Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | kyšiai

2007 metais balandžio 11 d. dienraštis “Lietuvos žinios” paskelbė mano straipsnį “Nacionaliniai medicinos fenomenai”. Gerokai nustebau, kai šis straipsnis buvo paskelbtas pačiame pirmajame puslapyje, ir tapo tos dienos “Lietuvos žinių” vedamuoju straipsniu.

Tai tiesiog atspindi, kokia uždara, nenorinti bendrauti ir apsistačiusi nepramušamomis sienomis buvo Lietuvos sveikatos apsauga. Tokia ji tokia išlieka ir šiandien, tačiau sekant dabartinę spaudą, susidaro įspūdis, kad ši tvirtai suręsta mūro siena kasdieną darosi vis silpnesnė ir silpnesnė.

Perskaičiau šį straipsnį dar sykį ir pagalvojau, kad nemažai temų yra aktualios ir dabar. Turbūt, kad šiandien ir pats ne visai sutikčiau  su visomis savo mintimis, išsakytomis 2007 metais. Per tai suvoki, kad laikas nesulaikomai eina į priekį. Keičiasi aplinka, situacija, suvokimas, keitiesi ir pats …

Pabandykime pažvelgti į 2007 metus ir drauge pagalvoti, kiek nuėjome … ir ar toli nuėjome. Šiandien – pirmoji šio straipsnio dalis.

****

Dvigubas standartas – gyvenimo ir išgyvenimo dalis

Nuo sovietinių laikų, kai dvigubas standartas buvo gyvenimo ir išgyvenimo dalis, mes įpratome, kad, kai kalbame viešai, meluoti galime neraudonuodami, na o šeimoje melas yra neprimtinas.

Šis fenomenas yra giliai įsišaknijęs gydytojų finansinėje plotmėje. Visi gerai žino ir suvokia, kad papildomi mokėjimai (liaudyje vadinami kyšiais ) egzistuoja. Kai ministras tai neigia, tokia jo pozicija primena laikus, kai buvo teigiama kad už Berlyno sienos į Rytus bedarbystė neegzistuoja, o invalidų gatvėse nėra dėl to, kad visi yra sveiki.

Dažniausiai jie sudaro didžiąją pajamų dalį, ypač tų gydytojų, kurie dirba stacionaruose.

Reikia atsisakyti primityvaus požiūrio į papildomus mokėjimus. Šios problemos draudimais, moralizavimais ar kitais paprastais metodais neišspręsi. Jie egzistuoja, nes rinkos ekonomikos neužtvenksi.

Tą jau bandė padaryti komunistai, bandydami kovoti su spekuliantais ir aktyviai kurdami planinę ekonomiką. Papildomi mokėjimai egzistuoja, nes visuomenė aiškiai suvokia, kad valstybės mokamas atlyginimas gydytojui yra juokingai mažas.

Gydytojų paslaugų vertė yra gerokai didesnė, nei moka valstybė. Tą suvokia pacientas, tą žino ir gydytojas. Jei nebūtų buvę papildomų mokejimų, šiandien Lietuvoje gydytojų būtų dar gerokai mažiau nei yra.

Papildomi mokėjimai sukuria terpę nevienodam gydytojų požiūriui į pacientą. Kodėl tas, kuris sugeba atsiskaityti, pas gydytoją gali patekti anksčiau, gauti geresnę pagalbą?  Be abejonės, tai yra neteisinga.

Tad kaip šią problemą spręsti? Visų pirma valstybė turi aiškiai įvardinti tinkamą paslaugos kainą. Pasakyti, kad medicina yra brangus dalykas ir suteikti paslaugai atatinkamą vertę. Tai turi pasireikšti finansavimu medicinai ir reikšmingu gydytojų algos pakėlimu.

