Šimaitis.lt | Dr. Audriaus Šimaičio tinklalapis

TAG | Nomeda Repsyte

Jan/11

26

Atsakymai į simaitis.lt blogerio dr. Audriaus Šimaičio klausimus

Kai Nomedai nusiunčiau kelis klausimus, vienas iš jų buvo toks: kaip gali viename asmenyje tilpti ir menotyrininkė, ir vertėja ir žiniasklaidos analitikė, ir pradedančioji politikė?  Ji man atsakė, kad į tokius klausimus neatsakinėja, nes  jų nesupranta. Gal tuomet patys pamėginkime rasti atsakymą į šį klausimą. Mūsų pašnekovė – Nomeda Repšytė, kuriai teko studijuoti bei dirbti Danijoje, Škotijoje bei Kanadoje. Po ilgo emigracijos laikotarpio  Nomeda prieš kelis metus grįžo į Lietuvą.

****

 

1992 metais susidėjai lagaminus ir išvažiavai studijuoti, dirbti ir gyventi į pasaulį? Kodėl išvažiavai?

Krautis nelabai buvo ką tada 21-erių metų studentei, užteko ir vienos tašės.  Man teko augti Žaliakalnyje Kaune, kur tarpukario neprigulminga Lietuva niekur nebuvo dingusi.  Sovietmetis egzistavo, bet lyg kažkur anapus tvoros, – tiek daug pastangų pirmiausiai tėvai ir kitu suaugusieji dėjo, kad mus, vaikus, apsaugotų kiek įmanoma geriau ir ilgiau nuo susidūrimo su okupacinės sistemos ypatumais.  Tiems žmonėms, o paskui ir man pačiai niekada nebuvo abejonių, kad Nepriklausomybės atkūrimas yra tik laiko klausimas.  Sovietai buvo absoliutus blogis, vienareikšmiškai.

Tad nebuvo sudėtinga sugalvoti atsakymą į klausimą „Kuo būsi, kai užaugsi?“  14 metų vaikui buvo aišku: „Vienaip ar kitaip pabėgsiu iš Sovietijos, galų gale atkaksiu į JAV, verbuosiuos į CŽV šnipus ir kenksiu sovietams visom jėgom, kad tik greičiau ta sistema žlugtų.  Bet prieš tai baigsiu bent Peterburgo universitetą“.  Paskui, žinia, viskas pradėjo keistis ir, kaip visada būna tokių įvykiu metu, viršgarsiniu greičiu.  Kai kūrėsi Kaune Sąjūdžio iniciatyvinė grupė 1988 m. birželio 10 d. niekas neįtarėm, kad tebuvo likę iki Kovo 11-sios mažiau nei dveji metai.

Neįtarėm tada, kad buvo likę mažiau nei metai iki kito bent man ir, drįstu teigti, daugeliui, o gal net ir kiekvienam kauniečiui svarbaus 1988-1990 m. įvykio – Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo.  Ne vienam tarpukario Lietuvos universitetas, 1930 m. pervadintas VDU, buvo legenda, su kuria augom, vienas iš laisvos tarpukario Lietuvos ir Kauno simbolių.  1989 m. balandžio 28 d. konferencijos Kaune metu „Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas” buvo paskelbtas VDU atkūrimo aktas.  Pasaulis grįžinėjo į įprastą jam tvarką.  Šnipų jam dar irgi reikėjo, bet ne tokių, kokiu norėjau būt.  Teko gyvenimo scenarijų papildyti naujais siužetiniais vingiais.  Bet pirmiausiai reikėjo įgyti universitetinį išsilavinimą.

Pasirinkimas, savaime suprantama, buvo akivaizdus: VDU.  Tie pirmieji dveji treji metai, kurie oficialioje VDU istorijoje kol kas yra nudeleguoti į nedidelį footnote‘ą, buvo magiški.  Dar egzistavo stojamieji egzaminai, 1989 m. konkursas buvo 8,3 pretendentų į vieną studijų vietą, 1990 m., jei neklystu, 7,6.  Tokių konkursų nebuvo tuo laiku regėję nei tuometinio Kauno medicinos instituto Gydomosios medicinos fakultetas, nei geriausios Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto specialybės.  Ne šiaip sau mus, pirmuosius stojimus, praminė labai greitai mieste Tautos žiedu.  Iš karto atvyko dėstytojai iš JAV, Prancūzijos, Italijos, Australijos, Šiaurės šalių, kurie atsivežė ir kitokias žinias, ir kitokius darbo metodus („Studentas nemokinamas, studentas nesimoko, studentas studijuoja“), ir kokybiškai kitokį bendravimą, kuris grindėsi partneryste, o ne hierarchijomis.

Kad ir kaip buvo gerai VDU, vis tik buvo aišku, kad tuo metu nei Lietuvos bibliotekos, nei dėstytojų korpusas, nei pačios specialybės, išskyrus keletą technologinių KPI, bus adekvačios ateityje.  Na, ne vienas norėjom ir kuo greičiau tiesiog pamatyt, pauostyt, paragaut, pačiupinėt, paklausyt, kas gi tie supuvę Vakarai, nuo kurių taip mus saugojo.  Studijų galimybių kitose šalyse tuo metu buvo daug, reikėjo, jei taip galima pasakyti, netingėt pasilenkt ir pasiimt nuo žemės.  Pasklidome to meto VDU studentai po pačias įvairiausias šalis.  Man pavyko išvykti į Daniją, nes tas regionas domino nuo seniai, kadangi niekada neatrodė, jog Lietuva yra slaviškos Vidurio Europos dalis, bet Baltijos jūros regiono kraštas.  Vėliau dar buvo studijos Škotijoje, Kanadoje.  Kokios?  Humanitarinės.  Dailės istorija, kuri vėliau transformavosi į vizualios kultūros studijas, o jos tokios tarpdisciplininės, kad reikia žinot ne tik kuo skiriasi akvarelė nuo akvatintos, būtis nuo buities, bet ir perprasti ekonomiką, statistinius metodus, neurologiją ir ne tik.  Tuo ir tapau – žmogum su visai neblogu išsilavinimu, bet be specialybės.  Tik Peterburge studijuoti taip ir neteko, aš ten nebuvus nuo 1991 m. birželio.

