Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | “Lietuvos žinios”

Dec/10

18

Vienas Dievas keliuose asmenyse

Penktoji 2007 m. skelbto straipsnio dalis.

****

Kitas ryškus nacionalinės medicinos fenomenas yra “valdžios koncentravimas” vienose ar keliose rankose. Kartais atrodo, kad vyksta socialistinės lenktynės “kas užims daugiau valstybinių arba svarbių visuomeninių postų”.

Fenomenas, kurį būtų galima pavadinti “postų karštine”.

Tiek Vilniaus, tiek Kauno didžiųjų ligoninių  vadovai yra užima po 5 ir daugiau postų, kuriems sąžiningai ir dorai atidirbti neužtektų 24 valandų dienoje. Paprastam žmogui kyla natūralus klausimas, o kam to reikia?

Šis fenomenas yra persmelkęs kiekvieną medicinos sritį. Čia kyla daug įvairių klausimų. Kaip dėl etikos? Kaip dėl interesų konflikto? O kaip dėl pačios sistemos pažeidžiamumo?

Šiuo klausimu ledai jau šiek tiek pajudėjo. Visai neseniai  Seimas priėmė įstatymą apie tai, kad ligoninės vadovas vienu metu negali vadovauti ir ligoninės padaliniams. Pirmas žingsnis jau žengtas ….

Iš vienos pusės atrodo, kad gal ir gerai, kad keli “dievukai” vadovauja medicinai. Jie gali nuveikti daug gero mūsų medicinai.

Deja, matyt tokia jau žmogaus prigimtis, kad dažniausiai atsitinka priešingai. Kai keliolika postų užima keli žmonės sistema tampa itin pažeidžiama. To pasekoje kelių žmonių susitarimai įtakoja visos Lietuvos medicinos sistemos vystymąsi.

Tūlas paklaustų: kokiu būdu? O gi labai paprastai.

Visu pirma visuomeninė organizacija, kuriai vadovauja “žinomas mokslininkas” (dažniausiai jis nėra paskelbęs nė vieno straipsnio tarptautinėje plotmėje pripažintame žurnale) sukuria projektą, kuris pateikiamas Tarybai.

Tas pats žmogus sėdi Lietuvos Sveikatos Taryboje, kur jis pateikia  projektą. Po kelių dienų  tas projektas jau svarstomas SAM, kuris tas pats žmogus jį pateikia ministrui jau ne savo, o Tarybos vardu, o vėliau jis važiuoja į savo ligoninės vadovaujamą kabinetą, ir gauna iš ministerijos įsakymą,  kad tą projektą vykdys jo vadovaujama ligoninė. Fenomenas, kurį būtų galima pavadinti “pasidaryk pats”.

Šie žmonės yra ne tik Lietuvos didžiųjų ligoninių ar universitetų vadovai, bet ir ligoninių padalinių, profesinių organizacijų vadovai.

Jie taip pat atstovauja ne tik savo ligonines SAM, bet ištisas profesines organizacijas. Tam kad vyktu reforma, SA miniterijai turi būti išsakomi kritiniai požiūriai?

Ar gali toks žmogus išsakyti kritinį požiūrį, kai jo viena ranka pastoviai ištiesta ir prašanti pinigų jų vadovaujamai ligoninei?

Šie žmonės praradę bet kokį norą ką nors keisti visoje sistemoje, nes jų vieninteliu rūpesčiu yra tapęs lobizmas, paprastai tariant, kuo daugiau pramušti pinigų „jų ligoninei”.

Nuo to kenčia ne tik jų vadovaujamos organizacijos, kuriose daugybę metų slopinami bet kokie struktūriniai pokyčiai, bet ir to pasekoje ir visa Lietuvos medicina.

Besivaikydami ministerijos skiriamų pinigų, jie dažnai nukrypsta į juokingus kraštutinumus, kurdami ivairias popierines koncepcijas.

