Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | L. Sidrys

Jan/11

13

Žmogus, pravėręs duris ir grąžinęs regėjimą

Pastaraisiais dešimtmečiais, išsivadavusi iš primestų komunizmo pančių,  Lietuva stengiasi įgyvendinti tai, apie ką ilgus metus svajojo anapus geležinės uždangos.  Žodžiai laisvė ir nepriklausomybė  prieš dvidešimt metų buvo tokie masinantys ir stiprūs, kad pajėgė išsilieti plačia Sąjūdžio upe į nepriklausomybės vandenyną. Tačiau, kaip  ilgą laiką kalėjusiam nekaltai nuteistam žmogui nėra lengva prisitaikyti prie naujo, per kalėjime praleistą laiką  pasikeitusio gyvenimo, taip ir Lietuva visose gyvenimo srityse  tebebando išsilaisvinti  iš vergovėje išmoktų, įgytų ir išlikimą užtikrinančių taisyklių.

Tam, kad galėtume eiti į priekį,  svarbu suvokti, kas mums atsitiko per tuos 50 prievartos ir priespaudos metų. Tik suvokę, kur esame, galėsime tiksliai nusistatyti savo  būsenas, diagnozes ir ligas. Ir tik  esamos situacijos suvokimas   mums pateiks aiškius receptus, ką daryti toliau.

Jokie amerikietiški,  europietiški (britiški ar vokiški bei kitokie), rusiški  visuomenės raidos  modeliai patys savaime nepadės Lietuvai išspręsti jos problemų.  Kiekvienai valstybei būdingas  savitas vystymosi kelias bei specifinės problemos, todėl jų sprendimo būdai ir metodai, puikiai tinkantys vienoje šalyje,  gali būti nenaudingi ar net kenksmingi kitai.   Aklas bet kurios, net pačios pažangiausios, visuomenės raidos modelių taikymas negali tapti panacėja lietuviškajam keliui.

Totalitarinėje visuomenėje egzistuoja “neklystanti” ideologija, kuriai tarnauja visi. Visų pirma, partija, kurios nariai tą ideologiją priėmė (bent jau formaliai), paskui partijos centrinis organas (centro komitetas), kuris  ideologiją vysto ir pritaiko egzistuojančiom sąlygom bei laikmečiui. Toliau  paprastų žmonių masė, kuri turi klusniai vykdyti ideologijos  postulatus ir partijos centrinio organo priesakus.

Na ir, aišku, “įžvalgi akis” – KGB bei “stukačių” kolektyvas. Tai turbūt buvo vienintelė struktūra, kuri kažką darė. KGB, taikomų  veiklos metodų  bei atliekamos analizės dėka,   turbūt buvo  objektyviausiai, sąmoningiausiai bei kritiškai veikianti struktūra socialine, visuomenine ir netgi moksline prasme. Ten dirbę žmonės  aiškiai suvokė  faktą :  tik objektyviai įvertinę situaciją, jie žinos, kaip ją būtų galima mėginti pakreipti sau naudinga linkme. Toks apibūdinimas tiktų tik buvusiam KGB smegenų centrui – keliems žmonėms. Visi kiti tebuvo  instrumentai jų planuojamiems tikslams siekti.

Atlikus analizę sprendimų teisė būdavo perduodama kitiems pagal gerai įvaldytus  manipuliavimo žmonėmis kaip marionetėmis principus. Anot Nerijos Putinaitės, sovietinėje sistemoje valia priimti sprendimus buvo suteikta dviem mistifikuotom figūrom: Leninui ir Stalinui. Jie buvo sukūrę viziją, rodė mums kelią ir jie žinojo, ko mums reikia. Eiliniam žmogui, kaip egzistencinei būtybei nereikėjo ieškoti gyvenimo prasmės. Okupacijos laikais tas funkcijas perėmė komunistų partijos centro komitetas.

Paklausite, o ką tai turi bendro su dabartine Lietuvos medicina- juk visa tai istorija. Apie ją neverta kalbėti. Užmirškime ir ženkime į priekį. Tačiau kaip tai galima užmiršti?

Penkiasdešimt metų netiesos, prievartos ir melo. Nejaugi mes kažkur skubame? Juk sakoma, kad melas atjoja raitomis, o teisybė ateina pėsčia. Nejaugi mes norime be atvangos joti toliau?

Neskubėkime. Sustokime.  Giliau pažvelgime į savo medicinos praeitį, objektyviai, kritiškai ir iš šių dienų pozicijų įvertinkime ją: įvykius, faktus,  sėkmes ir nesėkmes.

Tik tada galėsime rasti lietuviškąją sėkmės formulę. Ir tik tada galėsime sukurti tai, apie ką visai neseniai prof . V. Grabauskas sakė : “kurkime  sistemą, kaip savą jaunimą savoje šalyje išlaikyti.”

Sukūrus tokią sistemą   jaunimas  nebenorės išvažiuoti iš šalies. Į šalį   veršis   ne tik savas, bet ir kitų šalių jaunimas. Emigracijos klausimas taps neaktualus savaime. Galvokime, ko nori jaunimas, kokie jo poreikiai, lūkesčiai, troškimai ir slaptos svajonės.

Tačiau nuo ko pradėti? Nuo utopinių idėjų? Fantastinių sumanymų? Nuo deklaracijų? Šūkių? Nuo dabartinės situacijos analizės? Gal ir nebloga mintis, tačiau ta situacija visiems labai gerai žinoma ir, vargu, ar rasime siūlo galą, kurį patraukus pradės rutuliotis mintis.

Tad kur tas siūlo galas? Ir ne bet koks siūlo galas,  bet su lietuvišku atspalviu. Lietuvišku unikalumu ir lietuviškomis tradicijomis, lietuviškais išgyvenimais ir lietuvišku supratimu.

Tą lietuviškąjį atspalvį, tą lietuvišką unikalumą, savitumą ir lietuviškąją prasmę galime užčiuopti tik viename šaltinyje – lietuviškoje Lietuvos medicinos istorijoje. Tad kur yra tas istorijos taškas, ta istorijos kryžkelė, tas posūkis, už kurio mes galime drąsiai pasakyti: čia prasideda naujausių laikų Lietuvos medicinos istorija.

Ar tai dr. J. Franko, austrų profesoriaus, pirmojo Europoje įsteigusio medicinos draugiją  ir padėjusio  šiuolaikinių ligoninių pagrindus, laikotarpis? O gal tai tarpukario Lietuvos, tokios  gražios  Vytauto Sirijos Giros knygose, laikotarpis?

Sunku pasakyti, gal tai galėtų būti karštos ir nesibaigiančios diskusijos dalis ….

