Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | LRytas

Pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė metė didelį iššūkį visų valstybių finansų politikai, biudžeto formavimo principams. Esant tokioms sąlygoms, dauguma Europos valstybių taiko socialinio teisingumo principą ir aiškių valstybės prioritetų išskyrimą. Karpant biudžetą valstybės finansuojamoms sritims, nemažinama toms sritims, kurios yra gyvybiškai būtinos arba tos, kurios yra itin svarbios ilgalaikei šalies ateičiai. Taip pat yra stengiamasi kuo mažiau sumažinti socialiai pažeidžiamoms žmonių ir piliečių grupėms.

Jungtinėje Karalystėje į valdžią atėjus konservatorių ir liberaldemokratų koalicijai, vienas iš pirmųjų jos žingsnių buvo koalicijos pareiškimas, kad finansavimas sveikatos apsaugai ir švietimui nebus mažinamas.

Pašaliečiams gali kilti klausimas, kodėl sveikatos apsaugai ir kodėl švietimui? Niekas nesiginčija, kad švietimas yra ilgalaikė šalies investicija ir kad bet kokie rimti finansavimo mažinimai gali atsiliepti tolimesnei šalies perspektyvai ir taip kasdien vis labiau konkuruojančioje terpėje.

Savo ruožtu, tarptautiniai tyrimai ir studijos rodo, kad iš visų valstybinių investicijų, labiausiai atsiperkanti ir duodanti daugiausiai naudos valstybei, yra investicija į sveikatos apsaugą. Vienintelė sąlyga – lėšos turi būti panaudojamos tikslingai ir efektyviai.

Jaunieji gydytojai (rezidentai) yra unikali socialinė žmonių grupė. Jie ne tik atlieka gydytojų darbą, bet kartu ir tobulėja, mokosi. Lietuvoje susiklostė toks modelis, kad jaunieji gydytojai finansavimą gauna iš dviejų šaltinių. Vienas – atlyginimas iš ligoninių. Antras – Švietimo ministerijos mokoma stipendija, kurios dydis šiuo metu yra 1200 litų. Jaunųjų gydytojų socialinė grupė pagal Vakarų Europoje nustatytus standartus atitinka mažiausiai du išskirtinumo kriterijus.

Taigi jaunieji gydytojai yra unikali šalies investicija – tai yra žmonės, kurie gerai įvaldę gydytojišką meną, ateities Lietuvai kurs pačią didžiausią šalies investiciją. Būtent jie turės atstatyti mūsų šalies gyventojų darbingumą ir užtikrinti, kad jie galėtų likti darbingi iki vis ilgėjančio pensinio amžiaus.

2007 metais jaunieji gydytojai Lietuvoje buvo turbūt vienintelė grupė, kuri neturėjo nei socialinių, nei materialinių, nei ekonominių garantijų. Būdami gydytojais, jie net neturėjo teisės apžiūrėti ligonio be jo sutikimo, jie nebuvo įdarbinami ligoninėse. Į juos nebuvo kreipiama jokio dėmesio, o jų interesai ignoruojami. Situacija pasiekė apogėjų, kai 2007 metais Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose buvo nutarta, kad rezidentams nereikia paskutinės užuovėjos – mažo, drėgno persirengimo kambarėlio pusrūsyje. Tame mažame kambarėlyje jaunieji gydytojai ne tik persirenginėdavo, bet rinkdavosi kartu aptarti bendrus reikalus, pasišnekučiuoti. Rezidentams buvo pasiūlyta persirenginėti drabužinėje.

Dar daugiau – Seimo sveikatos reikalų komitete (SSRK) buvo kurpiamas įstatymas, pagal kurį rezidentams būtų  tekę susimokėti už rezidentūrą. Nors visame pasaulyje šie gydytojai yra pati svarbiausia universiteto ir regioninių  ligoninių darbo jėga ir jiems mokami geri atlyginimai.

Grasinimas atimti kambarėlį buvo paskutinis kantrybės lašas. Jauni gydytojai ėmėsi veikti. Visose masinės informacijos priemonėse pasirodė daugybė pranešimų apie varganą rezidentų padėtį, tačiau Seimo Sveikatos reikalų komiteto (pirmininkas A. Matulas) naujo gydytojų rengimo įstatymo buldozeris pirmyn judėjo nesustodamas. Buvo ruošiamas įstatymas, kurio esmė buvo labai paprasta: valstybė jums duos darbo, o jūs gausite lengvatines paskolas, kuriomis galėsite susimokėti už tai, kad gaunate darbo.