Kaip pavyzdį būtų galima pateikti  projektą „Lietuvos gyventojų sergamumo bei mirštamumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų mažinino strategiją”, kuris buvo patvirtintas 2003 metais.

Šio projekto savo akyse iki šiol nėra net mačiusi didžioji dalis Lietuvos kardiologų (su šiuo dokumentu g alima susipažinti interneto svetainėje).

PrintFriendly

·

Šiandien skelbiame ketvirtąją  2007 metais “Lietuvos žiniose” pasirodžiusio  straipsnio “Nacionaliniai medicinos fenomenai” dalį.

***

Praėjo 16 metų nuo nepriklausomybės ir norom nenorom kyla natūralus klausimas, kuo pasikeitė gydytojo darbo sąlygos nuo sovietinių laikų?

Jeigu ir pasikeitė, tai vargu ar į gerą pusę.

Iki šiol gydytojai dirba pagal sovietu išrastus “etatus”, iki šiol gydytojai tvarko ligonių eiles, iki šiol gydytojai “koduoja” ligos istorijas, – iki šiol jie atlieka daugybę tokių pareigų, kurias daugumoje Europos Sąjungos valstybių atlieka sekretorės, ligos istorijas koduoja tam paruošti žmonės, vadinami koduotojais, ligoniui lovos ieško ne gydytojas, o lovų vadybininkas, o į telefonų skambučius postuose atsakinėja ne slaugytojos, o skyriaus klerkas.

Sovietų laikais gydytojai visus vaistus surašydavo į vieną receptą, o Nepriklausomoje Lietuvoje gydytojai vieną vaistą rašo į vieną receptą, kur reikia nurodyti paciento asmens kodą, adresą, ligos kodą ir kodą,  pagal kurį vaistas yra kompensuojamas (tai jau darosi panašu į socialinio eksperto darbą).

Nejaugi viso to negalima surašyti į vieną receptą?

Arba kaip Jungtinėje Karalystėje, kai išrašas iš ligoninės prilygsta receptui, tuo sumažindamas gydytojo darbo apimtį.

Taip ir norisi paklausti, ar tam reikėjo 10 metų dieną naktį mokintis? O ką veikia farmacininkai?

Nejaugi jie penkis metus mokinosi vien tam, kad stovėdami prie langelio vaistinėje, pažiūrėtų į receptą, vėliau perskaitytų gydytojo instrukcijas ir tiesiog jas persakytų pacientui?

Visose Vakarų ligoninėse farmacininkai yra integruota ligoninės darbo dalis, jie rūpinasi, kad vaistas, kurį paskiria gydytojas, būtų skyriuje, reikalui esant peržiūri dozes ir tt.

PrintFriendly

·

Šiandien skelbiame trečiąją 2007 metais “Lietuvos žiniose” pasirodžiusio  straipsnio “Nacionaliniai medicinos fenomenai” dalį.

****

Penktoji koja – arba kam trukdo rezidentai

Specialisto paruošimas yra medicinos ateities ir reformos pagrindas. Vien padidintu finansavimu ar aparatūros gausa neišspręsime opiausių mūsų medicinos problemų.

Jeigu tinkamai paruošime gerus specialistus, jie taps ne tik pačios reformos garantu, bet ir esminiu reformos varikliu.

Visame pasaulyje rezidentai yra viena svarbiausių ligoninių kasdieninio funkcionavimo dalių.

Yra susisklosčiusi aiški hierarchinė struktūra, tai yra labai aišku kas atsakingas už ką. Jaunesniesiems rezidentams  vadovauja vyresnieji (specialybės rezidentai), o vyresniajam rezidentui vadovauja gydytojas specialistas.

Pirmasis pacientą apžiūri jaunesnysis rezidentas, gydymo planą aptaria su specialybės rezidentu. Gydytojas specialistas savo pacientus apžiūri 2-3 kartus per savaitę.