2009 metais, sausio mėnesį, lankydamasis Lietuvoje,  įvairioms sveikatos apsaugos institucijoms teikdamas  pasiūlymus pradėti Sveikatos apsaugos sistemos reformą ir siūlydamas konkrečius planus, išdėstytus interneto svetainėje www.rezidenturaklaipedoje.com, susipažinau su lietuvių grįžimo į Tėvynę informacinio centro direktoriumi Žilvinu Beliausku. Žilvinas dalyvavo kiekviename mano susitikime, padėjo susigaudyti klaidžiuose ministerijų ir kitų valstybinių institucijų labirintuose.

Dažnai atsimindavau mūsų pokalbius Vilniaus gatvelėse bei senamiesčio kavinėse. Ir mintyse aš vėl tarsi su juo  kalbuosi, diskutuoju,  kol staiga vieną dieną atsimenu  neilgą mūsų pokalbio ištrauką. Žilvinas manęs paklausė: „Ar tu pažįsti dr. Liną Sidrį“. „Ne“ – atsakiau.

Tada Žilvinas man papasakojo, kad dr. Linas Sidrys, lietuvių kilmės gydytojas iš Čikagos, prasidėjus nepriklausomybei daugybę sykių viešėjo Lietuvoje, teikė begalę pasiūlymų tuometinės valdžios atstovams, lėktuvais vežė labdarą, nukreipė daugybės labdaringų organizacijų finansinius srautus į Lietuvą.

Ir tik tada iš atminties archyvų iškyla televizijos reportažas apie lietuvį iš Čikagos, labdaringai operuojantį  Lietuvoje. Ir ne tik. Atgyja televizijos pasakojimai apie žmogų, kuris gimė ir gyveno JAV, tačiau laisvai mokėjo amerikietiškai britiškam mentalitetui sunkiai įkandamą lietuvių kalbą, lietuviškumą perdavė savo vaikams, kurie užauginti ir išauklėti  pagal lietuviškas tradicijas.

Išlydėdamas Žilvinas padovanoja nedidelę knygelę, išleistą 1997 metais. Knygelė vadinasi „Ar laukti stebuklo?“. Pasirodo, kad dr. Sidrys ne tik važiavo į Lietuvą, ne tik vežė labdarą ir labdaringai operavo, bet ir  dėjo milžiniškas pastangas, kad pasikeistų Lietuva, kurias drąsiai būtų galima pavadinti prometėjiškomis. Kiekvieną iš tų pastangų tarsi mažą šedevriuką jis aprašė ir atspausdino  „Lietuvos ryto“ dienraštyje arba „Draugo“ leidiniuose. Šių straipsniukų visuma ir sudaro minėtą knygelę.

Tai kvapą gniaužianti knyga - pirmasis tiesos pliūpsnis po daugybės netiesos, melo ir apgavysčių metų. Knygelėje puikiai atskleidžiami  sovietinio mentaliteto ypatumai ir aprašoma nacionalinės medicinos specifika. Lino Sidrio kryžiaus žygis vyko 1993-1996 metais. Tik godžiai perskaitęs šią knygą, susimąsčiau :praėjo net  penkiolika metų, o  kas pasikeitė?

Tada vėl einu pasimelsti prie šių dienų altoriaus – interneto- ir pabandyti artimiau susipažinti su šiuo nepaprastai įdomiu žmogumi. Internete rašoma, kad  Linas Sidrys yra nuostabus aštuonių vaikų tėvas, aktyvus katalikų bendruomenės narys.

Akys užkliūna už dar vienos 1979 metų Lino Sidrio publikacijos anglų kalba žurnale „Lituanus‘, išeivijos lietuvių menų ir mokslų leidinyje. Publikacijos pavadinimas „Medicinos mokslai Lietuvoje“.

Lino Sidrio noras pažinti savo šaknis  ir susipažinti su tėvų šalimi, kurios kalbą jis yra tobulai mokėjo, buvo toks didelis, kad Linas, nepaisydamas dabar jau nesuvokiamos ir neįsivaizduojamos geležinės užtvaros,  sugebėjo  įveikti visus barjerus  ir tapti pirmuoju iš Vakarų į SSSR stažuotei atvykusiu  studentu.

Tai buvo 1977 metais. Kartu pasigėrėkime šio straipsnio perliukais.

„ Į Lietuvą atvykau vasario 17 dieną, praėjus vienai dienai po Lietuvos Nepriklausomybės dienos šventės. Kadangi laiškai prasilenkė, aerouoste manęs niekas nepasitiko. Nebuvo jokių oficialių atstovų, nebuvo įprastinio tuzino giminių su gėlėmis ir dovanomis rankose. Nepaisant to, aš jaučiausi parvykęs namo, nors ir  incognito. Niekas terminale netikėjo, kad esu iš Amerikos.“

„Buvau šiek tiek nustebęs, kad man  suteikta 110 rublių stipendija. Tai buvo daugiau nei uždirba pradedantis  gydytojas. Mano giminės nuolat stebėjosi, kad „kapitalistas turtingesnis  net  socialistinėje sistemoje.“

„Pagal pasiūlytą planą aš turėjau praleisti vieną mėnesį vidaus ligų departamente, mėnesį kardiochirurgijos, likusį laiką – skubios chirurgijos skyriuje Antakalnio ligoninėje.“

„Antakalnio ligoninės korpusai išsidėstę ant  pušimis apaugusių Antakalnio kalvų. Pilka pastatų spalva byloja apie senyvą ligoninės amžių. Beje, tokia išvaizda  būdinga visai sovietinei architektūrai.“

„Tačiau, kai tik įeini vidun, atmosfera pasikeičia akimirksniu- pasijunti taip,  lyg būtum patekęs į visai kitą pasaulį … Ligoninės gydytojai buvo tokie dėmesingi ir draugiški, kad kartais tai net slėgė. Net atvykęs konsultuoti profesorius nebūtų jautęs daugiau pagarbos, nei po daugybės metų atsiradęs turtingas giminaitis nebūtų apgaubtas didesniu rūpesčiu.“

„Klinikų komplekse kiekvienoje palatoje gulėjo po aštuonis pacientus. Tarp pacientų nebuvo jokių pertvarėlių…“

„…  supratau, kad „Profesoriaus“ titulas Sovietų Sąjungoje turėjo daug didesnį svorį ir prestižą nei Amerikoje.“

„ … tradiciniai akademiniai disputai buvo labai stiprūs …“

„ savo trečiąjį mėnesį praleidau skubios chirurgijos skyriuje, kur  dalyvaudavau operacijose-asistavau begalei tulžies pūslės, žarnų, skrandžio, kasos operacijų…“

„Tokios svečio privilegijos buvo ypač didelis kontrastas lyginant su Amerikos medicinos studentų, kurie dirbdavo su pacientais ir popieriais dieną bei naktį, tačiau beveik niekada nedalyvaudavo operacijose. Vilniaus studentai buvo pasibaisėję, kad Jungtinėse Valstijose turėtų atlikinėti įvairius „juodus“ darbus. Jie vadino  tai  kapitalistiniu  medicinos personalo išnaudojimu.“

„Antra vertus, aš irgi buvau apstulbęs, kad studentai išeina iš ligoninės trečią valandą dienos. Studentai čia neturi tos tiesioginės atsakomybės už pacientus, kurią  turi jų bendraamžiai Jungtinėse Valstijose.“

„Sovietų Sąjungoje medicinos mokslus studentai pradeda nuo aštuoniolikos metų. Mokslai labai akcentuoja mechaninį teorinių žinių įsisavinimą ir formalų atsakinėjimą.“

„Praktinė ir teorinė Sovietų sveikatos apsaugos sistema yra neįprastas archaiškos ir naujos sistemos mišinys.“

Tai buvo 1977 metais, kai brežnevinio režimo apologetai galvojo, kad jiems jau pavyko užgniaužti laisvės ištroškusios nacijos gyvybingumą. Būtent tais metais į Lietuvą (ir į visą SSSR) atvyko paprastas lietuvių kilmės būsimasis gydytojas, kuris į visą esamą situaciją žvelgė  nekaltomis it vaiko akimis.