Rezidentai svarstė, tarėsi, galvojo. 2007 metų gegužės 5 dieną jie surengė apskritojo stalo diskusiją, kurioje dalyvavo apie dvidešimt rezidentų. Tarp kviestinių svečių buvo ir šių eilučių autorius. Pradėjome veikti drauge. Buvo akivaizdu, kad be geranoriškos žiniasklaidos atstovų pagalbos tolimesnės pastangos skęs ministerijos, SSRK ir akademinės visuomenės įmantriai paspęstuose biurokratiniuose spąstuose.

Važiuodamas į  pirmąjį susitikimą su rezidentais, sugalvojau, kad reikia tiesiog susitikti su interneto naujienų portalo „Lrytas“ vyriausiuoju redaktoriumi Rimvydu Valatka, trumpai išdėstyti problemas ir paprašyti, kad atspausdintų jau paruoštą straipsnį. Rimvydo iki tol niekada nebuvau matęs ir niekada nepažinojau. Pokalbis buvo trumpas ir konkretus. Po dviejų savaičių „Lietuvos ryte“ pasirodė publikacija  „Laikas imtis tikros medicinos reformos“.

Buvo akivaizdu, kad tokių veiksmų nepakaks. Atsiminiau, kad telefoninės teisės  įprotis Lietuvoje yra dar labai gajus. Pagalvojau: ,,Esu nepriklausomos Lietuvos pilietis, todėl nejaugi  neturiu teisės paskambinti SSRK pirmininkui p. A. Matului ir tiesiog su juo pasikalbėti?”

Tikėjausi produktyvios diskusijos, tačiau pokalbis buvo labai sunkus: išklausiau  monologą apie tai, kiek daug valstybė daro gydytojų labui, apie nuostabų rezidentūros projektą. Vėliau ši trumpa įžanga perėjo į esminę pokalbio fazę – patriotizmo pamoką. Mano pašnekovas, nepalikdamas pauzių įsiterpti, trumpai ir drūtai apibendrino diskusiją: reikia būti patriotu ir grižti į Lietuvą… Įdomus ir kiek netikėtas „diskusijos“ posūkis – tiesiai į moralines aukštumas. Atsakiau taip pat trumpai: „Jums tapti patriotu yra daug lengviau – tereikia nutraukti reformą, kurią pradėjote.“ Čia mūsų pokalbis ir baigėsi. Ragelyje nebeliko pašnekovo balso – tik įkyrus pypsėjimas.

Antano Matulo tonas bei įkarštis liudijo apie begalinį norą ir toliau vykdyti iš anksto suplanuotą planą ir teikti rezidentams „lengvatines“ paskolas. Ką daryti toliau? Tuomet kreipiausi į Jungtinėje karalystėje gyvenančių lietuvius gydytojus ir kartu paruošėme viešą laišką Prezidentui, Premjerui, Sveikatos apsaugos ministerijai ir Seimo pirmininkui. Tą laišką komentavo dauguma nacionalinių ir regioninių masinės informacijos priemonių. Jis buvo paskelbtas likus vos dviems dienoms iki lemiamo SSRK posėdžio. Šiomis bendromis kolektyvinėmis pastangomis pavyko užkirsti kelią įstatymui, kuris Lietuvos gydytojų rengimo sistemą būtų nubloškęs į pasaulyje dar neregėtas žemumas.

Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacijos nariai, vadovaujami asociacijos prezidento Jono Korsako, veikė toliau, atkakliai diena iš dienos mynė įvairių institucijų slenksčius, rašė ilgus laiškus. 2008 metais Seime buvo patvirtintas naujas šiuolaikinis gydytojų rengimo įstatymas, sudarantis gerą pagrindą Lietuvoje kurti šiuolaikinę gydytojų rengimo sistemą. Tokią, apie kurią prof. Vilius Grabauskas yra sakęs: „Kurkime sistemą, kurioje norėtų dirbti jaunieji gydytojai.“

