Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | J. Korsakas

Kiekviena šalis turi savo specifiką ir sveikatos priežiūros bei gydytojų ruošimo sistemos ypatumus. Ir kiekviena šalis turi kažką, ko iš jos galėtume pasimokyti ir įdiegti Lietuvoje. Nukopijuoti visos sistemos nepavyks, nes sprendimai turėtų būti individualūs parenkant tai, kas viena vertus, efektyvu ir pažangu, kita vertus tinkama ir pritaikoma Lietuvoje.

Taigi, apie vokiškąją „hierarchiją“. Tai jau kodinis žodis kalbant apie vokiečių medicinos sistemą, nors pastaruoju metu (pasak pačių vokiečių) ji jau nebėra tokia griežta, kokia buvo anksčiau. Pagrindinė darbo jėga kiekviename skyriuje yra rezidentai (asistentai). Vienas rezidentas prižiūri iki 15 pacientų skyriuje. O per budėjimus dar papildomai dirba ir intensyvioje terapijoje ir/arba priėmimo skyriuje. Asistentas kiekvieną dieną apžiūri pacientus, kartu su slaugytojomis ir (jei reikia) fizioterapijos komanda, socialiniais darbuotojais vizituoja visus savo ligonius. Asistentai patys turi teisę daryti įvairius tyrimus  ir procedūras (pvz. echokardiografiją, centrinės venos punkcijas), jei tik jas moka, tačiau tam turi gauti vadovo leidimą. Rezidentūros trukmė priklauso nuo specialybės, tačiau ji trunka mažiausiai 6 metus; vidaus ligų rezidentūra trunka 7 metus, chirurgija 7 metus. Kai kuriais atvejais įmanoma šiek tiek susitrumpinti rezidentūrą. Išmoktus įgūdžius tam tikruose protokoluose turi patvirtinti vadovas ir tada galima laikyti rezidentūros baigimo egzaminą. Egzaminą organizuoja specialybių profesinės sąjungos-draugijos (apie jas vėliau).

Antra pakopa yra gydytojas specialistas (Facharzt). Jis jau privalo nepriekaištingai mokėti atlikti intervencijas, procedūras ir turi teisę konsultuoti. Taip pat specialistas turi teisę budėti telefonu, t.y. būti užnugaris asistentams. Trečioji pakopa (Oberarzt) neturi atitikmens lietuvių kalboje. Oberarzt galbūt pas mus atitinktų skyriaus vedėją, tačiau skirtumas tas, kad tam tikram skaičiui lovų/pacientų čia turėtų būti atskiras Oberarzt, tad būna atvejų, kai skyriuje yra du ar net trys Oberarzt. Pagrindinis skirtumas tarp Oberarzt ir Facharzt tas, kad Oberarzt greta klinikinio darbo vykdo kur kas daugiau administracinio-vadybinio darbo: sudarinėja budėjimų tvarkaraščius, yra atsakingas už tam tikrą sritį klinikoje arba centre (pvz. transfuzijos, infekcijų kontrolė ir kt.). Ir pats aukščiausiai stovintis hierarchinėje sistemoje yra vyr. gydytojas (Chefarzt). Jis vadovauja visiems gydytojams ir atlieka medicinos administratoriaus funkcijas. Ligoninės turi savo vadybininkus ir ekonomistus, Chefarzt yra atsakingas tik už medicinos sritį, pvz. jis organizuoja vidaus darbą skyriuose, budėjimų, perdavimų tvarką. Kuo labai skiriasi visa ši sistema nuo lietuviškosios, ir ko mes galėtume pasimokyti ir perimti? Vokiška sistema Lietuvai visgi artimesnė nei britiškoji, galbūt būtų šiek tiek lengviau eiti tuo keliu ir po to tobulinti ją savaip ir progresyviai. Kiekvienas čia yra pirmiausiai gydytojas, po to administratorius, kiekvienas konsultuoja pacientus ir gydo juos skyriuje ir ambulatoriškai. Teisiškai Chefarzt atsakingas už viską, kas vyksta žemiau, todėl jis kasdien per budėjimo priėmimą ryte ir perdavimą vakare paklausia apie problematiškus pacientus ir juos pats apžiūri. Šiaip kiekviename skyriuje ir padalinyje darbo tvarką nustato pats Chefarzt, tad kiekvienoje įstaigoje čia yra kiek skirtingai.