Šis Lino Sidrio vizitas buvo jo  sudedamoji akių ligų mokslų dalis. Baigęs studijas  Linas Sidrys tapo oftalmologu –  gydytoju, kuris žmonėms grąžina regėjimą. Per savo gyvemimą jis atliko tūkstančius sudėtingiausių operacijų.

Tačiau turbūt jis ir pats nežino, kad pačią sudėtingiausią operaciją  atliko 1977 metais. Ši operacija truko keturis mėnesius. Tos operacijos metu Linas Sidrys ne tik pravėrė mums siaurą durų plyšelį į Vakarus, bet ir visai medicinos bendruomenei grąžino regėjimą.

Atlikęs šią operaciją Linas Sidrys operacijos protokole padarė įrašą apie paciento būklės prognozę, kuri susideda iš trijų dalių:

„ Vilniuje didesnę laiko dalį oras  apsiniaukęs ir drėgnas, tačiau saulėtos dienos čia  neprilygstamos. Gaiva ore tvyro nuolat, net ir pačioje žaliausio Europos miesto širdyje. Mano paskutinė diena Vilniuje  buvo  nuostabiai šilta ir pavasariška.  Pačiame miesto centre staiga iš krūmų iššoko briedis ir kurį laiko risnojo šalia mūsų automobilio – nepakartojamas reginys !”

“Gyvendamas Vilniuje, aš džiaugiausi tuo, ko amerikiečiai dažnai ieško priemiesčiuose, bet retai randa – civilizuotą miesto aplinką su natūralia,  švaria gamta.“

„Išvykau manydamas, kad įgyvendinus tam tikrus svarbius pokyčius, Vilnius būtų tinkama vieta  medicinos praktikai steigti.“

****

Šį straipsnį skiriu sausio 13-ajai

****

PrintFriendly

Oct/10

26

Piramidinio mąstymo per trumpą laiką nepakeisi?

Prieš kelis mėnesius simaitis.lt skelbė  Genovaitės Privedienės parengtą interviu “Kaip išardyti klaipėdietišką Bermudų trikampį” (“Vakarų ekspresas”, 2009 m. rugsėjo  1 d.).

Ką daryti toliau, kad visuomenės ir mokesčių mokėtojų pinigai neprasmegtų šiame Bermudų trikampyje?

Keisti mąstymą? Kurti naujas struktūras? Ardyti trikampį?

Apie tai Facebook’e diskutavom su Dr. Algimantu Šimkaičiu, Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytoju. Algimanto specialybė – intervencinis radiologas.

Algimantas Šimkaitis Gal neardant suteikti kitą dimensiją? Trikampis pataptų piramide. Liktų tik “nereikšmingas” Faraono klausimėlis.

Audrius ŠimaitisAudrius Šimaitis Gera mintis, Algimantai. Pritariu. Tik svarbu užtikrinti, kad toje piramidėje neliktų piramidinio mąstymo. Kaip tą būtų galima padaryti?

Algimantas Šimkaitis Piramidinio mąstymo per trumpą laiką nepakeisti. Šiuo momentu svarbu nesubyrėti, priimti iššūkius, vis pasidairant į šviesą tunelio gale, tikintis kitokios ateities savo vaikams. Fataliai mąstant – visi biosantykiai žemėje – (maisto) piramidė. Mes galime tą piramidę surafinuoti, žiūrėti į ją intelektualiai ir mandagiai, bet esmė išliks ta pati – apačios maitins viršūnes. Kiekvieno problema – rasti tą aukštį, kuriame nesvaigs galva ir galės išlikti nesuvalgytas.

Mūsų piramidė turi būti tvirta, gerai subalansuota, gyvybinga, išdidžiai stovinti šalia kitų. Jei ne – tada tampame didžiųjų piramidžių pamatų plytomis, arba išvis subyram į pakelės dulkes. Nepiramidinis mąstymas – prabanga, kurią leistų sau vidutiniai piramidės sluoksniai – išsilavinę profesionalai, intelektualai – vienodu atstumu stebintys (kontroliuojantys?) tiek nedideles viršūnėles, tiek fundamentus. >> visos šios mintys – šiek tiek provokacija, noras dar kartą neįpareigojančiai pamąstyti.

Audrius ŠimaitisAudrius Šimaitis Tik vienas kitą ‘provokuojant’ ir galima diskusija. O diskusija yra būtina tam, kad bediskutuojant patys suieškotume tam momentui tinkamiausią sprendimą. Kol neįvyksta diskusija, mes kiekvienas turime savo asmeninius pamąstymus, įdirbį, kurie, kad ir kiek yra įdomūs, nebūtinai gali reikšti sprendimą. Tinkamoje diskusijoje rastas sprendimas pasižymi dar ir kitu dalyku – jis dažniausiai būna kažkas naujo ir šiek tiek netikėto visoms diskutuojančioms pusėms, todėl nė viena iš jų negali pasakyti – tai mano sprendimas. Tuomet visų pusių parama naujam sprendimui yra tvirtesnė.
Dėl piramidinės struktūros – taip tai yra neišvengiama. Ir tai yra neišgyvendinama – nes tai yra evoliucijos pasekmė. Tačiau intelektuali piramidė turi būti tarp struktūrų. Tokiu atveju – taip, apatinės struktūros sudaro organinį pagrindą aukštesnėms struktūroms. Problema Lietuvoje yra kita. Kad žmonės dirbantys aukštesnėse struktūrose pradeda galvoti, kad jie yra ‘aukštesni’ už tuos, kurie dirba žemiau esančiose struktūrose. Tą aš ir vadinu piramidiniu mąstymu. Tai yra rytietiško mentaliteto dalis, kai manoma, kad viršininkui žemiau esantys tarnauja. Vakarietiško mantaliteto siekiamybė yra tokia, kad viršininkas tarnauja savo pavaldiniams – jo rolė yra užtikrinti sklandų ir kokybišką žemesnės grandies darbą. Uždavinys, kurį aš matau Lietuvoje medicinos atveju – sukurti tokias struktūras ir taip paskirstyti vadovaujančiųjų roles, kad vietos rytietiško tipo psichologijai reikštis būtų kuo mažiau.