2009 metais, pasinaudojusi finansų krize, SAM pradėjo kurpti planus, kaip mažinti rezidentų atlyginimus. SAM pareigūnas Bartlingas pareiškė, kad rezidentų atlyginimas nemažės daugiau nei kitų gydytojų grupių. Jis teigė: ,,Rezidentų atlyginimas priklauso nuo valstybės biudžeto tikslinio finansavimo. Dėl Vyriausybės sprendimo mažinti bazinę algą nuo rugsėjo 1 dienos jų atlyginimas sumažėjo 4,7 proc. – tiek pat, kiek ir kitų valstybės tarnautojų. Negaliu pasakyti, kad rezidentų algos mažėja labiau nei gydytojų. Tačiau ministerija neplanuoja šiemet dar daugiau mažinti rezidentų algų, neketinama keisti jų atlyginimo koeficiento. Bet jei Finansų ministerija neskirs kitiems metams tiek lėšų, kiek prašome, teks mažinti rezidentų atlyginimo koeficientą. SAM derėsis, kad to nereikėtų daryti.“

Atrodo, kad SAM pareigūnai yra prasti derybininkai, nes rezidentams atlyginimas buvo mažintas du kartus: buvo mažinama ir bazinis atlyginimas, ir koeficientas. Rezidentų alga sumažėjo 25 procentais. Sveikatos apsaugos ministerija oficialiai informavo, kad, lyginant 2010 m. sausio vidutinį gydytojo atlyginimą su 2009 m. sausiu, jis sumažėjo 13,6 proc., arba 476 litais.

Statistikos departamento duomenimis, atlyginimas valstybės tarnyboje sumažėjo 7,9 proc., tuo tarpu visame ūkyje ir privačiame sektoriuje – 7,4 procentais, lyginant šių metų pirmąjį ketvirtį su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu. Viešojo valdymo ir gynybos sektoriuose per metus vidutinis darbo užmokestis mažėjo dar labiau – 18,1 proc., o atskirai skaičiuojant Ministro Pirmininko tarnybą ir ministerijas – mažėjimas siekė 21,2 proc.

Labai malonu, kad Lietuvos jaunieji gydytojai pateko tarp aukščiausias pareigas einančių politikų, teisėjų ir aukščiausių valstybės tarnautojų kategorijos. Vienintelė problema yra ta, kad šį kartą kalbama ne apie atlyginimų didinimą, bet apie mažinimą. Lietuvos jaunųjų gydytojų atlyginimas sumažėjo labiausiai – net 25 procentais.

Atrodo, kad tokia atlyginimų mažinimo politika galėtų tapti nauju socialinio teisingumo matu Lietuvoje. Tai būtų lietuviško teisingumo versija.

Kuo tavo ateities potencialas yra svarbesnis valstybei ir kuo tu gali ateityje įnešti didesnį indėlį į BVP, tuo daugiau reikia sumažinti atlyginimą šiandien.

***

P.S. Praėjusį trečiadienį Vyriausybė pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos siūlymui iki 2011 metų pabaigos pratęsti gydytojų rezidentų algų sumažinimą.

PrintFriendly

· · · · ·

Apr/10

20

Ar pavyks sveikatos prichvatizacija?


http://www.lrytas.lt/-12717955761271178189-p3-ar-pavyks-sveikatos-prichvatizacija.htm

Prieš aštuonerius metus švedų ekspertai atliko Sveikatos apsaugos ministerijos užsakytą išsamų Lietuvos sveikatos apsaugos tyrimą ir pateikė 60 puslapių analizę „Sveikatos priežiūros paslaugų restruktūrizavimas Lietuvoje“. Tai labai gera studija, kurioje aprašytas visas sveikatos apsaugos reformos planas.

Už šį švedų ekspertų darbą Lietuvos valstybė mokesčių mokėtojų pinigais sumokėjo keliolika milijonų litų. Septynerius metus, iki pat 2009 metų, kai dabar jau eksministras Algis Čaplikas ėmėsi reformos, apie švedų siūlymus ne tik nebuvo nekalbama, bet dar ir šios išvados buvo slepiamos nuo visuomenės. Slepiamos ir dabar.

Būdamas ministru, A.Čaplikas noriau cituodavo Pasaulio banko ataskaitą, kuri yra tik 9 puslapių dokumentas, atkartojantis visiems žinomus faktus.

Tik giliau susipažinus su švedų studija, aiškėja, kad dabar vykdoma reforma yra savotiška švedų ekspertų išvadų variacija su visais nacionalinės medicinos virtuvės ypatumų prieskoniais. Ką savo išvadose skelbė švedai 2002 metais?