 

Po 15 lygiai taip pat netikėtai nusprendei grįžti į Lietuvą. Kodėl nusprendei grįžti?

Taip, grįžau po 15,5 metų, pritrūko vos trijų dienų, kad būtų preciziškai tikslu.  Tiesą sakant, 1992 m. rugpjūčio 22 d., kai trys VDU kursiokai sėdom į rytinį LAL reisą į Kopenhagą, nei vienas negalėjom pasakyti, kada vėl pamatysim Kauną, ar tikrai mes jį vėl pamatysim.  Tuo metu buvo visai neaišku, ar sovietinė okupacija tikrai baigėsi, ar neatsiras ir vėl tie burokiniai zagranpasportai, į kuriuos klijuodavo ne tik „Leidimas išvykti“, bet ir „Leidimas grįžti“, tik nebūtinai abu, ir kuriuose kiekvienas gaudavom sunkiai atpažįstamą vardą ir pavardę, nes jas perrašinėdavo iš rusų į prancūzų pagal 19 a. standartus.  Vėliau, jau po Rusijos finansinės krizės 1998 m., buvo aišku, kad grįžimas bus kiekvieno individualus sprendimas, išorinių kliūčių tam jokių nebeliko.

Nebuvo mano sprendimas grįžti netikėtas.  Vėl tenka kalbėti apie tarpukario žmones, kurie be kita ko buvo ir pasakojimai apie tai, kaip po Vasario 16-sios iš įvairiausių pasviečių pradėjo grįžti išsilavinę, kiti jau ir solidžias tarnybas bei verslus turėję lietuviai, nes reikėjo kurti Valstybę.  Beje, visi tarpukario prezidentai, premjerai ir bent 80 proc. ministrų turėjo, kaip šiandien sakytume, ilgalaikės gyvenimo užsienyje patirties.  Tą patį – grįžo namo – darė ir mano šeimos nariai, kurie po 1918 m. parkako kas iš Rusijos, kas iš Amerikos.  Mano ir pačios tokia nuomonė – išvykai, pabuvai, grįžai.  Be to ir VDU studento priesaika juk nepasimiršo, nes tam ir duota 1989 m. rugsėjo 1 d., kad nepasimirštų, kad ja vadovautųsi kiekviena ir kiekvienas, ją sakęs, kasdien be išeiginių ir šventinių: „Aš, VDU studentas/-tė, iškilmingai pasižadu: visas įgytas žinias skirti savo Tėvynei, dosniai jas dalinti visiems Lietuvos žmonėms vardan gėrio, grožio, doros ir niekad nenaudoti jų vardan pikto“.

Ko tave išmokino gyvenimas emigracijoje?

Pamenu, kad tie reti vakariečiai, kuriuos sutikdavome sovietmečiu, paskui pirmieji gausesni jų būreliai ne vienam mums atrodė stokojantys kuklumo, tiesmuki, norintys dominuoti, – sąrašą galima pratęsti vos ne visais įmanomais neigiamais tokio tipo epitetais.  Neva nuskriausto ir pažeminto povyza yra tikrasis kuklumas, nesugebėjimas aiškiai išdėstyti savo minčių ir įvardinti norų – diplomatija, nors tai viso labo taktikos individo, siekiančio, kad juo kažkas rūpintųsi.  Stebina labiau, kad 20 metų neužteko perprasti, kas yra kas, pradėti vertinti tai, ką skandinavai vadina gennemslagskraft (gennem – per, slag – smūgis, kraft – jėga), nusakantį ryžtą, fokusuotą tikslo siekimą ir rezultatų pasiekimą, nors Valstybės atkūrimas 1918 m. ir Nepriklausomybės atgavimas 1990 m. be tokių savybių būtų buvę neįmanomomis misijomis.  Neseniai mano adresu buvo paleista replika „Repšytė atitrūkus nuo Lietuvos“ – suprask, nuo posovietinės Lietuvos.  Nežinau tiksliai, kokios prasminės intonacijos, ar ketinta buvo sumenkinti, ar dėl kokios kitos priežasties, bet man šis apibūdinimas – didžiausias komplimentas ir patvirtinimas, kad tie 15,5 metų praėjo tikrai ne veltui.