Darbas pas mus vyksta taip, kad pirmiausiai kiekvieną pacientą apžiūri asistentas, po to dar nueinama kartu su Oberarzt. Chefarzt vizitacijos vyksta tik pas problematiškus ligonius. Labai svarbus skirtumas nuo Lietuvos – Chefarzt ir Oberazt privalo užtikrinti darbą skyriuje. Pavyzdžiui, išėjus gydytojui, kad ir asistentui atostogų jo darbą atlieka Oberarzt. Pas mus Chefarzt netgi vienu metu dirbo asistento darbą, nes nebuvo gydytojų. Ir niekam dėl to jokių klausimų nekilo. Mūsų Chefarzt taip pat vieną dieną per savaitę dirba priėmimo skyriuje, kur taip pat darbas iš esmės yra rezidento. Budi aišku vieni rezidentai, tačiau kuis nors Oberarzt, Chefarzt arba Facharzt visada turi budėjimą telefonu ir yra pasiekiamas bei gali atvykti esant reikalui. Dažniausias reikalas būna reikalinga kokia nors intervencija – procedūra. Pavyzdžiui, endoskopinis kraujavimo stabdymas.

Vienas svarbiausių skirtumų, kuris iš karto krinta į akis jau pirmosiomis darbo dienomis – pagalbinio personalo skaičius ir darbo apimtys. Seselės Vokietijoje ne visada sugeba įvesti kateterį, todėl kartais kviečia gydytoją. Iš pradžių man tai buvo keista, bet dabar jau įpratau ir netgi džiaugiuosi, kad išmokau ir pats galiu tai padaryti. Pas mus Lietuvoje 9 iš 10 gydytojų to padaryti nesugeba, kas tikrai yra absurdiška. Rutiniškai kateterių statyti nereikia, bet kartais gydytojas čia turi tai atlikti. Seselių didelę dalį darbo sudaro dokumentacija. Jos surenka paciento anamnezę, kartu užpildo klausimynus, surašo medikamentų lapus – tai labai palengvina gydytojo darbą. Taip pat seselės dokumentuoja paciento būklę skyriuje ir rašo kasdieninius statusus. Seselės dažniausiai automatiškai surenka visą paciento dokumentaciją, užsako faksu dokumentus iš kitų gydymo įstaigų ir šeimos gydytojo – tai irgi labai padeda. Lietuvoje šis darbas gi paliekamas gydytojui.  Man rašyti reikia (lyginant su Lietuva) labai minimaliai – tik pagrindinius savo veiksmus ir pasikeitimus gydyme. Ligos dokumentaciją draudimo kompanijoms ir apmokėjimo klausimais pildo medicinos koduotojos ir medicinos vadybininkės. Dėl problemiškų pacientų (vienišų, nedraustų, neturinčių gyvenamosios vietos) išrašymo ar perkėlimo rūpinasi išrašymo menedžerė. Pacientų guldymą į skyrių, jų paskirstymą po palatas, aprūpinimą vaistais ir tuščių lovų skaičių skyriuje užtikrina skyriaus administratorė (Lietuvoje ją turbūt atitiktų vyr. slaugytoja, tačiau ji ten neturi tiek funkcijų). Jau nekalbu apie visas fizioterapijas, pacientų mobilizacijas ir psichoterapijas.