Ekspertai tada pateikė keturias pagrindines reformos sąlygas. Visų pirma, kad reikia gerokai sumažinti ligoninių ir lovų skaičių, sparčiai plečiant dieninio stacionaro paslaugas ir investuojant daug daugiau lėšų į pirminę priežiūrą. Lovų ir ligoninių mažinimo skaičių švedai grindė atliekamų operacijų bei gimdymų skaičiumi. Tais pačiais rodikliais remiasi ir dabartinė ministerijos vykdoma reforma.

Lietuvos sveikatos apsaugos administratoriams ir vadybininkams prireikė net 7 metų suprasti, jog tai, ką pasiūlė švedai, yra teisingas, kitų valstybių jau patikrintas kelias. Tačiau lietuviai buvo nusprendę, kad pasauliniai dėsniai Lietuvai negalioja.

Tuomet prasidėjo aparatūros pirkimo vajus. Ligoninių vadovai aparatūros Lietuvai pripirko tiek, kad Pasaulio banko ekspertai į savo išvadas apie mūsų sveikatos apsaugą net įrašė tokią pastabą: „Net ir būdama maža valstybe, Lietuva turi santykinai daugiau įrangos nei kitos šalys, kurių pajamos yra panašios. Ligoninės (kaip spaudimą daranti grupė) daro didelę įtaką sveikatos priežiūros sistemos plėtros krypčiai ir valdymui vietos ir valstybės lygiu. Esant tokioms aplinkybėms, labai sunku siekti reformų ir net ekonomiškai naudingai valdyti investicijas į brangias technologijas.“

Aparatūros pirkimo aistra buvo užvaldžiusi ne tik ligoninių administratorius, bet ir Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnus. Ir ne tik užvaldžiusi, bet užgožusi paskutinius jų padorumo ir sąžinės likučius iki tokio lygio, kad tos pačios aparatūros kaina gerokai skirdavosi ne tik nuo kaimyninių valstybių, bet ir tarp atskirų Lietuvos ligoninių.

Šios aistros kaina tapo kitos žmonėms ir pacientams itin svarbios sveikatos apsaugos vertybės – nuoseklios ir sistemingos žmogiškųjų išteklių politikos – stoka, taip pat labai silpna sveikatos apsaugos kokybės kontrolė.

Kokybės kontrolė, kuri yra esminis šiuolaikinių saugių medicinos paslaugų komponentas, ignoruojama iki šiol. Nėra sisteminių bei nuoseklių pastangų šiam trūkumui šalinti.

„Kokybės valdymas ir kontrolė yra silpna… Agentūra veikia jau 10 metų, bet teisinė bazė arba procesai iki šiol nesukurti . Informacija teikiama fragmentiškai ir netiksliai… Nėra aišku, ar šių auditų mastas ir dažnumas tikrai padeda kurti kokybės užtikrinimo kultūrą sistemoje… nėra sukurta sveikatos priežiūros technologijų vertinimo sistemos…“ – tai tik kelios nuotrupos iš Pasaulio banko ataskaitos, iliustruojančios aparatūros pirkimo vajaus pasekmes.

Kokios yra giluminės šio iškreipto proceso ir neveiklos padarinių priežastys? Gal net svarbesnis klausimas – ar dabar vykdoma reforma pašalins tas priežastis, dėl kurių Lietuvos medicina atsidūrė itin apgailėtinoje padėtyje? Reforma reikalinga. Tačiau ar Sveikatos apsaugos ministerijos siūlomas reformos variantas atsakys į patį pagrindinį klausimą – kodėl Lietuvos medicina atsidūrė tokioje apgailėtinoje padėtyje?

Priežastis aiški – piramidinė valdymo sistema ir su ja susijusios pasekmės. Piramidinio valdymo sistemos esmė – sprendimus priiminėja keli asmenys, o „apačios juos vykdo“.

Idealiu atveju ši sistema gal ir veiktų (iš dalies ji veikia Vokietijoje), tačiau iš vokiečių paveldėta hierarchinė valdymo struktūra, praėjusi rusišką mokyklą iki 1918-ųjų Lietuvos, ir po sovietinės okupacijos išmoktų melo, blefo pamokų įgijo savotišką nacionalinį koloritą.

Šiame variante lietuviškos trispalvės neliko, spalvų, atspalvių taip pat nebėra. Yra vienas žodis – sostinė. O toje sostinėje yra tik keli “svarbūs ir išmanantys asmenys”. Kartais šis žodis įgauna atspalviuką, vadinamą “laikinosios sostinės” vardu.

