Korupcija – tai socialinis vėžys, pakertantis visuomenės pagrindus visais lygmenimis. Rašyti apie socialinius, valstybinius, visuomeninius korupcijos aspektus nėra šio straipsnelio tikslas – apie tai informacijos ir svarstymų  daugybė.  Tačiau egzistuoja  vienas aspektas, apie kurį vis dėlto labai norisi  rašyti ir  pasidalinti savo apmąstymais.

Kaip kiekvieną iš mūsų paliečia korupcija, jei atlikdami vieną ar kitą socialinį savo gyvenimo vaidmenį esame  priversti dalyvauti šiame įdomiame suaugusiųjų žaidime? Tik praėjus septyniems  metams po mūsų išvykimo į Australiją  pradedu  palaipsniui suvokti, kaip šis žaidimas buvo įsukęs,  ir kokią įtaką jis darė asmenybei,  mąstymui  bei  poelgiams.

Tarptautinėje literatūroje, nagrinėjančioje korupcinius klausimus, medicininė korupcija, kai yra mokami nelegalūs mokėjimai, dar  vadinama terminu ‘petty coruption’.  Lietuviškai tai būtų smulkioji korupcija. Tačiau  šis žodis labai panašiai skamba kaip žodis “pity”  žodis,  kuris reiškia  ‘apgailėtinas’. Tuo labiau, kad  straipsnių apie mediciną autoriai pabrėžia, jog ši korupcija toli gražu nėra ‘smulkioji’.

Dalyvavimas korupciniame  žaidime, visų pirma, reiškia vieną dalyką: ,,Aš taip darau, žinau, kad kiti daro, tačiau to nematau ir negirdžiu (visiems gyventi reikia).”  Tai tarsi Italijos mafijos omertos įžadai. Tuo pačiu tai ir signalas visiems aukštesnio rango viršininkams -  ,,Jūs taip pat galite taip daryti, nes mes taip darome, ir negalime apie tai šnekėti, nes esame praradę moralinę teisę tai daryti.” Kaip tame žaidime ‘o jūs, vaikai, taip darykit, kaip tėvelis daro’.

Antra vertus,  žaisdamas Jurgelio-meistrelio žaidimą, žmogus pats savaime susikuria naują mąstymo trafaretą, pagal kurį vertina ir kito žmogaus veiksmus. Jam atrodo, kad visi žmonės siekia tik asmeninės naudos ir bet koks atliekamas veiksmas, įgyvendinama naujovė, teikiami nauji pasiūlymai pradedami vertinti  kaip siekis gauti asmeninės naudos. O ko jis siekia?  Ir kas už jo slypi? Jis turbūt atstovauja žydų mafijai. Kaip sakė Spinoza, kad kai A šneka apie B, tai jis gerokai daugiau pasako ne apie B, bet apie A (save).  Taigi šios etiketės ir šios frazės atspindi tik gilius randus, žaizdas mūsų visuomeninėje ir asmeninėje sąmonėje.

Žaidžiantysis net negali pagalvoti, kad žmogus gali  ką nors daryti iš altruizmo, iš meilės, pasiaukojimo ir iš didžiulio noro kažką keisti,  veikti. Jis anksčiau ar vėliau savo santykius su kitais apibrežia tik per  Jurgelio-meistrelio prizmę. Tokio elgesio pasėkmės- trūkinėja socialiniai ryšiai,  vis mažiau draugų. Juk draugystė, visų pirma, yra  altruizmą. Draugaudamas žmogus net negalvoja, kad jis  altruistas. Jis tiesiog atitinkamai elgiasi. Nė vienam altruistui net nekyla klausimas: ,,O ko jis iš manęs nori?”

Draugai veikia  kartu. Ir nė vienas iš jų neklausia  kito: ,,o kokią naudą mes turėsime vienas iš kito?” Nes nauda yra nematoma, tai tarsi nebylus apsikeitimas informacija, patirtimi, praturtėjimas vienas kito akiračiu, kuomet  džiaugsmas tiesiog tvyro ore.

Jei nėra džiaugsmo, nėra draugystės. Tiesiog pažiūrėkime į vaikus …..

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

Dažnai iš buvusių sovietinių piliečių girdime: „Gyveni­mas buvo daug geresnis Brežnevo laikais”. Tada gyvenimas buvo normalus, nebuvo eilių prie krautuvių, netrūko duo­nos ir degtinės. Rublio vertė buvo pastovi, nebuvo infliaci­jos, nebuvo spekuliantų. Vaikų mokslas buvo nemokamas. Medicina buvo nemokama. Nereikėjo rūpintis dėl senatvės. Gatvėje nereikėjo bijoti, kad kas nors užpuls. Viešas susisie­kimas, ypač lėktuvais, buvo labai pigus. Nors reikėjo daug metų laukti buto, mašinos, atrodė, kad vis dėlto vyko pa­žanga. Materialinės gyvenimo sąlygos po truputį gerėjo.

Nomenklatūrai tai buvo labai geri laikai. Ji turėjo neri­botas privilegijas: atskiras krautuves, specialias ligonines, limuzinus su vairuotojais. Net oro uoste buvo atskiras lau­kiamasis. Nomenklatūros damos vartojo 300 dolerių vertės prancūziškus kvepalus, įsigydavo madingų drabužių.