Darbo sutartis labai trumpa (vos du puslapiai) ir beveik nesiskiria gydytojui specialistui ir rezidentui, kuris čia vadinamas asistentu. Ją perskaičius net nustembi, kad ten beveik nieko neparašyta, tik trumpai išvardintos teisės ir pareigos bei nuorodos į kitus dokumentus. Asistento sutartyje dar nurodoma specialybė, kurios jis mokosi. Tačiau viskas paaiškėja jau antrą darbo dieną, kai iš personalo skyriaus gaunu sąrašą dokumentų, kuriuos turi perskaityti ir pasirašyti. Tai per 40 pačių įvairiausių dokumentų, kurie smulkiai reglamentuoja kiekvieną darbo detalę. Pavyzdžiui, yra netgi algoritmas, kaip spręsti nesutarimus ir konfliktus darbe – kokia tvarka ir į ką kreiptis, kaip elgtis. Kiti dokumentai apibrėžia darbo pobūdį ir tvarką, net iki konkrečių medicininių sprendimų, pavyzdžiui, ką daryti gavus pacientą su galvos smegenų kraujotakos sutrikimu – ką turi daryti asistentas, kuriais atvejais jis turi kreiptis į specialistą ir kokius veiksmus jis privalo atlikti savarankiškai. Visi šie popieriai kartu su darbo sutartimi yra puikus britiškosios sistemos gydytojo kontrakto analogas.

Ligoninė apmoka tik dalį kursų ir stažuočių, pavyzdžiui greitosios pagalbos gydytojo. Per metus yra tam tikras skaičius dienų, kurias galima turėti laisvas išvykoms į konferencijas.

Gydytojų profesinės sąjungos-draugijos, kaip jau rašiau, čia labai stiprios. Narystė joje yra privaloma ir kainuoja, tačiau atsiperka visokeriopai. Jos organizuoja egzaminus, tobulinimosi kursus. Universitetai čia neturi tokio vaidmens, gydytoju tobulinimu užsiima daugiausiai draugijos. Jos taip pat pripažįsta užsienyje gautą gydytojo išsilavinimą, pačios ruošia egzaminus. Kiek pavyko sužinoti, draugijų veiklą audituoja sveikatos apsaugos ministerija.  Kiekviena Vokietijos žemė turi savo draugiją (Landesarztekammer), tačiau jos bendradarbiauja tarpusavyje. Profsajungos labai rūpinasi ir socialiniais gydytojų reikalais. Netgi yra galimybė visiškai nemokėti socialinių įmokų ir pensiją kaupti profesinėje sąjungoje – taip labiau apsimoka ir daugelis gydytojų naudojasi šia galimybe. Jei gydytojas pvz. dėl traumos ar ligos praranda darbingumą, jis (ir jo šeima) gauna didžiules kompensacijas ir visokeriopą paramą iš profesinių sąjungų.

PrintFriendly

·

_Z9I1909

Žemiau – penki  klausimai  Lietuvos jaunųjų gydytojų sąjungos prezidentui Dr. Jonui Korsakui.

Viename iš straipsnių  rašiau: “… iš  Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose dirbančių rezidentų administracija norėjo atimti vienintelę vietą, kurioje šie galėjo pasikalbėti apie savo reikalus – mažą drėgną persirengimo kambarėlį pusrūsyje … Tuo metu rezidentūra buvo reformuota taip, kad jauni gydytojai neturėjo socialinių garantijų, jiems nebuvo mokami atlyginimai, tik nedidelės stipendijos …. Grasinimas atimti kambarėlį jiems buvo paskutinis kantrybės lašas … Jauni gydytojai ėmėsi veikti.”

Jonas buvo vienas iš jų. Drauge su kitais jaunausiais gydytojais jis diena iš dienos mynė valdžios institucijų slenksčius, kantriai rašė ilgus laiškus ir tikėjo, kad vėliau ar anksčiau rezultatas bus pasiektas. 2008 metų pavasarį buvo patvirtintas naujas gydytojų rengimo įstatymas.

Šimaitis.lt šiandien pradeda naują skiltį “Rezidentai” (žiūr. meniu viršuje), kurioje bus skelbiama medžiaga apie rezidentūrą, intervju su rezidentais bei pačių rezidentų parašyta medžiaga.

******

- Kas yra rezidentas?

Galima atsakyti formaliai, teisės aktuose šiandien įrašytomis frazėmis – rezidentas yra trečios pakopos studentas, dirbantis sveikatos priežiūros įstaigoje. Vis dėlto šiame apibrėžime nėra svarbiausio fakto – rezidentas yra gydytojas. Jis apžiūri pacientus, skiria tyrimus, nustato diagnozę ir parenka gydymą – tai yra gydytojo darbas. Kas turėtų išskirti gydytoją rezidentą – tai visapusiškas tobulėjimas profesinėje, mokslinėje, asmeninėje srityse.