Algimantas Šimkaitis Puiki diskusija. Ir jau ne apie klaipėdietišką bermudą, o apie vakarietišką piramidę ant Baltijos kranto.

Audrius ŠimaitisAudrius Šimaitis Šia tema yra įdomiai rašęs dr. Linas Sidrys*.  Jo straipsnį** apie tai galima rasti  www.simaitis.lt

—-

* Knygoje “Ar laukti stebuklo?”

** Straipsnis “Lietuvoje vyksta grumtynės tarp rytų ir vakarų”

—-

Nuotraukos autorė Eglė Petkutė

PrintFriendly

· · · ·

Sovietų Sąjungoje žmonės, išdrįsę kritikuoti valdžios pa­reigūnus, būdavo sušaudomi arba tremiami į Sibirą. Vaka­ruose geri kritikai yra kviečiami į vakarienę, kur jiems įtei­kiamas čekis nemažai pinigų sumai. Vakarų verslo pasau­lyje gerų kritikų yra ieškoma. Juos vadina konsultantais. Komunistiniame pasaulyje opozicinės partijos užsidaro sa­vo tvirtovėje, ir tik tankų šūviai gali juos iš ten iškrapštyti. Demokratiniame pasaulyje vadovai su opozicija ieško kom­promisų, nes pažanga įmanoma tik suradus bendrus kelius.

Lietuva dabar kuria demokratiją ir mokosi jos principų. „Praėjusi daugybę sukrėtimų, Lietuva tampa valstybe – sim­boliu, kuris ragina derybų keliu ieškoti išeities iš visus žemy­nus draskančių konfliktų”, – kalbėjo popiežius Jonas Paulius II Vilniuje. Siūlau, kad buvę Lietuvos komunistai ir lietuvių išeivija dirbtų kartu. Įvykdykime bendrą projektą. Siekime kartu gelbėti tą gražųjį Lietuvos kampelį Žemaitiją.

Žemaičius labai vertinu ir juos gerbiu. Iš istorijos žinau, kad jie nepasidavė kryžiuočiams. Girdėjau, kad jie nenustojo gerbti savo krašto ir būti solidarūs. Tai tikrai mane sukrė­tė žinia, kad Žemaitijoje niekas nemoka ir nedaro lašiuko sodinimo kataraktos operacijų. Visame civilizuotame pasau­lyje ši operacija seniai daroma, o Žemaitijoje dar ne. Prieš šešerius metus mano kolega Aras Zlioba iš Čikagos skrido į Afrikos tamsiausius užkampius ir ten darė lęšio sodinimo operacijų. Tačiau Žemaitijoje tai neįmanoma padaryti, nes akių chirurgijos srityje Žemaitija labiau atsilikusi negu Afri­kos giluma. Keikiantiems šios operacijos žemaičiams tenka važiuoti į Kauną. Kauno akių klinikos nemoko žemaičių oku­listų šios operacijos, nes nenori prarasti uždarbio.

Šių metų kovo mėnesį Lietuvos Sveikatos apsaugos mi­nisterijai pasiūliau sudaryti sąlygas okulistui iš Žemaitijos atvykti į Amerikos oftalmologų metinį suvažiavimą. Tai di­džiausias ir svarbiausias oftalmologų susirinkimas pasau­lyje. Ministras J. Brėdikis atsakė laišku, kad kandidatas bus parinktas ir man bus pranešta faksu. Iki šiol to fakso nesu gavęs. Suvažiavimas prasideda lapkričio 14 d. Siūlyčiau mi­nistrui J. Brėdikiui pasamdyti konsultantą, kuris ištirtų Svei­katos apsaugos ministerijos sekretorių darbo kokybę, nes laiškai iš ministerijos eina 5 mėnesius, o faksai dar ilgiau.

Spalio mėnesį Mercy International suruošė Detroite Lie­tuvos gydytojams savaitės kursus apie medicinos sistemos organizavimą. Sveikatos apsaugos ministerijos parinktame kolektyve nebuvo gydytojo iš Žemaitijos. Grupėje buvo mo­teris (ne gydytoja), kuri nemokėjo anglų kalbos. Žemaitijos gydytojai turėtų susirūpinti, ar centras jų nediskriminuoja.

Daug kas mano, kad pertvarkyti Lietuvoje mediciną yra nežmoniškai sudėtingas reikalas. Tai neteisybė. Jei savano­riai pajėgia sukurti akių operacinę Afrikos džiunglėse, tai ma­nau, kad Lietuvos pareigūnai turėtų įstengti paruošti akių operacinę Žemaitijoje. Tai neturėtų užtrukti 5 metus, net ne5 mėnesius, užtektų tik 5 savaičių! Amerikos lietuvių kata­likų labdarių sąjunga šiai operacinei pristatys 10 000 dolerių vertės lęšių, siūlų, peiliukų, vaistų ir kitų reikmenų. Labda­rių sąjunga suorganizuos kompaniją surinkti 2 000 dolerių ir nupirkti šiai operacinei mikrochirurginių instrumentų.

Žemaitijos gydytojai akių chirurgijai turi paskirti operacinę, pagalbinį personalą ir butą chirurgui, kuris atvyktų iš Vil­niaus ar Kauno įsteigti šį akių centrą. Sveikatos apsaugos mi­nisterija turėtų tokiai operacinei parūpinti mikroskopą. Kaip žinome iš Rasos Bagdonienės straipsnio „Lietuvos ryte”, Santariškių ligoninė turi tris mikroskopus: rusišką, šveica­rišką ir vokišką. Net nustebau, kad komunistai elgiasi kaip „supuvę kapitalistai”, turi tris mikroskopus, o Žemaitijai nepasiūlo nė vieno.Įsteigtą Žemaitijos akių chirurgijos skyrių galės aplan­kyti, kurie, materialiai paremti, mokyti vietinius okulistus išeivijos oftalmologai.

Akių chirurginis centras bus visos Lie­tuvos ir lietuvių išeivijos kalėdinė dovana Žemaitijai. Tai bus įrodymas, kad visi gali kartu dirbti žmonių gerovei, tiesti kelią į šviesesnį rytojų.

„Draugas”, 1993, lapkričio 13

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

·

Jul/10

13

Dr. L. Sidrys. Lietuvoje vyksta grumtynės tarp rytų ir vakarų

Draugas”, 1993, birželio 18

Dažnai iš buvusių sovietinių piliečių girdime: „Gyveni­mas buvo daug geresnis Brežnevo laikais”. Tada gyvenimas buvo normalus, nebuvo eilių prie krautuvių, netrūko duo­nos ir degtinės. Rublio vertė buvo pastovi, nebuvo infliaci­jos, nebuvo spekuliantų. Vaikų mokslas buvo nemokamas. Medicina buvo nemokama. Nereikėjo rūpintis dėl senatvės. Gatvėje nereikėjo bijoti, kad kas nors užpuls. Viešas susisie­kimas, ypač lėktuvais, buvo labai pigus. Nors reikėjo daug metų laukti buto, mašinos, atrodė, kad vis dėlto vyko pa­žanga. Materialinės gyvenimo sąlygos po truputį gerėjo.