Jeigu yra sudėtingas ar sunkus pacientas, tokiu atveju jį nedelsiant gali įvertinti ir specialistas. Tokiu būdu susiklosčiusi hierarchinė sistema padeda kiekvienai „grandžiai priiminėti” sprendimus, ir tai skatina rezidentų profesinį augimą ir tobulėjimą.

Lietuvoje universiteto ligoninėse šį darbą atlieka specialistai. Dėl to Lietuvos universiteto ligoninėse ir dirba tiek daug specialistų – didesnioji jų dalis tiesiog atlieka jaunesniųjų ir vyreniųjų rezidentų darbus.

Jie ir nenori kitaip. Jie nenori, kad pirmas prie paciento prieitų rezidentas, o po to dar ir vyresnysis rezidentas. Paprasčiausiai pacientui taps neaišku, kas yra jo svarbiausias gydytojas ir su kuo reikės atsiskaityti. Ir tai yra natūralu ir žmogiška, ir tol kol nebus  tinkamas, pagarbaus ir oraus finansavimo tikėtis esminių pokyčių bus sunku.

Lietuviams būdingas didelis kantrumas. Ir stebėtina, kad tik po 17 rezidentūros gyvavimo metų šis „pūlinys” pratrūko. Man pačiam teko būti pačios pirmos kartos rezidentu, ir dėl to itin gerai suvokiu rezidentų išreikštus rūpesčius.

Jaunesniojo rezidento atlyginimas turėtų būti  70 %, o specialybės rezidento 85 % specialisto atlyginimo. Tai ko jie reikalauja turėtų būti įgyvendinta nedelsiant – čia nereikia jokių diskusijų. Diskutuoti reiktų apie kitką.

Pagrindinis klausimas į kurį turėtų atsakyti universitetai ir Sveikatos apsaugos ministerija – ar iš tikro Lietuvos didžiosios universiteto ligoninės tinkamai atliko ar atlieka savo vaidmenį? Kodėl jos rezidentų klausimų nekėlė iki šiol? Kodėl reikėjo laukti, kol patys rezidentai pradės to reikalauti? Argi ne universiteto ligoninės ir neturėtų atlikti globėjo vaidmens?

Kitas esminis klausimas, kurį savikritiškai turėtų atsakyti universitetinės ligoninės.  Ar tinkamas rezidentų paruošimas?

Mano požiūriu jaunesniųjų rezidentų profesinis pasiruošimas gerokai atsilieka nuo Jungtinės Karalystės ar Australijos, o kardiologijos specialybės rezidentai Jungtinėje Karalystėje visa galva yra pranašesni už 85 % Lietuvos kardiologijos specialistų.

Dėl paprastų priežasčių: rezidentūros reikalavimai yra maži, norinčių sau užsiauginti „konkurentų” nėra, o kadangi rezidentai neturi konkrečios darbo vietos ligoninėje, savarankiškai kažką išmokti ir tobulėti yra įmanoma, bet labai sunku. Kaltų ir atsakingų kaip visada nėra.

JAV, Jungtinėje Karalystėje yra nepriklausomi rezidentų vertinimo komitetai, kurie kuria reikalavimus rezidentams, o vėliau vertina kiekvieno rezidento pažangą pagal tuos reikalavimus. Lietuvoje reikalavimus kuria pačios universiteto ligoninės, jos pačios kontroliuoja ir pačios įvertina. Ar gali tai būti objektyvu?

Kad visai tai įvyktų reikalinga rimta struktūrinė reforma, o ne kosmetiniai pokyčiai. Visa tai yra aukštesnių institucijų iniciatyvos ir noro daryti pokyčius klausimas.

PrintFriendly

· ·

Nov/10

22

“Akademinės fikcijos” apraiškos

2007 metais 11 dieną dienraštis “Lietuvos žinios” paskelbė mano straipsnį “Nacionaliniai medicinos fenomenai”. Vakar skelbėme pirmąją šio straipsnio dalį “Dvigubas standartas – gyvenimo ir išgyvenimo dalis”. Šiandien – antroji “Nacionalinių medicinos fenomenų” dalis.