Visi kiti – tai tie, kurie netelepa į “sostinės” arba “laikinosios sostinės” sąvokas. Tačiau, tam kad tie visi kiti nepasimestų ir žinotų veikimo kryptį, jiems viena iš “sostinių” paskiria vadą – Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentą. Patys abiejų “sostinių” „tikrieji” profesoriai LGS prezidentą privačiuose pokalbiuose vadina kaimo gydytojų vadu. Anot jų, “kaimo” gydytojai yra visi tie gydytojai, kurie nedirba Vilniuje ar Kaune.

Štai kodėl Lietuvos gydytojų bendruomenė tapo apatiška vykstantiems procesams. Jie netiki geromis iniciatyvomis. Išgirdę net naują gerą mintį, jie, įpratinti prie apgaulės, iškart klausia: “Kas už to stovi, kokio asmeninio tikslo yra siekiama, gal čia “pumpuojami” mafijos milijonai?

Šie mąstymo stereotipai atspindi gilius randus ir žaizdas, kurių vien tik sovietmečiu nepaaiškinsi. Tai jau yra po nepriklausomybės atgavimo sveikatos apsaugos politiką formavusių ir lėmusių žmonių sprendimų padariniai ir Lietuvos medikų bendruomenės ligos.

Vienintelis šių problemų sprendimo būdas yra objektyvus būklės įvertinimas, skaidrumas, atvirumas ir viešumas. Tik tada mes ir vėl patikėsime vieni kitais ir galėsime žengti pažangos, santarvės ir žmonių gerovės link. Tik tada gydytojais vėl patikės visuomenė.

Tai yra ilgas ir sunkus kelias. Tame kelyje pravartu atsiminti ne tik antrąją bei trečiąją 2002 m. ekspertų išvadas (apie Vilniaus ir Kauno ligonių sujungimus), tačiau ir paskutiniąją bei svarbiausią reformos sąlygą. Ja švedai įvardija trečios universiteto bazės įkūrimą Klaipėdoje, kaip svarbią atsvarą neproporcingai didelei Vilniaus ir Kauno įtakai.

Tad kodėl taip kruopščiai ir uoliai iki šiol slepiamos 2002 metų švedų ekspertų išvados? Baimė kurti Klaipėdos universitetinę zoną yra tik viena ir turbūt ne pati svarbiausia priežastis.

Svarbiausia priežastimi tapo šis sakinys: „Minėtas problemas galima išspręsti tik tuo atveju, jeigu ligoninės taps teisiškai nepriklausomais vienetais, pavyzdžiui, uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis arba, dar geriau, pelno nesiekiančiomis įstaigomis. Tai nesunku pasiekti. Daugumoje Rytų bloko šalių ši problema buvo sėkmingai išspręsta per trumpą laiką po to, kai jos įgijo nepriklausomybę. Lietuvoje tai nebuvo padaryta ir mums nebuvo pateiktas nė vienas rimtas pateisinamas argumentas.“ Šiame sakinyje išsakytos mintys apie galimą ligoninių privatizavimą tapo ne tik svarbiausia priežastimi slėpti keliolika milijonų litų Lietuvos žmonėms kainavusias išvadas, bet ir tapo pagrindine priežastimi, kodėl daugybę metų nieko nedaroma (o tiksliau – slopinama) dėl privačios praktikos, papildomo privataus draudimo, kodėl nėra svarstomas privačios medicinos modelis. Kliūtis ir priežastis aiški – ja buvo ir yra ligoninių administratoriai – vyriausieji gydytojai. 2002 metais jie nenorėjo būti priklausomi nuo galimų savininkų, nes mąstė taip: „O kodėl savininkais negalime tapti mes patys?“.

Tačiau pakankamai tam pinigų jie, žinoma, neturėjo. Tačiau netrukus atsiradę Europos Sąjungos pinigai šią situaciją jau pakeitė iš esmės.

ES pareigūnai teigia, kad Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnai, bendradarbiaudami su ligoninių administratoriais, išplauna, tiksliau – pavagia apie 20 proc. sveikatos apsaugai skiriamų pinigų. Geriau „informuoti“ ir nepriklausomi šaltiniai Lietuvoje netgi teigia, kad tiek pinigų lieka po „išgryninimo“, vadinasi, pavagiama dar daugiau. Tiesa, matyt, yra kažkur per vidurį. Ką turi bendro piramidinis mąstymas, dabartinė medicinos reforma ir švedų ekspertų išvados? Įvykdžius A.Čapliko ir Sveikatos apsaugos ministerijos pradėtą reformą, bet kompleksiškai nereformuojant sprendimų ir vadybos metodų (ką siūlė ir švedų, ir Pasaulio banko ekspertai), Lietuvoje vietoje 170 vyriausiųjų gydytojų liks gerokai mažiau. „Konkurentų“ skaičius sumažėja, terpė korupcijai, neskaidriai veiklai sustiprėja. Tvarkos kaip nebuvo, taip ir nėra.