Nomenklatūrai tai buvo labai geri laikai. Ji turėjo neri­botas privilegijas: atskiras krautuves, specialias ligonines, limuzinus su vairuotojais. Net oro uoste buvo atskiras lau­kiamasis. Nomenklatūros damos vartojo 300 dolerių vertės prancūziškus kvepalus, įsigydavo madingų drabužių.

Kai girdime, kad lietuviai taip kalba, prisiminkime, kad Brežnevo laikais ekonomikos gerovė buvo pasiekta milijonų nekaltų žmonių gyvybių kaina. Milijonai kaceto darbininkų priverstiniame darbe kirto miškus, kasė mineralus, kanalus, statė užtvankas. Šie vergai pastatė Sąjungos pamatus, o ant tų pamatų dirbo ištisi fabrikai, pokario metais pavogti iš Vokietijos, Čekijos, Vengrijos. Visuomeninę ramybę garan­tavo negerų įstatymų ir gerų piliečių santvarka, o žiaurus teroras ir visuotinė baimė.

Senovės romėnai gerai gyveno. Jų vergai dirbo. Ameri­kos pietiečiai gerai gyveno. Juodieji vergai dirbo. Sovietų nomenklatūra gerai gyveno. Proletarai ir kaliniai dirbo.

Tikra ironija, kad komunistai skelbė klasių kovą: proletarų prieš išnaudotojus kapitalistus, o pati nomenklatūra pasidarė valdančiąja privilegijuota klase. Ji teigė, kad val­stybės turtas priklauso visiems, tačiau tuo turtu naudotis galėjo tik ji. Prisimenu anekdotą, kaip Brežnevo mama, kartą pamačiusi jo prabangių mašinų rinkinį, susirūpinus paklau­sė: „Sūnau, ką tu darysi, kai komunistai ateis?”. Paskelbus Nepriklausomybę, buvusieji valdžioje turtą pasiėmė, išvogė, nes visuomet žiūrėjo į jį kaip į savo nuosavybę.

Šiems nomenklatūrininkams Nepriklausomybės atkūri­mas nebuvo demokratijos, socialinės lygybės, teisinės sant­varkos paskelbimas. Tik Vakarų kultūros žmonės taip galvo­ja. Lietuvos nomenklatūra yra rytiečių, maskviečių kultū­ros auklėtiniai. Daugelis jų baigė mokslus Maskvoje, jų tobu­linimosi kursai irgi vyko Maskvoje arba Leningrade. Jiems Vakarai buvo ir liko nepažįstamas, bauginantis pasaulis.

Rytų žmonės nieko arba labai mažai žino apie Vakarų kul­tūros ir filosofijos pasaulį. Universitetą baigė, nepaskaitę Sok­rato, Platono, Aristotelio, Senojo ir Naujojo Testamento, Au­gustino, Akviniečio, Paskalio bei kitų Vakarų kultūros mąs­tytojų. Jie kalė Marksą ir Leniną, komunizmo ir Sąjungos istoriją, partijos kongresų rezoliucijas, ateizmą. Tas mokslas sukūrė cinišką, amoralią, savanaudišką pasaulėžiūrą. Rytų tradicijoje nerasi sąvokos, kad valdžios pareigūnas yra žmo­nių tarnas. Rytuose žmonės yra valdininkų tarnai. Uzurpa­vusi valdžią, nomenklatūra jos lengvai nepaleis, pasistengs perduoti valdžią net savo vaikams.

Patronizmas nėra žinomas dalykas Vakaruose. Tai rytie­tiška nepotizmo tradicija. Duris atveria ne studento gabu­mai ar darbštumas, bet tėvo pavardė bei įtaka. Prieš trejus metus Lietuvoje vyko konkursas, turėjęs atrinkti penkis me­dikus vykti į JAV. Jų laukė Lietuvių fondo stipendija. Pasau­lio Lietuvių gydytojų sąjungos parama, patalpos Lietuvių pasaulio centre. Sveikatos apsaugos ministras J. Oleka vie­šai tvirtino, kad šių gydytojų atranka vyko nešališkai, objek­tyviai. Vėliau paaiškėjo, kad gabesni medikai buvo išstumti ir į jų vietą parinkti profesorių vaikai.

Nepotizmas yra labai žalingas visuomenei. Taip išrinktie­ji ir jų šeimos džiaugiasi, didžiuojasi, o tūkstančiai studentų nusivilia, praranda norą dirbti, nes mato, kad neturi tikrų galimybių gabumais ir darbštumu įgyvendinti savo svajonių.

Šiapus Atlanto tas nepotizmas irgi turėjo neigiamų rezul­tatų. Buvo numatyta pakviesti dar šešis gydytojus. Lietuvių fondas jau buvo paskyręs stipendijas. Tačiau Pasaulio Lietu­vių gydytojų sąjungos valdyba, nusivylusi pirmųjų atstovų elgesiu, atšaukė šią programą.

Lietuva yra tarp Rytų ir Vakarų. Dar ilgai grumsis šios kultūros, kol Lietuva išryškins savo pačios identitetą. Išei­vijos užduotis yra paaiškinti Vakarų kultūros teigiamas sa­vybes, bandyti jas puoselėti Lietuvoje. Turime remti Lietu­vos žmones, padėti jiems išardyti nomenklatūros struktūras ir galvoseną.

PrintFriendly

· · · · ·

Apr/10

11

Dr. Linas Sidrys. Sovietinis ledynmetis dar nesibaigė (1992)

Išeivijos lietuvis oftalmologas Dr. Linas Sidrys 1992-1996 dėjo titaniškas pastangas, kad pasikeistų Lietuvos medicina.  Apie šias pastangas liudija jo skelbti straipsniai “Drauge”, “Lietuvos ryte”. 1997 metais leidykla “AIDAI” išleido L.Sidrio knygą “Ar laukti stebuklo?”. Panašų klausimą galime užuoti ir šiandien. Žemiau pateikiame ištrauką šios knygos  skyrelio “Sovietinis ledynmetis dar nesibaigė” ištrauką.

*******

Sovietinis ledynmetis dar nesibaigė

Per pastaruosius šešerius metus lietuvių vyrų gyveni­mo trukmė nuolatos trumpėja. Tai rodo tragiškos sovietinės medicinos katastrofišką būklę. Todėl išeivijos gydytojai ypač džiaugėsi, kad lietuviai, paskelbę Nepriklausomybę, turės progą perorganizuoti medicinos sistemą ir ją patobulinti. Džiaugėmės, kad jaunas mikrochirurgas Juozas Oleka tuo­metinės Lietuvos premjerės Kazimieros Prunskienės buvo paskirtas Sveikatos apsaugos ministru.