Panašu į tai, kad gydytojų profsąjungos pastangos pakelti algas baigsis tuo, kad gydytojų algos Lietuvoje pakils tik vos daugiau, nei kilo vidutinė alga Lietuvoje. O jei dar įvertinsime infliaciją, turbūt, kad gausis taip, kaip “norėjome kaip geriau, o išėjo kaip visada”. Taigi gydytojai iš esmės toje pačioje situacijoje, kurioje buvo prieš 3-4 metus. Daugelyje pasaulio šalių bazinė gydytojo alga yra 4 – 5 kartus didesnė nei visuomenės vidurkis.

Taigi vertinant pagal šiandieninius standartus bazinė gydytojo alga šiandien turėtų būti apie 6-8 tūkstančius litų.

Kai visuomenė žinos, kad gydytojai gerai uždirba, mažai kam kils noras duoti papildomus atlygius, o daugumai gydytojų nekils ranka priiminėti papildomus atlygius, kai jie žinos, jog jie uždirba gerai.

Jungtinėje Karalystėje pasirašant kontraktą su ligonine, taipogi pasirašomas ir etikos kodeksas, kuriame draudžiama priiminėti bet kokias dovanas ir atlygius.

PrintFriendly

· · ·

Nov/10

4

“Medikų klano blefas” iš Alfa.lt

Labai džiaugiuosi, kad alfa.lt portalas tapo viena iš pirmųjų Lietuvos žiniasklaidos priemonių, kuri ėmėsi iš esmės nagrinėti Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos problemas. Visai neseniai buvo skelbti trys  puikūs Saulės Pauluvienės straipsniai Sveikatos reforma: medikai persiskirstė įtaką, Tikrieji Lietuvos medicinos valdovai bei Klaipėdos ligoninių karas: dėl pacientų ar dėl vadovo kėdės? turbūt, kad pradėjo naują žurnalistikos sveikatos apsaugos tema erą Lietuvoje.

Iki šiol nemažai žurnalistų, rašančių sveikatos apsaugos temomis, labiau apsiribodavo ligų aprašymu, kai kurių gydytojų ar vyr. gydytojų garbinimu, tokiu būdu nesąmoningai prisidėdami prie šios supuvusios ir korumpuotos sistemos klestėjimo.

Šiandien estafetę iš Saulės Pauliuvienės perėmė Renaldas Gabartas, alfa.lt paskelbęs nuodugnią įžvalgą “Medikų klano blefas”. Tikiuosi alfa.lt nesupyks, kad skelbiame tokią ilgą ištrauką.

****

Oficialiai mūsų šalyje sveikatos apsaugos sistemos rokiruotės vyksta beveik 20 metų. Nepriklausomi ekspertai laimėjimus šioje srityje ir šiandien vadina niekiniais. Kvalifikuota gydytojų pagalba tampa vis didesne prabanga ne tik dėl didėjančių „nemokamos medicinos“ tarifų pasiutpolkės ar didėjančių atstumų iki reikiamas paslaugas siūlančių ligoninių. Geriausi jauni specialistai renkasi karjerą užsienio klinikose, todėl tikėtina, kad dar po kelerių metų „reformos“ pagirios gali būti itin sunkios.

Nacionaliniai finansavimo ypatumai

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė Rūta Vainienė konstatuoja, kad, nepaisant daugybės politikų sulaužytų iečių, realių kokybinių permainų taip ir neįvyko.

„Vienintelis pastebimas dalykas – kai kurie administraciniai struktūriniai pokyčiai. Deja, daugeliu atvejų jie susiję tik su valdžios regalijas gavusiųjų politikų norais vienus ligoninių vadovus pakeisti sau lojaliais veikėjais. Finansavimo tvarka ir vadybos efektyvumas liko iš esmės nepakitęs nei sveikatos apsaugos paslaugų, nei vaistų kompensavimo srityje. Viskas vyksta personalijų lygmeniu, o laimi ne vienos ar kitos idėjos, bet turintieji didesnę asmeninę įtaką. Kai kurie dalykai šioje srityje apskritai sunkiai paaiškinami. Antai nors oficialiai Sveikatos apsaugos ministerija kontroliuoja Ligonių kasas, kartais susidaro įspūdis, kad yra atvirkščiai: uodega vizgina šunį“, – pastebėjo R. Vainienė.