Kitas dalykas, kurį labai greitai supranta ne vienas, ilgiau pagyvenęs svetur, yra užsitvirtinantis visam supratimas, kad nacionalinė valstybė ir kultūra yra tarp pamatinių europiečio, o ir amerikiečio vertybių.  Jie ne gėdijasi, bet didžiuojasi, kad yra švedai, prancūzai, škotai, kanadiečiai.  Jie kritiškai vertina ir savo politikus, ir verslą ne visada glosto, ne visais savo istorijos epizodais vienodai žavisi, bet tokios liguistos saviniekos savo kilmei, savo abiems mažajai ir didžiajai Tėvynėms, savo valstybėms, kokią galima aptikti lietuvių tarpe, jie neturi, nepraktikuoja ir net nelabai suvokia, kad tai galima būtų daryti.  Mes juos gluminam savo naiviais mėginimais aiškinti, kad „Tėvynė ten, kur pinigai, o ypač – kur geros socialinės išmokos“, „Lietuvoje ateities nėra“, kad nesvarbu, kuria kalba pats kalbi kasdien, ar tavo gimta kalba kalbės ir tavo vaikai.  Bet tuo pat metu net ir tolerantiškiausiomis laikomose šalyse anksčiau ar vėliau supranti, kad svečias kaip ta žuvis – pradeda dvokt trečią dieną.  Nėra klausimas, kaip pats jautiesi kažkur kitur, vietiniam visada lieki atėjūnas, svetimas, – tegul ne nekenčiamas, toleruojamas, bet niekada iš tikrųjų nemylimas.

Domiesi Lietuvos sveikatos apsauga, jos pokyčiais. Gal galėtum pasidalinti savo įspūdžiais.

Pirmas tikras kultūrinis šokas po grįžimo ištiko būtent sveikatos apsaugoje.   Visur kitur daugiau mažiau pasirodė panašu, nors ir ne identiška, nes taip tiesiog negali būti, kadangi kiekviena šalis turi savo ypatumus.  Praėjus metams po grįžimo prireikė pasitarti su šeimos gydytoja.  Problema buvo nerimta, net ir liga šiuolaikinio medicinos mokslo nelaikoma, nors ir įkyri.  Užsiregistravau iš anksto, atėjau irgi šiek tiek prieš nurodytą lapelyje laiką.  Koridoriuje prasėdėjau tikrai daugiau kaip valandą, nors gydytoja plušo be pertraukų.  Norėjo galvoti, kad patekau į Grūto parką ar Jonas Vaitkus pastatė „Sovietinio bunkerio“ tęsinį.  Kitaip nesugalvoju, kaip įvardinti ir po 20 metų sovietinį atributą, kuris užgriūva pacientą – eiles.  Visas jas tris: (i) su talonu, (ii) be talono, (iii) „Aš tik paklausti/atnaujinti receptą/prasitęsti biuletenį“.  Po to buvo galimybės pamatyti ir medicinos personalą ilgais, lakuotais nagais stacionaruose, ir pažymų pardavinėjimą vairuotojams ir šaunamojo ginklo savininkams neatliekant būtinų patikrinimų.  Nesiimu apibendrinti, nes tikrai ne visomis Lietuvos gyvenimo sritimis tenka bent minimaliai susidurti, bet būtent sveikatos apsauga leido ekskursiją back to the USSR.  Gal net turistams iš vakariau esančių šalių galėtume siūlyti tokias ekskursijas į gydymo įstaigas?  Mažoka, tikrai mažoka pokyčių per tuos 20 metų į šiuolaikiškumo pusę.

Labiausiai vis tik stebina pačių medikų – ir slaugos, ir gydytojų – abejingumas patiems sau.  Korupcija toje sistemoje bujoja ne pirmas ir ne antras dešimtmetis, visa tai pasiekė tokius mastus, kad visuomenė nebelinkus galvoti, kad medicinos sektoriaus darbuotojai verti kokios nors atjautos.  Žadnost‘ frajera pogubila?  Toks vaizdas, kad šitoje srityje yra potraukis skausmui, emociniams ir psichologiniam.  Lyg medikai patys tarp savęs vykdo varžybas, kuris dabar iš jų gali pakelti daugiausiai mobingo, reketo, žeminimo, energingiau dalyvauti šešėlinėje ekonomikoje, kieno gi skausmo slenkstis pats aukščiausias.  „Kankinkit, budeliai, smarkiau“, kaip rašė klasikė.  O kam to reikia?  Mažos dozės streso ar skausmo retkarčiais gali veikti teigiamai, bet kada  tai vyksta diena dienon, metų metais, tai tampa tiesiog perversiška aplinka.  Medikai taip pat visas savo srities bėdas linkę suprimityvinti ir sutapatinti su, jų manymu, neadekvačiomis pajamomis ar atlygiais kitomis formomis.  Sveikatos apsauga yra valstybinio sektoriaus dalis, o jis jokiame krašte nėra itin didelius atlygius siūlantis.  Nelabai tenka skaityti ar girdėti medikų nepasitenkinimą, tarkime, nepakankamomis galimybėmis nuolat tobulėti, negalėjimu išsakyti savo nuomonės.  Kol standartinis lietuviškas medikas (jaunystėje) svajos tik apie naują visureigį, o ne apie Nobelio premiją, tol bus blogai ir patiems medikams, ir juos išlaikantiems mokesčių mokėtojams.  Kiekvienas laisvas rinktis, pasekmes taip pat.

Daug mano pažįstamų, draugų, kolegų teigia: „Vienas nieko nepakeisi“. Tai tampa jiems pretekstu tylėti, nebandyti nieko keisti, tiesiog plaukti pasroviui ir galvoti – vieną dieną vis tiek kas nors pasikeis. Kaip tu paaiškinti tokią mąstyseną? Kas tai?

