. Save galiu pristatyti kaip veiklią merginą, kuri nuolat stengiasi kur nors dalyvauti ir ką nors naudingo padaryti, kad ir „iš  idėjos“ – „Euro-Urhis 2“ esama dalyvė… Nemėgstu sėdėti rankas sudėjusi, o ypač, kai matau, kad kažkas ne taip vyksta, todėl nebijau ir tiesiai šviesiai nuomonę išsakyti… :-) Na ir stengiuosi vadovautis tuo, kad ne tik nedaryk kitam blogo, jei nenori, kad tai neatsisuktų prieš tave patį… bet juk geriau tiesiog daryti kam nors gera… :-)

PrintFriendly

·

Teigiama, kad 80% sveikatos problemų turėtų būti išsprendžiama pirminiame sveikatos priežiūros lygmenyje, nors realus rodiklis yra kur kas žemesnis.

Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas teigia, kad: „Visuomenės sveikata ir visuomenės gebėjimas gerinti savo sveikatą turi būti užtikrinami šiais metodais ir priemonėmis: 1) ligų profilaktika ir kontrole; 2) valstybiniu visuomenės sveikatos priežiūros reguliavimu, tikslinių programų, užtikrinančių gyventojų gyvenimo kokybę ir sveikatos gerovę, rengimu ir įgyvendinimu; 3) valstybine, savivaldybių ir privačia visuomenės sveikatos priežiūra; 4) potencialią grėsmę (pavojų) žmogaus sveikatai keliančių produktų sertifikavimu bei veiklos sričių licencijavimu; 5) visuomenės sveikatos stebėsena (monitoringu) ir ekspertize, neatidėliotinu visuomenės informavimu apie atsiradusias užkrečiamąsias ligas, apsinuodijimus ir kitas masines užkrečiamąsias ligas, gyvenamosios aplinkos būklę, vykdomas ligų kontrolės bei profilaktikos priemones, sveikos gyvensenos propaganda ir gyventojų sveikatos ugdymu; 6) kitomis šio Įstatymo nustatytomis priemonėmis.“

Tačiau tai neturėtų būti tik užkrečiamų ligų profilaktika prieš sezoninį gripą ar lankstinukų platinimas visuomenės sveikatos biure.

Visiems ne paslaptis, kad visuomenės sveikatos priežiūra organizuojama šiais lygiais: 1) pirminiu; 2) antriniu; 3) tretiniu.

„Pirminė visuomenės sveikatos priežiūra atliekama kartu su asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, kurias teikia asmens sveikatos priežiūros įstaigos.“

Taigi vien tai pasako, kad visuomenės sveikata turėtų būti integruota į pirminį visuomenės sveikatos priežiūros lygį.

„Neinfekcinių ligų, būdingų vienai teritorijai, epidemiologinį stebėjimą atlieka pirminio lygio visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos“, tad jau šioje srityje atsiranda galimybė integruotis visuomenės sveikatos specialistui, kuris, vadovaudamasis esamomis rizikos grupėmis, būdingomis tai teritorijai (ar bendruomenei), pradėtų įgyvendinti visuomenės sveikatos gerinimo veiklą.

„Visuomenės sveikatos stiprinimas apima sveikatos mokymą, informacijos apie sveiką gyvenseną skleidimą, sveikos gyvensenos propagavimą, formavimą ir nuo elgsenos priklausomų visuomenės sveikatos rizikos veiksnių mažinimą“.

Neneigiu, kad visuomenės sveikatos biurų vykdoma veikla yra neefektyvi, tačiau, imantis papildomų sveikatos gerinimo priemonių, būtų padaroma daugiau.

„Valstybės ir savivaldybių institucijos (pvz. ambulatorijos) visuomenės sveikatos stiprinimo mokymą įtraukia į sveikatos priežiūros specialistų, socialinių darbuotojų, pedagogų, vaikų ugdymo bei kūno kultūros specialistų rengimo, kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo programas.“

Tad labai gaila, kad šiuo metu susiformavęs šeimos gydytojų, bendrosios praktikos gydytojų požiūris nepripažįsta ar nenori pripažinti visuomenės sveikatos specialistų prevencinės ar sveikatos ugdymo programų pagalbos. Liūdna, tačiau gydytojai ne tik nepripažįsta tokios integracijos, bet ir retas kuris ją  atlieka.

Vien dėl to, kad pacientui geriausiu atveju yra skiriama 20 minučių, per kurias gydytojas turi kaskart užpildyti dokumentus, išklausyti paciento problemą, skirti diagnostiką, o tada ir gydymą, profilaktikai ir paciento mokymui laiko nebelieka. Juk profilaktika nepasibaigia gimdos kaklelio, krūties vėžio ar prostatos vėžio prevencinėmis programomis.

Rizikos grupių juk yra daug, tad ir užkrauti visos atsakomybės tik ant gydytojo pečių nederėtų.

Būtina pradėti keisti visuomenės požiūrį į savo sveikatą. O kas geriau pažįsta savo bendruomenę, jei ne šeimos gydytojas? Todėl bendradarbiavimas tarp visuomenės sveikatos ir asmens sveikatos priežiūros specialistų yra ne mažiau aktualus klausimas.

Jau vien tai galėtų palengvinti ir tuo pačiu papildyti gydytojo darbą.

****

Ingrida apie save: „Esu Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto, Visuomenės sveikatos IV kurso studentė. Save galiu pristatyti kaip veiklią merginą, kuri nuolat stengiasi kur nors dalyvauti ir ką nors naudingo padaryti, kad ir „iš  idėjos“ – „Euro-Urhis 2“ esama dalyvė… Nemėgstu sėdėti rankas sudėjusi, o ypač, kai matau, kad kažkas ne taip vyksta, todėl nebijau ir tiesiai šviesiai nuomonę išsakyti… :-) Na ir stengiuosi vadovautis tuo, kad ne tik nedaryk kitam blogo, jei nenori, kad tai neatsisuktų prieš tave patį… bet juk geriau tiesiog daryti kam nors gera… :-)

PrintFriendly

·

Theme Design by devolux.nh2.me