Skaityti toliau.

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

· · · · ·

http://dryicons.com/

Neseniai Lietuvoje viešėjo Šveicarijos radijo DRS žurnalistas Urs Bruderer. Jis domėjosi, kaip Europos Sąjungos lėšos keičia Lietuvos medicinos veidą. Jo reportažą (transliuotas rugsėjo 6 d.) vokiečių kalba galima išklausyti  http://www.drs.ch . Kai atsidarys puslapis, spausti mygtuką  “Hören”.

Žemiau pateikiamas visas reportažo teksto vertimas į lietuvių kalbą.

*******

Justinas Ivaška yra gydytojas. Jis veda mane per savo skyrių Vilniaus universitetinėje ligoninėje (VUL “Santariškių klinikos” – A.Š.). Diagnozės centras. Viskas nauja. 4 000 kvadratinių metrų dydžio laboratorija atrodo kaip „state of the art“. „Tikriausiai ji pati geriausia visose Baltijos respublikose“,– teigia jis. Šis ligoninės skyrius įrengtas naudojant ES lėšas.

Pati ligoninė pastatyta septyniasdešimtaisiais, dar sovietiniais, metais. Didžiulis devynių aukštų pastatas. Siauri koridoriai. Vyrauja ruda spalva: rudos sienos, rudos grindys, rudos lubos. Menkas apšvietimas ne tik koridoriuose, bet ir palatose. Senos metalinės lovos, beveik nėra vietos, kur būtų įmanoma atsisėsti. Taip atrodo korpusai, kurie dar nėra renovuoti.

Tačiau Justinas Ivaška juos mielai parodo, nes juos pamačius pirmiau, naujos renovuotos patalpos atrodo dar šviesesnės. Pavyzdžiui, širdies chirurgijos skyrius. Ir čia nedaug vietos, tačiau patalpose vyrauja balta spalva, sienos naujai išdažytos. Naujos lovos, nauja, iš visų pusių spindinti, įranga. „ES lėšų dėka mes galime daryti pažangą, be tų pinigų vėl grįžtume į ankstesnę padėtį, į senus laikus“,– sako ligoninės gydytojas.

Į senuosius laikus Lietuvoje dar galima sugrįžti, pavyzdžiui, nuvažiavus į ambulatoriją Kačerginėje, gyvenvietėje su 700 gyventojų, nuo Vilniaus nutolusioje 70 kilometrų. Genovaitė Lūžinienė yra slaugė ir darbuojasi šioje ambulatorijoje jau trisdešimt metų. Šiuo metu ji jau turi kompiuterį, gali atlikti kraujo tyrimą arba EKG (elektrokardiogramą). Slaugė mane veda jaukiu mediniu pastatu, kuris buvo pastatytas prieš antrąjį pasaulinį karą. Pirmajame kabinete dirba bendrosios praktikos gydytoja, antrajame – ginekologė, trečiajame kabinete stovi maždaug penkiasdešimties metų senumo stomatologijos kabineto kėdė. Ir įrankiai jau sulaukę gilaus amžiaus.

Dvi skirtingos Lietuvoje vykdomos sveikatos politikos vietos, Vilniaus universitetinė ligoninė ir ambulatorija Kačerginėje. Ligoninė gauna milijonus eurų, ambulatorija tik keletą centų. Kardiologas Audrius Šimaitis teigia, kad tai nėra teisinga. „Tokios įstaigos, kaip ambulatorija, visada buvo pirmoji vieta, į kurią apsirgę ar sunegalavę asmenys kreipiasi pirmiausia, tačiau būtent jos yra labai silpnai išvystytos. Jei pirminė apžiūra būtų geresnė, mažiau pacientų kreiptųsi į brangias didmiesčių ligonines“.

A. Šimaitis devynerius metus dirbo vienoje regioninėje ligoninėje Lietuvoje. Jis ir jo kolegos ne kartą siūlė atlikti reformas, pakeitimus, kad paslaugos būtų geresnės ir kartu pigesnės. Nesėkmingai.