Tada Sveikatos apsaugos reformų biuras teikia kitą pasiūlymą – ketvirtąjį restruktūrizacijos etapą. Jis skambėtų taip: „Naujasis sveikatos apsaugos ministras savo pirmąją darbo dieną stalčiuje rado storu dulkių sluoksniu padengtą 2002 metų švedų ekspertų tyrimą. Buvo užsakytas dar vienas Pasaulio banko tyrimas, kuris patvirtino švedų išvadas – Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje reikalingas „šeimininkas“.

Tada atsiranda naujieji „šeimininkai“ iš vyriausiųjų gydytojų klano, kurie jau yra sukaupę lėšų iš ES struktūrinių fondų. „Kaimo gydytojams“ vadovaujanti organizacija visomis informacijos priemonėmis ima aiškinti nuostabias „naujas“ tiesas. Medikų bendruomenei net nespėjus išsižioti, įvyksta paties svarbiausio ir paskutinio mūsų turto „prichvatizacija“.

O gal vis dėlto atsibus gydytojų bendruomenė iš letargo miego ir apgins save ir Lietuvos visuomenę nuo dar vieno tyliai besikerojančio oligarchinio vėžio?

PrintFriendly

Lryto publikacija

Ginta Gaivenytė

2010-02-12 10:40

Jei kardiologas Audrius Šimaitis galėtų reformuoti medicinos sistemą, jis ne tik sumažintų ligoninių ir lovų skaičių. Londone dirbantis kardiologas įsitikinęs, kad didžioji sveikatos apsaugos sistemos bėda yra piramidinis – hierarchinis mąstymas: „Jei šeimoje augančiam vaikui nesuteiksime daugiau atsakomybės, jis neužaugs. Nesuteikdami daugiau atsakomybės gydytojų bendruomenės, neturėtume tikėtis, kad augs jų sąmoningumas“.

- Kaip vertinate dabartinius virsmus sveikatos apsaugos sistemoje?

- Nesu politikas, todėl A.Čapliko veiklą vertinu tik kaip gydytojas ir kaip Lietuvos pilietis. A.Čaplikas buvo pirmasis sveikatos apsaugos ministras, kuris ėmėsi reformos. Tai yra pagirtina. Dar 2002 metais buvo atlikta švedų ekspertų studija, pateikusi labai geras rekomendacijas, kaip vykdyti reformą. Tačiau milijonus kainavusi studija taip ir liko gulėti stalčiuose. Kodėl? Niekas į šį klausimą iki šiol neatsakė. Kitas akivaizdus teigiamas pokytis A.Čapliko laikotarpiu – tai komunikacija, bendravimas. Anksčiau vien tik peržengus ministerijos slenkstį, žmogus jausdavosi kaltas.

Iš kitos pusės, A.Čapliko pertvarka buvo tarsi mažas fragmentas iš tos didelės mozaikos pokyčių, kuriuos siūlė švedų ir Pasaulinio banko ekspertai. Jie siūlė esminį vadybos pokytį, dabartinę sveikatos apsaugos vadybą vadindami neprofesionalia. Šiuolaikinių kokybiškų sveikatos apsaugos paslaugų pagrindas – gera kokybės kontrolė, kurios Lietuvoje faktiškai neegzistuoja.

Tam, kad moksliškai būtų įgyvendinti pokyčiai, reikalingi pilotiniai (bandomieji) tyrimai, kuriuos taip pat minėjo švedai. Tik pradėjus nuo jų, galima imtis ir nacionalinių pokyčių. Niekur pasaulyje vienu metu ir iš karto nėra imamasi įgyvendinti pokyčių nacionaliniu mastu.

Tai neišvengiamai kelia didelę įtampą, rimtos klaidos ir dideli nesusipratimai yra neišvengiami. Žiūrint iš šio požiūrio taško, A.Čapliko atsistatydinimas yra dėsningas ir neišvengiamas. Reikia tikėtis, kad būsimas ministras padarys reikiamas išvadas. (more…)

PrintFriendly

Theme Design by devolux.nh2.me