Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | Kristina Andrėkutė

Nov/10

6

Labiausiai skaitomi įrašai – rugsėjis

1. Kristina Andrėkutė. Rimčiausi dalykai gyvenime nutinka spontaniškai

Neretai rimčiausi dalykai gyvenime nutinka gana spontaniškai. Man taip buvo su sprendimu emigruoti…Truputį daugiau laiko pamąstymui apie ateities perspektyvas ir emigracijos pliusus bei minusus atsirado mėnesiui išvykus praktikai į Vokietiją …

… Vokietijoje į skyrių guldomas pacientas iš karto priskiriamas vienam ar kitam jaunajam gydytojui, kuris jį apžiūri, paskiria tyrimus ir gydymą. Nereikia eiti susikibus su vyresniuoju kolega prisistatyti. Nereikia tartis dėl kiekvieno punkto paskyrimuose. Daugiau atsakomybės, bet daug daugiau pasitikėjimo bei motyvacijos tobulėti …

… Ir visas puikiai paruošto lietuviško gydytojo darbas lieka tik rašyti receptus ir traktatus ligos istorijose. Vokietijoje banalius paciento statusus ir skundus kompetentingos surašyti ir slaugytojos …

…Tiesa, kalbant apie gydytojų pajamas, sunku nepaminėti kyšių.  Dėl to, kad Vokietijoje pacientas tau nesumąstys atnešt voko su pinigais, tiesiog ramiau dirbti…

…Ir tas mokslas čia labiau mokslinis, niekas nesigina disertacijų iš retrospektyviai surūšiuotų ligos istorijų…

…Ir visos Lietuvos labui visgi norėtųsi tikėti tuo populiariu šiuo metu teiginiu, kad „geriausi specialistai neemigruoja“.  Kaip ir tuo, kad Lietuva pagaliau pradės rūpintis, kaip tiems likusiems geriausiems specialistams suteikti visas sąlygas dirbti ir tobulėti…

2. Šveicarijos radijas DRS apie korupciją ir kyšininkavimą Lietuvos medicinoje

… Dvi skirtingos Lietuvoje vykdomos sveikatos politikos vietos, Vilniaus universitetinė ligoninė ir ambulatorija Kačerginėje. Ligoninė gauna milijonus eurų, ambulatorija tik keletą centų …

… Aišku tik tiek, kad, palyginus su kitomis ligoninėmis, Vilniaus universitetinė ligoninė surijo nemažai pinigų …

… Situaciją dar labiau pasunkina korupcija. Užsienio ekspertai spėja, kad 25 procentai ES lėšų, skirtų Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai, nutekėjo į asmenines kišenes. „Kai kurie ligoninių direktoriai pasistatė didžiulius pastatus su privačiais kabinetais. Kyla klausimas – kaip jie gali sau tai leisti?“ …

… Kuo daugiau valdžios turi ligoninių vadovai, tuo didesnės korupcijos apimtys…

… Genovaitė ambulatorijoje uždirba labai mažai: dirbdama puse etato, teuždirba 400 litų. Pavertus Šveicarijos frankais tai net nesiektų 50. Tai yra pats žemiausias atlyginimas dirbantiems Lietuvos sveikatos apsaugos srityje…

3.   Birutė Jankuvienė. Keturiolika bučinių į galvytę

… Porą mėnesių rytais pakostintį vyrą vos ne jėga priverčiau atlikti tyrimus. Kraujo tyrimas mus pribloškė. Tą pačią dieną hematologai patvirtino lėtinės mieloleukemijos diagnozę …

… “Gyvensi penkis metus”, – drėbtelėjo pagyvenusi hematologė, duodama suprasti, kad dar kokius du, tris metus pridėjo…

… Kaip baisu yra žinoti, jog yra galimybė padėti mano brangiausiam žmogui, bet ji nepasiekiama. Mes nekalti, kad mūsų tokie žeminančiai maži atlyginimai, jog negalime leisti sau tinkamai gydytis …

… Tada prasidėjo grumtynės su didžiuliu biurokratijos kalnu Lietuvoje. Po ilgai trukusių įvairaus lygmens atsirašinėjimų, įtikinėjimo, netgi grasinimų. Buvau pasiryžusi su visais vaikais badauti prie Seimo, paskelbusi visam pasauliui, kaip Lietuvoje pasmerkiamas mirčiai gydytojas, atidavęs medicinai gražiausių dvidešimt savo gyvenimo metų, keturių nepilnamečių vaikų tėvas…

P.S. Netyčia iš pradžių buvome paskelbę juodraštinį variantą, todėl kompjuteris rodo kaip du skirtingus įrašus. Iš viso – 242.