„Niekas neklausė gydytojų. Politikai sprendimus priima paslapčiomis. Vis dar vyrauja sovietinis mentalitetas. Nors vyriausybė ir tvirtina, kad atlieka didžiulę reformą, nepaaiškina, kaip ši reforma atrodo.“

Aišku tik tiek, kad, palyginus su kitomis ligoninėmis, Vilniaus universitetinė ligoninė surijo nemažai pinigų.

Situaciją dar labiau pasunkina korupcija. Užsienio ekspertai spėja, kad 25 procentai ES lėšų, skirtų Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai, nutekėjo į asmenines kišenes. „Kai kurie ligoninių direktoriai pasistatė didžiulius pastatus su privačiais kabinetais. Kyla klausimas – kaip jie gali sau tai leisti?“ – stebisi Šimaitis. Juk Lietuvos gydytojai uždirba geriausiu atveju 4 000 Šveicarijos frankų. Audrius Šimaitis, padaręs tokias išvadas, iš Lietuvos emigravo. Šiuo metu jis dirba ligoninėje Didžiojoje Britanijoje.

Justinas Ivaška iš Vilniaus universitetinės ligoninės tokiai kritikai nepritaria. Jis tikras, kad pinigai panaudojami tikslingai. Apie nekontroliuojamą lėšų panaudojimą saviems tikslams jis net nenori girdėti. „Ligoninė per dvidešimt metų neatpažįstamai pasikeitė, net negalite įsivaizduoti, kaip viskas atrodė sovietiniais metais.“ Tačiau, paminint žodžius „sveikatos reforma“, ligoninės gydytojas nuo savo nuomonės susilaiko. „Tai yra politikų reikalas ir užduotis.“

Neringa Jasaitytė yra ekonomikos analitikė. Ji atliko vieną pirmųjų išsamių Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos tyrimų. „Lietuva turi per daug ligoninių, per daug lovų ir per daug ligoninių darbuotojų“,– teigia ji. „Tačiau vien raudona spalva kai kuriuos jų išbraukti iš sąrašo per daug pavojinga. Pinigus reikia paskirstyti veiksmingai – dalį skirtųjų ligoninėms lėšų nukreipti pirminei apžiūrai.“

Kuo daugiau valdžios turi ligoninių vadovai, tuo didesnės korupcijos apimtys. Ekonomikos analitikai prakalbo ir apie kitą korupcijos formą: didelė dalis lietuvių gydytojams duoda piniginius kyšius. Priklausomai nuo operacijos sudėtingumo, jie kartais siekia net kelis šimtus eurų. Tas įprotis jau taip išsikerojęs, kad sumos, mažesnės negu 35 eurai, net nelaikomos kyšiu, tai tiesiog vadinama dovana. Kyšininkavimas labiausiai paplitęs ligoninėse, teigia ekonomikos analitikė. Pirminės apžiūros medicininėse įstaigose kyšininkavimo atvejai pasitaiko labai retai.

Ekonomikos analitikės Neringos Jasaitytės atliktų tyrimų rezultatai labai opūs. Ji siuntė laiškus su pasiūlymais ne vienai gydymo įstaigai, taip pat prašė duomenų ir informacijos. Tačiau tų įstaigų darbuotojų jos atliekamas darbas nedomino. Valdininkai nebuvo suinteresuoti.

Tos pačios nuomonės ir Genovaitė Lūžinienė, teigianti, kad jos ambulatorija apleista ir palikta likimo valiai. Politikai nebuvo suinteresuoti, reformos tiesiog aplenkė šią ambulatoriją. Prieš du metus net sklido gandai, kad ambulatoriją visiškai uždarys.