- Kas yra geras rezidentas?

Geras rezidentas yra rezidentas, kuris palaipsniui tampa geru gydytoju. Geras rezidentas turi pakankamai teorinių žinių ir sąlygas įgyti praktinės patirties. Mano nuomone, geram rezidentui šalia klinikinio svarbu dirbti mokslinį darbą bei tobulinti bendruosius gebėjimus. Geras rezidentas visos rezidentūros metu įgyja pakankamai žinių ir įgūdžių, kad ją baigęs galėtų savarankiškai priimti sprendimus kasdieniame darbe. Geras rezidentas yra aktyvus, inovatyvus, ieško naujų galimybių ir nuolat domisi savo (ir kitų) sričių pasiekimais, sugeba integruoti ir įdiegti moksliniuose tyrimuose įrodytus metodus kasdienėje praktikoje. Gerą rezidentą turėtų išskirti bendrieji gebėjimai – užsienio kalbų mokėjimas, darbas su informacinėmis technologijomis, psichologijos, bendravimo įgūdžiai, vadybos ir ekonomikos sričių žinios.

- Ko reikia rezidentui?

Gydytojui rezidentui reikia teorinių žinių ir praktinės patirties. Žinias jis gali gauti iš naujausių mokslinių straipsnių ir literatūros, interneto, kurie turi būti pasiekiami. Praktinę patirtį gydytojui rezidentui privalo užtikrinti pakankamas pacientų srautas – klinikinių atvejų skaičius, ir pakankama rezidentūros trukmė. Tačiau šių dviejų faktorių neužtenka, reikia juos susieti, integruoti, pritaikyti žinias gydant konkrečius pacientus. Čia svarbią vietą užima ir geras rezidento vadovas, kuris galėtų patarti priimant sudėtingus medicininius sprendimus, pasidalinti savo patirtimi ir idėjomis kartu vykdant mokslinius tyrimus. Geram rezidentui reikia suteikti galimybę tobulinti jau minėtus bendruosius gebėjimus. Negalima pamiršti ir socialinių poreikių – adekvataus apmokėjimo už darbą, kad rezidentas galėtų pakankamai laiko skirti savo pagrindiniam tikslui – rezidentūrai, normalių darbo sąlygų, galimybės pasirinkti darbo ir mokymosi vietą pagal savo poreikius, gebėjimus ir ateities planus.

- Kas yra geras rezidentų vadovas?

Geras rezidento vadovas yra geriausias savo srities specialistas. Jis padeda gydytojui rezidentui susieti turimas teorines žinias ir praktinę patirtį. Rezidento vadovas kartu ir geras mokytojas, jis  privalo turėti edukologijos pagrindus, sugebėti efektyviai perduoti turimas žinias ir patirtį gydytojui rezidentui. Manau, rezidento vadovas būtinai privalo dirbti tiek mokslinį, tiek klinikinį darbą, tik tuomet jis bus kompetetingas vadovauti. Ir pats vadovavimas šiandien neturėtų būti suvokiamas kaip tiesioginis nurodymų davimas irpaliepimų vykdymas. Tai darbas ir mokymasis, kartu siekiant bendro tikslo ir dalinantis patirtimi. Ne vienas profesionalus gydytojas šiandien gali pasimokyti iš besigilinančių į savo ir kitas sritis gydytojų rezidentų bendrųjų gebėjimų, pvz. darbo su informacinėmis technologijomis, duomenų bazėmis, internetu. Tik partneryste pagrįstas tobulėjimas bus efektyvus, maksimaliai naudingas ir malonus abiem pusėms.

- Jei Jums duotų uždavinį patobulinti rezidentūrą, nuo ko pradėtumėte?

Rezidentūros tobulinimas kaip pats savaime beveik neįmanomas nekeičiant visos sveikatos apsaugos sistemos. Manau reikia koncentruotis į pačias svarbiausias šiandienos problemas. Didžioji dalis gydytojų rezidentų šiandien dirba didžiosiose gydymo įstaigose, kur pernelyg daug gydytojų specialistų, tuo tarpu regionų gydymo įstaigose trūksta tiek specialistų, tiek rezidentų. Reikia keisti sistemą keliant universitetinių ligoninių lygį, siekti, kad jose dirbtų tik pripažinti savo srities specialistai, kurie vadovauja ne žodžiais ir postais, o darbais, uždirbtu autoritetu, tolerancija ir pagarba. Kita svarbi ir su tuo susijusi problema, kurią spręsčiau paraleliai – rezidentų vadovų atranka ir vertinimas.