4.  Dvidešimt devyni klausimai ministrui Raimondui Šukiui

… Vienas iš reformos tikslų buvo paslaugų optimizavimas ir sudėtingų operacijų bei procedūrų telkimas dideliuose centruose. Dėl to mažesnėse Lietuvos ligoninėse buvo uždaromi ištisi skyriai. Lietuvoje egzistuoja du organų transplantacijos centrai: Vilniuje ir Kaune. Abu šie centrai atlieka labai nedidelį operacijų skaičių. Šios operacijos yra pačios brangiausios sveikatos apsaugos intervencijos, reikalaujančios didelio ir ilgalaikio įdirbio bei pastangų. Niekur pasaulyje nėra taip, kad du transplantacijos centrai būtų išsidėstę 100 km spinduliu 3 milijonus gyventojų turinčioje valstybėje. Kodėl reformoje nėra numatyta turėti tik vieną tokį centrą siekiant optimizuoti ir taip negausias šalies finansines galimybes? Ar nepažeistas socialinio nešališkumo ir  bendruomeninio teisingumo principas, kai nebuvo apskritai kalbama šiuo klausimu ir nedaroma jokių žingsnių sprendžiant šią įsisenėjusią problemą? …

____

Nuotraukos autorė Rūta Jasaitytė

PrintFriendly

· · · · · ·

Oct/10

6

Lietuviui ir Liudvikui – ar sugebėsim išmokti netylėti?

Spalio 13 dienos Kristinos Andrėkutės straipsnis Rimčiausi dalykai gyvenime nutinka spontaniškai susilaukė nemažai komentarų. Lietuvio ir Liudviko komentaruose buvo keliamas klausimas, kurį dažnai klausia, o dar dažniau norėtų paklausti tie, kurie neišvyko. Kodėl jūs išvykote ir kodėl jūs netylite taip, kaip tylime mes?

***

Liudvikas rašė: Visur gerai, kur mūsų nėra. Mes gi esame labai jauna šalis, su žiauroku palikimu, kol kas matau, kad sistema ne tik iš rezidentų, bet ir iš diplomuotų gydytojų tyčiojasi ir kas dėl to kaltas ? o gi mes patys!

Viską ką darome, tai kalbame, kaip Vokietijoj ar Anglijoje gerai… Ten gerai, nes jie patys tai susikūrė, o ar mes ką nors kuriame? Jeigu Vokietijoj taip smagu, tai kam bumbėt.. ar visgi grįžti noris?
Kai man vieną dieną pabos, aš išvažiuosiu, bet išvažiavęs tikrai nedrįsiu kiršinti ir bandyt pateisinti savęs, kalbėdamas kaip gerai kažkur. Kol kas aš laimingas Lietuvoje. Išvažiuokite, pagyvenkite užsieny kelis metus ir suprasite, kokia mūsų šalis nuostabi, taip, mokslo čia sunku siekti, nuolatinis stresas, bet bent jau laimę įmanoma rast…

***

Mano atsakymas: Suprantu, Liudvikai, ką tu parašei. Tačiau perskaičius tavo komentarą, man kyla keli klausimai. Visų pirma tai sutinku, kad sistema tyčiojasi iš rezidentų ir iš diplomuotų gydytojų. Tačiau ką diplomuoti gydytojai daro, kad pakeisti šią sistemą?

Ką daro jaunieji gydytojai, kad ją pakeisti taip pat? Daug metų glaudžiai bendradarbiauju su Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacijos nariais (LJGA). Ir tai turbūt, kad yra vienintelė gydytojų grupė Lietuvoje kurti galvoja apie sisteminį progresą. Tačiau kodėl joje sąlyginai mažai narių? Beje, panašu, kad pats esi jaunasis gydytojas. Jei toks esi, ar esi LJGA narys?