Genovaitė ambulatorijoje uždirba labai mažai: dirbdama puse etato, teuždirba 400 litų. Pavertus Šveicarijos frankais tai net nesiektų 50. Tai yra pats žemiausias atlyginimas dirbantiems Lietuvos sveikatos apsaugos srityje. Net ir gydytoja, dirbanti puse etato, per mėnesį uždirba maždaug 300 frankų, t. y. mažiau negu jos kolegės, dirbančios bet kurioje kitoje gydymo įstaigoje. Abiems Kačerginės darbuotojoms išėjus į pensiją, rasti naujų darbuotojų nebus įmanoma.

******

Ši informacja taip pat skelbiama “Vakarų eksprese” ir “Lietuvos ryto” tinklapyje.

PrintFriendly

· ·

1. Kodėl neišvykote iš Lietuvos?Dr. G. Kundrotas

2. Ką galetumėte patarti geriausiam savo draugui gydytojui, kuris mintyse vis dvejoja – grįžti į Lietuvą ar ne?

3. Jei Jus paskirtų Sveikatos apsaugos ministru, nuo ko pradėtumėte reformą?

4. Kaip jūs vertinate rezidentūrą Lietuvoje ir ką Jūsų manymu reiktų tobulinti?
5. Kas kaltas, kad taip plačiai paplitę kyšiai medicinoje?


Pirmas klausimas man truputėlį keistas. Išeitų, kad visi turėtume norėti išvykti iš Lietuvos. Išeitų, kad jeigu neišvykai, tai tam turi labai svarių priežasčių. Manau, kad yra priešingai. Dauguma gydytojų neišvyko iš Lietuvos, o išvykusieji gal būt turėjo kokių nors labai svarbių motyvų. Paskutinį kartą rimtai apie išvykimą svarsčiau  prieš keliolika metų. Tada nusprendžiau niekur nevykti, o likti Lietuvoje ir čia stengtis įgyvendinti savo planus ir svajones. Nesigailiu. Daug kartų teko tobulintis užsienyje, teko matyti mano kolegų,pasirinkusių emigraciją, likimus. Nevilioja manęs emigracija. Man stigtų darbo prasmės, visada jausčiausi atvykusiu iš svetur. Pastaruoju metu emigracija pasidomiu daugiau iš smalsumo.Šios mintys yra atsakymas ir į antrąjį klausimą. Tiems, kurie išvykę ir dvejoja, patarčiau grįžti. Tiems, kurie dirba Lietuvoje patariu neemigruoti.(gal pameni, kad apie tai kalbėjomės ir su Tavimi prieš Tau išvykstant iš Lietuvos). Trečiasis klausimas sunkiai atsakomas “dviem sakiniais”. Patarinėti be jokios atsakomybės už pasekmes nesunku. Todėl geriau trumpai pasakysiu, kas man patinka, o kas ne šiuo metu Ministerijos siūlomoje reformoje.Visų pirma sveikintina, kad kažkas ėmėsi kokios nors veiklos. Visi paburbėdavome, tarpusavyje pakeiksnodavome ministrų ir vyriausybių neveiklumą ir tuo viskas baigdavosi. Dabar jaučiame, kad daug kas gali keistis. Bendrieji reformos principai gana aiškūs ir geri. Tačiau pasigendame konkrečios vizijos, kaip atrodys po reformos viena ar kita ligoninė, kokie skyriai bus sukurti, kiek turės lovų, gydytojų, slaugytojų  ir t.t. Tik žinant tokią informaciją galima būtų pritarti arba ne konkrečioms permainoms. Natūralu, kad reformai nepritars įstaiga, kurią reformoje numatyta panaikinti arba jos veiklą susiaurinti, todėl būtų naudingas kiekvienos reformos sudedamosios dalies matymas valstybės kontekste. Šį kontekstą ir reformuotos įstaigos vietą jame ir norėtų matyti daugelis medikų. Beje, iš pradžių tikėjau, kad reforma pavadinta RRR todėl, kad visos Lietuvos ligoninės bus suskirstytos į 3 lygmenis. Greitai paaiškėjo, kad ne. Vilniaus ir Kauno ligoninės neįeina į tuos “3R”. Tai ar jos ne Lietuvoje, ar ne ligoninės? Neaišku reformoje ir kas numatyta rezidentūros klausimu. Rezidentų ruošimas daugiausiai laimėtų iš jos decentralizacijos. Jaunas gydytojas labiausiai laimėtų, jei dirbtų ten, kur jo rankų labai reikia, kur jam patikimas konkretus atsakingas darbas. Žinoma šis darbas turi atitikti rezidento sugebėjimus ir ligtolinį išsilavinimą. Stambesnių ligoninių sukūrimas apskrityse (kiek jų bebūtų) sudarytų geresnes sąlygas rezidentams tobulėti. O dabar pabandysiu atsakyti į paskutinį klausimą. Kyšininkavimas Lietuvos medicinoje turi gilias šaknis. Juk visą sovietmetį daugeliui žmonių “reikėjo” ką nors parsinešti iš darbo. Šaunuoliu buvo ir tebėra laikomas asmuo sugebantis “susitarti”, “prilįsti”, “gauti”.  Šis požiūris net viešai deklaruojamas per rinkimus, kai siūloma rinkti “gerus vyrus”. Nesvarbu, kam jie atstovauja.Kiekvienas prisiminkime, pavyzdžiui, remontą savo, savo tėvų ar kaimynų bute. Ar visada buvo samdoma legaliai? O kaip su senesniais automobiliais? Ar juos visus ir visada remontuojame legaliai? O auklės vaikučiams, korepetitoriai, namų tvarkytojos … Aš jau nekalbu apie advokato paslaugas, “atkatus”, algas vokeliuse, verslo struktūrų finansuojamas atostogas… Ar daug kas dėl to jaučia diskomfortą? Ne! Juk yra tikrų, “žymiai stambesnio kalibro” sukčių. Juos tai reikia sutvarkyti! Kalbėdamas su kolegomis iš savo ir kitų ligoninių, bendraudamas su pacientais, įsitikinau, kad nei vieni nei kiti atsilygindami medikui nemato didelės blogybės. Kol kas trūksta supratimo, kad tai ta pati “šešėlinė” ekonomika, apie kurią tiek daug kalbama žiniasklaidoje. Taigi, šioje srityje greitos sėkmės sunku tikėtis. Iš esmės tai reiškia, kad dauguma medikų, o ir visa visuomenė, reformos  nenori.  Radikalų būdą problemai spręsti siūlė kažkas iš Laisvosios rinkos instituto – legalizuoti tai, kas nelegalu ir nelegalumas dings?!