Puiku, kad vyrauja toks suvokimas.  Jei vienas individas galėtų pakeista ir dar daug, tai tokia aplinka vadintųsi labai paprastai – diktatūra.  Kita vertus, toks pastebėjimas džiugina ir dėl to, kad – sąmoningai ar ne – supratimas formuojasi, kad ne tik tu pats vieno negali padaryti, bet ir kitas vienas negali padaryti visko.  Ir nesvarbu, ar kalbėtume ar prezidentę ar sniego kasėją.  Manau, kad tai rodo, jog po truputį pramokstame demokratijos pagrindų, kitaip tariant, ateina suvokimas, jog demokratijoje ilgalaikiai ir tvarūs pokyčiai priklauso ne nuo vieno, bet nuo grupės, sugebančios kooperuotis, pastangų.  Kada individas generuoja pokyčius, jaučiasi esąs įtrauktas į vykstančius procesus, mato savo galimybes juos įtakoti, vėliau toks individas taip pat stengsis tuos pageidautus pokyčius apginti, tobulinti toliau.  Taigi, viskas yra tvarkoj, kad individas suvokia, jog nei revoliucijos, nei evoliucijos šiais laikais nevyksta dėl vieno žmogaus įnorių.  Toks yra demokratijos paradoksas: negali tikėtis, kad kas nors pasieksi vienas, bet taip pat negali tikėtis, jog kažkas kitas be tavo įsitraukimo ką nors pakeis.

Lengviausia dabar būtų drėbtelt ką nors stereotipiško apie baudžiauninko tapatybę, sovietmečio traumas, nors niekas nesako, kad visuomenė nekenčia nuo negydomo potraumatinio sindromo.  Kita vertus, mes lyginame Lietuvą ir mūsų kultūrą su kitomis šalimis, kurių kiekviena turi savo specifiką, ir užsižaidžiame su gan sąmoningai daromomis išvadomis ne mūsų naudai.   Lietuviai nesam labai toli nuo mūsų tradicinio kaimo, kurio gyvenimo ritmą diktavo gamta, kur viduržiemio ramybę ir nuobodulį keisdavo didelio įgudimo ir greito reagavimo reikalaujantis skubos laikotarpis, kurio metu reikėdavo dirbt tiksliai ir kryptingai, kad būtų pavykęs metų derlius.  Bet save lyginame su industrializuotomis šalimis, kur individas visai gerai jaučiasi, būdamas didelio, stabiliai veikiančio mechanizmo varžtelis, kur lengvai išsitrina ribos tarp dienos dalių, metų laikų.  Pamirštame ir labai elementorišką tiesą, kad bet kokioje grupėje būna ir lyderiai, ir jų pasekėjai.  Tuo tarpu mes lyg linkę reikalauti iš kiekvieno būti lyderiu, kas nei įmanoma, nei reikalinga.  Pagalvojęs ir Tu, ir aš tikrai galėtume vardinti situacijas, kur teko imtis lyderiavimo, o kur labai komfortabliai buvom tik sekantys lyderiais.  Nespauskime visko į vieną standartą, neguldykime kiekvieno į  Prokrusto lovą, ir tada viskas bus gerai.

Kas tai yra – laisvė?

Kas yra Laisvė?  Įvykęs gyvenimas.  Gyvenimas, įvykęs kaip nuotykis.  Ir pagrindinė Kauno pėsčiųjų gatvė.  Einam, pasipikeruosim po ją, kaip tik sekmadienis.

2011-01-23, Žaliakalnis, Kaunas

PrintFriendly

Sep/10

21

Drįsti, mylėti ar tiesiog būti moterišku?

Ko šiandien labiausiai reikia Lietuvai? Publicistas Valdemaras Kukulas sako, žmonės nusivylę valdžia ir akivaizdžiai jos tarpe klestinčia korupcija. Jis teigia, kad valdžia visų pirma turi vėl atsigręžti į žmones ir bendražmogiškąsias vertybes.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat mano, kad valdžia paprasčiausiai užmiršo žmogų.

Tačiau ko reikia žmonėms, kuriuos valdo valdžioje esantys? Ir ko trūksta valdžios žmonėms, kad jie pradėtų gyventi pagal vertybes?

Siūlydamas vienam iš ligoninės vadovų projektą,  atvirai pasakiau, kad  projektas turėtų būti įgyvendinamas absoliučiai skaidriai. Jei tai būčiau pasakęs Anglijoje, į mane būtų pasižiūrėta labai keistai (kaip tau apskritai toks klausimas galėtų kilti?).

Ligoninės vadovo akyse išvydau didelę baimę. Tik tada suvokiau, kad gyvenantys korupcinėje aplinkoje ir besielgiantys pagal tuos principus, gyvena nuolatinėje baimėje. Baimė yra jų gyvenimo variklis.

O kas tai yra baimė, ir ko reikia, kad žmogus nebijotų? Rugsėjo 15 dieną ties šimaitis.lt skelbtu straipsniu “Laiškai iš dvasinio pogrindžio. Ministerijos pareigūnas” išsvystė įdomi diskusija apie drąsą ir ko reikia, kad išdrįstume būti drąsiais.

Nomeda Repšytė, aktyviai dalyvavusi diskusijoje,  teigia, kad turėtume tapti labiau moteriškais. Ką tai reiškia?

Giedrė Paunksnienė, kita diskusijos dalyvė, savo Facebook’o logo pasirinko frazę “Moterys gali viską. Moterys-mamos gali absoliučiai viską:)”.

Kaip nebūtų keista, isškyrus mane, šioje diskusijoje dalyvavo tik moterys. Beje, kaip ir paskutiniųjų dviejų šimaitis.lt skelbtų sėkmės istorijų herojės.