Taip, galima kaltinti SSSR, kad mes paveldėjome žiaurią sistemą. Tačiau tolimesniu sistemos plėtojimu jau tenka kaltinti ten dirbančiuosius. Ir tai reikia daryti ne dėl to, kad apkaltinti, bet tam, kad pažvelgti tiesai į akis ir po to galvoti, ką daryti toliau. Jei ir ‘lietuvis” yra jaunasis gydytojas, tą patį klausimą norėčiau užduoti ir jam.

Tu rašai “o gi mes patys! viską ką darome, tai kalbame kaip Vokietijoj ar Anglijoje gerai… Ten gerai, nes jie patys tai susikūrė, o ar mes ką nors kuriame?”.

Mes kalbame apie anglijas ir vokietijas tik dėl to, kad parodyti, jog gali būti kitaip, gali būti geriau. Nes iki šiol vyresnieji jūsų mokytojai teigia, kad Lietuvai labai gerai ruošia specialistus. Tas mitas sugriūna iš karto tik peržengus Australijos, Anglijos, Vokietijos ligoninių slenkstį. Tada supranti, kokia didelė netiesa buvo tai, kas tau buvo teigiama.Tas skatina veikti, skatina rašyti ir skatina netylėti. Pamatęs tai, aš pradėjau rašyti į Lietuvos spaudą apie tai, kaip jaunieji gydytojai rengiami Vakaruose.

Mano buvę kolegos Lietuvoje klausė – kam tu visa tai darai? Kodėl kritikuoji? Kam to reikia? Tuo metu atsakymo jiems į tą klausimą neturėjau, bet rašiau toliau …. kol vieną gūdžią vasario naktį neužklydau į kelių jaunųjų gydytojų sukurtą puslapį apie rezidentūrą Lietuvoje – tai buvo jų mėginimas kažką keisti Lietuvoje. Į savo svetainę/forumą jie buvo susidėję visus mano straipsnius ir pasisakymus spaudoje. Tada supratau, kaip tai jiems buvo svarbu. Pamačiau savo veiksmų prasmę.

Po kiek laiko mes susitikome. Mūsų bendradarbarbiavimo ir veiksmo kartu vaisius buvo naujas Lietuvos rezidentūros įstatymas. Jei mes (jaunieji keli Lietuvos tuometiniai rezidentai ir aš) būtume tylėję, šiandien rezidentai turėtų mokėti už mokslus. Lietuva būtų pasiekusi pasaulyje dar neregėtas žemumas. O kaip “lietuvis” teigia, Lietuvos rezidentai visai neblogai uždirba.O jie uždirba gerai ne dėl to, kad vyriausybė tai sugalvojo ir padarė. Tai įvyko dėl to, kad mes netylėjome.

Iš tikro Lietuva yra nuostabi šalis – mums abejonių niekada nebuvo kilę. Ir mes norime, kad ji būtų dar nuostabesnė. Tačiau, kad ji būtų dar nuostabesnė reikia trijų dalykų. Visų pirma – sugebėti tiesai žvelgti į akis. Antra nebijoti apie tai kalbėti. Ir trečia – veikti. Siūlau prisijungti.

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

·

Neretai rimčiausi dalykai gyvenime nutinka gana spontaniškai. Man taip buvo su sprendimu emigruoti…