Į klausimus atsakė Dr. Gediminas Kundrotas

PrintFriendly

· · ·

Jul/10

5

Nebaigta pasaka apie Ivaną

http://dryicons.com/

Gyveno kartą Ivanas Bulgarijoje ir šildėsi saulėtose Juodosios jūros pakrantėse.

Mokslus jis baigė tėvynėje ir buvo įgijęs gydytojo kvalifikaciją. Jis buvo didelis savo šalies patriotas. Bulgarijos medicinoje, kaip ir kitose Rytų Europos valstybėse, nelegalūs mokėjimai labai paplitę. Bulgarai jam davė kyšius, jis juos ėmė ir gyveno kaip visi.

Vieną kaitrią vasaros dieną jis tiesiog užmiršo užsidėti kepurę ir saulė perkaitino smegenis. Ėmė jos ir susisuko. Ir ne tik. Jo smegenyse ėmė dygti orumo, savigarbos ir sąžinės daigai. Jis nusprendė, kad kyšis yra amoralu, neetiška ir pažeidžia visuotinio solidarumo principą.

Jam darėsi neramu. Nejaugi šiame amoralumo liūne teks gyventi visą likusį gyvenimą? O gal aš tiesiog apsirgau? Tada Ivanas nusprendė apie tai išsipasakoti savo artimiausiam kolegai (-ei). Jis (ji) tik numojo ranka ir pasakė: mūsų jau niekas nepakeis, reikia naujos kartos.