****

“Akademinės fikcijos” apraiškos

Kyla naturalus klausimas:  o ką turėtų daryti žmonės, kurie turi daug pajamų ir nėra nusiteikę stoviniuoti ilgose eilėse pas gydytojus ar laukti planinėje eilėje planinės procedūros?

Šiuo atveju būtų du keliai. Pirmas, privati medicina. Tačiau Lietuvoje privačios medicinos paslaugos nėra dar gerai išvystytos ir negali suteikti visų paslaugų, ypač sudėtingų technologijų srityje.

Antras. Jungtinėje Karalystėje šis klausimas sprendžiamas paprastai. Privatiems pacientams gydytojo konsultacijos, įvairūs tyrimai, procedūros gali būti atliekamos nevalstybinio darbo laiku.

Tuo atveju pacientas arba jam atstovaujanti draudimo bendrovė atsiskaito su ligoninė, gydytoju ir visu personalu, kuris suteikė paslaugas pacientui. Šis metodas būtų ypač tinkamas Lietuvai.

Gydytojai jaustųsi oriai uždirbantys pinigus, mažėtų egzistuojanti įtampa tarp gydytojų ir slaugytojų, o ligoninės taip pat gautų nemažai papildomų pajamų. Tai yra nemažos pajamos ligoninei. Ir kas svarbiausia, tai yra civilizuotas būdas gydytojui, slaugytojoms ir kitam personalui užsidirbti papildomų pinigų.

Medicinos visuomenei taipogi atėjo laikas suvokti, kad papildomi mokėjimai nėra išeitis iš situacijos. Iš vienos pusės, jie pagerina tam tikro gydytojo finansinę situaciją.

Iš kitos pusės, jie užmuša bet kokį norą kažką keisti ir daryti. Dažnas širdyje pagalvoja: o kam man kažką keisti ir daryti, aš vis tiek gerai gyvenu.

Tokioje situacijoje dažniausiai atsiranda geri specialistai, skyriaus vedėjai, tai yra žmonės, kurie turi didžiausią įtaką ir galėtų būti reformų priešakyje.

Tačiau, kaip nebūtų paradoksalu, dėl aukščiau nurodytų priežasčių dažniausiai būtent jie ir yra tie žmonės, kurie mažiausiai suinterensuoti bet kokiomis reformomis.

Dažnai jie tampa bet kokių pokyčių ar reformų stabdžiu. O labiausiai suinteresuoti ir labiausiai to nori, kurie mažiausiai gali (rezidentai, jaunesni gydytojai, slaugytojos).

Susiklosto paradoksali situacija, kai reformos norėjimas atvirkščiai proporcingas užimamam postui.

Tas fenomenas yra persunkęs ne tik medicinos, bet ir visa kitą akademinę visuomenę – fenomenas Leonido Donskio įvardintas “akademine fikcija”.

PrintFriendly

·

2007 metais balandžio 11 d. dienraštis “Lietuvos žinios” paskelbė mano straipsnį “Nacionaliniai medicinos fenomenai”. Gerokai nustebau, kai šis straipsnis buvo paskelbtas pačiame pirmajame puslapyje, ir tapo tos dienos “Lietuvos žinių” vedamuoju straipsniu.

Tai tiesiog atspindi, kokia uždara, nenorinti bendrauti ir apsistačiusi nepramušamomis sienomis buvo Lietuvos sveikatos apsauga. Tokia ji tokia išlieka ir šiandien, tačiau sekant dabartinę spaudą, susidaro įspūdis, kad ši tvirtai suręsta mūro siena kasdieną darosi vis silpnesnė ir silpnesnė.

Perskaičiau šį straipsnį dar sykį ir pagalvojau, kad nemažai temų yra aktualios ir dabar. Turbūt, kad šiandien ir pats ne visai sutikčiau  su visomis savo mintimis, išsakytomis 2007 metais. Per tai suvoki, kad laikas nesulaikomai eina į priekį. Keičiasi aplinka, situacija, suvokimas, keitiesi ir pats …

Pabandykime pažvelgti į 2007 metus ir drauge pagalvoti, kiek nuėjome … ir ar toli nuėjome. Šiandien – pirmoji šio straipsnio dalis.