Aš sukurčiau vieningą gydytojų rezidentų podiplominių studijų ir tobulėjimo sistemą visoje Lietuvoje, kad neliktų dabar egzistuojančios dviejų universitetų „konkurencijos“. Manau, šį darbą galima perduoti gydytojų specialistų asociacijoms, atskiram padaliniui prie SAM,  naujai įkurtam komitetui ar specializuotai kolegialiai komisijai, kurią sudarytų kelių universitetų, gydytojų specialistų, gydytojų rezidentų atstovai.

Maksimaliai palengvinčiau sąlygas gydytojams rezidentams dirbti visose Lietuvos gydymo įstaigose, juk jie ruošiami ne tik darbui universitetinių ligoninių specializuotuose skyriuose, bet ir mažesnių miestų ar rajonų ligoninėse, poliklinikose, ambulatorijose, kur medikų stygius ženkliai didesnis. Tačiau tam reiktų užtikrinti gydytojų parengimo kokybę įdiegiant tai prižiūrinčias institucijas.

Svarbiausia šiandien – kalbėtis ir įsiklausyti vieniems į kitus, neieškant slidžių kompromisų, o atsisakant išankstinių nuostatų. Dabartinę sistemą vertinti ne iš savo siaurų pozicijų, o ją keisti remiantis Europos sąjungos rekomendacijomis, išsivysčiusių šalių geriausia patirtimi ir aukščiausiomis vertybinėmis nuostatomis.

PrintFriendly

· ·

Feb/10

10

Sveikatos apsaugos reforma: ne jauniesiems gydytojams

2009-ųjų viduryje Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) paskelbė pradedanti vykdyti sveikatos apsaugos reformą.

Netrukus buvo viešai paskelbti planuojamos reformos metmenys. Tuo buvo ne tik anonsuojami patys reformos principai, tačiau ir klausiama visų suinteresuotų pusių – nevyriausybinių organizacijų, sveikatos apsaugos darbuotojų, sveikatos priežiūros įstaigų – nuomonės ir pasiūlymų.

http://www.ve.lt/?data=2010-02-10&rub=1065924816&id=1265789219

Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacija (LJGA) ir kiti socialiniai partneriai pateikė savo pastabas ir pasiūlymus.

Vertinant iš šiandienos pozicijų vis labiau panašėja, jog šis SAM gestas buvo tik formalus gestas ir demokratijos vaidyba.

Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacija nuo pat jos įsteigimo 2008 m. nuolat akcentuoja gydytojų ruošimo reikšmę Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai. Asociacija ne kartą kreipėsi į valstybės institucijas su pasiūlymais, patarimais ir rekomendacijomis, akcentuodama, jog investicijos į jaunuosius gydytojus yra tiesioginės investicijos į Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos ateitį. Deja, gydytojų ruošimo sistema ir jaunųjų gydytojų situacija nebuvo nė žodžiu paminėta reformos metmenyse. Nejaugi gydytojų ruošimas ir jaunųjų gydytojų darbo sąlygos valstybės institucijoms atrodo visiškai nereikšmingos grandys Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje?

Po intensyvaus darbo ir dvejus metus trukusių pastangų Lietuvos jaunieji gydytojai 2008 metų pradžioje pagaliau pasiekė darbo santykių įteisinimo ir užsitikrino socialines garantijas.

Tačiau per paskutinįjį pusmetį jaunųjų gydytojų atlygis buvo mažintas du kartus (atlyginimas sumažėjo daugiau nei 20 proc.). Tuo pat metu gydymo įstaigų vadovų atlyginimas nepaisant ekonominės krizės didėjo, ir kai kurių įstaigų vadovų algos dešimtis kartų viršijo gydytojų atlyginimus.