Tai vis dėlto kas ta drąsa?

Nomeda Repšytė Drąsa šiuo metu yra nemadinga

Audrius Šimaitis Bet juk Lietuva – tai drąsi šalis?

Nomeda Repšytė Bet dar ir šalis, kur žodis, veiksmas ir mintis nesusitinka.

Audrius Šimaitis Ką daryti?

Giedrė Paunksnienė išdrįsti :)

Audrius Šimaitis Ką reikia daryti, kad išdrįsti?

Nomeda Repšytė Drįst? (Koks liuks lietuviškas žodis.)

Audrius Šimaitis Jis reiškia: drįsti. drįsti, ~ta, ~o nebijoti, turėti drąsos. Ir vis dėlto, ko reikia, kad žmogus drįstų (neturėtų baimės)?

Nomeda Repšytė Kaip suprantu, tas žmogus – kaip iki dabar sako Dzūkijoj – turi būti moteriškas.

Audrius Šimaitis Labai įdomus atsakymas. Tuomet klausimas kitas: o kas žmogų daro moterišku?

Nomeda Repšytė Tai pagal tautologinę logiką: tas, kuris nebijo.

Giedrė Paunksnienė Susitaikyt su blogiausiom galimom pasekmėm ir drįst.

Nomeda Repšytė Gulaguose ir aušvicuose muziejai, kišenėj – praktiškai visas pasaulio sienas atidarantis lietuviškas ES pasas. Kokios pasekmės tokiu atveju gali pretenduoti į blogiausių galimų pasekmių statusą?

Giedrė Paunksnienė Paprastam žmogui, paprastos ir asmeninės pasekmės: atsakymas “ne”, vieša gėda, darbo netekimas, grėsmė asmeniniam saugumui…

Nomeda Repšytė Ar mes vis dar feodalizme, kad yra kažkokie paprastųjų ir nepaprastųjų luomai? ;) Darbą susirasi ar dar geriau – susikursi, į Rymo katalikų čiauškėjimą apie gėdas, nuodėmes ir whatever else esi pagal Konstituciją visiškai laisvas nekreipt jokio dėmesio, į savigynos kursus užsirašysi. Giedre, širdele, galvojam toliau, kokios čia tos rimtosios pasekmės gali būt šiais laikais, nes išvardintos yra per slabnos.

Giedrė Paunksnienė Kiekvienam žmogui, sava baimė, savos pasekmės. Beje, o dėl ko reikia drįst?

Audrius Šimaitis priežastis man rodos yra dar kita – psichologinė. Žmonės nemoka/nenori/neišmokinti autentiškai mąstyti. Tai yra matyti įvykius, procesus, reiškinius savo akimis. Jie juos vertina taip, kaip vertina jų draugas. Jų draugas vertina, kaip vertina jo bičiulis. O bičiulis vertina taip, kaip vertina jo tėvai/broliai/seserys. Ir gaunasi tokia grandinė, kurioje niekas nesupranta, kodėl jie vienaip ar kitaip elgiasi. Būtent taip yra su čia svarstoma baime. Visi bijo, tačiau nežino, kodėl. Tiesiog bijoti reikia, nes bijo draugas/bičiulis/giminės. Nė vienas nusimąsto, kas būtų, jei  jis/ji nebijotų …. Jie net neįsivaizduoja, kad tokiu elgesiu/mąstymo stereotipu jie patys sau prieš akis užveria duris prieš nuostabų dvasinio/moralinio/psichologinio tobulėjimo pasaulį. O po to sako – mane kankina nerimas/ man niekas neįdomu/nematau perspektyvos/pasaulis/Lietuva be ateities …. Paprasčiausiai jie nežino/nenori žinoti, kad psichologiniame pasaulyje taip pat galioja fizikos dėsniai – jei pasirinkai baimę – teks pasirinkti ir jos pasekmes.

Audrius Šimaitis Giedre, tam, kad atsakyti į klausimą ” o dėl ko reikia drįsti” visų pirma reikia atsakyti į klausimą “o kodėl žmogus sutvertas mylėti?”. Atsakius šį klausimą, galima nesunkiai rasti atsakymą į Jūsų klausimą ….atsakius į šį klausimą, taip pat pradeda aiškėti ir Nomedos mintis apie tai, kad “drąsus žmogus – kaip iki dabar sako Dzūkijoj – turi būti moteriškas. :)

Giedrė Paunksnienė kalbėjau ne apie priežastį, o apie objektą. Dėl ko nors geriau ir nedrįsti. :)

Nomeda Repšytė Nes objektas gali turėt ne tą reakciją, kurios norėjosi? Ta prasme, Giedre?

Audrius Šimaitis Ką Jūs turėjote omenyje objektu, klausdama “o dėl ko reikia drįsti”? Nejaugi šiame Jūsų klausime gali būti kažkas materialaus? Jei nieko materialaus šiame klausime nėra, tuomet reiktų klausti “o kaip neįmanoma išdrįsti?”

Nomeda Repšytė Gali būt materialaus irgi – vairuot gi pradėjau mokytis į senatvę, tai šviesoforai ir sankabos dabar bauginančiai išrodo. :)

Giedrė Paunksnienė Audriau, tuo klausimu norėjau pasitikslinti apie ką mes diskutuojam: “dėl ko reikia drįst?”. Vis galvodama apie tą ministerijos pareigūną ir apie ką jis kalbėjo sakydamas, kad reikia tik drąsos.