****

Dvigubas standartas – gyvenimo ir išgyvenimo dalis

Nuo sovietinių laikų, kai dvigubas standartas buvo gyvenimo ir išgyvenimo dalis, mes įpratome, kad, kai kalbame viešai, meluoti galime neraudonuodami, na o šeimoje melas yra neprimtinas.

Šis fenomenas yra giliai įsišaknijęs gydytojų finansinėje plotmėje. Visi gerai žino ir suvokia, kad papildomi mokėjimai (liaudyje vadinami kyšiais ) egzistuoja. Kai ministras tai neigia, tokia jo pozicija primena laikus, kai buvo teigiama kad už Berlyno sienos į Rytus bedarbystė neegzistuoja, o invalidų gatvėse nėra dėl to, kad visi yra sveiki.

Dažniausiai jie sudaro didžiąją pajamų dalį, ypač tų gydytojų, kurie dirba stacionaruose.

Reikia atsisakyti primityvaus požiūrio į papildomus mokėjimus. Šios problemos draudimais, moralizavimais ar kitais paprastais metodais neišspręsi. Jie egzistuoja, nes rinkos ekonomikos neužtvenksi.

Tą jau bandė padaryti komunistai, bandydami kovoti su spekuliantais ir aktyviai kurdami planinę ekonomiką. Papildomi mokėjimai egzistuoja, nes visuomenė aiškiai suvokia, kad valstybės mokamas atlyginimas gydytojui yra juokingai mažas.

Gydytojų paslaugų vertė yra gerokai didesnė, nei moka valstybė. Tą suvokia pacientas, tą žino ir gydytojas. Jei nebūtų buvę papildomų mokejimų, šiandien Lietuvoje gydytojų būtų dar gerokai mažiau nei yra.

Papildomi mokėjimai sukuria terpę nevienodam gydytojų požiūriui į pacientą. Kodėl tas, kuris sugeba atsiskaityti, pas gydytoją gali patekti anksčiau, gauti geresnę pagalbą?  Be abejonės, tai yra neteisinga.

Tad kaip šią problemą spręsti? Visų pirma valstybė turi aiškiai įvardinti tinkamą paslaugos kainą. Pasakyti, kad medicina yra brangus dalykas ir suteikti paslaugai atatinkamą vertę. Tai turi pasireikšti finansavimu medicinai ir reikšmingu gydytojų algos pakėlimu.

Panašu į tai, kad gydytojų profsąjungos pastangos pakelti algas baigsis tuo, kad gydytojų algos Lietuvoje pakils tik vos daugiau, nei kilo vidutinė alga Lietuvoje. O jei dar įvertinsime infliaciją, turbūt, kad gausis taip, kaip “norėjome kaip geriau, o išėjo kaip visada”. Taigi gydytojai iš esmės toje pačioje situacijoje, kurioje buvo prieš 3-4 metus. Daugelyje pasaulio šalių bazinė gydytojo alga yra 4 – 5 kartus didesnė nei visuomenės vidurkis.

Taigi vertinant pagal šiandieninius standartus bazinė gydytojo alga šiandien turėtų būti apie 6-8 tūkstančius litų.

Kai visuomenė žinos, kad gydytojai gerai uždirba, mažai kam kils noras duoti papildomus atlygius, o daugumai gydytojų nekils ranka priiminėti papildomus atlygius, kai jie žinos, jog jie uždirba gerai.

Jungtinėje Karalystėje pasirašant kontraktą su ligonine, taipogi pasirašomas ir etikos kodeksas, kuriame draudžiama priiminėti bet kokias dovanas ir atlygius.

PrintFriendly

· · ·

Theme Design by devolux.nh2.me