SAM jau tris kartus atsisakė atsižvelgti į Jaunųjų gydytojų asociacijos prašymus suteikti darbo santykius ir užtikrinti socialines garantijas gydytojams rezidentams odontologams. Šie jauni žmonės dirba gydytojo darbą, budi ligoninėse naktimis, savarankiškai gydo pacientus, tačiau nepaisant viso to, laikomi studentais, neturi socialinių garantijų ir negauna atlyginimo už darbą.

LJGA ne kartą kreipėsi į įvairias valstybės institucijas su siūlymais, patarimais ir prašymais, tačiau atrodo kaskart vis aiškiau, jog ekonominė krizė tapo tik pretekstu pateisinant absurdiškus veiksmus, kurie žlugdo Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos ateitį.

Dr. Jonas KORSAKAS, Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentas

PrintFriendly

· ·

Jan/10

12

Dr. Jonas Korsakas: vienas tikslas – atskiri keliai

Kol Vilniaus universiteto ligoninėje Santariškių klinikoje brendo maištingos nuotaikos ir vyko nuotykių kupinos intensyvios derybos, šiek tiek pakoregavusios rezidento „statusą“ bent jau vyresnių kolegų gydytojų akyse, kitos rezidentūros bazėse taip pat turėjo savo problemų ir žmonių, kurie tas problemas norėjo kelti ir spręsti.

2006 m. lapkričio mėnesį Martynas Andrijevskis tuo metu nelabai populiarioje gydytojų rezidentų elektroninio pašto grupėje parašė: „Pasiskaičiau paskutinį Veido žurnalą apie socialines padugnes ir kažkaip negaliu negalvoti, kad rašo ne apie mus – niekieno neatstovaujamus rezidentus. Manau kvaila būtų toliau tikėtis, kad kas nors kitas, o ne mes patys imsime savimi rūpintis. Kiek žinau dabar oficialiai yra štilis, jokių bangų, dėl to labiausiai ir apmaudu…“ Po šio įrašo užsivedus diskusijai apie gydytojo rezidento statusą, atlygį už darbą ir paruošimo kokybę, po kurio laiko subrendo susitikimas. Inesa Žeimė, Martynas Andrijevskis, Jonė Žilinskaitė, Dainius Daunoravičius, Tomas Baltrūnas – šie žmonės jau tuo metu kalbėjo apie tas pačias problemas, kurias mes sprendėme Santariškėse. Jau per pirmajį susitikimą šie žmonės iškėlė diskusijai pačias svarbiausias problemas: gydytojo rezidento-studento statusą, socialines garantijas, atlyginimą už darbą ir gydytojo paruošimo kokybę. Šie kertiniai pumktai, tarsi pamato akmenys visą laiką buvo ir tebelieka mūsų veiklos pagrindiniai tikslai ir šiandien. Po pirmojo susitikimo 2007 m. sausio 17 dieną gimė rezidentų internetinis forumas, nauja grupė susirašinėjimui kodiniu pavadinimu „org-komas“. Ši iniciatyvių žmonių grupė ėmė periodiškai susitikinėti ir ruoštis tolesnei veiklai. Buvo kuriama rezidento ir rezidentūros vizija, kalbama apie rezidentų organizacijos steigimo galimybę, vertinant tuometinę Lietuvos ekonominę padėtį diskutuojama dėl tikslingo gydytojo rezidento atlyginimo dydžio.

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokie nuolatiniai susitikimai, kuriuose vis kalbama apie tą patį, mažai ką duoda, jų vertė labai didelė. Kiekvieną kartą diskutuojant apie rezidento statusą, analizuojant problemas, jas išdėstant kita kryptimi ar kitu kampu, šie žmonės tobulėjo ir savo ruožtu tobulino idėjas ir vizijas.