Tačiau praėjo jau dveji metai, o didelių pasikeitimų Lie­tuvos medicinoje nematome. Suprantama, darbą apsunkina įvairios krizės: prastos susisiekimo priemonės, smarkus pini­gų vertės smukimas, visų žmonių, kartu ir gydytojų, rūpestis dėl sunkios kasdieninio gyvenimo būklės. Tačiau visi tikė­josi daugiau pasikeitimų Lietuvos medicinoje. Taigi kreipė­mės į ministrą J. Oleką šiais klausimais:

1. Lietuva plačiai žinoma savo svetingumu, tačiau Svei­katos apsaugos ministerija tuo negali girtis. Kodėl minis­terija neleido steigti dolerinių vaistinių, kuriose svečias iš Amerikos ir kitų Vakarų kraštų galėtų nusipirkti reikalingų medikamentų? Juk dabartinėse dolerinėse pardavinėjamas alkoholis ir rūkalai, kurie, kaip žinia, kenksmingi sveikatai. Dolerinės vaistinės turėtų garantiu)tą pasisekimą, būtų didelis užsienio valiutos šaltinis. Už šiuos pinigus valstybė būtų galėjusi nusipirkti naujų, gerų instrumentų. Jaunas lietuvis cinikas man paaiškino, kad „dolerinių” vaistinių kurti ne­leidžiama, dėl to kad gydytojai importinius vaistus pripratę pardavinėti „iš po stalo”. Ar tai tiesa?

2. Kodėl taip delsiama leisti Lietuvos gydytojams vers­tis privačia praktika? Juk visame pasaulyje geriausiai dirba gydytojai, palaikantys asmeninius ryšius su pacientais ir asmeniškai už juos atsakingi. Kiekviename krašte valdiškos ligoninės atsilieka nuo privačių savo darbingumu, sąžinin­gumu ir medicinos lygiu. Taigi, kodėl privačia praktika vers­tis ministerija leidžia tik gydytojams, turintiems pirmą kate­goriją? Mūsų supratimu, pirmos kategorijos pažymėjimas „sovietų” laikais buvo įgyjamas pagal kompartijos protek­cijas, o ne pagal mokslinį išsilavinimą. Pirmos kategorijos gydytojai, ir taip gerai įsitaisę valdiškose ligoninėse, kaip tik nėra suinteresuoti privačia praktika. Sveikatos apsau­gos ministerija teisinasi, jog, drausdama privačią praktiką, nori apsaugoti žmones nuo nekompetentingų gydytojų. Jei taip, tai kodėl nekompetentingus gydytojus leidžiate į val­dišką ligoninę? Ar privačia praktika verstis leisite tik kom­petentingiems gydytojams, o visus nekompetentingus palik­site dirbti valdiškose ligoninėse?

3. Kodėl medicinos perorganizavimo klausimais vengia­te konsultuotis su užsienio lietuviais gydytojais? Juk dr. Domanskis, dr. Paulius, dr. Seibutis ir kiti jau ne kartą savano­riškai vyko į Lietuvą ir nemokamai operavo ligonius. Šie gydytojai palyginti neblogai susipažinę su dabartine Lietu­vos medicinos sistema ir gali duoti tikrai vertingų patari­mų, kaip ją pakeisti. Tačiau Sveikatos apsaugos ministerija nepalaiko jokių ryšių nei su šiais, nei su jaunais Lietuvos gy­dytojais, išvykusiais studijuoti į užsienį. Pastarieji susitinka su daugeliu geranoriškai nusiteikusių amerikiečių gydyto­jų, kurie domisi Lietuva ir biitų linkę ten nuvažiuoti skaity­ti paskaitų ar konsultuoti. Tačiau jų niekas nekviečia! Kodėl? Juk medicinoje priimta sudėtingas problemas spręsti kon­sultuojantis su tos srities specialistais.

4. Kodėl nesudarytos sąlygos investuoti į Lietuvos medi­ciną? Juk Lietuvos valstybė neturtinga ir naujos medicini­nės aparatūros nusipirkti nepajėgs. Kol kas tenkinamasi tik paaukotais instrumentais, kurie dažniausiai jau naudoti ir ne visai geri. Jei Lietuvoje būtų leidžiama verstis privačia praktika ir sudarinėti sutartis su užsienio firmomis, investi­toriais ar užsienio lietuviais gydytojais, tai būtų galima ti­kėtis, kad jie privačioms Lietuvos klinikoms padėtų įsigyti naujausią aparatūrą ir išmokytų vietinius gydytojus ja nau­dotis. Dabar tai padaryti nėra galimybės.

5. Amerikos ligonines administruoja ne gydytojai. Tai da­roma sąmoningai, kad gydytojas administratorius nebūtų šališkas savo klasės draugams ir nekenktų konkurentams. Lietuvoje, atvirkščiai, visi vyriausieji gydytojai yra medikai. Todėl labai jaučiasi, kad ligoninė pastatyta ne gydyti pacien­tą, o gydytojo patogumui. Išeivijos gydytojus stebina pui­kiai įrengti gydytojų kabinetai, o palatos, kur vienu metu guli septyni ligoniai ir vieno galva prie kito kojų – perpildytos.

Kiekvieno administratoriaus kabineto pasieniuose -spintos, kuriose saugomi vaistai ir medicininiai instrumen­tai. Vyriausiasis gydytojas nusprendžia, kur, kada ir kam juos vartoti. Manytume, jog šios spintos neturėtų būti kažkieno asmeniški sandėliai, o visi turėtų žinoti, kas jose laikoma. Labai keista, kad ligoninių durys visai nesaugomos, niekas netikrina, kas į ligoninę įeina ir iš jos išeina. Palyginkite šią padėtį su užsienio ligonine, kuri saugoma ištisą parą, kur prie kiekvieno įėjimo dieną naktį stovi ginkluotas sargybinis.

6. Katalikiškos ligoninės komitetui Sveikatos apsaugos ministerija buvo pažadėjusi praėjusių metų lapkričio 15 die­ną perduoti Šv. Jokūbo ligoninę Vilniuje. Ši diena atėjo ir praėjo, ministerija ligoninės neatidavė ir niekuo nepaaiški­no savo žodžio nesilaikymo. Gegužės mėnesį ministras Juozas Oleka nesiteikė susitikti su Amerikos lietuviu, kuris atvyko pasitarti specialiai šiuo klausimu. Šių metų sausio 4 dieną po pakartotinų pasiteiravimų ministras atsiliepė laišku, ku­riame paaiškino, jog posėdyje nuspręsta pamažu minėtą li­goninę paversti katalikiška ir šiuo metu ieškomas tinkamas vyriausiasis gydytojas. Įdomu, kaip galima ligoninę pavers­ti i katalikišką „pamažu”? Atrodo, Sveikatos apsaugos ministerija labai nenoriai leidžia kurti katalikišką ligoninę ir, matyt, nesiruošia jai duoti reikiamos laisvės.