Neslėpsiu, per paskutinius metus  ne kartą susimąsčiau apie emigraciją. Dažniausiai taip nutikdavo po trijų parų „non-stop“ budėjimų , ar eilinio buvimo „bloga“ rezidente, kuri ir vėl prašosi ankščiau išbėgti į kitą darbą, arba, neduok Dieve, kelioms dienoms išvažiuoti į konferenciją.  Tikrai nebuvau vienintelė, kuri  balansuoja tarp privalomos ir naudingos veiklos derinimo, ar nemoka „teisingai“ pasirinkti prioritetų. Ne vienas rezidentas sukasi tame užburtame rate – po darbo savaitės lekia į savaitgalinius budėjimus, po jų vėl pirmadienis, vėl nepadaryta begalė daugiau ar mažiau būtinų darbų. Vienas vyresnis kolega iš priėmimo skyriaus, panašiu krūviu dirbantis jau ne metus, o dešimtmečius, kartą pasakė  graudžią mintį – „Klaikus budėjimas. Pacientai vis trukdė prisėst prie savo darbų.“ Tuo metu jis rašė kažkokį straipsnelį į nerecenzuojamą medicininį žurnalą skirtą vienam vaistui ir pyko, kad nespėja laiku. Pasirodo pacientai budėjimo metu gali trukdyti gydytojui…

Truputį daugiau laiko pamąstymui apie ateities perspektyvas ir emigracijos pliusus bei minusus atsirado mėnesiui išvykus praktikai į Vokietiją.  Ten išvažiuodama tikėjausi parsivežti naudingų žinių ir patirties, kurią pritaikyčiau Lietuvoje, tačiau grįždama jau žinojau, kad to kas ten, net ir daužydama galvą į visas sienas tėvynėje nerasiu.

Taigi, apie tai, kas ten kitaip.

1.    Jaunieji gydytojai Vokietijoje yra GYDYTOJAI.

Tai yra ne: studentai, praktikantai, pagalbiniai darbuotojai ar ypač ligoniams iš kaimo mistišku pavadinimu besivadinantys rezidentai. Vokietijoje į skyrių guldomas pacientas iš karto priskiriamas vienam ar kitam jaunajam gydytojui, kuris jį apžiūri, paskiria tyrimus ir gydymą. Nereikia eiti susikibus su vyresniuoju kolega prisistatyti. Nereikia tartis dėl kiekvieno punkto paskyrimuose. Daugiau atsakomybės, bet daug daugiau pasitikėjimo bei motyvacijos tobulėti. Konsultuotis visada galima, tačiau iniciatyva čia irgi vertinama. Vizitacijų, paprastai su skyriaus vedėju, metu pacientai yra aptariami. Net ir pirmų metų asistentas, kuris atėjęs gal net ne į savo specialybės ciklą, nestovi niekam už nugaros ir savo pacientus gydo pats.  Žinoma, kyla klausimas, kur tos ribos, ir ar tikrai teisinga palikti tiek daug atsakomybės dar besimokančiam gydytojui? Kad ir kaip bebūtų keista, čia veikia sąmoningumo principas. Niekas nedaro to, ko nemoka, ar to, dėl ko nėra užtikrintas. Vieni daugiau klausia ir tariasi, kiti „sulenda“ į knygas, tačiau visi žino, ką daro.

2.    Mitas – Lietuvoje medikai puikai paruošiami.

Ilgėliau pabuvojus Vokietijoje, šis įsitikinimas išgaravo. Mes nemokame daugybės dalykų, nuo elementariausio kateterio statymo, iki sudėtingesnių diagnostinių ar gydomųjų procedūrų. Pati susigėdau savo klausimo – „Ar jūs pleuros punkcijai nesikviečiate pulmonologo?“  „O kam?“ Ir iš tikro, kam? Tokių dalykų čia paprastai mokoma studijų metų praktikų ir internatūros metu. Be jokių rašytinių specialybės normų, tai sugeba atlikti praktiškai kiekvienas gydytojas. Kaip ir echoskopuoti. Ar pačiam įsivertinti ir aprašyti EKG. Mes net po tų nelemtų 10-12 metų studijų daug dalykų padaryti esam neįgalūs, dėl nemokėjimo ar negalėjimo pagal specialybines normas. Ir visas puikiai paruošto lietuviško gydytojo darbas lieka tik rašyti receptus ir traktatus ligos istorijose. Vokietijoje banalius paciento statusus ir skundus kompetentingos surašyti ir slaugytojos.