Mūsų keliai, kuriais atėjome  ir veiklos stilius buvo skirtingas – mes, Santariškių klinikų aktyvistų grupelė, matydami gyvenimiškas ir realias ligoninės problemas ėmėmės jų sprendimo būdų ir palaispniui įsisotinome suvokimu, jog norint įgyvendinti bet kokus esminius pakeitimus, nepakanka to siekti vienoje gydymo įstaigoje. Mūsų darbai nenuėjo veltui, mes pasiekėme realių mažų laimėjimų, tačiau norėdami didesnių rezultatų, atsimušėme į sieną, vadinamą sistema. Tai sienai pajudinti reikėjo išeiti už ligoninės ribų ir mąstyti sistemiškai. Suvokdami, jog situacija palanki – valstybėje ekonominis pakilimas, prasidedanti švietimo sistemos reforma, susikaupusi kritinė nepatenkintų gydytojų rezidentų masė, valstybės institucijos jautriai gaudo signalus iš ES – mes visgi patys nesiryžome keisti sistemos in corpore, manydami, jog imsime viską reformuoti ir tobulinti mažais gabalėliais, po kiekvieno gabalėlio žiūrėdami, „kas čia vyksta“.

Inesa, Martynas ir Co mąstė sistemiškai ir konceptualiai. Kalbėdami apie problemas, jie ieškojo jų esmės ir priežastingumo. Mano nuomone, jiems trūko realios veiklos ir žingsnių paverčiant savo siūlymus rezultatais. Tas idėjų sėklas reikėjo pasėti, atsiradusius daigus laistyti ir negailėti trašų, kadangi oras ir dirva buvo kaip reta palankūs.

Ir tada mūsų keliai susitiko…

PrintFriendly

· ·

Dec/09

31

Dr. Jono Korsako atsiminimai

Vilniaus Universiteto MF dekanei Z. A. Kučinskienei

Vilniaus Universiteto MF doktorantūros ir rezidentūros skyriui

Vilniaus Universiteto Ligoninės Santariškių Klinikų gen. direktoriui A. Laucevičiui

PRAŠYMAS

Dėl VU rezidentūros organizavimo, rezidentų problemų ir jų sprendimo būdų

2006 m. gegužės 9 d.

Vilnius

1. Rezidentų statuso pakeitimas, perskirstant dalį lėšų tiesiogiai rezidentūros bazėms nėra pakankamai pagrįstas ir nebus veiksmingas, skatinant rezidentų mokymąsi ir darbą, kadangi: Visų rezidentų priėmimas į gydytojų – asistentų pareigas Universitetinėse ligoninėse nėra tikslingas – dalis rezidentų dirba kitose gydymo įstaigose panašiose pareigose. Finansavimo problema nėra esminė kliūtis priimant rezidentus į asistentų pareigas, kadangi šiuo metu motyvuoti rezidentai sėkmingai dirba gydytojais asistentais VUL SK, netgi neįvedus tokio reguliavimo. Gydytojai rezidentai šiandien pastatyti į keblią padėtį: jie jau turi medicinos gydytojo licenziją, tačiau studijų metu rezidentūros bazėse negali dirbti visiškai savarankiškai. Socialines problemas rezidentai išsprendžia įsidarbindami kitur, dažniausiai ne Universiteto ligonininėse, poliklinikose, greitosios medicinos pagalbos stotyse, kur jų darbas yra apmokamas. Šitaip iš dalies sprendžiama ir gydytojų trūkumo problema. Didelę dalį gydytojo darbui reikalingų žinių ir patirties rezidentai gali gauti ir dirbdami kitose gydymo įstaigose, todėl Universiteto ligoninės šiandien turėtų būti tos bazės, kuriose gydytojai rezidentai gauna tai, ko negali gauti kitur: galimybę tobulėti ir atlikti aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą, naudotis naujausiomis diagnostinėmis galimybėmis, instrumentiniais tyrimų metodais, aukščiausio lygio specialistų konsultacijomis ir patarimais. Reali situacija visiškai kitokia: Universiteto ligoninėse rezidentai atlieka didelę dalį mažai kvalifikacijos reikalaujančio darbo, todėl jie renkasi tokį patį, tačiau papildomai apmokamą darbą kitose gydymo įstaigose. Priverstinai priėmus rezidentus į asistentų pareigas, Universiteto ligoninės taptų pagrindinėmis rezidentų darbo bazėmis, tačiau tai sukeltų daug socialinių-ekonominių problemų ir nepagerintų rezidentūros studijų kokybės. (more…)

PrintFriendly

·

Theme Design by devolux.nh2.me