Audrius Šimaitis Gerai, tada aš išdėstysiu savo nuomonę “dėl ko reikia drįsti”, kad elgtis pagal vertybinius principus.
1. Jei tu matai, kad yra elgiamasi ne pagal vertybes, o tiksliau matai, kad yra akivaizdi korupcija, ir tyli, vadinasi, tu esi tos sistemos dalis. Arba tu turi išeiti iš tos sistemos, ir pasakyti – vokite ir toliau, bet aš nedalyvausiu tame. Arba turi ieškoti būdų, kaip kovoti su tuo. Nebūtinai iš karto ir atvirai, tačiau sistemingai, nuosekliai ir pastoviai. Kad ir šis pareigūno laiškas – tai yra konkretus veiksmas. Tikiuosi, kad šis pareigūnas tik ties tuo laišku neapsistos. Jei tu nedarai nė vieno iš šių variantų, vadinasi tu esi toks pat, kaip ir tie, kurie dalyvauja korupcinėje veikloje (net ir jei tu pats tiesiogiai tuo neužsiimi). Kitaip tariant tu esi veidmainis pats sau. Nejaugi mes tokiais norime būti? Ir dėl to verta drįsti.
2. Drįsti verta taip pat dėl to, kad toks veiksmas yra užkrečiamas lygiai taip pat, kaip ir korupcija.Išdrįsus vienam, atsiras ir daugiau. Ratas tokių plėsis. Tol, kol yra daug neišdrįstančių, tol drįstančių ir toliau vogti vis daugėja. Socialinė neteisybė vis gilėja, žmonės bėga iš Lietuvos. Argi tai nėra geras argumentas išdrįsti?
3. Drįsti taip pat verta, nes tik vertybiniai veiksmai atneša laimę ir tikrą džiaugsmą ne tik tau, bet ir aplinkiniams.

****

Paveiksliukas iš http://dryicons.com/

PrintFriendly

· ·

http://dryicons.com/

Prieš kelias savaites po svetainėje “lrytas.lt” skelbto straipsnio  apie tai, kad pasaulio čempionui nepavyko patekti į valstybės finansuojamą vietą,  Facebook’e vyko karštos diskusijos.

Šiame straipsnyje buvo teigiama, kad Lietuvoje “specialistų poreikius lemia abiturientų norai ir programų populiarumas, o  ne valstybės prioritetai”.

Nomeda Repšytė O abiturientų norus savo ruožtu formuoja žiniasklaida, kurios veikimo mechanizmų jaunimas nemokomas perprasti. Metai iki abitūros retas kuris žino, kuo bus, kai užaugs.

Audrius Šimaitis Čia jau turbūt yra viso švietimo ir netgi pačių tėvų sugebėjimo nukreipti savo vaikus bei auklėti jas kaip asmenybes problema.

Nomeda Repšytė Vaikus dabar auklėja ekranas.

Audrius Šimaitis O šiuolaikinis ekranas faktiškai yra altoriaus pakaitalas.

Nomeda Repšytė Gal greičiau totalitarizmo atmaina?

Audrius Šimaitis Gal greičiau tai yra totalitarizmo pakaitalas. O psichologiniame lygmenyje – tai turbūt emocinio intelekto (EQ) deficitas, užpildomas televizine informacija. Lietuvoje vis akcentuojamas IQ, kuris geriausiu atveju lemia tik 20 proc sėkmės. Visai užmirštama (tiesiog gal net nežinoma), kad likusią sėkmę lemia EQ.

Nomeda Repšytė Ekranas šiuo atveju yra ne tik televizinis, bet ir kompiuterinis. Vakaruose apie “the society of spectacle” pradėta rašyt dar iki 1970. Dabar ir Lietuvoje tas vyksta. t.y. “Ką darytum su blondine? – Pasisiųsčiau”

Giedrė Paunksnienė ar tai nepanašu į rinkos dėsnį: yra paklausa atsiras ir pasiūla? :)

Nomeda Repšytė Taip, jei mus tenkina visiška dehumanizacija ir žmogaus komodifikacija.

Giedrė Paunksnienė rinkoj būna ir atvirkščiai: iš pradžių pasiūla, o paskui ir paklausa :)

Nomeda Repšytė Šiais laikais dažniausiai pasiūla ir eina prieš paklausą. Bet kai matai, kas ir kaip jauno žmogaus “kuo būsiu, kai užaugsiu” formuoja, viską palikt rinkai darosi tiesiog per žiaurus eksperimentas su žmogum, t.y. mumis pačiais.

Aušra Pumprickienė bet tai kokia tai nesąmonė… viską lemia mokykliniai pažymiai. o paskui laužomi žmonių likimai

Giedrė Paunksnienė Na, pasakysiu kaip mokytojos dukra: pažymiai yra svarbu, jie įvertina, kaip, lyginant su kitais mokiniais, konkretus mokinys įsisavino žinias, idealiu atveju pagal jo galimybes. O kaip mama galvoju: kaip galiu padėti savo vaikui, kad likimai nebūtų sulaužyti? Tik ar jis teisingas, sužinosiu greičiausiai per vėlai, kad kažką galėčiau pakeisti. Taikli pastaba, Aušra!