7. Išeivijos gydytojai džiaugiasi, kad jauni lietuviai gy­dytojai turi galimybę atvažiuoti į Ameriką ir bent pasižiūrėti į modernias ligonines, naujesnę technologiją, pasimokyti iš čia dirbančių lietuvių ….. Jauni gydytojai, matydami, kad Lietuvoje nėra galimybės mokytis, nėra kaip prieiti prie technikos, kurią sau pasiglem­žia pirmos kategorijos gydytojai, ieško bet kokių būdų iš­vykti į užsienį studijuoti. Jei nebus duota daugiau laisvės, jei nebus leidžiama ištrūkti iš šios piramidinės valdymo struktūros, kai siekiama valdyti iš viršaus, šie jauni gydy­tojai, pasimokę Vakaruose, nutars nebegrįžti į Lietuvą. Tai būtų didelis nuostolis Lietuvos medicinai ir jos pažangai.

8. Išeivijos lietuviai gydytojai, važiuodami į Lietuvą, bel­džiasi į įvairias duris, prašydami pagalbos Lietuvos medici­nai. „Lithuanian Mercy Lift” žmonės labai nuoširdžiai dirbo, prašydami aukų Lietuvai. Tačiau nuvažiavęs į Lietuvą ir ap­lankęs Sveikatos apsaugos ministeriją, nepajutau jokio noro šį tą keisti, prašyti pagalbos, pasikonsultuoti. Tai įprastas so­vietinės sistemos braižas. Šios sistemos žmonės ir toliau dir­ba senu tempu, senu mastu, vadovaujasi senomis idėjomis. Mes labai nustebome sužinoję, kad Sveikatos apsaugos mi­nisterija net neprašė pagalbos iš kai kurių pagrindinių už­sienio sveikatos organizacijų. Jei nežino, kur kreiptis, kodėl neprašo ar nesamdo užsieniečio dirbti ministerijoje? Tikiu, kad toks tikrai atsirastų, jei tik būtų to norima.

Kai per savo atostogas, praėjusių metų birželio mėnesį nuvažiavau į Lietuvą, ministras buvo išvykęs, pavaduoto­jas atostogavo. Taigi nebuvo net su kuo pasikalbėti rūpi­mais klausimais. Atrodo, ministerija pasitenkina skirstytojo vaidmeniu. Anksčiau skirstė lėšas iš Maskvos, dabar – dova­nas iš Vakarų. Tik nereikia pamiršti, kad šios dovanos ilgai­niui baigsis, ir Lietuvos medicina atsidurs dar sunkesnėje padėtyje negu yra dabar. Tuo labiau, kad žmonės iš Vakarų,tiesiog subėgę į Lietuvą padėti jai išeiti iš krizinės situacijos, matydami, kad jų pagalba nelabai vertinama ir esama situacija laikoma normalia, pamažu grįš namo ir vargu, ar benorės ateityje siūlyti savo paslaugas.

Kažin, ar benorės pensijos amžiaus sulaukę lietuviai iš­eiviai grįžti į Lietuvą gyventi, jei nebus tikri, kad jiems bus suteikta tikrai kvalifikuota medicinos pagalba. Be to, turtin­gi žmonės Amerikoje dažnai apdovanoja jiems padėjusias ligonines. Taigi Lietuvos medicina praras galimybę turėti savo mecenatus ir dar vieną milžinišką valiutos šaltinį.

Sovietinė kariuomenė ir KGB buvo lyg debesis, kybantis virš visų politinių pasikeitimų. Dabar pasaulyje virš visos svei­katos sistemos kabo juodas AIDS debesis. Sistemos, nesuge­bančios greitai susitvarkyti, bus įveiktos šios baisios nepagy­domos ligos epidemijos. Jau dabar kai kuriose Afrikos šaly­se 10 % gyventojų užsikrėtę AIDS, tarp jų daug inteligentų.

Jei Lietuva neduos daugiau laisvės savo gydytojams, nesudarys sąlygų didesnėms investicijoms į Lietuvos medi­cinos sistemą, nesikonsultuos su besidominčiais Lietuva gydy­tojais užsieniečiais, nesutvarkys savo buitinių sąlygų, neras būdų, kaip įjungti į darbą jaunus, gabius, darbščius gydyto­jus, tai ir Lietuvą užklups AIDS epidemija ir nušluos didelę dalį jos žmonių.

„Lietuvos rytas”, 1992, balandžio 17

PrintFriendly

Jan/10

13

Dr. L. Sidrys: Aklos motinos skundas

Aklos motinos skundas šį laišką iš Lietuvos su pagalbos šauksmu neseniai gavo dr. Sidrys. Kadangi tai nėra labai izoliuotas reiškinys, manome, jog jis vertas didesnio dėmesio. Juo labiau, kad į Lietuvą nuolat plaukia vaistų, medicinos aparatūros ir ekspertų patarimų srautas. Daug kam kyla klausimas, ar visa ta pagalba pasiekia eilinį pilietį, kuris neturi „ryšių ir kyšių”. Skaitant šį laišką, atrodo, kad nelabai.

Patekusi į nesveikatos akliduobę, noriu prašyti jūsų pagalbos. Prieš porą metų beveik apakau, dabar dešine akim visiškai nebematau, o kairiąja šiek tiek dar matyti, bet vis blogiau. Toks regėjimas viską atima: negaliu normaliai bendrauti su dukryte, negaliu skubėti, sunku apsipirkti, vargi¬na didelė prieblanda tamsoje. Darosi baisu gyventi. Jei ne mano dukrytė, beliktų atsisėsti kamputyje ir laukti galo. O dabar mano mergaitė auga, laksto, domisi ir klausinėja. Aš ne visada galiu jai būti pilnavertė mama. Mano akių jau niekas negelbsti – nei akiniai, nei vaistai, nei dar kas. Dešiniojoje akyje prieš pusketvirtų metų dėl traumos buvo pažeista tinklainė, nuo tada prasidėjo dažni skausmingi uždegimai. Kartą, einant gatve, tarytum kažkas akyje trūko, lyg kokia užuolaida nusileido, bet dar buvo matyti šviesa, neryškūs vaizdai. Po poros savaičių mane nukreipė į klinikas. Ten 20 dienų į akis leido vaistus (emoksipiną, trenvalį) ir lašino plečiančius lašelius, kol dešiniąja akim visai nebemačiau. Dabar matau tik ryškią šviesą. Toliau atsisako visos ligoninės bei klinikos gydyti. Sako, jog kraujagyslės sutruko, ir kraujas visiškai užliejo akį. Mūsų medikai tokios sudėtingos operacijos negali atlikti. Kairiojoje akyje silpnėjantį regėjimo procesą taip pat sustabdyti neįmanoma, nes pas mus Lietuvoje nėra tokių sąlygų ir ga-limybių pagydyti, neturime vaistų, tinkamos aparatūros. Aš pati net konkrečios diagnozės nesužinojau. Vieni gydytojai diagnozuoja vienaip, kiti – kitaip; vieni sako, jog visa tai įvyko dėl buvusios traumos, kiti – kad dėl cukrinio diabeto, kuriuo susirgau, būdama 4 metų amžiaus. Jokių komplikacijų nejaučiu, net pati negaliu patikėti, kad šitiek metų turiu tą ligą. Dabar man žymiai blogiau, o akys – didžiulė tragedija. Aš nežinau, ką bedaryti. Padėkit, daktare, kad mažoji Gaustutė turėtų nors šiek tiek stipresnę, reginčią mamą. Žinoma, jeigu nebūtų dukrytės, niekad nedrįsčiau jūsų trukdyti.