Spjovė daktariukas ant viso to saulėto Juodosios jūros paplūdimio ir išvažiavo į Angliją. Iš pradžių jam atrodė, kad pateko į rojų. Kyšio čia ne tik niekas neima, bet ir niekas neduoda. Jis pagalvojo: “Žinai, Anglijos lietūs man daug geriau nei Bulgarijos saulė. Tikras rojus.”

Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Nusibodo daktariukui Anglijos lietūs. Jis pradėjo svajoti. O ką, jeigu Anglijos rojų perkelti į Bulgariją? Ši mintis jam taip įkaitino vaizduotę, kad jis ėmė ir nusprendė grįžti į Bulgariją. Kreipėsi į ligoninės direktorių. Ir čia į Ivaną direktoriaus lūpomis trenkė perkūnas. Iš “turtingo” bulgaro direktorius pareikalavo “otkato”. Viso labo tik 20 tūkst. eurų už pelningą postą.

Ivanas vėl klausia kolegų: ką daryti? Sumokėk ir vėl būsime drauge. Jam irgi reikia gyventi. Šį kartą Ivanas patikėjo savo kolegomis, nes jam taip norėjosi gyventi Tėvynėje. Tačiau Tėvynėje jis dirbti jau nebegalėjo. Prieš kelerius metus sąžinės ir savigarbos daigai jo smegenis pavertė neįžengiamais padorumo ir vertybių brūzgynais. Kyšių jis imti negalėjo, o atlyginimas  buvo mažas. Aplinkiniai į jo moralines aimanas žiūrėjo abejingai ir galvojo, kad tai yra “kapitalistiniai prasimanymai”. Nebegalėjo Ivanas daugiau nei gyventi, nei daryti taip, kaip daro visi.

Greitaeigis traukinys 300 km per valandą greičiu skriejo Lamanšo sąsiauriu. Ivano minčių brūzgynuose sklandė paskutiniai kolegų ištarti žodžiai: “‘Ir ko jam čia trūko… Juk viską turėjo…”

Tada jis atsiminė kažkada buvusios geriausios draugės žodžius, kad situacijai pakeisti “reikia naujos kartos”. Gal ir teisingai draugė šnekėjo. Tačiau vieno dalyko Ivanas negalėjo suprasti. Iš ko gi mokysis tos būsimosios kartos?

V. P. (vieša paslaptis). Tai visai ne pasaka . Tai tikra istorija, dažnai pasakojama tarptautinėse konferencijose apie Rytų Europos medicinos problemas.

Skelbta  “Vakarų Eksprese”

PrintFriendly

· ·

Mar/10

31

“Vakarų ekspresas”: Kas pakeis mokėjimą į kišenę?

Žurnalistės Genovaitės Privėdienės straipsnis


Dr. Audrius ŠIMAITIS, Kornvalio (Jungtinė Karalystė) Karališkosios ligoninės kardiologas konsultantas

Savanoriškas sveikatos draudimas tikrai reikalingas. Tačiau mokesčių ir sveikatos mokesčių sistema turi būti taip sureguliuota, kad žmonės norėtų draustis. Tai turėtų būti kompleksinis pokytis, lygiagrečiai numatantis priemones, mažinančias papildomus mokėjimus. Papildomi mokesčiai ligoninėje taip pat būtų tam tikras prieštaravimas papildomam draudimui, ir vargu ar jie išspręs problemas.

Papildomo sveikatos apsaugos draudimo klausimas taip pat yra ir etikos klausimas. Turėtų būti apibrėžta, kokiomis sąlygomis gydytojai gali dirbti privačiose įmonėse. Pavyzdžiui, ar gali ligoninių vyriausieji gydytojai turėti bet kokių interesų privačiose įstaigose, kaip yra įprasta Lietuvoje? Apie tai ministerija nekalba, nors Vakarų valstybėse tai būtų akivaizdus privačių ir valstybinių interesų konfliktas. Šis neišspręstas klausimas ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje nėra įvestas papildomas sveikatos draudimas.

PrintFriendly

·

Theme Design by devolux.nh2.me