Laura Buinevičiūtė ką čia filosofuot daug. Juk tikriausiai yra tarnybos (o jei nėra, tai tuoj bus įkurtos), kurios numato, kiek kokių specialistų Lietuvoje reikės ir pagal tai finansuoja atitinkamą skaičių vietų įvairiose mokymo istaigose. Niekas čia nieko nelaužo, nėra kiekvienas iš mūsų toks jau reikšmingas, kad kas nors švaistytų laiką mūsų likimų laužymui :) ))

Audrius Šimaitis nežinau, kaip kitose srityse, bet medicinoje tai apie tai negirdėjau. Specialistų planavimas būtų labai svarbi sritis. Dabar tai atlieka vienas-du SAM biurokratai – bet panašu, kad į jų paskaičiavimus niekas nelabai kreipia dėmesio. Visi kalba, kad Lietuvoje per daug gydytojų. Bet gal tuomet tarkime reikia jų mažiau ruošti? Jei medikų vietų Lietuvoje ateityje tiek daug nereikės, juk taip mes paruošime potencialius emigrantus. Ir šiaip idealiu atveju specialistų poreikį turėtų planuoti drauge: specialistų draugijos, regionai kartu su SAM ir gal universitetais.

Anžela Slušnienė Dėl specialistų planavimo tai ir tarnybos yra, ir biurokratų pakanka, ir universitetų paraiškos rezidentūrų vietom, tačiau viskas prasideda ne kiek ir kokių reikia specialistų, o kiek turime tam pinigų, o dar migracijos problemos…

Nomeda Repšytė Audriau, medikų (ir gydytojai, ir slauga) nėra per daug, jiems tiesiog teks persikvalifikuoti iš, pvz., pediatrų į geriatrinės medicinos žinovus, nes senatvės slauga yra garantuotai augantis sektorius Europoje. Bet nuo šių metų mes pradėjome kristi į tikrą demografinę duobę, – šiais metais vien pirmokų mažiau 22 tūkst. lyginant su pernai. Emigrantas visada gali nuspręsti grįžti, o negimę savo laiku vaikai niekada neatsiras.

Audrius Šimaitis Sutinku su tuo Anžela, tačiau kiek prie to prisideda ir kiek yra skatinamos specialistų draugijos tame dalyvauti? Kaip tarkime paaiškinti fenomeną, kad Lietuva turi daugiausia gydytojų Europos Sąjungoje, o daugelyje regionų yra įvairiausių specialistų trūkumas? Juk tam lėšų nereikia? Kaip atsitinka, kad beveik visi, kurie atkakliai nori, sugeba pasilikti Santariškėse arba KMUK? Šios ligoninės yra pertekę specialistais, o jų truūksta rajonuose. Nejaugi Lietuva turi tiek daug pinigų, kad gali sau šitą leisti? Specialistų planavimas taip pat turėtų apimti ir naujų vietų paskelbimo tvarką. Dabar yra labai paprastai. Sugalvojo vyr. gydytojas, kad reikia ir viskas. Darbo vieta yra. Jungtinėje Karalystėje tai būtų neįmanoma. Visų pirma mes kaip departamentas turime įrodyti ir parodyti ligoninės administracijai, kad mums naujos darbo vietos reikia. Sekantis žingsnis – įrodyti specialistų draugijai ir universitetui. Darbo aprašymui ir darbo planui ir krūviams jie taip pat turi pritarti. Ir tik tada gali būti skelbiamas konkursas. Beje konkursinėje komisijoje dalybauja 8-9 žmonės ir konkursai vyksta labai rimtai. Kas įdomiausia – ligoninės direktorius tik padeda parašą. Jis nedalyvauja kadrų parinkimo procese. Svariausią žodį dažniausiai turi departamento, į kurį bus darbinamas žmogus, specialistai.

Audrius Šimaitis Gali būti ir taip, kaip tu sakai, Nomeda. Ką aš sakau – tai, kad tai turi būti itin proaktyvus procesas, koja kojon žengiantis su vykstančiais pokyčiais visuomenėje, demografijoje ir pats svarbiausias dalykas – pačioje medicinoje, iškeliant visuomeninį ir valstybinį prioritetą į pirmą vietą. Teoriškai tai skamba gana paprastai, tarsi abėcėlė. Bet kodėl tai yra taip sunku padaryti?

Anžela Slušnienė Audriau, labai gražiai aprašėte atvejį, kai iniciatyva ateina is apačios. Pas mus taip ,,žuvis kur giliau, žmogus kur geriau“. Į kaimus niekas važiuoti nenori, nebent tave brangiai nuperka. Draugijos, kaip ir ligoninės, veikia labai nevienodai, vienos iš tiesų aktyviai daro kažką, kitos – stebi kaip kiti dirba, o kitos – stebisi, kad kažkas aplamai vyksta.:)) Bet Jūs teisus organizacijos vystosi, o visuomenė nori stabilumo.

Nomeda Repšytė Kai nieko nedaroma, tada labai sunku padaryti net menkus dalykus.

Audrius Šimaitis Anžela, suprantu esamą situaciją, tačiau šiuo atveju valstybė yra užėmusi pasyvaus stebėtojo rolę. Suprantu, kad kai Lietuva tapo laisva, galvojome , kad valstybės reguliavimo nereikia. Rinka pati sureguliuos. Tačiau gerai matome iš pasaulinės finansų krizės, prie ko nekontroliuojami dalykai priveda. Kas pvz SAM trukdo įvesti regioninius kontraktus, kai specialistas dalį laiko dirba tarkime Santariškėse, o dalį laiko tarkime važiuoja į Trakus konsultuoti? Juk Lietuva tokia maža šalis ir regioninio kontrakto principas veiktų labai gerai.