Atsako dr. Sidrys: „Nuo ketverių metų jūs sergate cukriniu diabetu. Tai rimta liga, kuri sukelia akies tinklainės pakitimus. Tinklainėje pradeda vystytis nesveikos ir trapios kraujagyslės, kurios išlieja kraują į patį akies centrą, todėl šią akių ligą būtina gydyti lazeriu. Taip dažniausiai panaikinamos nesveikos kraujagyslės ir išvengiama kraujavimo. Jūsų dešinė akis pilna kraujo, todėl mato tik šviesą. Būtina tą kraują išvalyti operuojant. Operacija vadinama “vitrektomija.” Kartu su laišku gavau ir jūsų ligos istoriją iš Vilniaus San-tariškių ligoninės akių skyriaus. Pasirašė skyriaus vedėja.

Gydytoja rašo, kad 1991 m. Kauno akių klinikose jus gydė „Angioprotectors” ir vitamino B bei C skiediniais. Šie vaistai buvo adata įleidžiami prie akies. Nei vitrektomijos, nei lazerinio gydymo. Nuo 1991 m., atrodo, nieko nebuvo daroma, tartum gydytojai jus paliko likimo valiai. Kauno akių klinikos vis giriasi argoniniu lazeriu, kuris gydąs diabetikų tinklainę. Esu keletą kartų lankęsis Kauno akių klinikoje, bet man lazerio niekada neparodė, tik sakė, kad jį „remontuoja”. Nežinau, kodėl Kaunas nebandė Jūsų gydyti lazeriu, kai jį pataisė. Vilniuje tokio lazerio nėra.

Visiems žinoma, kad buvusioje sovietų nemokamoje medicinos sistemoje norint gauti geresnių vaistų ar daugiau dėmesio savo problemoms, gydytojams reikėdavo sumokėti slapta, po stalu. Gal jūs per mažai pinigų pasiūlėte? Gal ne tam siūlėte? Gal ten argoninį lazerį „taupo” tik saviesiems, nomenklatūros nariams? Labai gaila, kad Lietuvoje medicina dar šiandien yra grindžiama melu. Skelbiama, kad gydymas nemokamas, o privačiai reikalaujama užmokesčio. Valstybė gydytojus nemokamai aprūpina patalpomis, instrumentais, vaistais, pagalbiniu personalu, o pacientas, kuris turėtų būti gydomas be atskiro užmokesčio, turi mokėti už paslaugas. Kauno klinikos jūsų negydė lazeriu, nebandė vitrektomijos, o paguldė ir kasdien leido adatas prie akies. Tai labai skausminga, nes Lietuvoje vartojamos bukos, nevienkartinės adatos.

Leido „Angioprotectors” ir vitaminus. Niekur neįrodyta, kad šie skiediniai, Įleisti prie akies turėtų kokios vertės. Tokiu būdu Vakarų pasaulyje negydoma. Vakaruose tokie gydytojai už panašų gydymą būtų nubausti. Nežinau, kodėl Kaunas nebandė padaryti dešinės akies vitrektomijos. Jei patys nemoka atlikti šios operacijos, galėjo paprašyti užsieniečių pagalbos. Juk geležinės uždangos dabar nėra, saugumas neriboja lankymųsi Lietuvoje. 1992 metais Kaune lankėsi vitrektomijos specialistas. Pietų Karolinos valstijos profesorius Pakalnis. Jei neklystu, jis atliko šešias operacijas. Kodėl jūsų nepašaukė iš Vilniaus, kad prof. Pakalnis pakonsultuotų? Jeigu patys nebando, tai kodėl kitiems neleidžia pabandyti išgelbėti regėjimą? Paskutinė galimybė: išvykti gydytis į užsienį. Praėjusį mėnesį gyd. Albertas Valavičius, Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerijos kadrų skyriaus viršininkas, savo šeimos narį atvežė gydytis į Kanadą. Gal jis teiktųsi ir Jums padėti?

„Draugas”, 1993, gegužės 25

PrintFriendly

·

Jan/10

3

Dr. L. Sidrys: Lietuvoje vyksta grumtynės tarp rytų ir vakarų

Dažnai iš buvusių sovietinių piliečių girdime: „Gyveni mas buvo daug geresnis Brežnevo laikais”. Tada gyvenimas buvo normalus, nebuvo eilių prie krautuvių, netrūko duo nos ir degtinės. Rublio vertė buvo pastovi, nebuvo infliaci jos, nebuvo spekuliantų. Vaikų mokslas buvo nemokamas. Medicina buvo nemokama. Nereikėjo rūpintis dėl senatvės. Gatvėje nereikėjo bijoti, kad kas nors užpuls. Viešas susisie kimas, ypač lėktuvais, buvo labai pigus. Nors reikėjo daug metų laukti buto, mašinos, atrodė, kad vis dėlto vyko pa žanga. Materialinės gyvenimo sąlygos po truputį gerėjo.

Nomenklatūrai tai buvo labai geri laikai. Ji turėjo neri botas privilegijas: atskiras krautuves, specialias ligonines, limuzinus su vairuotojais. Net oro uoste buvo atskiras lau kiamasis. Nomenklatūros damos vartojo 300 dolerių vertės prancūziškus kvepalus, įsigydavo madingų drabužių.

Kai girdime, kad lietuviai taip kalba, prisiminkime, kad Brežnevo laikais ekonomikos gerovė buvo pasiekta milijonų nekaltų žmonių gyvybių kaina. Milijonai kaceto darbininkų priverstiniame darbe kirto miškus, kasė mineralus, kanalus, statė užtvankas. Šie vergai pastatė Sąjungos pamatus, o ant tų pamatų dirbo ištisi fabrikai, pokario metais pavogti iš Vokietijos, Čekijos, Vengrijos. Visuomeninę ramybę garan tavo negerų įstatymų ir gerų piliečių santvarka, o žiaurus teroras ir visuotinė baimė.

Senovės romėnai gerai gyveno. Jų vergai dirbo. Ameri kos pietiečiai gerai gyveno. Juodieji vergai dirbo. Sovietų nomenklatūra gerai gyveno. Proletarai ir kaliniai dirbo. (more…)

PrintFriendly

Older posts >>

Theme Design by devolux.nh2.me