3.    Rezidentūros metu tik Lietuvoje reikia perbėgti visus skyrius.

Sistema, kai Lietuvoje bent jau terapinių specialybių ciklai sudėlioti po mėnesį patogi tikrai ne siekiant išmokyti. Per tokį trumpą laiką vargu ar įmanoma įsigilinti į pagrindines patologijas, ligonio ištyrimą, viso to specifiką. Kadangi kažką veikti vis tiek reikia, o niekam prasmingam (tarkim endokrinologijos cikle mokytis skydliaukės echoskopijos) neužtenka laiko, lieka daryti tai, kam daug išmonės nereikia – tvarkyti ligos istorijas. Ne kartą pačiai teko išgirsti, kad svarbiausia mano pareiga yra „atbūti valandas“ ir „sutvarkyti popierius“.  Vokietijoje nėra tikslo, būtinai pereiti visus vidaus ligų skyrius, visoms specialybėms privaloma yra kardiologija, daugelį kitų ciklų galima rinktis ir visų jų trukmė yra ne trumpesnė kaip 3 mėnesiai, paprastai pusė metų ar ilgiau.

4.    Tebūnie pinigai ne svarbiausias punktas, bet visgi…

Paprastas palyginimas, Lietuvoje mano pajamos rezidentūroje (įskaitant darbo užmokestį ir stipendiją), kartu su pajamomis gaunamomis iš dviejų kitų ligoninių, kur po pusę etato dirbau budėjimais ir dar visokiais papildomais darbeliais  yra  daugiau nei 2,5 karto mažesnes nei asistento  Vokietijoje, kuris ligoninėse tikrai nepraleidžia 70 proc. gyvenimo.  Kad Lietuvoje sunkiai įmanoma kitaip, paliudys ne vienas rezidentas. Juolab, kad pati sistema nestabdo darbo dviem ir daugiau etato. Tiesiog, visos galimybės užsidirbti… Kaip vienoj savo nuostabių dainų dainavo Johnas Lennonas – „Life is what happens to you while you’re busy making other plans”…

Tiesa, kalbant apie gydytojų pajamas, sunku nepaminėti kyšių.  Dėl to, kad Vokietijoje pacientas tau nesumąstys atnešt voko su pinigais, tiesiog ramiau dirbti.

5.    Galimybė daryti mokslinius darbus ne tik išrinktiesiems ir nusipelniusiems.

Man kaip trokštančiai šalia klinikinio darbo, kažką nuveikti ir mokslo srityje Lietuva nebuvo didelių galimybių šalis. Pamenu, dar pirmais rezidentūros metais ėjau į VU rezidentūros skyrių su „degančiu“ klausimu – „kaip galėčiau įstoti į doktorantūra ir pradėti mokslinę veiklą?“ Taip ir svajojau, kaip laisvus vakarus leisiu laboratorijose darydama mažesnius ar didesnius atradimus. Atsakymą, mamos tonu, atsimenu lyg šiolei – „Vaikeli, pirma reikia rezidentūra baigti. Viskas palaipsniui…“  Vokietijoje tokie degantys mokslininkai dažniausiai vakarus laboratorijose leidžia studijų metais. Tada ir laiko daugiau ir studijas baigia ne tik turėdami med.dr. laipsnį, bet ir praktiškai susipažinę su mokslu.  Ir tas mokslas čia labiau mokslinis, niekas nesigina disertacijų iš retrospektyviai surūšiuotų ligos istorijų…Ką jau bekalbėti apie visiems gerai žinomas Lietuvos realijas, kai publikacijas „rašo“ 10 ir daugiau autorių.

Tai pagrindinės ir, žinoma, labai subjektyvios emigracijos priežastys. Tiesiog vieną dieną susikroviau lagaminus,  štai ir visa mano medicinos reforma.

Ir visos Lietuvos labui visgi norėtųsi tikėti tuo populiariu šiuo metu teiginiu, kad „geriausi specialistai neemigruoja“.  Kaip ir tuo, kad Lietuva pagaliau pradės rūpintis, kaip tiems likusiems geriausiems specialistams suteikti visas sąlygas dirbti ir tobulėti.

******

Skyrelio “Rezidentai” publikacija. Ankstesnius šio skyrelio straipsnius galima suieškoti viršutiniame meniu.

PrintFriendly

· ·

Theme Design by devolux.nh2.me