Anžela Slušnienė Audriau, niekas netrukdo ir jie jau yra. Reglamentuota skubi konsultacinė pagalba (kardiologija, neurochirurgija, …) ir skirtas apmokėjimas,  ir jau keli metai veikia. Taip pat niekas netrukdo vykdyti regionines planines konsultacijas pagal sutartis tarp įstaigų. Juk jos turėtų būti suinteresuotos pritraukti pacientus iš regionų. Klausimas ar viskas turi būti surašyta SAM įsakymais ?

Nomeda Repšytė Ne apie išvykstamas konsultacijas, kurias tikrai daro medikai, reikia kalbėt, bet tiesiog apie gydytojų rotaciją per ligonines kas 2-4 metai ar pan. Kaip vienas Santariškių gydytojas netyčia leptelėjo: “Po Santariškių – tik dangus” – norėjo parodyti savo aroganciją ir neva nekvestionuojamą viršenybę prieš kitus medikus, o pasakė, kad jie ten tiesiog nugydo pacientus, nes jei po ten lieka tiktai dangus. Ta prasme, kad aplink LSMUK (gi KMU nebėra, yra LSMU) ir Santorus yra per daug mitologijos, kurią toli gražu ne kiekvienas pacientas geba perprast. Pacientas turi sekiot ne paskui ligonines, bet paskui gydytojus ir jų reputaciją.

Anžela Slušnienė Nomeda !Kokios revoliucinės idėjos :) ! Pabandykite iškrapštyti nors vieną gydytoją iš Santorų. Pradžiai reikėtų bandyti nors vykdyti rotaciją pačiose įstaigose tarp stacionaro ir poliklinikos, manau jau būtų efektas.

Nomeda Repšytė Prieš 20 metų mes radom legalų! būdą išsikrapštyt iš beprotnamio, kuris vadinosi Sovietų Sąjunga. Tai perorganizuot darbo kontraktus ir darbo organizavimą vienoje srityje, manau, sugebėtume irgi.

Audrius Šimaitis Anžela, Jūs pati labai gražiai į klausimą atsakėte: reglamentuoti reikia. Aš kalbėjau ne apie skubias konsultacines pagalbas, o apie paprastą eilinį darbo reglamentavimą. Nes labai paprasta: gydytojų universiteto ligoninėse yra per daug, nes nėra mechanizmo, kaip tą reguliuoti. Kita to pasekmė – nebelieka rezidentams vietos, dėl to šlubuoja gydytojų parengimas.

Audrius Šimaitis Kai aš kalbėjau apie regioninį kontraktą, turėjau omenyje ne tik darbą stacionare, bet ir darbą poliklinikoje. Vakarų Europoje nėra tokių valstybių, kur gydytojas-specialistas dirbtų tik stacionare arba tik poliklinikoje. Vienu atveju jis visai užmiršta gydyti ambulatorinius ligonius, nes jie taip pat turi specifiką, kitu atveju specialistas degraduoja, ir neturi gero supratimo apie sunkias patologijas. Savo koncepcijoje “Vertybėmis pagrįsta reforma” aš ir siūlau būtent regioninį kontrakto principą, kai gydytojas iš esmės dirba ir yra atsakingas už regioną. Dalį laiko dirba ligoninėje, dalį poliklinikoje. Kaip visame pasaulyje.

Anžela Slušnienė Audriau, Jūsų mintys labai protingos, pritariu. Bet kaip aš minėjau turi būti iniciatyva iš apačios, t. y. SAM patvirtintų specialistų konsultantų (ju yra apie 200 kiekvienos srities, jie yra tarpininkai tarp SAM biurokratų ir gydytojų, įstaigų ivairiems klausimams spręsti) ar draugijų siūlymas, kad SAM’as galėtų inicijuoti reikiamus įstatymų pakeitimus. Iš patirties žinau, kad kai SAM’as nuleidžia kažką iš viršaus , visi tai priima skeptiškai arba visai nevykdo. Tai ką, parašiau Jums gali pasirodyti labai biurokratiškas atsakymas, bet tai būtų greičiausias ir trumpiausiais kelias kažką pakeisti.

Nomeda Repšytė Dar geriau, Anžela, kad patys medikai (ir gydytojai, ir slauga) pagaliau nuspręstų, kad jiems pabodo būti stumdomais, dirbti katorgiškose sąlygose.

Audrius Šimaitis Iš dalies sutinku, Anžela. Jei jau kalbėti apie regioninį ar kokį kito kontrakto pokytį – tai gali būti tam tikro globalaus pokyčio dalimi. Jei įgyvendinti tik šį pokytį šiame bendrame nemažame chaose (kurio beje užtenka visur), vargu ar būtų rezultatas. Idealiu atveju pokytis turėtų prasidėti nuo įvairių pusių parengto bendro susitarimo dokumento, kuris turi apimti daugybę sveikatos apsaugos sistemos pokyčių – ir tuomet kontrakto pokytis galėtų būtų tų pokyčių dalimi.

Anžela Slušnienė Teisingai, turi buti kompleksinis priėjimas, surikiuojant visus chaoso elementus (specialistai, įranga, lėšos, pacientų srautai ir t.t. ) mūsų sistemoje, ir tai daryti nevėlu ir dabar, nors ir vyksta 3R reforma, bet kaip sakoma ,,šuns balsas… į dangų neina” :) ) Sėkmės, Audriau ir Nomeda, fain buvo pabendrauti.

Nomeda Repšytė Nueis, Anžela tie balsai į dangų ir nebus jie šuniški, tiesiog ne per dieną tokie pokyčiai įvyksta.

PrintFriendly

· · ·

Theme Design by devolux.nh2.me