Kai girdime, kad lietuviai taip kalba, prisiminkime, kad Brežnevo laikais ekonomikos gerovė buvo pasiekta milijonų nekaltų žmonių gyvybių kaina. Milijonai kaceto darbininkų priverstiniame darbe kirto miškus, kasė mineralus, kanalus, statė užtvankas. Šie vergai pastatė Sąjungos pamatus, o ant tų pamatų dirbo ištisi fabrikai, pokario metais pavogti iš Vokietijos, Čekijos, Vengrijos. Visuomeninę ramybę garan­tavo negerų įstatymų ir gerų piliečių santvarka, o žiaurus teroras ir visuotinė baimė.

Senovės romėnai gerai gyveno. Jų vergai dirbo. Ameri­kos pietiečiai gerai gyveno. Juodieji vergai dirbo. Sovietų nomenklatūra gerai gyveno. Proletarai ir kaliniai dirbo.

Tikra ironija, kad komunistai skelbė klasių kovą: proletarų prieš išnaudotojus kapitalistus, o pati nomenklatūra pasidarė valdančiąja privilegijuota klase. Ji teigė, kad val­stybės turtas priklauso visiems, tačiau tuo turtu naudotis galėjo tik ji. Prisimenu anekdotą, kaip Brežnevo mama, kartą pamačiusi jo prabangių mašinų rinkinį, susirūpinus paklau­sė: „Sūnau, ką tu darysi, kai komunistai ateis?”. Paskelbus Nepriklausomybę, buvusieji valdžioje turtą pasiėmė, išvogė, nes visuomet žiūrėjo į jį kaip į savo nuosavybę.

Šiems nomenklatūrininkams Nepriklausomybės atkūri­mas nebuvo demokratijos, socialinės lygybės, teisinės sant­varkos paskelbimas. Tik Vakarų kultūros žmonės taip galvo­ja. Lietuvos nomenklatūra yra rytiečių, maskviečių kultū­ros auklėtiniai. Daugelis jų baigė mokslus Maskvoje, jų tobu­linimosi kursai irgi vyko Maskvoje arba Leningrade. Jiems Vakarai buvo ir liko nepažįstamas, bauginantis pasaulis.

Rytų žmonės nieko arba labai mažai žino apie Vakarų kul­tūros ir filosofijos pasaulį. Universitetą baigė, nepaskaitę Sok­rato, Platono, Aristotelio, Senojo ir Naujojo Testamento, Au­gustino, Akviniečio, Paskalio bei kitų Vakarų kultūros mąs­tytojų. Jie kalė Marksą ir Leniną, komunizmo ir Sąjungos istoriją, partijos kongresų rezoliucijas, ateizmą. Tas mokslas sukūrė cinišką, amoralią, savanaudišką pasaulėžiūrą. Rytų tradicijoje nerasi sąvokos, kad valdžios pareigūnas yra žmo­nių tarnas. Rytuose žmonės yra valdininkų tarnai. Uzurpa­vusi valdžią, nomenklatūra jos lengvai nepaleis, pasistengs perduoti valdžią net savo vaikams.

Patronizmas nėra žinomas dalykas Vakaruose. Tai rytie­tiška nepotizmo tradicija. Duris atveria ne studento gabu­mai ar darbštumas, bet tėvo pavardė bei įtaka. Prieš trejus metus Lietuvoje vyko konkursas, turėjęs atrinkti penkis me­dikus vykti į JAV. Jų laukė Lietuvių fondo stipendija. Pasau­lio Lietuvių gydytojų sąjungos parama, patalpos Lietuvių pasaulio centre. Sveikatos apsaugos ministras J. Oleka vie­šai tvirtino, kad šių gydytojų atranka vyko nešališkai, objek­tyviai. Vėliau paaiškėjo, kad gabesni medikai buvo išstumti ir į jų vietą parinkti profesorių vaikai.

Nepotizmas yra labai žalingas visuomenei. Taip išrinktie­ji ir jų šeimos džiaugiasi, didžiuojasi, o tūkstančiai studentų nusivilia, praranda norą dirbti, nes mato, kad neturi tikrų galimybių gabumais ir darbštumu įgyvendinti savo svajonių.

Šiapus Atlanto tas nepotizmas irgi turėjo neigiamų rezul­tatų. Buvo numatyta pakviesti dar šešis gydytojus. Lietuvių fondas jau buvo paskyręs stipendijas. Tačiau Pasaulio Lietu­vių gydytojų sąjungos valdyba, nusivylusi pirmųjų atstovų elgesiu, atšaukė šią programą.

Lietuva yra tarp Rytų ir Vakarų. Dar ilgai grumsis šios kultūros, kol Lietuva išryškins savo pačios identitetą. Išei­vijos užduotis yra paaiškinti Vakarų kultūros teigiamas sa­vybes, bandyti jas puoselėti Lietuvoje. Turime remti Lietu­vos žmones, padėti jiems išardyti nomenklatūros struktūras ir galvoseną.